Kodėl itin svarbi omega-3?

Žuvų taukuose esančios riebalų rūgštys reikalingos daugeliui organizme vykstančių procesų. Jos įeina į epidermio, nervinio audinio ir akių tinklainės ląstelių membranos sudėtį. Omega- 3 sudaro alfa linoleno rūgštis (ALR), eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno rūgštis (DHR). Omega-6 yra linolo rūgštis.

EPR veikia širdį, imuninę sistemą, padeda apsisaugoti nuo uždegimų, DHR būtina smegenims, akims ir centrinei nervų sistemai. Omega-3 turi įtakos blogojo cholesterolio mažinimui, pasižymi uždegimą slopinančiu poveikiu.

Omega-6 šaltiniai yra kviečių gemalai, įvairūs riešutai, moliūgų ir kitos sėklos, sojos pupelės, alyvuogių, sezamų, saulėgrąžų, nakvišų bei agurklių aliejai. Omega-3 turi riebi žuvis (lašiša, skumbrė, sardinė, silkė, tunas), austrės, krabai, bolivinė balanda, riešutai, žalios lapinės daržovės, linų sėmenų aliejus ir avokadai.

Bet reikšmės turi ne vien kiekis – svarbiausia yra omega-3 ir omega-6 santykis organizme: jis turi būti 1:2. Deja, iš maisto omega-6 gauname 10–20 kartų daugiau, o per didelis šios riebalų rūgšties kiekis skatina uždegimus ir lėtines ligas. Taigi ypatingai svarbu gauti užtektinai omega-3 riebalų rūgščių.

 Sveikatos pagrindas ‒ nuo pirmųjų dienų įsčiose

Nėščiosios mityba yra pagrindas normaliam vaisiaus augimui, nes visas reikalingas medžiagas jis gauna iš motinos kraujo. Tyrimais nustatyta, kad omega-3 ir omega-6 vartojusios nėščiosios pagimdo didesnio svorio naujagimius. Polinesočiosios riebalų rūgštys itin svarbios jau pradėjus vystytis vaisiaus nervų sistemai. Intensyviausiai smegenys vystosi trečiąjį nėštumo trimestrą ir pirmuosius dvejus gyvenimo metus.

DHR ir iš omega-6 linolo rūgšties organizme gaminama arachidono rūgštis būtinos vaisiaus galvos smegenų pilkosios medžiagos, naujų nervinių ląstelių formavimuisi, nervinių impulsų perdavimo procesams. Taip pat ‒ apsaugai nuo oksidacinio streso, kai laisvieji radikalai pažeidžia ląsteles, o tai dažnai sukelia įvairias ligas. Arachidono rūgštis veikia nervinio signalo perdavimą, ji yra tinklainės sudėtinė dalis, todėl labai svarbi regos vystymuisi.

Rekomenduojamas omega-3 riebalų rūgščių (DHR ir EPR) kiekis nėštumo ir žindymo metu yra 350‒450 mg per parą.

Turi užtekti mamos piene

Krūtimi žindomas kūdikis omega-3 ir omega-6 gauna iš motinos pieno. Šios riebalų rūgštys turi didelės įtakos smegenų vystymuisi, koordinacijai, naujiems įgūdžiams, atminčiai.

Pakankamas DHR ir EPR kiekis kūdikystėje ir vaikystėje padeda apsisaugoti nuo tokių sutrikimų kaip dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas bei skatina mokymosi gebėjimus. DHR reikalinga vaiko intelekto, kognityvinių funkcijų vystymuisi: pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ši rūgštis paskatina jungčių tarp neuronų skaičių ir tankį. Omega-6 įeina į ląstelių membranos sudėtį, ši riebalų rūgštis būtina kūdikio augimui, svarbi kraujo krešėjimui ir imuniniam atsakui.

Nėščiosios sveikatai

Omega-3 ir omega-6 turi užtekti ne tik vaikeliui, bet ir pačiai mamai. Šios riebalų rūgštys pirmiausia iš nėščiosios organizmo imamos vaisiui, taigi būsimai mamai gali jų pritrūkti. EPR ir DHR riebalų rūgštys padeda palaikyti normalią širdies veiklą. Nėščiajai svarbu išlaikyti normalų kraujo spaudimą. Su aukštu kraujospūdžiu nėštumo metu susijusi preeklampsija, kuri pažeidžia inkstų veiklą ir gali sutrikdyti kitų organų funkcijas.

