MAMŲ ISTORIJOS.

KŪDIKIS. Pilvuką užpuolė diegliai – kaip juos išvaryti. Žuvų taukai: itin svarbūs nėštumo metu ir žindant. Kad būsimam vaikeliui nepritrūktų geležies.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Vitamino D poveikis vaikų imuninei sistemai. Vaikiški akinių rėmeliai. Viskas, ką reikia žinoti apie juos.

SVEIKA MITYBA. Vaisiai ir uogos kūdikio meniu. Vaiko mityba – svarbu ir maisto produktai, ir režimas. Vanduo – geriausias vasaros gėrimas.

VASAROS PAVOJAI. Vabzdžių įkandimai ir įgėlimai – ką daryti nukentėjus? Net nedidele žaizdele reikia tinkamai pasirūpinti. Kad vasaros malonumai netaptų pavojingi.

VASAROS LIGOS. Vasarinė sloga – ne tokia paprasta, kaip atrodo. Kaip išvengti vasarinių žarnyno infekcijų.

MAMYTĖ. Makšties uždegimai: kai priežastys glūdi organizme. Psichologė K. Tarnauskienė Patiriu žindymo aversiją. Kaip padėti sau?

VERTA ŽINOTI. Gydytojas A. Vingras Pykinimas kelionėje (jūros liga)

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 metų vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Vasarą bakterijos tyko maiste ir ant rankų

Žarnyno infekcijos priežastis gali būti virusai, bakterijos, taip pat jų gaminami toksinai. Rotavirusų, norovirusų ir kt. virusų sukeltos infekcijos labiau plinta žiemą bei ankstyvą pavasarį, o bakterinės žarnyno ligos, tokios kaip salmoneliozė, šigeliozė, kampilobakteriozė ir kt. – šiltuoju metų laiku. Bakterijos mėgsta šilumą ir greitai joje dauginasi.

 Karštuoju metų laiku mikrobai lengviau patenka į mūsų organizmą, nes:

• šviežių daržovių ir vaisių dažnai paskanaujame darže ar sode, nespėję parsinešti namo ir nuplauti;
• atsigaiviname šaltinio vandeniu, kelionėje geriame nevirintą vandentiekio vandenį, nors vandens iš čiaupo gerti daugelyje šalių nedera;
• maisto produktai (ypač mėsa, pienas, žuvis) genda greičiau, o tai sunku pastebėti, nes maistas gali būti beveik nepakitęs. Gamindami grilyje ne visada gerai iškepame mėsą, o iškylaudami ne visada pasiimame šaltkrepšį;
• atsiranda labai daug vabzdžių. Pavyzdžiui, musės, ant savo kojų gali pernešti net 6 mln. bakterijų;
• išvykus svetur pasikeičia aplinka ir valgome kitokį maistą, todėl virškinamajame trakte atsiranda kitokių nei įprasta bakterijų, kurios sutrikdo mikrobiotos pusiausvyrą.

Pavojingiausi tampa netinkamai laikomi ir gaminami šie produktai: nepakankamai termiškai apdorota mėsa, ypač paukštiena, žali kiaušiniai, kuriuose gali tūnoti salmonelės. Pieno produktai, mėsa ir pyragaičiai su kremu gali būti pavojingi dėl auksinio stafilokoko. Ešerichiozę sukeliančiomis E. coli bakterijomis užsikrečiama per dešreles, jautienos kepsnius, nevirintą pieną, jogurtus, sūrius, majonezą, salotas.

Pagrindiniai žarnyno infekcijų platintojai – sergantys žmonės, o dažniausiai kaltos mūsų pačių rankos. Mikrobai ant jų patenka pirmiausia – tereikia paliesti durų rankeną ar klozeto vandens nuleidimo mygtuką ir pamiršti nusiplauti rankas.

Nuo užterštų rankų mikrobai arba jų gaminami toksinai gali patekti į maistą. Ligos sukėlėjai patenka ant rankų ir plaunant jas užterštu vandeniu. Taip pat galite užsikrėsti gurkštelėję vandens maudydamiesi upėje ar ežere.

Infekcijos keliami pavojai – dehidratacija ir imuniteto susilpnėjimas

Patekę į skrandį, o iš ten į žarnyną, mikrobai pradeda aktyviai daugintis ir gaminti įvairius toksinus. Pirmieji ligos simptomai atsiranda po 6–48 valandų. Žarnyno infekcija sukelia viduriavimą, vėmimą, silpnumą, sunkumą skrandyje, pilvo skausmą, suprastėja apetitas. Gali pakilti kūno temperatūra ir krėsti šaltis.

Žarnyno infekcija yra rimta liga. Viduriavimas ir vėmimas gali sukelti dehidrataciją, kuri sunkiu atveju sutrikdo normalią smegenų, širdies ir inkstų veiklą. Persirgus šia infekcija pažeidžiama žarnyno mikrobiota ir susilpnėja imunitetas.

Vaikai yra imlesni žarnyno infekcijoms, nes jų organizmo gynybiniai mechanizmai dar nėra pakankamai išsivystę, jie dažnai pamiršta asmens higienos taisykles. Skysčių praradimas vaikui yra ypač pavojingas, greičiau vystosi dehidratacija.

Nepamirškite, kad vėmimas ir viduriavimas yra apsauginė reakcija – organizmas atsikrato svetimų medžiagų. Todėl esant infekcinei žarnyno ligai negalima gerti viduriavimą stabdančių vaistų. Gydant žarnyno infekcijas svarbu pašalinti iš organizmo mikrobus ir toksinus, atkurti mikrobiotą ir prarastus skysčius.

Viduriuojant patariama laikytis mažai skaidulų turinčios dietos, kuri neapsunkina virškinimo sistemos, kol susitvarkys žarnynas. Reikėtų valgyti lengvai virškinamus maisto produktus, pavyzdžiui, avižinius dribsnius, bananus, skrebučius, ryžius, vengti riebių, saldžių patiekalų, pieno produktų, prieskonių.

Kodėl sergant žarnyno infekcija reikia probiotikų?

Žarnyno mikrobiotą sutrikdo ir infekcinės žarnyno ligos, ir pakitusi mityba bei antibiotikai. Naudingieji mikroorganizmai atlieka daug svarbių funkcijų: skaido nesuvirškintą maistą, dalyvauja sintetinant vitaminus ir įsisavinant tam tikrus mikroelementus, šalinant toksinus. Žarnyno mikrobiota lemia sveikatą ir atsparumą infekcinėms ligoms.

Todėl gydant viduriavimą būtina atkurti infekcijos sutrikdytą žarnyno mikrobiotą, o tam patariama vartoti probiotikus. Tai yra viena iš pagrindinių priemonių nuo viduriavimo, taip pat padedanti išvengti šio nemalonumo. Probiotikų preparatai gali būti naudingųjų bakterijų, taip pat –nebakteriniai. Patekę į žarnyną probiotikai pradeda kovoti su patogeniniais mikroorganizmais.

Jei organizmas stiprus, gali užtekti simptominio gydymo – skys­čių arba elektrolitų tirpalų, probiotikų. Bet gydytojas gali skirti antibiotikus, kurie taip pat dažnai sukelia viduriavimą. Tuomet nepakeičiamas yra grybelinės kilmės probiotikas Saccharomyces boulardii, nes jis, skirtingai nuo bakterinių probiotikų, yra atsparus antibiotikams ir tinkamas vartoti vienu metu su antibakteriniais vaistais.

