Pagal gamtą

Geriausias maistas kūdikiui – gamtos šiam tikslui išrastas – yra motinos pienas. Šis maistas nuostabus tuo, jog yra labai lengvai (ir greitai) suvirškinamas ir labai lengvai (irgi greitai) įsisavinamas. Tada vėl reikia naujos maisto porcijos. Gamta jauniklius turi užauginti greitai. Todėl maži vaikai auga ne tik dieną, bet ir naktį. Sapnų specialistai jiems aiškina: „jei sapnuoji, kad skrendi – augi labai greitai“. Tik didesni vaikai auga iš per dieną suvalgyto maisto. O pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, ir ypač savaitėmis, kūdikiai „skrenda“ visą laiką. Todėl dienos maistas nesukaupia kūno statybos ir energijos atsargų visai nakčiai. Ir tuomet reikia jų papildymo.

Kol gyveno mamos gimdoje, vaikelis visas jam reikalingas medžiagas gaudavo per placentą iš pro ją tekančio kraujo nuolat, be sustojimo. Ten jis buvo maitinamas be pertraukų. Po gimimo estafetę iš placentinio maitinimo perima žindymas. Jau nėštumo pabaigoje motinos krūtyse būna priešpienio, tačiau nedaug. Naujagimis taip pat dar nėra stiprus valgytojas ir virškintojas, jo skrandukas mažas, todėl ir maistą gali įsisavinti nedidelėmis porcijomis. Taigi valgyti labai dažnai jam yra natūralu visą parą, taip pat ir naktį.

Miego ciklai

Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau prašosi maitinami, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu.

Miegas yra cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas kūdikio miego ciklas trunka maždaug 60 minučių, ir pusė to laiko tenka paviršutiniškam miegui. Šioje jautriojoje miego fazėje kūdikiai lengvai prabunda nuo menko dirgiklio. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Kūdikiui ir mamai miegant greta, jų abiejų miego ciklai keičiasi darniai. Mama taip pat lengviau atsibunda kūdikiui sunerimus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir mamos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, mama, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati visiškai neišsibudindama. O jeigu ir atsitiktų taip – nieko baisaus: žindymo metu mamos kraujyje pagausėja „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino, kurie veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai.

Beje, smulkios liaukutės, esančios tamsesniajame laukelyje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad mamos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes mama jį instinktyviai jaučia. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant.

Saugumo garantija

Žmonės pasižymi išradingumu, ne veltui ir savo rūšį jie pavadino homo sapiens – protingasis žmogus. Viena iš mūsų protėvių sugalvotų gudrybių buvo standus naujagimio vystymas – susukimas lyg į kokoną. Taip kūdikiui sukuriama iliuzija, jog jis yra apglėbtas, tarsi laikomas, taigi turėtų jaustis saugus ir nerėkti. Deja, apgaulės nėra geri dalykai. Suspaustas ilgai vienoje padėtyje gulintis kūdikis negali judėti: lėtėja kraujotaka, silpni lieka raumenys ir kaulai, vystosi rachitas – pradėjus vaikščioti iškrypsta kojos. Kokia iš to laimė dėl savo ramybės taip vaiką apgavusiems tėvams?

Augant kūdikiui vystosi jo psichika, domėjimasis pasauliu ir jis ima pastebėti ne tik vis daugiau jį supančių daiktų, bet ir gyvosios aplinkos pokyčius, reiškinius, pradeda atskirti savus ir svetimus veidus, balsų intonacijas ir nuotaikas. Galėjo atsitikti ir taip, jog ne viskas mažojo žmogaus orbitoje vyko absoliučiai tobulai, gal jį patį kažkas nustebino, ir gal net (jo suvokimo masteliu) ganėtinai gąsdinančiai. Ir jūsų vaikeliui dabar tai naktimis sapnuojasi.

Tamsoje prabudęs kūdikis nesijaučia saugus. Gi pats tikriausias saugumo užsitikrinimas jam yra betarpiškas prisiglaudimas, o pats tikriausias prisiglaudimas kūdikiui yra žindymas. Tačiau jeigu jūsų motiniška intuicija sako, jog taip yra būtent dėl kūdikio noro pavalgyti, ką gi, tikriausiai esate teisi. Abiem atvejais adresas tas pats – prie krūties: verkiantį kūdikį priglausti, alkaną – pamaitinti. O kas galėtų būti geriau?

Ar taip būtų geriau?

Jeigu mama ir kūdikis miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nesusiderina ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią mamą. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Mama labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia nuo neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį.

Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Gamtos saugumo programa yra užkoduota ir visų motinų genuose! Todėl net ir atskirai gulinčiam kūdikiui ilgai neprabundant, mama vis tiek laikas nuo laiko, o praktiškai kiekvienos savojo miego ciklo paviršutiniškosios fazės jautriausiame taške, pabunda (kelia galvą arba keliasi ir eina) pasižiūrėti ir įsitikinti, ar jos vaikui viskas gerai.

Ir dar – patyrę tėvai žino, jog kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – jis turi visiškai įmigti – pasiekti giliojo miego fazę. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio ir migdymą tenka pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš mamos ar net visos šeimos naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau tikrai mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas paruoš ir šildys jam mišinuką.

Vaikas – ne lėlė

Nenustebkite, būna kūdikių, kurie dieną prie krūties prašosi rečiau negu naktį. Šviesa, daugiau įvairių garsų ir įvykių aplinkui veikia ne raminančiai (kaip tai būna žindant tamsoje ir tyloje naktį), o dirgina jutimus ir dėmesį, neleidžia įmigti dar kaip reikiant nepasisotinus. Be to, ir mama, savo elgesiu savotiškai paragina, skatina kūdikį suvalgyti daugiau.

