Sūnų Dovydą Galina Mikštienė pagimdė prieš gerą dvidešimt metų, dabar jis studijuoja turizmo vadybą Vilniaus verslo kolegijoje. O Dovydo sesutei Deimantei praėjusių metų gruodį sukako tik vieneri. Antrasis vaikas po 19 metų – ir vėl viskas iš pradžių: sauskelnės, verksmai, bemiegės naktys… Bet visi šie motinystės sunkumai įveikiami, o svarbiausia, kad dukrytės gimimas – išsipildžiusi Galinos svajonė.
Kokios emocijos ir mintys kilo sužinojus, kad vėl po ilgo laiko tapsite mama? Ar negąsdino vėlyvos motinystės iššūkiai, pačios ir būsimo vaikelio sveikata?
Šiandien esu laiminga mama. Visada svajojau turėti dukrytę. Žinia apie nėštumą sukėlė daug pozityvių emocijų, nes to besąlygiškai laukiau. Niekada negalvojau apie blogas pasekmes, nors ir girdėjau, kad vėlyvas nėštumas atneša daug iššūkių. Bet dėl didžiulio noro turėti vaiką manęs tai nesustabdė ir neišgąsdino. Giliai širdyje žinojau, kad viskas bus gerai. Tą patvirtino ir vėliau atlikti visi tyrimai.
Kuo skyrėsi antrasis nėštumas, gimdymas? Koks dabar požiūris į vaikus, auginimą, auklėjimą?
Abu nėštumai buvo sklandūs, skirtumas tik tas, jog sūnus gimė atlikus cezario pjūvio operaciją, o dukrytė natūraliai. Pirmas vaikas užaugo auklių apsuptyje, antram vaikui to patirti neleisiu.
Kaip reagavo į žinią apie nėštumą sūnus, šeima, pažįstami, kaip pati prisitaikėte prie naujos situacijos?
Nustebo visi – niekas nesitikėjo tokios naujienos. Tik manęs ši naujiena nesuglumino visiškai, nes aš to labai troškau. Man net nebuvo įdomi jokių kitų žmonių nuomonė. Sūnus visada žinojo, kad aš noriu dukrytės, todėl ši žinia jo nenustebino, o atvirkščiai, pradžiugino. Jutau nuolatinį palaikymą ir globą. Pačiai prisitaikyti prie naujos situacijos nereikėjo, nes viską buvau suplanavus iš anksto. Būtent tokiame amžiuje ir norėjau susilaukti mergaitės, kai sūnus jau užaugęs ir pradėjęs kurti savo gyvenimą atskirai.
Ar gimus dukrytei pasikeitė santykiai su Dovydu, kaip jis priėmė sesutę?
Gimus dukrytei, sūnus pirmas atvyko į ligoninę susipažinti su Deimante. Šį vardą daviau dukrytei dar būdama nėščia. Dabar sūnus gyvena atskirai, bet jis labai myli sesę ir nuolat mus aplanko. Nėra nei dienos, kad jis apie mus nepasiteirautų. Atvykęs sesės nepaleidžia iš rankų, žaidžia su ja, lepina dovanomis, įsiamžina su ja. Džiaugiuosi turėdama vyresnį sūnų, nes man nereikia samdyti auklės. Jis mane paleidžia pailsėti, nuvykti į SPA procedūras, apsipirkti, susitikti su draugėmis.
Gyvenimas kardinaliai pasikeitė gimus dukrelei. Be to, vyresniame amžiuje sunkiau prižiūrėti vaiką, keltis naktimis. Kaip susitvarkote?
Jaučiuosi jauna, pilna jėgų ir noro užauginti nuostabią dukrytę. Manęs negąsdina jokie sunkumai, nes susilaukti vaikelio buvo mano svajonė. Žinoma, būna bemiegių naktų, atsiranda nuovargio jausmas, bet vaiko šypsena užglaisto visus sunkumus. Sutinku, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė: pasikeitė mano gyvenimo ritmas, dienotvarkė, planai, privalėjau daug ko atsisakyti, tačiau įtraukiu į savo veiklas ir Deimantę, kiek tai įmanoma. Dukrytė mane skatina judėti į priekį, neatsisakyti savo svajonių. Jos judrumas skatina kasdien mane pasitempti, būti jaunai ir gražiai.
Su kokiais iššūkiais susiduriate antrą kartą motinos vaidmenyje po tokios ilgos pertraukos?
Negalėčiau pasakyti, jog sulaukiau didelių iššūkių, nes patirtį, kaip auginti vaiką, jau turėjau. Šiuo metu džiaugiuosi, kad visą laiką galiu skirti tik dukrytei, džiaugtis brandžia motinyste. Jaučiuosi atsidavusi vaikui daugiau nei tada, kai buvau jauna studentė. Tuomet siekiau karjeros, siekiau gyvenime stabilumo ir neturėjau tiek daug laiko skirti pirmajam vaikui. O dabar gyvenu visavertį gyvenimą tarp mane supančių mylimų žmonių ir galiu skirti visą savo meilę ir laiką Deimantei.
Ką patartumėte iš savo patirties kitoms moterims, ketinančioms gimdyti po ilgos pertraukos?
Patarčiau nebijoti gyvenimo pokyčių, staigmenų ir Dievo dovanų. Visuomet reikia siekti savo svajonių, pasitikėti savimi. Stipriai ir brandžiai moteriai geriausia atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonių, kritikos, stereotipų ir galvoti tik apie save, išdrįsti judėti į priekį. Nes pasitikėdami savimi gyvename džiuginantį, įkvepiantį, prasmingą gyvenimą. Niekada nevėlu tapti mama!
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
