„Renkantis iš šimtų skirtingų išmaniųjų įrenginių pirmiausia vertėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir poreikius. Pradinukams dažniausiai pakanka išmaniojo telefono ar planšetės, o vyresniems moksleiviams būtinas ir kompiuteris“, – teigia „Bitė Lietuva“ rinkodaros vadovas Arūnas Mickevičius. Žinomi Lietuvoje pedagogai taip pat pataria skirtingo amžiaus vaikų mokslams pritaikyti tiek telefonus, tiek planšetes ar kompiuterius.

Iš pradžių– telefonai ar planšetės ir būtinai – lavinamosios programėlės

Ikimokyklinių įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė sako, kad su technologijomis mažuosius verta supažindinti dar ankstyvoje vaikystėje: „Pas mus trimetis vaikas jau pradeda mokytis su edukacinėmis „iPad“ programėlėmis.“ Mažieji taip mokosi anglų kalbos, matematikos, muzikos ir kitų naudingų dalykų.

1. Mickevičius pastebi, kad specialiomis programėlėmis mielai naudojasi mažiausi mokinukai. Pavyzdžiui, programėlė „Pepi Bath“ padeda vaikams greičiau įgusti reguliariai praustis ir valytis dantukus, o anglų kalbos programėlė „ABC Book 3D: Learn English“ žaismingai moko naujų žodžių. „Vaikiškos programėlės animuotos ir dinamiškos, todėl mažiesiems įdomu gaminti virtualius patiekalus, rūpintis augintiniais, pažinti įvairių gyvūnų garsus, piešti ar spalvinti“, – sako A. Mickevičius.

Naudojant šiuolaikines technologijas Dr. A. Landsbergienė pataria tėvams ir mokytojams rasti tinkamą balansą: kada naujų dalykų greičiau išmokstama įjungus planšetes, o kada derėtų, paskaityti knygą, aktyviai pasportuoti ar su kuprinėmis keliauti į artimiausią parką“.

Inovatyviausia mokytoja Lietuvoje pripažinta anglų kalbos pedagogė Tatjana Kriliuvienė technologijas seniai taiko Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijoje. Jos nuomone, išmanieji įrenginiai papildo mokykloje gautas žinias, moko ieškoti informacijos arba pasitikrinti turimas žinias. „Vaikams praverčia patarimai, kaip išmaniajame telefone galima patogiai susirasti papildomų tam tikros srities žodžių, pasitikrinti rašybą, rasti įvairios informacijos ir pasiruošti diskusijai. Be to, paspaudus kelis mygtukus paprasta peržvelgti su mokymusi susijusias naujienas. E. dienyne ar mokyklos socialiniame tinkle moksleivis gali patikrinti, kokius namų darbus reikia atlikti, rasti papildomą mokomąją medžiagą“, – sako mokytoja.

Vyresniems moksleiviams reikalingas kompiuteris

1. Kriliuvienė teigia, kad planšetės praverčia ieškant papildomos medžiagos: „Mokantis svarbus ne tik rašytinis tekstas, bet ir iliustracijos bei vaizdai. Pavyzdžiui, geriau susipažinti su žmogaus kūnu padės programėlė „Corinth“ – moksleiviai, matydami trimatį vaizdą, gali iš arčiau susipažinti su žmogaus anatomija ir pačioje programėlėje pasižymėti svarbiausius dalykus.“

Ji pastebi, kad vyresnėse klasėse moksleiviams dažniau prireikia nešiojamojo kompiuterio: „Be jo sunku apsieiti, kai tenka atlikti sudėtingesnius darbus, rašyti ilgesnius tekstus. Toks įrenginys galingesnis, turi didesnį ekraną.“

Atrodo, taip paprasta išrinkti moksleiviui kuprinę – nuėjai į prekybos centrą, apžiūrėjai keletą patraukusių akį, ar pakankamai talpi ir tvirta. Vaikas pareiškė savo nuomonę – patogi, patinka ar ne, ir nusiperkate abiejų pusių patvirtintą variantą. Bet paprasta tik iš pirmo žvilgsnio – reikia atkreipti dėmesį į daugelį kuprinės savybių, kurios turi reikšmės vaiko sveikatai, nes sunkios mokyklinės knygos gali nusverti vienon pusėn vaiko stuburą, išvarginti pečių skausmais, o mokykloje draugų informuotas apie šio sezono madas, ir mažesnis, ir didesnis gali užsiožiuoti dėl netinkamos kuprinės.

„Internetinės parduotuvės duomenimis, prieš penkerius metus Lietuvoje kuprines tėvai dažniausiai pirkdavo tiesiog pagal vaiko norus ar kainą. Dabar tėvai atsižvelgia ne tik į kuprinių stilių, bet ir į vaiko sveikatą“, – teigia „Pigu.lt“ rinkodaros direktorė Giedrė Vilkė.

Kineziterapeutė pataria, kaip išsirinkti kuprinę, kuri nežalotų vaiko stuburo

Kineziterapeutė L. Stričkienė teigia, kad sveikatos problemų dėl netinkamos kuprinės turinčių mokyklinio amžiaus vaikų daugėja. Tokiam mokinukui skauda sprandą, pečius, nugarą, juosmenį, galvą. Renkantis kuprinę specialistė pataria ypač dėmesingiems būti pradinukų tėvams, nes mažųjų stuburas dar nėra susiformavęs, silpni raumenys neišlaiko didelio svorio ant pečių.

„Nepamirškite kelių svarbiausių dalykų – svorio, dydžio, ergonomiškumo, petnešų ilgio ir pločio. Susirūpinkite, jeigu vaikas pradėjo skųstis skausmais – nei mankšta, nei sportas nepadės. Ignoruojant raumenų spazmus, pereinančius į galvos skausmus, sutrinka raumenų vystymasis ir vaikas pradeda kūprintis. Taigi, stebėkite, ar vaikas nesikūprina, ar jam neskauda“, – pataria kineziterapijos studijos „TuDu“ įkūrėja L. Stričkienė.

Kuo vadovautis perkant kuprinę?

• Mažesniems vaikams geriausios kuprinės su „anatomine/ortopedine“ nugarėle. Jose tolygiai pasiskirsto krūvis ir nenukenčia stuburas.
• Diržų ilgis turi būti reguliuojamas, kad vaikas pats galėtų patogiai užsidėti kuprinę. Platūs ir paminkštinti, ne siauresni kaip 3,5 cm diržai nespaudžia nugaros raumenų. Kad vaikas nesikūprintų, kuprinė turi priglusti prie nugaros, bet nespausti.
• Su nugara besiliečianti kuprinės dalis turi būti kieta, kad išsilaikytų forma.
• Jeigu kuprinė turi apie klubus juosiamą diržą, dalis svorio, tenkančio apatinei nugaros daliai, tolygiai permetama ant klubų.
• Tuščia pradinuko kuprinė turėtų sverti ne daugiau kaip 700 g, vyresniems moksleiviams tinka ne sunkesnės kaip 1 kg.
• Pilnos kuprinės svoris turėtų būti ne didesnis kaip 10-15 proc. moksleivio kūno masės.
• Geriausia rinktis kuprinę su keliais vidiniais skyriais, kad sudėjus daiktus būtų tolygiai paskirstomas svoris. Sunkiausius daiktus reikėtų dėti į arčiausiai nugaros esančią kuprinės dalį.
• Kuprinė turi atitikti vaiko ūgį – ji negali būti aukščiau pečių juostos, žemiau juosmens. Geriausia naują kuprinę pirkti kas kelerius metus.

