Itin svarbus mikroelementas

Geležis atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų, be kurių negalime egzistuoti. Šis mikroelementas būtinas deguonį pernešančio raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose) esančio baltymo hemoglobino gamybai.

Geležies yra raumenyse, kai kurių fermentų sudėtyje. Ji reikalinga kai kurių hormonų sintezei, centrinės nervų sistemos veiklai. Būtina normaliam vystymuisi, augimui, pažintinių funkcijų palaikymui – taigi ypatingai svarbi kūdikiams ir vaikams. Be to, šis mikroelementas reikšmingas ir apsaugai nuo įvairiausių ligų – padeda palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą.

Geležies atsargos kaupiasi kepenyse, blužnyje ir kaulų čiulpuose. Daugiausia ji yra feritino pavidalo. Taigi, baltymo feritino kiekis  geriausiai atspindi geležies atsargas organizme. Jeigu senkančios atsargos ilgai nepapildomos, gali užklupti viena iš paplitusių anemijos formų – geležies stokos anemija.

Kada galime įtarti, kad pritrūkome geležies?

Iš pradžių geležies stokos galime nepastebėti. Mat, reikiamą jos kiekį organizmas gauna iš sukauptų atsargų. Tačiau joms mažėjant atsiranda greitas nuovargis, bendras silpnumas, galvos skausmas ir svaigimas, nusilpsta raumenys. Pakinta išvaizda: išblykšta ir sausėja oda, slenka plaukai, lūžinėja nagai, trūkinėja lūpų kampučiai. Trūkstant geležies gali kamuoti krūtinės skausmas, dažnas širdies plakimas, net dėl menko fizinio krūvio atsirandantis dusulys. Būdingi skonio pokyčiai – noras valgyti ledą, kreidą, žemę ar molį.

Pritrūkus šio mikroelemento galvos smegenys prasčiau aprūpinamos deguonimi, todėl sunku susikaupti, sumažėja darbingumas ir gebėjimas mokytis, dažniau palaužia infekcijos.

Jei pastebėjote kuriuos nors iš šių požymių, vertėtų kreiptis į gydytoją ir gali tekti atlikti feritino tyrimą. Bendrasis kraujo tyrimas ne visada atspindi šio mikroelemento trūkumą – hemoglobino koncentracija sumažėja jau išnaudojus geležies atsargas.

Kas lemia geležies stoką?

Geležies turėtume gauti iš maisto produktų, o daugiausia jos gali suteikti  raudona mėsa (jautiena, kiauliena, ėriena), turi jos vištiena ir žuvis. Jei tokio maisto valgote per mažai, galite pritrūkti šio mikroelemento, o ilgainiui atsiranda liga – geležies stokos anemija.

Didelis geležies stokos pavojus gresia vegetarams ir veganams, atsisakantiems valgyti mėsą, kurioje daug šio mikroelemento biologiškai prieinama forma. Todėl jiems tenka vartoti geležies preparatus.

Geležies pritrūkstame ne tik per mažai jos gaudami su maistu. Moterys praranda šio mikroelemento per mėnesines, itin daug – gausiai kraujuodamos. Netenkama jo esant lėtiniam kraujavimui, kurį lemia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, Krono liga, opinis kolitas, onkologinės žarnyno ligos, išangės įplėšos, hemorojus. Kraujavimas iš virškinamojo trakto gali atsirasti vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo.

Iš maisto į organizmą patekusi geležis į kraują absorbuojama plonojoje žarnoje. Tačiau jos pasisavinimą sutrikdo įvairios virškinamojo trakto ligos, pavyzdžiui, celiakija, uždegiminės žarnyno ligos, sumažėjęs skrandžio rūgštingumas.

Geležis labai svarbi nėštumo metu, ji būtina placentai, vaisiaus augimui, apsaugo nuo komplikacijų gimdant. Jos stokos rizika didesnė neišnešiotiems ir gimusiems labai mažo svorio kūdikiams. Jei vaisius negaus reikiamo kiekio geležies, gimusiam vaikui neužteks jos atsargų. Motinos piene geležies nedaug, tačiau ji ypatingai gerai pasisavinama. Be to, jeigu geležies netrūko mamai nėštumo metu, kūdikiui jos atsargų užteks pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius. Po pusmečio mažylis turi papildomai gauti geležies su maistu.

Tėvams vertėtų susirūpinti, ar netrūksta šio mikroelemento paaugliui, nes brendimo periodu jo reikia daugiau. Geležies kiekį turėtų periodiškai stebėti anksčiau jos stoką patyrę žmonės, sergantieji lėtinėmis ligomis ir kraujo donorai.

Vartoti geležies preparatą tenka ilgai

Trūkstant geležies, jos atsargų papildymui paprastai rekomenduojamas šio mikroelemento preparatas. Geležies kiekio atkūrimas ir anemijos gydymas gali užtrukti keletą mėnesių, kai kuriais atvejais dar ilgiau. Todėl teks būti kantriems. Tais gyvenimo periodais, kai geležies poreikis didesnis, užtektinai nevalgant daug jos turinčio maisto, ypač vegetarams ir veganams, taip pat – sutrikus jos pasisavinimui dėl ligos, geležies preparatą gali tekti vartoti profilaktiškai.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Miegui skirtos prekės
Savaime suprantama, kad pirmiausiai naujagimiui reikės lovytės ir prie jos derančio čiužinuko. Jis turės įtakos kūdikio miegui ir taisyklingam stuburo vystymuisi, tad reikėtų rinktis kokybišką, natūralaus pluošto čiužinį. Natūralioms medžiagoms pirmenybę reikėtų teikti ir tuomet, kai rinkite atžalėlėms antklodę ir užvalkalus. Tiesa, pravartu atsižvelgti ir į sezoniškumą: šiltuoju sezonu vaikams pakaks plonesnio užkloto. Atkreipkite dėmesį, kad kūdikiams iki 1-2 metų pagalvė nėra reikalinga – tokiame amžiuje ji gali sukelti papildomų problemų, kurių tikrai norėtųsi išvengti.

