Kas paskatino, suteikė drąsos kurti savo saldų verslą?

Visada mėgau gaminti, tačiau įsidrąsinau susilaukusi antros dukros, kai Panevėžyje pradėjo kurtis mamų bendruomenė „Mamos, varom kavos“. Ten aš susipažinau su daug veiklių mamų, kurios ne tik vaikus augina, bet ir dirba, mokosi, savanoriauja ir t.t. Mamos mane labai palaikė, taip pat palaikė draugai, vyras, šeima – tai suteikė daug drąsos. Manau, kad geriau pabandyti, nei visą laiką galvoti kaip būtų, jeigu būtų…

Ar pati kuriate receptus? Gal ir šeimą dažnai savo saldumynais palepinate?

Internete gausu receptų, kuriuos naudoju. Daug jų išbandyta ir renkuosi tik tuos, kurie man pačiai patinka. Kuriu nebent tortus veganams arba besilaikantiems ketogeninės mitybos – kai ateina įkvėpimas. Šeimą savo saldumynais palepinu per šventes, tačiau, pradėjau mažiau kepti namuose – darbe tos veiklos užtenka.

Kokia buvo jūsų visuomeninės veiklos pradžia, kai atėjote į Panevėžio miesto jaunų šeimų organizaciją „Mamos, varom kavos“?

Pradžia buvo tokia, kad ėjau į organizuojamus susitikimus, tačiau bėgant laikui ir organizacijai plečiantis reikėjo pagalbos, papildomų žmonių, kurie savanoriškai prisidėtų prie bendruomenės tobulėjimo. Pasisiūliau pati būti organizacijos taryboje, labiausiai norėjau rinkti labdarą, todėl įsitraukiau į iniciatyvas, tokias kaip daugiavaikėms Panevėžio rajono šeimoms surinkti paramą rūbais, maistu, dovanomis. Inicijavau pyragų dienos minėjimą. Panevėžio gyventojai kepė pyragus ir juos atveždavo man. Aš juos padalindavau į porcijas ir vežiau bendruomenės partneriams: senelių globos namams, Maltos ordino globojamiems vienišiems seneliams, moterų krizių centrui, motinos ir vaiko namams.

Esate net Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, kas jus ten atvedė, kuo patraukė ši veikla?

Mokykloje svajonių profesija buvo – policija. Tačiau nepavyko, nes įstoti sutrukdė sveikatos patikrinimas. Tuomet netikėtai po mokyklos pakvietė išbandyti save Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Važiavau į 3 savaites trunkančius mokymus ir taip tapau nuostabios savo kuopos kare. Tai mano gyvenimo pasiekimas, kurį labai vertinu. Kariuomenė puikiai priėmė motinystę, o po dukrų priežiūros atostogų, grįžusi į savo kuopą, vėl aktyviai dalyvauju pratybose. Ir iki pat pensijos nežadu nutraukti šios veiklos. Man tai artima, ta kovinga laisvės dvasia manyje gyvena.

Daug laiko skiriate veiklai Raudonajame Kryžiuje, ką jums pačiai suteikia šios veiklos patirtis?

Raudonajame Kryžiuje pradėjau savanoriauti vykstant vakcinacijai COVID-19 pandemijos metu, tačiau ši savanorystė man nelabai patiko. Norėjau pabandyti savanoriauti globos namuose, o ten atradau save iš naujo. Pati stengiausi iš Raudonojo Kryžiaus savanorių suburti komandą, vykti į globos namus, vėliau pradėjau savanoriauti ir moterų pataisos namuose.

Metus laiko aktyviai savanoriaujant (manęs buvo pilna visur), buvo ieškoma naujo savanorių koordinatoriaus ir pasiūlė atsiųsti savo CV. Po darbo pokalbio mane priėmė į darbą. Savanorystė padėjo man ne tik atrasti save, bet ir rekomendacijas įsidarbinimui gavau, nes turėjau darbo patirties.

Į savanorišką veiklą įtraukiate ir dukreles, kaip joms sekasi?

Jos dar mažos, bet labai daug ką matė ir daug ką supranta. Visada joms pasakoju, ką aš veikiu, kad dirbu Raudonajame Kryžiuje, kad rūpinamės vienišais senjorais. Jog ne visi žmonės turi su kuo bendrauti ir negalima nei vieno žmogaus palikti bėdoje. Ne kartą dukrelės buvo humanitariniame centre, kur pagalba teikiama ukrainiečiams. Rinko savo žaislus, rūbus, kad galėtų atiduoti.

Apskritai, labai šaunu matyti mūsų vaikus, dar mažus, bet jau empatiškus. Raudonasis Kryžius organizavo ukrainiečiams talką: kartu grėbėm lapus, tvarkėm aplinką. Vėliau valgėme drauge pietus, žaidėme kamuoliu. Su mumis žaidė ir vaikinas, turintis gana didelę protinę negalią. Tačiau, nors vaikai ir klausė, kodėl jis taip reaguoja į kamuolį, galbūt per daug džiaugsmingai – skirtingai nei mes, tačiau paklausinėję žaidė toliau ir labai stengėsi parodyti empatiją.

