Kada šaltis sukelia alergiją?

Šalčio alergijos priežastys iki šiol nėra iki galo išsiaiškintos. Ji gali atsirasti dėl kitų ligų, pavyzdžiui, krioglobulinemijos (susijusi su kraujyje pakitusiais baltymais). Viena iš priežasčių yra imuninės sistemos susilpnėjimas po virusinių infekcijų: gripo, sukeltų kitų kvėpavimo takų virusų, vėjaraupių, hepatito, herpeso, taip pat – mikoplazmų ir kt. Manoma, kad šalčio dilgėlinės priežastis gali būti lėtinės ligos: reumatoidinis artritas, tonzilitas ir kitos.

Paprastai negalavimai pajuntami būnant šaltyje arba jau grįžus namo. Kad atsirastų tokios alergijos simptomai, nereikia labai žemos temperatūros – gali užtekti pliusinės 15 laipsnių, ypač jei yra drėgna ir vėjuota. Ši alergija gali prasidėti ir vaikui prisilietus prie šalto daikto, pavyzdžiui, laikantis šaltų turėklų viešajame transporte, plikomis rankomis lipdant sniego gniūžtes, suvalgius šalto maisto, pavyzdžiui, ledų, išgėrus šalto gėrimo. Tokią alergiją gali sukelti vėsus vanduo maudantis.

Šalčio dilgėlinė vadinama netipine ar pseudoalergija, nes šią ligą sukelia ne įprastiniai alergenai, o šaltis. Organizmas, apsisaugodamas nuo peršalimo, perduoda signalą imuninėms ląstelėms gaminti biologiškai aktyvias medžiagas, o jos sukelia alerginę reakciją.

Kaip atpažinti?

Šalčio dilgėlinės simptomai yra panašūs į kitokios alergijos. Dažniausiai šaltis paveikia atviras kūno vietas (veido ir rankų): sukelia nepaprastą niežėjimą, oda parausta, gali atsirasti pūslių. Šie negalavimai pajuntami po kelių minučių, išėjus į šaltą orą, ir išnyksta per 30–60 min. Tačiau ilgiau pabuvus šaltyje nemalonūs simptomai gali atsirasti ne tik šalčio paveiktose vietose. Bėrimų gali būti ir uždengtose vietose – visame kūne.

Sergant šia alergija, išėjus į lauką, gali užsikimšti nosis, kamuoti nuolatinė sloga ir ašarojimas. Liečiant šaltus objektus gali ištinti rankos, nuo šalto gėrimo ar maisto dilgčioja ir patinsta lūpos, sunkesniais atvejais patinsta gerklos ir pasunkėja kvėpavimas.

Tačiau šie negalavimai nebūtinai byloja apie šalčio alergiją. Jei vaikui pabuvus šaltyje oda parausta, ima pleiskanoti, mažylis grįžta namo išraudęs, galbūt odelė tiesiog jautri, ją gali sudirginti ir striukės apykaklė, šalikas ar pirštinės. Vaikas gali būti alergiškas kokioms nors drabužių medžiagoms: vilnai, pūkams ir pan. Aprenkite mažylį kitais drabužiais, ir jei tada abejonių išlieka, galima atlikti alerginius tyrimus.

Norėdami patikrinti, ar vaikas nėra alergiškas šalčiui, ant vidinės dilbio pusės palaikykite ledo kubelį. Jei po poros minučių šis odos plotelis pasidaro blyškus arba parausta – alergijos nėra. Bet jeigu toje vietoje atsiranda nedidelis patinimas, oda pradeda niežėti ar iškyla pūslių, turėtumėte kreiptis į gydytoją. Tiksli ligos diagnozė nustatoma pagal kraujo tyrimą ar kitais metodais.

Ar liga pavojinga ir kaip ji gydoma?

Tokie šalčio alergijos požymiai kaip odos sausumas, paraudimas ar niežėjimas nėra pavojingi – juos galite sumažinti šiltai aprengę vaiką ir apsaugoję atviras kūno vietas kremu. Ilgai būnant šaltyje arba maudantis šaltame vandenyje, gali ištikti pavojinga anafilaksinė reakcija: pasidaro silpna, nukrinta kraujospūdis, net gali pritemti sąmonė. Tokiais atvejais prireikia ir skubios pagalbos.