Neapsikrauti ir ilsėtis

Padėkite mokyklinukui susikrauti knygas ir pasirūpinkite, kad kuprinėje nebūtų nereikalingų daiktų. Mat pradinukai mėgsta prisidėti tą dieną nereikalingų vadovėlių ar kitų sunkių daiktų.

„Tiesiai laikysenai svarbi ne tik tinkama kuprinė, bet ir darbo bei poilsio įpročiai. Reguliarios pertraukėlės ruošiant namų darbus, fiziniai pratimai pagerina kraujo ir medžiagų apykaitą, ilgai neapkraunama viena kūno vieta“, – sako kineziterapeutė.

Stilistės patarimai – šių metų kuprinių mados tendencijos

Stilistė Agnė Jagelavičiūtė teigia, kad kuprinė moksleiviui padeda išreikšti savo asmenybę ir charakterį. Todėl svarbu padėti jam išsirinkti būtent tokią kuprinę.

Pradinukams patinka animaciniai herojai

„Mažesni vaikai renkasi kuprinę su mėgstamais herojais. Pernai populiariausi buvo animacinių filmukų „Frozen“, „Cars“, „Spiderman“ personažai. Šiemet pagrindiniais kuprinių herojais taps filmukų „Ice Age“, „Paw Patrol“ ar „Finding Dory“ veikėjai. Mažieji, skirtingai nei vyresni, nori tokios kuprinės, kokią turi suolo draugas. Vyresnis vaikas nori išsiskirti ir populiarūs personažai nebetraukia“, – sako A. Jagelavičiūtė.

Šiemet, anot stilistės, atsirado nauja tendencija – 3D papuošimai ant kuprinių: kyšantys ragai, spygliai ar kiti motyvai. Tokios kuprinės patiks ir pradinukams, ir vyresniems moksleiviams.

Saviraiškos laisvė paaugliams

„7-8 klasių moksleiviai jau kuprines renkasi patys. Šį sezoną matysime išskirtinę kuprinių įvairovę: dėmesį atkreipiančias blizgias, nuotraukomis papuoštas, netikėtų formų kuprines. Kuprinė gali priminti plytų sieną ar sustingusius burbulus“, – sako stilistė.

Populiariausios kuprinės su vienu ar dviem skyriais. Mat paaugliai nešiojasi išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, todėl kuprinėje turėtų būti specialūs skyriai ir kišenėlės šiai technikai.

Beveik suaugusiųjų mados

Anksčiau vyresnių klasių merginų pamėgtas rankines šiemet keičia minimalistinės, griežtos kuprinės. Taip pat madingos hipiško stiliaus, gėlėmis margintos kuprinės su kutukais.

„Šį sezoną madingos natūralios ar dirbtinės odos kuprinės, papuoštos sagtelėmis, subtiliais kutais ar blizgančiomis detalėmis. Itin populiarus ir minimalizmas – tekstilinės arba odinės klasikinių spalvų kuprinės: juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai žalios., rudos, dekoruotos odinėmis juostelėmis ar kitomis nedidelėmis detalėmis.“, – sako A. Jagelavičiūtė.

Vaiko dienotvarkė

Sunkiausia tėveliams kontroliuoti mokinuko dienotvarkę ir mitybą. Į mokyklą teks keltis 7 valandą ar dar anksčiau, o pirmosiomis dienomis po vasaros atostogų vaikui tai sukels didelį stresą. Todėl pratinti jį prie ankstyvo ryto reikėtų iš anksto. Būtų šaunu, jeigu užtektų laiko ir dešimties minučių rytinei mankštai – energingi judesiai išgainios miegus ir suteiks žvalumo. Be to, fiziniai pratimai sustiprins raumenis, širdį ir vaikas taps ištvermingesnis.

Mokinukui labai naudingas dienos miegas – bent pusvalandis tokio poilsio padės pavargusiam nuo mokslų vaikui atgauti jėgas. Vaikštinėjimas ar žaidimai gryname ore taip pat būtina mažojo darbininko dienotvarkės dalis. Vaikas turi gerai išsimiegoti naktį, todėl gultis į lovą teks 21-22 valandą. Iki to laiko jau turi būti išmoktos visos pamokos ir kitai dienai sudėtos į kuprinę knygos bei paruošti drabužiai.

Pediatrai įspėja, kad dienos režimo nesilaikantys vaikai prasčiau mokosi. Ypač svarbu apriboti laiką prie televizoriaus ir kompiuterio, nes tai pagrindinė nusilpusio regėjimo ir netaisyklingos laikysenos priežastis.

Valgome 4-5 kartus per dieną

Vaiko sveikatai ir sėkmingiems mokslams svarbi tinkama mityba. Valgyti vaikas turi 4-5 kartus per dieną. Privalomi pusryčiai, o geriausias jų patiekalas – ryžių, manų kruopų, grikių, avižų ar kitų grūdų košė. Iškepti varškės apkepą ar blynus ryte mama, ko gero, nespės, bet greitai pagamins omletą. Nepamirškite į mokyklą įdėti vaikui priešpiečius, kurių dėžutėje turėtų būti ir daržovių bei vaisių – tik ne traškučių. Vaikui reikalingi kalcio turintys maisto produktai – varškė, pienas, sūris. Sveikam augimui būtini baltymai, kurių yra žuvyje ir mėsoje.

Pas gydytoją

Sergantį kuria nors liga vaiką dar vasarą nuveskite pas gydytoją – laisvesniu atostogų sezono laiku puikus metas sutaisyti dantukus arba susipažinti su akių gydytoju. Tai galima ir būtina padaryti profilaktinio sveikatos patikrinimo metu. Nepamirškite, kad krūminius dantukus nuo ėduonies apsaugo silantavimas ( speciali medžiaga, kuria padengiami dantukai). 6–14 metų vaikams tai nemokama.

Gydytojas įvertins vaiko ūgį ir svorį, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, stuburo ir kitų organų bei jų sistemų būklę. Jei šeimos gydytojas, apžiūrėjęs vaiką, ras pakitimų, galbūt reikės apsilankyti pas specialistą, atlikti tyrimus. Jis patars, kaip paruošti naujiems mokslo metams turintį negalavimų vaiką.

Kelias į mokyklą

Svarbus tėvelių namų darbas ruošiantis mokyklai – išmokyti vaiką saugiai į ją nukeliauti. Keletą kartų nueikite drauge iki mokyklos, kad vaikas gerai orientuotųsi vietovėje. Paaiškinkite, kad reikia pastebėti objektus, trukdančius matyti kelią. Išmokykite vaiką savarankiškai vertinti situaciją ir saugiai pereiti gatvę. Susijaudinęs ar nekantraudamas vaikas įpratęs skubėti, bet jis turi žinoti, kad prieš pereinant gatvę verčiau luktelti ir atidžiai apsižvalgyti.

Mokinuko atributika

Būsimam pirmokui būtina darbo vieta namuose: rašomasis stalas, šviestuvas, knygų lentynos. Pasitarkite su mažuoju, kas jam labiau patinka ir drauge išrinkite. Drauge keliaukite į prekybos centrą mokyklinių reikmenų, drabužių bei batų. Dalyvaujantis pasiruošime mokyklai vaikas lengviau nusiteiks pokyčiams ir įpras prie naujų sąlygų.