Kaip spėjate pasirūpinti šeima, dukrelėmis, turėdama tiek daug veiklų?

Stengiuosi visus darbus atlikti dieną, vakare būname kartu, važiuojame į būrelius. Nežinau, kaip viską spėju, bet kažkaip. Turiu gerą vyrą, namų ruošos darbus pasidaliname per pusę, o galų gale, jeigu man reikia dirbti savaitgalį Raudonajame Kryžiuje, dukras pasiimu kartu, nes čia dažnai būna daug kitų vaikų. Tortus dažniausiai kepu penktadienį, šeštadienį, taigi laisvo laiko tikrai randu. Gal kartais ir kamuoja mane pačią nuovargis, bet tada kokią dieną pasidarau laisvesnę ir „persikraunu“. Svarbiausia, kad nedirbu nuo 8 iki 17 val., o dirbu laisvu grafiku, tad galiu viską suderinti. Netgi močiutėms nedažnai paliekame vaikus, nors jos ir norėtų daugiau.

Atstovaujate jaunas šeimas Panevėžio miesto savivaldybės Jaunimo reikalų taryboje. Kaip sekasi ši veikla? Ką norėtumėte palinkėti jaunimui?

 Noriu pasidžiaugti, kad su kiekvienais metais situacija gerėja. Labiausiai noriu pasakyti – viską įmanoma suderinti, SVARBIAUSIA neprarasti savęs. Turime jaustis laimingi, o ne aukotis vardan kažko… Visiems linkiu gero gyvenimo partnerio, teigiamos ir palaikančios aplinkos. Ir mes visai neprivalome būti ir bendrauti su tais, kurie mūsų nepalaiko ir moralizuoja, kaip mums gyventi, nes gyventi turime sau.

Už viską, ko esu pasiekusi, dėkoju mane supantiems žmonėms, šeimai, draugams, kolegoms, giminėms. Nuolat girdžiu, kaip manimi didžiuojasi, o tai tik veda į priekį. Todėl nebijokime, girkime ir skatinkime vieni kitus.

Pažiūrėkime į viską plačiau, pasirūpinkime savo artimaisiais ir taip pat dar padėkime kaimynui. Pabendraukime su vienišu žmogumi, jam tai gali pakeisti labai daug, taip pat kaip ir Jums.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Anksčiau Tomas dirbo įvairiose verslo srityse, buvo krašto apsaugos savanoris, septynerius metus tarnavo Karinėse jūrų pajėgose, o palikti karinę tarnybą ir pradėti savo verslą ryžosi prižiūrėdamas antrą dukrelę. Tad dabar, kai abi mergaitės lanko darželį, Tomas sėkmingai vysto nuosavą verslą.

Ar lengvai ryžotės išeiti iš darbo ir auginti dukreles?

Tai buvo mūsų su žmona sprendimas: vaiko priežiūros atostogų buvo palankiau išeiti man, nes žmona turi nuosavą verslą, atnešantį šeimai geras pajamas. Visgi iš kariuomenės išėjau su skaudančia širdimi, bet iškėlęs galvą, o vaikus ėjau auginti su džiaugsmu – kas gali būti maloniau gyvenime negu auginti savo dukreles.

Kas labiausiai dėl to palaikė ir ar daug buvo priešingų nuomonių?

Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės mano, jog vaikų auginimas yra moters pareiga. Mane palaikė kariuomenės kolegos ir net viršininkai, sakė, kad esu pavyzdys šeimoms, kokie turi būti tėvai. Dauguma pažįstamų taip pat gyrė tokį mano pasirinkimą.

Buvo ir neigiamų vertinimų, pavyzdžiui, kad „kaip boba, sėdžiu namie su vaikais“. Bet į tokį pasenusį požiūrį nekreipiu dėmesio.

Kokios buvo pirmosios savaitės su pirmagime namuose, ar nesinorėjo verčiau grįžti į darbą?

Na, su pirmąja dukrele buvo sunkiau, bet, kaip ir minėjau, vaikai negali būti našta, tai yra mūsų džiaugsmas, o su antrąja sekėsi kur kas lengviau. Svarbiausia yra tėvams gyventi pagal vaikų režimą, pavyzdžiui, miegoti tuo metu, kai miega vaikai, tada nepavargsim ir auginimas nesukels nepatogumų ir sunkumų. Padeda tiksliai sudaryta dienotvarkė: valgymai, ėjimas į lauką, pietų miegas.

Auginant vaikus, namuose begalės darbų – nuo maisto gaminimo iki priežiūros ir užsiėmimų su mažaisiais, kaip sekėsi susitvarkyti su jais?