Dėl rimtesnių negalavimų, pavyzdžiui, ilgai neišnykstančių patinimų, kurie gali sukelti dusulį, geriausia pasitarti su gydytoju. Jei alergija stipri, gydytojas skiria adrenalino autoinjektorių, kurį visada reikia nešiotis su savimi.

Nors šalčio dilgėlinė nėra tikroji alergija, ji gydoma antihistamininiais vaistais, tačiau preparatą turėtų parinkti gydytojas. Visiškai išgydyti šalčio alergijos neįmanoma, vaistai tik palengvina ligos simptomus. Bet gera žinia, kad vieniems po kelių mėnesių, kitiems prireikia maždaug 5 metų, bet ši liga praeina savaime – taip pat netikėtai, kaip pasirodė.

Kaip apsaugoti vaiką nuo šalčio alergijos?

Pagrindinis tėvelių darbas – tinkamai apsaugoti vaiką, nors šaltuoju sezonu nesusidurti su šalčio alergija mūsų klimato sąlygomis nelengva – juk reikia vengti ir žvarbaus oro, ir vėjo, ir drėgmės.

• Pirmiausia rekomenduojama neperkaisti, praustis šiltu vandeniu, dėvėti šiltus drabužius, pagamintus iš natūralių audinių.
• Išeinančiam iš namų vaikui užriškite šaliką, uždėkite šiltą kepurę, nuo vėjo gelbstintį gobtuvą, užmaukite pirštines.
• Vaiko veidas ir galūnės neturi būti drėgnos, nes drėgmė pritraukia šaltį ir jis veikia dar stipriau.
• Stebėkite orų prognozę – geriau neikite pasivaikščioti žemesnėje temperatūroje.
• Nepamirškite apie kremą, kuris sudaro apsauginę plėvelę ir neleidžia šalčiui pažeisti atviras kūno vietas: skruostus, nosį, lūpas. Išeidami į šaltį, prieš 30 minučių patepkite vaiko veidą ir rankas riebiu kremu.
• Neduokite vaikui maisto iškart iš šaldytuvo, šaltų gėrimų.
• Nesodinkite į šaltą automobilį, palaukite, kol įšils.
• Stiprinkite vaiko imunitetą, sveikai maitinkite, duokite daugiau vaisių ir daržovių.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Ar žinote, ką daryti kiekvienu atveju, ir kaip apsiginti nuo kandžiojančių niekdarių, kad jiems nepavyktų prasibrauti iki mažylio.

Uodo įkandimo vietos svarbu nenukasyti?

Šie vabzdžiai siurbdami kraują išskiria krešėjimą stabdančią medžiagą, o atsiradę nedideli niežtintys kauburėliai yra alerginė odos reakcija į ją. Uodų, įvairių mašalų sugelta švelni mažylio oda nukenčia labiau negu suaugusiųjų. Įkandimo vietą labai niežti ir vaikas gali nusikasyti iki kraujo, o tada paprasta patekti infekcijai.

Sukandžiotą vietą nuplaukite su muilu ir nusausinkite. Kad sumažėtų patinimas, įkandimų vietą atvėsinkite uždėję ledukų, tada patepkite dezinfekuojamuoju tirpalu. Kad vaikas nesikasytų, naudokite uždegimą, niežulį ir tinimą mažinantį antihistamininį tepalą.

Sumažinti erzinantį niežulį galite sodos tirpalu (arbatinį šaukštelį sodos ištirpinę stiklinėje vandens), palaikę ant pažeistos vietos medetkų nuoviru suvilgytą marlės tamponą. Tokios pat priemonės tinka ir apkandžiojus mažoms muselėms – mašalams. Tada taip pat gali atsirasti nemenkų patinimų.

Bitės – ne tik saldaus medaus nešėjos

Sveikiems vaikams bičių, vapsvų ir širšių įgėlimai nėra pavojingi, jeigu jų nedaug. Bet kai įgėlimo vieta yra burna ar ryklė, patinimas gali užverti kvėpavimo takus ir atsiranda dusulys. Todėl tenka skubiai kviesti gydytoją.

Bitė įgėlusi pati žūva, palikdama vaiko kūne geluonį, kurį reikia nedelsiant atsargiai ištraukti. Tai daroma nesuspaudžiant nuodų maišelio. Pincetu ar pirštais traukti nepatariama, nes suspaudus geluonį daug jame esančių nuodų pateks į organizmą. Geluonį galima ištraukti plastikinės kortelės kraštu ar neaštriu peiliu, švelniai ir atsargiai braukiant palei odą. Širšės ir vapsvos geluonies žaizdelėje nepalieka.