Supažindinkite su mokykla iš anksto

Persiorientuoti prie mokslų vaikui nėra lengva, o tėvams vertėtų šiuo periodu jį palaikyti –mažiau priekaištauti ir kritikuoti. Geresnės nuotaikos ir pasitikinčiam savimi, jam bus lengviau įsijungti į darbus. Pirmoką dar prieš mokyklą nuveskite į klasę, tegu jis pasėdi mokykliniame suole, pavaikštinėkite mokyklos kieme. Tuomet nauja aplinka jam nebebus visiškai svetima rugsėjo pirmąją. Galite supažindinti vaiką su keliais būsimais klasės draugais. Papasakokite jam apie tvarką mokykloje: pamokas, pertraukas, pietų laiką. Tegu vaikas pasidalins įspūdžiais apie mokyklą su jumis. Nuraminkite nuogąstaujantį mažylį – juk iškilus vienai ar kitai problemai mama ir tėtis padės jas įveikti.

Parengė Dalia Petrutytė

Darželinukė sėdi prie pietų stalo ir pirštu rodydama į pietaujančius vaikus, garsiai vardina: „Tu mano draugas, tu nesi mano draugė, tu ne mano draugas, tu mano draugė“ – ji taip elgiasi kasdien. Tada mergaitė nurodo vaikams, kur jie turi sėdėti, pagal tai, kas yra jos „draugai“. Visi vaikai išsigandę.

Kaip manote, kokį vaidmenį tokioje situacijoje galėtų užimti jūsų vaikas? Kuriame iš šių atvejų, jūsų nuomone, vyko patyčios? Kas atsakingas už tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesys išauga iki smurto apraiškų?

Patyčios – tai žodinis ar fizinis pažeminimas, menkinimas, nukreiptas į socialiai arba fiziškai silpnesnius asmenis. Pirmajame pavyzdyje vaikas išreiškia savo susierzinimą grasinimu. Tai nėra patyčios, tačiau panašus elgesys gali virsti problema.

Antrajame pavyzdyje mergaitė išreiškia pyktį, nukreiptą į tam tikrus vaikus, ir toks jos elgesys dažnai kartojasi. Tai yra patyčios. Kai kurių vaikų menkinimas jau tapo įprastu bendravimo modeliu, nes suaugusieji laiku neįsikišo, kad nubrėžtų leistino elgesio ribas ar išspręstų konfliktą.

Kodėl svarbu kalbėti apie patyčias?

Tyrimai rodo, jog patyčių patirtis tiesiogiai siejasi su sveikatos, santykių problemomis bei mokymosi sunkumais. Patyčios neigiamai veikia visus: tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, kuriuos siekiama įskaudinti. Psichologai ilgai sprendžia suaugusiųjų problemas, kilusias iš vaikystėje patirtų patyčių – užaugus šios patirtys dažnai įvairiais pavidalais sugrįžta ir apsunkina gyvenimą.

Pavyzdžiui, žmogui, iš kurio vaikystėje buvo tyčiojamasi, gali būti labai sunku drąsiai išsakyti savo nuomonę – tuomet jis liks nepastebėtas darbe, kuriame išties gebėtų padaryti puikią karjerą. kol nevėlu, turime progą nutraukti šį ydingą ratą bei apsaugoti savo vaikus skausmo ir kančių vėliau.

Vaikų veiksmai, galintys tapti patyčiomis:

• Prasivardžiavimas
• Nepriėmimas žaisti, dalyvauti kartu
• Skaudi kritika
• Erzinimas
• Mušimas, spardymas, stumdymas
• Ignoravimas, dėmesio nekreipimas
• Daiktų, žaislų atėmimas, slėpimas, gadinimas
• Įžeidimas
• Gąsdinimas, grasinimas
• Melavimas
• Vadovavimas, nurodinėjimas, elgesys su kitu kaip su prastesniu už save
• Pajuoka iš kitų išvaizdos ar negalios

Kaip vaikai išmoksta tyčiotis?

Tie, kurie tyčiojasi, siunčia mums signalą, jog jie išgyvena sunkumus. Dar nemokėdami išsakyti, kas juos neramina, vaikai dažnai savo savijautą išreiškia elgesiu. Todėl vaiką, kuris skaudina kitus, turėtume matyti ne kaip „blogą“ ar „žiaurų“, bet kaip vaiką, kuris viduje kenčia ir šaukiasi suaugusiųjų pagalbos. Galbūt jis pats jaučiasi pažemintas, nesuprastas, nepasitiki savimi?

Vaikai tyčiotis išmoksta įvairiais keliais: matydami patyčias tarp suaugusiųjų, bandydami pažemindami kitą, įgyti pasitikėjimo savimi, nemokėdami tinkamai išreikšti savo jausmų ir siekti tikslų. Darželinukai dažnai išreiškia savo jausmus veiksmu, pavyzdžiui, trinktelėdami draugui, ir dar neturi išvystytų bendravimo įgūdžių, kurie jiems leistų išsakyti, kas nemalonu, erzina, ko jie tikisi iš bendraamžio. Dėl to nerimauti neverta – tiesą sakant, reikėtų netgi tikėtis tokio jų elgesio. Vis dėlto nepraraskime budrumo: tuo pačiu elgesiu gali būti siekiama skirtingų tikslų. Vienais atvejais vaikai tiesiog netinkamai išreiškia jausmus, nes dar nemoka to padaryti kitaip, o kitais atvejais – tikslingai siekia skaudinti arba gąsdinti silpnesnį už save.

Natūralu ikimokykliniame amžiuje išbandyti įvairias reakcijas, veiksmus, taip pat ir tuos, kuriais žeidžiamas ar žeminamas kitas žmogus. Kai toks elgesys pasirodo veiksmingas – padeda vaikui pasiekti tikslą – panašūs poelgiai kartojasi. Štai jeigu vaikas pagrasinęs kitiems lengvai gauna tai, ko nori, jis ims grasinti dažniau. Patyčios įsigalėja, tampa bendravimo norma, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų siekti savo tikslų. Todėl mūsų užduotis – patarti vaikams, kaip išspręsti konfliktą diskutuojant arba susitariant dėl bendro sprendimo (pavyzdžiui, pasidalinti žaislinį sunkvežimį pagal laiką, kai kiekvienam tenka po 10 minučių žaidimo, arba žaisti kartu užuot pešusis).

Dar svarbiau suprasti, kad mes, nors to ir visai nenorėdami, tiesiogiai mokome vaikus patyčių, kai ant jų šaukiame, grasiname, gėdiname ir baudžiame. Tam, kad visas mūsų bendravimas su vaikais nebūtų tik nuolatiniai draudimai „Ne, stok, nedaryk to!“, turime laikytis paprastos taisyklės „5 prie 1“: kiekvieną sudrausminimą turi atsverti penki pagyrimai ar malonios pastabos. Kai vaikas jaučia, kad jo pastangos vertinamos, jis daug labiau nori stengtis ir toliau. Juk tai būdinga ir mums: sulaukę viršininko pagyrimo už parengtą ataskaitą, kitąkart dar atidžiau ją rašysime. Kita vertus, jei viršininkas nuolat akcentuos tik mūsų klaidas, entuziazmas stengtis tikriausiai tik mažės…

Ką gali padaryti tėvai, kad patyčios liautųsi dar net neprasidėjusios?