Labai puikiai! Žmona dėl mūsų labai stengėsi: nors intensyviai dirbo darbovietėje, bet prieš išvažiuodama ryte dar spėdavo mums paruošti valgį, o ko nesuspėdavo, padarydavau aš. Mes su dukromis esame labai dėkingi mamai ir žmonai: ji man pagimdė dvi nuostabias dukras, o dukroms yra nuostabi mama. Sutarti su dukromis man sekėsi neįtikėtinai puikiai – labai geros mūsų dukrelės. Man vaikai nebuvo kliūtis ir tikrai dirbau visus darbus, kurių netrūksta nuosavame name ir jo teritorijoje, tvarkydavausi tada, kai dukra miegodavo. Jeigu reikėdavo važiuoti į miestą, parduotuvę, pasiimdavau ir mažylę kartu.

Gal sugalvojote kokių įdomių veiklų dukrelėms?

Stengiausi su dukromis daug užsiimti įvairaus pobūdžio darbais. Net ir dabar, kai dukrelės paūgėjo, dirbti namo kieme visada einame kartu su jomis. Noriu, kad mergaitės matytų, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą. Skiname, rauname, žaidžiame – visą laiką veikiame kartu.

Ką mano dukrelės apie tai, kad su jomis namuose ne mama, o tėtis?

Dukros labai myli mamą, bet joms be galo gera leisti laiką su manim, nes žino, kad aš joms leisiu daugiau nei mama.

Augindamas dukreles ir sumanėte verslą – iki šiol nematytų nedidelių modulinių golfo takelių gamybą. Kaip kilo ši idėja?

Sumanymas pradėti gaminti golfo takelius brendo ilgai. Dirbdamas pardavimų srityje, atlikdamas karinę tarnybą, vis pagalvodavau, jog trūksta kažkokio užsiėmimo, kuris praskaidrintų mintis, būtų naudingas kolegoms, gerintų jų ir vadovų tarpusavio santykius. Ir štai vieną kartą draugai padovanojo miniatiūrinį golfo takelį su maža lazdele ir kamuoliuku. Ši dovanėlė ir buvo postūmis veikti.

Ėmiau braižyti, pjaustyti metalą, dairytis kiliminės dangos, tik suvirinimo darbus teko patikėti kitiems. Didelė paskata kurti golfo takelį buvo ta, kad tiesiog nebenorėjau grįžti į samdomas pareigas, be to, turėjau ilgai brandintą idėją, kurią rūpėjo įgyvendinti, ir mintys apie tai, vis nedavusios ramybės, pastūmėjo mane judėti pirmyn.

Ar lengvai prasiskynė kelią ši Lietuvoje nauja pramoga?

Susidomėjimas labai didelis, dabar jau derinu verslui skirtų golfo takelių tiekimą į skandinavų šalis.

Manau, kad golfas puikai padeda užmegzti socialinius ryšius, gerus santykius su būsimu ar esamu verslo partneriu ir tiesiog atsipalaiduoti darbo metu, taip pat tokie golfo takeliai yra įdomi fizinio krūvio forma. Tikiu, jog ši pramoga paįvairins sveikatinimo įstaigų, viešbučių, laisvalaikio centrų paslaugas.  

Golfas lavina mąstymą, koordinaciją, stiprina komandinius įgūdžius. Šis žaidimas įdomus ir vaikams. Tokį golfo takelį galima sumontuoti name – pramogai ir fiziniam aktyvumui. Mažiausią golfo takelį galima įsirengti net nedidelėje erdvėje, iš atskirų detalių jį galima išdėlioti įvairių formų.

Ar savo namuose įsirengėte golfo takelį? Tikriausiai ir pats žaidžiate golfą, gal šį žaidimą mėgsta visa šeima?

Pažaidžiame ir namuose, pats nesu profesionalus golfo žaidėjas, bet manau, kad nuo pavasario tikrai startuosiu kaip pradedantysis ir gilinsiu savo žinias dar daugiau.

Dabar, kai dukrelės paūgėjo, ko gero, darbą namuose derinate su tolimesne jų priežiūra?

Taip, visada ir vežu į darželį, ir parsivežu namo. Man smagu, kai jos manęs laukia darželyje, atėjus apkabina, kai jauti savo vaikų šilumą ir meilę. Vaikai mūsų šeimai nėra našta.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Anglijoje Asta dirbo personalo atrankos kompanijos regiono vadove, taigi buvo susidūrusi su verslo vystymo reikalais, o vyras vystė nekilnojamojo turto verslą, darbavosi ir Anglijoje, ir Lietuvoje. Taigi, apjungę jėgas ir mintis, abu kibo į darbus. Šiandien trejų Adoriana ir pusantrų metukų Graciana lanko mamos ir tėčio įkurtą vaikų darželį.