Įgėlimo vietą reikia nuplauti, suvilgyti dezinfekuojamuoju tirpalu. Numalšinti skausmą padės šaldomasis kompresas, kuriam tinka ir į rankšluostį įvyniotas užšaldytų daržovių maišelis arba vandeniu suvilgyta nosinė ar servetėlė. Tada sugeltą vietą patepkite antihistamininiu preparatu, kuris sumažins niežėjimą ir patinimą. Jeigu tai nepadeda, reikėtų duoti vaistų nuo alergijos, kurie parduodami be recepto.

Vis plintant patinimui ir blogėjant vaiko būklei, kvieskite greitąją medicinos pagalbą arba skubiai važiuokite į gydymo įstaigą.

Kai bitės įgėlimas pavojingas

Didelė žala, kurią gali padaryti bitės, vapsvos ar širšės, stipri alerginė reakcija. Nedidelis paraudimas ir patinimas greitai praeina. Bet alergiškiems įgėlimams vaikams gali atsirasti daug sunkesnių negalavimų – dilgėlinis bėrimas, silpnumas, karščiavimas, kūno dalies tinimas, dusulys.

Sunki įgėlimo pasekmė yra anafilaksinis šokas, kuris dažniausiai ištinka iš karto – įgėlus vabzdžiui. Apninka dilgėlinis bėrimas, tinsta, pavyzdžiui, lūpų, ausų, vokų oda. Pažeidžiama kvėpavimo sistema: pasunkėja kvėpavimas, atsiranda dusulys, kosulys, užburksta nosis. Taip pat pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema, todėl pasidaro silpna, vaikas išblykšta, gali apalpti, netekti sąmonės. Sutrikus virškinimui vaiką pykina, skauda pilvą, atsiranda viduriavimas, vėmimas.

Atsiradus stipriai alerginei reakcijai, pirmoji pagalba yra suleisti adrenalino. Jeigu vaikas yra alergiškas vabzdžių išskiriamoms medžiagoms, visada su savimi į gamtą pravartu pasiimti gydytojo skirtą adrenalino preparatą, kurį sušvirkšite į raumenis. Patogiausia naudoti automatinį adrenalino švirkštą.

Alergiškam vaikui vasaros vaistinėlėje reikia turėti gydytojo paskirtą antihistamininį preparatą. Be to, svarbu ne tik greitai palengvinti vaiko būklę, bet ir iš anksto pasirūpinti, kaip išvengti vabzdžių įkandimų.

Skruzdės kanda skaudžiai

Skruzdės įkandimo vietą skauda neilgai, bet stipriai, atsiranda nedidelė pūslelė, paraudimas ir niežulys. Nemalonius pojūčius galite sumažinti šaldydami ir dezinfekuodami sukandžiotą odą.

Paaiškinkite vaikui, kad skruzdėlyno negalima liesti nei rankomis, nei pagaliuku. Ilsėdamiesi gamtoje, patikrinkite vietą, kurioje ketinate įsikurti, ar nėra šių mažųjų gyvių.

Ką daryti įsisiurbus erkei?

Erkės įkandimas gali baigtis liūdnai – rizikuojame užsikrėsti erkiniu encefalitu arba Laimo liga. Nuo erkinio encefalito geriausiai apsaugo skiepai, o nuo Laimo ligos, deja, skiepų nėra. Įsitvirtinusi odoje, erkė siurbia kraują ir išskiria seiles, kuriose yra skausmą malšinančių medžiagų, todėl jos įsisiurbimas nepajuntamas.

Pastebėję vaiko odoje įsisiurbusią erkę, tuojau pat kreipkitės į gydytoją – jis išims vabzdį ir nusiųs į laboratoriją tyrimui. Šalinant erkę svarbu jos nepažeisti, kad žaizdoje neliktų šio vabzdžio dalių. Taigi geriau jos netraukti patiems.

Erkės paprastai slepiasi žolėje ir neaukštuose krūmuose. Todėl vaikštinėjant miške drabužiai turi uždengti visą vaiko kūną, būtina ir gerai prigludusi kepurė. Grįžusį iš miško mažylį atidžiai apžiūrėkite.

Išvengti įkyrių vabzdžių padės repelentai

Geriausias būdas apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų ilsintis gamtoje – atbaidyti juos repelentais. Repelentai gaminami purškiklių arba kremų, tepalų, pieštukų pavidalo.

Vaistinėse galima įsigyti ir jautriai vaikų odai tinkančių šių priemonių, kurios pagamintos iš natūralių medžiagų. Tokiais repelentais būtinai patepkite ar apipurkškite atviras vaiko kūno vietas.

Jeigu pasirinkote purškiklį, svarbu jį naudoti taip, kad jame esančių medžiagų nepatektų į akis arba kvėpavimo takus. Prieš purkšdami, paprašykite vaiko užsimerkti ir užčiaupti burnytę.
Patiems mažiausiems galite išbandyti kitokį repelentą – rutulinį pieštuką ar specialią vabzdžius atbaidančią apyrankę, kuria apjuosite mažylio rankytę.

Kelios gudrybės, padėsiančios išvengti vabzdžių

• Atostogaujant sodyboje nuo įvairių skraidančių vabzdžių apsaugos specialus ant lango ir atvirų durų pritvirtintas tinklelis. Lovelę arba vežimėlį galite uždengti marle. Geriau neatidarykite langų važiuodami automobiliu.

• Bites ir širšes erzina mosikavimas rankomis, bandant jas nuvyti, todėl joms atskridus derėtų išlikti ramiems.

• Iškylaudami nelaikykite atidarytų gėrimų butelių, kuriuose įkritusio vabzdžio galite nepastebėti. Maistą iškylaudami gamtoje taip pat laikykite sandariai. Vaikams lauke geriau nevalgyti vaisių, ledų, negerti saldžių gėrimų. Bites, vapsvas ir širšes traukia saldaus maisto bei gėrimo kvapas, vabzdys gali pasikėsinti, pavyzdžiui, į kompotą, esantį mažylio buteliuke.

• Pavojingos vietos lauke – žydinčių augalų pievos. Įspėkite vaiką, kad neliestų jokių vabzdžių, neskintų gėlių, nes jose gali būti bičių.

• Miške ar pievoje vaiką aprenkite šviesiais drabužiais, kad lengvai pastebėtumėte ant jų patekusius vabzdžius. Palaidinės ar džemperio rankovės turi būti ilgos ir prigludę prie riešų, ilgų kelnių galai – tai pat prigludusia apačia. Venkite vietų, kur daug krūmų ir aukšta žolė.

Parengė Undinė Gilė

Nuo ko priklauso vaiko imuninė sistema, kodėl vienų vaikų imunitetas silpnesnis, o kiti atsparesni?

Imunitetą lemiantys veiksniai priklauso nuo vaiko amžiaus. Imuninė sistema pradeda formuotis dar įsčiose ir rūpintis ja reikia jau besilaukiant, o ne išleidus vaiką į darželį. Nėštumo laikotarpiu visas maisto medžiagas – kenksmingas ar naudingas – vaikas gauna iš mamos organizmo. Svarbūs veiksniai per nėštumą – būsimos mamos sveikata, jos gyvenimo būdas ir mityba. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji rūko, netinkamai maitinasi, vaiko imunitetas gali nusilpti jam dar negimus.

Nėštumo metu atsiranda ir alergijos. Dauguma nėščiųjų mėgsta pasmaguriauti: vienos valgo daug jogurto, kitos neatsilaiko prieš sūrelius arba egzotinius vaisius, ir dėl to vaiko organizmas įsijautrina dar įsčiose. Mažylis jau gimsta linkęs į alergijas, o paskui dažniau serga. Alergiški vaikai serga sunkiau ir sveiksta lėčiau, nes jų imuninė sistema vis kovoja su kokiu nors alergenu, o kartu susidoroti dar ir su virusais neužtenka jėgų.

Antras imuniteto formavimosi etapas yra laikotarpis po gimdymo. Labai svarbios pirmosios gyvenimo minutės, valandos, dienos. Daug mokslinių tyrimų įrodė, kad žymiai stipresni ilgai mamos pienu maitinti vaikai, ypač gavę priešpienio. Imuninę sistemą labai pažeidžia jau pirmosiomis dienomis vartoti antibiotikai.

Imuniteto pagrindas formuojasi nėštumo, gimdymo laikotarpiu ir anksti pradėjus žindyti pagimdžius. Gera pradžia padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo, vėliau – darželyje, kai daugumai atsiranda problemų.

Kodėl neturinčio polinkio į alergijas, gana atsparaus vaiko imunitetas nebeapsaugo darželyje?

Darželinuko imunitetas ne tiek medicininė, kiek socialinė problema. Vienuose darželiuose serga daug vaikų, kituose – tik vienas kitas, o yra grupių, kuriose ligos labai retos. Tai priklauso nuo paprastų aplinkos sąlygų: vėdinimo, šildymo, oro temperatūros; ir, žinoma, auklėtojų priežiūros. Tėvai papasakoja daug istorijų iš darželio gyvenimo. Pavyzdžiui, auklėtoja prieš pietų miegą gerai išvėdina patalpą, ir lovytės įšąla. Vaikas nusirengia ir atsigula į ledinę lovą, o galbūt jis ką tik grįžęs į darželį po ligos. Pusvalandį drebėdamas stengiasi sušilti, tik spėja užmigti, ir jau laikas keltis. Suprantama, vėdinti reikia, bet svarbiausia tinkamai tai daryti. Kai kurių darželių personalui trūksta tokių žinių, įgūdžių, kartais net geranoriškumo.

Iniciatyvūs tėvai matavo darželyje ir oro taršą, ir anglies dioksido koncentraciją, teikė siūlymų savivaldybei, kaip pagerinti sąlygas, net apskaičiavo, kiek būtų sutaupyta, jeigu vaikai mažiau sirgtų, deja, pastangos nesulaukė atgarsio.

Bėda, kad neturime organizacijos, kuri stebėtų situaciją darželiuose ir imtųsi veiksmų ją gerinti. Teko girdėti, kad Prancūzijoje virtuvės šefai susirenka į konferenciją ir aptaria, kaip pagaminti, pavyzdžiui, brokolių suflė, kad vaikai pamėgtų šią daržovę. O mūsų darželiuose nuo sovietmečio taip ir liko juodoji arbata su cukrumi – nei aplinka, nei valgiaraštis nesikeičia. Vaikams organizuojama daug švenčių, kuriama žaidimų, bet apie sveikatą galvojama mažai. Tai yra didžiausia problema.

Didelė tikimybė užsikrėsti, jeigu grupėje yra kosėjančių ir sloguojančių vaikų. Tėvai dažniausiai nekreipia dėmesio į tokius negalavimus ir sergantį vaiką atveda į darželį. Pavyzdžiui, viena mama guodėsi: „Pričiaudė mano vaikui į lėkštę, tai kaipgi jis nesusirgs.“ Mamos piktinasi, kad yra vaikų, kurie ateina į darželį net snargliuotais rankogaliais. Akivaizdu, kad ligos ne visada konkretaus vaiko problema. Iš saugių namų patekęs į labai nepalankias sąlygas, net sveikas vaikas vargu ar sugebės atsilaikyti.

Gal tėvai per mažai pratina vaiką prie tų nepalankių sąlygų? Kiek įtakos vaiko atsparumui ligoms turi, pavyzdžiui, grūdinimas?

Grūdinimas prasideda nuo gryno oro, o kiek jame būna miesto vaikas? Kaime gyvenantis mažylis išbėga į didelį kiemą, pievą ar miškelį. Daugiabučių apsuptyje esantis miestiečio kiemas dažniausiai betonuotas, po langais stovi keliasdešimt automobilių, o balkone rūko kaimynas. Kiek yra kiemų su vaikų žaidimų aikštelėmis, kur galima pasikapstyti smėlio dėžėje, kiek žiemą įrengtų čiuožyklų? Vyresniam vaikui dar sunkiau rasti, kur ir ką nuveikti lauke. Ne visuose miesto rajonuose yra parkų ir žaliųjų zonų, o ar dažnai tėvai išvyksta su vaikais už miesto – į gamtą? Pagrindinis ir paprasčiausias grūdinimo būdas – buvimas gryname ore, gamtoje – sunkiai įmanomas miestiečiams.

Kitas dalykas, kad tėvai laisvalaikiu dažnai įbruka vaikui į rankas kompiuterį arba telefoną, kad leistų ramiai pailsėti jiems patiems, pavyzdžiui, panaršyti feisbuke. Paskui sutemsta ir per vėlu kur nors eiti – taip diena ir baigiasi. Ką jau kalbėti apie tokias grūdinimo procedūras, kaip apipylimai vandeniu, jei vaikas net į lauką neišleidžiamas?

Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų: išvėdinti namus ir neprisirūkyti prieš grįžtant į juos. Daugybė rūkančių tėčių ir mamų nežino, kad nuodingos cigarečių medžiagos iš plaučių išsiskiria dar ištisą parą – rūkymas lauke ar balkone namų neapsaugo. Tabako teršalai pasklinda namų ore ir vaikas, galima sakyti, rūko, nors ir be cigaretės.

Dar viena būtina stipraus imuniteto sąlyga – fizinis aktyvumas, o judėjimo vaikams trūksta. Mažylius tėvai vežioja automobiliu, lauke, užuot pabėgiojęs, vaikas prasėdi vežimėlyje. Taip pat ir mokykloje – liepiama ramiai sėdėti, ir net per pertraukas. Mažai judančio vaiko kraujotaka sulėtėja, dėl to organizmas gauna mažiau maisto medžiagų. Ko tuomet galime tikėtis iš imuniteto?

Dažnai netinkamai valgome ir patys, ir vaikus taip maitiname. Kokios didžiausios imunitetui kenkiančios vaikų mitybos klaidos?

Grynas vanduo ir maistas labai svarbus vaiko, kaip ir suaugusiojo, sveikatai. Ar kuriame nors darželyje duoda vaikams atsigerti vandens? Nepratina jo gerti ir mamos.

Daugiausia imuninių ląstelių gyvena žarnyne, ir tas ląsteles turime maitinti. Sveikas maistas reikalingas ne vien tam, kad gautume užtektinai vitaminų, antioksidantų ir visų kitų gyvybei svarbių medžiagų, bet ir normaliai žarnyno mikroflorai maitinti, nes nuo jos priklauso imunitetas.

Pavojingiausias imuniteto žudikas – antibiotikai. Vaikas suserga, geria antibiotikus, paskui vėl suserga, ir jam vėl duodama šių vaistų – užburtas ratas toliau sukasi. Antibiotikai žudo gerąją žarnyno florą, todėl gydytis jais verta tik būtiniausiais atvejais. Deja, daugelis šiuolaikinių mamų antibiotikų kaskart griebiasi net nuo slogos. Žarnyno mikroflorą suardome labai greitai, o atkurti ją ypač sunku. Nemanykite, kad po antibiotikų kurso išgelbės gerosios bakterijos.

Dažnai tėvams tenka priminti, kad žarnyno bakterijos yra kaip gyvūnas augintinis, kuris žus, jeigu neduosime jam valgyti. Taip ir gerosios bakterijos – neužtenka jų išgerti, turime duoti ir maisto – ląstelienos. Jeigu esame įpratę maitintis batono ir dešros sumuštiniais, dribsniais su pienu, saldžiais sūreliais, blynais ir makaronais, – ląstelienos negauname. Išgertos bakterijos nemaitinamos žūsta ir jų gėrimas neatneša jokios naudos.

Žarnyno mikroflorą maitina sveiki grūdai su visomis savo vertingosiomis dalimis, virtos ir šviežios, ypač raugintos, daržovės, ankštinių augalų gaminiai, vaisiai, sėklos, riešutai. Pavyzdžiui, keptą patiekalą vaikui galima pagaminti iš visų grūdo dalių miltų, įberti sėlenų, kad būtų daugiau ląstelienos.

Vis dalinu tėvams atmintines, kad didžiausias imuniteto priešas – cukrus. Daugybė tyrimų įrodė, kad cukrus žudo imuninės sistemos ląsteles, pašalina iš organizmo vitaminą C ir t. t. Nebūtina visiškai atsisakyti saldumynų – yra daug saldžių vaisių, uogų, o vaikai nuolat maitinami cukrumi. Iš didelės meilės visokiausiais dirbtiniais saldumynais vaikus lepina seneliai. Jais maitiname ir prastai valgantį vaiką – kad tik ką nors suvalgytų, tik jokios naudos iš tokio maisto nėra. Paradoksalu, bet net gydome vaiką sirupu su cukrumi arba duodame vitamino C saldainiukų. Taip maitinamam ir gydomam susirgusiam vaikui labai sunku pasveikti.

Kada vaikui derėtų duoti imunitetą stiprinančių preparatų ir kokie iš jų tinkamiausi?

Tėvai žino, kad imunitetui padeda vitaminas C, bet vertingiausias yra maiste esantis natūralus vitaminas C, nes tabletėje – sintetinė askorbo rūgštis. Be to, yra daug problemų, kurių neišspręs vien koks nors preparatas. Imunitetas priklauso nuo veiksnių visumos.

Pirmiausia pagalvokime, ką galime padaryti patys. Pavyzdžiui, geriau vėdinkime namus, būtinai išnaikinkime pelėsį, įpratinkime šeimą gerti vandenį ir sveikai maitintis, taip pat išspręskime socialines, psichologines problemas. Preparatai imunitetui stiprinti – paskutinė grandis. Jie reikalingi vaikams, kurie vartojo daug vaistų, ypač antibiotikų, taip pat  dažnai sergantiems. Geriausia, kad tai būtų natūralios augalinės priemonės. Savo praktikoje kiekvienam vaikui siūlau individualų sprendimą – pagal problemą sukėlusias priežastis.

Daug rašoma ir kalbama apie tai, kad vaiko sveikatą lemia ir emocinė būsena. Posakį „visos ligos nuo nervų“ galima prisiminti ir kalbant apie vaikus. Jeigu namie tvyro tėvų nesantaika, kelianti nuolatinį stresą, arba vaikas gyvena slegiamas nerimo, nežinios, baimės ir pan., nesitikėkime, kad jo imunitetas bus stiprus. Tuomet nei vitaminas C, nei sveika mityba stebuklo nepadarys.

Kaip patartumėte tėveliams tinkamai gydyti susirgusį vaiką šaltuoju periodu, kai ypač puola ligos?

Greičiau pasveikti padeda rami aplinka, vaikui duokite daug skysčių, vitaminingų gėrimų, pavyzdžiui, su spanguolėmis, šaltalankiais, greipfrutais. Sunkiausias darbas yra girdyti vaiką. Jeigu karščiuojantis ligoniukas nenoriai geria, prisėskite šalia ir girdykite po truputį su šaukšteliu, pipete arba per šiaudelį.

Daug kalbama ir rašoma, kad nereikia baimintis vaikų karščiavimo. Tėvams patariu ne tik žiūrėti į termometrą, bet atsižvelgti ir į vaiko savijautą. Kai vaikas geria užtektinai skysčių ir yra žvalus, neverta pasiduoti panikai. Temperatūra duoda ir naudos – vaiko imuninė sistema kovoja, gamina antikūnus, įgyja patirties. Jei neleisime pasipriešinti pačiam organizmui, kitą kartą jis neatpažins to paties viruso ir vaikas vėl susirgs.

Karščiuojančiam vaikui galima apmauti vėsiame vandenyje su actu sudrėkintas kojines, ant alkūnių ir riešų uždėti šaltą kompresą. Temperatūrą galite numušti be vaistų: drungnu vandeniu sudrėkinta ir išgręžta audinio skiaute nušluostykite kūnelį ir leiskite nudžiūti. Stebėkite karščiuojančio vaiko savijautą. Jeigu jis gerai jaučiasi, taip gydykitės 1–2 dienas, duokite daug natūralių produktų, turinčių vitamino C, ir pasveiks.

Sunkesniais atvejais rinkitės natūralius preparatus. Savo praktikoje naudoju homeopatinius preparatus – jie padeda ir nuo temperatūros, ir nuo uždegimo, natūraliomis priemonėmis sėkmingai gydau bronchitą ir anginą. Žinoma, jeigu vaiko liga rimta, prireikia ir antibiotikų, bet retai.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Svarbiausia – neįsileisti alergenų į namus

Visuomenės sveikatos specialistai nuolat primena, jog alergiškas vaikas ar suaugusysis turėtų stengtis nesusitikti su alergenu. Jeigu sergate šienlige, venkite žydinčių pievų ir nenupjautų vejų. Žiedadulkių koncentracija didžiausia sausomis ir vėjuotomis dienomis, todėl tuo metu nedera būti gryname ore. Į lauką eikite su akiniais, o nosies vidų derėtų tepti apsauginiu tepalu. Grįžus iš lauko geriausia išsimaudyti bei persirengti – kad žiedadulkių nepatektų į namus. Prireikus nusiprauskite veidą ir akis šaltu vandeniu.

Jei vaikas alergiškas vabzdžių įkandimams, šiltuoju metų periodu neleiskite jam vaikščioti basomis, naudokite įvairias tepamas ar purškiamas vabzdžius atbaidančias priemones. Lietuvos Alergijos ir astmos asociacijos prezidentė prof. Rūta Dubakienė perspėja, kad vabzdžiai gali sukelti grėsmingiausią alerginę reakciją – anafilaksinį šoką. Jo metu kraujospūdis gali sumažėti net iki nulio, kamuoja dusulio priepuoliai, ištinsta gerklė, apninka dilgėlinis bėrimas. Vaikas ar suaugęs žmogus gali mirti. Jeigu anksčiau vaikas ar jūs patyrėte stiprią alerginę reakciją į įkandimą, vertėtų turėti adrenalino. Tai pirmoji pagalba netikėtai įgėlus vabzdžiui.

Namų bei darbo aplinka

Žiedadulkėms alergiški žmonės turi ne tik vengti vietų, kur yra daug žalumos, bet ir pasirūpinti, kad žiedadulkės nesklistų po namus. Pavasarį kasdien valykite dulkes bei atsisakykite kilimų, ant kurių gali nusėsti į namus patekusios žiedadulkės. Langus, stoglangius, lauko, balkono ir terasos duris apsaugokime specialiais antialerginiais tinkleliais. Tinklelis, priešingai nei purškikliai, ilgalaikė apsauga ir nedirgina nosies. Tokie tinkleliai yra tankesni nei įprastiniai, todėl į namų vidų neįskris ne tik vabzdžiai, lapai bei pienių pūkai, bet ir ypač smulkios žiedadulkės. „Taigi namus galima vėdinti nesibaiminant, kad į juos pateks alergenų. Taip pat namai bus nuolat vėdinami ir juose nesikaups dulkės. Tai itin svarbu alergiškiems žmonėms“, – pasakoja M. Jančauskas.

Anot specialisto, paprastai šiais tinkleliais pradedama domėtis vasaros pradžioje, kai alergijos kamuojami žmonės nebeiškenčia ūmių ligos simptomų. „Lietuvoje šienligė prasideda ankstyvą pavasarį, sužydus lazdynams. Jei suvalgius lazdyno riešutą ima graužti burną, pasigavote šią ligą“, – sako Lietuvos Alergijos ir astmos asociacijos prezidentė prof. Rūta Dubakienė. Pagal alergiją sukeliančių žiedadulkių rūšį, liga gali tęstis net iki spalio mėnesio. Todėl apsauga nuo alergenų patariama pasirūpinti iš anksto, kol dar nepajutome negalavimų patys ir nesiskundžia jais vaikas.

Užpuolus alergijai – svarbu kreiptis į gydytoją

Vilniaus universiteto tyrimų duomenimis, Lietuvoje yra apie 50 augalų rūšių, kurių žiedadulkės sukelia alergiją. Smulkesnės žiedadulkės sukelia stipresnius negalavimus. Mat smulkutės žiedadulkės prasiskverbia giliau į kvėpavimo takus. Žolių ir piktžolių žiedadulkės pavojingesnės negu medžių. Lietuvoje dažniausi alergenai – motiejuko, šunažolės, avižuolės, eraičino, javų žiedadulkės. Alergenu dažnai tampa lazdynų, alksnių, beržų žirginiai ar gluosnių „kačiukai“.

Alergija kamuoja ir mažus vaikus, ir suaugusiuosius. Pirmąkart liga gali užklupti bet kokio amžiaus žmogų. Vieni pajunta atskirus alergijos simptomus – tokius kaip sezoninis konjunktyvitas (akių uždegimas). Ligonio akys parausta, peršti, ašaroja ar net skauda, jis bijo šviesos. Dar viena pavasarį paūmėjanti alergija – rinitas. Paprastai tariant, tai stipri sloga drauge su intensyviu čiauduliu. Esant rinitui paburksta, tinsta ir niežti nosį. Kitus kankina kompleksinė alergija – šienligė. Jos simptomai: konjunktyvitas, rinitas, taip pat – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, gali perštėti ir niežėti gerklę ar gomurį. Vaikas gali susirgti Kvinkės edema. Tai dilgėlinė: per keletą minučių ištinsta vokai, lūpos, ausų kaušeliai, juos niežti ir degina. Prie šienligės gali prisidėti ir sezoninė žiedadulkių astma. Vasarą intensyvėjant saulei, sulaukiama dar vienos nekviestos viešnios – saulės dilgėlinės. Tai A tipo ultravioletinių spindulių sukelta alergija.

Jeigu pajutote šiuos negalavimus, būtinai kreipkitės į gydytoją – alergologą. Geriausia su gydytoju pasikonsultuoti vėlyvą rudenį, pasibaigus žydėjimui ir nukritus lapams. Jis nustatys alergijos kaltininkus, patars kaip apsisaugoti, prireikus skirs vaistus.