Čia atgyja gamta, jos kuždesys įgyja regimą kūną, girdimą balsą paukščių sparnais, gėlių vainikais pasipuošusiuose veikėjuose. Jie gyvena kvepiančių čiobrelių kilimais apklotose pilyse, vėjuotame gamtos būtybių balse ir, svarbiausia, Lietuvos rubinais – spanguolėmis, nusėtame raiste.

Spanguolė kūrinyje yra visur, ji atveria ir užbaigia jo siužetą. Paragavęs stebuklingos spanguolės, pagrindinis herojus Algiukas pakliūva į Lietuvos motinos gamtos karalystę, kurioje sutinka žvėrių, paukščių, augalų, vėjo, vandens, ugnies galiomis apdovanotų fantastinių veikėjų. Kūrinyje kalbama apie žmogaus ir gamtos draugystę. Draugystei, buvimui kartu reikalingas pokalbis, gebėjimas matyti vienam kitą, todėl pasakoje gamta yra sužmoginama, o žmogus sugamtinamas.

Ištrauka iš knygos

Tai atsitiko visai visai neseniai – praėjusį rudenį. Vieną savaitgalį Algiukas su mama ir tėveliu nuvažiavo į kaimą. Kaimas jaukiai susiraitęs kiūtojo prie pat Čepkelių raisto. O tame kaime, obuoliais ir ramunėlėm kvepiančioje troboje, gyveno Algiuko senelis ir senelė. Tu tikriausiai žinai, kad rudenį Čepkelių raiste prisirpsta daugybė spanguolių? Algiuko mamai buvo didžiausias džiaugsmas tas spanguoles rinkti ir virti iš jų uogienes, spausti sultis ar, apvoliojus jas cukraus pudroje, daryti gardžius saldainėlius. Algis baisiausiai mėgo tuos visus spanguolinius skanėstus, ypač spanguolių kisielių, bet uogauti jam nepatiko. Ir visai ne todėl, kad buvo koks tinginys ar ištižėlis. Ne! Algiukas žinojo vieną paslaptį!

Paklausyk: liulantis, banguojantis žalsvai gelsvas raisto paviršius, sidabrinėm samanom apkaišytas, auksinėm žolėm ataustas, smaragdiniais lapų nėriniais padabintas, spanguolių rubinais nužertas, pasirodo, yra… Karalienės apsiaustas. Taip, taip – Karalienės apsiaustas! Ir jei ilgai ilgai eitum – prieitum pačią Karalienę Milžinę! Tokią nuostabiai gražią, žydraplaukę, vaivorykštėm karūnuota galva dangų remiančią. Tik, nelaimė, toji Karalienė Milžinė pajudėti negali, nes daugybė medžių jos puošnųjį apsiaustą prie žemės prismeigė! Kregždutės, zylės, kukučiai, bukučiai, kalviukai ir kiti paukštyčiai, kur kokią uogelę, trupinėlį ar pyrago gabalėlį nutvėrę, neša Karalienei Milžinei ir deda į burną. Todėl Karalienė Milžinė nemiršta iš bado. O jei numirtų – baisu pagalvoti, kas dėtųsi, kaip ji kristų negyva, laužydama medžius, draskydama paukščių lizdus, užversdama žvėrelių urvelius, gūžtas, guolius, olas… Oi – geriau nė negalvoti! Vasarą, viešėdamas pas senelius, Algiukas nešdavo į lesyklą didžiulius dar karšto aguoniečio, meduolio, varškinių sausainėlių, duonos su sviestu ir net šokolado gabalus. O paukšteliai kaipmat viską sumaitindavo Karalienei Milžinei. Nes kamgi vasarą ar rudenį paukšteliams tie žmonių valgiai reikalingi, kai yra devynios galybės muselių, kirminėlių, vabalėlių, uogelių?.. O kvailosios šarkos kur pastvėrusios vilkdavo Karalienei Milžinei visokius žmonių papuošalus: geltono, raudono, mėlyno stiklo karolius, blizgančias grandinėles, žibančius medalionus, mažučiukus žiedelius. Tikrai – juokingos tos šarkos! Ką gi veiks Karalienė Milžinė su tokiais menkučiais žmonių papuošalais? Juk ji sau galvą vaivorykštėm juosia, baltais, rožiniais, auksiniais plunksniniais debesimis kaišo, lietaus lašų brangakmenius į mėlynus plaukus įsipina, vietoj auskarų po žaibo zigzagą pasikabina… O Nakties Šventei dar ir žvaigždžių karoliais, mėnulio karūna pasidabina! Varnos ir krankliai praneša Karalienei Milžinei visokius paslaptingus, keistus, svarbius ir nesvarbius atsitikimus, įdomybes, juokus, liūdnybes ir baisybes, kurių žmonės per savo skubėjimą ir rūpesčius nė nepastebi…