12 metų gyvenote Anglijoje, abiems su vyru puikiai sekėsi su darbais, jaukiai įsikūrėte, ar nebuvo gaila visko palikti? Kas paskatino grįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą grįžome vedini noro, kad dukrytės augtų mūsų gimtinėje, dažnai matytųsi su seneliais. Visada tikėjau, kad vaikams Lietuvoje augti gera. Gera buvo man, gera ir vyrui. Abu augome šeimose, kuriose vertybiniai įsitikinimai buvo formuojami labai panašiai. Svarbiausia – šeima, sveikata, vidinė harmonija. Mums ir mūsų tėvams buvo svarbu mokslai, kasdienis akiračio plėtimas – užklasinės, popamokinės veiklos, aukštasis išsilavinimas.

Ir taip norėjosi, kad ir mūsų vaikai augdami galėtų rinktis: išbandyti muziką, baletą, pramoginius šokius, įvairų sportą, o gyvendami mažesniame mieste Anglijoje, deja, nei muzikos mokyklos, nei plaukimo baseino neradome.

Kokio darželio savo dukroms norėjote ir neradote grįžusi į Lietuvą? Kokią viziją turėjote?

Mums anglų kalba – tai vartai, atveriantys kelius į platųjį pasaulį. Labai daug su vyru keliavome iki mergyčių gimimo, ir būdami kartu visada ir visur jautėmės kaip namuose. Mums buvo įdomu pagyventi, pažinti tenykštę kultūrą ir Amerikoje, ir Ispanijoje, ir Anglijoje. O atostogaudavome Balyje, Tailande, Malaizijoje, Filipinuose, Dominykos Respublikoje, Kuboje, Jamaikoje, išmaišėme visą Europą. Kelionės mums buvo tikslas, dėl kurio dirbame.

Keliaudami mes jautėmės visada gerai, nes visur bendravome anglų kalba. Norisi, kad šią laisvę turėtų mūsų vaikai. Kad nuo mažumės formuotųsi jų požiūris galvoti apie perspektyvą (angl.- thinking outside the box). Galiausiai, gyvenimo aplinkybėms susiklosčius taip, kad mergytėms tektų lankyti mokyklą užsienyje, jos jaustųsi kaip namie ir galėtų laisvai bendrauti su bendraamžiais anglų kalba.

Taigi, anglų kalba mums buvo prioritetas, renkantis darželį Adorianai, grįžus į Lietuvą. O tokius darželius prieš porą metų galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nemažiau svarbu ir savarankiška, gebanti susikoncentruoti, kūrybingai ugdoma asmenybė. O tam būtina puikiai apgalvota ugdymo įstaigos lauko ir grupių edukacinė aplinka, kuri skatintų vaikus tyrinėti, būti veikliems, kūrybingiems.

Deja, aplankę daugiau nei du tuzinus vaikų darželių Vilniuje, idealios vietos neradome. Tiesa, buvo vienas, kurio ugdymo metodika ir specifika tiko, bet laukti, kol mus ten priims, būtų tekę dvejus metus.

Besiruošdama antrosios dukrelės gimimui, išvystėte verslo idėją. Ar buvote susipažinusi su šia sritimi, apie ją galvojote anksčiau?

Vaikų ugdymas mane labai domino nuo studijų laikų. Kai VDU studijavau socialinį darbą, mano specializacija buvo vaikai, jų poreikių tenkinimas, darbas su šeima. Bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad išvažiavusi į Angliją pradėjau dirbti su žmogiškaisiais ištekliais. Dirbau daug ir sunkiai, pakilau karjeros laipteliais iki regiono vadovės pozicijos. Esu maksimalistė, myliu tai, ką darau. Mane visada motyvavo savęs realizavimas darbe, be abejo, ir atitinkamos darbo sąlygos. Dažnai pagalvodavau, jei tektų dirbti sau, tikriausiai dirbčiau 24 valandas 7 dienas per savaitę, nes sunku būtų prisiversti atsitraukti nuo darbų.

Jau besilaukdama pirmosios dukrytės, nusprendžiau keisti darbo specifiką, nes norėjau matyti, kaip mano vaikas auga, o savo buvusiame darbe daug keliaudavau, dažnai po kelias dienas išbūdavau kituose miestuose. Jeigu grįžčiau į vadovės poziciją, Adorianą tektų palikti darželyje visai dienai jau nuo 6-ojo jos gyvenimo mėnesio. O senelių, kurie padėtų auginti, Anglijoje mes neturėjome. Mintis, kad vaiką turėsiu palikti su svetimu žmogumi, neleido man ramiai miegoti. Todėl veikla su mažaisiais labai organiškai atsirado ir mano profesinėse svajonėse.

