MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Su kraujo tėkme jie atnešami į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais link spenelio. Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Kuo ilgiau ir energingiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.

Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro kūdikis žįsdamas. Tačiau yra dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.

Įvairios priežastys

Ganėtinai retai per stiprią pieno gamybą gali lemti nuo mamos valios nepriklausomi genetiniai ir hormoniniai sutrikimai. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai siunčia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį. Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai net į normalų, kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį, reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės. Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau paminėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo sąlygotas neteisingas mamų elgesys.

Neprašykite, ko nereikia

Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno nepritrūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną.  Tačiau taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.

Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai, neretai susikomplikuodavę pieno sąstovių sąlygotais krūtų guzais ar net uždegimu, ištikdavo bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.

Kova su „fontanais“

Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje, galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti, purslotis ar kosėti žindymo metu. Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai žindomas jis daug kartų atsitraukia nuo krūties ir vėl priglunda.

Mamos įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai, bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį.

Žindymo biomechanika

Pastudijuokime pačios gamtos sukurtą ir per tūkstantmečius ištobulintą žindymo schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis kita savo raumenine banga, kylančia jo gale ir slenkančia link šaknies, atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kokia didelė bebūtų krūtis, kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!

Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro.  Liežuvis taip pat lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo. Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno–oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno–oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.

Gedimus reikia taisyti!

Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau pasiima pieno, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Tačiau prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti pakankamą krūties dalį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti: krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją „pasmailinus“ kūdikis galėtų gerai priglusti – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui. Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Praktiškai tai yra dažniausiai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.

Žindymo strategija

Pagal gamtą žindymas turėtų vykti taip, kad būtų geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu. Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis, liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.

Geriau nesiblaškyti

Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.

Išties, pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai įsisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.

Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Dėl dėl šitokio savotiško persivalgymo liesojo pieno ne tik ištempimo (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai. Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.

 Kaip įveikti perteklių

Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam visiškam pasisotinimui užtenkamą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties. Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą, pritaikant jį prie tikrųjų kūdikio poreikių.

Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, tegu rankomis ar pientraukiu ištraukia šiek tiek//truputį pieno – tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi gerai, bet išlaikant krūtį artipilnę, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.

Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna labiau priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji labiau derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl pradžioje net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos daugeliui mamų natūraliai atslūgsta ir prisitaiko prie kūdikio poreikių.

*  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Gamtos paskirtas

Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį visada šviežiu, šiltu ir švariu maistu sukūrė ir milijonus metų tobulino pati gamta.

Motinos pienas yra tobulas maistas, turintis tinkamu santykiu visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis. Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis. Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas ir labai gerai įsisavinamas kūdikio organizme: iš jo kuriamos ir energiją gauna visos mažojo žmogaus kūno ląstelės.

Motinos pieno sudėtis

Produktą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus, angliavandenius. Tačiau pati svarbiausia ir gausiausia moters pieno sudėtinė dalis yra vanduo: juk be jo net gyvybė būtų neįmanoma. Vandens reikia, kad kraujas būtų skystas ir tekėtų kūno gyslomis, kad ląstelių citoplazmoje vyktų medžiagų apykaita ir kad su šlapimu pasišalintų atliekos. Piene sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, vanduo numalšina kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Taigi motinos pienas dar tik žindomam mažyliui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Baltymai

Skirtingai nuo karvės pieno, kuriame vyrauja sunkiai virškinamas ir lėtai įsisavinamas varškės baltymas kazeinas, moters piene daugiau yra vandenyje tirpių baltymų albuminų, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl guvus, o vaikelio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes energija sutelkiama sunkiam virškinimui. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami.

Riebalai

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 procentai, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4 – 4,5 procentų. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsi-gerti, pienas liesesnis, o baigiant, dėl sotumo – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Todėl neteisūs, kurie pravardžiuoja moters pieną skystu melsvu vandenėliu, nes, bandydami jį patikrinti ištraukdami rankomis ar pientraukiu, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Moters pieno riebalai ypatingi. Dėl jų žindomų kūdikių poodis yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitintųjų. Motinos piene gausu ilgos grandinės polinesočiųjų riebalinių rūgščių, labai svar-bių smegenų ir akių tinklainės vystymuisi bei nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Angliavandeniai

Pagrindinis moters pieno angliavandenis yra pieno cukrumi vadinama laktozė. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės. Galaktozė reikalinga sintezei galaktolipidų, kurie būtini centrinės nervų sistemos vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis, ypač tinkama smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene jos daugiausia, pusantro karto daugiau negu karvės piene.

Laktozė taip pat gerina kai kurių organizmui reikalingų mineralų įsisavinimą, tarp kurių yra kalcis ir geležis, bei stimuliuoja augimą ,,gerųjų“ bakterijų, kurios žarnyne neleidžia veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. Daugiau nebūtinai reiškia geriau. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai įsisavinama (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Kalcio daugiau yra karvės piene, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas – tik 25 procentus, o iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Šis vitaminas pasigamina kūdikio odelėje, jei saulėtą dieną jis pabūna lauke. Nesaulėtu metu ir mamai, ir kūdikiui vertėtų vartoti vitamino D preparatus.

Jei mama normaliai maitinasi, jos piene yra užtenktinai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Žindymo reikšmė kūno augimui…

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių svoris auga greičiau negu tokį pat mišinių kiekį išgeriančių dirbtinai maitinamų bendraamžių kūno masė. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai. Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. O maitinamiems iš buteliuko kūdikiams dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jų alkiui numalšinti.

Žindomus kūdikius nuo persivalgymo (ir nuo įpročio tai daryti visą gyvenimą) bei nutukimo saugo pats motinos pienas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra ir mažiau saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Iš buteliuko maitinamas vaikas tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta visa porcija iki galo, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

… ir proto vystymuisi

Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau vystosi protiškai negu maitinti dirbtinai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje ilgiau žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni.

Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių faktorių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, aukštąjį išsilavinimą turinčių motinų, kurios savo kūdikius žindė 4 mėnesius ir ilgiau, buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu motinų, turinčių vidurinį ar žemesnį išsimokslinimą.

Kūdikio žindymas sukuria abipusę paskatų sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per motinystės hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) stimuliuoja motinišką, vaiką ugdyti skatinančią, elgseną.

Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, nustatė, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo vidutiniškai dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, jog pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumą sąlygojo taip pat ir biologiniai paties motinos pieno faktoriai. Tam tikros riebalinės rūgštys – tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis – kurių gausu moters piene, o karvės piene trūksta, yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi.

Motinos pieno konkurentai

Našlaičiams, negaunantiems motinos pieno, ir kūdikiams, kurių mamytės žindyti negali ar (daug dažniau) nenori, maistas paprastai gaminamas iš lengviausiai prieinamos ir pigiausios žaliavos – kito žinduolio, tačiau biologiškai žmogui labai tolimo – karvės –pieno. Šio gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene), augaliniais aliejais kompensuojamas riebalų stygius ir dar pridedama įvairių papildų, kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar tikrai be nepageidaujamų pasekmių. Be to, joks komercinis maistelis neturi ir niekada, nes net ir teoriškai neįmanoma, neturės tų nuostabių dalykų, kuriuos aptarsime kitą kartą – tai kūdikio sveikatą saugančios motinos pieno savybės!
* * *
Pagal gydytojo Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Net jeigu mama susirgtų tokia liga, kurios metu žindyti laikinai negalima, arba vartotų vaistus, kurie patekdami į pieną, galėtų pakenkti jos vaikui, reguliariai ištraukti pieną iš krūties vis tiek būtų keleriopai naudinga: tai pa­dėtų iš­lai­ky­ti to­les­nę pie­no ga­my­bą krū­ty­se, su­ma­ži­ntų sa­vai­mi­nį pie­no te­kė­ji­mą iš pri­tvin­ku­sios krū­ties ir apsaugotų mamą nuo pie­no są­sto­vio keliamų pro­ble­mų.

Būna, jog dėl įvairių priežasčių (pvz., neišnešiotumo, ligos ar nusilpimo nuolat neprivalgant) kūdikis žinda vangiai ir tiesiogiai iš krūties nesuvalgo tiek, kad sustiprėtų ir sparčiau augtų. Tokiais atvejais nebloga išeitis būtų kūdikį po žindymo dar pamaitinti papildomai. O geriausias maistas ir tuomet būtų dirbtinai ištrauktas (rankomis, ar pientraukiu) mamos pienas – tas, kuris liko krūtyje, nes mažylis nepajėgė išžįsti pats. Šis galinis riebesnis pienas yra labai naudingas kūdikiui augti ir vystytis, o pieno likučio ištraukimas užtikrintų tolesnės gausios pieno gamybos skatinimą.

Pieno tekėjimo paskatinimas

Kai kūdikis žinda krūtį pats, mama jam „padeda“ – tuo metu, refleksiškai reaguojant į spenelio dirginimą burna, iš jos hipofizio išsiskiria hormonas oksitocinas. Šis krūtyse sukelia alveoles supančių raumeninių ląstelių susitraukimus ir taip pienas pastumiamas ištekėti. Ištraukiant pieną dirbtinai, taip pat reikia sužadinti pieno tekėjimo refleksą.

Pieno tekėjimo refleksas ir ištraukiant dirbtinai taip pat sti­mu­liuo­ja­mas dir­gi­nant spe­ne­lio nervi­nius re­cep­to­rius. Padirginti spenelius galima juos nestipriai patampant ar pasukinėjant, švelniai pamasažuojant ir paglostant krūtis spiraliniais judesiais link spenelio. Pieno ištekėjimą paspartina ir nestiprus krūtų papurtymas pasilenkus keletą kartų ištraukimo metu. Tačiau vien tokio tiesioginio krūties dirginimo gali nepakakti.

Pieno tekėjimo refleksas yra sąlyginis. Žindymui palankios sąlygos pieno tekėjimo refleksą skatina, o nepalankiomis sąlygomis išsiskiriantys streso hormonai oksitocino veikimą blokuoja ir pieno tekėjimą stabdo. Tai galioja ir pieną ištraukiant dirbtinai. Todėl aplinka, kurioje mama imasi šio darbo, turi būti šilta, patogi ir rami, nekelianti įtampos ir neblaškanti jos dėmesio.

Dirbtinai iš­trau­kti pie­ną iš krū­ties ga­li­ma dviem būdais – ran­ko­mis ar­ba pient­rau­kiu.

Ištraukimas rankomis

Šis būdas patogus tuo, jog nereikalingos jokios daiktinės priemonės, galima atlikti bet kur ir bet kada. Pieną ištraukiant rankomis reikia atkartoti natūraliai krūtį žindančio kūdikio liežuvio veiksmus. O jis neslankioja ir nebrauko per krūtį ir spenelį, bet pieną į burną stumia peristaltiškai slenkančiomis raumeninėmis bangomis. Iš viršaus burnoje esanti krūties dalis su speneliu remiasi į gomurį.

Ištraukiant pieną rankomis kūdikio liežuvį ir gomurį „pavaduoja“ mamos pirštai – nykštys ir smilius. Nykštį uždėkite ant krūties gerokai aukščiau spenelio, maždaug ties išoriniu laukelio kraštu (maždaug už 2,5-3 cm nuo spenelio), o smilių – atitinkamai iš apačios po laukeliu, priešais nykštį (pav. A). Kitais pirštais krūtį galima prilaikyti iš apačios.

Pirmu judesiu spauskite pirštais krūtį prie krūtinės ląstos (B). Tada spauskite areolę artindama nykštį prie smiliaus (C) ir galop, neatleisdama pirštų, padarykite „melžimo“ judesį – analogišką tam, kurį atlieka žindančio kūdikio liežuvio banga – link spenelio (D). Šį judesių ciklą ritmiškai pakartokite keletą kartų, paskui pirštus perkelkite į kitas vietas, taip palaipsniui apeidama aplink visą areolę, kad pieną tolygiai ištrauktumėte iš visų krūties segmentų.

Kol krūtyse pieno pasigamina nedaug ir kūdikio pamaitinimui gali prireikti jo iš abiejų krūtų, traukite pieną iš vienos krūties keletą minučių, kol srovė sumažės, tada traukite iš antrosios krūties, paskui vėl iš pirmosios… Pieno ištraukimas vienam pamaitinimui trunka maždaug 20-30 minučių, ypač pirmosiomis dienomis, o kol mama dar neįgudusi, gali prireikti ir daugiau laiko. Pieną ištraukti reikėtų ne rečiau kaip kas tris valandas, taip pat ir naktį. Jeigu mama pieną ištraukinės retai su dideliais intervalais tarp ištraukimų, pieno gali mažėti.

Ištraukimas pientraukiu

Automatiniu elektriniu dviejų fazių pientraukiu lengviau naudotis ir pienas ištraukiamas greičiau. Pradžioje greitais siurbimo impulsais sužadinamas pieno tekėjimo refleksas, o paskui įsijungia lėtas intensyvus siurbimas. Pieno tėkmei sustiprėjus, pientraukio veikimo fazę galima ranka perjungti anksčiau. Naudojant pientraukį be automatinės stimuliacijos funkcijos, pieno tekėjimo refleksas sužadinamas iš anksto pastimuliuojant krūtį pirštais. Dvigubą siurbimo įtaisą turinčiu pientraukiu vienu metu galima traukti pieną iš abiejų krūtų.

Rankiniai pientraukiai pigesni, bet mažiau patogūs naudoti. Cilindriniai ir kai kurie kiti rankiniai pientraukiai yra naudojami pagal „trauk ir laikyk“ principą. Mama pirmiausia sužadina pieno tekėjimą ritmiškai pamasažuodama krūtį ir spenelį, o kai pienas pradeda tekėti – švelniai traukia pientraukio cilindrą, kol pieno tekėjimas sulėtėja. Tada ji pakartoja tuos pačius veiksmus su antrąja krūtimi, paskui vėl grįžta prie pirmosios krūties. Šiuo periodišku kaitaliojimu pieno tekėjimas sužadinamas labiau ir pieno ištraukiama gerokai daugiau, negu atkakliai stengiantis ištuštinti tik vieną krūtį. Iš kiekvienos krūties pienas traukiamas ne mažiau kaip 2-3 kartus. Tai trunka maždaug 15–20 minučių.

Labai svarbu traukimo metu nepanaudoti per didelės jėgos, nes galima sužaloti jautrius spenelio ir krūties audinius. Net mažiausias skausmas reiškia, jog kažkas daroma blogai.

Ištraukto pieno sugirdymas kūdikiui

Dar nesėdintis, nuolat tik ištrauktu pienu maitinamas kūdikis įprastai girdomas iš buteliuko per čiulptuką. Tačiau, jeigu ištrauktas pienas kūdikiui duodamas tik laikinai, o vėliau kūdikis bus vėl žindomas, tai jį (arba ir kaip papildą žindomam kūdikiui duodamą „pakaitalą“ – mišinuką ) geriau sugirdyti ne per čiulptuką. Žindimas iš krūties reikalauja aktyvesnio negu maitinantis iš buteliuko paties kūdikio dalyvavimo. Pirmomis savaitėmis prie buteliuko pripratintas kūdikis ir krūtį gali įprasti čiulpti tarsi čiulptuką – apžiojęs burna vien tik spenelį. O tai gresia ir vaiko neprivalgymu bei pieno krūtyse sumažėjimu, ir skausmingais spenelio sužalojimais. Todėl, kad gerų krūties žin­di­mo įgū­džių ne­pa­keis­tų įpro­tis čiulp­ti tik spenelį, ištrauktą mamos pieną (taip pat ir laikinai kaip papildą vartojamą mišinuką) kūdikiui ir ypač naujagimiui geriau duoti kitais būdais: iš mažo puodelio ar šaukšteliu, pipete ar švirkštu įpilant į burną. Tai pareikalaus kantrybės ir užtruks daugiau laiko, bet verta.

Dar geresnis ištraukto pieno sumaitinimo naujagimiui ar pirmųjų mėnesių kūdikiui būdas – pieno tiekimas per žindymo papildiklį (dar vadinamą papildoma maitinimo sistema). Tai toks įtaisas, kai ištrauktas pienas ar mišinukas į kūdikio burną, jam apžiojus krūtį, teka pro šalia spenelio atsiveriantį lankstų vamzdelį. Tuomet ir kūdikiui nesukeliama painiava tarp spenelio ir čiulptuko, ir papildomą maistą jis gauna tarsi tiesiogiai iš pačios krūties, o krūtys (net ir kita krūtis, refleksiškai veikiant krauju atneštiems hormonams) skatinamos intensyvinti naujo pieno gamybą.

Vyresniems kaip 4 savaičių kūdikiams čiulptuko ir krūties painiojimo rizika jau mažesnė, o trijų mėnesių kūdikiams, girdomiems iš buteliuko tik kartą-kitą per dieną, beveik nepasitaiko.

* * *

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Naujausioji – penktoji knygos laida papildyta keturiais skyriais: „Kam reikalingi čiulptukai?“, „Maitinimas ištrauktu pienu”, „Kitos mamos pienas“ ir „Dvynukų maitinimas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt

Mamų istorijos:
Šiuolaikinės moters gyvenimo dilema – karjera ar vaikas?

Žiemos ligos:
Tinkamai gydomas peršalimas – nebaisus.
Kaip atpažinti ir nugalėti bronchitą.
Kaip padėti užsikimšusiai nosytei?

Būkime sveikučiai:
Ar vaikui netrūksta geležies?
Stiprus imunitetas – žiema be ligų.

Žiemos mityba:
Kad vaikui nepritrūktų vitaminų.
Žiemai naudingi prieskoniai ir arbatos.

Kūdikis:
Žindančios mamos mityba.
Ideali švara po gimdymo – sveikai motinystei.
Į pagalbą mamai – buteliukas.
Pilvukams be diegliukų.

Mamytė:
Intymi higiena sveikam nėštumui.

Žiemos šventės
Kokia dovana atneša vaikui Kalėdų stebuklą?

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2014 metų žiema

Mamos pienas

Kaip kūdikis maitinamas iš buteliuko?

Maitinti iš buteliuko nėra sudėtinga, bet mama turi prisiminti keletą taisyklių, kad išvengtų vaiko ašarų, išsipylusio maistelio ir kitų problemų.

Kūdikis mielai valgys iš buteliuko, jeigu tinkamai jį maitinsite. Geriausiai maitinti ant rankų laikomą mažylį – jis jausis saugus ir bus ramus. Tai darykite sėdėdama, panašiai kaip žindydama: kūdikio galva turi būti paremta ant kairės rankos ir kiek aukščiau už liemenį. Įsitikinkite, kad maitinamas vaikas per daug neatlošia galvos arba nelenkia jos į priekį, nes netaisyklingos padėties jam bus sunkiau valgyti: dėl netinkamos galvytės padėties maisto gali patekti į kvėpavimo takus. Gastroezofaginio refliukso kamuojamą arba sloguojantį kūdikį maitinkite pusiau sėdomis ir kiek įmanoma vertikalesnės padėties.

Pirmiausia, pieną ar mišinuką būtinai pašildykite. Ar mokate patikrinti pieno temperatūrą? Paprasčiausiai išspauskite keletą lašelių ant vidinės riešo pusės – jeigu Jums malonu, patiks ir kūdikiui. Dirbtiniu mišiniu kūdikį maitinanti mama, turi atkreipti dėmesį į jo galiojimo terminą ir mišinuką ruošti tiksliai pagal instrukciją.

Maitinamą vaiką laikykite taip, kad būtų patogu ir jam, ir Jums. Čiulptuką spustelkite prie jo apatinės lūpos, kad kūdikis pakankamai išsižiotų ir stebėkite, kad liežuvis būtų apačioje, po čiulptuku. Jeigu mažylio lūpos apžioja platųjį čiulptuko pagrindą – jis valgys netaisyklingai. Neskubinkite ir neverskite būtinai suvalgyti visos porcijos: vieni kūdikiai valgo greitai, kiti – lėčiau, o treti mėgsta daryti pertraukas. Taigi pasitelkite kantrybę.

Buteliuką visada laikykite pasvirusį – čiulptukas prisipildys pieno ar mišinio, todėl vaikas neprisivalgys oro. Įsitikinkite, kad čiulptukas neužsikimšęs ir nesuplotas. Netinkamą čiulptuką pakeiskite. Jei kūdikis viso mišinuko nesuvalgė, likusį išpilkite – išvengsite bakterinės infekcijos. Po valgio palaikykite mažylį vertikaliai, kad jis galėtų atsirūgti.

Nepalikite iš buteliuko valgančio mažylio vieno ir su buteliuku burnytėje neleiskite jam miegoti – abiem atvejais kūdikis gali užspringti.

Kaip išsirinkti kūdikiui buteliuką?

Pirmiausia atkreipkite dėmesį į medžiagą, iš kurios jis pagamintas. Svarbu, kad plastmasės ar stiklo sudėtyje nebūtų kenksmingų medžiagų. Stikliniai buteliukai sunkesni už plastmasinius ir dūžta. Bet jie tarnauja ilgiau, o plastikiniai gali greitai apsidrumsti arba suskilti. Plastikinis buteliukas patogus vaikštinėjant lauke arba, kai mažylis pats bando jį nulaikyti. Atkreipkite dėmesį ir į aiškias tūrio padalas, pagal kurias mama galės tiksliai nustatyti pieno ar mišinio kiekį.

Dauguma žymių gamintojų buteliukų turi apsaugą nuo dieglių. Specialūs mechanizmai nepraleidžia oro į mažylio skrandį, todėl padeda apsaugoti nuo pilvuko problemų. Kai kurių gamintojų buteliukai kūdikiams turi specialią ventiliacijos sistemą, kuri neleidžia į buteliuką patekusiam orui prasiskverbti į skystį. Kai vaikui valgant skysčio mažėja, buteliukas tuštėja ir prisipildo oro, bet vakuumas nesusidaro. Iš tokio buteliuko valgančio mažylio ausyse nesikaupia skystis ir kūdikis išvengia vidurinės ausies uždegimo – otito. Kūdikis ne tik neprisivalgo oro, bet ir čiulptukas nesulimpa, todėl pienas teka laisvai, kaip ir maitinant krūtimi. Mat dėl šiuose buteliukuose esančios oro cirkuliacijos sistemos susidaro teigiamas slėgio srautas, panašus į maitinimą krūtimi.

Svarbu ir tinkamas čiulptukas. Dauguma jų gaminami iš latekso ir silikono. Silikoniniai čiulptukai bekvapiai, tvirtesni ir lengvai dezinfekuojami. Dar svarbus čiulptuko srovės intensyvumas. Patiems mažiausiems patogiausi čiulptukai su dviem mažom skylutėm, o paūgėjusiam kūdikiui– su keliomis angelėmis.

Buteliukų ir čiulptukų priežiūra

Mažo vaiko imunitetas per silpnas susidoroti su visomis infekcijomis. Todėl maitindama iš buteliuko dar neturintį metukų kūdikį mama turi laikytis tinkamos higienos. Jeigu buteliukų, čiulptukų ir kitų maitinimo reikmenų tinkamai neprižiūrėsite, gali sutrikti vaiko virškinimas bei atsirasti viduriavimas. Po kiekvieno maitinimo gerai viską plaukite šiltu vandeniu su plovikliu, tik buteliukams ir čiulptukams nenaudokite abrazyvinių dalelių turinčių ir antibakterinių valiklių. Prieš kitą maitinimą – sterilizuokite, kad išnyktų visos bakterijos. Geriausia sterilizuoti vandeniu iš butelio arba švariu filtruotu vandeniu – išvengsite apnašų.

Mama gali rinktis vieną iš kelių sterilizavimo būdų.

– Virinimas. Sterilizuojamus reikmenis sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir virinkite 5 minutes.

– Sterilizavimas mikrobangų krosnelėje. Kūdikio indukus sudėkite į stiklinį indą, įpilkite vandens, uždenkite ir įjunkite krosnelę 5– 8 minutėms.

– Dezinfekavimas specialiame buteliukų sterilizatoriuje.

Dar keletas patarimų mamai

Atsiradus pirmiesiems pažeidimams, buteliukus ir čiulptukus išmeskite. Čiulptukus geriausia keisti kas tris mėnesius.

Jeigu naudojate stiklinius buteliukus, nepamirškite jų atidžiai apžiūrėti prieš kiekvieną maitinimą – ar jie nesuskilę (tai gali atsitikti sterilizuojant).

Nešildykite pieno mikrobangų krosnelėje, nes jis sušils netolygiai, todėl maitinamas kūdikis gali nusiplikyti.

Paruošto mišinuko nelaikykite ilgiau kaip pusvalandį, nes vėliau jame atsiranda nuosėdų ir pradeda daugintis bakterijos, kurios sukelia ligas ir susilpnina imunitetą.

Prieš maitindama kūdikį, mama visuomet turi patikrinti pieno ar mišinio temperatūrą.

Nemaitinkite neramaus ir verkiančio kūdikio, nes tuo metu jo kvėpavimo takai nėra apsaugoti ir maistas gali patekti į gerklas. Taigi, pirmiausia jį nuraminkite.

Kūdikio maitinimas – svarbi jo dienotvarkės dalis. Apgaubkite šį kasdienį ritualą švelniu rūpesčiu ir mėgaukitės kiekviena kartu su kūdikiu praleista akimirka.

Parengė Undinė Gilė