Staiga kažkas tvykstelėjo, blykstelėjo Algiukui tiesiai į akis. Berniukas apsidairė ieškodamas, koks gi čia padauža už krūmo pasislėpęs saulės zuikučius laido. Bet aplinkui nesimatė jokio krūmo, jokio padaužos, net jokios veidrodžio šukelės. Dar sykį tvykstelėjo, blykstelėjo, ir Algiukas pamatė, kad saulės šviesoje žaižaruoja milžiniška spanguolė. Berniukas net pritūpė prie uogos – taip ji gražiai švytėjo! Kalbėjau, kalbėjau, o kodėl Algiukas spanguolių rinkti nemėgo, užmiršau pasakyti! Ogi todėl, kad nenorėjo, nedrįso brangakmenių nuo prašmatniojo Karalienės Milžinės apsiausto plėšti. Bet šita uoga buvo ypatinga. Kai ji trečiąsyk įžūliai, padaužiškai blykstelėjo Algiukui į akis, tas neištvėrė – capt ir nuskynė. Šast – įsimetė burnon. Perkando. Fui, kokia rūgštybė – net užsimerkė! O kai atsimerkė, išvydo priešais save labai keistą berniuką. Jam ant galvos vietoj plaukų plastėjo daugybė mėlynų drugelių, o akytės buvo ryškiai oranžinės ir – visai nemirksėjo. Šiaip tas berniukas niekuo nesiskyrė nuo Algiuko klasės ar kiemo draugų. Buvo apsivilkęs mėlynu jūreivišku kostiumėliu (apie tokį Algiukas jau seniai svajojo) ir visai draugiškai šypsojosi.

Jurga Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 79 p.

Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Žinoma ir mylima daugybės knygų autorė 2005-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline meno ir kultūros premija.

Baltymų pusiausvyra

Baltymų kokybę lemia aminorūgščių pusiausvyra. Nors egzistuoja 23 aminorūgštys, kurias organizmas gali naudoti kaip statybinę medžiagą sukurti bet ką, pradedant neuromediatoriais ir baigiant raumenų ląstelėmis, tik aštuonios aminorūgštys laikomos svarbiausiomis, nes jas būtina gauti su maistu. Jeigu racione trūksta likusių 15 aminorūgščių, organizmas jas gali sintetinti iš pagrindinių aštuonių. Vaikų organizme yra taip vadinamųjų pusiau svarbių aminorūgščių, nes ne visi vaikai geba sintetinti reikiamus jų kiekius. Vaikas pagal amžių turi suvartoti vieną arba dvi 20 g sveriančių baltymų porcijas per dieną.

Baltymų poreikis pagal amžių

2–3 m. → 13 g

4–8 m.→ 19 g

9 – 1 3 m. → 34 g

1 4 – 1 8 m. (mergaitės) → 46 g

1 4 – 1 8 m. (berniukai) → 52 g

Kuo geresnė aminorūgščių pusiausvyra baltymuose – išreiškiama „baltymo masės pasisavinimo koeficientu“ (angl. net protein usability NPU – vert. past. ) – tuo laisviau tą baltymą galima naudoti.

Žemiau pateiktoje lentelėje rasite 24 geriausius produktus ir jų derinius pagal baltymų masės pasisavinimo koeficientą arba baltymų kokybę. Pavyzdžiui, lęšiai ar pupos, sumaišytos su ryžiais, puikiai didina bendrą baltymų kokybę, nes šiose ankštinėse daržovėse gausu aminorūgščių, kurių ryžiuose yra mažai. Lentelėje taip pat matyti, kiek vaikui reikia suvartoti kiekvieno produkto ar jų derinio, kad gautų 20 g baltymų.

Šešerių metų vaikas per dieną turi suvalgyti du iš žemiau išvardytų produktų: kiaušinis (10 g), 50 g lašišos, saują (60 g) sėklų ir riešutų arba porciją pupų (100 g).

Vegetariškai besimaitinančiam vaikui dienos normos užtenka, suvalgius du iš žemiau pateiktų produktų: mažą indelį jogurto, saują sėklų arba riešutų, 140 g sojų varškės, mažą puodelį bolivinių balandų arba mažą porciją pupų su ryžiais. Vegetarams svarbu valgyti maistą, kuriame gausu sėklų – produktų, kurie sudygtų, jeigu juos pasodintumėte arba pasėtumėte: riešutų, pupų, lęšių, žirnių, kukurūzų arba grūdų, tokių kaip kviečių ir avižų, daigų. Brokoliniuose ir žiediniuose kopūstuose taip pat gausu baltymų.

Nepamirškite, daugiau – ne visada reiškia geriau, tad jūsų vaiko maiste gali atsirasti baltymų perteklius. Nors viskas priklauso nuo dabartinio vaiko augimo tempo, nuo aktyvios veiklos intensyvumo ir kasdienio baltymų poreikio, per dieną viršijamas 85 g baltymų kiekis gali turėti neigiamos įtakos sveikatai. Pavyzdžiui, šalutinis baltymų skilimo produktas amoniakas yra organizmui toksiškas, jį šalindami inkstai patiria stresą. O per daug aminorūgščių reiškia, kad kraujuje atsiras rūgšties perteklius, kurį organizmas neutralizuoja iš kaulų išskirdamas kalcį. Dabar jau įrodyta, kad itin baltymingas maistas turi įtakos inkstų ligoms ir osteoporozei, todėl visur labai svarbu pusiausvyra. Kraštutinis baltymų nepakankamumas, kurio požymiai – išsipūtęs pilvas ir liesos galūnės, retai kada pasitaiko išsivysčiusiame pasaulyje. Tačiau aminorūgščių trūkumas – dažnas reiškinys, galintis sukelti depresiją, apatiją ir motyvacijos stoką, nesugebėjimą atsipalaiduoti, prastą atmintį ir koncentraciją.

Ištrauka iš knygos: P. Holford, D. Colson „Pilnavertė Jūsų vaiko mityba: kaip užtikrinti darnią fizinę, emocinę ir protinę vaiko raidą“, 224 psl., minkšti viršeliai

Visi norime, kad mūsų vaikai augtų sveiki, laimingi, protingi ir išradingi, kad turėtų viską, ko jiems prireiks kokybiškam ir pilnaverčiam gyvenimui.

Apsupame juos meile ir dėmesiu, dedame daug pastangų, kad jie tinkamai vystytųsi fiziškai, protiškai ir emociškai. Mokome juos vaikščioti ir kalbėti. Patys skaitome knygas apie tai, kaip būti gerais tėvais ir stengiamės nekartoti kitų klaidų. Tačiau ar susimąstome, kad kiekvienas vaiko žingsnis – nesvarbu, jis dar tik pradeda vaikščioti ar jau užmezga pirmuosius paaugliškus santykius – priklauso nuo to, kaip funkcionuoja jo organizmas? O tai didžia dalimi lemia mityba.

Knygos autoriai, jau dvidešimt metų dirbantys vaikų mitybos srityje, šioje knygoje nuosekliai parodo, ką reiškia vaikui sveika mityba – nesvarbu, jam suėjo vieneri ar penkiolika metų.

Vartydami knygos puslapius sužinosite, kodėl sveikas maistas yra svarbus jūsų vaiko sveikatai ir vystymuisi, kokią įtaką vaiko organizmui daro angliavandeniai, baltymai, riebalai, cukrus ir kitos maistinės medžiagos, ką reiškia glikeminis maisto produktų indeksas (GI), kokia gerųjų ir kenksmingųjų riebalų įtaka sveikatai. Autoriai pateikia daug informacijos apie maisto produktus, gerinančius vaiko mąstymą ir didinančius protinio lavėjimo koeficientą (IQ). Čia rasite mitybos sprendimus, kurie maksimaliai pagerins jūsų vaiko fizinę ir emocinę sveikatą, padės pažaboti astmą, nemigą, nutukimą, autizmą ir dažnai pasikartojančias infekcijas. Knygos išskirtinumas – autorių patarimai, kaip visas šias žinias pritaikyti praktiškai, gebant formuoti tinkamus vaikų valgymo įpročius, žalingus produktus keičiant sveikomis ir gardžiomis alternatyvomis.

Didžiausia dovana, kurią galime padovanoti vaikui – tai sveiko ir pilnaverčio gyvenimo pradžia. Svarbų vaidmenį atlieka tinkamai subalansuota mityba, kuri padeda vaikams išsaugoti aiškų mąstymą ir sutelkti dėmesį, išlikti energingais, laimingais ir sveikais. Tai pagrindinis šios knygos tikslas.

Patrikas Holfordas – Didžiojoje Britanijoje vienas populiariausių apie sveiką mitybą rašančių specialistų, Sveikai subalansuotos mitybos instituto („Institute for Optimum Nutrition“, ION) įkūrėjas. Tai labdaringas ir nepriklausomas švietimo fondas, kurio tikslas – mokyti visuomenę sveikai maitintis ir vykdyti su mityba susijusius tyrimus; šiuo metu ION yra viena prestižiškiausių klinikinės mitybos specialistus ruošiančių mokymo įstaigų. Autorius savo knygose pateikia moksliniais faktais pagrįstą inovatyvų požiūrį į kasdienę mitybą.

Ką apie knygą sako Lietuvos specialistai:

Knygoje daug dėmesio skiriama sveikai, vaikų fizinę ir protinę veiklą skatinančiai mitybai. Šią knygą rekomenduočiau visiems, kurie nori, kad jų vaikai augų sveiki ir laimingi.

Dr. Rūta Rokaitė, LSMU Vaikų ligų klinika, gyd. vaikų gastroenterologė – dietologė.

Mityba kartu su kitais veiksniais lemia sėkmingą kūdikių ir vaikų fizinį vystymąsi. Ši knyga supažindina ir ugdo tinkamą mūsų supratimą apie pilnavertę vaiko mitybą ir jos poveikį organizmui.

Jurgita Skiotytė, kineziterapeutė.

Pasiruošimas nėštumui. Išvalykite organizmą

Tinkamiausias būdas sumažinti toksinų kiekį organizme – subalansuoti mitybą. Geriausia pradėti nuo natūralaus valgiaraščio, kuriame gausu maistinių medžiagų (plačiau apie tai skaitykite Antroje dalyje „Geresnis nėštumo valgiaraštis“). Į savo racioną įtraukę kai kurių produktų, galite paspartinti detoksikaciją.

– Kalcis ir fosforas yra švino priešai. Jų randama sėklose, riešutuose, žalialapėse daržovėse ir pieno produktuose (rinkitės ekologiškus).

– Algino rūgštis – vienas pagrindinių priešininkų – randama jūržolėse (jeigu šios auga neužterštuose vandenyje). Jeigu jūržolės nekelia apetito, pamėginkite džiovintų jūrinių dumblių lakštus – jie parduodami prekybos centruose ir visose sveiko maisto parduotuvėse; dešimt sekundžių pakepinę lakštus smarkiai įkaitusioje keptuvėje be aliejaus, galėsite naudoti kaip traškų pagardą sriuboms ir salotoms.

– Pektinas taip pat šalina šviną. Jo randama obuolių sėklose, bananuose, citrusiniuose vaisiuose ir morkose.

– Sieros turinčių aminorūgščių randama česnakuose, svogūnuose ir kiaušiniuose; jos apsaugo organizmą nuo gyvsidabrio, kadmio ir švino.

(…) Kadangi ištaisyti bet kokį maistinių medžiagų stygių organizme ir sukaupti reikiamą jų kiekį užtrunka šiek tiek laiko, būtų išmintinga pradėti atitaisyti polinesočiųjų riebalų rūgščių pusiausvyrą dar prieš pastojant, nes šių rūgščių reikia sveikai hormonų veiklai (visų pirma, kad galėtumėte pradėti vaikelį). Kai tik pastojate, kūdikiui taip pat reikia didelio polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekio, ypač lemiamais pirmaisiais vystymosi mėnesiais, kai smegenys, nervų ir širdies sistemos dar tik formuojasi.

(…) Norėdami apsirūpinti reikiamu tinkamų riebalų kiekiu:

•• Suvalgykite per dieną du šaukštus šviežiai maltų sėklų (sezamų, saulėgrąžų, moliūgų ir linų sėmenų) arba vieną šaukštą maltų sėklų ir vieną šaukštą šaltai spausto sėklų aliejaus.

•• Valgykite riebios žuvies: sardinių, ekologiškų lašišų, skumbrių arba silkių, kurios buvo sugautos neužterštuose vandenyse, vieną, geriausia tris kartus per savaitę; arba kasdien išgerkite žuvų taukų papildų.

•• Venkite keptų, sudegintų ar parudavusių riebalų, sočiųjų ir hidrintų riebalų.

•• Jeigu ką nors kepate, naudokite alyvuogių aliejų ar sviestą, kepkite kaip galima trumpiau ir rečiau.

••Norėdami padidinti fosfolipidų kiekį, per savaitę suvalgykite 5–7 ekologiškus

kiaušinius arba kiekvieną dieną į rytinę košę įmaišykite šaukštą lecitino granulių.

Ištrauka iš knygos: P. Holford, S. Lawson „Pilnavertė moters mityba: prieš pastojant, nėštumo metu ir po gimdymo“, 256 psl., minkšti viršeliai

Vaikelio gimimas – nuostabiausias dalykas pasaulyje. Norint džiaugtis sveiku, laimingu ir protingu kūdikiu, reikia ne vien sėkmės ir gerų genų. Labai svarbu, ką darote, o ypač ką valgote prieš pastojant, nėštumo metu ir kūdikiui gimus. Mityba ir suvartojamos maistinės medžiagos gali padidinti vaisingumą, padėti pastoti pageidaujamu metu, nesvarbu, ketinate gimdyti pirmą kartą ar jums jau per keturiasdešimt.

Šioje knygoje autoriai pataria, kaip nėštumo metu išlikti sveikoms ir energingoms, išvengti įprastai pasitaikančių problemų, tokių kaip anemija, rytinis pykinimas ir strijos. Knygos idėjos neabejotinai padės jums pasirūpinti, kad kūdikis gautų visko, ko reikia pilnaverčiam vystymuisi, pateikiant išsamias studijas apie maisto produktus ir papildus, gali padėti didinti vaisiaus protinio lavėjimo koeficientą (IQ) ir sumažinti riziką paveldėti alergiją, egzemą, astmą ar kitas ligas.

Atskiras knygos skyrius yra patarimai, kaip atkurti moters organizmo pusiausvyrą po gimdymo, siekiant išvengti nutukimo, strijų, anemijos ir kitų nėštumo nulemtų sveikatos sutrikimų. Vaiko vystymasis nesibaigia gimimu, knygoje aptariama maitinimo krūtimi svarba, daug dėmesio skiriama aktualiai skiepų temai. Aibė praktinių patarimų leis užtikrinti subalansuotą jūsų mažylio mitybą: kada ir nuo ko pradėti duoti kietą maistą, kaip formuoti valgymo įpročius, apsaugoti vaiką nuo neapgeidaujamų cheminių medžiagų ar išspręsti tokias dažnai iškylančias problemas kaip sauskelnių sukeliami bėrimai, prastas miegas, mitybos įnoriai, dažnos infekcijos. Knygoje gausu receptų ir pasiūlymų, kaip sveikai ir gardžiai maitintis. Patys įsitikinsite, kad pilnavertis valgiaraštis – ne tik moksliškai pagrįstas, bet ir gardus!

Patrikas Holfordas – Didžiojoje Britanijoje vienas populiariausių apie sveiką mitybą rašančių specialistų, išspausdinęs daugiau nei dvidešimt populiarių knygų, kurios išverstos į septyniolika kalbų. Remdamasis daugiau nei dvidešimt penkerių metų tyrimais ir klinikine patirtimi, P. Holfordas teigia, kad kūdikio sveikata prasideda dar prieš pastojant gimdoje. Autorius savo knygose pateikia moksliniais faktais pagrįstą inovatyvų požiūrį į kasdienę mitybą.

Ką apie knygą sako Lietuvos specialistai:

Knyga įkvepia iš naujo atrasti tai, kas natūralu. Patarimai pravers ne tik ruošiantis motinystei – išlikę sveiki įpročiai ir toliau lems jūsų sveikatą, išvaizdą bei energijos lygį.

Aistė Gustė–Jančiukienė, kalanetikos mokytoja, pirmosios Lietuvoje treniruočių studijos „Stimulus“ įkūrėja.

Ši knyga paprastai ir patraukliai bando nubrėžti pilnavertės mitybos gaires, padėsiančias jaustis kuo geriau ir susilaukti sveikesnio vaikelio.

Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, LSMU Neonatologijos klinikos docentė, dirbanti Kauno klinikų Naujagimių ligų skyriuje bei šeimos klinikoje „Sveika pradžia“.

Kai pelių jaunikliams dėl genetinių ypatybių ima nykti tam tikras opioidinės sistemos receptorių tipas (susijęs su skausmo malšinimu ir atlygio jausmu), jie liaujasi nerimavę dėl išsiskyrimo su motina. Jie mažiau cypsi. Tai nereiškia, kad jiems apskritai ima niekas neberūpėti, – tiesą sakant, jų reakcija į grėsmę keliančius pelių patinėlius ar į šaltį netgi jautresnė nei suaugusių pelių. Tiesiog jie nebejaučia ryšio su savo motina. Gavę pauostyti motinos ir kitos, jiems nepažįstamos, pelės kvapo, jie nebejunta skirtumo. Tas pat nutinka ir tada, kai jie paeiliui įkeliami į motinos ir svetimos pelės gūžtą. Kitaip tariant, kad peliukai jaustų ryšį su motina, turi veikti atitinkamos genetinės programos. Galbūt panašūs principai lemia ir tam tikrus žmonių sutrikimus, susijusius su prieraišumo problemomis, pavyzdžiui, autizmą.

Motinos ir vaiko tarpusavio ryšio problematika siejasi ir su ištikimybės vienam partneriui klausimu. Sveikas protas mums sakytų, kad monogamija yra grįsta moraliniais sumetimais, ar ne? Bet tai išsyk verčia susimąstyti apie kitą dalyką – o iš kur šie „moraliniai sumetimai“ atsirado? Galbūt juos taip pat lemia anapus mūsų sąmonės veikiantys mechanizmai?

Pažvelkime į prerijų pelėnus. Šie nedideli padarėliai negiliai po žeme rausia sau takelius ir ištisus metus būna aktyvūs. Bet, kitaip nei kitų rūšių pelėnai ir apskritai dauguma žinduolių, prerijų pelėnai yra monogamiški. Jie susisaisto visą gyvenimą nenutrūkstančiais saitais – kartu suka lizdą, gyvena, prižiūri vienas kitą ir augina jauniklius. Kodėl jie elgiasi taip, o jų artimiems giminaičiams tai nebūdinga? Atsakymas: tai lemia hormonai.

Pelėnui patinėliui pakartotinai pasiporavus su patele, jo smegenyse išsiskiria vazopresinas. Šis hormonas jungiasi prie receptorių, esančių smegenų dalyje, vadinamoje nucleus accumbens, o tai sukelia malonumo jausmą, kuris imamas sieti su šia konkrečia patele. Tai ir lemia monogamiją. Jei šis hormonas nebeišsiskirs, poros ryšys nutrūks. Nuostabu tai, kad genetinės inžinerijos būdais padidinę vazopresino lygį mokslininkai poligamines rūšis gali pastūmėti monogamijos link.

Bet ar vazopresinas yra svarbus žmonių santykiams? 2008 m. Karolio institute Švedijoje grupė mokslininkų ištyrė 552 vyriškių, turinčių ilgalaikius heteroseksualius santykius, vazopresino receptorių geną. Paaiškėjo, kad geno dalis, vadinama RS3 334, įvairuoja: vyrų genuose gali būti dvi, viena arba nė vienos RS3 334 atkarpos. Kuo daugiau šių atkarpų yra, tuo silpnesnis vazopresino poveikis smegenų kraujotakai. Rezultatai nustebino savo paprastumu. Turimų atkarpų skaičius koreliavo su vyriškių gebėjimu užmegzti patvarius santykius. Kuo daugiau vyrų genuose buvo RS3 334 atkarpų, tuo prasčiau įvertinti jų santykiai su partnerėmis – atsižvelgiant į santykių tvirtumą, kylančias šeimines problemas ir į tai, kaip bendro gyvenimo kokybę vertina jų antrosios pusės. Turintieji dvi RS3 334 atkarpas dažniau yra nevedę, o jei veda, tai kur kas didesnė tikimybė, kad jų santuoka patirs krizių.

Tai nereiškia, kad paties žmogaus priimami sprendimai ar aplinka neturi įtakos, – tikrai turi. Tačiau tai reiškia, kad į šį pasaulį atkeliaujame turėdami skirtingus polinkius. Dalis vyrų genetiškai gali būti linkę turėti vieną partnerę ir tuo tenkintis, o kita dalis – ne. Netolimoje ateityje merginos, nuolat besidominčios mokslinėje literatūroje aprašomomis naujovėmis, galės pareikalauti, jog jų vaikinai atliktų genetinius testus, skirtus nustatyti, kokia tikimybė, kad jie bus ištikimi sutuoktiniai.

Pastaruoju metu evoliucinės psichologijos specialistai ėmėsi aktyviai nagrinėti meilės ir skyrybų klausimus. Jie netruko pastebėti, kad žmonių, kai įsimyli, aistros ir susižavėjimo pikas trunka iki trejų metų. Vidiniai kūno ir smegenų signalai šiuo laikotarpiu tiesiogine prasme yra meilės narkotikas. Bet vėliau jo poveikis ima silpnėti. Šitaip žvelgiant, mes esame iš anksto užprogramuoti prarasti susidomėjimą savo seksualiniu partneriu praėjus laikui, kurio reikia užauginti vaiką, – vidutiniškai tai trunka apie ketverius metus. Psichologės Helen Fisher manymu, esame užprogramuoti panašiai kaip lapės, kurios užmezga santykius vienam poravimosi sezonui, išbūna drauge būtent tiek laiko, kiek reikia užauginti atžaloms, o tada išsiskiria. Ištyrinėjusi beveik šešiasdešimties šalių skyrybų statistiką, Fisher pastebėjo, kad dažniausiai išsiskiriama praėjus maždaug ketveriems metams po vedybų, o tai visiškai atitinka minėtą jos hipotezę. Mokslininkės nuomone, organizmo išskiriamas meilės narkotikas – tai tiesiog veiksminga priemonė priversti vyrą ir moterį išbūti drauge užtektinai laiko, kad jų atžalos išgyvenimo tikimybė padidėtų. Tam, kad vaikas išgyventų, du tėvai yra geriau negu vienas, todėl tinkamiausias būdas šitai užtikrinti – naudojant vidinius mechanizmus įtikinti, kad jie liktų drauge.

Panašūs principai veikia ir kitu atveju – didžiulės kūdikių akys ir apskriti veidukai mums atrodo mieli ne dėl to, kad tokie yra savaime, bet dėl evoliucijos padiktuotos būtinybės, kad suaugusieji rūpintųsi kūdikiais. Tų tėvų, kuriems jų vaikai neatrodė patrauklūs, paveldimumo linija nutrūko, nes dėl globos stokos šios atžalos tiesiog neišgyvendavo. Bet mes, išlikusieji, kurių mentalinis umwelt neleidžia nė pagalvoti, kad mūsų kūdikiai nėra mieli, sėkmingai užauginame vaikus ir taip užtikriname rūšies tęstinumą.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Ištrauka iš knygos. David Eagleman. Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

„Panašiai kaip Visata yra gerokai didesnė, nei kada nors pajėgtume įsivaizduoti, taip ir mes patys esame kur kas sudėtingesni, nei mūsų savistaba pajėgia nujausti.“

David Eagleman (Deividas Iglmanas, g. 1971 m.) – amerikiečių neuromokslininkas, Bayloro medicinos koledžo, priklausančio Teksaso medicinos centrui – vienam didžiausių pasaulyje medicinos centrų – Suvokimo ir elgesio laboratorijos vadovas, Pasaulio ekonomikos forumo tarybos narys, keleto knygų autorius. Jo knygos išverstos į 27 pasaulio kalbas, o „Incognito“ pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašą.

Savo provokuojančioje knygoje „Incognito“ D. Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Kuo mes iš tiesų regime – akimis ar smegenimis? Kaip smegenų auglys pavyzdingą šeimos tėvą gali paversti seksualiniu iškrypėliu? Kaip veikia narkotikai? Nuo ko priklauso grožio suvokimas? Kokios spalvos yra trečiadienis? Ar nusikaltėlis visuomet kaltas dėl to, ką padarė? Ką mums žada mokslo laimėjimai kuriant dirbtinį intelektą? Atsakymai iliustruojami įvairiausiais pavyzdžiais ir tai padeda geriau suvokti, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.

„Ši knyga buvo rašoma trejus metus ir skirtingų žmonių, – sako autorius, – ir visų jų vardas – Davidas Eaglemanas, kuris keitėsi kiekvieną valandą.“