Bet pirmuosius Adorianos metus nusprendėme paskirti tik jai ir mūsų šeimai. Metams išvykome į Ispaniją – džiaugtis saule, jūra, puikiu oru ir dėmesiu šeimai. Ketinome grįžti į Angliją, kai Adorianai sukaks metukai, bet jau po pusmečio pradėjome lauktis Gracianos. Kad susilauktume Adorianos, įdėjome daug pastangų, prireikė ir gydytojų pagalbos, o Graciana – buvo netikėta, bet labai maloni staigmena. Gal todėl ir mergyčių vardai labai gerai apgalvoti ir reikšmingi mums (Adoria, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „šlovė ir garbė“, vardas Graciana yra kilęs iš ispanų kalbos, jo reikšmė „Dievo malonė, ramybės ir švelnumo įsikūnijimas”).

Žinia, kad laukiamės antro vaikelio, mus su vyru privertė permąstyti savo tikslus, darbus, kaip įsivaizduojame savo šeimą ir kurioje pasaulio šalyje. Susidėliojus prioritetus, visi keliai mums patiems nelabai tikėtai ėjo į Lietuvą!

Jūsų darželis – tarptautinis, kuo jis ypatingas, kokie jūsų ugdymo metodikos pagrindiniai bruožai?

Ugdymas vyksta lietuvių bei anglų kalbomis. Pagrindinis mūsų tikslas – anglų kalbos mokymasis, bendravimo, sensorinių, kognityvinių ir motorinių įgūdžių lavinimas, pasirengimas skaitymui, rašymui ir skaičiavimui. Mes aktyvinam vaikų vaizduotę, ugdom jų kūrybiškumą. Suteikiame tokią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus, laimingas, vertinamas, drąsinamas ir galėtų stipriai susikoncentruoti į savo darbus.

Anglų kalbos mokymas vyksta teminiu pagrindu, įvedant naują žodyną, susijusį su tam tikra tema, įtvirtinant jį įvairių užsiėmimų metu. Mūsų darželį lanko ir lietuvių, ir užsieniečių šeimų vaikai.

Ko gero, ir personalui ypatingų reikalavimų keliate?

Pagrindinis reikalavimas – pedagogas iš pašaukimo, kitaip būtų labai sunku pas mus dirbti. Mūsų standartai labai aukšti ir atitikti juos gali toli gražu ne visi. Meilė ir pagarba vaikui, be savo lūkesčių jam, meilė darbui, noras tobulėti, augti, mokytis – savybės, kurių mes ieškome rinkdamiesi kolektyvą.

Mažoji dukrelė Graciana drauge su jumis „Katino dienelėse“ atsidūrė vos trijų dienų. Motinystės atostogų veikiausiai sau nesuteikėte nė dienos? Kaip sekėsi suktis?

Po pirmojo gimdymo turėjau nuostabiausias motinystės atostogas Ispanijoje, kur išsiilsėjau į valias. Tik veiklos man trūko kaip oro, jaučiau, kad dūstu. Tad jau laukdamasi Gracianos kibau į darbus. Pamažu gimė darželio verslo planas, skaičiavau investicijas ir tikėtinas pajamas, daug laiko skyriau rinkodarai, personalo atrankai, darželio įkūrimui.

Gimus Gracianai, jau trečią dieną dirbome kartu. Pirmieji metai išties buvo sunkūs. Tada neturėjau laiko atsikvėpti, dirbdavau ir dienom, ir naktim. Dabar nė nežinau, iš kur tiek jėgų atsirado. Tiesa, turiu nuostabų vyrą, be kurio nieko nebūčiau pasiekusi. Jis dar ir puikus tėtis, kuris, buvo dienų, praleisdavo daugiau laiko su mergytėm nei aš.

Jau turite du darželius, ar bus ir trečias?

Patalpų trečiajam dairomės jau apie pusmetį, bet vis dar nesiryžau – bijojau, kad neaprėpsiu visko. Sausį Graciana pradėjo eiti į darželį, tad dabar ir rankos laisvesnės, ir mintys susigulės,– dar reikia išryškinti idėją. Vis daugiau minčių kyla apie pradinukų mokyklėlę, būtų šaunu matyti „Katino dienelių“ idėjos tęstinumą ir tokioje mokyklėlėje.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Mūsų močiutės ir promočiutės namus puošdavo savo rankomis pasiūtomis ir išsiuvinėtomis staltiesėmis, užtiesalais, servetėlėmis, pagalvėlėmis, o kiek gražių rankdarbių primegzdavo. Dabartinis gyvenimo tempas daugeliui moterų nebepalieka laiko rankdarbiams. Bet norisi to išskirtinio jaukumo namuose, kurio nesukursi prisipirkusi pramonės gausiai tiražuojamų grožybių. Ramunė įsitikinusi, kad visoms mamoms malonu vaiko kambarį išpuošti šiltų rankų prisilietimų sukurtais rankdarbiais.

Romantiškas pavadinimas „Angelo sapnas“ – lyg iš vaikystės. Kas atskraidino šią idėją?