Higienos reikmenys
Labai svarbu apsirūpinti sauskelnių atsargomis – jų mažyliams tikrai prireiks. Patariama iš karto įsigyti tiek naujagimiams, tiek šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams skirtų jų modelių. Keičiant sauskelnes, pravers drėgnos servetėlės, neperšlampi paklotai ir vystymo lentos. Kartais jos iš karto komplektuojamos kartu su komodomis – jų stalčiuose galėsite laikyti visus reikalingus vystymo reikmenis.

Kūdikius dažniausiai patariama maudyti specialiose vonelėse – siekiant užtikrinti maksimalų saugumą, jos turėtų turėti neslystantį pagrindą. Galiausiai prireiks ir smulkių higienos reikmenų. Užapvalintus kampus turinčios žirklės, nosies aspiratoriai, higieniniai vatos pagaliukai – tai tik keletas iš jų. Daugelį tokių priemonių galima įsigyti bendruose kūdikių priežiūros rinkiniuose.

Maitinimo priemonės
Nors tikėtina, kad iš pradžių kūdikį maitinsite krūtimi, jau dabar galima pagalvoti apie papildomas priemones, kurias bus galima pritaikyti netolimoje ateityje. Priklausomai nuo situacijos, gali praversti buteliukai, jų sterilizatoriai, pieno ir maisto šildytuvai ar maitintuvai. O kai pradėsite atžalas mokyti savarankiško valgymo, puikiai tiks silikoniniai indai vaikams. Ši medžiaga yra draugiška aplinkai, puikiai tinkanti sąlyčiui su maistu ir visiškai saugi Jūsų atžaloms. Indeliai bus minkšti, lengvi ir lankstūs, tad mažyliai turėtų pakankamai greitai įgusti jais naudotis.

Judėjimo prekės
Vienas svarbiausių pirkinių šioje kategorijoje yra automobilinė kėdutė – tik turėdami ją saugiai parsivešite mažylį į namus. Būtent saugumui ir reikėtų skirti daugiausiai dėmesio: atsižvelkite į rekomenduojamą amžių, pasidomėkite gamintojų pritaikytomis technologijomis ir įsitikinkite, kad sutampa kėdutės ir automobilio tvirtinimo sistemos.

Tuomet reikės pagalvoti apie vežimėlį, kuris pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais tampa pagrindine transporto priemone. Dėl to svarbu įsitikinti, kad jis ne tik atitiks mažylio svorį, bet ir bus pritaikytas Jūsų gyvenimo būdui. Itin palankiai yra vertinami aukštą komforto lygį užtikrinantys Cybex vežimėliai, tačiau apsižvalgę Pigu.lt el. parduotuvėje, rasite ir daugiau patikimų gamintojų.

Drabužėliai
Dažniausiai norisi kūdikius aprūpinti pačiais gražiausiais drabužėliais ir kuo didesniu jų kiekiu, tačiau šiuo atveju reikėtų nepersistengti. Prisiminkite, jog vaikučiai gana greitai auga, tad didelė tikimybė, kad kai kurių rūbelių net nespėsite uždėti. Iš pradžių apsirūpinkite keliais kokybiškų, maloniai prie odos besiliečiančių šliaužtinukų, smėlinukų, kelnyčių komplektais ir pagrindiniais aksesuarais – kepurytėmis ir kojinėmis, iš kurių kelios poros turėtų būti vilnonės. Ar prireiks vokelių ir kombinezono, priklausys nuo sezono.

Nors kūdikiams prireiks kur kas daugiau priežiūros priemonių, apsirūpinus tokiu kraiteliu, bus galima ramiai laukti vaikučio gimimo. Kuo anksčiau pradėsite jį formuoti, tuo daugiau laiko turėsite tinkamiausių prekių paieškoms – visais atvejais daugiausiai dėmesio reikės skirti kokybei ir saugumui.

Partnerio turinys

Omega-3 riebalų rūgštys būtinos augimui – nuo kūdikystės

Polinesočiosios riebalų rūgštys omega-3 yra vadinamos nepakeičiamomis, nes organizmas jų negamina, todėl gaunamos su maistu arba maisto papildais. Labai svarbios omega-3 sudėtinės dalys yra eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno (DHR) rūgštys, mažiau vertinga alfa-linoleno rūgštis.

Omega-3 riebalų rūgštys – ląstelių statybinė medžiaga, jos yra pagrindiniai viso organizmo ląstelių membranų komponentai, todėl būtinos normalioms fiziologinėms funkcijoms palaikyti, jų reikia augimui bei vystymuisi. Šios riebalų rūgštys itin svarbios smegenims, širdies ir kraujagyslių sistemai, akims, kaulams. Jos reikalingos odos epidermio ląstelėms, padeda palaikyti apsaugines odos funkcijas ir neleidžia atsirasti odos ligoms.

Žindomi kūdikiai omega-3 riebalų rūgščių gauna su motinos pienu. Jiems ši medžiaga nepakeičiama, nes po gimimo intensyviai tebesivysto galvos smegenys bei daugelis vaiko organizmo sistemų: nervų, regėjimo, virškinimo, imuninė. Jeigu šių riebalų rūgščių pritrūksta, kūdikio vystymasis gali sulėtėti.