• Spręskime problemas iškart, kai kyla konfliktai ar pasigirsta skaudūs komentarai. Netoleruokime jokio žeidžiančio elgesio, aiškiai parodydami, kad nepriimtinas šis elgesys, bet ne pats vaikas (užuot sakę „kodėl tu šiandien toks blogas?“ sakykime „tu ką tik netinkamai pasielgei – pastūmei draugą. Tokio elgesio aš neleisiu.“).
• Skirkime daug dėmesio maloniam ryšiui su vaikais kurti: pastebėkime tinkamus vaikų poelgius ir juos paskatinkime („draugui paprašius mašinėlės, davei jam pažaisti – džiaugiuosi tuo!“).
• Supraskime, jog netinkamas vaikų elgesys visada turi priežastis. Tai dažnai yra signalas, kad vaikui reikia daugiau dėmesio, supratimo, pagyrimų arba kažkas jį neramina.
• Mokykime vaikus gerbti vienas kitą, nukreipdami juos tinkama linkme („Jonuk, šokinėjimas ant lėlių lovos ir šaukimas „nešdinkis“ turi liautis. Tai gąsdina Martyną. Tu nori šokinėti vienas? Gerai, suraskime kitą vietą, kuri būtų saugi“).
• Kartu su vaikais mokykimės jausmus išreikšti tinkamai (pvz., supykę giliai pakvėpuoti, išgerti stiklinę vandens, įvardinti „dabar aš pykstu“ ar suskaičiuoti nuo 10 iki 0 – užuot iškart ėmęsi impulsyvaus veiksmo ar riksmo). Kai tinkamai reikšime jausmus patys, to iš mūsų išmoks ir vaikai.
• Stabdykime visas suaugusiųjų patyčių apraiškas tiek savo, tiek ir aplinkinių elgesyje (rėkimą, gėdinimą, gąsdinimą ar vaikų baudimą).

„Vaikystės sodo“ psichologės Kotryna Brundzaitė, Vaida Mažonaitė

Ko norėtų pats pirmokėlis?

Naujas vaiko veiklos ir gyvenimo etapas turėtų atsispindėti ir atnaujintame jo kambaryje. Tinkamai įrengta mažojo mokinuko erdvė padės jam sėkmingai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žinia, šis vaiko gyvenimo etapas paprastai nėra lengvas.

Todėl prieš pertvarkydami kambarį pirmiausia paklauskite, ko norėtų vaikas. Dar geriau, jei jis pats matytų, kaip keičiasi jo kambarys ir dalyvautų priimant sprendimus. Atsižvelgę į mažojo mokinuko nuomonę išvengsite jo kaprizų, nepasitenkinimo, ašarų, streso. Tačiau kambarys turėtų būti atnaujinamas pamažu keičiant vieną interjero detalę kita.

Pradėjęs lankyti mokyklą vaikas pasijunta suaugusiu. Todėl paklaustas, ar norėtų kambario, panašaus į jo tėvelių, pritariamai linktelės. Tai reiškia, kad vaiko kambaryje ant darbo stalo turi puikuotis nebe pasakų knygelė ar piešimo sąsiuvinis, o kompiuteris. Ant sienos derėtų kabinti ne paveikslą su zuikučiais, voveraitėmis ar gėlėmis, o televizorių. Dalyvaudamas kuriant naująjį kambarį mažas žmogutis galės parodyti iniciatyvą ir jaustis atsakingas. Tai, be abejonės, turės teigiamos įtakos jo brandai.

Pagrindinė – darbo stalo zona

Pertvarkant vaiko kambario erdves vertėtų nepamiršti, kad svarbiausia kambario zona turėtų tapti darbo stalas, kur vaikas ruoš pamokas. Todėl itin kruopščiai parinkite stalą ir kėdę – pagal vaiko kūno sudėjimą, ūgį, regą, taip pat – ar jis dešiniarankis, ar kairiarankis. Svarbu tinkamai įrengti apšvietimo zonas.

Geriausia, kad darbo vieta būtų priešais langą arba kuo arčiau. O kai vaikas atsisės prie darbo stalo, jo akiratin neturėtų patekti žaisliukai ir žaidimų zona. Pirmokėlis neturėtų matyti blaškančių dėmesį daiktų, nes jie trukdys susikaupti. Žaisliukams galima atrasti atskirą vietą, dar geriau paslėpti juos į spintą. Tai nereiškia, kad iš vaiko atimama teisė žaisti. Tiesiog numatykite poilsio ir žaidimų zonas.

Be to, būtinos vietos ir mokyklinėms priemonėms: vadovėliams, sąsiuviniams, pieštukams ir taip toliau. Viskas turėtų būti po ranka, lengvai pasiekiama. Tai vaikui suteiks organizuotumo ir stimulo palaikyti tvarką.

Kambario pertvarka – nėra esminiai gyvenimo pokyčiai

Vaiko kambario tapetus su animacinių filmų herojais, drugeliais, meškiukais, peliukais ir kitais ryškiais piešiniais vertėtų pakeisti. Žinoma, jam pritarus. Be to, svarbu laikytis principo: kambario pertvarkymas – tai ne esminiai pokyčiai vaiko gyvenime. Juk iki tol vaiko kambarys buvo jo saugios ir nerūpestingos vaikystės vieta. Todėl kambario sienų ar baldų spalvos turėtų būti atnaujinamos priimant bendrus sprendimus. Sunku apsispręsti, kuri spalva geriau? Atsižvelkite į vaiko lytį.

Berniuko kambariui labiau tiktų žalia ir įvairiausi jos atspalviai. Mat sodriai žalia spalva padeda žmogui susikaupti, sutelkti dėmesį ir neerzina. Priešingai – ramina ir pakelia nuotaiką. Ne veltui biurų, kabinetų ir bibliotekų sienos neretai nudažomos rusvai žalsva spalva.

Bet tai nereiškia, kad berniuko kambarys turėtų virsti džiunglėmis. Užteks ir kelių šios spalvos akcentų. Žalia gali būti tik viena kambario siena – priešais stalą, kur vaikas pasikabins pamokų tvarkaraštį. Ryškiai žali gali būti baldai, stalas arba užuolaidos.

Mergaitei labiausiai patiks rožinė spalva – pradedant nuo sienų, baigiant, baldais, užuolaidomis, užtiesalais ar pagalvėlėmis. O jei viename kambaryje gyvena broliukas ir sesutė, reikėtų rinktis neutralią spalvą – žydrą, melsvą ar žalsvą.

Kompiuteris nuošaliau

Vaiko kambaryje galėtų nebūti televizoriaus. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie tėvų miegamąjį. Nes prie televizoriaus pagrindiniame kambaryje gali susėsti visa šeima. Dažnai kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir žiūri savo televizorių. Žinoma, tai individualu.

Kompiuteris itin reikalingas mokantis. Kai kurie tėvai laiko kompiuterį „neutralioje zonoje“ – svetainėje. Bet jei tokios galimybės neturite, pastatykite kompiuterį vaiko kambaryje, tik kiek nuošaliau rašomojo stalo. Tuomet jis netrukdys pasidėti ant stalo knygas ir sąsiuvinius bei ruošti pamokas.

Pirmokėlio kambarį gali papuošti didelis laikrodis arba plakatas ant sienos su jo dienotvarke. Tai padės vaikui greičiau priprasti prie naujo gyvenimo ritmo: lengviau atsikelti ir ruoštis į mokyklą. Mat kasdien matydamas, ką jam reikia šiandien nuveikti, padarys tai per daug neraginamas tėvų.

Plakatais su įvairiais informacijos šaltiniais dekoruotos sienos

Vieną vaiko kambario sieną galima dekoruoti didžiuliais plakatais su daugybos lentele, lietuvių ir anglų kalbos abėcėle, geografijos žemėlapiu. Galite pastatyti gaublį. Juk mokslininkų tyrimais įrodyta, kad 90 proc. informacijos įsimename per regą. Tai nereiškia, kad reikėtų sukabinti visus plakatus drauge. Priešingai – juos retsykiais kaitaliokite. Taip pirmokėlis geriau įsidėmės.

Siūlyčiau vaiko kambaryje pakabinti veidrodį. Nesvarbu, berniuko ar mergaitės. Juk tiesiai sėdėti, būti tvarkingam pravartu kiekvienam. Suprantama, veidrodis turėtų kabėti ne darbo, o poilsio ar žaidimų zonoje. Geriau – viso vaiko ūgio.

Atraskite vietą vaiko kambaryje, kur įrengsite jo kūrybos ekspoziciją. Pavyzdžiui, piešinėlius sukabinkite ant sienos, lipdinius iš plastilino sudėliokite ant lentynėlių. Tai dar vienas puikus vaiko kambario dekoravimo būdas. Be to, tėvelių pagyrimas paskatins geriau mokytis ir siekti tikslo.

Sniegė PILYPIENĖ, interjero dizainerė-dekoratorė

Beveik pusė (46 proc.) 9–16 m. amžiaus vaikų Europos Sąjungoje kasdien naudojasi internetu mobiliajame telefone. Iš jų vidutiniškai 55 proc. naršo be tėvų priežiūros. Augant didėja privatumo poreikis – net 78 proc. apklaustų 15–16 m. paauglių dažniau naršo internete, kai būna vieni.

Tai atskleidė 2014 m. lapkritį Europos Komisijos užsakymu atliktas vaikų naudojimosi elektroniniais prietaisais ir internetu tyrimas. Apklausta 3500 9–16 m. amžiaus vaikų Europos Sąjungos valstybėse, taip pat atliktas 55 vaikų bei 40 tėvų ir mokytojų tikslinių grupių tyrimas.

Beveik visi apklaustieji įvardijo, kad jiems svarbu turėti asmeninį prietaisą, kuriuo nereikėtų dalintis, todėl išmanusis telefonas – vienas geriausių variantų. Tačiau neatsargiai naudojantis internetu gali būti pavojingas vaikams ir jų skelbiama informacija gali tapti jauku nusikaltėliams. Telekomunikacijų bendrovė dalijasi paprastais patarimais, kaip apsaugoti vaikus internete.

29 proc. 9–16 metų vaikų naudojasi internetu ruošdami namų darbus. Šiuolaikinės mokymosi programos kuriamos taip, kad vaikai naudotųsi internetu kaip informacijos šaltiniu, gebėtų atsirinkti informaciją, kritiškai ją vertintų. Internetas, neabejotinai, naudingas, bet reikia padėti vaikui atsirinkti tinkamą turinį. Įrenginiai leidžia kontroliuoti internete prieinamą informaciją.

Įvairios informacijos vaikai ir paaugliai dažnai ieško iš smalsumo, o neretai naudoja mobiliuosius vaizdo informacijos peržiūrai. 20 proc. vaikų lankėsi tinklalapiuose, kuriuose buvo neapykantą kurstančių pasisakymų (angl. hate speech), vidutiniškai 10 proc. buvo apsilankę portaluose, informuojančiuose apie narkotines medžiagas, o 11 proc. internete susidūrė su asmenimis, kalbančiais apie savęs žalojimą.

„Nemaža dalis išmaniųjų įrenginių siūlo vadinamuosius „vaikų kampelius“ – jie leidžia nustatyti, kokius tinklalapius vaikas gali pasiekti, kokių – ne, kokias programėles siųstis. Vaikams, verta paaiškinti apie žalingą turinį. Manau, vaikai turėtų žinoti apie galimus pavojus, o draudimai naudotis telefonu ar internetu šiais laikais sunkiai įgyvendinami“, – pasakoja D. Jonušienė.

Kontroliuokite vaikų viešai skelbiamą informaciją. Net 78 proc. vaikų, naudojančių internetą išmaniuosiuose, lankosi socialiniuose tinkluose ir susirašinėja per programėles. Bendraudami vaikai laisvai skelbia asmeninę informaciją, pasakoja apie pirkinius, atostogų planus. Tai gali tapti lengvu jauku vagims.

„Žinoma, svarbu nusibrėžti ribą tarp būtino rūpinimosi ir vaikų sekimo. Pirmiausia, reikia aptarti bendravimo internete taisykles, o vėliau jas retkarčiais priminti. Elgesys internete yra kaip ėjimas per gatvę – išmokome vaiką ir iš pradžių jį lydime, tačiau juk visą laiką iš paskos nesekiosime“, – teigia D. Jonušienė.

Naudokitės duomenų apsaugos priemonėmis. D. Jonušienė perspėja, kad didelę grėsmę kelia pamesti ar pavogti telefonai. Išmanieji telefonai itin suasmeninami, juose suvedame daugybę asmeninės informacijos, telefone išsaugome prisijungimų duomenis. Vaiko telefone nusikaltėliai neras internetinės bankininkystės slaptažodžių, tačiau piktam gali būti panaudoti ir prisijungimai prie socialinių tinklų.

Tėvams siūloma padėti vaikui įjungti slaptažodžio apsaugą, pasirinkti patikimą slaptažodį, įdiegti nuo virusų ir žalingų programų saugančią programėlę. Taip pat tėvams verta naudotis nuotolinės prieigos prie telefono funkcijomis. Jos leidžia nustatyti telefono buvimo vietą, blokuoti telefoną, ištrinti jo turinį.

Naudokite specialias programėles. Įvairios programėlės išmaniesiems įrenginiams padeda tėvams lengviau prižiūrėti vaiko veiklą internete. Tokios programėlės paauglio telefone – rimtas asmeninio privatumo pažeidimas, todėl vaikus mokyti saugumo internete reikia pradėti gerokai anksčiau. Maždaug 9 proc. 8 metų vaikų jau turi išmanųjį telefoną ir pradeda naudotis internetu.

Tik pradėjusiam naudotis išmaniuoju vaikui paaiškinti apie tokią priežiūrą bus lengviau. Vėliau, išmokius vaiką atsirinkti tinkamą turinį ir bendravimo būdus, tokių programėlių bus galima atsisakyti.

Kelias iš daugybės siūlomų patikimų programėlių telefonams su „Android“ operacine sistema.

„Phone Sheriff V2“ programėlė – mokama, tačiau ja galima stebėti iki 3 išmaniųjų įrenginių. Programėlė padeda užblokuoti tam tikrus žmones, su kuriais vaikams neverta bendrauti, GPS pagalba žinoti, kur jie šiuo metu yra ar su kuo susirašinėja trumposiomis žinutėmis.

„Net Nanny“ taip pat mokama gerai vertinama programėlė. Ja galima stebėti, kaip, kiek ir ką jūsų vaikai veikia su išmaniaisiais įrenginiais. Aplikacija filtruoja tinklalapių turinį, blokuoja pornografinį ir kitą netinkamą turinį bei galima kontroliuoti, kiek laiko vaikas gali naudotis išmaniuoju įrenginiu.

Taip pat gausu ir nemokamų, bet kokybiškų programėlių, kurios apsaugos vaikus nuo jiems netinkamos informacijos. „Kids Place“ programėlė neleidžia vaikams pirkti ar įdiegti naujas programėles, padeda kontroliuoti naudojimosi išmaniuoju prietaisu laiką ir gali blokuoti įeinančius skambučius.

Svarbiausia – kalbėti su vaikais. Apsaugoti vaiką nuo pavojų padeda bendravimas. Paaiškinkite vaikui, kodėl reikia saugoti savo daiktus, asmeninius duomenis, ir kodėl ne viską galima viešai skelbti socialiniuose tinkluose.

Kasmet, prieš išleidžiant vaiką į ugdymo įstaigą, būtina profilaktiškai patikrinti jo sveikatą. Tai atliekama nemokamai. Tėveliai, nemanykite, jog profilaktiniai sveikatos tikrinimai tik formalumas – jie ne tik padeda laiku nustatyti sveikatos sutrikimus, bet puiki proga su savo šeimos gydytoju aptarti ligų prevenciją bei sveikos gyvensenos ugdymą. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, žmogaus sveikatą 50 proc. lemia gyvensena. Daugelis gyvensenos bruožų galutinai susiformuoja vaikystėje (ypač paauglystėje).

Šeimos gydytojas įvertina vaiko ūgį, svorį, kraujo spaudimą, regą, klausą, kraujotakos, kvėpavimo, stuburo ir kitus organus. Prireikus vaikas siunčiamas pas gydytojus specialistus. Jei vaikas turi sveikatos sutrikimų, šeimos gydytojas pataria dėl mitybos, fizinės veiklos, ką daryti, jei vaikui (dėl alergijos, lėtinių ligų) mokykloje prireiktų skubios pagalbos.

Į gydymo įstaigą vaiką turi lydėti vienas iš tėvų arba teisėtų globėjų, nes be jų sutikimo vaiko sveikatos tikrinti negalima.

Visiems vaikams būtina įvertinti dantų ir žandikaulių būklę, todėl patariama pirmiausia apsilankyti pas odontologą. Vis aštresne problema tampa vaikų dantų ėduonis, bet gali padėti silantavimas. Švedijos mokslininkai nustatė, kad laiku padengus vaiko dantis silantais, ėduonies atsiradimo tikimybė sumažėja 80-90 procentų.

Todėl primename, kad Lietuvoje vykdoma vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis prevencinė programa. Ši programa skirta vaikų nuo 6 iki 14 metų nuolatinių krūminių dantų kramtomųjų paviršių ėduonies prevencijai. Nepraleiskite galimybes pasirūpinti vaikų burnos sveikata!

Augančiam vaikui ypač svarbi – mityba. Nuo jos priklauso vaiko augimas, fizinis ir protinis brendimas. Vaikas turi gauti visų jo organizmui reikalingų maisto medžiagų. Tam reikia valgyti kuo įvairesnį maistą. Vaikui reikia tiek augalinų, tiek gyvūninių maisto produktų. Su gyvūniniu maistu vaikas gauna visaverčių baltymų, su augaliniu – daug lengvai skylančių angliavandenių, vitaminų bei mineralinių medžiagų. Vertingi grūdų produktai, daržovės ir vaisiai. Deja, apklausos duomenimis, daržovių kasdien valgė tik kas trečias Vilniaus moksleivis (31,5 proc.), vaisių – 37,0 proc. Vilniaus mokinių. Be to, nemaža dalis apklaustųjų menkaverčius produktus. Beveik kasdien kas ketvirtas valgė saldžių kepinių (bandelių, sausainių, tortų, pyragaičių), kas šeštas (16,5 proc.) gėrė saldžius gazuotus gėrimus.

Pratinkite vaiką kasdien valgyti pusryčius. Tyrimo rezultatai parodė, kad du iš penkių mokinių eidami į mokyklą nepusryčiauja. Kuo vyresni mokiniai, tuo mažesnė jų dalis darbo dienomis valgo pusryčius. Valgantys sočius pusryčius vaikai darbingesni, geriau koncentruoja dėmesį, jų geresnė atmintis bei nuotaika, rečiau nutunka. Pusryčiams tinka sudėtiniai angliavandeniai – košės, dribsniai, kiti grūdų produktai. Būtent sudėtiniai angliavandeniai suteikia energijos dienos pradžiai, pagerina smegenų veiklą (taigi ir nuotaiką, atmintį, dėmesį).

Ką perka vaikas už priešpiečiams skirtus pinigėlius? Vaikų maitinimą mokyklose reglamentuoja teisės aktai, kuriais draudžiama čia prekiauti traškučiais, riebaluose virtais gaminiais, saldumynais, konditerijos gaminiais su kremu, gazuotais gėrimais. Tačiau vaikai šių produktų nusiperka šalia mokyklų esančiose parduotuvėse. Todėl geriausia išeitis – įdėti maisto iš namų. Tai galėtų būti sumuštiniai su virta mėsa, sūrio lazdelės, jogurtas, javainiai, daržovės, vaisiai.

Bendrojo ugdymo mokykloje vaikas gali valgyti pietus. Jie pagaminti laikantis maisto saugos ir tvarkymo reikalavimų bei pagal rekomenduojamas maistinių medžiagų normas.

Vaikų fiziniam aktyvumui – ypatingas dėmesys. Judėjimas yra svarbiausias vystymosi veiksnys, o jo stoka trikdo normalią vaiko raidą. Vaikui judėjimas – įgimta savybė, troškimas veikti, būti aktyviam, išreikšti save, ką nors daryti. Todėl nepraleiskime šio momento, nes poreikis judėti nuolat mažėja, o jo vietą užima „visagalis“ kompiuteris. Tyrimo duomenimis pakankamai fiziškai aktyvių (pagal rekomendacijas – 60 min. ne mažiau kaip 5 dienas per savaitę) berniukų buvo beveik pusė (48,3 proc.), o mergaičių – tik trečdalis (32,4 proc.).

Vaiko dienos režimas. Vaikas turi būti skatinamas viską daryti nustatytu laiku: miegoti, keltis, valgyti, ruošti pamokas. Dėl netinkamo arba nepastovaus dienos režimo mažėja vaiko darbingumas ir atsiranda nuovargis. Todėl vaikui sunkiau mokytis, sulėtėja jo reakcijos. Vaiką gali varginti akių ar galvos skausmas, kuris stiprėja bandant susikaupti. Jeigu išsimiegojęs vaikas jaučiasi gerai, tai reiškia, jog jis buvo tik pavargęs, tačiau, jeigu ryte atsikėlęs nesijaučia žvalus ir energingas, vaikas jau yra pervargęs.

Miegas – tai geriausias pasyvus poilsis, apsaugantis nervines ląsteles nuo pervargimo ir išsekimo. Neišsimiegoję vaikai būna dirglūs, neadekvačiai reaguoja į pastabas, negali susikaupti, gali susirgti neurozėmis ir kitomis ligomis. Kūdikis turėtų miegoti daugiau nei 14 valandų; 3 – 6 metų vaikams reikia 10 – 12 valandų miego; 6 – 9 metų vaikams – ne mažiau 10 valandų miego; 9 – 12 metų ir vyresniems vaikams – ne mažiau 9 valandų miego.

Tinkama mokymosi aplinka. Vienas svarbiausių mokinuko baldų – rašomasis stalas. Jis turi atitikti vaiko ūgį. Svarbu įprasti prie rašomojo stalo sėdėti taisyklingai: tiesiai, giliai, kūno svorį vienodai paskirstant abiem sėdmenims, nugarą atrėmus į kėdės ar suolo atramą, galvą truputį palenkus į priekį. Atstumas nuo akių iki knygos arba sąsiuvinio turėtų būti apie 35 cm, tarp liemens ir suolo krašto lieka 3–4 cm tarpas. Kojos per klubo ir kelio sąnarius sulenktos tiesiu kampu, pėdos remiasi į grindis ar pakoją, dilbiai laisvai guli ant stalo. Vaikai greitai auga, todėl geriausia rinktis reguliuojamojo aukščio baldus. Statyti rašomąjį stalą reikėtų šviesiausioje kambario vietoje, šonu prie lango, kad langas sėdinčiam dešiniarankiui vaikui būtų iš kairės, o kairiarankiui iš dešinės.

Darbo vietos apšvietimas. Negalima ruošti pamokų tik prie stalinės lempos, nes akys greičiau nuvargsta, nes susidaro ryškus kontrastas tarp apšviesto stalo paviršiaus ir tamsios patalpos. Stalinė lempa turėtų būti su gaubtu, kuris apsaugo akis nuo tiesioginės šviesos.

Kuprinė. Ji neturi žaloti besiformuojančio stuburo, antraip gali sutrikti laikysena. Nuo laikysenos priklauso ne tik kūno grožis, bet ir krūtinės ląstos, dubens, galūnių kaulų ir vidaus organų vystymasis. Deja, skeleto-raumenų sistemos sutrikimai nustatomi net trečdaliui mokinių.

Mokyklinę kuprinę rinkitės su diržais ir rankenėle. Diržų ilgis turi būti reguliuojamas, o plotis būti ne siauresnis kaip 3,5 cm. Mokyklinių kuprinių išorinėje pusėje turi būti pritvirtinti atšvaitai.

Mokyklinės kuprinės svoris. Pradinuko kuprinė turėtų sverti ne daugiau 700 g, vyresniųjų klasių moksleivio – ne daugiau 1000 g. Pradinukai į kuprinę dažnai susikrauna ne tik visas turimas knygas bei kitas mokymosi priemones, bet ir mylimiausius žaislus.

Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad per daug sveriančios ar netinkamai nešiojamos kuprinės sukelia kaklo, pečių, nugaros skausmus, apsunkina kvėpavimą, formuoja ydingą laikyseną, dėl to gali išsivystyti jaunatvinė osteochondrozė (stuburo tarpslankstelinių diskų liga). Vaikams nedera nešti sunkesnės kaip 10 proc. savo svorio kuprinės.

Informaciją parengė Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Liuda Sliaužienė

Mėgstamas užsiėmimas

Išrinkti mažyliui tinkamą veiklą nelengva. Tėveliams tenka pasukti galvas, nes įdomių ir naudingų būrelių gausu. Dažniausiai mamos ir tėčiai veda vaikus į sportinius ir muzikinius būrelius. Ne mažiau populiarūs šokių užsiėmimai, techninio modeliavimo būreliai.

Kaip mama ir tėtis išrenka?

Renkantis būrelį, reikšmės turi vaiko charakteris. Ramesnis vaikas gerai jausis šachmatų arba konstravimo būrelyje. Jeigu vaikui išskirtinai sekasi kuris nors mokslo dalykas, jam pravers gilesnės tos srities žinios – tokių būrelių yra ir mokyklose. Ramiam ir drovesniam vaikui naudingas teatro būrelis. Čia jis išmoks ne tik nugalėti auditorijos baimę, bet ir įgis pasitikėjimo savimi.

Mama ir tėtis turėtų atsižvelgti ne tik į mažojo gabumus, bet ir pageidavimus – galbūt vaikas pats pasakys, ko jis norėtų. Juk užklasinė veikla turėtų būti ne tik mokymosi tęsinys, bet ir poilsis, atsipalaidavimas po pamokų. Šie vaiko užsiėmimai turėtų teikti malonumą.

Vaiko vystymuisi reikia ne tik protinės, bet ir fizinės veiklos. Per atostogas dėl fizinės veiklos problemų nekyla – vaikas daug laiko praleidžia judėdamas lauke. Nuo rugsėjo jo pečius prislegia gausybė pamokų ir namų darbelių. Tad vaikas ilgai sėdi mokykloje, o grįžęs – namuose prie knygų. Todėl protinę veiklą pravartu paįvairinti fizine. Būtent fizinis aktyvumas ne tik vysto vikrumą bei jėgą, bet ir suteikia energijos nugalėti bet kokias kliūtis.

Sporto būrelių nauda

Sportas padeda vaikui fiziškai vystytis, stiprina sveikatą ir grūdina. Mažieji sportininkai treniruotėse lavina vikrumą, judesių koordinaciją, stiprina raumenis.

Sportas lavina ir psichiką. Vaikas mokosi atkaklumo, labiau pasitiki savimi, ugdo valią. Jis pasidaro kantresnis – įgunda ištverti nemalonius pojūčius, drąsiai pasitikti įvairius iššūkius, išmoksta veikti komandoje.

Negana to, sportuodamas moksleivis pailsi nuo mokslų, pamokų, kuriose jis priverstas sėdėti vienoje vietoje ištisas valandas. Treniruotėje vaikas tinkamu būdu iškrauna energijos perteklių. Todėl sportas ypač naudingas aktyvumu išsiskiriantiems berniukams.

Šokių būrelis – ypač mėgstamas mergaičių

Choreografija, kaip ir sportas, gerina bendrą vaiko fizinę būklę, lavina miklumą, judesių koordinaciją. Šokiai padeda tobulinti ritmo jausmą, lavina lankstumą. Tai ypač mergaičių mėgstamas užsiėmimas. Be to, šokyje atsiskleidžia kiekvieno mažo žmogučio individualybė.

Antra vertus, šokiai – gana sudėtinga meno rūšis, reikalaujanti valios. Vaikas priverstas atkakliai siekti tikslo, mokosi įveikti sunkumus ir nesėkmes. Viešų pasirodymų metu vaikas išsiugdo pasitikėjimą savimi.

Šokis – tai smagus užsiėmimas, kuris padeda vaikui atsikratyti įtampos mokykloje ir protinio nuovargio. Be to, įvaldyta įvairių šokio elementų technika gyvenime tikrai pravers, nors ir vaikas netaps profesionaliu šokėju.

Dailės būreliai lavina vaiko vaizduotę

Piešimas patiems mažiausiems padeda įvaldyti smulkiąją motoriką. Anksti pradėjęs piešti vaikas tampa darbštesnis, kantresnis, lengviau koncentruoja dėmesį, įgyja savikontrolės įgūdžių. Dailė formuoja meninį pasaulio suvokimą ir kūrybiškumą, lavina vaizduotę.

Vaikas išmoksta piešti guašu, akvarele, vaškine kreida, spalvotais pieštukais, flamasteriais. Šiame būrelyje mažasis dailininkas susipažins su piešimu, tapyba, grafika, kompozicija, meno istorijos pagrindais.

Taikomosios kūrybos užsiėmimuose mažasis menininkas pamažu išmoksta dirbti su įvairiomis medžiagomis, pavyzdžiui, oda, tekstile, medžių lapais, žieve, riešutų kevalais ir pan. Tokiame būrelyje vaikas tobulina smulkiąją motoriką bei judesių koordinaciją. Mažylis įpranta būti kantrus, ištvermingas ir atkaklus. Kūryba panaudojant įvairias detales ir medžiagas reikalauja ypatingo dėmesio ir savikontrolės, be to, vysto meninius gebėjimus. Papildomas šios srities užsiėmimų privalumas, kad vaikas gali įgyti ateityje praversiančių įgūdžių.

Muzikos mokyklos ir būreliai – valiai ir kantrybei

Muzika lavina ritmo jausmą ir muzikinę klausą. Grojant muzikos instrumentu vystosi smulkioji motorika, rankų judesių koordinacija. Reguliarūs muzikos užsiėmimai ugdo atkaklumą, kantrybę, stiprina valią ir drausmę. Grojančiam muzikos instrumentu ar dainuojančiam vaikui taip pat reikia pasitelkti atmintį ir dėmesį. Vokalo pamokos išmoko dainavimo technikos, vaikas gali išbandyti įvairius žanrus – nuo folkloro iki estrados.

Tik mama su tėčiu neturėtų pamiršti, kad profesionalūs muzikos užsiėmimai atims daug vaiko laiko, mažyliui prireiks nemažai kantrybės ir pastangų.

Drovus vaikas įsidrąsins teatro studijoje

Kalbos technikos užsiėmimai tobulina vaiko kalbą ir dikciją. Sceninio judesio užsiėmimuose vaikas išmoksta valdyti savo kūną. Vaidyba padeda ir psichiniam vystymuisi – tobulėja vaiko komunikaciniai gebėjimai, jis įgunda aiškiai reikšti mintis ir jausmus, sugeba geriau suprasti save ir aplinkinius. Teatras skatina įsigilinti į sudėtingas nūdienos problemas.