Kiekvienas vaikas atneša į šeimą laimės, džiaugsmo ir naujų pokyčių bei potyrių. Mūsų pirmagimė Ema, kuriai dabar 14 metų, gimė mažutė – 36 savaičių ir tik 2,3 kg, bet guvi, judri, kaip žebenkštukė. Norėjau kuo ilgiau apgaubti ją savo šiluma ir meile, kuo ilgiau nešioti ant rankų ir glausti. Todėl Robertutė, kuriai dabar puspenktų metukų, į mūsų šeimą pasibeldė tik po 9,5 metų.

Vėl užplūdo nauji džiaugsmai ir vargai. Širdį skaudėdavo, kai mūsų maža mergaitė verkdavo, todėl buvau visada šalia, bet ašarėlių neišvengėm – kankino pilvuko diegliukai. O kai nurimdavo ir užmigdavo, mintyse prašydavau angelo, kad saugotų jos ramų miegą, kol aš ilsėsiuos. Mat, kai miegodama mergaitė šypsodavosi, močiutė sakydavo: „Kalbina aniuolai (angelai).“

Verslui dažniausiai pasirenkama artima ir gerai pažįstama sritis. Ar jūs anksčiau mėgote rankdarbius? Kada įsikūrėte, nuo ko pradėjote?

Paauginusi Robertutę, po trejų metų grįžau į darbą, bet supratau, kad neturiu jėgų ir šeimai, ir darbui. O galvoje vis kirbėjo mintis, kad noriu kažko savo, širdžiai mielo. Artimieji irgi vis primindavo: „Daryk, kurk savo, tu tiek turi minčių ir idėjų!“

Vieną dieną, grįžusi iš mokyklos Ema, sako: „Reikia atlikti užduotį istorijos pamokai, aprašyti ir nufotografuoti daiktus su istorija, labai senus daiktus, kuriuos mes turim.“ Ir pradėjom tempti senus lagaminus! Tuose lagaminuose sudėta siuvinėta ir nėriniuota patalynė, rankšluosčiai, austi užtiesalai, net rankų darbo siuvinėta drobinė suknelė! O kiek visokių kitokių daiktų! „Tikras muziejus“, – taip įvertino mokytoja!

Tada pagalvojau, o ką aš paliksiu savo vaikams? Kodėl dabar negalim atgaivinti siuvinėjimo meno, jo pateikti subtiliai ir pritaikyti šiam moderniam gyvenimui! Galim! Be to, mano kaimynės – tikros siuvinėtojos! Nuo to viskas ir prasidėjo, kai nupirkau balto satino ruloną, rankšluosčių ir lino! Tai audiniai, kurie tinkami siuvinėjimui. Pirmiausia paprašiau Marytės išsiuvinėti ant užvalkaliuko angelą, o Vytautė išsiuvinėjo angeliukus ant rankšluosčių. Taip ir prasidėjo „Angelo sapno“ istorija.

Ar visos dirbate savo namuose, kitoms moterims tai – pagrindiniai darbai ar užsiėmimai auginant vaikus?

„Angelo sapno” idėja – kad mama būtų namuose. Taigi visos taip dirbam – savo malonumui, kai turime laisvo laiko. Visada norisi prisėsti prie darbų, į kuriuos sudedame tiek daug laiko ir meilės. Mūsų vaikai ir mes pačios tampame modeliukais fotosesijose, o nuotraukas patikim profesionalioms fotografėms – į pagalbą atskuba mano draugės Diana Zak ir Renata Poškevičienė („Photo – Renata“).

Kuo toliau, tuo daugiau idėjų gimsta, norisi įtraukti vis daugiau žmonių, užsiimančių rankų darbais. Taip mūsų komandoje atsirado stalius, medžio drožėjas Virgis. Su juo draugystę pradėjom, kai ieškojau medinių žiedų servetėlėms. Dabar – ko tik neprisigalvojam drauge! Siuvėja Birutė niekada nežino, su kokiom idėjom atvažiuosiu! Visai neseniai į mūsų komandą įsiliejo siuvinėtoja Aušra. Labai didžiuojuosi visais savo komandos nariais – matau, kiek ugnelės akyse, kiek džiaugsmo ir noro kurti kartu jie turi! Mes visi jau tapom kaip viena šeima. Vis norisi paimti telefoną ir paklausti: ” Kaip tu?”

Iš kur semiatės idėjų rankdarbių detalėms?

Idėjos ateina iš gyvenimo, o visi mūsų rankdarbių elementai ne tik dėl grožio. Pavyzdžiui, vienas puošybos elementų – gintariukai, o pasirinkimą lėmė tai, kad šie jūros akmenukai ramina ir atpalaiduoja. Atsimenu, močiutė nešiodavo gintarinius karolius, kad būtų lengviau kvėpuoti. O kutą prie pagalvėlės sugalvojau prisiūti todėl, kad mano abi dukrytės negalėdamos užmigti vis sukdavo pirštukais plaukus. Norėjau, kad atsikratytų šio įpročio.