Mieliagrybis Saccharomyces boulardii  atsparus skrandžio ir tulžies rūgštims, kasos fermentams, todėl jis nepažeistas patenka į žarnyną. Šis mieliagrybis veikia kaip normali mikrobiota – slopina patogeninių organizmų ir jų toksinų poveikį. Toks probiotikas, vartojamas nuo infekcijos pradžios, sumažina viduriavimo trukmę ir dažnumą, padeda greičiau pasveikti esant bet kurios kilmės viduriavimui. Vartoti probiotikus patariama ne tik užklupus viduriavimui, bet ir keliaujant, ir prieš kelionę, tuomet gerosios bakterijos efektyviau įsitvirtins žarnyne ir neleis daugintis ligas sukeliantiems mikroorganizmams.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Žarnyno mikrobiota moduliuoja imuninį atsaką, sintetina antikūnus, reaguodama į infekcijas ir kitas priešiškas medžiagas. Jei jos balansas sutrinka, susilpnėja ir gynyba. Tai reiškia, kad mūsų sveikata, kaip ir imunitetas, labai priklauso nuo žarnyno mikrobiotos. Kaipgi ją apsaugoti?

 Žarnyno draugai ir priešai

Žarnyne gyvena daug mikroorganizmų – apie 100 trilijonų įvairių bakterijų. Tai yra vadinama mikrobiota, kurios sutrikimas gali paveikti visą organizmą.  Žarnyno mikrobiota sudaryta iš naudingųjų ir tam tikromis sąlygomis galinčių sukelti ligas sąlyginai patogeninių bei patogeninių bakterijų.

Naudingosios bakterijos virškina maistą, gamina virškinimo fermentus, kurie skaido krakmolą, riebalus, baltymus, sintetina kai kuriuos vitaminus. Šios bakterijos reguliuoja žarnyno veiklą, neutralizuoja įvairius toksinus, apsaugo žarnyną nuo patogeninių ir sąlyginai patogeninių bakterijų įsigalėjimo.

Šalia naudingųjų mikroorganizmų žarnyne gyvenančios sąlyginai patogeninės ir patogeninės bakterijos laukia tinkamo momento, kad galėtų veikti. Jos gali suaktyvėti susilpnėjus imuninei sistemai, valgant nesveiką maistą, dažnai patiriant stresą ar paūmėjus virškinamojo trakto ligoms. Tuomet padaugėja priešiškų mikroorganizmų ir sutrinka bakterijų pusiausvyra, t. y. atsiranda disbiozė.

Žarnyno mikrobiota apsaugo nuo ligų

Žarnyno mikroorganizmai suteikia apsauginį barjerą. Kuo daugiau naudingųjų bakterijų yra ant žarnyno sienelių, tuo mažiau vietos lieka įsiterpti ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Naudingieji mikroorganizmai konkuruoja su patogeninėmis bakterijomis, taip pat patys gamina medžiagas, pasižyminčias antimikrobinėmis savybėmis ir apsaugo nuo uždegimo.

Žarnyno imuninės apsaugos funkcija pagrįsta žarnų sienelėse esančių imuninių ląstelių ir naudingųjų žarnyno bakterijų sąveika. Uždegimas įveikiamas prie imuninių ląstelių receptorių prisikabinus naudingosioms žarnyno bakterijoms. Jeigu prie receptorių prikimba patogeninės bakterijos, kyla uždegimas ir sumažėja atsparumas infekcijai. Taip atsitinka sumažėjus naudingųjų bakterijų.

Kovai su į organizmą patenkančiomis pavojingomis medžiagomis žarnyno mikrobiota gamina baltymus imunoglobulinus (antikūnus). Žarnyne yra daugiausia limfinio audinio, kuris labai svarbus imuninei sistemai. Kai tik mus užpuola infekcija, suaktyvėja žarnyno limfiniame audinyje esantys limfocitai, kurie ir pradeda sintetinti antikūnus. Tai yra apsauginis barjeras nuo infekcijų.

Disbiozė yra palanki ligoms, ji susijusi su funkciniais žarnyno sutrikimais, uždegiminėmis žarnyno ligomis (Krono liga, opiniu kolitu), alergijomis, širdies ligomis, vėžiu, cukriniu diabetu ir nutukimu. Sveika mikrobiota stiprina imuninę sistemą, todėl sumažėja rizika užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis ligomis, taip pat ir virusinėmis.

Kodėl naudingųjų bakterijų sumažėja?

Sutrikdyti žarnyno mikrobiotos balansą gali netinkama mityba, kai organizmas negauna visų reikalingų maistinių medžiagų, tarp jų ir skaidulinių medžiagų. Taip pat perdirbtas, riebus, genetiškai modifikuotas, užterštas chemikalais maistas, įvairūs konservantai maiste, dietų laikymasis, alergijos tam tikriems maisto produktams. Dažna naudingųjų bakterijų sumažėjimo priežastis yra vaistų vartojimas, pavyzdžiui, antibiotikų, kurie naikina ne tik patogenines, bet ir naudingąsias žarnyno bakterijas.

Mikrobiotos disbalansą gali sukelti žarnyno motorikos sutrikimai, žarnyno ir kitokios infekcijos, lėtinės virškinamojo trakto ligos (gastritas, enteritas, kolitas ir kt.), endokrininės ligos, stresas ir depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkymas, turi įtakos ir mažas fizinis aktyvumas.

Pažeidus žarnyno mikrobiotą, gali atsirasti anksčiau nepatirtos alerginės reakcijos į tam tikrus maisto produktus, dėl kurių ne tik viduriuojama, bet ir kamuoja pykinimas, vėmimas. Kai kuriais atvejais sutrinka maistinių medžiagų pasisavinimas, atsiranda geležies, vitaminų ir kitų medžiagų trūkumas. Žmogus gali skųstis silpnumu, galvos skausmais, nuovargiu.

Sumažėjus naudingųjų bakterijų ir įsivyravus patogeninėms susilpnėja imunitetas, todėl dažniau susergame kvėpavimo sistemos ligomis, taip pat gripu, ir sunkiau sveikstame. Toliau – pradeda suktis užburtas ratas: ligos sutrikdo bakterijų pusiausvyrą, o disbiozė skatina negalavimus. Kuo prastesnė žarnyno mikrobiotos būklė, tuo silpnesnis imunitetas.

Pasikeitus žarnyne esančių bakterijų sudėčiai, sutrinka virškinimas, todėl kamuoja tokie nemalonūs simptomai kaip viduriavimas, kartais – vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, žarnyną raižantis skausmas. Minėtų simptomų disbiozė gali ir nesukelti, bet šis sutrikimas turės neigiamų pasekmių imunitetui, todėl žarnyno sveikata būtina rūpintis nuolat.

Kaip pagerinti mikrobiotą ir sustiprinti imunitetą?

Tinkamai funkcionuojanti žarnyno mikrobiota labai svarbi saugantis nuo infekcinių ir lėtinių ligų, todėl turime pasirūpinti, kad nepritrūktų naudingųjų bakterijų. Jų yra kai kuriuose maisto produktuose: kefyre, jogurte, brandintame sūryje ir kituose fermentuotuose pieno produktuose, raugintuose agurkuose ir kopūstuose, giroje. Deja, šiuolaikiniame perdirbtame maiste, kuris vyrauja daugelio mityboje, naudingųjų bakterijų kiekis sumažėjęs.

Palaikyti sveiką mikrobiotą, taip pat esant disbiozei, gali padėti specialūs probiotikų preparatai. Šiuose preparatuose yra gyvų naudingųjų bakterijų, esančių kiekvieno žmogaus žarnyne ir dalyvaujančių daugelyje organizme vykstančių procesų. Pagrindiniai naudingieji žarnyno mikroorganizmai yra laktobakterijos ir bifidobakterijos. Jos ilgą laiką naudojamos gaminant bakterinius probiotikų preparatus. Šie preparatai skiriami atkurti normalią mikrobiotą, kolonizuojant žarnyną naudingomis bakterijomis ir stabdant patogeninių bakterijų augimą.   