Žuvų taukai – saugiausias omega-3 ir omega-6 šaltinis

Pasirūpinti reikiamu šių riebalų rūgščių kiekiu organizme rekomenduojama jau planuojant nėštumą, o tam į mitybos racioną įtraukti žuvų taukų maisto papildus.*

Papildomai vartoti omega-3 ir omega-6 svarbu iš karto – tik pastojus, visą nėštumo periodą bei žindant. Tuo metu šių riebalų rūgščių, kaip ir mikroelementų, poreikis normaliam kūdikio augimui yra didesnis. Nutraukus maitinimą motinos pienu arba pradėjus primaitinti, mažyliui nuo šešių mėnesių jau galima duoti žuvų taukų maisto papildą.

Daugelio rūšių žuvys (ypač – jūrinės) gali būti užterštos gyvsidabriu ir kitais teršalais, kurie yra kenksmingi vaisiui ir kūdikiui. Todėl išgryninti žuvų taukai yra saugiausias omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių šaltinis. Taip pat svarbu išsirinkti kokybiškus žuvų taukus. Rinkitės patikimą gamintoją, kuris naudoja aukščiausios kokybės žaliavas, pažangias technologijas ir turi tai patvirtinančius sertifikatus.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………

 * Teigiamas poveikis pasireiškia per parą suvartojant 250 mg EPR ir DHR.

Kuo naudingas magnis?

Magnis reikalingas daugeliui biocheminių reakcijų, jis aktyvina maždaug 300 fermentų, dalyvauja angliavandenių, riebalų ir lipidų apykaitoje, turi įtakos imuninei organizmo apsaugai. Nepakeičiamas magnio vaidmuo palaikant normalų ląstelės membranos (apvalkalo) – bet kokio gyvo organizmo elemento – funkcionavimą.

Magnis – vienas iš mikroelementų, susikaupusių raumenyse, nervų ląstelėse, kauluose ir dantyse. Jeigu negauname pakankamai magnio, gali ištikti nerviniai priepuoliai ir depresija. Atsiranda raumenų traukuliai – ypač kojų mėšlungis. Be magnio organizmas negali įsisavinti kalcio.

Jis būtinas ir gimdos raumenims – normaliam susitraukimui ir atsipalaidavimui. Šis mikroelementas natūraliai palaiko kraujagyslių tonusą, todėl padeda išvengti arba susilpnina vieną iš nėštumo komplikacijų – arterinio kraujospūdžio padidėjimą.

Kodėl magnio pritrūksta?

Moteriai kasdien reikia 300–350 miligramų magnio. Nėštumo metu normaliam vaisiaus augimui ir vystymuisi jo reikia maždaug pusantro karto daugiau (esant daugiavaisiam nėštumui – dar daugiau). Su maistu šio mikroelemento gauname vis mažiau, nes prastėja maisto produktų kokybė, todėl mažėja juose ir magnio. Be to, valgome rieboką ir baltymų turtingą maistą, todėl šis elementas silpniau rezorbuojamas iš žarnyno.

Nėščioji netenka magnio vemdama, jo mažėja vėlesniu nėštumo periodu, kai cirkuliuoja didesnis skystos kraujo plazmos kiekis ir šio elemento daugiau pašalinama per inkstus.

Magnio organizme mažėja suaktyvėjus skydliaukės funkcijai, susirgus cukriniu diabetu. Šį mikroelementą iš organizmo išplauna cukrus, kava, alkoholis.

Magnio trūkumo pasekmės

Pagrindiniai magnio trūkumo požymiai: emociniai svyravimai, depresija, nėštumo periodu ypač pavojingas – padidėjęs gimdos tonusas. Jeigu nėščioji nekreips dėmesio į šiuos simptomus, gali išsivystyti sunki neurozė. Kiekviena smulkmena išmuš tave iš pusiausvyros, nesuvaldysi emocijų. Labiausiai dėl pykčio protrūkių kentės artimieji. Tokia nėščios moters emocinė būklė turės neigiamos įtakos ir dar negimusiam kūdikiui.

