ŽINDYMAS TANDEMU – taip vadinamas naujagimio ir vyresnėlio vaiko maitinimas iš krūties vienu metu – praktiškai beveik neįmanomas be prieš tai buvusio ŽINDYMO PER NĖŠTUMĄ.
Žindyti nėštumo metu – gal pavojinga?
Kūdikiui žindant mamos spenelių dirginimas nerviniu keliu stimuliuoja hipofizę išskirti hormoną oksitociną, kuris krūtų pieno liaukose skatina susitraukti aplink alveoles esančias raumenines ląsteles ir taip pienas pastumiamas tekėti iš krūtų. Iš panašių raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?
Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu.
Iki pat natūralaus gimdymo pradžios žindant iš hipofizės išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo poveikio tikimybė teoriškai galbūt (bet nebūtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju. Mamai, anksčiau turėjusiai komplikuotą nėštumą, savo asmeninę situaciją reikėtų aptarti su savo gydytoju ir, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nuspręsti, kas geriausia: žindymą drąsiai tęsti, žindyti rečiau ir trumpiau, arba kūdikį nujunkyti.
Nenuskriauskite pilvelio gyventojo!
Gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Aišku, jam augant, atitinkamai didės ir tų medžiagų poreikis. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo maždaug šešių mėnesių amžiaus.
Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, nereiktų abejoti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką. Nėščia moteris prisitaiko prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas pastebimai neįtakoja jos dar negimusio kūdikio augimo. Taigi leiskite Jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą, kada esate alkana, ir gerkite, kada esate ištroškusi.
Galimi nesklandumai
Nėštumo metu randasi įvairių pokyčių, galinčių turėti įtakos ir žindymo sėkmei.
Pirmiausia pajautrėja krūtų speneliai. Atsiranda nemalonių, skausmingų dilgčiojimų, ypač žindymo metu. Vienos mamos tai pajunta anksčiau, kitos vėliau, kai kurios – jau pirmosiomis savaitėmis. Kantresniosios ilgainiui nustoja kreipti dėmesį į šią „smulkmeną“: jeigu vaikas žinda noriai, patenkintas krūtyje randamu pienu, reiškia – viskas gerai.
Atidžiai rūpinantis geru kūdikio priglaudimu prie krūties, kad jis apžiotų kuo plačiau ir netraumuotų jautraus spenelio, galima palengvinti šį nepatogumą ir išvengti stiprių skausmų. Daugumai mamų spenelių jautrumo padidėjimas visiškai praeina po gimdymo. Tačiau, jeigu žindymas nėštumo metu arba ir vėliau, jau pagimdžius, mamai kelia per didelę įtampą ir yra itin nemalonus, ji neturėtų jaustis privalanti vyresniojo vaiko žindymą žūt būt atkakliai tęsti ir kęsti.
Kartais mamas kamuoja nėštumo toksikozė ir dėl jos esanti bloga savijauta, pykinimas bei vėmimas. Dažniau taip darosi rytais, bet būna, jog užtrunka visą dieną, tęsiasi savaitėmis. Jeigu toksikozės reiškiniai stiprūs ir užsitęsia, pasitaiko, jog ir žindomas kūdikis pasijunta nesveikas: darosi liguistai neramus, arba, atvirkščiai – neįprastai vangus, praranda apetitą, vemia. Taip būna retai, tačiau jeigu atsitiktų, kūdikį irgi gali tekti, bent jau laikinai, nujunkyti nuo krūties.
Nėštumo poveikis pienui
Kaip mums beatrodytų reikšmingas vyresnėlio kūdikio ar vaiko žindymas, vis dėlto svarbiausia nėštumo „strategija“ yra išsaugoti ir užauginti motinos kūne naują gyvybę bei pasiruošti maitinimui po gimimo. O naujagimiui reikės ne bet kokio maisto, bet labai ypatingo – priešpienio! Tas pasiruošimas neįvyksta per dieną, jis pradedamas jau gerokai iš anksto.
Laipsniški pasikeitimai, subrendusį pieną galop paversiantys priešpieniu, prasideda vidutiniškai maždaug tarp ketvirto ir penkto mėnesio. Gali būti, jog kažkada Jūsų vyresnėlis pastebės skirtumą, nes ims keistis pieno skonis, ir pieno mamos krūtyse gaminsis mažiau. Vieniems žindomiems vaikams tas skonio pasikeitimas (pienas pasidaro truputį sūresnis) nepatinka ir dėl to gali patys nusijunkyti. Kiti, atrodo, to nepastebi ir toliau žinda kaip įpratę.
Kai prie krūties jau prašosi du
Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes, kaip sakoma, „kur du stos, ten ir darbo bus padaryta dvigubai“. Pieno gamyba motinos krūtyse vyksta pagal „paklausos ir pasiūlos dėsnį“.
Taigi, kodėl nepalepinus ir vyresnėlio? Gal net ir vienu metu – juk krūtys yra dvi. Jaudintis, kad pieno sudėtis yra būtent tokia, kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis yra gerokai perkopęs metų amžių, jo poreikis motinos pienui jau būna minimalus. Daugelis vyresnių vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, nes jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Tai padeda išvengti vyresnėlio pavydo ir įsižeidimo protrūkių, galinčių kilti, jeigu vaikas tarsi atstumiamas, paliekamas nuošalyje.
Aišku, motinos pienas yra saldus ir skanus, bet daugumai antramečių dominuojanti paskata glaustis prie mamos yra betarpiškas artumas ir nusiraminimas. Todėl ilgiausiai ir išlieka žindymai prieš užmiegant. Tačiau, jeigu atrodytų, jog vyresnėlis prašosi prie krūties pirmiausia dėl pavalgymo ir iš krūtų išžinda daug pieno, tuomet galbūt ir vertėtų pagalvoti, kokiu vertingu ir patraukliu kitokiu maistu galėtumėte jį pasotinti. Kad glausdamasis prie Jūsų krūties dėl to žmogiško artumo siekio, jis nebūtų tuo pat metu ir labai alkanas.
Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnis vaikas, kuris jau buvo nusijunkęs per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog vietoj žindimo jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik siekė užsitikrinti mamos norą ir ryžtą jam tokią galimybę suteikti. Toks leidimas žįsti vaikui yra tarsi patvirtinimas, jog jis dabar ne mažiau mylimas, taigi gali būti ramus.
Valgyti reikia visiems
Tandemu žindanti mama turi gauti žymiai daugiau maisto kalorijų. Kuo daugiau pieno pagaminate, tuo daugiau kalorijų turite gauti su maistu. Mama, tik žindanti kūdikį ir neturinti atliekamų riebalų rezervo, turi gauti papildomai 650 kalorijų; dar ji turėtų gauti papildomai 500 kalorijų 6 -12 mėnesių kūdikiui, jau valgančiam ir tirštą maistą. Žindančiai vyresnėlį, gaunantį vis daugiau kito maisto, mamai reikės gauti atitinkamai mažiau kalorijų dėl sumažėjusios pieno gamybos.
Dar mamos maisto poreikis priklausys nuo jos fizinio aktyvumo, svorio ir mitybos. Mamai, kuri yra mažiau fiziškai aktyvi, turi didesnes riebalų atsargas po nėštumo ir valgo vertingesnį maistą, reikės suvartoti mažiau papildomų kalorijų, negu tai, kuri fiziškai aktyvesnė, turi mažiau riebalų atsargų kūne ir valgo mažiau maistingą maistą. O praktiškai – kaip ir nėštumo metu – leiskite Jūsų apetitui vadovauti. Jeigu jaučiate alkį, nebijokite suvalgyti daugiau.
Jeigu norėjote, bet nepavyko…
Atminkite, žmogus svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu nepaisant žinojimo ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Jam, o ne tandeminio žindymo tęsimui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su savo vaiku įtrūkimų, paskui galbūt net ir labai sunkiai besulipdomų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą.
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“