Pasaulyje atliktais moksliniais tyrimais nustatyta, kad omega-3 riebalų rūgštys įeina į akių tinklainės ląste­lių sudėtį ir turi įtakos ankstyvam neišnešiotų ir išne­šiotų kūdikių regėjimo vystymuisi.

Geram mokymuisi ir stipriems nervams

Apie omega-3 riebalų rūgščių trūkumą gali byloti pablogėjusi atmintis, energijos stoka ir greitas nuovargis. Šios riebalų rūgštys yra svarbios vaikų protiniam vystymuisi, jų gausu sme­genų audiniuose. Mokslininkai nustatė, kad omega-3 turi įta­kos intelektui, gebėjimui ugdyti naujus įgūdžius, reikalingos vaiko atminčiai, loginiam mąstymui lavinti. Trūkstant jų vaikui sunku sutelkti dėmesį, tai gali nulemti elgesio sutrikimus bei prastą mokymąsi. Darželinukams, kuriems trūksta omega-3, prasčiau sekasi išmokti naujų dalykų, mokyklinio amžiaus vaikai pasidaro dirglūs, prastai miega, todėl nukenčia ir mokslai.

Omega-3 riebalų rūgštys turi lemiamos įta­kos nervų sistemai ir emocinei brandai. Jos skatina laimės hormono – serotonino gamybą, šis hormonas pagerina nuotaiką ir padeda vaikams atsilaikyti prieš stresą, su kuriuo jiems dažnai tenka susidurti darželyje ar mokykloje.

Padeda apsisaugoti nuo ligų

Omega-3 riebalų rūgštys naudingos dažnai sergantiems vaikams – imunitetui stiprinti. Vaikų imuninė sistema labai pažeidžiama, o atsparumas ligų sukėlėjams ypač svarbus darželyje ar mokykloje, kur vaikai dažnai užsikrečia. Omega-3 organizme pagamina biologiškai aktyvias medžiagas, kurios slopina bet kokį uždegimą.

Vartojant DHR ir EPR kūdi­kystės ir vaikystės laikotarpiu, mažėja tokio sutrikimo kaip hiperaktyvumas tikimybė. Šios riebalų rūgštys yra svarbios vaikų širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai. 

 Kodėl svarbesnė omega-3 ir būtinas tinkamas santykis su omega-6?

Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, yra svarbios ne tik omega-3, bet ir omega-6 riebalų rūgštys. Tik mūsų mityba tokia, kad su maistu gauname gerokai daugiau omega-6, nes labiau mėgstame maisto produktus, kuriuose gausu būtent šios riebalų rūgšties. Nustatyta, kad omega-3 ir omega-6 polinesočiųjų riebalų rūgščių, gaunamų iš maisto, santykis yra atitinkamai 1:18. Geriausiu atveju jų turėtų būti po lygiai arba santykis bent ne didesnis kaip 5:1.

Netinkamas šių riebalų rūgščių balansas organizme nėra palankus sveikatai. Omega-6 perteklius trukdo omega-3 riebalų apykaitai ir neleidžia jų pasisavinti. Omega-6 gausa mažina ląstelių membranų takumą ir lankstumą, netinkamas šių riebalų rūgščių santykis yra susijęs su didesne tikimybe susirgti ateroskleroze ir uždegiminėmis ligomis. Vienas iš būdų palaikyti reikiamą abiejų medžiagų balansą – papildyti omega-3 kiekį, vartojant žuvų taukus.

Kodėl negelbsti mityba?

Omega-3 riebalų rūgščių daugiausiai turi riebios jūrinės žuvys: lašišos, skumbrės, upėtakiai, tunas, otai, sardinės, silkės, taip pat jų yra augaliniuose aliejuose, lapinėse daržovėse, graikiniuose riešutuose.

Tačiau skirtingų žuvų rūšių omega-3 riebalų rūgščių sudėtis kitokia. Sveikatai svarbių sudedamųjų dalių: eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno (DHR) rūgščių kiekis priklauso ir nuo žuvų kilmės (skiriasi, pavyzdžiui, užaugintų fermose ir laukinių). Dėl didžiausio EPR ir DHR rūgščių kie­kio labiausiai vertinamas menkių kepenų aliejus, o augaliniame maiste esančioje omega-3 daugiausia yra alfa-linoleno riebalų rūgšties, kuri organizmui ne tokia vertin­ga kaip žuvų taukuose esančios EPR ir DHR. Tiesa, iš alfa-linoleno riebalų rūgšties organizmas sintetina EPR ir DHR, tik gana mažais kiekiais.

Vieno iš svarbiausių omega-3 šaltinių – kokybiškos žuvies ne visuomet randame, o vieni vaikai gali būti alergiški joje esantiems baltymams, kiti – iš viso žuvies į burną neimti. Šių riebalų rūgščių pritrūks žuvies nevalgantiems veganams bei vegetarams. Be to, dažniausiai vaikai nesuvalgo tiek žuvies, kad gautų užtektinai omega-3. Todėl paprastai tėvelius gelbsti maisto papildai. Deja, apie žuvų taukus ir omega-3 riebalų rūgštis tėveliai prisimena tik artėjant peršalimo sezonui, o vaikui jos reikalingos ne tik apsaugai nuo infekcinių ligų, tačiau ir gerai sveikatai ištisus metus. Omega-3 papildomai rekomenduojama vartoti visą gyvenimą.

Parengė Dalia Petrutytė

Sloga

Slogą vaikui reikia būtinai gydyti

Slogą – nosies gleivinės uždegimą dažniausiai sukelia rinovirusas, kuris greičiausiai pakerta peršalusį vaiką, nes tuomet sumažėja jo imunitetas. Mažylis gali greitai užsikrėsti nuo sergančio draugo – ir ne tik čiaudinčio. Virusas atkeliauja nuo rankų, žaislų, durų rankenų. Taigi, nieko stebėtino, kad darželyje sloga pasidalina didžioji grupės dalis.

Kūdikiai ir maži vaikai sloga serga dažniau ir ilgiau negu suaugusieji, be to, šie negalavimai jiems dažniau komplikuojasi kitomis ligomis. Tam turi įtakos anatominiai mažylių ypatumai. Jų nosies ertmė ir landos daug mažesnės, siauresnės ir trumpesnės. Todėl net ir menkai paburkus gleivinei išskyros užkemša nosies ertmę, o vaikas įkvepia mažiau oro. Dėl to organizmui gali pritrūkti deguonies. Tai ypač pavojinga mažo vaiko smegenims ir kraujui. Sloga itin didelių keblumų sukelia kūdikiams, nes jų nosies landos ypatingai siauros, o neprakvėpuojantis per nosį mažylis negali žįsti krūties ar gerti pieno iš buteliuko. Todėl, sutrikus kvėpavimui per nosį, gydytojai pataria iš karto imtis priemonių jam atkurti.

Nosies ertmė jungiasi su prienosinių ančių (sinusų) ertmėmis, kurios yra abiejose nosies ir skruostų pusėse. Paburkus nosies gleivinei, sinusuose ima kauptis išskyros – dėl užakusio kanalo, vedančio į nosies ertmę, kuriuo jos paprastai nuteka. Nustatyta, kad jei mažesnis negu šešerių vaikas sloguoja ilgiau negu 10 dienų, sinusito tikimybė pasiekia 90 proc. Negydomas nosies gleivinės uždegimas gali išplisti į ausis ir komplikuotis vidurinės ausies uždegimu – otitu.

Kodėl svarbu išplauti nosį?

Sveika nosies gleivinė yra drėgna, o klampių gleivių sluoksnis neleidžia virusams prasiskverbti į organizmą. Nosies gleivinę dengiančios blakstienėlės virpėdamos išstumia įkvėptas įvairias mikrodaleles, pavyzdžiui, dulkes, taip pat – alergenus, bakterijas ir virusus. Nosies gleivinė ne tik filtruoja įkvepiamą orą, bet ir sušildo bei sudrėkina. Taigi, pagrindinė nosies gleivinės funkcija – valomoji, o laisvas kvėpavimas per nosį svarbus sveikatai, nes apsaugo gilesnius kvėpavimo takus ir plaučius. Pakitus gleivinei ir sutrikus blakstienėlių judesiams, susilpnėja ir nosies apsauginė funkcija. Taip ir atsitinka dėl uždegimo.

Kaip vieną iš pagrindinių slogos gydymo priemonių gydytojai pataria nosies ertmės gleivinės plovimą derinant jį su gydymu kitais preparatais. Plauti nosį svarbu ir slogos komplikacijų profilaktikai. Taip pašalinamas nosies ertmėje susikaupęs sekretas su virusais, bakterijomis, alergenais ir kitais nepageidaujamais svetimkūniais, kurie gali sukelti uždegimą. Tai yra pirmasis bet kurios kilmės slogos gydymo etapas.

Nosies plovimas ne tik palengvina slogos simptomus, bet ir gali padėti išvengti komplikacijų. Tai nuo seno žinomas slogos gydymo būdas. Šios vadinamosios irigacinės terapijos naudą įrodė daugybė užsienyje atliktų tyrimų. Nosiai plauti seniai naudojami druskų tirpalai, o šiuolaikiniai preparatai gaminami iš jūros vandens.

Jūros vanduo – natūrali pagalba

Jūros vandens tirpalas naudojamas ne tik nosiai plauti, bet ir slogai gydyti. Jame esantys mikroelementai (magnis, jodas, cinkas, selenas ir kiti) skatina nosies gleivinės epitelio blakstienėlių virpėjimą, gerina gleivinės liaukų veiklą, didina jos atsparumą virusams ir bakterijoms. Jūros vanduo drėkina nosies gleivinę, padeda suskystinti gleives ir padeda išvalyti tirštas gleives, kurios trukdo kvėpuoti pro nosį. Be to, jūros vanduo mažina paburkimą ir normalizuoja gleivių gamybą. Todėl mažėja uždegimas. Tai ypač svarbu gydant slogą mažam vaikui, kuriam sunku idealiai išpūsti nosį.

Jūros vandens tirpalas yra dviejų rūšių – fiziologinis ir hipertoninis. Skiriasi jų druskingumas. Fiziologinis jūros vanduo mažesnio druskingumo, tokio kaip nosies gleivinės ląstelių ir tinka nosiai plauti bei gleivinei drėkinti. Šios rūšies jūros vandens tirpalas taip pat pravers profilaktiškai ir galbūt vaikas visiškai išvengs slogos. Hipertoninio jūros vandens druskų koncentracija didesnė, o dėl šio vandens ir nosies gleivinės osmosinio slėgio skirtumo gleivinė sutraukiama, mažėja paburkimas ir palengvėja kvėpavimas.

Jūros vanduo – natūrali priemonė sloguojančiam mažyliui ir nereikia jo kamuoti cheminiais vaistais. Nepamirškite, kad gydyti vaikui slogą gleivinės kraujagysles sutraukiančiais cheminiais lašais neatsargu, o nepasitarus su gydytoju – negalima, nes jie greitai pažeidžia nosies gleivinę.

