Motinystė dažną mamą paskatina naujai veiklai, paprastai suteikiančiai tai, ko labiausiai trūksta jai pačiai šiuo sudėtingu ir nuostabiu laikotarpiu. Jums taip pat, ko gera, buvo panašiai?

Motinystė tikrai paskatino šiai veiklai. Negaliu sakyti, kad man pačiai viso to labai trūko, nes ėjau į motinystę nusiteikusi laukiantiems iššūkiams ir atlikusi šiokius tokius namų darbus. Vos pastojusi žinojau, kad motinystės pradžia bus žymiai lengvesnė turint draugių su panašaus amžiaus vaikais, todėl sukūriau būsimų mamų bendruomenę internete. Be abejo, tapusi mama, aiškiai pajaučiau, ko trūksta mamoms, auginančioms labai mažus vaikus, kur jos jaučiasi visuomenės atstumtos ir kas galėtų padaryti motinystės pradžią lengvesnę. Tad išleidusi dukrytę į darželį sukūriau fizinius namus mamoms, auginančioms kūdikius ir pradedančius vaikščioti todlerius.

Kokia jūsų motinystės patirtis?

Labai įvairi! Man pastojus, po mėnesio prasidėjo pandemija. Tą pačią dieną, kai sužinojau, kad laukiuosi, atėjo metus laukti tyrimų rezultatai ir paaiškėjo, kad turiu labai retą genetinę ligą. Tad jau nėštumas buvo kupinas netikėtų iššūkių. Labai aiškiai nuo pat pradžių pajaučiau, kad mama dėl savo vaiko tikrai gali viską! Paauglystėje esu alpusi, kai man iš venos ėmė kraują tyrimams, lankant vairavimo kursus pasidarė bloga pirmosios pagalbos mokymuose. Bet kai pastojus prireikė kasdien susileisti vaistus – kažkas manyje persijungė ir nuo pirmos dienos dariau tai užtikrintai ir ramia širdimi.

Taip pat man labai pasisekė, kad turėjau mamą pediatrę – neonatologę. Tad net ir būdama pirmą kartą mama jau labai daug dalykų žinojau, buvau rami, nusiteikusi, kad gali pasitaikyti visko! Nepaisant sudėtingų momentų, kurių tikriausiai neišvengia nė viena mama, sąmoningai stengiausi išlikti rami ir pasiduoti ritmui, kurį diktuoja naujagimis. Iki šiol stengiuosi kasdien mėgautis nuostabiomis akimirkomis ir ramiai išgyventi sudėtingus momentus. Vakarė yra tikras viesulas, ji nepaprastai aktyvi ir labai stipraus charakterio. Su ja nėra lengva, bet motinystė man kasdien dovanoja neapsakomą laimę ir meilę.

Iki dukrelės gimimo dirbote pramogų pasaulyje, ar lengvai pakeitėte įprastinę darbo sritį? Kaip reagavo vyras į šią jūsų idėją?

Na, negalėčiau pasakyti, kad pakeičiau. Greičiau praplėčiau veiklų ratą. Aš iki šiol dirbu pramogų pasaulyje, užsiimu grupės Mad Money koncertų organizavimu ir administravimu bei pianistės Ievos Dūdaitės vadyba. Su pastarąja ruošiamės jos areniniams koncertams. Grįžtant prie klausimo – visada buvau linkusi į iššūkius, mano vyras tą žinojo, tad viskas vyko labai sklandžiai. Darbus pramogų pasaulyje susimažinau, kai pradėjome planuoti vaikelį. Žinojau, kad laukimui man reikia daugiau ramybės. Kai dukra išėjo į darželį – tą laiką užėmė „Va Va Erdvė“. Dabar svajoju dar pradėti dailės terapijos magistro mokslus.

Ši sritis Jums buvo nauja – iš kur sėmėtės patirties?

Šį sritis ne tik man nauja. Kai atidarinėjau erdvę – buvau pirmoji Lietuvoje pradėjusi šią veiklą, tad turėjau viską atrasti, sugalvoti ir sukurti pati. Dabar, praėjus pusantrų metų nuo veiklos pradžios, galima rasti daug panašių vietų, kuriose sekama mano pramintu keliu, atkartojamos mano idėjos.

Visada mėgau iššūkius, daugybę metų buvau atlikėjų vadybininke, renginių organizatore, tad įveikti iššūkius, su kuriais dar niekas nebandė susitvarkyti iki tol – man nėra naujiena. Tiesiog sujungiau savo vadybinę ir organizacinę patirtį su įgimta empatija, meile kitiems, noru padėti ir globoti.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kas labiausiai padėjo?

Iki šiol sunkiausia žmonėms paaiškinti, kad tai nėra vaikų žaidimų kambarys, darželis ar panaši vieta, kuri skirta vaikams. Mūsų visuomenėje vis dar įprasta, kad gimus vaikui mama lieka nuošalyje, kad visi teiraujasi tik apie vaiką, bet nesidomi mamos būsena. Atėję į erdvę apie ją išsamiau nepasidomėję žmonės dažnai nustemba, kad čia ant sienų nėra nei drambliukų, nei drugelių. Erdvė yra tarsi šeimos, auginančios mažus vaikus, namai – interjeras skirtas suaugusiesiems, bet galima rasti viską, ko gali prireikti turint mažą vaiką. Šį klausimą sprendžiu nuolatine komunikacija.

Kaip pavyko sudominti mamas joms siūloma nauja susitikimų erdve?

Mamoms tiesiog norisi šiltos, jaukios bendrystės. Tai pagrindinis stimulas ateiti. Ne kartą esu girdėjusi, kad jos ateina ne į šią vietą, o pas mane. Be abejo, jos džiaugiasi ir mėgaujasi galėdamos šioje erdvėje save įvairiapusiškai auginti, lankydamos veiklas. Tai, kad net turėdamos kelių mėnesių kūdikį jos gali toliau sportuoti, sužinoti ir išmokti naujų dalykų, dalyvauti koncertuose, kurie skirti suaugusiesiems, socializuotis – joms labai svarbu.

Kuo ypatinga ir išskirtinė ši mamų erdvė? Kokio amžiaus vaikučių mamos laukiamos?

Ši erdvė pirma tokia Lietuvoje. Kai atvėriau „Va Va Erdvės“ duris – visos kitos erdvės buvo orientuotos į vaikus, jų žaidimus ar lavinimą. Mano sukurta erdvė yra mamai ir dėl mamos. Mamai, kurios vaikas yra nuo 1 mėnesio iki 3 metų amžiaus. Mamos čia jaučiasi lyg atėję į svečius pas draugę. Per tiek laiko yra susikūrusi saugi bendruomenė. Mamos ne tik vaišinasi karštais gėrimais, bet žino, kad po kiekvieno užsiėmimo vyksta jaukūs, nuoširdūs pokalbiai įvairiausiomis temomis, dalinamasi nerimu ir džiugiais išgyvenimais.

Visos mamos čia priimamos su savo požiūriais. Tai saugi erdvė įvairiems pasirinkimams, pavyzdžiui, čia susitinka tiek žindančios trimečius vaikus, tiek maitinančios ką tik gimusius kūdikius mišinuku. Ir visos mamos gerbia viena kitą. Tai pagrindinė erdvės taisyklė: gerbti kitą mamą ir jos pasirinkimus.

Kiek laiko gyvuoja Jūsų sukurta „Va Va Mama“ ir kaip ji galbūt keitėsi?

Erdvei jau yra pusantrų metų. Labiausiai keitėsi pavadinimas – nuo rugsėjo ji vadinasi ne „Va Va Mama“, o „Va Va Erdvė“. Ši vieta nuo pat pradžių buvo orientuota į suaugusiuosius ir jų laisvalaikį tiek būnant su vaikais, tiek be jų. Kai pavadinime yra žodis „mama“, žmonėms atrodo, kad tai dar vienas vaikų žaidimų kambarys. Taip pat, kaip paradoksaliai beskambėtų, nors ir pavadinimas kalbėjo apie tėvystę – jis gąsdino tėčius. Jiems nebuvo jauku eiti į vietą, kurios pavadinime yra žodis „mama“. Aš akcentuoju motinystę, nes dažniausiai mamos eina vaiko priežiūros atostogų, bet tėčiai taip pat laukiami tiek vykstančiuose užsiėmimuose, tiek mokomuosiuose renginiuose ir norėjau, kad jie taip ir pasijaustų.

Kokios veiklos labiausiai traukia mamas?

Sunku išskirti veiklas dėl dviejų priežasčių: pirma, vyksta tik tos, kurios yra patrauklios ir domina mamas; antra, mamas traukia visuma. Joms patinka, kad gali ateiti į užsiėmimą ir pasilikti pabūti po jo – niekas jų neskubina išeiti. Mamai malonu atrasti vietą, kur ja pasirūpinama, kur gali pailsėti išgerdama puodelį karštos kavos ar arbatos, kol kitas žmogus palaiko ant rankų kūdikį ar kol jos vaikas pažindinasi ir žaidžia su kitais bendraamžiais. Kur suaugusiųjų pasaulio aplinka, bet kartu yra visi daiktai, kurių reikia būnant su mažu vaiku: nuo gultuko iki maitinimo kėdutės.

Kaip suderinate veiklą su dukrelės auginimu?

Veiklos mamoms vyksta tik rytais, tuo metu, kai dukra jau būna darželyje, tad derinti nesunku. Dažnai žmonės nustemba, kodėl ji darželyje, o ne pas mane erdvėje. Priežastis labai paprasta – darželyje ją supa bendraamžiai, o erdvėje dažniausiai būna vaikai nuo 5 mėnesių iki 2 metų amžiaus.

Paaiškinate, kad jūsų projekto pavadinimo „Va Va Mama“ reikšmė – Vaida Vakarės mama.  Kaip jį sugalvojote ir ką norite juo iškomunikuoti?

Šio pirmojo erdvės pavadinimo prasmė buvo vienos mamos kvietimas kitai mamai ateiti, susitikti, nebūti vienai motinystėje. Tai buvo mamos ženklas kitai mamai, kad ji girdima, kad yra bendruomenė, kuri ją supras visais klausimais ir kur visos mamos visada laukiamos. Dabartinis pavadinimas „Va Va Erdvė“ išlaiko kvietimą ateiti pabūti. Galima lankytis tiek su vaiku, tiek be jo.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos Personal.lt

MAMŲ ISTORIJOS.

 PAVASARIO LIGOS. Ruošiamės žiedadulkių sezonui. Saugomės pavasarinių ligų. Kosulys: kada gydytis patiems. Veiksminga priemonė užpuolus slogai, kosuliui ir gerklės skausmui. Kaip įveikti žarnyno infekcijas?

VAISTINĖLĖ. Kodėl pavasarį pritrūkstame geležies? Bakterijos, padedančios išsigelbėti nuo streso.

 BŪKIME SVEIKUČIAI. Pažangiausias sprendimas vaikų trumparegystei suvaldyti – jau Lietuvoje. Kaip gyventi sergant atopiniu dermatitu? Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana.

KŪDIKIS. Gydytojas A. Vingras Apie kūdikius kamuojančius pilvuko dieglius.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Tandeminis žindymas. Kokie emociniai iššūkiai gali laukti?                                                                                      

VERTA ŽINOTI. 6 priemonės vaikams, turintiems sensorinės integracijos sutrikimų.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 
[raw]

[/raw]

Sūnų Dovydą Galina Mikštienė pagimdė prieš gerą dvidešimt metų, dabar jis studijuoja turizmo vadybą Vilniaus verslo kolegijoje. O Dovydo sesutei Deimantei praėjusių metų gruodį sukako tik vieneri. Antrasis vaikas po 19 metų – ir vėl viskas iš pradžių: sauskelnės, verksmai, bemiegės naktys… Bet visi šie motinystės sunkumai įveikiami, o svarbiausia, kad dukrytės gimimas – išsipildžiusi Galinos svajonė.  

Kokios emocijos ir mintys kilo sužinojus, kad vėl po ilgo laiko tapsite mama? Ar negąsdino vėlyvos motinystės iššūkiai, pačios ir būsimo vaikelio sveikata?

Šiandien esu laiminga mama. Visada svajojau turėti dukrytę. Žinia apie nėštumą sukėlė daug pozityvių emocijų, nes to besąlygiškai laukiau. Niekada negalvojau apie blogas pasekmes, nors ir girdėjau, kad vėlyvas nėštumas atneša daug iššūkių. Bet dėl didžiulio noro turėti vaiką manęs tai nesustabdė ir neišgąsdino. Giliai širdyje žinojau, kad viskas bus gerai. Tą patvirtino ir vėliau atlikti visi tyrimai.

Kuo skyrėsi antrasis nėštumas, gimdymas? Koks dabar požiūris į vaikus, auginimą, auklėjimą?

Abu nėštumai buvo sklandūs, skirtumas tik tas, jog sūnus gimė atlikus cezario pjūvio operaciją, o dukrytė natūraliai. Pirmas vaikas užaugo auklių apsuptyje, antram vaikui to patirti neleisiu.

Kaip reagavo į žinią apie nėštumą sūnus, šeima, pažįstami, kaip pati prisitaikėte prie naujos situacijos?

Nustebo visi – niekas nesitikėjo tokios naujienos. Tik manęs ši naujiena nesuglumino visiškai, nes aš to labai troškau. Man net nebuvo įdomi jokių kitų žmonių nuomonė. Sūnus visada žinojo, kad aš noriu dukrytės, todėl ši žinia jo nenustebino, o atvirkščiai, pradžiugino. Jutau nuolatinį palaikymą ir globą. Pačiai prisitaikyti prie naujos situacijos nereikėjo, nes viską buvau suplanavus iš anksto. Būtent tokiame amžiuje ir norėjau susilaukti mergaitės, kai sūnus jau užaugęs ir pradėjęs kurti savo gyvenimą atskirai.

Ar gimus dukrytei pasikeitė santykiai su Dovydu, kaip jis priėmė sesutę?

Gimus dukrytei, sūnus pirmas atvyko į ligoninę susipažinti su Deimante. Šį vardą daviau dukrytei dar būdama nėščia. Dabar sūnus gyvena atskirai, bet jis labai myli sesę ir nuolat mus aplanko. Nėra nei dienos, kad jis apie mus nepasiteirautų. Atvykęs sesės nepaleidžia iš rankų, žaidžia su ja, lepina dovanomis, įsiamžina su ja. Džiaugiuosi turėdama vyresnį sūnų, nes man nereikia samdyti auklės. Jis mane paleidžia pailsėti, nuvykti į SPA procedūras, apsipirkti, susitikti su draugėmis.

Gyvenimas kardinaliai pasikeitė gimus dukrelei. Be to, vyresniame amžiuje sunkiau prižiūrėti vaiką, keltis naktimis. Kaip susitvarkote?

Jaučiuosi jauna, pilna jėgų ir noro užauginti nuostabią dukrytę. Manęs negąsdina jokie sunkumai, nes susilaukti vaikelio buvo mano svajonė. Žinoma, būna bemiegių naktų, atsiranda nuovargio jausmas, bet vaiko šypsena užglaisto visus sunkumus. Sutinku, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė: pasikeitė mano gyvenimo ritmas, dienotvarkė, planai, privalėjau daug ko atsisakyti, tačiau įtraukiu į savo veiklas ir Deimantę, kiek tai įmanoma. Dukrytė mane skatina judėti į priekį, neatsisakyti savo svajonių. Jos judrumas skatina kasdien mane pasitempti, būti jaunai ir gražiai.

Su kokiais iššūkiais susiduriate antrą kartą motinos vaidmenyje po tokios ilgos pertraukos?

Negalėčiau pasakyti, jog sulaukiau didelių iššūkių, nes patirtį, kaip auginti vaiką, jau turėjau. Šiuo metu džiaugiuosi, kad visą laiką galiu skirti tik dukrytei, džiaugtis brandžia motinyste. Jaučiuosi atsidavusi vaikui daugiau nei tada, kai buvau jauna studentė. Tuomet siekiau karjeros, siekiau gyvenime stabilumo ir neturėjau tiek daug laiko skirti pirmajam vaikui. O dabar gyvenu visavertį gyvenimą tarp mane supančių mylimų žmonių ir galiu skirti visą savo meilę ir laiką Deimantei.

Ką patartumėte iš savo patirties kitoms moterims, ketinančioms gimdyti po ilgos pertraukos?

Patarčiau nebijoti gyvenimo pokyčių, staigmenų ir Dievo dovanų. Visuomet reikia siekti savo svajonių, pasitikėti savimi. Stipriai ir brandžiai moteriai geriausia atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonių, kritikos, stereotipų ir galvoti tik apie save, išdrįsti judėti į priekį. Nes pasitikėdami savimi gyvename džiuginantį, įkvepiantį, prasmingą gyvenimą. Niekada nevėlu tapti mama!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS.

VASAROS PAVOJAI. Kad saulė nenudegintų ir vanduo neišgąsdintų. Apkandžiojo vabzdys – ką daryti? Betadine®: visko gali pasitaikyti / nutikti. Virusai nesnaudžia ir vasarą – kaip apsisaugoti?

PATARIA GYDYTOJAS. Gydytojas Algimantas Vingras Apie dilgėlinę ir niežulį.                      

BŪKIME SVEIKUČIAI. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Kaip nepritrūkti geležies nekeičiant mitybos įpročių.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Žindymas ir mamos emocinė gerovė.  

MOTERS SVEIKATA. Kaip išvengti vasarinių pavojų intymiai sveikatai? Intymių vietų uždegimai: kaip atpažinti?

VAIKAS LAUKE. Lauke su kūdikiu vasaros karštyje.     

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 

[raw]

[/raw]

Ar sunku buvo įprasti prie naujo gyvenimo būdo? Kas padėjo tai padaryti?

Domėtis sveiku gyvenimo būdu pradėjau dar būdama studentė. Tada viskas sukosi aplink išvaizdą ir mažiausiai galvojau apie tai, kokią įtaką sveikas gyvenimo būdas gali turėti mano organizmui. Mokykloje nebuvau sportiška, tuo labiau kad turėjau širdies problemų, dėl kurių sportas man buvo apribotas. Sunkiai kvėpuodavau, darydavosi silpna, jeigu bent šiek tiek buvau aktyvesnė kūno kultūros pamokose. Įdomu, bet šias problemas išsprendžiau tik per sportą. Tik gaila, kad to nepadariau dar mokyklos laikais…

Prieš 14 metų susipažinau su savo būsimu vyru, kuriam sportas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Man pasidarė įdomu. Pradėjau po truputį taikyti naujas žinias savo gyvenime, keisti gyvenimo būdą iš esmės ir iš naujo pažindintis su sportu. Iš tiesų, kelias nebuvo lengvas, kaip ir visada, norint pasiekti rezultatų, reikia dirbti ir lipti per savo „nenoriu”, „neturiu nuotaikos”, „rytoj”… Supratau, kad jeigu noriu atrodyti gražiau ir jaustis sveika, turiu išmokti naujų dalykų, įgauti naujų įgūdžių, netinginiauti ir nemeluoti sau.

Kaip nėštumas pakeitė jūsų gyvenimo ritmą, ar sportavote nėštumo metu?

Nėštumo metu buvau gan aktyvi. Dirbau įprastai, lankiau specialias mankštas nėštukėm sporto salėje, lankiau baseiną ir mankštinausi jame, bet nėštumo metu mano prioritetai buvo kitokie nei studentavimo laikais. Atsisakiau ilgų ir sunkių treniruočių su sunkiais svoriais, pakeičiau jas į specialias mankštas. Nerūpėjo išlaikyti gražias formas, o galvojau apie savo sveikatą, apie tai, kaip padėti savo kūnui ir kaip jį paruošti mažylio atėjimui.  Sveikata ir savijauta man leisdavo tai daryti.

Esu įsitikinusi, kad visa tai galėjau daryti būtent dėl to, jog sveikas gyvenimo būdas yra mano kasdienybė jau 15 metų. Kalbu ne tik apie sportą, vienas iš svarbiausių punktų yra MITYBA – kuras, kuris leidžia mums judėti ir dirbti. Lankiau specialias mankštas, nevalgiau prasto maisto, užtektinai miegojau dėl svarbiausios priežasties – būsimo vaiko. Man, kaip mamai, buvo itin svarbu valgyti tik kokybišką maistą, gerai išsimiegoti, būti tinkamai aktyviai, kad kūdikis vystytųsi, augtų mano pilve ir būtų aprūpintas viskuo, kuo tik gali aprūpinti mamos organizmas. Nevalgiau tortų, ledų, traškučių ar kokio kito šlamšto, nes puikiai žinojau, jog visa tai nukeliaus iki mano mažylio. Juk esu atsakinga už besivystančią gyvybę ir prioritetas buvo būtent vaikas.

Kiek laiko dabar sportas užima jūsų dienotvarkėje ir kokių naudų suteikia jums?

Vos 20 minučių per dieną. Jau 4 metus sportuoju namų sąlygom, todėl sportas visada su manimi. Bet kada, man patogiu laiku, man patogioje vietoje. Sportas – tai energijos šaltinis, tai sveikata, grožis, geros nuotaikos užtaisas, atsipalaidavimas, antidepresantas. Sportuodama atsikratau susikaupusio emocinio nuovargio. Visos mamos susiduria su kasdieniais emociniais iššūkiais: turim padėti susitvarkyti su emocijom vaikui, taip pat ir sulaikyti savąsias, nepalūžti. Visgi motinystė – nėra lengvas darbas. Tas visas susikaupusias emocijas, nepasitenkinimus, netgi pyktį – išlieju sportuodama. Tai pagalbininkas numeris vienas. Mamos, jeigu norite būti emociškai stabilios ir sveikos – būtinai sportuokite. Galite tai daryti kaip ir aš – namų sąlygomis. Vos 15–20 min. per dieną ir rezultatai tikrai jus nudžiugins. Jeigu nežinote, nuo ko pradėti – parašykite man instagrame arba feisbuke.

Štai trys svarbiausi dalykai, kuriuos man duoda sportas. Fizinė sveikata. Galiu žaisti ir dūkti su savo vaiku. Galiu leistis į ilgas keliones ir nuotykius net su mažu vaiku, nes esu tam pasiruošusi fiziškai. Kai mūsų sūnui buvo vos treji metai, mes lipom į kalnus link dviejų didžiausių krioklių Josemičio parke, Kalifornijoje. O lipdama stačiu kalnu ir laiptais dėkojau sau, jog sportuoju ir neieškau atsikalbinėjimų. Tuo metu aš savimi didžiavausi: „Aš – šaunuolė“.

Emocinė sveikata. Motinystė – tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės. Jeigu aš būsiu emociškai nestabili, blogos nuotaikos, šauksiu, nuolat stresuosiu – nemanau, kad mano vaikas, vyras ir aš pati galėsim džiaugtis laimingu gyvenimu. Turiu savimi rūpintis pati, o ne permesti atsakomybę kitiems.

Na, ir be abejo, gražus ir dailus kūnas, figūra. Man 33 metai, esu mylinti save moteris, žmona, kuriai rūpi santykiai. Esu mama ir noriu būti pavyzdys savo sūnui. Aš gerbiu savo kūną ir atsidėkoju jam už viską gyvendama sveikai. Man sunku suprasti tas moteris, kurios numoja ranka į savo išvaizdą teigdamos, kad neturi laiko sportui. Tai yra netiesa. Visos turim tiek pat valandų paroje, tad jeigu galiu aš – gali ir tu, miela skaitytoja. Prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą ir pamatysi – pasaulis pradės keistis. Keistis į gera.

Ar teko atidėti darbus gimus vaikeliui – juk didžiąją dienos dalį užima jo priežiūra?

Sūnui gimus, pirmus mėnesius mes pažindinomės, turėjome daug pirmų kartų kaip ir visos kitos šeimos. Buvom visada kartu ir iki šiol mūsų tarpusavio ryšys labai stiprus. Bet, aišku, reikėjo laiko, kad suprastume, kokia dabar bus mūsų dienotvarkė, kaip joje atrasti laiko darbams, sau, namų ruošai ir kitiems dalykams. Tad viskas laikui einant susidėliojo pagal prioritetus.

Šeima – pirmoje vietoje. Darbai visada gali ir palaukti, ko negali padaryti mano mylima šeima, tačiau mes visada ieškome balanso. Suspėju viską: ir šeimai laiko skirti, ir savęs nepamiršti (sportas, grožio procedūros, pomėgiai), ir su klientėm pasiekiam nuostabių rezultatų. Nes kai labai nori – surasi būdą. O aš labai labai noriu, todėl ir randu laiko viskam.

Propaguojate sveiką mitybą, patariate kitoms moterims, o kaip maitinasi jūsų šeima, ar sūnelį taip pat pratinate sveikai valgyti? Ar atsisakote saldumynų?

Jeigu propaguoji sveiką mitybą ir gyvenimo būdą, o pats kasdien valgai traškučius ir saldainius – esi dviveidis, o aš labai nemėgstu veidmainių. Mūsų šeima 95 % valgo tik sveiką ir tikrą maistą. Tikru maistu mes vadiname ne patiekalus (iš anksto paruoštus), o produktus, kuriuos įsigiję mes patys verdame, kepame ir kitaip ruošiame. Tokiu būdu mes tiksliai žinome, ką dedame į burną, be jokių skonio stipriklių, dažiklių ar kitokios bjaurasties, kuri kenkia organizmui.

Tai, ką dabar pasakysiu, šokiruos daugelį mamų, bet… Mūsų sūnus per savo 4 metus nėra suvalgęs nei vienos porcijos ledų, nei vieno saldainio, nei vieno šokoladuko ar kokio kito deserto.

Kodėl? Nes mes puikiai žinome kaip tie „produktai” yra gaminami, kiek ten yra daug cukraus ir palmių aliejaus bei kaip visa tai veikia vaikų organizmą ir smegenis.

Mūsų sūnus valgo sveikuoliškus pakaitalus, pvz., batonėlius, kurie sudaryti vos iš 3 ingredientų, pvz., datulių, migdolų, vyšnių. Jokių pridėtinių cukrų, konservantų, dažiklių ar augalinių riebalų. Jis labai mėgsta uogas (šilauoges, braškes, avietes, trešnes) ir jam tai yra skaniausi saldumynai. Sūnus nuo pat mažens žino, kaip atrodo tikras maistas ir kodėl svarbu žiūrėti, ką valgai, jeigu nori būti stiprus, sveikas ir protingas. Mūsų namuose nerasite saldainių, traškučių, šokoladukų ir pan. Neturi namie – neskauda galvos.

Kaip sudarote mitybos planą sūneliui? Kokie jo mėgstamiausi patiekalai? Gal pasidalinsite su kitomis mamomis tokio patiekalo receptu?

Svarbiausia – natūralūs produktai. Richardas valgo taip pat, kaip ir mes. Įsivaizduokit, kad tėvai valgo virtas dešreles (kuriose nerasime mėsos) ir gruzdintas bulvytes, viską užpylę kečupu, o vaikui ant lėkštės padeda ryžius ir vištieną. Vaikas to tikrai nesupras.

Mūsų šeimos moto – „Ne tuščiai kalbėti, o rodyti pavyzdį.” Tą ir darome – savo šeimoje ir mūsų soc. tinkluose. Kartu su vyru propaguojame sveiką mitybą visoje Lietuvoje ir kviečiame prisijungti kiekvieną norinčią.

Mūsų mityboje dominuoja kiaušiniai, paukštiena, jautiena, ėriena – tai baltymai. Iš angliavandenių renkamės ryžius, saldžias ir įprastas bulves, visagrūdę duoną ir retkarčiais makaronus. Be abejo, reikia ir riebalų. Richardas labai mėgsta avokadus ir kiaušinius (su tryniu).

Taip pat – nei dienos be šilauogių, aviečių ar kitų uogų. Bananai, kriaušės, obuoliai, trešnės – vaisiai pagal sezoną visada ant mūsų stalo.

Dalinuosi orkaitėje keptų varškėčių receptu. Ingredientai:

•  2 kiaušiniai,
• šaukštelis vanilinio cukraus, žiupsnelis druskos ir šaukštelis kepimo miltelių, 
• 100 g kukurūzų miltų,
• 100 g ryžių miltų,
• 600–700 g varškės,
• agavų sirupo pagal skonį,
• 2 šaukšteliai kokoso aliejaus,
• Richardui dedu papildomai razinų.

Kiaušinius suplakam su šaukštu cukraus iki purumo. Viską sumaišom ir formuojam. Ant viršaus užtepam kiaušinio trynį. Kepame 180 laipsnių orkaitėje 35–40 min. Kepimo režimas iš viršaus ir apačios. Paskutinėm 5 min perjungiam ir apskrudinam iš viršaus.

Į jus kreipiasi moterys, norinčios pagerinti išvaizdą. O kas sunkiausia norint pakeisti gyvenimo būdą, prie kurio esi įpratusi ilgą laiką? Ar jums pačiai reikia kartais prisiversti? Ką patartumėte kitoms?

Ne, manęs skatinti nereikia. Aš pasirinkau sveiką gyvenimo būdą ir neplanuoju grįžti prie kitokio. Alkoholis, cigaretės ar nesveikas maistas – ne man.

Moterims sunkiausia padaryti pirmą žingsnį – paprašyti pagalbos, įsigyti mano konsultaciją ir mitybos planą. O kai aš joms sudarau individualų planą ir papasakoju, kokių nuostabių rezultatų mes pasieksime kartu – joms viskas pasidaro aišku. Visas tikrai norinčias pokyčių vedu į naują, grožio, aukštos savivertės ir meilės sau kupiną pasaulį.

Tai darau per sportą namuose ir mitybą. Atrodo neįtikėtinai, tačiau tai yra tiesa.  Turiu tūkstančius nuotraukų moterų, kurios labai norėjo ir mes kartu su jomis pasiekėme neįtikėtinų rezultatų. Kai kurios sulieknėjo ir susirado mylimą vyrą. Kita sulieknėjusi pagaliau sugebėjo pastoti, nors anksčiau daug metų nesėkmingai bandė tai padaryti. Dar kita pagaliau ryžosi atostogoms prie jūros ir leido sau apsirengti maudymuką be jokios gėdos. Visos moterys skirtingos, bet aš surandu, kaip prieiti prie kiekvienos iš jų.

Siūlote 5 savaičių kursą, kiek pokyčių galima pasiekti per tą laiką?

Viskas priklauso nuo noro. Jeigu norite – bus ir rezultatas. Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, jog per 5 savaites galima neatpažįstamai pasikeisti. Ir aš kalbu ne vien apie atvaizdą veidrodyje. Didžiausi pokyčiai įvyksta moters viduje, kai ji bene pirmą kartą per paskutinius 10 metų (o kai kada ir išvis – savo gyvenime) jaučia meilę sau, o ne neapykantą ar gėdą. Tai yra neapsakomas jausmas, kai moteris žiūri į save veidrodyje ar nuotraukose ir šypsosi. Viduje sau nuoširdžiai ištaria: „Tu graži!” Būtent dėl tokių emocijų, meilės sau atradimo aš ir dirbu. Mane veža mano klienčių pasiekiami rezultatai ir tai skatina pačiai stengtis dėl jų dar daugiau. Mano klientės – mano kuras. Esu be galo joms dėkinga.

 Kaip jūsų šeima atostogauja, kur mėgstate važiuoti?

Mes jau seniai niekur neatostogavome. Jei neklystu, paskutinį kartą atostogų važiavome 2019-ais metais. O taip yra todėl, jog nusprendėme gyventi taip, kaip norime, ir sukūrėme tokias sąlygas, kad nereikia poilsio. Šiuo metu gyvename Amerikoje, Los Andžele. Prieš tai 2-ejus metus pragyvenome Ispanijoje. Mums labai patinka jūra, šilti orai ir saulė. Be šių dalykų negalime. Prisimenu, kaip iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau kaip ir su sportu, ir sveiko gyvenimo būdo pasirinkimu, sunkiausia – pasiryžti ir nieko nebijoti. Mes taip ir padarėme. Ir dabar padedame kitiems susigrąžinti meilę sau, įgyti aukštą savivertę ir mėgautis gyvenimu. Ir dar kartą pasikartosiu: „Ne žodžiais, o veiksmais. Ne tuščiai kalbame, o rodome pavyzdį.”

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kaip, būdama penkių vaikų mama, dar sukatės savo versle – juk darbo namuose per akis?

Gyvenimo tempas šiuo metu tikrai labai greitas. Mokausi planuoti laiką ir tikslingai išnaudoti kiekvieną minutę. Mano mažyliams – dvyniams dabar daugiau negu dveji, jie lanko darželį. Vidurinieji – pradinukai (7 ir 8 metų) – labai savarankiški vaikai, vyriausia dukra – dvidešimtmetė studentė. Mano gyvenimas kupinas veiksmo, laisvo laiko neturiu, esu priversta viską smulkiai planuotis, o dienos ir darbų ritmą derinti prie vaikų veiklų – mokyklos, darželio, būrelių. Turiu nuostabų vyrą, su kuriuo dalinamės darbais. Paprastai už mažuosius esu atsakinga aš, vidurinieji – vyro rūpestis. Tai reiškia, kad tik atsikėlus ryte suruošiu mažuosius ir vežu į darželį, o vyras – du kitus vaikus – į mokyklą. Vežiojimą į būrelius taip pat esame pasiskirstę: į tenisą vaikus veža tėtis, į muzikos mokyklą – mama. Žinoma, padarome ir išimčių, kartais sąmoningai apsikeičiam, nes vaikams labai reikia bendravimo su abiem tėvais.

Kaip kilo idėja gaminti sveikus saldumynus?

Verslo idėja kilo iš natūralaus poreikio sveikai maitinti vaikus. Ruošdami užkandėlių dėžutes į mokyklą ir darželį, nuolat sprendėme galvosūkį – ką įdėti, kad vaikai valgytų, ir kad tai būtų sveikas maistas. Kaip žinoma, vaikai itin mėgsta saldumynus, todėl jiems labai patiko mano pirmieji eksperimentai namuose, kai pradėjau kurti savo batonėlius – sveiką alternatyvą sausainiams ir saldainiams, kurių į užkandžių dėžutes nededame ir namuose stengiamės valgyti kuo rečiau.

Kaip atsirado saldumynų pavadinimas „Tundra“?

Tundra man asocijuojasi su gamta ir natūralumu. Mūsų produktai gaminami tik iš natūralių ingredientų, nenaudojame jokių konservantų, saldiklių, dažiklių – šis pavadinimas, manau, tai puikiai atspindi: nedaug sudėtinių dalių, viskas natūralu ir paprasta. Pagrindinis ir ypatingiausias mūsų ingredientas – daiginti grikiai. Grikius perkame iš Lietuvos ūkininkų, juos savo ceche daiginame ir džioviname.

Kuo ypatingi daiginti grikiai, kad juos pasirinkote saldiesiems batonėliams?

Grikiai – labai vertingos kruopos, turinčios daug maistinių medžiagų: cinko, vario, geležies ir magnio, B grupės vitaminų, aminorūgščių. Jie laikomi vienu iš produktų, padedančių apsisaugoti nuo cukraligės bei nutukimo.

Grikiai neturi glitimo ir yra turtingi lengvai virškinamų ir pasisavinamų baltymų, todėl labai tinka ir sportuojantiems. Daiginti grikiai, kaip ir kitos sėklos, vertinami jau nuo senų laikų, vėliau buvo pamiršti, o dabar vėl sugrįžo į mūsų racioną. Sėklai dygstant prabunda joje glūdinti gyvybė ir energija – ta, kurios reikia augalui augti ir stiebtis. Dygdamos sėklos prisipildo gyvų fermentų ir enzimų, taip reikalingų žmogaus organizmui, o jose esančių maistinių medžiagų vertė išauga beveik dešimteriopai. Todėl daiginti grikiai dar vertingesni už mums įprastus ruduosius, iš kurių verdame košę.  

Kaip šeima reagavo į jūsų pasiryžimą kurti verslą?

Vyras mane visada labai palaikė. Jis juokauja, kad šis verslas padėjo man ištverti gana nelengvą nėštumą, besilaukiant dvynukų. Iš tiesų, neturėjau laiko galvoti, kaip jaučiuosi, nes iki pat paskutinių nėštumo savaičių dirbau ir gyvenau verslo rūpesčiais. Tai tikrai padėjo atitrūkti nuo minčių apie nėštumą, būsimą gimdymą ir laukiantį šeimos gyvenimą su penkiais vaikais.

Kaip gimsta sveikų skanumynų receptai, gal kviečiatės į pagalbą savo šeimos mažuosius?

Patys pirmieji „Tundros“ batonėliai – su cinamonu ir kakava gimė mūsų namų virtuvėje. Buvo degustuojami šeimos ir draugų, tobulinami pagal jų pastabas ir pageidavimus. Man labai svarbu, kad tai, ką gaminame, mėgtų ir valgytų mano vaikai. Jie tikrai kantriai degustuodavo, o dabar mažieji dvyniai yra didžiausi mūsų batonėlių valgytojai. Su vyresnėliais yra sunkiau, nes jie dažniausiai nori to, ką valgo jų draugai arba gražiomis etiketėmis viliojančių gardumynų. Paprastai tai nėra pats sveikiausias maistas. Stengiuosi, kad tokių saldumynų mūsų namuose tiesiog nebūtų, o jei svečiuose suvalgo kažką ir ne tokio sveiko, problemos iš to nedarau.

Ar seniai domitės sveika mityba? Gal šeimai gaminate tik sveiką maistą?

Sveika mityba susidomėjau prieš kokius septynerius metus, ieškodama būdų, kaip pagerinti sveikatą. Besigilindama supratau, kiek daug įtakos mūsų savijautai ir net nuotaikai turi maistas. Domėjausi maisto produktų derinimu, lankiau įvairius kursus. Bet supratau, kad vieno kelio, kuris tiktų visiems, nėra. Ieškodama, kas tinka man, išbandžiau žaliavalgystę, vegetarizmą, veganišką mitybą, atsisakiau mėsos ir pieno produktų.

Stengiuosi valgyti veganiškai, kai įmanoma, renkuosi ekologiškus maisto produktus. Tačiau šeimoje maisto kulto tikrai nėra. Mūsų vaikai valgo viską, tik pieno produktų ir cukraus stengiuosi sumažinti. Daug kalbamės su vaikas apie mitybą, jie smalsauja, kas yra sveika, kas ne, dažnai patys žino, kokio maisto reikėtų vengti. Namuose arbatą geriame be cukraus, saldainiais ir kitais saldumynais paprastai lepinamės tik savaitgaliais.

Gal šeimai ir namuose kepate sveikus saldumynus?

Laiko suktis virtuvėje praktiškai nebelieka. Stengiuosi joje neužtrukti, nors vis tiek savaitgaliais tai būna pagrindinė šeimos susibūrimo vieta. Gaminu kuo paprastesnius ir greitai paruošiamus patiekalus, saldumynais šeimos nelepinu, nebent iškepu savo firminį obuolių pyragą, kurį valgome dar šiltą su ledais.

Kaip suderinote motinystės rūpesčius su verslu, susilaukusi dvynukų? Ar iš viso turėjote motinystės atostogas?

Kad laukiuosi, sužinojau praėjus pusei metų po įmonės įkūrimo. Tai man buvo labai džiugi ir netikėta žinia. Kai dar po kelių mėnesių paaiškėjo, kad gims dvynukai, truputį išsigandau. Buvo neramu dėl to, kaip reikės motinystę suderinti su verslu, o labai padėjo vyro palaikymas. Žinoma, tai buvo iššūkis, bet aš juos mėgstu. Prieš gimdymą išėjau atostogų, o visus darbus palikau samdomiems darbuotojams. Į darbą grįžau, kai dvyniams sukako dveji metai, tačiau ir motinystės atostogose gyvenau verslu. Nes tai man kaip dar vienas vaikas – labai daug energijos, jėgų ir širdies į jį esu įdėjusi.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Jūsų vyras taip pat gydytojas, gal mokėtės viename kurse? Ar namuose pavyksta atsiriboti nuo darbinių problemų?

Su Tadu susitikome autobuse: gyvenome šalia Kauno esančiuose miesteliuose ir kas rytą vykdavome į Medicinos akademiją – tuomet jis mokėsi trečiame, aš antrame kurse. Taip nutiko, kad vieną kartą abu važiavome tuo pačiu autobusu. Tadas, per tarpelį tarp sėdynių išvydęs, kad skaitau medicininius konspektus, išdrįso mane užkalbinti. Taip ir prasidėjo mudviejų kelionė. Susituokėme, abu įstojome į rezidentūrą, o, man įpusėjus pirmus jos metus, pradėjome laukti Barborytės. Visai neseniai sugrįžau į darbą. Tiesa, jau į kitą rezidentūrą: vaikų ligas iškeičiau į šeimos mediciną, taigi vėl esu pirmametė rezidentė. Barbora jau lanko darželį, o birželio pabaigoje švęsime antrąjį dukrelės gimtadienį.

Po vienu stogu gyventi dviem medikams ir sunku, ir lengva. Sudėtingas ir įtemptas darbas, emocijos… Kartais grįžtame namo kaip reikiant nusiplūkę. Tadas dirba keliuose darbuose, taigi ne visus savaitgalius leidžiame kartu. Tačiau mes puikiai vienas kitą suprantame, nors ir stengiamės darbo neparsinešti namo, kartais diskutuojame, aptariame darbe kylančius iššūkius, drauge sprendžiame medicinines mįsles.

Esate rašiusi, kad sprendimas dirbti su vaikais Jums buvo iššūkis. Kas paskatino pasirinkti šią sritį?

Tik įstojusi į mediciną, žinojau, kad dirbsiu su vaikais. Pediatrija – specifinė sritis: juk pacientai dažnai nepasakys, ką jiems skauda, kaip jaučiasi. Turi pasikliauti intuicija, mokėti iššifruoti tam tikrus simptomus ir tėvų pasakojimus. Apžiūrėti vaiką nėra paprasta. Suaugusieji irgi baiminasi gydytojų, tačiau mes mokame tas baimes suvaldyti arba bent sumažinti. O su vaikais yra sudėtingiau – turi pats šiek tiek išlikti vaiku, būti žaismingas, vertas pasitikėjimo. Mane tai žavėjo. Vaikai arba pajaučia vienam ar kitam žmogui simpatiją, arba ne.

Vis dar prisimenu tuos siaubingus apsilankymus poliklinikose, kuomet pati buvau vaikas. Jų nebuvo daug, bet išties įstrigo. Labiausiai gąsdino tai, jog su tavimi niekas nebendrauja, nepasakoja, kas vyks ir kodėl. Dabar požiūris į darbą su vaikais keičiasi, gydytojai aktyviai domisi bendravimo su mažaisiais psichologiniais aspektais. Deja, pediatrų ateitis miglota, ypač didžiuosiuose miestuose, taigi teko permąstyti savo pasirinkimą. Šeimos gydytoja nusprendžiau tapti stebėdama savo vyrą Tadą – žinojau, ko tikėtis. Čia taip pat kasdien sutinku nemažai vaikų – tai nuostabu! Šeimos gydytojo darbas – labai įdomus, tačiau sudėtingas. Turi būti nuolatos įsijungęs klinikinio mąstymo režimą: vienas pacientas skundžiasi pakilusiu kraujospūdžiu, kitas – ant odos atsiradusiais mazgeliais, o trečias – mažas naujagimis, kurį ant rankų glaudžia nerimaujanti mama. Tai skatina nepaliaujamai mokytis, o žmogaus kūną matyti kaip nedalomą visumą.

Kaip kilo mintis drauge su kolege įsteigti tėvystės mokyklėlę?

Abi su Agne susitikome dar būdamos studentės – mokslinėje draugijoje. Vyresnė Agnė man buvo tikras pavyzdys ir įkvėpimas. Nuostabus sutapimas, – jog laukiamės, sužinojome panašiu metu, o mūsų mergaites skiria vos pusmetis! Taigi tapome dar artimesnės, dalindavomės įvairiais laukimo džiaugsmais ir nerimu. Vieną kartą, drauge su šeimomis atostogaujant Druskininkuose, Agnė papasakojo ape savo sumanymą – įkurti mokyklą tėvams. Man ši idėja labai patiko, pritarė ir mūsų vyrai, taigi nusprendėme nelaukti ir kibti į darbus. Atkaklumas, nuoširdumas ir tvirtas tikėjimas savo vizija mus nuolatos vedė ir veda į priekį.

Ši idėja kilo labai natūraliai – norėjome sukurti tai, ko trūko ir trūksta mums pačioms. Todėl atsirado koncentruotas, profesionalus ir šiltos, jaukios atmosferos kupinas paskaitų ciklas besilaukiantiems, paskaitos ir įvairūs užsiėmimai jau auginantiems mažylius, smagūs susitikimai. Juk augindamas turi augti, tobulėti ir pats. Štai taip gimė mūsų mokyklos devizas „Aug(in)ti”! Norėjome, kad visi taip galvojantys apie tėvystę, burtųsi į bendruomenę – juk drauge lengviau ir paprasčiau. Tiesą sakant, šiuolaikiniai tėvai išties yra labai vieniši – vaikus auginame toli nuo savo gimtųjų namų – tėvų, sesių, brolių… O socialiniai tinklai, forumai – tėra bendravimo iliuzija. Mamoms ir tėčiams reikia gyvo pašnekesio, paprasto paskatinimo: ”Mums irgi taip buvo, viskas bus gerai, pamatysi!” Taigi skatiname būsimus tėvus mūsų organizuojamuose kursuose susirasti bičiulių, palaikyti su jais ryšį.

Kitas dalykas – informacijos gausa. Šiais laikais nėra problemos dėl per mažo jos kiekio, atvirkščiai, tėčiams ir mamoms tenka sunki užduotis – atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuri – abejotina. Tai išties sudėtinga, ypač neturint specialių žinių, taigi įvairios paskaitos padeda išspręsti šias dilemas ir namo iškeliauti tik su patikimos ir profesionalios informacijos bagažu.

Klausimas kaip mokyklėlės lektorei: ko dažniausiai nežino tėveliai ir kokias klaidas daro?

Viena didžiausių klaidų, mano nuomone, tai nepasitikėjimas savo gebėjimu auginti vaiką. Dauguma tėvų kaip įmanydami bando tapti pačiais geriausiais, nė nesusimąstydami, kad tokie jau yra. Kiekvienas vaikelis labai skirtingas, ypatingas ir tik jo tėvai jį supranta bei jaučia geriausiai. Štai kodėl kiekvieną patarimą, pasiūlymą reikia pritaikyti savo mažyliui. Labai svarbi yra mamų intuicija. Mokslas įrodė, jog tai – ne mistika, o hormonais pagrįstas ypatingas, unikalus mamos ir jos mažylio ryšys. Jis neatsiranda savaime: kuo ilgiau mama būna šalia savo vaiko, stebi jo siunčiamus ženklus, jį glaudžia ir myluoja, tuo stipresnis jų ryšys ir ji pradeda tiesiog jausti savo mažylį. Tuomet mama pasijunta ramesnė, labiau pasitiki savo jėgomis – juk ji žino, kokias grimasas vaikelis nutaiso, kai yra alkanas, kokiais ženklais jai pasako, kad pavargo ir nori ilsėtis. Tai padeda dar labiau mėgautis motinyste.

Mamos stengiasi būti tobulos: ruošti skaniausias tyreles, kruopščiausiai prausti ir migdyti… Tačiau tobulų mamų paprasčiausiai nėra. Mes visos darome klaidų, o bijoti jų nereikia. Taip, stengtis būtina, tačiau reikia jausti saiką. Juk nuolatinis savęs spaudimas atima didžiąją dalį motinystės žavesio ir džiaugsmo, o vaikams tereikia laimingos mamos. Todėl pasaulis tikrai nesugrius, jei retkarčiais mažyliui pasiūlysite ne naminės tyrelės, o grindų siurbimą iškeisite į tingų pasivoliojimą lovoje.

Kokie populiariausi mitai, kuriais dauguma mamų vis dar vadovaujasi?

Man labai artima vaikų miego tema. Barbora turėjo įvairių miego sunkumų, taigi aš aktyviai ieškojau informacijos ir labai daug išmokau. Apmaudu, tačiau dėl miego itin gausu vis dar gajų mitų. Pavyzdžiui, daugelis vis dar galvoja, kad prastas mažųjų miegas yra sutrikimas, tačiau tokia yra vaiko fiziologija. Kaip negalime skatinti mėnesio sulaukusio mažylio vaikščioti, taip neįmanoma kažkokiu ypatingu būdu įpratinti jį gerai miegoti. Žinoma, galime pasitelkti tam tikrus pagalbos būdus, stengdamiesi suteikti galimybę pailsėti visai šeimai, tačiau labai dažnai šios problemos yra tiesiog išaugamos. Nervinės funkcijos mažyliui augant bręsta ir tvirtėja, o miegas tampa vis produktyvesnis. Tėvų lūkesčiai turi būti realistiški.

Kitas – tai nusiraminimo mitas. Vis dar gali išgirsti kaip kiti (ypač vyresniosios kartos atstovai) moko ką tik iškeptus tėvus: „Nepulk iškart prie verkiančio vaiko, tegul pats nusiramina!“ Tačiau tai netiesa – vaikai nusiraminti patys mokosi iki penktųjų savo gyvenimo metų, mažesni to tiesiog nesugeba, jiems reikia mūsų, tėvų, jog padėtume suvaldyti neigiamas, stiprias emocijas. Štai kodėl supykusio, išsigandusio, tėvų šaukiančio mažylio negalima palikti vieno – juk tą akimirką jam mūsų pagalbos reikia labiausiai. Tas pats galioja ir vakariniams migdymams – tikrai ne visi kūdikiai ir maži vaikai geba užmigti patys. Kai kuriems jų reikia paglostymo, lopšinės, bučinių – tam, kad nurimtų. Manau, kad dėmesys ir meilė – geriausia, ką galime duoti savo vaikams.

Taip pat bijoma, jog supimai, mylavimai ir bučiniai, prisirišimas nuo ankstyvos vaikystės tarsi užkirs kelią vaiko savarankiškumui, tačiau tai irgi netiesa. Gausu medicininių tyrimų, įrodančių, jog prisirišimas vaikystėje, atvirkščiai, padeda vaikams tapti savarankiškesniems suaugus, lengviau užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Negalime priversti vaiko tapti savarankišku žmogumi, tarsi jėga stumdami.

Ar motinystės patirtis padėjo Jums profesinėje veikloje, o profesija – mamai? Kas tapus mama buvo sunkiausia?

Po Barboros gimimo mano gyvenime viskas tarsi apsivertė aukštyn kojom, ir tai buvo nuostabiausia. Aš, kruopšti planuotoja, maksimalistė, mėgstanti nuolatos viską kontroliuoti, išmokau leisti įvykiams tekėti sava vaga, pasikliauti kitais žmonėmis ir pačiu gyvenimu, nesisieloti dėl menkniekių. Taip pat išmokau nieko neveikti, nors tai, pasirodo, yra labai svarbi veikla, pavyzdžiui, pusvalandį kalbinti kiemo katiną ar ieškoti gražiausio akmenėlio… Pradėjau geriau suprasti mamas – kodėl jos taip sielojasi ir braukia ašaras už procedūrinio kabineto durų, kuomet ten gailiai rauda jų vaikelis…

Sunkiausia suvokti, jog negaliu visko kontroliuoti ir suvaldyti pati. Iš pradžių tai gąsdina, bet ilgainiui įpranti. Gydytojų vaikai taip pat serga ir mes lygiai taip pat grąžome rankas už uždarų procedūrinio kabineto durų, jaudinamės matuodami temperatūrą ir įsitempę klausomės kosulio. Žinoma, žinios padeda nuspręsti, ką daryti, kaip gydyti, tačiau stengiamės mažylės sveikatą atiduoti į savo kolegų rankas, o patys – tiesiog likti tėvais.

Gal dukrelę auginate griežtai pagal sveikos gyvensenos principus, ar turite savas taisykles?

Barbora privertė mus pasitempti mitybos srityje. Atrodė, jog maitinamės sveikai, tačiau radome įvairių spragų. Nuo šiol pusryčiams visuomet renkamės grūdų košę su įvairiais vaisiais ar šviežiomis uogomis, baltus miltus pakeitėme į viso grūdo, baltąjį rafinuotą cukrų – į nerafinuotą. Taip pat beveik visiškai atsisakėme saldumynų. Vakarais, likus dviem valandoms iki miego, išjungiame visus ekranus – tai ramus laikas skaityti, vartyti knygeles, pavakarieniauti, šnekučiuotis. Melsva ekranų spinduliuojama šviesa slopina miego hormono melatonino išsiskyrimą. Jau nekalbu apie programų turinį – net ir specialios vaikams pritaikytos laidelės kaip reikiant įaudrina dar itin jautrią mažųjų nervų sistemą.

Kas svarbiausia nėštumo metu, kokį gimdymo būdą rinkotės, ką manote apie vyro dalyvavimą gimdyme?

Nėštumo metu svarbiausia klausytis savo kūno ir minčių, stengtis, jog suptų kuo daugiau šviesos ir meilės. Ne veltui senovėje (dar iki šiol kai kuriose gentyse) besilaukiančias moteris saugodavo nuo piktų akių ar nužiūrėjimo. Taip pat svarbu tinkamai pasiruošti. Ir ne tik išmokti keisti sauskelnes ar žindyti – reikia ir emocinio pasiruošimo. Juk moteris virsta mama. Tai labai gražus, jautrus ir itin emocingas metas. Taip pat visoms besilaukiančioms patarčiau išmokti relaksacijos pratimų, būdų, padėsiančių gimdymo metu. Abejoju, ar įmanoma gimdyti besijuokiant, tačiau galima suvaldyti skausmą.

Manau, kad vyras gimdant gali ir padėti, ir trukdyti. Jei jis yra tiesiog įstumiamas į gimdyklą, nieko gero. Gimdymą vyrui sunku suvokti, todėl nežinantis, kaip ir kas tuo metu vyksta, bus pasimetęs. Geriausia, kai pora apsilanko specialiuose užsiėmimuose, kuriuose su gimdymo procesu yra supažindinama ne tik moteris, bet ir vyras. Tuomet jis gali tapti nepakeičiamu pagalbininku. Savo vyro neverčiau dalyvauti gimdyme – jis pats tai pasirinko. Jo buvimas teikė drąsos, jaučiausi ne vieniša, o pagalba po gimdymo buvo neįkainojama. Rūpinomės savo naujagime abu – tai išties nuostabu! Tegaliu įsivaizduoti, kaip sunku buvo mūsų mamoms, kurios viską turėjo atlaikyti vienos.

Kaip sekasi derinti motinystės rūpesčius su daug laiko reikalaujančia darbine veikla? Juk abiejų darbai tikrai įtempti.

Sunku, bet mes stengiamės išnaudoti net menkiausią progą – sėdame ant dviračių ar į automobilį, surengiame neplanuotą išvyką, mėgstame susitikti su bičiuliais, o kartais tiesiog mėgaujamės ilgais rytais ir iki pietų neišsliuogiame iš pižamų.