Traukuliai ir sustiprėję gimdos susitraukimai gali sukelti priešlaikinį gimdymą bet kuriuo nėštumo periodu. Dar labiau negu nėščia moteris dėl magnio trūkumo kenčia vaisius. Gali sulėtėti jo vystymasis įsčiose, o gimęs kūdikis bus alergiškas.

Jeigu pritrūks magnio vaikui, jis gali lėčiau augti bei bus silpnesnis už bendraamžius.

Ar pakanka tinkamai maitintis?

Magnio šaltinis – maistas ir vanduo, bet ir geriausiai subalansuota mityba nesuteiks pakankamai magnio.

Daugiausia magnio yra riešutuose (per dieną jų reikia suvalgyti 100 gramų), ankštinėse daržovėse (pupelės, žirniai), taip pat špinatuose, morkose, svogūnuose, jūros produktuose. Tik riešutai, šokoladas, ankštinės daržovės – labai kaloringas maistas, be to, gali sukelti alergijas. Apelsinai, citrinos, greipfrutai ir kiti citrusiniai vaisiai, kuriuose gausu magnio, tai pat gali sukelti alergiją. Daug magnio būtų galima gauti iš neskaldytų grūdų duonos, bet apdorojant grūdus šis mikroelementas pašalinamas. Be to, magnis sunaikinamas termiškai apdorojant bet kurį maisto produktą.

Taigi, mitybą derėtų praturtinti magnio maisto papildu. Šiuolaikinio streso ir įtempto gyvenimo sąlygomis magnis padeda nurimti, šalina nuovargį. Magnis būtinas ne tik nėščiajai, bet ir žindančiai mamai, nes žindydama taip pat netenki šio elemento. Jį būtina vartoti dar planuojant nėštumą. Magnio reikia organizmui susidoroti su fizinėmis ir psichinėmis problemomis, jis padeda atstatyti organizmo jėgas po gimdymo. Magnis būtinas bet kurio amžiaus suaugusiajam ir vaikui.

Parengė Undinė Gilė

200-400 milijonų planetos gyventojų serga struma, 20 milijonų vaikų galvos smegenų pažeidimai atsirado dėl jodo stygiaus jų motinų nėštumo periodu. Jodo trūkumas yra pripažinta visuomenės sveikatos problema visose šalyse. Jodo trūkumo sukeltų sutrikimų pasaulyje sparčiai mažėja dėl valgomosios druskos jodavimo ir kitų prevencijos programų, bet viena šeštoji pasaulio žmonių vis dar priklauso šio sutrikimo rizikos grupei.

Lietuva priskiriama endeminiam jodo deficito regionui, nes gėlame vandenyje bei dirvožemyje jodo beveik nėra, trūksta jo ir augaliniame bei gyvūniniame maiste. Jodo stokos pavojus Lietuvoje įrodytas tyrimais. Nuo 1995 m. iki 2007 m. Lietuvoje buvo vykdoma tarptautinė skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, programa, remiama Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF). Atliktų tyrimų duomenimis, tik 40 proc. ištirtų vaikų jodo koncentracija šlapime atitiko normą: viršijo arba buvo lygi 10 mg/dl. 46 proc. Ištirti vaikai turėjo mažų ir vidutinių jodo trūkumo sukeltų sutrikimų.

Jodas – vienas iš 15 žmogaus organizmui būtinų mikroelementų, kurio reikia gauti kasdien nedideliais kiekiais. Šis mikroelementas yra reikalingas normaliai skydliaukės veiklai: įeina į skydliaukės hormonų – tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) sudėtį. Šie hormonai svarbūs medžiagų apykaitai, reguliuoja organizmo augimą, protinį ir fizinį vystymąsi.

Esant nedideliam jodo trūkumui organizme, žmogus greičiau pavargsta, darosi labai jautrus ir nervingas, sumažėja darbingumas. Įrodyta, kad net ir nedidelis jodo stygius sukelia žymius psichikos pokyčius. Didėjant jodo deficitui, mažėja skydliaukės hormonų sekrecija ir įsijungia kompensavimo mechanizmas: posmegeninė liauka išskiria skydliaukės augimą stimuliuojantį hormoną, todėl didėja skydliaukės ląstelės ir jų daugėja, susiformuoja gūžys (struma). Labai išvešėjęs gužys gali užspausti trachėją, stemplę, sukelti užkimimą bei pakenkti gerklų nervams.

1983 m. australų mokslininkas B. S. Hetzel pasiūlė terminą „jodo trūkumo sutrikimai” ir įvardino šio mikroelemento trūkumo sukeltus sveikatos sutrikimus skirtingais gyvenimo laikotarpiais.

Pavojingiausias jodo trūkumas nėštumo periodu, nes skydliaukės hormonai trijodtironinas (T3) ir ypač tiroksinas (T4) būtini vaisiaus smegenų vystymuisi. Jodas ypač svarbus nėštumo pradžioje, kai vaisiaus skydliaukė dar nesusiformavo ir tiroksinas gaunamas tik iš motinos organizmo. Jei motinos organizme trūksta jodo, sumažėja skydliaukės hormonų, trikdančių vaisiaus neuranatominį smegenų vystymąsi. Labiausiai jautrus jodo trūkumui vaisius antrajame nėštumo trimestre.

Jodo trūkumas nėštumo periodu gali lemti persileidimus, padidėjusį perinatalinį ir vaikų mirtingumą, protinį atsilikimą, kurčnebylumą, spazminę displegiją, žvairumą, kretinizmą. Kretinizmas – vienas sunkiausių jodo trūkumo sukeltų negalavimų, kurio požymiai: sunkūs fizinio vystymosi sutrikimai, didelis protinis atsilikimas.

Jodas svarbus ne tik nėštumo metu. Jo neturi trūkti vaikams ir paaugliams, kurių smegenys ir nervų sistema toliau intensyviai vystosi. Jodo trūkumas suaugusiesiems, be strumos ir jos komplikacijų, gali sukelti hipotireozę, pažinimo funkcijos sutrikimus, protinius bei reprodukcinės sistemos sutrikimus.

Jodo trūkumas turi įtakos ir visuomenės intelektiniams gebėjimams. Mokslinių tyrimų, atliktų įvairiose šalyse, rezultatai rodo, kad jodo deficito regionuose gyvenančių žmonių intelekto koeficientas yra 15-20 proc. žemesnis negu vietovėse, kur jodo pakanka. Labiausiai jodo trūkumas veikia įvairaus amžiaus vaikų intelekto vystymąsi – jiems prasčiau sekasi mokytis, sukoncentruoti dėmesį.

Suaugusiam žmogui PSO rekomenduoja 150 ﾼg (mikrogramų) jodo per parą. Net 94 proc. reikiamo jodo kiekio galima gauti su maistu (58 proc. su gyvūninės, 32 proc. su augalinės kilmės produktais, 4 proc. su vandeniu). Į maisto produktus jodas patenka iš dirvožemio, tačiau jei dirvožemyje jodo nėra, nebus ir jame išaugintuose maisto produktuose. Kaip minėta, Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje ir dirvožemyje jodo beveik nėra, todėl su Lietuvoje išaugintais maisto produktais reikiamo jodo kiekio negausime. Daugiausia jodo kaupiasi jūrose ir vandenynuose, todėl daug jodo turi jūros žuvys, jūros gėrybės, jūros kopūstai, žuvų taukai.

Vienas efektyviausių būdų gauti pakankamai jodo – kokybiškos joduotosios valgomosios druskos vartojimas.

Joduotą druską reikia tinkamai laikyti ir vartoti: jodas garuoja druską laikant nesandariuose induose, be to, jodo junginiai karštyje skyla, todėl geriausia joduota druska barstyti jau pagamintus arba baigiamus gaminti patiekalus. Perkant joduotą druską būtina atkreipti dėmesį į jodo koncentraciją (palankiausia yra 20-40 mg/kg), galiojimo datą, pakuotės sandarumą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad suaugusiesiems valgomosios druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus per dieną, o druskos jau yra kai kuriuose produktuose, pavyzdžiui, duonoje, sūryje, mėsos gaminiuose ir kt.

Taigi, kad netrūktų jodo, svarbu rūpintis tinkama mityba. Ypatingai pakankamu šio elemento kiekiu turėtų pasirūpinti nėščiosios – savo ir būsimo vaikelio sveikatai.

Pagal sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus informaciją

Pasak šeimos klinikos „Alfa clinic” gydytojo genetiko Danieliaus Serapino, nėštumo periodu tenka atlikti ne vieną tyrimą, kurio reikia įvertinti vaisiaus vystymąsi. Vieni iš jų – genetiniai tyrimai, kurių tikslas nustatyti įgimtas vaisiaus anomalijas arba genetinių ligų tikimybę.

Invaziniai tyrimai – rizikingi
Genetiniai tyrimai skirstomi į neinvazinius, kuriuos atliekant nesikišama į besiformuojančio vaisiaus ir embriono aplinką, bei invazinius, kurių metu su švirkštu paimamas vaisiaus vandenų mėginys. Pirmiausiai atliekami neinvaziniai genetiniai tyrimai – ultragarsu ir kraujo tyrimai.

Docento D. Serapino teigimu, neinvaziniai genetiniai tyrimai nepavojingi, tačiau gali būti netikslūs. „Neinvaziniai tyrimai leidžia įvertinti polinkį į genetinius sutrikimus, tokius kaip Dauno ir Edvardso sindromas. Vienos iš dešimties nėščiosios kraujo tyrimo rezultatai gali būti klaidingi. Pavyzdžiui, tyrimais nustatoma, kad vaisius gali turėti vieną minėtų sindromų, nors vėliau paaiškėja, kad polinkio sirgti nėra”, – teigia doc. D.Serapinas.
Jeigu neinvaziniu tyrimu nustatomas polinkis sirgti Edvardso sindromu, gydytojai siūlo invazinius tyrimus – biopsiją arba vaisiaus vandenų tyrimą. Pasak gydytojo genetiko, invazinių tyrimų patikimumas – 99 proc., tačiau moteris rizikuoja užsikrėsti infekcija ar patirti persileidimą.

„Nėščiajai kyla nemaža dilema: ryžtis kiek pavojingam invaziniam tyrimui, bet turėti tikslią informaciją, ar vaisiui negresia anomalijos, ar apsiriboti kraujo tyrimu, kurio rezultatai vis dėlto gali būti klaidingi”, – pastebi doc. D. Serapinas.

Nauji genetiniai tyrimai leido išvengti aborto
Neseniai JAV pradėti taikyti naujos kartos neinvaziniai genetiniai tyrimai, kuriais galima 99 proc. tikslumu nustatyti vaisiaus lytį ir galimus genetinius vaisiaus pakitimus. „Tai efektyvus ir saugus neinvazinis tyrimas, kurio metu vaisiaus DNR tiriamas iš motinos kraujo. Toks tyrimas nekelia jokio pavojaus vaisiui ir jį galima daryti labai anksti – nuo dešimtos nėštumo savaitės”, – pastebi D.Serapinas.

Dažniausiai šie tyrimai atliekami tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet jau yra klinikų, atliekančių juos ir Lietuvoje.
Pasak doc. D. Serapino, naujos kartos genetinius tyrimus patariama atlikti vyresnėms negu 35- erių nėščiosioms. Mat jų kūdikiams didesnė genetinių ligų rizika. „Tyrimai rodo, jog gimdyvių amžius nuolat didėja. Prieš 40 metų gimdymai per 30- ties sudarė apie 30 procentų, dabar – 70 proc. gimdyvių šio amžiaus moterys.

Gydytojo teigimu, etinis aspektas – taip pat svarbus. „Naujausi tyrimai leidžia išsklaidyti nėščiųjų nerimą. Viena 37 metų pacientė, kuriai kraujo tyrimu buvo nustatyta Edvardso sindromo rizika, reikalavo aborto. Po ilgų įkalbinėjimų atlikti tikslesni tyrimai parodė, jog vaisius sveikas. Taigi, išgelbėjome gyvybę”, – pasakojo gydytojas genetikas.

„Šlapimo pūslės uždegimu, arba dar kitaip – cistitu, dažniau serga nėščiosios, moterys, kurias kankina vidurių užkietėjimas ar viduriavimas. Dėl hormoninių pokyčių šis negalavimas užklumpa menopauzės periodu, – sako gydytoja urologė doc. Aušra Černiauskienė. – Be to, dažniau šia liga suserga mažiau skysčių vartojančios arba cukriniu diabetu sergančios moterys. Rečiau šlapinantis ir dėl padidėjusio cukraus kiekio bakterijos turi geras sąlygas daugintis”.

Dažnai šlapimo pūslės uždegimu serga moterys, dėvinčios sintetinius apatinius drabužius, taip pat ir aptemptas kelnes ar džinsus. Net higieniniai tamponai ar įklotai, naudojami per ilgai ar nesilaikant higienos, gali išprovokuoti susirgimą. Šis uždegimas ypač vargina žiemą, kai, nusilpus imunitetui, ima daugintis infekciją sukeliančios bakterijos: jos patenka į šlapimo takų gleivinę, ten prisitvirtina, pradeda daugintis ir sukelia uždegimą. Negydoma liga gali tapti lėtine, todėl ypač svarbu laiku pastebėti pirmuosius nemalonius šlapimo pūslės uždegimo simptomus ir gydyti ligą iš pat pradžių.

Cistitas yra laikomas infekciniu susirgimu, kurį dažniausiai sukelia žarnyno lazdelės – E.coli (apie 75-90 proc. visų cistitų), kiek rečiau – kitos bakterijos: stafilokokai, enterokokai, klebsielos, proteus, tačiau pasitaiko ir toksinis (sukeltas cheminių medžiagų, pavyzdžiui, ciklofosfamido) ar radiacinis (po spindulinio gydymo) cistitas.

Kaip rašo „Karjera ir sveikata“ infekcijos simptomai gali būti įvairūs: dažnas noras šlapintis net esant tuščiai šlapimo pūslei, perštėjimas, deginimas šlapinimosi metu, tamsus, drumstas, nemalonaus kvapo šlapimas, šlapinimasis po truputį, kraujas šlapime, karščiavimas, skausmai juosmens srityje ar pilvo apačioje. Pasak doc. A. Černiauskienės, panašūs ir lytiniu keliu plintančių infekcijų simptomai, taip pat – inkstų ir šlapimo takų navikų ar tuberkuliozės, pilvo organų ligų bei ginekologinių uždegimų. Todėl geriausia kreiptis į specialistus, kurie nustatys negalavimo priežastį.

Gydytoja urologė primena, jog gydant šlapimo pūslės uždegimą, didelės įtakos turi ir paciento mityba: „Sergant cistitu, iš raciono reikia išbraukti aštrų maistą (pipirus, krienus, garstyčias), taip pat ir marinatus, sūrius patiekalus bei alkoholinius gėrimus (įskaitant ir alų). Minėtuose produktuose yra komponentų, kurie, patekę į šlapimą, gali dirginti šlaplę ir sustiprinti šlapimo pūslės uždegimą. Taigi, bus neįmanoma gydyti ligos. Taip pat nereikėtų žavėtis prietarais, kad pagysite pasėdėję ant puodo su garuojančiomis bulvėmis.”

Pasak specialistės, gydant šlapimo pūslės uždegimą, visada pagelbės Lietuvos laukų ir miškų uogos ir vaistažolės. „Pastebėjus pirmuosius uždegimo simptomus, reikia gerti daug skysčių: jis pašalins iš organizmo uždegimą sukėlusias bakterijas. Geriausia tinka bruknių arba meškauogių arbatos, spanguolių sultys. Uždegimą slopina ir medetkos, šalavijas, jonažolė, miškinės sidabražolės šaknys, rozmarino lapai, kadagių vaisiai. Esant šlapimo takų infekcijoms, svarbios vaistažolės, kurios skatina šlapinimąsi (beržo lapai, rykštenių žolė, petražolės, asiūklis, dilgėlių lapai)”. Rytų medicina teigia, jog gerti arbatas, skirtas šlapimo takų infekcijų profilaktikai ar joms gydyti, geriausia 5-7 val. ryte arba 17-19 val. vakare. Šiuo paros metu geriausiai veikia inkstai ir šlapimo pūslė.

Šlapimo takų infekcija – dažnas sveikatos sutrikimas, kurį moterys patiria kone tris kartus dažniau nei vyrai. Tai lemia ne tik noras visais metų laikais atrodyti patraukliai, bet ir anatominės moterų organizmo savybės. Moterų šlaplė trumpesnė, arčiau išangės, todėl įvairioms bakterijoms lengviau patekti į šlapimo takus bei kilti į viršų, t.y. inkstų link. Negydomos šlapimo takų infekcijos gali sukelti akmenligę, inkstų uždegimą, pūlinius ar net inkstų nepakankamumą.