Undinė Gilė

Bet vasaros karštis žindančiai mamai kelia kitų rūpesčių. Kiek kartų stengtis žindyti kūdikį, ar jam duoti vandenuko, kaip prižiūrėti krūtis?

Mamos pienas – saugus maistas vasarą

Didelis mamos pieno privalumas, kad jis saugus. Mama žino, kad vasara – žarnyno infekcijų metas ir kūdikiams. Netinkamai pasterizuoti buteliukai, nepakankamai švariomis rankomis pagamintas mišinukas gali sukelti pilvuko negalavimus.

Ar karštis turi didelės įtakos kūdikio apetitui?

Priešingai nei mano daugelis tėvų, vasaros karštis veikia kūdikio apetitą daug mažiau negu mamos ir tėčio kulinarinius pomėgius. Mamos pieną vaiko organizmas lengvai virškina, taigi net karštą vasaros dieną sveikam kūdikiui nekyla noras jo atsisakyti. Jeigu kūdikis atsisako krūties, mama turėtų ieškoti kitų priežasčių. Galbūt kūdikis negaluoja arba pakito pienuko skonis (mama suvalgė neįprastą maisto produktą). Apžiūrėkite burnytę: ar nėra ant liežuvio, gomurio ir kitose vietose balkšvų nenusivalančių apnašų, dėl kurių žindomam kūdikiui skauda. Tai gali būti, pavyzdžiui, grybelio sukelta pienligė. Sykį per savaitę pasverkite kūdikį. Jeigu jis priauga svorio, nervintis neverta. 3– 6 mėnesių kūdikiai paprastai valgo 5 – 6 kartus per parą, kiti mėgsta dažniau. Žindykite kūdikį tiek, kiek jis nori ir kada nori, bet ne mažiau kaip 5 – 6 kartus per dieną. Jeigu nerimaujate, ar vaikeliui užtenka pieno, suskaičiuokite šlapias sauskelnes ar vystyklus. Ne mažiau kaip šešis kartus per parą pasišlapinantis kūdikis tikrai sotus. Žinoma, jei jis tik žindomas ir negeria kitokių skysčių. Jei su mamos pienu gaunamo vandens, tai pat ir paties pieno, kūdikiui per mažai, jo šlapimas pasidaro tamsesnis ir aštriau kvepia. Visais atvejais geriausia pasitarti su vaikų gydytoju.

Ar vasarą žindomam kūdikiui reikia atsigerti vandens?

Pediatrai nepataria žindomam kūdikiui duoti vandenuko ar arbatėlių. Mat reikiamą skysčio kiekį kūdikis gauna su mamos pienu, kuriame yra 90 proc. vandens. Tyrimais įrodyta, kad vandeniu ir arbatėlėmis girdomas žindomas kūdikis labiau linkęs į viduriavimą. Pasaulio sveikatos organizacija pirmąjį gyvenimo pusmetį rekomenduoja vengti papildomai girdyti žindomus kūdikius. Karštyje mama daugiau prakaituoja, todėl ji ir turi gerti daugiau vandens, o kūdikis gaus skysčių kartu su mamos pienu. Vanduo būtinas tik dirbtinai maitinamam kūdikiui.

Ar karštą dieną dažnai prausti krūtis?

Dažnai praustis nebūtina net ir karštyje. Apsiprausti patariama tik vieną kartą per dieną. Mat krūtis apsaugo sekretas, kurį išskiria rudajame laukelyje aplink spenelį esančios liaukos. Jeigu mama suprakaitavo arba išsimaudė sūriame jūros vandenyje, pakanka apiplauti krūtis švariu šiltu vandeniu be muilo. Nepamirškite, kad dažnai prausiama oda gali išsausėti. Sausa oda labiau pažeidžiama, ima pleiskanoti, trūkinėja speneliai.

Kaip išvengti spenelių įtrūkimų?

Pirmiausia, tinkamai laikykite prie krūties glaudžiamą kūdikį. Nepatyrusią mamą pamokys pediatras arba žindymo specialistas. Jokiu būdu neverta vadovautis močiutės patarimais prausti krūtis su muilu prieš kiekvieną maitinimą. Jeigu speneliai vis dėlto sutrūkinėjo, galima išspausti lašelį pieno ir patepti pažeistą krūtį. Be to, pažeistą krūtį stenkitės kuo ilgiau palaikyti nuogą.

Vaistinėje įsigysite specialų tepalą suskilusiems speneliams. Be tepalo neapsieisite, jeigu įtrūkimų daug, jie skausmingi ir kraujuoja.

Kodėl vasara – netinkamas nujunkymo metas?

Karštyje kūdikis dažniau nori gerti, o troškulį geriausiai malšina įprastinis lengvai virškinamas gėrimas – mamos pienas. Pienas greitai papildo skysčio atsargas mažylio organizme. Be to, mamos piene yra nuo žarnyno negalavimų saugančių antikūnų, kurie dar ir stiprina imunitetą. Imunitetas svarbus ir vasarą – palankiausią metą įvairioms žarnyno infekcijoms.

Kiek laiko kūdikis žinda?

Vasaros karštyje paprastai kūdikis dažnai ieško krūties ir ilgiau žinda. Dažnai žindydama patenkinsite jo skysčio poreikius. Tik stebėkite, kad krūtys netaptų žinduku. Kai kurie kūdikiai pasisotina per 10 –15 minučių, o jeigu mamai pienas teka lėtai, prireikia daugiau laiko. Bet jei kūdikis iš vienos krūties žinda ilgiau kaip 30 minučių, patikrinkite, ar jis tinkamai apžioja krūtį. Mažylis neturėtų žįsti ilgiau kaip 40 minučių. Kai jaučiate, kad kūdikis ne žinda, o tik žaidžia arba užmiega su speneliu burnytėje, atsargiai jį ištraukite.