Teatro studija padeda vystyti pagrindines psichines funkcijas – dėmesį ir atmintį. Vaikas atsikrato baimės viešai kalbėti, gali išreikšti save, vystosi jo vaizduotė. Galbūt susipažinęs su teatro kultūra talentingas vaikas ateityje taps šios profesijos atstovu.

Parengė Dalia Petrutytė

Bendrovės „Spinter tyrimai” neatlygintinai atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė (58 proc.) apklaustųjų mano, kad už patyčių sustabdymą mokyklose labiausiai atsakingi mokytojai. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kurti vaikams saugią mokyklos aplinką be patyčių turi visa mokyklos bendruomenė – ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėvai.

„Mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų vaidmuo labai svarbus. Visgi be tėvų pagalbos ir palaikymo, mokytojai dažnai pasijunta bejėgiai padėti vaikams, – teigia „Vaikų linijos” savanorių mokytoja, psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. – Pačios efektyviausios smurto prevencijos programos, kuriose dalyvauja visi – mokytojai, tėvai, vaikai, mokyklos administracija, pagalbinis personalas. Tuomet patyręs patyčias vaikas žino, kur kreiptis pagalbos, nes į patyčias bus sureaguota rimtai.”

Patyčias ir užgauliojimus kenčiančiam vaikui 81 proc. apklausos dalyvių patartų papasakoti apie tai suaugusiesiems (tėvams, mokytojams), tikintis, kad jie turėtų pagelbėti. Tačiau vaikai dažnai įsitikinę, kad suaugusieji negali padėti išspręsti patyčių problemos, o pasipasakojus jiems bus dar blogiau. Pasidalinti sunkumais vaikas nedrįsta ir dėl mito, kad prisipažinus apie patiriamas patyčias tampama skundiku. Kas penktas apklausos dalyvis mano, kad vaikams nederėtų skųstis dėl patyčių, nes skundikų niekas nemėgsta. Šią nuostatą būtina keisti – vaikams derėtų paaiškinti, kad kreiptis pagalbos svarbu ir tai padeda įveikti sunkumus, su kuriais vienam susidoroti neįmanoma. Papasakoję apie patyčias, jie gali padėti ir sau, ir kitiems vaikams.

„Per metus „Vaikų linijos” konsultantams paskambina apie 2500 vaikų, kurie pasakoja apie patiriamas ar stebimas patyčias. Tai vienas dažniausių sunkumų, dėl kurio vaikai kreipiasi pagalbos, – pastebi „Vaikų linijos” psichologė. – Vaikai ne tik ieško supratimo, bet ir tikisi konkrečių pasiūlymų, kaip pakeisti situaciją. Tuo turėtų rūpintis ir tėvai bei kiti artimi suaugusieji. Jie gali tinkamai įvertinti vaiko aplinką ir patyčių situacijos dalyvius, padėti vaikui rasti būdus, kaip reaguoti į patyčias, aptarti, ką gali keisti pats vaikas, kada turi įsijungti suaugusieji.”

36 proc. apklausos dalyvių siūlo sustabdyti patyčias „duodant atgal”. Tokį patarimą sustabdyti patyčias dažnai vaikai išgirsta ir iš tėvų. Nors tėvai neretai patys jaučiasi bejėgiai, visgi nederėtų pamiršti, kad patyčių pagrindas – nelygiavertis jėgų santykis: paprastai skriaudėjai būna fiziškai ar emociškai stipresni. Dėl to sunku apsiginti be išorinės pagalbos.

Tėvai pirmiausia turėtų išklausyti vaiką ir kartu išsiaiškinti. Būtina aptarti su vaiku veiksmus, kartu siekti pakeisti atmosferą klasėje ir santykius su bendraamžiais. Labai svarbu apie patyčias kalbėtis su mokytojais, mokyklos administracija. Patyčios nesiliauja greitai ir vienas žmogus negali jų sustabdyti, tačiau jei vaikas jaučia tėvų paramą, jis saugesnis ir patyčios jam sukelia mažesnį stresą.

Vaikams ir paaugliams išgyventi sunkumus padeda ir „Vaikų linija„, rugsėjį renkanti naujas savanorių grupes. Visus, norinčius išklausyti vaikus ir gauti vertingų psichologinių žinių, kviečia tapti „Vaikų linijos” savanoriais. Registruotis galima svetainėje www.vaikulinija.lt. Vaikams reikia jūsų pagalbos!

Ruošiantis mokyklai nepakanka pasirinkti ugdymo įstaigą ar parūpinti mokyklinių prekių. Būsimų mokinių tėvai arba globėjai dažnai susimąsto, ar vaikas pasirengęs lankyti mokyklą.

Mokymasis – nauja vaiko veikla, jam teks bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, prisitaikyti prie kitokio gyvenimo ritmo bei dienos režimo. Psichologų nuomone, vaiko gebėjimas rašyti, skaityti ar skaičiuoti dar negarantuoja, kad pirmokas greitai adaptuosis mokykloje. Labai svarbus vaiko savarankiškumas bei gebėjimas užmegzti naujus kontaktus su suaugusiaisiais ir kitais vaikais. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologė R. Vaitkienė pataria tėveliams, kaip padėti vaikams adaptuotis mokykloje:

• Kartu su vaiku užsukite į naują mokyklą gerokai prieš mokslo metų pradžią. Tai patogu padaryti, pavyzdžiui, prieš vasaros atostogas. Pavaikštinėkite koridoriais, susipažinkite su mokytoja. Per vasarą vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.
• Atkreipkite dėmesį, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios iš jos grįžta. Uždaresnis vaikas kartais nedrįsta pasipasakoti apie sunkumus. Stebėkite, ar nepasikeitė vaiko elgesys ar emocijos, ar neatsirado somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).
• Pasiteiraukite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, paaiškinti. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, o tėvų supratimas, tiesiog pabandykite pajausti vaiko situaciją.
• Vaikui lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali pasidalinti savo išgyvenimais.
• Pradinukas, ypač pirmokėlis, naujoje mokykloje gali jaustis nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, dažniau bendraukite su mokytoja. Nevenkite paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jaučiasi klasėje, ar per pertraukas žaidžia su kitais vaikais.
• Nedera sakyti vaikui „tu nieko nesugebi gerai padaryti”, ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?”. Šie žodžiai tik padidins vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi, taigi pasistenkite nenuvertinti savo atžalos.
• Nestiprinkite vaiko baimės klausimu „ar labai bijai eiti į mokyklą?” ir kt. Jei vaikas bijo, pasakykite, kad jį suprantate ir daugelis vaikų tai patiria. Gal ir patys kadaise taip jautėtės – pasidalykite savo patirtimi su vaiku.
• Uždaresniam, drovesniam vaikui pasiūlykite nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai. Piešdamas vaikas ne tik išlieja emocijas, bet iš naujo išgyvena tam tikras situacijas.
• Drąsesniam, judresniam, aktyvesniam vaikui sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, todėl po pamokų pasiūlykite aktyvių užsiėmimų. Padėsite jam atsikratyti įtampos ir per dieną susikaupusio nerimo.

Kiekvienas vaikas individualus, vieni greičiau prisitaiko prie naujos situacijos, kitiems reikia daugiau laiko. Būkite kantrūs, palaikykite savo vaiką ne vien žodžiais: jam reikia ir jūsų švelnumo bei apkabinimo. Tiesiog darykite tai nuoširdžiai.