Tačiau probiotinės bakterijos veiksmingos tada, kai išlieka gyvybingos. Tam, kad jos pasiektų reikiamą vietą – žarnyną, ir pradėtų veikti, probiotikai turi būti atsparūs virškinimo fermentams. Todėl gaminamos laktobakterijų ir bifidobakterijų kapsulės, kuriose esantys probiotikai saugiai pasiekia žarnyną ir jame rezorbuojami.

Mikrobiotai atkurti reikalingi ne tik probiotikai, bet ir prebiotikai. Kad išlaikytume naudingąsias bakterijas, kartu su maistu turime gauti pakankamai prebiotikų turinčių produktų. Tai yra naudingųjų bakterijų maistas, be kurio jos negali išgyventi. Prebiotikų gausu nesmulkintuose grūduose, kuriuose yra daug skaidulų, ankštinėse ir kitose daržovėse, vaisiuose, sėlenose.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ypatingai svarbi švari kūdikio aplinka, tačiau reikia turėti ir saiką. Kalbame būtent apie švarą, o ne sterilumą. Sukūrus sterilią aplinką, vaikai nebekontaktuoja su daugeliu mikrobų. Tuomet besiformuojantis imunitetas įgyja mažiau praktikos kovojant su išoriniais patogenais.  

Žinoma, nereikia gyventi purve, siekiant užsitikrinti kontaktą su naudingomis bakterijomis, ir turime stengtis, kad išvengtume kenksmingų mikrobų.

Ypatinga švara naujagimystės laikotarpiu

Didžiausi pavojai tyko naujagimystės laikotarpiu, kuris trunka pirmąsias 4 kūdikio gyvenimo savaites. Gimdoje vaisius gyvena steriliomis sąlygomis, o iš karto po gimimo patenka į pasaulį, kuriame yra daug įvairių mikroorganizmų. Vaikas pradeda prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Dėl nesusiformavusios imuninės sistemos ir silpnos odos bei gleivinių apsauginės funkcijos naujagimis yra labai jautrus bakterijų ir virusų poveikiui. Kartu su neužgijusia bambutės žaizda ir burnos ertme tai yra pagrindiniai vartai infekcijai šiuo laikotarpiu. Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas daiktų, kurie liečiasi su šiomis kūdikio kūno dalimis, švarai.

Kūdikių drabužiai visada turi būti švarūs

 Skalbdami vaikiškus drabužius laikykitės pagrindinių taisyklių:

– kūdikių drabužius visada skalbkite atskirai nuo suaugusiųjų drabužių;

– naudokite kūdikiams skirtą muilą arba specialius skalbiklius kūdikių drabužėliams;

– skalbdami naujagimio drabužius skalbimo mašinoje nustatykite 90 °C temperatūrą, kuri pakeičia virimą;

– skalbimo mašinoje nustatykite papildomo skalavimo funkciją;

– visada išskalbkite iš parduotuvės atsineštus kūdikių drabužius.

Pirmąjį vaiko gyvenimo mėnesį drabužius patartina lyginti. Tai ypač pasakytina apie apatinius (glaustinukes, apatinius marškinius), nes jie liečiasi su neužgijusia bambos žaizda, per kurią lengvai gali patekti infekcija. Lyginti apatinius būtina, jeigu kūdikis turi odos problemų.

 Viskas, kas patenka į kūdikio burną, turi būti švaru

Mikrobai patenka į vaiko burną prastai išplovus indus, čiulptuką. Todėl visus kūdikio maitinimui naudojamus reikmenis reikia sterilizuoti. Jei kūdikis maitinamas iš buteliuko, pamaitinus visi buteliukai ir žindukai turi būti kruopščiai išplauti ir sterilizuoti. Sterilizuoti galima virinant vandenyje, taip pat naudojant specialius sterilizavimo prietaisus. Naujas buteliukas ir žindukas taip pat turi būti sterilizuojamas.

Kitas daiktas, kuris nuolat patenka į kūdikio burną ir turi būti nepriekaištingai švarus, yra čiulptukas. Naują čiulptuką prieš naudojimą reikia pavirinti keletą minučių. Geriausia jį laikyti specialiame dėkle arba uždengtame inde. Jei čiulptukas nukrenta ant grindų, užtenka jį nuplauti su vandeniu iš čiaupo. Negalima aplaižyti kūdikio čiulptuko, nes iš mamos burnos gali patekti kariesą sukeliančios bakterijos. Geriausia visada turėti švarų atsarginį čiulptuką, į kurį galėtumėte pakeisti nešvarų.

Palaikykite švarą vaiko kambaryje

Vaiko kambarį reikia reguliariai vėdinti ir plauti. Kad būtų lengviau palaikyti švarą, pašalinkite kilimus ir palikite kuo mažiau minkštų baldų, nes ant jų kaupiasi dulkės. Vaikui reikia švaraus oro, todėl jo kambarys bent tris kartus per dieną vėdinamas. Tai geriau daryti skersvėju 10–15 min. Vėdinant vaikas turi palaukti kitame kambaryje.

Kūdikio kambaryje dažnai turėtų būti atliekamas drėgnas valymas. Grindys šluostomos drėgnu skuduru, nenaudojant jokių ploviklių, nes jie gali pakenkti mažyliui. Kai plovikliu apdoroti paviršiai išdžiūsta, kartu su garais į vaiko plaučius gali patekti toksinių medžiagų, kurios sukelia alergijas. Dulkės nuo visų atvirų paviršių valomos švaria, drėgna šluoste.

Kai vaikas pradeda šliaužioti, pagrindinė tėvų užduotis – švarios grindys ir daiktai, kuriuos jis gali įsikišti į burną.

 Kūdikio žaislus būtina plauti

Kūdikiams geriau rinktis žaislus iš plaunamų medžiagų: plastikinius ir guminius. Kadangi mažylis žaislus kiš į burną, juos reikia nuolat plauti. Plastikinius ir guminius žaislus rekomenduojama plauti karštu vandeniu ir kūdikių muilu, gerai nuskalauti tekančiu vandeniu.

Visi nauji plastikiniai ir guminiai žaislai turi būti gerai išplauti prieš duodant vaikui. Minkštų žaislų geriau nepirkti, nes jie surenka daug dulkių. Geriau rinkitės nepūkuotus medžiaginius žaislus, kurie lengvai skalbiasi. Juos galite skalbti skalbimo mašinoje arba rankomis. Ne tik plaukite, bet ir dezinfekuokite susirgusio vaiko žaislus, nes likus ant jų bakterijų mažylis vėliau gali vėl užsikrėsti.

Kūdikio daiktams saugios valymo priemonės

Būna situacijų, kai nuplauti ar išvirinti vaiko čiulptuko, žinduko, išplauti žaisliuko negalime. Pavyzdžiui, lauke arba kelionėje. Tuomet pravartu turėti saugią mažyliui švelnią valomąją ir bakterijas naikinančią priemonę – skystį arba servetėles. Tokioje priemonėje neturi būti kenksmingų medžiagų, ji neturi dirginti odelės, sukelti alergijos. Ja galima nuvalyti ir mažylio rankytes, pačiai mamai nusivalyti rankas, kad saugiai liestų kūdikį.