Daugiau suvalgius, ir išalkstama vėliau. Be to, dieną atsibudusį kūdikį galima nuraminti ir pratempti laiką iki kito maitinimo kitomis veiklomis: pamankštinimu, pakutenimu, panešiojimu su pašokinėjimais ir padainavimais, ko juk paprastai nedarote naktį. O jeigu ir darytumėte, vargu ar labiau pailsėtumėte, negu paprasčiausiai priglausdama prabudusį šalia gulintį kūdikį prie savo krūties. Tiesiog taip darykite ir įsitikinsite, jog žindydama ir pati vėl užmigsite greičiau.

Dieną vaikas ir turi būti reiklus, nerimstantis. Labai ramiais ir daug bei ilgų pokaitėlių dieną išmiegančiais kūdikiais besidžiaugiančios mamos neretai turi atidirbti naktį (kaip, beje, ir patys dieną pramiegoję vaikai), nes augantis vaikas nėra tik valgymui ir miegojimui sukurta gyva lėlė. Žmogaus protas vystosi ne ilsėdamasis, o veikdamas. Tam vien sapnų neužtenka. Kita vertus, per daug emocinga ir intensyvi veikla per dieną gali per daug įaudrinti kūdikį ir naktį jam bus sunku ramiai miegoti. Nereikėtų mamai prieš naktį gerti stiprios kavos, nes kofeinas, patekęs su pienu, gali dirginti kūdikio smegenis ir neleisti jam giliai įmigti.

Naktibaldos metinukai

Dieniniai metinuko ar vyrėlesnio vaiko pažindymai paprastai būna neilgi, labiau dėl sunerimusio vaiko paguodimo negu dėl jo alkio pasotinimo. Ilgiausiai tęsiasi žindymai vaiką užmigdant nakčiai. Motinos pienas ir tada nebūna pavirtęs į baltą vandenį, jame yra visos maistinės ir apsauginės medžiagos. Tik, aišku, šio pieno antraisiais ar trečiaisiais metais nebereikia tiek daug kaip pirmaisiais ir ypač pirmąjį pusmetį, kai jis buvo vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas. Net ir dvejų-trejų metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t.

Dažniausiai pasitvirtina taisyklė – kuo ramesnis vaikutis užmigs, tuo ramiau ir naktį išmiegos. Pravartu susikurti savotiškus ritualus, kurie tolygiai įvestų vaikutį į užmigdymo nakties miegui procesą. Gal paliūliuokite, švelniai pakalbinkite, paniūniuokite lopšinę…

Mamai dera įsiklausyti ir į save: ar neslegia kažkokie įsisenėję rūpesčiai, problemos, konfliktai su jai svarbiais žmonėmis. Kartais šie dalykai tūno kažkur giliai ir mama lyg susigyvena su jais, užgniauždama savyje nuolatinę vidinę įtampą. Tačiau ją jaučia vaikelis ir tai gali kelti jam nesaugumo jausmą, kuris, savo ruožtu, trikdo mažojo naktinę ramybę, blaško miegelį.

Na, o jei jokie būdai nepadeda, tada belieka mamai pasirūpinti savo poilsiu dienos metu, nes kitaip dažni prabudimai naktį, negilus miegas gali lemti įsisenėjusį ilgalaikį nuovargį, kuris galiausiai perauga į perdegimą – tada ir fiziškai, ir psichologiškai mama jaučiasi blogai, o tai vėlgi atsiliepia ir vaikeliui. Taip užsisuka užburtas ratas.

Ar verta skubėti?

Geriausia kūdikio nujunkymo nuo krūties taktika yra „sąžiningų mainų“ metodas, kai žindymas pamažu pakeičiamas kita veikla, o motinos pienas – kitu maistu ir gėrimu. Vaiko glaudimasis prie krūties naktį, savo esme pirmiausia yra saugaus artumo su patikimu žmogumi siekimas. Vaikai paprastai siekia maksimumo, todėl nurimdami pas mamą jie siekia krūties. Jeigu antrojo patikimo žmogaus statusą vaiko akyse yra pelnęs tėvelis, šis taip pat gali nuraminti vaiką naktį, užtikrinti jo saugumą užmigdydamas jį naktį. Tėvelio maksimumas yra vaikui ištiesta ranka, nugarytės pakasymas… Dar vėliau vaikas persikels nakvoti ir į kitą kambarį, jeigu ten greta miegos patikimas vyresnis broliukas ar sesutė, arba vaikui patikima močiutė. Ir ateis diena, kai pasiilgsite to šilto šnopavimo…

* * *
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Žindyti nėštumo metu – gal pavojinga?

Kūdikiui žindant mamos spenelių dirginimas nerviniu keliu stimuliuoja hipofizę išskirti hormoną oksitociną, kuris krūtų pieno liaukose skatina susitraukti aplink alveoles esančias raumenines ląsteles ir taip pienas pastumiamas tekėti iš krūtų. Iš panašių raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu.

Iki pat natūralaus gimdymo pradžios žindant iš hipofizės išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo poveikio tikimybė teoriškai galbūt (bet nebūtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju. Mamai, anksčiau turėjusiai komplikuotą nėštumą, savo asmeninę situaciją reikėtų aptarti su savo gydytoju ir, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nuspręsti, kas geriausia: žindymą drąsiai tęsti, žindyti rečiau ir trumpiau, arba kūdikį nujunkyti.

Nenuskriauskite pilvelio gyventojo!

Gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Aišku, jam augant, atitinkamai didės ir tų medžiagų poreikis. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo maždaug šešių mėnesių amžiaus.

Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, nereiktų abejoti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką. Nėščia moteris prisitaiko prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas pastebimai neįtakoja jos dar negimusio kūdikio augimo. Taigi leiskite Jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą, kada esate alkana, ir gerkite, kada esate ištroškusi.

Galimi nesklandumai

Nėštumo metu randasi įvairių pokyčių, galinčių turėti įtakos ir žindymo sėkmei.
Pirmiausia pajautrėja krūtų speneliai. Atsiranda nemalonių, skausmingų dilgčiojimų, ypač žindymo metu. Vienos mamos tai pajunta anksčiau, kitos vėliau, kai kurios – jau pirmosiomis savaitėmis. Kantresniosios ilgainiui nustoja kreipti dėmesį į šią „smulkmeną“: jeigu vaikas žinda noriai, patenkintas krūtyje randamu pienu, reiškia – viskas gerai.

Atidžiai rūpinantis geru kūdikio priglaudimu prie krūties, kad jis apžiotų kuo plačiau ir netraumuotų jautraus spenelio, galima palengvinti šį nepatogumą ir išvengti stiprių skausmų. Daugumai mamų spenelių jautrumo padidėjimas visiškai praeina po gimdymo. Tačiau, jeigu žindymas nėštumo metu arba ir vėliau, jau pagimdžius, mamai kelia per didelę įtampą ir yra itin nemalonus, ji neturėtų jaustis privalanti vyresniojo vaiko žindymą žūt būt atkakliai tęsti ir kęsti.

Kartais mamas kamuoja nėštumo toksikozė ir dėl jos esanti bloga savijauta, pykinimas bei vėmimas. Dažniau taip darosi rytais, bet būna, jog užtrunka visą dieną, tęsiasi savaitėmis. Jeigu toksikozės reiškiniai stiprūs ir užsitęsia, pasitaiko, jog ir žindomas kūdikis pasijunta nesveikas: darosi liguistai neramus, arba, atvirkščiai – neįprastai vangus, praranda apetitą, vemia. Taip būna retai, tačiau jeigu atsitiktų, kūdikį irgi gali tekti, bent jau laikinai, nujunkyti nuo krūties.

Nėštumo poveikis pienui

Kaip mums beatrodytų reikšmingas vyresnėlio kūdikio ar vaiko žindymas, vis dėlto svarbiausia nėštumo „strategija“ yra išsaugoti ir užauginti motinos kūne naują gyvybę bei pasiruošti maitinimui po gimimo. O naujagimiui reikės ne bet kokio maisto, bet labai ypatingo – priešpienio! Tas pasiruošimas neįvyksta per dieną, jis pradedamas jau gerokai iš anksto.

Laipsniški pasikeitimai, subrendusį pieną galop paversiantys priešpieniu, prasideda vidutiniškai maždaug tarp ketvirto ir penkto mėnesio. Gali būti, jog kažkada Jūsų vyresnėlis pastebės skirtumą, nes ims keistis pieno skonis, ir pieno mamos krūtyse gaminsis mažiau. Vieniems žindomiems vaikams tas skonio pasikeitimas (pienas pasidaro truputį sūresnis) nepatinka ir dėl to gali patys nusijunkyti. Kiti, atrodo, to nepastebi ir toliau žinda kaip įpratę.

Kai prie krūties jau prašosi du

Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes, kaip sakoma, „kur du stos, ten ir darbo bus padaryta dvigubai“. Pieno gamyba motinos krūtyse vyksta pagal „paklausos ir pasiūlos dėsnį“.

Taigi, kodėl nepalepinus ir vyresnėlio? Gal net ir vienu metu – juk krūtys yra dvi. Jaudintis, kad pieno sudėtis yra būtent tokia, kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis yra gerokai perkopęs metų amžių, jo poreikis motinos pienui jau būna minimalus. Daugelis vyresnių vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, nes jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Tai padeda išvengti vyresnėlio pavydo ir įsižeidimo protrūkių, galinčių kilti, jeigu vaikas tarsi atstumiamas, paliekamas nuošalyje.

Aišku, motinos pienas yra saldus ir skanus, bet daugumai antramečių dominuojanti paskata glaustis prie mamos yra betarpiškas artumas ir nusiraminimas. Todėl ilgiausiai ir išlieka žindymai prieš užmiegant. Tačiau, jeigu atrodytų, jog vyresnėlis prašosi prie krūties pirmiausia dėl pavalgymo ir iš krūtų išžinda daug pieno, tuomet galbūt ir vertėtų pagalvoti, kokiu vertingu ir patraukliu kitokiu maistu galėtumėte jį pasotinti. Kad glausdamasis prie Jūsų krūties dėl to žmogiško artumo siekio, jis nebūtų tuo pat metu ir labai alkanas.

Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnis vaikas, kuris jau buvo nusijunkęs per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog vietoj žindimo jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik siekė užsitikrinti mamos norą ir ryžtą jam tokią galimybę suteikti. Toks leidimas žįsti vaikui yra tarsi patvirtinimas, jog jis dabar ne mažiau mylimas, taigi gali būti ramus.

Valgyti reikia visiems

Tandemu žindanti mama turi gauti žymiai daugiau maisto kalorijų. Kuo daugiau pieno pagaminate, tuo daugiau kalorijų turite gauti su maistu. Mama, tik žindanti kūdikį ir neturinti atliekamų riebalų rezervo, turi gauti papildomai 650 kalorijų; dar ji turėtų gauti papildomai 500 kalorijų 6 -12 mėnesių kūdikiui, jau valgančiam ir tirštą maistą. Žindančiai vyresnėlį, gaunantį vis daugiau kito maisto, mamai reikės gauti atitinkamai mažiau kalorijų dėl sumažėjusios pieno gamybos.

Dar mamos maisto poreikis priklausys nuo jos fizinio aktyvumo, svorio ir mitybos. Mamai, kuri yra mažiau fiziškai aktyvi, turi didesnes riebalų atsargas po nėštumo ir valgo vertingesnį maistą, reikės suvartoti mažiau papildomų kalorijų, negu tai, kuri fiziškai aktyvesnė, turi mažiau riebalų atsargų kūne ir valgo mažiau maistingą maistą. O praktiškai – kaip ir nėštumo metu – leiskite Jūsų apetitui vadovauti. Jeigu jaučiate alkį, nebijokite suvalgyti daugiau.