Į ką patartumėte atkreipti dėmesį tėveliams, artėjant vasaros atostogoms ir drauge su vaikais besimėgaujant šiltojo meto malonumais?

Pirmiausia, į apsaugą nuo saulės, kurios malonumais labai svarbu mėgautis atsargiai. Mažylių oda itin jautri saulei, o žalingas UV spindulių poveikis sumuojasi – per žiemą jis neišnyksta, kaupiasi metus, o peržengus leistiną slenkstį, pradeda formuotis įvairios odos ligos, iš jų nuožmiausia – melanoma. Kažkodėl įrudęs mažylis atrodo sveikesnis už blyškesnės odos savininką, tačiau tai – mitas. Kremą nuo saulės būtina parinkti kruopščiai – jis turi būti neorganinis, be vitamino A (retinilio palmitato), parabenų, kvapiųjų medžiagų, PABA (paraaminobenzoinės rūgšties), aliuminio,oksibenzono.

Juo netepkite jaunesnio nei 6 mėn. mažylio. Iš naujo ištepti kūnelį reikėtų pasimaudžius arba praėjus 2 val. po paskutinio tepimosi. Neabejotinai reikalinga kepuraitė, idealiausia, kad ji dengtų ir kakliuką – jis gana dažnai nukenčia labiausiai. Taip pat derėtų drabužėliais pridengti pečius ir pakinklius. Saulės venkite didžiausio jos aktyvumo valandomis – nuo 10 iki 15 val. Nuolatos pasiūlykite vaikeliui atsigerti, taip pat nepamirškite skysčių ir patys. Troškulį geriausiai numalšina paprasčiausias vanduo.

Neužkandžiaukite gatvėje ruošiamu maistu, o vaisius ir daržoves gerai nuplaukite. Taip pat būkite budrūs dėl erkių – maži, bet pikti vabzdžiai grobio tyko ne tik miškuose ar brūzgynuose, bet ir miesto parkeliuose.

Kokia Jūsų šeimos vasara su dukrele?

Darbinga – negalėsime džiaugtis ilgesnėmis atostogomis, tačiau tikimės pailsėti rudeniop.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Asmeninio archyvo ir fotografės Eurikos Balčiūtės („Pienės Pūkas Photography“) nuotraukos

Judėjimas vaikui – gyvenimo būdas. Atrodo, kad mažyliai nuolat mankštinasi – ramiai nusėdėti vienoje vietoje – sudėtinga užduotis. Taigi drabužėliai neturi varžyti judesių. Apie vaikiškų drabužėlių grožį ir funkcionalumą kalbamės su „Modi du“ drabužių dizainere Diana Vapsviene.

Ko gero, Jūsų darbužiams turi įtakos sportas, kuris daug metų buvo jūsų gyvenimo dalis?

Prieš dešimt metų buvau sportininkė – dziudo imtynininkė, bet nepasakyčiau, kad mano drabužių kūrybą veikia praeitis. Sportas labiau išugdė dabartinį mano charakterį. Esu kantri, užsispyrusi ir ištverminga, o šis bruožas puikiai dera su kūryba ir verslu. Žinoma, kad judėjimas – visų vaikų gyvenimo būdas. Taigi kurdama rūbus, pirmiausiai stengiuosi, kad vaikai nesijaustų suvaržyti. Mano manymu, patogus rūbelis vaikui suteikia daugiau judėjimo laisvės, o stilius – džiaugsmas mamos akims.

Esate mama, kokiais drabužiais rengiate savo dukrelę ir kaip formuojate jos skonį? Juk aprengti dukrą daug sunkiau negu sūnų, jai reikia daugiau – drabužių, ir įvairiausių priedų, puošmenų.

Tai ir yra visa mano kūrybos ir verslo pradžios paslaptis. Kurti pradėjau tik tada, kai tapau mama. Motinystė ir daug kitų gražių jausmų mane įkvėpė imtis šio darbo. Kai dukrelė ūgtelėjo, susidūrėme su problemėle, kaip aprengti vaiką kokybiškais ir, žinoma, stilingais rūbeliais. Tuo metu tokių drabužių buvo tikrai mažai. Dabar dukrelę rengiu tik savo sukurtais rūbeliais, o jau papuošalai, lankeliai – dažniausiai tėčio rūpestis. Dukra nuolat stebi savo mamos išvaizdą, ir visais įmanomais būdais stengiasi būti į ją panaši. Mano dukrytei taip pat mamos požiūris į rūbus – pats tobuliausias. Žinoma, visos mergaitės išgyvena rožinį periodą, bet mūsiškis buvo labai trumpas.

Galbūt iš dukros semiatės idėjų savo modeliams. Kokios mažyliui patogaus ir patrauklaus drabužio savybės?

Dukra ne kartą man pateikė idėjų. Tad visos pūstos suknelės – mano dukrytės norai. Visada stebiu savo vaiko judesius, žaidimus, šokius, dainas ir dažnai kyla naujų idėjų. Taip sukūriau ne vieną modeliuką. Tad ne vienas mūsų vaikiškas rūbelis turi pavadinimą: šokėjo kelnės, dirigento švarkelis ir t.t. Tai reiškia, kad modelis gimė būtent tuo metu.

Visos mamos žino, kad vaikiškiems drabužėliams tinkamiausi natūralūs, minkšti audiniai. Kokias medžiagas renkatės Jūs?

Niekada nesiskelbėme, kad esame ekologiški ir žali, bet medžiagas atsirenkame labai atsakingai. Ir vaikams, ir suaugusiems dažniausiai siuvame iš tų pačių audinių. Manau, kad drabužio audinys vienodai svarbus ir tėveliams, ir vaikams. Pripažįstu sveikus ir natūralius audinius, labai retai mano drabužio audinyje yra šiek tiek poliesterio. Visi arti kūnelio dėvimi drabužėliai tik iš medvilnės, o neseniai pasiuvome marškinėlius vaikams ir suaugusiesiems iš ekologiškos medvilnės.

Mažas pypliukas darželyje jau turi pats apsirengti. Šaunu, kai kelnytes, sijonėlį ar džemperiuką patogu užsegti. Kokios „Modi du“ drabužėlių savybės jam padeda?

Stebėdama labai savarankišką dukrytę, atsižvelgiu į tai, kad vaikas galėtų apsirengti ir nusivilkti rūbelį pats. Stengiamės pasirinkti patogius megztukų užsegimus. Vaikas vaikui nelygus, kad ir dydis ar amžius vienodas. Vienas turi didesnį pilvelį, kitas visai jo neturi. Kad skirtingo sudėjimo vaikai galėtų dėvėti mūsų kelnytes, ties juosmeniu veriame reguliuojamas virveles.

Pasirinkote vienodo stiliaus kelnes – su nuleistu prarėžiu. Ar mamos jas mielai mūvi?

Šiandien siuvame įvairaus kirpimo kelnes. Aš moteris, ir puikiai suprantu, kad tokio kirpimo kelnės ne visur tinka. Esame labai universalūs, ir jau pasiūlėme ne vieną taisyklingų formų kelnių modelį, bet kitokio kirpimo nei klasika.

Daugelis „Modi du“ drabužėlių universalūs – ir berniukams, ir mergaitėms. Tai praktiška?

Labai dažnai mamos skundžiasi, kad berniukams gražių drabužėlių gerokai mažiau negu mergaitėms. Šis mamyčių požiūris pastūmėjo siūti universalius rūbelius. Tai padaryti nebuvo sunku, nes niekada nesirinkau ryškių rožinių audinių. Visos mūsų audinių spalvos universalios, tad tokias pačias kelnes: be blizgučių ir gėlyčių, galime siūti visiems.

Ar pasiteisino idėja aprengti vaiką, mamą ir tėtį. Ar dažnai įgyvendinate šią idėją jūs?

Mes – visi trys šeimos nariai esame visada susiderinę. Mano kūrybos braižas lengvai atpažįstamas. Jeigu tėtis, mama ir vaikas apsirengę skirtingom kelnėm bet visos jos iš „Modi du“, jie atrodo kaip stipri, vieninga komanda.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė