Trijų vaikų mama Violeta sako apie motinystę svajojusi nuo aštuoniolikos metų. Meilė vaikams paskatino rinktis vaikų pedagogės specialybę. Pabradės darželio, kuriame Violeta Kazimeranec dabar dirba, grupė – visi jos vaikai – mylimi ir laukiami. Savi vaikai išpildė svajonę tapti mama ir dabar ji didžiuojasi trimis dukromis – pusseptintų metų Nikoleta, penkiamete Agata ir trimete pagranduke Orinta.
Violeta gyvena kūrybos pasaulyje: dainuoja, šoka, veda renginius (vaikų gimtadienius, vestuves, jubiliejus), kuria krikštynų ir vestuvinius laikraštukus, diplomus, progines etiketes, siuvinėja. Ypač smagu kurti dovanas vaikams: lėles iš balionų, saldainių medelius. Retkarčiais net pritrūksta dienos užbaigti visiems darbams.
Taigi kaip spėji tiek daug visko nuveikti? Juk ir namuose su trim dukrom darbų netrūksta?
Užmigdau vaikus anksčiau ir darau tai, kas su jomis drauge neįmanoma: kuriu laikraštukus, gaminu etiketes, rašau scenarijus…. Naujas idėjas išbandau drauge su dukrom, o tuomet pritaikau jas darželyje. Kuo tik mes nevirstame: išsidažom, išsipuošiam, tampame įvairių profesijų atstovėmis, gyvūnais, gražuolėmis – pasidabinusios suknelėmis iš rankšluosčių, fotografėmis. Daugybė nuotraukų ir vėliau sukelia džiugių emocijų.
Kai rengiu vaikų šventes, dukros – didžiausios pagalbininkės. Kartu linksmiau ir joms įdomu, nes jos dažniausiai irgi dalyvauja tose šventėse. Drauge mokomės dainų žodžių ir dainuojame. Taigi, linksmai gyvenam nuo ryto iki vakaro – viską spėjam suderinti. Tiesiog laisvalaikiu neguliu ilgai lovoje ar prie televizoriaus. Jeigu prireikia, padeda seneliai, mano ir vyro sesių šeimos, draugai. Aš judri nuo mažens ir tas „motoriukas“ dar tebeveikia! Bent bus ką atsiminti senatvėje, kai jaunatviškas „motoriukas“ nusilps – bet dainas tai tikrai trauksiu anūkams!
Kaip auklėji dukreles, gal kokius pedagoginius metodus taikai?
Auklėju vaikus paprastai ir nemeluoju (tai mano sėkmės paslaptis). Dukrelėms stengiuosi viską paaiškinti. Jos žino net kuri į šį pasaulį atėjo per pilvuką, o kuri natūraliu būdu. Mažas „burbuliukas“ jau asmenybė, jis daug ką supranta – tereikia susitarti. Žiūrime filmukus apie tai, kas nutinka, kai vaikai neklauso tėvelių ir kaip susižeidžia.
Svarbus autoritetas mergaitėms – tėtis. Jis statutinis valstybės tarnautojas. Tėtis dažnai kalbasi su dukrelėmis apie gerus ir blogus dalykus. Abu su vyru stengiamės būti vaikams ne tik tėvai, bet ir draugai,– tai labai svarbu. Visi išsako savo norus, pageidavimus ir drauge surandam sprendimą.
Kaip mergaitės sutaria, ar nesipyksta? Kaip pasidalina tėčio ir mamos meilę?
Žinoma, susipyksta kaip visi vaikai. Mamos ypač pavydi mažoji. Šaukia: „Mano mama – ne tavo“, o vyresnėlės pyksta. Mergaitės varžosi – kuri pirma pribėgusi apkabins, pasakys „myliu“ ar sulauks pagyrimo. Tėtį dukros mato dažniau, taigi užtenka laiko su juo prisidūkti ir atsidžiaugti, todėl laikas praleistas su mama joms labai svarbus. Susipeša ir dėl žaislų, kartais kyla toks riksmas, kad norisi bėgti iš namų. Stengiamės rasti išeitį, kaip atsikratyti kivirčų, geruoju.
Daug pykčių rytais, kai puošiamės į darželį. Viskas turi būti suderinta pagal spalvas – iki gumyčių. Mat nuo mažens pripratinau derinti drabužėlius. Parduotuvėje pasako: „Šitos spalvos pėdkelnių, mama, nepirk, nes neturiu suknelės prie jų“. Todėl drabužėlius darželin pradėjau ruošti rytais, dar dukrelėms tebemiegant. Kai nubunda, aš jau pakeliui į darbą. Darželin išlydi tėtis, kuriam pretenzijų nepareikši, nes tėtis kategoriškas: „Ką mama paruošė, tą ir rengsitės“.
Gal susikūrei tam tikras taisykles, kad didelėje šeimoje būtų tvarka ir vaikai gerai elgtųsi?
Prieš bet kokią išvyką iš namų pasikalbame ir susitariame. Pavyzdžiui, mergaitės žino, kad parduotuvėje gali pasirinkti tik po vieną skanėstą. Dukrelės turi pareigų namuose. Kieme vyresnėlės prižiūri mažylę, o už tvarką namuose atsako visos. Mergaitės žino, kad daržas nėra smėlynė, o vieta, kur auga daržovės, mama ir močiutė jį prižiūri vasarą, o rudenį jos pačios surenka derlių.
Ir namie, ir darbe nespraudžiu dukrų į kokius nors rėmus: jos viską turi suprasti pačios. Taigi vietoj taisyklių – susitarimai. Pasielgė blogai – išsiaiškinam, kodėl taip atsitiko ir kas galėjo įvykti baisiausia. Prasidėjo pykčiai parduotuvėje, iškart išeiname ir aiškinamės. Bausmė – skanėstus nupirksime neklausdami jų norų. Susipešė, sužeidė vieną kitą, išskiriamos į skirtingas puses.
Tėra vienintelė taisyklė – dėl kompiuterio. Visos turi dvi valandas per dieną juo pasinaudoti. Pomėgiai labai skirtingi: vyresnėlė mėgsta lavinamuosius žaidimus, dėliones, spalvinimą. Vidurinioji – vaikišką animaciją, o mažoji – „Tele bim-bam“ daineles ir šokius. Žinoma, vyriausioji gudriausia: dažnai jai atitenka visos valandos. Tuo metu įkalba seses pažaisti su jos žaisliukais. Kas gudresnis, tas pirmesnis, bet tai draugiškas susitarimas.
Manau, kad bendravimas labai padeda ugdyti vaikus. Griežti apribojimai ir taisyklės sukelia pyktį, agresiją, baimes, neapykantą, melą… Nepadės jokie riksmai, vaikus palenksi tik švelnumu – reikia tiesiog mokėti susitarti. Nepasitaikė nei vieno vaikučio, su kuriuo nerasčiau bendros kalbos.
Ar ilgai auginai dukrytes namuose? Ko gero, teko palikti ne tik darbą, bet ir visus mėgstamus užsiėmimus?
Namuose praleidau šešerius metus. Dirbti pradėjau, kai Orintai sukako dveji. Tikrai nesėdėjau namuose apsikrovusi skalbiniais ir apsiribodama tvarkymusi bei valgio gaminimu. Daug laiko skyriau sau, vyrui, ateities planams. Neatsisakiau ir mėgstamų užsiėmimų. Neliko laiko tik siuvinėjimui ir nėrimui vašeliu, bet atsigriebiau, kai išėjau į darbą.
Dukrelės man netrukdo: jos užsiėmusios savo darbais. Kai daug vaikų, jie nevaikšto iš paskos ir nezyzia: „Mama einam žaist, mama, einam ten, mama…“ Visoms drauge nenuobodu. Juokiuosi, kai manęs paklausia, kaip spėju su trimis? Atsakau klausimu:“ O kaip tu spėji su vienu?“ Pasirodo – kuo daugiau vaikų, tuo lengviau. O kokia būsiu laiminga mama, kai mergaitės užaugs – tikra karalienė, jos ir pačios sako: „Mama, mes viską tau padarysim“.
Kalbėjosi Ieva Grabauskienė