Ko gero, mama namuose dažnai užsiėmusi rankdarbiais, o dukrelės nereiškia dėl to pretenzijų? Juk yra daugybė vaikiškų džiaugsmų, kuriuos galima patirti drauge.

Man svarbiausia, kad dukrelės mato, kas yra darbas. Be to, jos ir pačios kuria, modeliuoja, o jų nuomonė pati svarbiausia! Robertutė pas siuvėją sudėlioja siūlus, kokiais siūsim! Tikrai galiu pasakyti, kad vaikams kūryba ir visas mūsų darbas į naudą. Matau, kaip jos pačios ruošiasi gimtadieniams, kitoms šventėms – jau man nebereikia padėti!

Ar dukrelėms patinka gauti dovanų mamos rankdarbius?

Per kiekvienas šventes nustebinu savo mergytes vienetinėmis dovanomis. Mat dalį mūsų sukurtų darbelių pasiliekame sau. Pats didžiausias džiaugsmas, kad, artėjant šventei, nereikia bėgioti po parduotuves ir sukti galvą, ką nupirkti. Dovanos, sukurtos mūsų pačių, išglostinėtos mūsų rankų, visada bus pačios mieliausios!

Jūsų rankdarbius moterys suranda socialiniame tinkle. Gal planuojate plėstis?

Kol kas mūsų kuriamus gaminukus galima pamatyti „Facebook“ puslapyje „Angelo sapnas“. Kopiam mažais žingsneliais, ne tik džiaugiamės pačios, bet ir norime pasidalinti šiluma su kitomis mamomis. Vietoj akcijų, nuo kiekvieno parduoto satino patalynės komplekto dovanojame pagalvėlę vaikučiui, kuriam reikia mūsų visų pagalbos, o jo mamytei – tikėjimo ir vilties.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė

Fotografės Diana Zak ir Renata Poškevičienė

Violeta gyvena kūrybos pasaulyje: dainuoja, šoka, veda renginius (vaikų gimtadienius, vestuves, jubiliejus), kuria krikštynų ir vestuvinius laikraštukus, diplomus, progines etiketes, siuvinėja. Ypač smagu kurti dovanas vaikams: lėles iš balionų, saldainių medelius. Retkarčiais net pritrūksta dienos užbaigti visiems darbams.

Taigi kaip spėji tiek daug visko nuveikti? Juk ir namuose su trim dukrom darbų netrūksta?

Užmigdau vaikus anksčiau ir darau tai, kas su jomis drauge neįmanoma: kuriu laikraštukus, gaminu etiketes, rašau scenarijus…. Naujas idėjas išbandau drauge su dukrom, o tuomet pritaikau jas darželyje. Kuo tik mes nevirstame: išsidažom, išsipuošiam, tampame įvairių profesijų atstovėmis, gyvūnais, gražuolėmis – pasidabinusios suknelėmis iš rankšluosčių, fotografėmis. Daugybė nuotraukų ir vėliau sukelia džiugių emocijų.

Kai rengiu vaikų šventes, dukros – didžiausios pagalbininkės. Kartu linksmiau ir joms įdomu, nes jos dažniausiai irgi dalyvauja tose šventėse. Drauge mokomės dainų žodžių ir dainuojame. Taigi, linksmai gyvenam nuo ryto iki vakaro – viską spėjam suderinti. Tiesiog laisvalaikiu neguliu ilgai lovoje ar prie televizoriaus. Jeigu prireikia, padeda seneliai, mano ir vyro sesių šeimos, draugai. Aš judri nuo mažens ir tas „motoriukas“ dar tebeveikia! Bent bus ką atsiminti senatvėje, kai jaunatviškas „motoriukas“ nusilps – bet dainas tai tikrai trauksiu anūkams!

Kaip auklėji dukreles, gal kokius pedagoginius metodus taikai?

Auklėju vaikus paprastai ir nemeluoju (tai mano sėkmės paslaptis). Dukrelėms stengiuosi viską paaiškinti. Jos žino net kuri į šį pasaulį atėjo per pilvuką, o kuri natūraliu būdu. Mažas „burbuliukas“ jau asmenybė, jis daug ką supranta – tereikia susitarti. Žiūrime filmukus apie tai, kas nutinka, kai vaikai neklauso tėvelių ir kaip susižeidžia.

Svarbus autoritetas mergaitėms – tėtis. Jis statutinis valstybės tarnautojas. Tėtis dažnai kalbasi su dukrelėmis apie gerus ir blogus dalykus. Abu su vyru stengiamės būti vaikams ne tik tėvai, bet ir draugai,– tai labai svarbu. Visi išsako savo norus, pageidavimus ir drauge surandam sprendimą.