Jeigu norėjote, bet nepavyko…

Atminkite, žmogus svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu nepaisant žinojimo ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Jam, o ne tandeminio žindymo tęsimui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su savo vaiku įtrūkimų, paskui galbūt net ir labai sunkiai besulipdomų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Tai­gi jei­gu esa­te ve­ge­ta­rė – šlo­vė Jums! Svar­bu tik, kad užtektų ži­nių, kaip tinkamai maitintis ir iš­lai­ky­ti ge­rą svei­ka­tą nevartojant gy­vu­li­nės kil­mės mais­to. Tik­riau­siai Jū­sų ne­rei­kia mo­ky­ti, kad au­ga­li­nio mais­to pro­duk­tai, ypač bal­ty­mi­niai, tu­ri bū­ti kuo įvai­res­ni ir vie­nas ki­tą pro­por­cin­gai pa­pil­dyti tam, kad or­ga­niz­mas rei­kia­mu san­ty­kiu gau­tų vi­sų būtinų me­džia­gų. Rim­ti ve­ge­ta­rai ne tik imp­ro­vi­zuo­ja, pa­si­telk­da­mi sa­vo fan­ta­zi­ją, bet ir stu­di­juo­ja tam tik­rą li­te­ra­tū­rą, kon­sul­tuo­ja­si su spe­cia­lis­tais. Nei Jūs pa­ti, nei Jū­sų žindomas kū­di­kis ne­tu­rė­tu­mė­te tap­ti ak­lo ban­dy­mo au­ko­mis.

Pliusai ir minusai

Nors neretai girdime per­spė­ji­mų apie ve­ge­ta­rių mamų žin­do­miems kū­di­kiams gre­sian­čius pa­vo­jus, ta­čiau yra ir pliu­sų. Moks­li­niais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad ve­ge­ta­rių mo­ti­nų pie­ne, pa­ly­gi­nus su gy­vu­li­nės kil­mės mais­tą val­giu­sių mo­te­rų pie­nu, bū­na ma­žiau į or­ga­niz­mą iš ap­lin­kos pa­te­ku­sių ter­ša­lų, to­kių kaip, pa­vyz­džiui, pes­ti­ci­dai. Rie­ba­lų ir rie­bių­jų rūgš­čių su­dė­tis ne­la­bai ski­ria­si, o ir do­ko­za­hek­sae­no rūgš­ties, ku­ri itin svar­bi sme­ge­nims ir re­gė­ji­mui, kon­cent­ra­ci­ja ve­ge­ta­rių pie­ne bū­na to­kia pat ar net di­des­nė ne­gu visavalgių pie­ne. Kal­cio ovo­lak­to­ve­ge­ta­rės gau­na pa­kan­ka­mai iš pie­no pro­duk­tų, o jei­gu ve­ga­nių mo­te­rų mais­te ir bū­na ma­žes­nis kal­cio kie­kis, tai sti­mu­liuo­ja 1,25-di­hid­rok­si­vi­ta­mi­no D (or­ga­niz­me ak­ty­vaus vi­ta­mi­no D) kon­cent­ra­ci­jos krau­jy­je pa­di­dė­ji­mą. Šis sa­vo ruož­tu su­stip­ri­na kal­cio įsi­sa­vi­ni­mą, kad  jo užtektų pie­no ga­my­bai.

Ta­čiau ir per­spė­ji­mai ver­ti dė­me­sio. Ve­ge­ta­riš­ka­me mais­te ne­re­tai trūks­ta kai ku­rių svar­bių mik­roe­le­men­tų, ypač cin­ko ir ge­le­žies, ku­ri bū­ti­na krau­jo he­mog­lo­bi­no sin­te­zei. Gy­dy­to­jams la­bai rū­pi, kad ve­ge­ta­rai gau­tų pa­kan­ka­mai bal­ty­mų, nes au­ga­li­nia­me mais­te jų yra san­ty­ki­nai ma­žiau. Be to, ve­ga­nų mi­ty­ba daž­nai lie­ka nesu­ba­lan­suo­ta, nes au­ga­li­nės kil­mės pro­duk­tuo­se trūks­ta kai ku­rių ami­no­rūgš­čių, o dėl to ga­li nu­ken­tė­ti ir žin­do­mo kū­di­kio svei­ka­ta. Di­džiau­sia griež­to­jo ve­ge­ta­riz­mo ri­zi­ka ky­la dėl B gru­pės vi­ta­mi­nų sty­giaus au­ga­li­nia­me maiste. Tik gy­vu­li­nės kil­mės bal­ty­muo­se na­tū­ra­liai bū­na kū­di­kio vys­ty­mui­si la­bai svar­baus vi­ta­mi­no B₁₂.

La­bai svar­bus vi­ta­mi­nas

Vi­ta­mi­nas B₁₂ yra reikš­min­gas kiek­vie­nai žmo­gaus ląs­te­lei. Jų vi­sų nor­ma­liai veik­lai rei­ka­lin­gas de­guo­nis, o de­guo­nį iš plau­čių po vi­są or­ga­niz­mą iš­ne­šio­ja rau­do­nie­ji krau­jo kū­ne­liai – erit­ro­ci­tai. Pa­čių krau­jo ląs­te­lių gy­ve­ni­mo truk­mė yra san­ty­ki­nai neil­ga – erit­ro­ci­tas gy­vuo­ja tik apie tris mė­ne­sius. Pa­se­nu­sius erit­ro­ci­tus krau­jy­je tu­ri pa­keis­ti nau­ji. Vi­ta­mi­nas B₁₂ yra bū­ti­nas grei­tai DNR sin­te­zei ląs­te­lių da­li­ji­mo­si me­tu. Tai ypač svar­bu kau­lų čiul­puo­se, kur iš grei­tai au­gan­čių pir­mi­nių ląs­te­lių for­muo­ja­si erit­ro­ci­tai. Jei­gu trūks­ta vi­ta­mi­no B₁₂, bal­ty­mų DNR pro­duk­ci­ja su­trin­ka ir į krau­ją vie­to­je nor­ma­lių erit­ro­ci­tų pa­ten­ka daug di­de­lių, me­ga­lob­las­tais va­di­na­mų, ne­sub­ren­du­sių ląs­te­lių, pa­ne­šan­čių ma­žiau de­guo­nies. Dėl to vys­to­si me­ga­lob­las­ti­nė ane­mi­ja, ku­rios neį­ma­no­ma iš­gy­dy­ti vien ge­le­žies pre­pa­ra­tais. Jos po­žy­miai yra grei­tas nuo­var­gis, van­gu­mas, du­su­lys, odos blyš­ku­mas ir su­si­lpnė­jęs at­spa­ru­mas in­fek­ci­joms. Kū­di­kiai ir vai­kai nu­ken­čia la­biau­siai dar ir to­dėl, kad la­bai su­ma­žė­ja jų ape­ti­tas ir su­lė­tė­ja au­gi­mas.