Kada prireikia mišinuko?

Kartais mama priversta primaitinti ir mažą kūdikį arba visiškai atsisakyti žindymo. Tai atsitinka, kai moteris turi per mažai pieno ir kūdikis nepriauga reikiamo svorio. Mamos pienukas nebetinka, jeigu mama geria vaistus, kurie patenka į kraują ir gali pakenkti kūdikiui. Kartais mamai tenka kuriam laikui išsiskirti su kūdikiu, pavyzdžiui, prireikia atsigulti į ligoninę.

Ar galima nutrauktą pieną laikyti kambaryje?

Vasarą kambario temperatūroje pieno jokiu būdu nelaikykite – įdėkite jį į šaldytuvą. Nesistenkite po kiekvieno maitinimo kruopščiai nutraukinėti krūtyse likusio pieno, nes jo gaminsis vis daugiau. Mat pieno liaukos prisitaiko prie didėjančių poreikių.

Išvyka – su kūdikio maisteliu

Mišinukais maitinamo kūdikio mama, ruošdamasi į sodybą arba prie jūros, turi susikrauti daugybę mitybos reikmenų – buteliukų, čiulptukų, įvairių kitokių indelių, prireiks šildymo bei sterilizavimo prietaisų. Kūdikio indelius reikia kruopščiai plauti ir išvykoje. Pavyzdžiui, sodyboje, kurioje nėra karšto vandens, tai daryti sudėtinga. Dar prisideda rūpestis mišinukais. Kažkiek jų, žinoma, galima pasiimti į kelionę, kitų teks ieškoti poilsio vietoje – tik nežinia, ar bus kūdikio mėgstamų. Taigi per visokius rūpesčius mamai nebus kada pailsėti.

Žindanti mama gali be rūpesčių kūdikio maistu skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar automobiliu. Su žindomu kūdikiu patogu keliauti didesniais atstumais, gražią vasaros dieną pailsėti prie ežero. Kūdikis saldžiai išsimiegos gryname ore medžių pavėsyje, o nubudęs bus iškart pamaitintas. Mamai nereikės ieškoti, kaip išlaikyti maistą šviežią ar jį pašildyti.

Gryname ore miegantis ir guguojantis kūdikis noriai valgys mamos pienuką, o malonus poilsis mamai suteiks stiprybės ir energijos.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Vaikas vertas tikrai geros kosmetikos

„Vaikų, ypač kūdikių, oda skiriasi nuo suaugusiųjų, jai reikia ypatingos priežiūros naudojant specialius vaikams skirtus prausiklius, losjonus ir kremus. Vaikams skirta kosmetika specialiai testuojama laboratorijose. Tai turi atsispindėti ir produkto etiketėje. Pakuotė turi būti paženklinta: aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant, kad produkto sudėtyje nėra kūdikiams ar vaikams kenksmingų medžiagų. Taigi mama ir tėtis žinos, kad perka vaikui saugią kosmetiką „, – sako „Gedimino klinikos” gydytoja – dermatologė Jolanta Urbštienė.

Anot gydytojos, Europos Sąjungoje nėra vieningos vaikams skirtos kosmetikos sertifikavimo sistemos: gamintojai tai daro savo nuožiūra. Gamintojas, norintis kad vartotojas neabejotų jo kosmetikos tinkamumu mažyliams, užsako testą. Tyrimus atlieka teisę sertifikuoti turinti nepriklausoma institucija. Remdamasis jos pateikta išvada, gamintojas gali gaminį pažymėti ženkleliu, t. y. informuoti vartotoją, kad nepriklausoma institucija patvirtino, jog gaminys tinka vaikui.

Mama, racionaliai įvertink „ekologiją ir natūralumą”

Savo kosmetiką „ekologiška” dažnai pavadina gamintojai, kurių produktai nėra sertifikuoti kaip tinkami vaikams. Tai parankus būdas nukreipti tėvų dėmesį. J. Urbštienė pataria nesižavėti taip „pakrikštyta“ kosmetika: mat taisyklių, kokios sudėties produktus galima vadinti ekologiškais, nėra. Taigi gamintojai patys sprendžia, ar jų produktas vertas vadinti „ekologišku„.

„Ne viena mama mano, kad „ekologiškais”, „žaliais” ir „natūraliais” pavadinti produktai vaikui tikrai nepakenks, o „neekologiški” nėra saugūs. Vaikiškos kosmetikos etiketėje žodis „ekologiškas” gali būti ypatingai klaidinti. Ekologiškos medžiagos – dažnai tik dalis produkto sudėties. Net jei ant pakuotės nurodyta, kad 90 proc. ingredientų ekologiški, 10 proc. gali būti, pavyzdžiui, vaiko odą dirginantys dažikliai”, – perspėja dermatologė.

Garsūs kūdikių ir vaikų kosmetikos gamintojai žodžio „ekologiškas” paprastai nevartoja ir tėvų neklaidina. Bet kai kurie gamintojai sąmoningai išsisukdami nuo klinikinių testų akcentuoja „ekologiją” ir „natūralumą„. „Tėvai turi žinoti , kad „natūralu” ir „nekenksminga vaiko odai” nėra tas pats. Gamtinės medžiagos taip pat gali sukelti alergiją, dirginti odą ar net būna nuodingos. Taigi „natūralumo” įvaizdžiu gali būti maskuojama netinkama produkto kokybė „, – tvirtina gydytoja.