Kaip mergaitės sutaria, ar nesipyksta? Kaip pasidalina tėčio ir mamos meilę?

Žinoma, susipyksta kaip visi vaikai. Mamos ypač pavydi mažoji. Šaukia: „Mano mama – ne tavo“, o vyresnėlės pyksta. Mergaitės varžosi – kuri pirma pribėgusi apkabins, pasakys „myliu“ ar sulauks pagyrimo. Tėtį dukros mato dažniau, taigi užtenka laiko su juo prisidūkti ir atsidžiaugti, todėl laikas praleistas su mama joms labai svarbus. Susipeša ir dėl žaislų, kartais kyla toks riksmas, kad norisi bėgti iš namų. Stengiamės rasti išeitį, kaip atsikratyti kivirčų, geruoju.

Daug pykčių rytais, kai puošiamės į darželį. Viskas turi būti suderinta pagal spalvas – iki gumyčių. Mat nuo mažens pripratinau derinti drabužėlius. Parduotuvėje pasako: „Šitos spalvos pėdkelnių, mama, nepirk, nes neturiu suknelės prie jų“. Todėl drabužėlius darželin pradėjau ruošti rytais, dar dukrelėms tebemiegant. Kai nubunda, aš jau pakeliui į darbą. Darželin išlydi tėtis, kuriam pretenzijų nepareikši, nes tėtis kategoriškas: „Ką mama paruošė, tą ir rengsitės“.

Gal susikūrei tam tikras taisykles, kad didelėje šeimoje būtų tvarka ir vaikai gerai elgtųsi?

Prieš bet kokią išvyką iš namų pasikalbame ir susitariame. Pavyzdžiui, mergaitės žino, kad parduotuvėje gali pasirinkti tik po vieną skanėstą. Dukrelės turi pareigų namuose. Kieme vyresnėlės prižiūri mažylę, o už tvarką namuose atsako visos. Mergaitės žino, kad daržas nėra smėlynė, o vieta, kur auga daržovės, mama ir močiutė jį prižiūri vasarą, o rudenį jos pačios surenka derlių.

Ir namie, ir darbe nespraudžiu dukrų į kokius nors rėmus: jos viską turi suprasti pačios. Taigi vietoj taisyklių – susitarimai. Pasielgė blogai – išsiaiškinam, kodėl taip atsitiko ir kas galėjo įvykti baisiausia. Prasidėjo pykčiai parduotuvėje, iškart išeiname ir aiškinamės. Bausmė – skanėstus nupirksime neklausdami jų norų. Susipešė, sužeidė vieną kitą, išskiriamos į skirtingas puses.

Tėra vienintelė taisyklė – dėl kompiuterio. Visos turi dvi valandas per dieną juo pasinaudoti. Pomėgiai labai skirtingi: vyresnėlė mėgsta lavinamuosius žaidimus, dėliones, spalvinimą. Vidurinioji – vaikišką animaciją, o mažoji – „Tele bim-bam“ daineles ir šokius. Žinoma, vyriausioji gudriausia: dažnai jai atitenka visos valandos. Tuo metu įkalba seses pažaisti su jos žaisliukais. Kas gudresnis, tas pirmesnis, bet tai draugiškas susitarimas.

Manau, kad bendravimas labai padeda ugdyti vaikus. Griežti apribojimai ir taisyklės sukelia pyktį, agresiją, baimes, neapykantą, melą… Nepadės jokie riksmai, vaikus palenksi tik švelnumu – reikia tiesiog mokėti susitarti. Nepasitaikė nei vieno vaikučio, su kuriuo nerasčiau bendros kalbos.

Ar ilgai auginai dukrytes namuose? Ko gero, teko palikti ne tik darbą, bet ir visus mėgstamus užsiėmimus?

Namuose praleidau šešerius metus. Dirbti pradėjau, kai Orintai sukako dveji. Tikrai nesėdėjau namuose apsikrovusi skalbiniais ir apsiribodama tvarkymusi bei valgio gaminimu. Daug laiko skyriau sau, vyrui, ateities planams. Neatsisakiau ir mėgstamų užsiėmimų. Neliko laiko tik siuvinėjimui ir nėrimui vašeliu, bet atsigriebiau, kai išėjau į darbą.

Dukrelės man netrukdo: jos užsiėmusios savo darbais. Kai daug vaikų, jie nevaikšto iš paskos ir nezyzia: „Mama einam žaist, mama, einam ten, mama…“ Visoms drauge nenuobodu. Juokiuosi, kai manęs paklausia, kaip spėju su trimis? Atsakau klausimu:“ O kaip tu spėji su vienu?“ Pasirodo – kuo daugiau vaikų, tuo lengviau. O kokia būsiu laiminga mama, kai mergaitės užaugs – tikra karalienė, jos ir pačios sako: „Mama, mes viską tau padarysim“.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė