Jodo trūkumas organizme sukelia daug sutrikimų. Tai kretinizmas, pažeistos protinės bei reprodukcinės sveikatos funkcijos, sutrikęs fizinis vystymasis, endeminis gūžys (struma). PSO duomenimis, didesnius ar mažesnius sveikatos sutrikimus patiria apie trečdalis pasaulio gyventojų, kuriems trūksta jodo.
200-400 milijonų planetos gyventojų serga struma, 20 milijonų vaikų galvos smegenų pažeidimai atsirado dėl jodo stygiaus jų motinų nėštumo periodu. Jodo trūkumas yra pripažinta visuomenės sveikatos problema visose šalyse. Jodo trūkumo sukeltų sutrikimų pasaulyje sparčiai mažėja dėl valgomosios druskos jodavimo ir kitų prevencijos programų, bet viena šeštoji pasaulio žmonių vis dar priklauso šio sutrikimo rizikos grupei.
Lietuva priskiriama endeminiam jodo deficito regionui, nes gėlame vandenyje bei dirvožemyje jodo beveik nėra, trūksta jo ir augaliniame bei gyvūniniame maiste. Jodo stokos pavojus Lietuvoje įrodytas tyrimais. Nuo 1995 m. iki 2007 m. Lietuvoje buvo vykdoma tarptautinė skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, programa, remiama Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF). Atliktų tyrimų duomenimis, tik 40 proc. ištirtų vaikų jodo koncentracija šlapime atitiko normą: viršijo arba buvo lygi 10 mg/dl. 46 proc. Ištirti vaikai turėjo mažų ir vidutinių jodo trūkumo sukeltų sutrikimų.
Jodas – vienas iš 15 žmogaus organizmui būtinų mikroelementų, kurio reikia gauti kasdien nedideliais kiekiais. Šis mikroelementas yra reikalingas normaliai skydliaukės veiklai: įeina į skydliaukės hormonų – tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) sudėtį. Šie hormonai svarbūs medžiagų apykaitai, reguliuoja organizmo augimą, protinį ir fizinį vystymąsi.
Esant nedideliam jodo trūkumui organizme, žmogus greičiau pavargsta, darosi labai jautrus ir nervingas, sumažėja darbingumas. Įrodyta, kad net ir nedidelis jodo stygius sukelia žymius psichikos pokyčius. Didėjant jodo deficitui, mažėja skydliaukės hormonų sekrecija ir įsijungia kompensavimo mechanizmas: posmegeninė liauka išskiria skydliaukės augimą stimuliuojantį hormoną, todėl didėja skydliaukės ląstelės ir jų daugėja, susiformuoja gūžys (struma). Labai išvešėjęs gužys gali užspausti trachėją, stemplę, sukelti užkimimą bei pakenkti gerklų nervams.
1983 m. australų mokslininkas B. S. Hetzel pasiūlė terminą „jodo trūkumo sutrikimai” ir įvardino šio mikroelemento trūkumo sukeltus sveikatos sutrikimus skirtingais gyvenimo laikotarpiais.
Pavojingiausias jodo trūkumas nėštumo periodu, nes skydliaukės hormonai trijodtironinas (T3) ir ypač tiroksinas (T4) būtini vaisiaus smegenų vystymuisi. Jodas ypač svarbus nėštumo pradžioje, kai vaisiaus skydliaukė dar nesusiformavo ir tiroksinas gaunamas tik iš motinos organizmo. Jei motinos organizme trūksta jodo, sumažėja skydliaukės hormonų, trikdančių vaisiaus neuranatominį smegenų vystymąsi. Labiausiai jautrus jodo trūkumui vaisius antrajame nėštumo trimestre.
Jodo trūkumas nėštumo periodu gali lemti persileidimus, padidėjusį perinatalinį ir vaikų mirtingumą, protinį atsilikimą, kurčnebylumą, spazminę displegiją, žvairumą, kretinizmą. Kretinizmas – vienas sunkiausių jodo trūkumo sukeltų negalavimų, kurio požymiai: sunkūs fizinio vystymosi sutrikimai, didelis protinis atsilikimas.
Jodas svarbus ne tik nėštumo metu. Jo neturi trūkti vaikams ir paaugliams, kurių smegenys ir nervų sistema toliau intensyviai vystosi. Jodo trūkumas suaugusiesiems, be strumos ir jos komplikacijų, gali sukelti hipotireozę, pažinimo funkcijos sutrikimus, protinius bei reprodukcinės sistemos sutrikimus.
Jodo trūkumas turi įtakos ir visuomenės intelektiniams gebėjimams. Mokslinių tyrimų, atliktų įvairiose šalyse, rezultatai rodo, kad jodo deficito regionuose gyvenančių žmonių intelekto koeficientas yra 15-20 proc. žemesnis negu vietovėse, kur jodo pakanka. Labiausiai jodo trūkumas veikia įvairaus amžiaus vaikų intelekto vystymąsi – jiems prasčiau sekasi mokytis, sukoncentruoti dėmesį.
Suaugusiam žmogui PSO rekomenduoja 150 ﾼg (mikrogramų) jodo per parą. Net 94 proc. reikiamo jodo kiekio galima gauti su maistu (58 proc. su gyvūninės, 32 proc. su augalinės kilmės produktais, 4 proc. su vandeniu). Į maisto produktus jodas patenka iš dirvožemio, tačiau jei dirvožemyje jodo nėra, nebus ir jame išaugintuose maisto produktuose. Kaip minėta, Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje ir dirvožemyje jodo beveik nėra, todėl su Lietuvoje išaugintais maisto produktais reikiamo jodo kiekio negausime. Daugiausia jodo kaupiasi jūrose ir vandenynuose, todėl daug jodo turi jūros žuvys, jūros gėrybės, jūros kopūstai, žuvų taukai.
Vienas efektyviausių būdų gauti pakankamai jodo – kokybiškos joduotosios valgomosios druskos vartojimas.
Joduotą druską reikia tinkamai laikyti ir vartoti: jodas garuoja druską laikant nesandariuose induose, be to, jodo junginiai karštyje skyla, todėl geriausia joduota druska barstyti jau pagamintus arba baigiamus gaminti patiekalus. Perkant joduotą druską būtina atkreipti dėmesį į jodo koncentraciją (palankiausia yra 20-40 mg/kg), galiojimo datą, pakuotės sandarumą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad suaugusiesiems valgomosios druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus per dieną, o druskos jau yra kai kuriuose produktuose, pavyzdžiui, duonoje, sūryje, mėsos gaminiuose ir kt.
Taigi, kad netrūktų jodo, svarbu rūpintis tinkama mityba. Ypatingai pakankamu šio elemento kiekiu turėtų pasirūpinti nėščiosios – savo ir būsimo vaikelio sveikatai.
Pagal sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus informaciją