Kad mama neapsigautų

Kaip mažylio tėvams išrinkti tinkamą kosmetiką ? Gydytoja pataria atidžiai skaityti užrašus etiketėje ir ieškoti patvirtinimo, kad produktas patikrintas laboratorijoje ir sertifikuotas naudoti vaikams.

„Įprastinių šampūnų kūdikiams ir vaikams patikimumą įrodė ne vienas mokslinis tyrimas, o ši informacija aiškiai pateikiama etiketėje. Taigi mama ir tėtis turėtų vadovautis tokia informacija, o ne gundytis augalų pavadinimais ir žalia etikečių spalva „, – pabrėžia J. Urbštienė.

Pneumokokine infekcija daugiausiai serga vaikai iki 2 metų amžiaus ir vyresni nei 65 metų žmonės. Liga perduodama oro lašeliniu būdu. Pneumokokai yra natūralūs žmogaus kvėpavimo takų gyventojai. 5-70 proc. sveikų suaugusiųjų gali būti šių sukėlėjų nešiotojai. Pneumokokinė infekcija gali sukelti labai įvairaus sunkumo susirgimus, nuo kvėpavimo sistemos pažeidimo iki invazinių ligų, iš kurių svarbiausios: meningitas, pneumonija, sepsis. Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Rudžinskaitė akcentuoja, kad pneumokokai sukelia iki 70 proc. visų plaučių uždegimų ir 13-19 proc. visų bakterinių meningitų. Pneumokokai yra dažniausi vidurinės ausies uždegimo sukėlėjai. 28-55 proc. šių uždegimų yra susiję su pneumokokais.

Pneumokokinės infekcijos imunoprofilaktika labai svarbi siekiant sumažinti sergamumą ir mirštamumą nuo šios infekcijos bei sustabdyti atsparių antibiotikams pneumokokų susidarymą. Vakcinos efektyvumas vaikams iki 82 – 90 proc. Pirmoji polisacharidinė vakcina nuo pneumokokinės infekcijos Lietuvoje registruota 1995 m., tačiau skiepijimai dėl didelės vakcinos kainos nebuvo labai populiarūs. Per 2013 m. metus Kauno mieste įskiepyta vos 2 tūkstančiai šių vakcinų dozių vaikams ir 200 dozių suaugusiesiems.

Vaikų skiepijimas nuo pneumokokinės infekcijos Europoje populiarus, net 22 šalys pneumokokinės infekcijos vakciną įtraukė į vaikų skiepų kalendorius. Kai kuriose šalyse ja skiepijama nuo 2001 metų.

Numatoma, kad pirmosios pneumokokinės infekcijos dozės būtų įskiepijamos kartu su penkiavalente vakcina 2 ir 4 mėnesių amžiaus kūdikiams. Trečioji vakcinos dozė (sustiprinamoji) numatoma 12-15 mėnesių vaikams, papildomo apsilankymo metu, tačiau galima pasirinkti skiepijimą kartu su tymų, raudonukės, epideminio parotito vakcina, kuria į numatoma skiepyti 15-16 mėn. vaikus.

Dėl skiepijimų ir informacijos apie naująją vakciną, reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Apie peršalimą

Peršalimu vadiname ūminį viršutinių kvėpavimo takų uždegimą. Peršalimo kaltininkai – virusai, prasiskverbę į nusilpusį organizmą. Sveikam žmogui šie mikroorganizmai nepavojingi, bet nusilpus imunitetui ir organizmui nepajėgiant apsiginti, sukelia ligą. Todėl labai dažnai liga užpuola sušalusį, perkaitusį ir skersvėjų perpūstą ar tiesiog pervargusį vaiką ar suaugusįjį. Žiemos šaltis ir drėgmė – palanki infekcijai aplinka.

Kaip kovoti su peršalimu?

Pakilusi temperatūra, kosulys, sloga ir prastas apetitas iškankina ir suaugusįjį, ir mažą ligoniuką. Taigi organizmui reikia padėti, kad pagerėtų savijauta ir lengviau ištvertume visus peršalimo nemalonumus. Svarbiausios užduotys peršalus:

– numalšinti temperatūrą (jeigu ji pakilo daugiau kaip iki 38 laipsnių),

– palengvinti užsikimšusios nosies kvėpavimą,

– palengvinti sausą kosulį arba skatinti drėgną,

– nuraminti gerklės perštėjimą,

– padėti organizmui kovoti su liga.

Pakilo temperatūra

Pakilus temperatūrai, kovai su virusais ir bakterijomis organizmas gamina baltymą –interferoną.

Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau šio baltymo pasigamina. Jeigu imsime mažinti nedidelę temperatūrą, interferono organizmas nesugebės pagaminti pakankamai. Tuomet sirgsi ilgiau, nes imuninei sistemai prireiks daugiau laiko rasti kitą būdą, kaip nugalėti infekciją.

Galbūt užteks aviečių arbatos su medumi (ypač tinka – liepų medus). Vaistinėje galima įsigyti specialiai paruoštų vaistinių augalų arbatų, kurios palengvins peršalimo negalavimus. Dar išgersi karšto pieno su šaukštu medaus prieš miegą, šiltai užsiklosi ir galbūt neprireiks temperatūrą malšinančių vaistų.

Svarbu, kad ligoniukas gertų daug skysčių. Žinome, kad temperatūra krinta prakaituojant, o pakankamai šilti gėrimai kaip tik tai ir skatina. Išvirkite arbatžolių ar vaistažolių arbatos, kompotą, tiks ir paprasčiausias vanduo. Tik gėrimai turi būti šilti, bet ne pernelyg karšti.

Aukštesnę kaip 38 laipsnių temperatūrą teks malšinti vaistais. Ko gero, kiekviena mama žino, kad vaikui negalima duoti aspirino, bet tinka paracetamolis, ibuprofenas.

Peršalimo sloga

Sloga – dar vienas organizmo gynybos nuo infekcijos būdas. Sloga trukdo infekcijai prasiskverbti toliau – į gerklę ir plaučius, o gleivėse yra ypatingų antivirusinių medžiagų. Taigi, jeigu pasigavai slogą, svarbu kad neišdžiūtų nosies gleivinė. Sakoma, kad negydoma sloga praeina per savaitę, o gydoma – per 7 dienas. Tik visiškai be gydymo labai kamuosimės dėl užsikimšusios nosies. Peršalus gleivės kaupiasi ne tik nosyje, bet ir plaučiuose, o pašalinamos kosint.

Peršalimas ir kosulys

Užpuolus kosuliui, gleivėms taip pat neleidžiame išdžiūti. Sauso kosulio gydymui reikia skirtingų vaistų negu drėgno, kurį būtina skatinti. Esant sausam kosuliui, skystiname gleives, kad joms būtų lengviau pasišalinti. Geriausia, jeigu tinkamus vaistus skirs gydytojas, o kosuliui palengvinti galime išsivirti vaistinių augalų arbatos.

Gerklės perštėjimas

Į nosiaryklę arba gerklę patekę virusai įsitvirtina gleivinėje, pradeda daugintis ir pažeidžia jos ląsteles. Todėl gleivinėje išsivysto uždegimas, priplūsta daugiau kraujo ir gleivinė patinsta. Gerklės skausmą arba perštėjimą nuramins priemonės, kurios malšina ryklės uždegimą. Pavyzdžiui, čiulpiamosios pastilės, kurių galima įsigyti vaistinėje be recepto. Jas reikėtų vaikui duoti pirmomis peršalimo valandomis – tai palengvins ligoniuko būklę ir pagreitins gijimą.

Paprastai vaikai vadinamosiomis peršalimo ligomis serga nesunkiai, bet jos pavojingos nusilpusiems vaikams, o ypač – kūdikiams. Jiems paprastas peršalimas gali komplikuotis – vidurinės ausies uždegimu arba plaučių uždegimu. Bet jeigu ir vyresniam vaikui pakilo labai aukšta temperatūra, jis dažnai kvėpuoja, dirglus ir mieguistas, nedelsiant kvieskite gydytoją.

Pagalba organizmui

Labai svarbu tinkamai maitintis ir pakankamai ilsėtis. Kovojant su peršalimu didelis krūvis tenka imuninei sistemai. Normaliai imuninės sistemos veiklai svarbūs vitaminai C, A, B12, B6, D, mineralinės medžiagos: cinkas, geležis, selenas, varis.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Jau anksčiau EMST yra pripažinusi šių maisto sudedamųjų dalių naudą apskritai žmogui, tačiau Europos Sąjungos teisė numato, kad poveikis kūdikiams ir mažiems vaikams turi būti įvertintas atskirai.

EMST nuolatinė dietinių produktų, mitybos ir alergijos mokslininkų grupė patvirtino, jog anksčiau patvirtintas teiginys, kad „magnis svarbus normaliam kaulų vystymuisi“, taikytinas ir vaikams nuo gimimo iki trejų metų amžiaus.

Tai pačiai amžiaus grupei pripažintas teisingu teiginys, kad „vitaminas A svarbus normaliam imuninės sistemos funkcionavimui“. Šis teiginys iki šiol galiojo vyresnio amžiaus vaikams ir visoms kitoms amžiaus kategorijoms.

EMST taip pat nusprendė, kad kūdikiams ir vaikams iki trejų metų amžiaus „geležis svarbi normaliam kognityviniam vystymuisi“. Iki šiol toks teiginys galiojo vaikams iki 18 metų amžiaus.

EMST sprendimus patvirtinus Europos Komisijai, šiuos sveikatinimo teiginius apie teigiamą poveikį vaikams iki trejų metų oficialiai galės naudoti maisto papildų gamintojai.

Iš visų trijų vertintų maistinių medžiagų tik vitaminui A nustatytas didžiausias leistinas kiekis vaikams iki trejų metų – 800 mikrogramų per dieną.

Kaip tik toks kiekis yra vitamino A rekomenduojama paros norma (RPN) suaugusiems žmonėms. Magnio RPN yra 375 miligramai, o geležies – 14 miligramų.

Kokių produktų turi pakankamai valgyti kūdikis ir vaikas?

Geri geležies šaltiniai yra raudona mėsa, paukštiena, sezamai, moliūgų sėklos, įvairios pupelės, lęšiai, rugiai ir įvairios lapinės daržovės. Augalinės geležies pasisavinimą smarkiai padidina tuo pat metu su maistu gaunamas vitaminas C.

Daugiausia magnio turi migdolai, jo taip pat turtingi kitokie riešutai, razinos, vynuogės, grūdai, kopūstai, morkos, grikiai, sojų pupelės, ryžiai.

Vitamino A daugiausia turi tokie gyvūninės kilmės maisto produktai kaip žuvų taukai, sviestas, kiaušinio trynys, menkės kepenėlės ir jautienos kepenys, pienas ir jo produktai. Be to, vitaminą A sintetina žmogaus kepenys, gavusios beta karotino, kurio daugiausia turi morkos, moliūgai, abrikosai, pomidorai, kopūstai, špinatai, brokoliai ir kitos žaliosios daržovės.