Vi­ta­mi­nas B₁₂ dar yra la­bai svar­bus nor­ma­liai ner­vų veik­lai. Ner­vus gau­bia juos vie­ną nuo ki­to ir nuo ap­lin­ki­nių au­di­nių izo­liuo­jan­tis ap­val­ka­las, su­da­ry­tas iš su­dė­tin­go bal­ty­mo, va­di­na­mo mie­li­nu. Trūks­tant vi­ta­mi­no B₁₂, su­trin­ka tam tik­rų rie­bių­jų rūgš­čių apy­kai­ta mie­li­no struk­tū­ro­se ir dėl to vys­to­si ner­vi­nių skai­du­lų de­ge­ne­ra­ci­ja. O vi­ta­mi­no B₁₂ de­fi­ci­tui il­gai už­sitęsus, at­si­ran­da ne­grįž­ta­mų ner­vų sis­te­mos pa­ken­ki­mų. Ga­li su­lė­tė­ti ar net reg­re­suo­ti kū­di­kio ju­de­sių ir pro­ti­nis vys­ty­ma­sis, o ner­vi­nis dirg­lu­mas bū­na ne­nor­ma­liai di­de­lis.

Labiausiai pažeidžiami – mažiausieji

Kū­di­kiai la­biau neap­sau­go­ti nuo neu­ro­lo­gi­nių pa­žei­di­mų ir li­ga jiems iš­si­vys­to grei­čiau ne­gu suau­gu­sie­siems, įpras­tai pa­si­reikš­da­ma 4–8 mė­ne­sių am­žiu­je. Žin­do­miems kū­di­kiams, ku­rių mo­ti­nos lai­ko­si griež­tų ve­ge­ta­riš­kų die­tų ir tu­ri la­bai ri­bo­tus vi­ta­mi­no B₁₂ re­zer­vus or­ga­niz­me, jo de­fi­ci­to su­kel­ti pa­ken­ki­mai ga­li iš­si­vys­ty­ti jau pir­mai­siais gy­ve­ni­mo mėnesiais ar net 2 sa­vai­čių am­žiu­je, jei­gu mo­ti­nai vi­ta­mi­no B₁₂ trūksta jau per nėš­tu­mą. Vi­ta­mi­nas B₁₂ nėš­tu­mo me­tu ak­ty­viai trans­por­tuo­ja­mas per pla­cen­tą į vai­sių. Tai ga­li su­ma­žin­ti mo­ti­nos at­sar­gas, jei­gu ji ne­gau­na šio vi­ta­mi­no su mais­tu.

Sta­tis­tiš­kai B₁₂ de­fi­ci­tas, pa­si­reiš­kian­tis kaip li­ga, diag­no­zuo­ja­mas re­tai net ve­ga­nams, ypač jei­gu jie nė­ra vien tik už­val­dy­ti idė­jos vi­siš­kai ne­val­gy­ti gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tų, bet ir ži­no, kaip kom­pen­suo­ti or­ga­niz­mui bū­ti­nų me­džia­gų trū­ku­mą ve­ge­ta­riš­ka­me mais­te. Daž­niau jis pa­si­tai­ko dvie­jų ve­ga­nų gru­pių at­sto­vams: (1) tiems, ku­rie il­gą lai­ką ne­var­to­ja jo­kių vi­ta­mi­no B₁₂ tu­rin­čių mais­to pro­duk­tų ar jo vais­ti­nių pre­pa­ra­tų, ir (2) mo­te­rų ve­ga­nių, gau­nan­čių per ma­žai vi­ta­mi­no B₁₂, žin­do­miems kū­di­kiams. Dau­gu­ma me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je ap­ra­šy­tų vi­ta­mi­no B₁₂ de­fi­ci­to at­ve­jų iš­si­vys­tė bū­tent žin­do­miems kū­di­kiams, ku­rių mo­ti­nos lai­kė­si griež­tos ve­ge­ta­riš­kos die­tos.

Kas gamina vitaminą?

Ovo­lak­to­ve­ge­ta­rai, val­gan­tys kiau­ši­nius ir pie­no pro­duk­tus, pa­pras­tai gau­na pa­kan­ka­mai vi­ta­mi­no B₁₂ su šiuo mais­tu. Vi­ta­mi­ną B₁₂ gamina tam tikros žar­ny­no bak­te­ri­jos, to­dėl jo yra gau­su ne tik pro­duk­tuo­se iš mė­sos, bet ir pie­ne, kiau­ši­niuo­se. Ir žmo­nių sto­ro­jo­je žar­no­je randama bak­te­ri­jų, pa­jė­gių sin­te­tin­ti šį vi­ta­mi­ną. Tačiau bū­tent žmo­gaus žar­ny­ne tos bak­te­ri­jos vi­ta­mi­ną B₁₂ pro­du­kuo­ja per daug to­li, kad jis ga­lė­tų bū­ti įsiurb­tas į krau­ją ir pa­nau­do­tas. O žmo­gaus iš­ma­to­se ga­li bū­ti didelis jo kie­kis.

Dau­ge­lis žo­lė­džių žin­duo­lių, įskai­tant mel­žia­mus gal­vi­jus ir avis, ge­ba įsi­sa­vin­ti sa­vo virš­ki­ni­mo sis­te­mo­je jų pa­čių žar­ny­no bak­te­ri­jų pa­ga­min­tą vi­ta­mi­ną B₁₂, to­dėl šio vi­ta­mi­no ganėtinai daug yra jų pie­ne. Šio vi­ta­mi­no ran­da­ma ir dir­vo­že­my­je, ant nenuplautų au­ga­lų. Tai su­ži­no­ję, kai ku­rie ve­ga­nai bu­vo nu­sprendę, kad vi­ta­mi­nui B₁₂ ne­bū­ti­na skir­ti ypa­tin­go dė­me­sio, ir kal­bas apie jo de­fi­ci­tą ėmė lai­ky­ti tik pra­si­ma­ny­mais. Iš­ties pa­sau­ly­je yra žmo­nių, ku­rie ga­li taip sa­ky­ti vi­siš­kai pa­grįs­tai. Vie­no­je moks­li­nė­je stu­di­jo­je pra­neš­ta, kad gru­pė ve­ga­nų ira­nie­čių, ne­lai­kan­čių jo­kių gy­vu­lių, gau­da­vo pa­kan­ka­mai vi­ta­mi­no B₁₂ su ne­nup­lau­to­mis dar­žo­vė­mis, ku­rios bu­vo trę­šia­mos žmo­nių mėš­lu. Iš­ma­to­mis (ne tik žmo­gaus, bet ir gy­vu­lių) už­terš­tos dar­žo­vės ar ki­toks au­ga­li­nis mais­tas ga­li ap­rū­pin­ti žmo­gų šiuo vi­ta­mi­nu to­se vie­to­vė­se, kur ne­si­lai­ko­ma hi­gie­nos stan­dar­tų. Gal­būt to­dėl be­si­vys­tan­čių kraš­tų ve­ga­nų bend­ruo­me­nė­se vi­ta­mi­no B₁₂ ma­žak­rau­jys­tė ne­bū­din­ga.

Žmo­nėms, ku­rie plau­na prieš val­gį ran­kas ir nu­plau­na dar­žo­ves, vie­nin­te­lis na­tū­ra­lus vi­ta­mi­no B₁₂ šal­ti­nis yra gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tai: mė­sa, pie­nas, kiau­ši­niai.

Iš kur gauti?

Jei­gu esa­te griež­to­ji ve­ge­ta­rė – ve­ga­nė, ne­pa­mirš­ki­te, kad Jū­sų mais­te ga­li trūk­ti vi­ta­mi­no B₁₂. Jei ta­po­te mama (esa­te nėš­čia ar žin­do­te kū­di­kį), bet ne­si­ruo­šia­te keis­ti mi­ty­bos įpro­čių, Jums  taip pat rei­ka­lin­gi spe­cia­lūs mais­to pa­pil­dai. Jū­sų kū­di­kis kas­dien tu­rė­tų gau­ti 0,4 mik­rog­ra­mo vi­ta­mi­no B₁₂. Kad tokį šio vi­ta­mi­no kiekį suteiktumėte žin­do­mam kū­di­kiui, Jūs pa­ti tu­ri­te kas­dien gau­ti 2,8 mik­rog­ra­mo vi­ta­mi­no B₁₂. Sup­ran­ta­ma, ge­riau­sia pa­si­tar­ti su sa­vo šei­mos gy­dy­to­ju dėl tin­ka­mos mi­ty­bos ir ge­riau­sio trūks­ta­mų vi­ta­mi­nų pa­pil­dy­mo bū­do.

Šva­riuo­se au­ga­luo­se vi­ta­mi­no B₁₂ nė­ra, bet au­ga­li­niai mais­to pro­duk­tai ga­li bū­ti dirb­ti­nai pa­pil­do­mi šiuo vi­ta­mi­nu: kai ku­rie ja­vai­niai, ga­mi­niai iš so­jos ir ry­žių, sau­lėg­rą­žų ir ki­toks au­ga­li­nis mar­ga­ri­nas, įvai­rūs gė­ri­mai, val­go­mo­sios mie­lės. Į mais­to pro­duk­tus pa­pil­do­mai de­da­mos me­džia­gos iš­var­di­ja­mos eti­ke­tė­se. Jų są­ra­še ieš­ko­ki­te vi­ta­mi­no B₁₂ ar­ba ko­ba­la­mi­no. Mat šis vi­ta­mi­nas dar va­di­na­mas ko­ba­la­mi­nu, nes sa­vo su­dė­ty­je tu­ri me­ta­lo ko­bal­to. Ga­li bū­ti pa­ra­šy­ta ir Cya­no­co­ba­la­min – tai yra šio vi­ta­mi­no che­mi­nis pa­va­di­ni­mas. Vi­ta­mi­no B₁₂ pre­pa­ra­tų at­ski­rai ar­ba kar­tu su ki­tais vi­ta­mi­nais ir jų tu­rin­čių mais­to pa­pil­dų ga­li­ma nu­si­pirk­ti vais­ti­nė­se.

Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gy­dy­to­jai ste­bė­jo 37 mo­ti­nų ve­ga­nių žin­do­mų vai­kų vys­ty­mą­si. Vi­sos bu­vo kon­sul­tuo­ja­mos spe­cia­lis­tų, kaip pa­si­rink­ti tin­ka­mą ve­ge­ta­riš­ką mais­tą, ku­ria­me ne­trūk­tų įvai­rių bal­ty­mų ir mi­ne­ra­lų, ir taip pat var­to­jo vi­ta­mi­no B₁₂ tu­rin­čius pa­pil­dus. Dau­gu­ma iš tų vai­kų au­go ir vys­tė­si vi­siš­kai nor­ma­liai.

Ge­riau­sios sėk­mės ir Jums!

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt.

Bet vasaros karštis žindančiai mamai kelia kitų rūpesčių. Kiek kartų stengtis žindyti kūdikį, ar jam duoti vandenuko, kaip prižiūrėti krūtis?

Mamos pienas – saugus maistas vasarą

Didelis mamos pieno privalumas, kad jis saugus. Mama žino, kad vasara – žarnyno infekcijų metas ir kūdikiams. Netinkamai pasterizuoti buteliukai, nepakankamai švariomis rankomis pagamintas mišinukas gali sukelti pilvuko negalavimus.

Ar karštis turi didelės įtakos kūdikio apetitui?

Priešingai nei mano daugelis tėvų, vasaros karštis veikia kūdikio apetitą daug mažiau negu mamos ir tėčio kulinarinius pomėgius. Mamos pieną vaiko organizmas lengvai virškina, taigi net karštą vasaros dieną sveikam kūdikiui nekyla noras jo atsisakyti. Jeigu kūdikis atsisako krūties, mama turėtų ieškoti kitų priežasčių. Galbūt kūdikis negaluoja arba pakito pienuko skonis (mama suvalgė neįprastą maisto produktą). Apžiūrėkite burnytę: ar nėra ant liežuvio, gomurio ir kitose vietose balkšvų nenusivalančių apnašų, dėl kurių žindomam kūdikiui skauda. Tai gali būti, pavyzdžiui, grybelio sukelta pienligė. Sykį per savaitę pasverkite kūdikį. Jeigu jis priauga svorio, nervintis neverta. 3– 6 mėnesių kūdikiai paprastai valgo 5 – 6 kartus per parą, kiti mėgsta dažniau. Žindykite kūdikį tiek, kiek jis nori ir kada nori, bet ne mažiau kaip 5 – 6 kartus per dieną. Jeigu nerimaujate, ar vaikeliui užtenka pieno, suskaičiuokite šlapias sauskelnes ar vystyklus. Ne mažiau kaip šešis kartus per parą pasišlapinantis kūdikis tikrai sotus. Žinoma, jei jis tik žindomas ir negeria kitokių skysčių. Jei su mamos pienu gaunamo vandens, tai pat ir paties pieno, kūdikiui per mažai, jo šlapimas pasidaro tamsesnis ir aštriau kvepia. Visais atvejais geriausia pasitarti su vaikų gydytoju.

Ar vasarą žindomam kūdikiui reikia atsigerti vandens?

Pediatrai nepataria žindomam kūdikiui duoti vandenuko ar arbatėlių. Mat reikiamą skysčio kiekį kūdikis gauna su mamos pienu, kuriame yra 90 proc. vandens. Tyrimais įrodyta, kad vandeniu ir arbatėlėmis girdomas žindomas kūdikis labiau linkęs į viduriavimą. Pasaulio sveikatos organizacija pirmąjį gyvenimo pusmetį rekomenduoja vengti papildomai girdyti žindomus kūdikius. Karštyje mama daugiau prakaituoja, todėl ji ir turi gerti daugiau vandens, o kūdikis gaus skysčių kartu su mamos pienu. Vanduo būtinas tik dirbtinai maitinamam kūdikiui.

Ar karštą dieną dažnai prausti krūtis?

Dažnai praustis nebūtina net ir karštyje. Apsiprausti patariama tik vieną kartą per dieną. Mat krūtis apsaugo sekretas, kurį išskiria rudajame laukelyje aplink spenelį esančios liaukos. Jeigu mama suprakaitavo arba išsimaudė sūriame jūros vandenyje, pakanka apiplauti krūtis švariu šiltu vandeniu be muilo. Nepamirškite, kad dažnai prausiama oda gali išsausėti. Sausa oda labiau pažeidžiama, ima pleiskanoti, trūkinėja speneliai.

Kaip išvengti spenelių įtrūkimų?

Pirmiausia, tinkamai laikykite prie krūties glaudžiamą kūdikį. Nepatyrusią mamą pamokys pediatras arba žindymo specialistas. Jokiu būdu neverta vadovautis močiutės patarimais prausti krūtis su muilu prieš kiekvieną maitinimą. Jeigu speneliai vis dėlto sutrūkinėjo, galima išspausti lašelį pieno ir patepti pažeistą krūtį. Be to, pažeistą krūtį stenkitės kuo ilgiau palaikyti nuogą.

Vaistinėje įsigysite specialų tepalą suskilusiems speneliams. Be tepalo neapsieisite, jeigu įtrūkimų daug, jie skausmingi ir kraujuoja.

Kodėl vasara – netinkamas nujunkymo metas?

Karštyje kūdikis dažniau nori gerti, o troškulį geriausiai malšina įprastinis lengvai virškinamas gėrimas – mamos pienas. Pienas greitai papildo skysčio atsargas mažylio organizme. Be to, mamos piene yra nuo žarnyno negalavimų saugančių antikūnų, kurie dar ir stiprina imunitetą. Imunitetas svarbus ir vasarą – palankiausią metą įvairioms žarnyno infekcijoms.

Kiek laiko kūdikis žinda?

Vasaros karštyje paprastai kūdikis dažnai ieško krūties ir ilgiau žinda. Dažnai žindydama patenkinsite jo skysčio poreikius. Tik stebėkite, kad krūtys netaptų žinduku. Kai kurie kūdikiai pasisotina per 10 –15 minučių, o jeigu mamai pienas teka lėtai, prireikia daugiau laiko. Bet jei kūdikis iš vienos krūties žinda ilgiau kaip 30 minučių, patikrinkite, ar jis tinkamai apžioja krūtį. Mažylis neturėtų žįsti ilgiau kaip 40 minučių. Kai jaučiate, kad kūdikis ne žinda, o tik žaidžia arba užmiega su speneliu burnytėje, atsargiai jį ištraukite.