Saugios valymo priemonės tinka ir maisto ruošimo paviršiams valyti. Toks valiklis pravers namuose, jeigu yra sergančių žmonių, juo galima nuvalyti ir paviršius, kad mažylis nuo jų neužsikrėstų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Disbiozė ir jos keliami pavojai

Didžiausią mikrobiotos (arba mikrofloros) dalį sudaro bakterijos, bet joje yra ir virusų, grybelių, mielių bei pirmuonių. Įvairių organų ir sistemų mikrobiotos sudėtis skirtinga. Žarnyno mikrobiota yra neabejotinai didžiausia, joje 100 trilijonų mikroorganizmų.

Sveikatai yra svarbi mikroorganizmų įvairovė (įvairių žmogaus organizme gyvenančių rūšių skaičius) ir kiekvienos jų kiekis (bendras mikroorganizmų kiekis). Kai esame sveiki, žarnyno mikroflorą (arba mikrobiotą) sudaro apie 100 000 milijardų bakterijų, kurios tarpusavyje sąveikaudamos veikia kaip stabili ekosistema.

Mikrobiotoje yra naudingųjų (probiotinių) bakterijų, dar vadinamų gerosiomis, ir patogeninių bei santykinai patogeninių mikroorganizmų, vadinamų blogaisiais. Nusilpus imuninei sistemai, esant disbiozei, pastarieji gali sukelti infekcines ligas. Pavojus kyla šių mikroorganizmų patekus į organus, kuriuose jų įprastinėmis sąlygomis nebūna. Pavyzdžiui, astma ir alerginis rinitas, susiję su disbioze dėl prastos žarnyno mikrobiotos sudėties ir, atvirkščiai, didele bakterijų įvairove ausų, gerklės ir nosies mikrobiotoje.

Mikrobiotos pusiausvyrą gali sutrikdyti tam tikri vaistai (ypač antibiotikai), įvairių organų ligos, bakterinės, virusinės ar parazitinės infekcijos, stresas, alkoholis ir tabakas, staigūs aplinkos ar mitybos pokyčiai. Mikroorganizmų pusiausvyros sutrikimas gali būti susijęs su įvairiais sveikatos sutrikimais, priklausomai nuo paveiktos mikrobiotos vietos. Todėl mikrobiotos disbalansas gali turėti įtakos įvairioms virškinamojo trakto, lytinės sistemos, plaučių, širdies ir kraujagyslių ligoms, depresijai, diabetui, alergijoms ir odos ligoms, tokioms kaip egzema. Mikrobiotos sudėtis veikia kaulus ir sąnarius bei nervų sistemą, su tam tikrais mikroorganizmais siejama net nutukimo rizika.

Ko reikia, kad mikrobiota būtų normali?

Žarnyno mikrobiota formuojasi pamažu nuo gimimo. Jos sudėtį veikia įvairūs veiksniai: genai, gyvenamoji aplinka, kūdikio mityba, t.y. kokių medžiagų jis gavo su motinos pienu ar mišiniais. Maisto įvairovė ir kokybė labai svarbi suaugusio žmogaus mikrobiotai: tiek maisto trūkumas, tiek jo sudėtis gali greitai pakeisti bakterijų įvairovę. Mikrobiotos pusiausvyrai palaikyti svarbi subalansuota mityba: mažai riebalų ir angliavandenių, daug ląstelienos turinčių produktų.

Riebalų perteklius maiste mažina pagrindinių naudingųjų bakterijų – laktobakterijų ir bifidobakterijų, kiekį. Reikėtų vengti sočiųjų riebalų rūgščių, tokių kaip palmių aliejus, nes dėl jų bakterijų įvairovė mažėja. Naudingos mikrobiotos balansui yra omega-3 polinesočiosios riebalų rūgštys, randamos, pavyzdžiui, žuvų taukuose.

Dar viena maistinių medžiagų grupė, veikianti medžiagų apykaitos procesus – skaidulos, reikalingos išgyventi ir daugintis gerosioms bakterijoms. Tai augaliniuose produktuose esantys angliavandeniai (polisacharidai). Maistinių skaidulų yra grūduose, šakniavaisiuose, riešutuose, sėklose, vaisiuose ir daržovėse.

Mikrobiota lemia žmogaus sveikatą: žarnyno bakterijos dalyvauja ląstelėse vykstančiuose cheminiuose procesuose. Žarnyno mikrobiota dalyvauja skaidant makroelementus, tokius kaip polisacharidai (cukrūs), taip pat riebalus ir baltymus.

Bakterijos sintetina trumposios grandinės riebalų rūgštis (SCFA), kurios yra mūsų ląstelių energijos šaltinis. SCFA dalyvauja reguliuojant apetitą, žarnyno darbą ir riebalų susidarymą. Šios rūgštys gali turėti įtakos insulino sintezei ir arteriniam kraujospūdžiui. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, sviesto rūgštis, apsaugo žarnyno ląsteles nuo uždegimo ir padeda kovoti su agresyviais mikrobais. Be to, bakterijos sintetina vitaminus (K, H ir B) ir skatina kalcio, magnio, vitamino D ir geležies absorbciją. Todėl netinkamos mitybos įpročių pokyčiai, jeigu jie yra ilgalaikiai, turi didelės reikšmės sveikatai.

Probiotikai – naudingos gyvosios bakterijos, seniai žinomi kaip svarbi pagalbos priemonė gydant virškinamojo trakto ligas ir apsisaugant nuo jų, kaip priemonė sumažinti viduriavimui, kurį sukėlė infekcija ar antibiotikai, bet jų nauda gerokai didesnė.

Probiotinės bakterijos imunitetui – nuo ligų

Nuo pat gimimo žmogaus imuninė sistema atlieka apsaugines funkcijas kartu su žarnyno mikrobiota. Pagrindinis žarnyno mikrofloros vaidmuo imuninės sistemos funkcionavimui yra visuotinai pripažintas. Tad gydytojai pataria pasirūpinti, kad nepritrūktų probiotinių bakterijų ne tik nusilpus imunitetui, bet ir profilaktiškai peršalimo ligų sezoną.

Bet koks į organizmą patekęs mikrobas – bakterija, virusas ar grybelis, kaip ir koronavirusas, yra potencialus pavojus. Svetimų mikrobų pašalinimui suaktyvinamos apsauginės funkcijos, kurias kruopščiai reguliuoja imuninės ląstelės ir žarnyno mikroflora.

Žarnyno mikrobiota, sintetindama specifines medžiagas, sukuria apsauginį barjerą, neleidžiantį patogeninėms bakterijoms įsivyrauti žarnyne. Savo ruožtu žarnyno ląstelės iš storo gleivių sluoksnio sudaro natūralų fizinį barjerą, kuris neleidžia bakterijoms, virusams ir grybeliams prasiskverbti pro virškinamąjį traktą ir patekti į kraują. Žarnyno ląstelių ir mikrofloros visuma sukuria palankias sąlygas naudingų bakterijų vystymuisi. Priešingai, bet koks šios ekosistemos pokytis susilpnina šią apsaugą. Atsiranda užburtas ratas: uždegimas skatina patogeninių mikroorganizmų dauginimąsi, o tai savo ruožtu stiprina uždegimą.

Prancūzijos mokslininkai nustatė, kad gripas sutrikdo žarnyno mikrofloros pusiausvyrą, todėl susilpnėja plaučių imuninė gynyba ir padidėja bakterinės infekcijos tikimybė. Bet dėl to kaltas ne virusas. Manoma, kad tai lemia sumažėjęs maisto kiekis dėl dažno gripo simptomo – prarasto apetito.