Kada prireikia mišinuko?

Kartais mama priversta primaitinti ir mažą kūdikį arba visiškai atsisakyti žindymo. Tai atsitinka, kai moteris turi per mažai pieno ir kūdikis nepriauga reikiamo svorio. Mamos pienukas nebetinka, jeigu mama geria vaistus, kurie patenka į kraują ir gali pakenkti kūdikiui. Kartais mamai tenka kuriam laikui išsiskirti su kūdikiu, pavyzdžiui, prireikia atsigulti į ligoninę.

Ar galima nutrauktą pieną laikyti kambaryje?

Vasarą kambario temperatūroje pieno jokiu būdu nelaikykite – įdėkite jį į šaldytuvą. Nesistenkite po kiekvieno maitinimo kruopščiai nutraukinėti krūtyse likusio pieno, nes jo gaminsis vis daugiau. Mat pieno liaukos prisitaiko prie didėjančių poreikių.

Išvyka – su kūdikio maisteliu

Mišinukais maitinamo kūdikio mama, ruošdamasi į sodybą arba prie jūros, turi susikrauti daugybę mitybos reikmenų – buteliukų, čiulptukų, įvairių kitokių indelių, prireiks šildymo bei sterilizavimo prietaisų. Kūdikio indelius reikia kruopščiai plauti ir išvykoje. Pavyzdžiui, sodyboje, kurioje nėra karšto vandens, tai daryti sudėtinga. Dar prisideda rūpestis mišinukais. Kažkiek jų, žinoma, galima pasiimti į kelionę, kitų teks ieškoti poilsio vietoje – tik nežinia, ar bus kūdikio mėgstamų. Taigi per visokius rūpesčius mamai nebus kada pailsėti.

Žindanti mama gali be rūpesčių kūdikio maistu skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar automobiliu. Su žindomu kūdikiu patogu keliauti didesniais atstumais, gražią vasaros dieną pailsėti prie ežero. Kūdikis saldžiai išsimiegos gryname ore medžių pavėsyje, o nubudęs bus iškart pamaitintas. Mamai nereikės ieškoti, kaip išlaikyti maistą šviežią ar jį pašildyti.

Gryname ore miegantis ir guguojantis kūdikis noriai valgys mamos pienuką, o malonus poilsis mamai suteiks stiprybės ir energijos.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu reikia daugiau

Naudingų medžiagų poreikis ypač padidėja nėštumo ir žindymo laikotarpiu: ne tik besivystantis vaisius, bet ir naujagimis turi gauti augimui reikalingų vitaminų bei mineralų. Besilaukiančios moters organizmui net du kartus daugiau reikia geležies, folio rūgšties, vitamino D bei mineralų, pvz., kalcio, fosforo, magnio ir jodo.

Vitaminai organizme negaminami, į jį patenka tik su maistu, o žindomas kūdikis juos gauna su motinos pienu. Nėščiajai ypatingos reikšmės turi folio rūgštis, kurios trūkumas gali pakenkti vaisiaus vystymuisi, net sukelti priešlaikinį gimdymą arba kūdikis gali gimti mažo svorio.

Nėščios moters organizme trūkstant geležies, mažakraujystė gali išsivystyti ne tik mamai, bet ir naujagimiui. Todėl nėštumo ir žindymo metu reikia vartoti multivitaminų ir mineralų papildus, kurių sudėtyje yra geležies, taip pat vitamino C. Pastarasis – imuninės sistemos formavimosi ir funkcionavimo pagrindas, didina atsparumą peršalimo ir infekcinėms ligoms, skatina greitesnį gijimą, taip pat mažina nepalankų ekologinės aplinkos poveikį. Vitaminas E turi antioksidacinių savybių.

Svarbus ir beta karotenas, kuris organizme virsta vitaminu A ir saugo imuninę sistemą. Vitaminas D būtinas tinkamai kaulinio audinio mineralizacijai, saugo nuo rachito. Šios ligos profilaktikai reikalingas ir kalcis, kurio gausu piene bei jo produktuose. Dėl kalcio trūkumo pagimdžiusiai moteriai gali atsirasti problemų dėl dantų. Magnis kartu su kalciu gerina raumenų darbą, taip pat skatina kalcio sankaupas kauliniame audinyje.

Jodas yra būtinas skydliaukės hormonams, darantiems įtaką medžiagų apykaitai, baltymų sintezei bei psichomotoriniam vaisiaus vystymuisi, sintetinti. Ir jodo stoka, ir (kai kuriais atvejais) perteklius ar staigus suvartojimo padidėjimas gali turėti neigiamų pasekmių.

Vitaminai vaikui

Nepakankamas vitaminų ir mineralų kiekis neigiamai veikia fizinį vaiko vystymąsi, sveikatą, prastina centrinės nervų sistemos būklę. Todėl mažylis greitai pavargsta, tampa mieguistas, dirglus, iškyla elgesio ir mokslo sunkumų.

Trūkstant vitamino C, pablogėja bendra organizmo būklė: jaučiamas kojų silpnumas, nuovargis, kraujuoja dantenos, sumažėja vaiko atsparumas infekcijoms. Jei mažai vitamino B₂, išsausėja oda, ypač veido, skilinėja lūpų kampučiai. Vitamino B₆ trūkumas skatina alergines odos ligas, anemiją, vaikas lėčiau auga. Kai trūksta vitamino B₁₂, gali sušlubuoti žarnyno bei nervų sistemos veikla. Nepakankamas folio rūgšties kiekis organizme gali sukelti virškinimo organų sutrikimus. A ir E (būtini vaikui vitaminai) apsaugo vaiko ląstelių membranas nuo nepageidaujamo poveikio.

Tyrimais įrodyta, kad, ir idealiausiai maitinantis, valgant kuo įvairiausius produktus, vis tiek vitaminų ir mineralų trūktų 20–30 procentų. O ar taip maitinamės…

Undinė Gilė