Taigi, probiotikai gali būti viena iš prevencinių priemonių imuninei sistemai stiprinti. Šaltuoju sezonu sunku nesusirgti peršalimo liga, kuri dažniausiai yra virusinė, padaugėja kitų infekcinių kvėpavimo takų ligų: bronchitų, ūminių tonzilitų. Klinikiniai tyrimai įrodė, kad probiotikų vartojimas yra efektyvus gydant kvėpavimo takų ligas. Kelis mėnesius kasdien vartojant probiotikus susirgus mažesnis karščiavimas, sloga ir kosulys. Sumažėja ir antibiotikų poreikis bei ligos trukmė.

Kodėl vien probiotikų neužtenka?

Probiotikų, naudingų gerai savijautai ir sveikatai bakterijų, gauname su maistu: vartodami natūralius fermentuoto pieno produktus (jogurtą, sūrį, kefyrą), taip pat raugintas daržoves, pavyzdžiui, kopūstus, agurkus, ir daugelį kitų kasdienių maisto produktų.

Bet probiotinėms bakterijoms irgi reikia maisto, be kurio jos negali išgyventi, o jų maistas yra prebiotikai. Todėl, norint išlaikyti bakterijų pusiausvyrą, labai svarbūs daug skaidulų turintys maisto produktai: neskaldyti grūdai, švieži vaisiai ir daržovės, ypač pomidorai, pupelės, svogūnai, česnakai, cikorijos, artišokai.

Sutrikusiai mikrobiotos pusiausvyrai atkurti arba balansui palaikyti vartojami probiotikų preparatai, kuriuose yra gyvų naudingųjų bakterijų.  Bet vartodami vien tik probiotikus, galime gero rezultato nepasiekti, nes naudingosioms bakterijoms išlikti reikalinga mitybinė terpė, kurią suteikia prebiotikai. Tai nevirškinami sudėtingieji angliavandeniai, kurie nukeliauja iki storosios žarnos, o ten juos skaido storosios žarnos gerosios bakterijos. Todėl ir vartojant probiotikų preparatą mityba yra labai svarbi.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Žindomi serga rečiau

Gydytojai įvairiose šalyse nustatė, kad per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius vien tik žindyti kūdikiai įvairiomis infekcinėmis ligomis sirgo rečiau negu nežindyti ar tik iš dalies žindyti. Be to, kuo ilgiau truko žindymas, tuo didesnę apsaugą nuo infekcijų jis teikė vaikams. O mokslininkai, ištyrę motinos pieno sudėtį, rado daug įvairių atsparumą stiprinančių medžiagų ir net gyvų ląstelių, galinčių sunaikinti užpuolėjus mikrobus.

Imuninė ir neimuninė apsauga, kurią teikia motinos pienas, gerokai sumažina žindomų kūdikių sergamumą kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji įprastai būna lengvesnė. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga plaučių uždegimu, respiracinio sincitinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu, 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu, jiems 4–6 kartus retesnės šlapimo takų infekcijos, 5 kartus – rotaviruso sukeliamas gastroenteritas, o Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika 4–16 kartų mažesnė negu maitinamiems dirbtinai.

Sargybos desantas

Naujagimis dar yra imunologiškai nesubrendęs savo jėgomis apsiginti nuo infekcijų. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai, kuriuos, dar negimęs, gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Žmo­gui su­sir­gus ko­kia nors už­kre­čia­mąja li­ga, tai yra kai jį puo­la an­ti­ge­nai – pa­to­ge­niš­ki mik­roor­ga­niz­mai, už­kra­to įsi­ver­ži­mo vie­to­je ky­la „mū­šis“ – už­de­gi­mas. Taip sie­kia­ma su­lai­ky­ti įsi­ver­žė­lius ir juos su­nai­kin­ti. Už­de­gi­mui pa­si­bai­gus, žmo­gaus or­ga­niz­me lie­ka „pri­si­mi­ni­mas“ apie už­puo­lė­jus ir ku­ria­mos at­sar­gu­mo prie­mo­nės prieš juos atei­čiai – ga­mi­na­mi an­ti­kū­nai. Tai ir yra imu­ni­te­tas. Žin­dan­ti mo­ti­na an­ti­kū­nais ap­rū­pi­na ir sa­vo vai­ke­lį, nes jos krau­jy­je „bu­din­tys“ ir krū­ty­se spe­cia­liai pa­pil­do­mai ga­mi­na­mi antikū­nai pa­ten­ka ir į pie­ną.

Imunoglobulinai

Mo­ti­nos pie­ne ran­da­ma vi­sų pen­kių ti­pų apsauginių antikūnų – imu­nog­lo­bu­li­nų. Ypač daug ten su­si­kau­pia sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A (sI­gA), ku­ris yra pa­ts svar­biau­sias vi­sų or­ga­niz­mo glei­vi­nių sar­gas. Kū­di­kis ir jo mama, bū­da­mi to­je pačioje ap­lin­ko­je, pa­pras­tai yra puo­la­mi tokių pa­čių li­gų su­kė­lė­jų. Tai­gi, kai ma­ma įkve­pia ar­ba nu­ry­ja bak­te­ri­jų ar vi­ru­sų, pra­de­da­ma jos priešin­fek­ci­nių an­ti­kū­nų ga­my­ba. Iš ki­tų mamos kū­no vie­tų į krū­tis su krau­ju at­ke­lia­vę lim­fo­ci­tai čia at­si­ne­ša ne tik in­for­ma­ci­ją, ko­kių imu­nog­lo­bu­li­nų rei­kia kū­di­kiui ap­gin­ti nuo ga­li­mos in­fek­ci­jos, bet ir pa­tys, įsi­kū­rę pie­no liau­ko­se ir pa­vir­tę plaz­mi­nė­mis ląs­te­lė­mis, dar pa­pil­do­mai gau­siai iš­ski­ria sIgA į pie­ną. Šių antikūnų virš­ki­ni­mo fer­men­tai ne­suar­do. Jie pa­den­gia kū­di­kio žar­nos glei­vi­nę ir neprileidžia li­gas su­ke­liančių mik­ro­bų.

 Sek­re­ci­niai imunoglobulinai pa­ties vai­ko lim­fi­nia­me au­di­ny­je pa­ma­žu pradedami ga­min­ti tik nuo 4–6 sa­vai­tės. To­dėl mo­ti­nos tei­kia­ma imu­no­lo­gi­nė ap­sau­ga ypač svar­bi nau­ja­gi­miui. Di­džiau­sia sI­gA kon­cent­ra­ci­ja yra prieš­pie­ny­je, siek­da­ma ten 5-10 mg/ml, o pa­skui ma­žė­ja iki 1 mg/ml subrendu­sia­me pie­ne. Ta­čiau, pie­nui gau­siau ga­mi­nan­tis, bend­ras kū­di­kio gau­na­mų sI­gA kie­kis ne­su­ma­žė­ja. Be to, mo­ti­nos pie­nas ska­ti­na sI­gA ga­my­bą ir pa­ties kū­di­kio or­ga­niz­me. Imu­nog­lo­bu­li­nus ga­mi­nan­čių ląs­te­lių sis­te­ma vi­siš­kai su­bręs­ta ant­rų­jų gy­ve­ni­mo me­tų pabaigoje.

Kiti ginklai

Mo­ti­nos pie­ne gau­su ypatingo baltymo lak­to­fe­ri­no, ku­ris, kū­di­kio žar­ny­ne pri­si­jung­da­mas ge­le­žies mo­le­ku­les, padaro jas ne­priei­na­mas ge­le­ži­mi min­tan­čioms pa­to­ge­ni­nėms bak­te­ri­joms ir taip stab­do jų au­gi­mą ir dau­gi­ni­mą­si. Tas pats nu­tin­ka ir pienligę sukeliantiems gry­be­liams. Kaip ir sek­re­ci­nis imu­nog­lo­bu­li­nas A, lak­to­fe­ri­nas at­spa­rus virš­ki­ni­mo fer­men­tams.

Dėmesio vertas sudėtingų ang­lia­van­de­nių oli­go­sa­cha­ri­dų prie­šin­fek­ci­nis vei­ki­mas. Tam, kad ga­lė­tų su­kel­ti li­gą, mik­ro­bams pir­miau­sia rei­kia pri­si­tvir­tin­ti prie žmo­gaus or­ga­niz­mo au­di­nių ląs­te­lių. Dau­ge­lio li­gų su­kė­lė­jų pri­si­tvir­ti­ni­mui bū­ti­nos vie­tos su­da­ry­tos iš ang­lia­van­de­nių, į ku­riuos savo struk­tū­ra pa­na­šūs mo­ti­nos pie­ne esan­tys oli­go­sa­cha­ri­dai. Taip bak­te­ri­jos pri­kim­ba prie šių oli­go­sa­cha­ri­dų mo­le­ku­lių ir, dar ne­pa­sie­ku­sios glei­vi­nės ląs­te­lių, tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos žin­do­mam kū­di­kiui.

Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

„Baltasis kraujas“

Mūsų visų – žmonių ir kitų gyvūnų – gyslomis tekantis kraujas ne tik palaiko savo šeimininko gyvybę, išnešiodamas po visą kūną kiekvienai ląstelei reikalingas maisto medžiagas, vandenį ir deguonį, bet ir saugo jį nuo ligų. Šią apsaugą, savo ruožtu, atlieka ne tik jau anksčiau paminėtos apsauginės medžiagos antikūnai, bet ir gyvos ląstelės leukocitai, dar vadinami baltaisiais kraujo kūneliais. Leukocitai yra įprasti motinos pieno „kareiviai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių kontingentas: kraujyje dominuoja neutrofilai, o piene daugiausia makrofagų ir limfocitų. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus juos fagocituodami – prarydami. Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus. Taigi visiškai pelnytai motinos pienas kartais vadinamas baltuoju krauju, o baltas jis tik todėl, kad jame nėra raudonųjų kraujo kūnelių – deguonį nešančių eritrocitų.

Verta žinoti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir kovines savybes praranda daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos ištraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka) prieš sugirdydamos kūdikiui. Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai paprastai plinta oro lašiniu būdu, ligoniui čiaudint, šnypščiant, kosint ir kalbant, o žarnyno bakterijos – per jomis užterštą maistą. Taigi labiau padėtų marlinė kaukė, rankų švara ir kitos higienos priemonės.

Gerosios bakterijos

Žarnyno ligas sukeliantys mikrobai savo blogą darbą gali padaryti tik prikibę prie žarnos sienelės gleivinės ir pažeisdami jos vientisumą bei sutrikdydami normalią veiklą. O motinos pienas turi savybių, padedančių kūdikio žarnyne įsigalėti gerosioms bakterijoms, kurias gausiausiai atstovauja laktobakterijos ir bifidobakterijos. Išsidėsčiusios ant žarnų sienelės, jos tarsi sargybiniai neleidžia prie gleivinės ląstelių prisitvirtinti ligų sukėlėjams. Gerosios bakterijos sustiprina apsauginį barjerą ir skatina gleivių gamybą, taip sumažindamos žarnos sienelės pralaidumą. Laktobacilos taip pat aktyvuoja kūdikio žarnoje gamybą funkcinių metabolitų, tokių kaip butiratai, kurie yra pagrindinis žarnyno ląstelių energijos šaltinis. Todėl energingiau vyksta ir maistingųjų medžiagų įsiurbimas bei visos žarnos turinį stumiantys judesiai – peristaltika.

Priešams nesvetinga aplinka

Daugeliui ligas sukeliančių mikrobų ypač geros sąlygos tarpti ir daugintis būna nešvaroje, kur yra pūvančių maisto medžiagų. Pūdami žarnyne genda nesuvirškinti ir neįsisavinti baltymai ir riebalai. Taip dažniau atsitinka karvės pieno pagrindu pagamintais mišiniais maitinamiems kūdikiams. Lyginant su moters pienu, kuriame vyrauja labai lengvai kūdikio žarnyne įsisavinami vandenyje tirpūs baltymai albuminai, karvės piene didumą baltymų sudaro netirpus varškės baltymas kazeinas. Karvės pieno riebalai taip pat sunkiau suvirškinami ir įsisavinami negu motinos pieno, kurio mikroskopiniai lašeliai smulkesni. Be to, su motinos pienu kūdikis netgi gauna papildomai šiuos riebalus žarnyne skaldančio fermento lipazės.

Mo­ti­nos pie­no cukraus laktozės liekanos ir sudėtingesni nesuvirškinami motinos pieno angliavandeniai oligosacharidai sukuria kūdikio žarnyne rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti daugeliui ligas sukeliančių mik­roor­ga­niz­mų. Taigi prie žindomo kūdikio žarnos sienelės gleivinės prisitvirtinti ligos sukėlėjams mikrobams neleidžia ten gausiai įsikūrusi sargyba – gerosios bakterijos, o žarnos spindyje ligų sukėlėjam taip pat – ne gyvenimas, ir tenka keliauti su išmatomis lauk, kūdikiui nieko blogo nepadarius.

Apsauga pagal poreikį

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos mamos imunologinės istorijos ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams.

 Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis nuo infekcijų tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Svarbu nuolat plauti rankas ir neliesti veido

„Kruopštus ir dažnas rankų plovimas laikomas pagrindine apsisauga nuo koronaviruso. Svarbiausia, rankas plauti gerai. Tai nėra paprastas delnų patrynimas, rankas reikia trinti ir iš viršaus, nuplauti pirštus, dar atskirai patrinti pirštų galiukus. Pirmiausia rankas sudrėkinkite šiltu arba šaltu vandeniu, tada plaukite muilu. Ši procedūra turėtų trukti ne mažiau nei 20 sekundžių, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas Tadas Labanauskas.

Rankas plauti būtina prieš gaminant maistą ir baigus gaminti, prieš valgant ir pavalgius. Taip pat, kai išsipūtėte nosį, nusikosėjote ar nusičiaudėjote, apsilankius tualete, kai grįžote namo iš lauko, parduotuvės, vaistinės ar darbo. Reiktų leisti rankoms nudžiūti pačioms arba nusišluostyti švariu rankšluosčiu.

„Veido lietimas nešvariomis rankomis – tiesiausias kelias užsikrėsti koronavirusu. Ypatingą dėmesį skirkite vaikams. Nors ir šiuo metu į prekybos centrus ar kitas viešas vietas su vaikais einama minimaliai. Tačiau, jei nėra kam prižiūrėti namuose ir vaiką tenka vestis drauge, atidžiai stebėkite, nes vaikai linkę nevalingai liesti įvairius daiktus, o po to ir savo veidą. Jį galima liesti tik iš karto po rankų dezinfekcijos ir esant saugioje aplinkoje, kol nepalietėte kokio nors nesterilaus paviršiaus, pavyzdžiui, durų rankenos. Savo veidą liečiame nesąmoningai ir kur kas dažniau nei galvojame. Todėl šio įpročio atsisakyti nelengva, bet dabar tai padaryti labai svarbu, nes užsikrėtusieji virusu Lietuvoje nustatomi kone kasdien“, – sako T. Labanauskas.

Jo teigimu, apsauginės pirštinės, kurias mūvėti siūlo kai kurie šalies prekybos centrai taip pat nėra išeitis. Palietus nesterilų paviršių, pirštinės taip pat tampa nesterilios. Jeigu jas nusimauname rankomis, ant jų patenka visi mikrobai, todėl rankas plauti būtina visada.

Visada laikykimės socialinės distancijos

Grįžus iš darbo, parduotuvės ar kitos viešos vietos, kur galėjote kontaktuoti su sergančiu žmogumi, rekomenduojama pasikeisti drabužius ir išskalbti juos aukštoje temperatūroje, nevilkėti jų namuose.

„Covid-19 – oro lašeliniu būdu plintanti liga. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai sergantis šiuo virusu žmogus čiaudi ar kosėja, savo bakterijas perduoda visiems, esantiems 1-1,5 metro atstumu. Todėl šiuo metu taip svarbu laikytis socialinės distancijos ir kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo. Tai yra prisidengti alkūne ar nosine bei nedelsiant dezinfekuoti rankas, atsikratyti panaudotos servetėlės. Jeigu iškosėti lašeliai pateko ant šalia esančių paviršių – būtina juos nuvalyti“, – aiškina „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas.

Koronaviruso mikrobai, patekę ant įvairių paviršių, ten gali išgyventi iki kelių valandų. Todėl ypatingai svarbi reguliari jų dezinfekcija viešose vietose.

Taip pat nemažai žmonių jau pradėjo keisti ir įpročius pasisveikinant su šeimos nariais bei kolegomis. Rankų paspaudimas ar apsikabinimas keičiamas į kitokius būdus, pavyzdžiui, „žaibą“ ar pasisveikinimą alkūnėmis. Svarbiausia – vengti fizinio kontakto.
„Virusas gali būti aptinkamas ir ant grynųjų pinigų, banko terminalų mygtukų, vietose, kurias galėjo liesti sergantis žmogus, todėl teks imtis atsargumo ir sekti savo veiksmus bei nuolat dezinfekuoti rankas“, – sako vaistininkas T. Labanauskas.

Kaip atsiranda sinusitas?

Sinusai – tai ertmės kaukolės kauluose, išsidėsčiusios aplink nosies ertmę, pripildytos oro ir išklotos gleivinės. Normaliomis sąlygomis tarp nosies ir šalia esančių ančių ertmių cirkuliuoja oras. Sinusų gaminamas sekretas, kai žmogus sveikas, juose neužsilaiko ir išteka į nosies ertmę. Kitaip yra esant uždegimui. Jeigu į prienosinius ančius patenka virusų ar mikrobų, o silpnas imunitetas negali su jais susidoroti, prienosinių ančių gleivinė paburksta ir sekretas nebegali iš jų ištekėti į nosies ertmę.

  Prienosinių ančių ertmės susisiekia su nosies ertme, taigi infekcijai iš nosies nesunku ten patekti. Vaiko organizmas yra daug silpnesnis už suaugusiojo, todėl mažyliai imlesni infekcijai. Imunitetas nepajėgia jai atsispirti, užkratas gali lengvai įsitvirtinti prienosinių ančių gleivinėje ir prasideda uždegimas.

Yra 4 rūšių prienosiniai ančiai: žandinis, akytkaulio, kaktinis ir pleištakaulio. Uždegimas gali pažeisti vieną arba kelis prienosinius ančius. Vyresniems vaikams, kurių sinusai galutinai išsivystę, uždegimas dažnai apima iš karto kelis.

Mažam vaikui pavojingiausios – bakterijos

Pagrindinė ligos priežastis mažam vaikui yra bakterinė infekcija, rečiau – virusai, pavyzdžiui, rinovirusai, gripo, paragripo virusai. Sinusitas paprastai prasideda sloga sergančiam vaikui, ypač jeigu ji užsitęsia arba netinkamai gydoma.

Prienosinių ančių uždegimas gali atsirasti sergant gripu, viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Vaikui peršalus, susirgus sloga, paburksta nosies gleivinė, todėl užsidaro prienosinių ančių angos ir sutrinka ventiliacija, kaupiasi sekretas. Tokia terpė yra palanki bakterijoms daugintis. Prienosinių ančių uždegimą gali išprovokuoti ir alergija. Sinusitas atsiranda dažniau sergantiems virusinėmis kvėpavimo takų ligomis vaikams.

Viena iš sinusito priežasčių gali būti anatominės ypatybės: išvešėję adenoidai, kreivos nosies pertvaros, nosies polipai, blokuojantys natūralias sinusų angas. Dėl to negali ištekėti sekretas ir susidaro jo sąstovis, išsivysto uždegimas.

Kokie požymiai įspėja, kad vaikui gali būti sinusitas?

Ūminį sinusitą ne visada lengva atpažinti, nes ligos požymiai panašūs į peršalimo bei kitų kvėpavimo takų infekcijų. Dar sunkiau, kai vaikas mažas ir negali tiksliai paaiškinti, kur jam skauda. Ligą galima įtarti, jeigu mažylis sloguoja ilgiau negu 10 dienų, ypač kai sloga pūlinė.

Vaiką gali kamuoti šie negalavimai:

• ilgai užgulta nosis;
• senokai bėgančios nosies išskyros ar pūlingas sekretas;
• nemalonūs, kartais skausmingi pojūčiai veido ir galvos srityje, ypač ją palenkus;
• gali pakilti temperatūra;
• mažam vaikui atsiranda paburkimų veide, aplink akis;
• iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas;
• vaiką ima kamuoti sausas kosulys, nuo kurio negelbsti įprastiniai vaistai, nes ryklę nuolat dirgina užpakaline jos sienele tekantis sekretas.

Mažylis pasidaro vangus, praranda apetitą, jo nedžiugina net mėgstami žaidimai ir kiti užsiėmimai.

Gali komplikuotis į sunkias ligas

Netinkamai gydomas sinusitas gali tapti lėtinis, kurio gydymas itin sudėtingas, sunkiais atvejais prireikia net operacijos. Lėtiniu sinusitu sergantis vaikas dažnai skundžiasi ausų, akių ir dantų skausmu, nuolat kvėpuoja per burną, iš kurios sklinda nemalonus kvapas. Vyresnis vaikas skundžiasi galvos ir veido skausmu.

Gydyti sinusitą reikia iš karto – pastebėjus pirmuosius ligos požymius. Pavėlavus, gali atsirasti sunkių komplikacijų, daug pavojingesnių už patį sinusitą. Kaktinių prienosinių ančių kaimynystė gali būti pavojinga smegenims, pleištakaulio antis yra netoli regos nervo. Todėl sinusitas gali komplikuotis į sunkias ligas: galvos smegenų dangalo uždegimą meningitą, smegenų pūlinį (abscesą), meningoencefalitą, gali sutrikti regėjimas.

Sinusito gydymas

Vaikui susirgus sinusitu, būtinai reikia kreiptis į gydytoją. Gydymas turi būti kruopštus, pagal ligą sukėlusią priežastį gali būti skiriami šie preparatai:

• gleivinę sutraukiantys preparatai, mažinantys jos paburkimą;
• naudingi preparatai, skystinantys gleives prienosiniuose ančiuose, lengvinantys gleivių pasišalinimą;
• uždegimą mažinantys vaistai;
• jeigu uždegimas bakterinis, skiriami antibiotikai;
• esant aukštai temperatūrai vaikui duodama karščiavimą mažinančių vaistų;
• jeigu sinusito priežastis – alergija, svarbūs antihistamininiai vaistai.

Jeigu gydytojas skyrė antibiotikų, jų kurso negalima nutraukti, vaikui pasijutus geriau, nes nevisiškai išgijus sinusitas gali pasikartoti, didesnė komplikacijų tikimybė. Gydant lėtinį prienosinių ančių uždegimą, gali prireikti pašalinti jį sukėlusią priežastį, pavyzdžiui, adenoidus arba polipus.

Sergančio vaiko kambaryje svarbu palaikyti optimalią temperatūrą bei drėgmę. Padeda kvėpavimas vandens garais, nosies plovimas specialiu preparatu. Be to, ligoniukui reikia gerti užtektinai skysčių, nes jie suskystina sekretą, kuris lengviau pasišalina.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Gimdymas atveria kelius infekcijoms

Neseniai pagimdžiusios moters organizmas nualintas ir pažeidžiamas. Atsiskyrus placentai, buvusios jos prisitvirtinimo vietos gimdos ertmėje pažeistos – tai gana didelis plotas. Mikrobai, patekę į šias žaizdas, kaip ir bet kurias kitas, greitai sukelia uždegimą. Puiki terpė jiems daugintis – gimdai traukiantis atsirandančios išskyros – lochijos. Tai placentos prisitvirtinimo audinių liekanos, kraujo, gleivių išskyros. Pirmosiomis dienomis po gimdymo jos būna su kraujo priemaiša, po to pasidaro šviesiai gelsvos ir vis šviesėja bei mažėja. Lochijos išnyksta po 5-6 savaičių.

Gimdos kaklelis, kūdikiui buvęs vartais į pasaulį, pirmosiomis savaitėmis dar lieka praviras, todėl tarp gimdos ir makšties nėra apsauginio barjero. Visiškai gimdos kaklelis užsidaro praėjus trims savaitėms po gimdymo. Be to, gimdos kaklelio gleivių kamštis, užkertantis kelią mikrobams, taip pat dar nesusiformavęs, taigi pasiekti jiems žaizdas gimdoje nėra jokių kliūčių. Net ir lengviausio gimdymo metu, tempiantis audiniams, atsiranda mikroįtrūkių bei mikrotraumų, pro kurias gali prasiskverbti mikrobai. Dar atviresni keliai per siūles, kurios atsirado plyšus tarpvietės, makšties ar gimdos kaklelio audiniams. 

Makštyje yra daugybė bakterijų, įprastinėmis sąlygomis apie 95 proc. jų – laktobakterijos, išskiriančios pieno rūgštį. Todėl makšties terpė įprastai yra rūgštinė, ji neleidžia mikrobams patekti į gimdą bei išlaikomas minimalus, nesukeliantis uždegimų, natūraliai čia esančių patogeninių mikrobų kiekis. Dėl organizme vykstančių pokyčių po gimdymo makšties terpė tampa šarminė ir  nebeatlieka apsauginės funkcijos. Tuomet pasidaro pavojingi ne tik iš išorės patenkantys mikrobai, bet ir savi, nuolat gyvenantys gleivinėse.

Visas nepalankias aplinkybes sustiprina tai, kad nėštumo bei gimdymo išsekintos moters apsauginės  reakcijos per silpnos atsilaikyti savo jėgomis. Gimdymas – didelis stresas organizmui,  dar labiau susilpninantis nėštumo metu sumenkusį imunitetą.  Moteris nusilpusi dar ir dėl to, kad gimdydama  ji neteko kraujo, pasikeitė hormonų pusiausvyra, alina po gimdymo užklumpantis stresas.

Akivaizdu, kad pirmaisiais mėnesiais po gimdymo moters lytiniai organai nėra natūraliai apsaugoti, kaip anksčiau, todėl tai padaryti reikia pačiai. Ar lengvai pavyks atsigauti, ar neužklups ginekologinės ligos, kaip sugis pažeisti audiniai, daug priklauso nuo intymių vietų švaros ir tinkamų higienos priemonių.

Nepriekaištinga švara  – pagrindinis ginklas prieš infekcijas

Intymių vietų švara padeda greičiau sugyti žaizdoms ir siūlėms, o dauguma ginekologinių komplikacijų po gimdymo atsiranda būtent dėl netinkamos higienos. Įvairiems lytinių organų uždegimams moteris ypatingai imli pirmąjį mėnesį po gimdymo.

Kraujas, išsiskiriantis drauge su lochijomis, yra geras maistas mikrobams, padeda jiems sparčiai augti ir daugintis. Todėl pagrindinė jaunos mamos užduotis, kad lochijos nesikauptų išoriniuose lytiniuose organuose. Taigi reikia dažnai apsiprausti. Tai patariama daryti ne rečiau kaip kartą per 2-3 valandas, taigi ne mažiau kaip 6-8 kartus per parą. Kol dar nesugijo audinių įtrūkiai ir žaizdelės, svarbu apsiprausti pasinaudojus tualetu, prieš miegą bei atsikėlus ryte. Pirmosiomis dienomis, kai išskyros itin gausios, reikia dažnai keisti higieninius įklotus (ne rečiau kaip kas 2-3 valandas) ir kiekvieną kartą po to apsiprausti. Po gimdymo nepatariama naudoti tamponų, nes per atvirą gimdos kaklelį į jos ertmę gali patekti makšties turinys.

Gausiau lochijos išsiskiria maitinant kūdikį krūtimi, nes vaikui žindant susidaro daugiau hormono oksitocino, kuris skatina gimdos susitraukimą. Todėl apsiprausti derėtų taip pat ir po kiekvieno žindymo.

Apsiprausiama nestipria srove tekančiu šiltu vandeniu, taip, kad į lytinius organus nepatektų tiesiosios žarnos mikrofloros. Todėl vandens srovė nukreipiama nuo tarpvietės  išangės link, be to, vandens neturi patekti giliau į makštį, nes jis išplaus naudingą mikroflorą. Apsiprausiame nuosekliai: pradedame  nuo tarpvietės, o paskui pereiname prie išangės srities.  Nenaudokite jokių kempinių, nes jomis galite pažeisti audinius, o per smulkučius įtrūkius lengvai patenka infekcija. Nusiprausus, intymios vietos atsargiai nusausinamos tik šiai kūno daliai skirtu rankšluosčiu, kuris kasdien išskalbiamas. Jeigu gimdant plyšo ar buvo prakirpta tarpvietė, lytinės lūpos, praustis reikia ypač atsargiai. Svarbu neliesti siūlių ir netrinti lytinių organų.

Visą pogimdyminį periodą derėtų vengti maudynių vonioje, atvirame vandens telkinyje  arba baseine, nes mikrobai į lytinius organus gali patekti per vandenį. Nepamirštame ir apie susilpnėjusį imunitetą, todėl nepersišaldome.

Kodėl po gimdymo reikia specialaus prausiklio?

Intymių vietų oda ir gleivinė po gimdymo ypatingai jautrios ir anksčiau naudotos higienos priemonės gali sukelti alergijas. Netinkamos higienos priemonės gali apsunkinti audinių gijimą ir jis užsitęs. Šiuo periodu reikia specialių prausiklių, kurie ne tik gerai pašalina nešvarumus, bet ir turi natūraliai mikroflorai atsikurti padedančių medžiagų. Prausikliai, skirti pogimdyminiam periodui, labai švelnūs, be galinčių sudirginti medžiagų – net dažnai juos naudojant.

Dar viena iš svarbiausių intymiosios higienos priemonių savybių yra palaikyti rūgštinę moters intymių sričių terpę, kurios pH 4,0. Šiam periodui skirti prausikliai turi komponentų, apsaugančių  nuo patogeninių bakterijų augimo, o tai labai svarbu gimdymo metu pažeistų intymių vietų priežiūrai. Ypač naudingi prausikliai su pieno rūgštimi, kuri reikalinga normaliai makšties aplinkai atkurti.

Parengė Undinė Gilė