MAMŲ ISTORIJOS.

SVEIKA VASARA. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Nedidelės vaiko nelaimės. Kad vaiko vasara būtų saugi

VASAROS VAISTINĖLĖ. Vasarinė alergija – kaip gelbėtis? Kodėl į kelionę reikia pasiimti ir probiotikų?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Vaiko trumparegystės valdymas: ką galime padaryti šiandien? Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana.

KŪDIKIS. Kaip atpažinti ir palengvinti pilvuko dieglius?

MAMYTĖ. Kodėl skilinėja speneliai? Psichologė K. Tarnauskienė Žindau naujagimį, o jau anksčiau nujunkytas vyresnėlis prašosi vėl būti žindomas

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2025 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Susidomėjusi vaikų emocijomis ėmėtės papildomos veiklos, kas paskatino, kokios įtakos turėjo jūsų vaikai?  

Iš tiesų emocijomis ir jausmais domėjausi dar vaikystėje, man be galo buvo įdomi psichologija, kodėl žmonės priima vienus ar kitus sprendimus. Domėjimasis vaikų emocijomis atėjo iš poreikio. Kai dukra buvo mažytė, vyras pradėjo važinėti dirbti į užsienį. Tada prasidėjo įvairūs dukros emociniai išlydžiai. Nuo manęs ignoravimo, verkimo dėl menkniekių iki agresijos darželyje, jau nekalbu apie manipuliacinius žaidimus tėčiui grįžus.

Įvairiais mūsų gyvenimo etapais buvo skirtingų iššūkių. Tiek gimus sūnui, tiek dėl sveikatos problemų, tiek besikeičiant gyvenimo vietai, tiek augant. Būtent paieškos, kaip padėti savo vaikams, ir atvedė mane į papildomas veiklas ar verslus. Kam nesvetimas pavadinimas ADHD (dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromas) tikrai supras, kokius didelius iššūkius gali kelti emocijos.

Turiu ypatingus vaikus, kurių savitas suvokimas, veikimo mechanizmas ir net savita nervinė sistema. Jie turi begales stiprybių. Gebėjimas stipriai jausti yra viena iš jų, o tai labai nepatogu aplinkai, kai emocijos sunkios. Bet jie lygiai taip pat stipriai jaučia meilę, rūpestį, džiaugsmą, įkvėpimą. Suvokdama, jog įprasti metodai neduoda jokio rezultato, ieškojau tinkamiausio. Kai žinai, jog tavo vaikas netelpa į dėžutę, nes ji jam per maža, nesiimi apkarpyti vaiko, ieškai didesnės dėžutės.

Kas, jūsų nuomone, padeda vaikams susitvarkyti su neigiamomis emocijomis?

Manau, kad emocijos nėra teigiamos ar neigiamos, geros ar blogos. Iš tiesų jausmų ir emocijų paskirtis yra mus saugoti, padėti susidoroti su aplinkos veiksniais, pagelbėti socialiniame gyvenime. Visi jausmai svarbūs ir reikalingi. Įvardinu juos kaip pakylėjančius ir sunkius jausmus.

Kaip vaikas susitvarkys su jausmais ir emocijomis, lemia ne tik jo amžius, bet ir socialiniai įgūdžiai bei pati asmenybė. Išsiugdyti savikontrolę ir savireguliaciją vaikui reikia laiko. Neužmirškime, kad vienu metu mes jaučiame 7 skirtingus jausmus, o garsiai išreikštas pyktis dažniausiai eina paskutinis. Pyktis gali būti pasekmė nusivylimo, patirto atstūmimo ar neteisybės, gilaus liūdesio ar nesaugumo.

Pyktis yra gynybinis mechanizmas, o susidoroti vaikui su sunkiomis emocijomis pirmiausia padeda šalia esantis suaugusysis. Vien buvimas šalia, neatstumiant, parodant dėmesį jau padeda vaikui. Jausmas, jog esu priimamas su visomis emocijomis, jau yra pagalba. Kai užvaldo sunkios emocijos, jausmai, nevertėtų bandyti išspręsti situacijos, ieškoti priežasčių, tai reikėtų daryti nurimus.

Beje, emocinė savireguliacija tikrai nėra lygi atrodymui ramiam – priešingai. Vienas iš būdų susitvarkyti su sunkiais jausmais yra popieriaus glamžymas, plėšymas, konstrukcijų griovimas, net rėkimas ar boksavimas į pagalvę. Ir tai yra gerai, tai ženklas, kad vaikas labai stengiasi. Vaikai, ypač turintys ADHD, nuramina save sensoriškai – judėdami, judindami rankas, kojas, glostydami paviršius, vartydamiesi ar net leisdami garsus.

Kaip gimė „Boomogi“ emocijų monstrų idėja? Kas paskatino kurti šiuos simbolinius pagalbininkus?

Boomogi monstrų idėja užgimė emocinį intelektą ugdančiose stovyklose, kurias organizavome su vyru. Tai buvo vasaros ir popamokinės stovyklos vaikams. Jose ne tik gilinomės į emocijų pasaulį, kaip išreikšti savo emocijas, kad kiti tave suprastų, bet ir dirbome su psichologais, tyrinėjome. Būtent šiose stovyklose gimė idėja kurti emocinio palaikymo žaislą – įsivaizduojamą draugą, kurį dauguma siuvosi patys. Atėjus karantinui juos pabaigėme su komanda, nes supratome, kaip tai svarbu vaikams. Pamenu, važiuodama automobiliu kalbuosi su vyru, verkiu ir sakau jam: „Šie monstrai gali padėti daugybei vaikų, aš juos noriu sukurti, kad vaikai jaustųsi išgirsti ir suprasti.“ 

Kokie iššūkiai lydėjo „Boomogi“ kūrimo ir įgyvendinimo darbus? Kaip juos įveikėte?

Kūrimo, analizavimo ir įgyvendinimo procesas buvo labai ilgas. Daugybę kartų norėjau viską mesti, nes per sunku, nes jis nėra tobulas. Prireikė daugiau nei 3 metų ir bent 5 monstro versijų. Kūriau jį tam, kad atitiktų ir autistiškų vaikų poreikius. Norėjau, kad jis ne tik ugdytų emocijų suvokimą, veido išraiškų atpažinimą, bet ir padėtų kitais aspektais. Pavyzdžiui, sensomotorikai. Ne tik skirtingų spalvų, tekstūrų ir faktūrų audiniai veikia sensoriškai, bet ir detalių tvirtinimas lavina motoriką. Pritvirtinus kūno detalę pasigirsta magneto užsifiksavimo garsas – pavyko. Ilgiausias procesas buvo kūno dalių formų asociacinių reikšmių paieškos ir mokslinis pagrįstumas.

Kiekviena kūno dalis turi simbolinę reikšmę, kuri pasako apie būsenas. Jos pagrįstos dailės terapija, asociacijomis, archetipinėmis projekcijomis, indėnų išmintimi ir kitais moksliniais ir folkloriniais šaltiniais. Rasti ir susisteminti bei praktiškai pritaikyti šią informaciją nebuvo lengva. Tai labai svarbi monstro dalis, nes gali padėti susikalbėti tada, kai pačiam to padaryti nepavyksta, padeda užduoti tinkamus klausimus.

Dar vienas svarbus dalykas yra svoris: monstras sunkus, sudėliotas gali sverti iki 3 kg, o tai padeda nurimti, jaustis saugiam ir sukuria tikrumo jausmą. Didžiausias iššūkis buvo gamyba. Žaislų gaminimo įmonės – ne tik Lietuvos, bet ir Europos – atsisakė, nes konstrukcija per sudėtinga ir „niekas taip nedaro“. Teko ieškotis siuvimo įmonių, gabių siuvėjų.

Dabar monstrai ne tik gaminami Lietuvoje, bet ir patentuoti, perėję galybę testavimų laboratorijose, sertifikuoti pagal visus reikalavimus atitinkančius Europos reglamentus. Nepasiduoti padėjo žinojimas, kokią naudą jie gali atnešti, nes kaskart, kai jau nusvirdavo rankos, atsitikdavo kažkas stebuklingo. Tai mano mergaitė atsineša monstrą ir sako: „Pasakok, ką reiškia.“ O pasakojant išsikalbam apie skaudulius. Tai su monstru pažaidęs žmogus parašo, kaip jis jam pasitarnavo. Ir, žinoma, be vaikų ir svarbiausia vyro palaikymo – nė iš vietos, nes kūryba reikalauja investicijų, ir tikrai ne mažų.

Ką reiškia pavadinimas Boomogi? Kodėl emocinis vaiko pagalbininkas – monstras?

Atsakymas gali skambėti juokingai. Boomogi yra galvakojai monstrai, nes taip žmones piešia maži vaikai. Monstras yra tarsi įsivaizduojamo vaiko draugo ir jo pačio atspindys, todėl šios formos artimiausios. O suaugusiesiems tai padeda pažadinti vidinį vaiką. Galimybė susikurti tokį pavidalą, kokį nori – be jokių taisyklių ir nebūtinai gražų – suteikia monstriškumo. Pats pavadinimas Boomogi yra mano sugalvotas naujadaras atspindėti „baisias emocijas“, sutarptautintas, skambantis angliškai „Būmodži“.

Papasakokite, kaip emocijų monstras gali padėti vaikui ir tėvams? Kas šiuo metu išbandė monstrų edukaciją?

Boomogi emocijų monstrai sukurti autistiškų ir kitų neuroįvairovę patiriančių vaikų poreikiams, nors tinka visiems vaikams ir tėvams. Tai nėra eilinis žaislas, o edukacinė, ugdanti terapinė priemonė, sukurta padėti, susikalbėti, būti suprastiems, palengvinti suaugusiųjų ir vaikų komunikaciją. Specialistai juos naudoja ne tik nuraminimui, sensorinei stimuliacijai, bet ir veidrodiniu perkėlimo principu padėti vaikams išsipasakoti, pavyzdžiui, lankantis pas psichologą. Tada vaikas pasakoja ne apie save, o apie monstrą, ką jis darytų, kaip jis jaučiasi ir panašiai.

Ugdymo įstaigose monstrus naudoja pasakojant istorijas socialinių įgūdžių ugdymui, sensoriniuose kambariuose – įvairioms nusiraminimo taktikoms. Klaipėdos Litorinos neįgaliųjų mokykla ir Klaipėdos Jūrų muziejaus Delfinų terapijos centras juos pasitelkia įvairius sutrikimus turintiems vaikams. Beje, yra atliktas mokslinis tyrimas apie Boomogi monstrų naudą terapinių užsiėmimų metu.

Kaip ugdote savo vaikų emocinį intelektą? Kas, jūsų nuomone, svarbiausia šiame procese?

Manau, svarbiausia supratimas, kad, tu esi priimamas toks, koks bebūtum. Ar esi piktas, ar liūdnas, ar laimingas, ar visko perpildytas. Žinoma, tikrai nesame tobuli, klaidų milijonus padarome, juk ir patiems būna sunkių dienų, bet mes ir apie jas kalbamės. Kalbamės apie tai, kaip ir kodėl jaučiuosi, be kaltinimo, nuoskaudų. Kalbamės tada, kai sunkios emocijos nuslūgusios ir jau esame pasiruošę klausytis.

Mūsų namuose irgi būna nesutarimų, savo vietos po saule paieškų. Mokomės empatijos, supratingumo. Viena gražesnių tradicijų mūsų šeimoje pasimatymai. Ne tik abu su vyru einame į pasimatymus, bet ir atskirai – su vaikais. Vieną kartą vyras susitinka su sūnumi, o aš su dukra, kitą kartą atvirkščiai. Tai ne šiaip laikas dviese, o atvirumo valandėlės kalbantis apie lūkesčius, svajones, bėdeles, tiesiog pabuvimas.

Kelias į motinystę jums nebuvo lengvas – minėjote, kad patyrėte 5 persileidimus. Kas suteikė jums pačiai stiprybės?

Mes su vyru jau 19-likti metai kartu, liepą švęsime 15 vestuvių metines. Nuo paauglystės svajojome apie šeimą, vaikus. Pirmasis nėštumas buvo sunkus, 5 mėnesius praleidau ligoninėje – vis ten grįždama. Mergytė vis bandė pabėgti, gimė neišnešiota, bet ne pernelyg anksti, tad ganėtinai stipri. Tačiau turėjo nemažai sveikatos problemų.

Kai Lėja paaugo, panorome antro vaikelio, pastoti pavykdavo, tačiau išlaikyti pilvelyje ne. Iš tiesų skaudėdavo labai, jaučiausi niekam tikusi, išsigandusi. Atrodė, jog priprantu su kiekvienu persileidimu, bet po penktojo pasidaviau.

Raudojau viena miške ir šaukiau ant Dievo, jog nebegaliu daugiau, jog pasiduodu. Būtent tą dieną ir pastojau. Aroną pilve išlaikyti padėjo daktarai, vaistai ir, manau, pats Dievas. Sūnus gimė stiprus, nors šiek tiek anksčiau termino. Teisybę pasakius, persileidimų metu nuolat verkiau ir puoliau į savigraužą, kaltinau save, baudžiau. Ypač sunkus buvo pusmetis prieš nėštumą su sūnumi, nes tada per 6 mėn. netekau 2 vaikučių. Vyrui skaudėjo tyliai, o aš užsidariau nuo pasaulio. Nebenorėjau būti tarp žmonių, bet būtent buvimas tarp jų ir padėjo nepalūžti. Tokioje situacijoje reikia stengtis neatstumti pagalbos ar net jos paprašyti ir kreiptis į specialistus.

Esate patyrusi daug iššūkių dėl dukros sveikatos problemų. Kaip jie paveikė šeimos gyvenimą ir emocinę būseną? Kas padėjo įveikti šiuos sunkumus?

Kartais juokais pasvarstau, jog apie mano gyvenimą visą knygą galima parašyti. Neaplenkė mūsų dažna neišnešiotukų problema – astma, prisidėjo alergijos, maisto netoleravimai ir kiti baubai. Du kertiniai įvykiai supurtė mūsų šeimą iš pagrindų. Pirmasis, kai dukrai buvo 2,3 metai – ji visiškai užduso man ant rankų.

Žaidėme svetainėje su plastilinu, kai staiga ji pašoko bandydama gaudyti orą, įkvėpti, tačiau niekaip nepavyko. Visa numėlusi ji sukniubo mano rankose, taip ir nesugebėjusi įkvėpti… Jos kūnas tapo minkštas, tarsi slystantis tarp pirštų ir kartu labai sunkus. Buvome dviese virtuvėje ant grindų ir laikas tapo amžinybe…

Po to, kai ją galiausiai pavyko atgaivinti, prasidėjo ligoninių ir tyrimų maratonai. 3 metus gyvenome įtampoje ir baimėje. Net miegodama išgirsdavau, kada ji pradeda gaudyti orą. Būdavo geresnių dienų, o kitomis keliskart per naktį abi šokdavome iš lovos: ji bandydavo įkvėpti, o aš tegalėjau žiūrėti jai į akis sakydama: „Ramiai, įkvėpk, iškvėpk, ramiai…“

Ko tik nedarėm – vaistai, ligoninės, skirtingi gydytojai, visiškai pakeitėme mitybos racioną ir netgi gyvenamąją vietą. Svarbiausia, jog tai padėjo, nors alergijos ir astma nedingo. Tuo periodu vyrui teko dirbti užsienyje: buvome dviese didžiąją laiko dalį. Kaltės jausmas manė tiesiog valgė, kaip ir bejėgiškumas bei nežinomybė. Kai, rodos, pagerėjo dukters būklė ir panorome antro vaikelio, prasidėjo persileidimai.

Padėjo tik vyro meilė ir kantrybė: jis perėmė darbus namuose, keldavo mane iš lovos ir vesdavo pasivaikščioti po mišką, maitino, girdė vitaminais.

Gimus sūnui ir pagerėjus dukros sveikatai atrodė, kad bėdos baigėsi, bet, deja – ne… Prieš dukrai pradedant eiti į penktą kasę, prasidėjo keisti priepuoliai: ji sustingdavo, staiga išsigąsdavo, jai apsvaigdavo galva ir supykindavo. Ėjome pas skirtingus gydytojus, kol galiausiai paguldėme į ligoninę ištyrimui. Pasakė, jog jai epilepsija ir pradėjo gydyti stipriais vaistais. Ištiko šokas, kai palatoje pamatėme nesavą vaiką: vyzdžiai išsiplėtę, sulėtėjus, atrodė, kad nelabai orientuojasi, kas vyksta.

Klausėme, kodėl epilepsija, juk nebuvo jokių traukulių, jautrumo šviesai ir pan., tačiau gydytoja patikino, kad kartais ir taip būna. Išrašė vaistus, paskyrė gydymą ir išleido mus namo. Dukros būsena vis blogėjo, pradėjo skaudėti pilvas, pasidarė mieguista. Dvi savaites stebėjom, kaip vaikas keičiasi, slopsta akyse, bet gydytoja patikino, jog tai normalu.

Po dviejų savaičių išbėrė visą kūną ir skrandis skaudėjo taip, jog išvažiavome į skubios pagalbos skyrių. Davė vaistų nuo skrandžio, nuo alergijos ir paleido namo. Po 2 dienų dukra atsikėlė visa sutinusi – veidas, net liežuvis, ji duso. Išskubėjome į ligoninę – pasirodo, tai reakcija į vaistus nuo epilepsijos. Buvo pažeisti vidaus organai, sutrikusi inkstų, kepenų veikla, prasidėjo imuninis atsakas, kuris paguldė mus 3 savaitėms į ligoninę.

Vėliau išvykome į specializuotą vaikų ligoninę Vilniuje, o ten paaiškėjo, kad epilepsijos niekada nebuvo… Tai stiprios nerimo atakos. Tada patyriau depresiją, kaltinau save, kad neapgyniau savo vaiko, kad nuvyliau ją, kad neklausiau savo nuojautos, kad vos ir vėl jos nepraradau…

Padėjo tik vyro meilė ir kantrybė: jis perėmė darbus namuose, keldavo mane iš lovos ir vesdavo pasivaikščioti po mišką, maitino, girdė vitaminais. Tai truko kelias savaites, bet jos buvo be galo sunkios. Tuo periodu negalėjau pažiūrėti į dukrą neapsiverkusi, todėl bijodavau net į ligoninę važiuoti iš gėdos ir kaltės. Paskui išdrįsau nueiti pas psichologę, pradėjau bendrauti su žmonėmis. Esu dėkinga Dievui, kad Lėjos sveikata, nors ir po ilgo laiko, bet grįžo į įprastas vėžias.

Gimus sūnui, neapsiribojote ramia motinyste, o sukotės versle su kūdikiu ant rankų? Kaip suderinote šiuos rūpesčius?

Dar iki sūnaus gimimo domėtis sveika gyvensena paskatino dukters sveikata. Pakeitus mitybą jai labai pagerėjo, todėl norėjome padėti ir kitiems. Baigiau trenerių kursus, turėjome sveikos gyvensenos klubus, vedžiau treniruotes. Dirbau net likus kelioms savaitėms iki gimdymo, tuo metu dar ir studijavau pedagogiką.

Gimus sūnui, veiklą galėjau derinti su motinyste: mūsų trijuose sveikos gyvensenos klubuose įsirengėme privačius kampelius su maniežais, tad visada buvome kartu. Kai sukako metukai, kelias dienas per savaitę jis pasilikdavo su aukle, nes ten jau nebebuvo įdomu. Sudėtingesnė buvo pedagoginė praktika, nes sūnui suėjo vos keli mėnesiai, kai ji prasidėjo. Per pertraukas vyras priveža jį prie mokyklos, puoli į mašiną, pamaitini ir bėgi toliau. Taigi tai buvo komandinis darbas ir vyras labai svarbi jo dalis.

Ką galėtumėte patarti kitoms mamoms, kurios šiuo metu patiria vienokius ar kitokius sunkumus?

Nors dažnai, papasakojus apie savo gyvenimą, išgirstu: „Kokia tu stipri“, – niekada tokia nesijaučiau. Kad ir kokia iš išorės esu rami ir susitvardanti, viduje verda atskiras pasaulis. Svarbiausia man – nors vienas žmogus, kuris tavimi tiki, tave veda, išklauso, priima tave tokią, kokia esi, ir nereikalauja daugiau nei gali šią akimirką. Sunkiais laikais verta pasikliauti savo nuojauta.

Kai jauti, kad viskas slysta iš rankų – gerai išsirėkti automobilyje ar gamtoje, paprašyti pagalbos. Kad kažkas pasirūpintų namais, vaikais, leistų pailsėti. Kartais prašyti Dievo pagalbos, pripažinti, kad pats nebegali vienas. Ir stengtis nekaltinti savęs dėl dalykų, kurie nuo jūsų nepriklauso. Žinau, ką reiškia paskęsti toje kaltėje, kaip sunku ją paleisti ir kaip gera susigrąžinti save. O apie vaikus ir jų emocijas – nebijokite jiems parodyti, jog jums sunku, jog klystate, nes tada ir jie nebijos to daryti.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Fotografavo Birutė Brasienė

Kitos nuotraukos iš šeimos albumo

Pasveikti padedantis kosulys

Kosulys yra dviejų rūšių . Jeigu jis sausas, nieko neatkosėjama. Toks kosulys atsiranda virusinės kvėpavimo takų infekcijos pradžioje. Naudingas organizmui yra drėgnas kosulys, kai atkosėjami skrepliai, o su jais iš kvėpavimo takų pašalinami ir ligos sukėlėjai.

Kosulio funkcija panaši į pakilusios temperatūros. Pakilusi temperatūra, kaip žinoma, yra ir apsauginis mechanizmas, padedantis kovoti su ligomis, todėl numušti neaukštą ir nekenkiančią temperatūrą ne tik nėra būtina, bet ir žalinga. Tą patį galima pasakyti ir apie kosulį. Dažniausiai jį reikia ne slopinti, o skatinti, lengvinti atsikosėjimą, skystinant skreplius, nes turime atkosėti visa tai, kas nereikalinga. Taip pat dažniausiai nepatariama slopinti ir sausą kosulį, o reikėtų vartoti jį lengvinančias, skreplius skystinančias, bronchų liaukų sekreciją skatinančias priemones.

Slopinti kosulį prireikia tik tuo atveju, jeigu jis rimtai sutrikdo bendrą būklę ir iš apsauginio reflekso virsta pakenkti organizmui galinčiu veiksniu. Laimei, tokie vaikų kosulio atvejai yra gana reti. Todėl svarbiausia užduotis padaryti taip, kad kosulys būtų kuo efektyvesnis ir vaikas greičiau pasveiktų.

Paprastos priemonės nuo kosulio, kurį sukėlė peršalimo liga

Kosulys yra vienas iš įvairių ūminių kvėpavimo takų infekcijų (peršalimo ligų) požymių. Be kosulio, dažniausiai atsiranda ir kiti peršalimo simptomai: sloga, karščiavimas, viso kūno skausmas, silpnumas. Jeigu vargina paprastos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukeltas kosulys, sloga, temperatūra pakyla nedaug, vaikas žvalus, galime pasigydyti namuose.

Gydant kosulį svarbūs skysčiai. Geriant daug skysčių galima ne tik išvengti dehidratacijos karščiuojant, bet ir sparčiau išsiskiria iš bronchų skrepliai. Kosėjančiam vaikui patariama duoti kuo daugiau gerti: vandens, sulčių, arbatų, pavyzdžiui, čiobrelių arbatos, kuri padeda atsikosėti.

Preparatų nuo kosulio pasirinkimas gana platus, todėl lengvo kosulio gydymui neskubėkite griebtis cheminių vaistų. Rekomenduojama rinktis augalinį preparatą, ypač mažam vaikui. Pradėkite nuo natūralių preparatų – sirupų, čiulpiamųjų pastilių, gaminamų iš augalinių medžiagų. Bet jeigu, nepaisant tokios priemonės, kosulys nepraėjo, reikia kreiptis į gydytoją.

Namuose galima gydyti tik ūmų kosulį, kamuojant užsitęsusiam, lėtiniam kosuliui reikia papildomų tyrimų ir specialisto paskirto gydymo. Ūminis kosulys trunka keletą savaičių, o lėtinis gali tęstis gerokai ilgiau.

 Kada kosėjančiam vaikui būtinas gydytojas?

Kosulys gali atsirasti ir dėl kitų, su ligomis nesusijusių priežasčių. Sveikas vaikas gali stipriai kosėti, pavyzdžiui, užspringęs į kvėpavimo takus patekusiu svetimkūniu, tuomet atkosėjami skrepliai kraujingi ar kitokios spalvos. Šią priežastį galima įtarti, jei stiprus kosulys atsiranda staiga, ir be gydytojo neapsieisite.

Kosulį gali sukelti rimtesnė už paprastą peršalimą liga, pavyzdžiui, gripas ar bronchitas. Todėl, prieš pradėdami gydytis, turite pabandyti išsiaiškinti jo priežastį: kosulys nėra atskira liga, o jos požymis.

Rimtesnių ligų sukelto kosulio nedera savarankiškai gydyti, nepasitarus su mediku. Pavyzdžiui, tirštos gleivės gali byloti apie pažeistus apatinius kvėpavimo takus – bronchus ir plaučius, gali prisidėti ir dusulys, smarkus karščiavimas, vangumas. Tuomet reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Sausas kosulys pirmosiomis ligos dienomis gali atsirasti ne tik dėl peršalimo, bet ir gripo. Mažiems vaikams toks kosulys gali trukdyti miegoti arba sukelti vėmimą. Vėliau kosulys tampa drėgnas (tai yra, vaikas pradeda atkosėti skreplių). Bet kuriuo atveju, jei vaiko kosulys yra labai stiprus, sunku kvėpuoti, kamuoja dusulys, mažylis vemia, išblyškęs, pakyla aukšta temperatūra, būtina kreiptis į gydytoją. Tokį kosulį gydyti namuose pavojinga.

Intensyvus, erzinantis kosulys, dėl kurio vaikas negali užmigti, pasunkėjęs kvėpavimas gali byloti apie bronchitą. Stiprūs kosulio priepuoliai, sukeliantys vėmimą, įspėja, kad vaikas susirgo kokliušu. Toks kosulys dažniausiai apninka naktį. Prikimęs balsas, sausas, šiurkštus, lojimą primenantis kosulys būdingas virusiniam laringitui. Laringitą išduoda gerklės kutenimas, deginimas ar skausmas. Ūminis laringitas gali sukelti pavojingą būklę, vadinamą virusiniu krupu: paburkus gerklų gleivinei pasunkėja vaiko kvėpavimas ir jis pradeda dusti. Sergantį astma vaiką kamuoja spazminis kosulys, kuris sukelia dusulį, ligoniukui sunku iškvėpti. Visais šiais atvejais skubiai kreipkitės į gydytoją.  

Parengė Undinė Gilė

MAMŲ ISTORIJOS. Baletas, vandens sportas ir kitos trimetės mažylės pramogos.

RUDENS LIGOS. Skauda gerklę – skubėti į vaistinę ar pas gydytoją? Gripas ir COVID-19 – saugomės abiejų. Pediatrai: kada COVID-19 susirgusiam vaikui reikia tyrimų.       

VAISTINĖLĖ. Kaip įveikti didžiausius žarnyno priešus – virusus ir antibiotikus.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gydytojas A. Vingras Mažakraujystė (anemija). Kaip sustiprinti sveikatą? (partnerio turinys). Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės. Svarbiausios atopiniu dermatitu sergančio vaiko tėvų užduotys.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindyti negalima! Ar tikrai?

NĖŠTUMAS. Nėščiajai svarbūs vitaminai ir mineralai.

MOKOMĖS. 2–3 metų mažylio pasiekimai.

VERTA ŽINOTI. Ruduo – ne tik virusinių ligų paūmėjimo metas.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Specialaus susirgusiam COVID-19 vaikui nėra

Anot LSMU Kauno ligoninės Vaikų konsultacinės poliklinikos vedėjos dr. Marijos Marengolcienės, susirgusiam COVID-19 vaikui net ir lengvesnės formos gali palikti nemalonių pėdsakų organizme. „Pagausėjo pacientų, kurie skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, galvos skausmu, virškinimo trakto problemomis, bet konkrečios ligos tyrimai neparodo. Tada daromas antikūnų tyrimas. Jei jų randama, galima traktuoti, kad vaikas persirgo COVID-19 ir sveikatos sutrikimai yra šios ligos pasekmė“, – pasakojo dr. M. Marengolcienė.

Medikė sako, kad, susirgus COVID-19 suaugusiesiems, jų vaikai dažnai netiriami, jei jie negaluoja lengvai, o kartais išvis neturi jokių simptomų. Tačiau maždaug po dviejų mėnesių tėvai sunerimsta, matydami, kad vaiko sveikatos būklė negerėja ar net pablogėja. Tokiems vaikams specialaus gydymo nėra – skiriamas stiprinantis organizmą mitybos ir poilsio režimas.

Labiau nukenčia vyresni vaikai

Ligoninės Vaikų priėmimo skubios pagalbos skyriaus vedėjas Darius Varaškevičius pasakojo, kad sunkesnėmis COVID-19 formomis serga vyresni nepilnamečiai. „Turėjome apie 10 pacientų, kuriems prireikė papildomo deguonies dėl COVID-19 sukeltos pneumonijos. Dauguma jų buvo nuo 12 iki 17 metų amžiaus“, – teigė D. Varaškevičius.

Jauniausias COVID-19 susirgęs ligoninės pacientas buvo 2 mėnesių amžiaus kūdikis. Didžioji dalis atvyksta dėl besitęsiančio karščiavimo, vangumo, skysčių trūkumo, kiti stipriai kosėja, vemia, viduriuoja. „Kartais sudėtinga pasakyti, ar negalavimus sukelia koronavirusas, ar jis diagnozuojamas atvykus į ligoninę kaip šalutinė liga“, – pastebi D. Varaškevičius.

COVID-19 pavojingiausia sergantiems kitomis ligomis vaikams

LSMU Kauno ligoninės Vaikų konsultacinės poliklinikos gydytojas, vaikų pulmonologas dr. Eugenijus Griška perspėja, kad COVID-19 didesnį pavojų kelia vaikams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų, onkologinėmis ar kitomis gretutinėmis ligomis, po organų transplantacijų, esantiems imunosupresinės būklės.

Pasak mediko, vaikams būdingi tokie pat COVID-19 simptomai kaip ir suaugusiesiems. Tai karščiavimas, sausas kosulys, bendras silpnumas, galimi virškinamojo trakto sutrikimai. Šie simptomai būdingi daugeliui kitų infekcinių ligų ir dėl to atpažinti COVID-19 be testo neįmanoma. „Jeigu vaikas karščiuoja, tėvai neturėtų skubėti jo vežti į gydymo įstaigą. Vaikui jaučiantis pakankamai gerai, galima kurį laiką jį stebėti namuose. Tačiau jei jis elgiasi kitaip nei įprasta, tampa vangus, rekomenduojama kreiptis į medikus dėl COVID-19 ar kitų ligų tyrimo ir gydymo“, – patarė dr. E. Griška.

Viktorijos Butautis patirčių romano opia nevaisingumo tema „Kiek kainuoja vaikai?” ištrauka.

Po savaitės Diana grįžo pas gydytoją Foster, kupina nepalenkiamo ryžto gauti siuntimą pas specialistą. Jos aiški intencija akivaizdžiai nepatiko gydytojai, ir ši vėl leidosi į ilgus pasakojimus apie žmonių individualumą, tačiau Diana nebesiklausė, jai reikėjo to siuntimo – konkretaus veiksmo, reiškiančio, kad ji ir Tomas juda savo tikslo link.

– Norėčiau nueiti pas specialistą ir pasitarti su juo, – pakartojo ji, kai gydytoja baigė savo mintį apie spermatozoidų gyvybingumą.

– Patarčiau neskubėti, man atrodo, jūs labai skubate, – prastai slėpdama suirzimą, tarė gydytoja.

– Taip, skubu, – ramiai atsakė Diana. – Man trisdešimt metų ir noriu turėti vaikų nors šį dešimtmetį. Visa tai, ką jūs pasakojate, tiesa, bet, kaip minėjote, kiekvienas iš mūsų individualus ir tai negali būti taikoma visiems, o ypač mano šeimai Mano vyro beveik nebūna namie: kaip aš praktikuosiu lytinius santykius kas antrą dieną, jūsų manymu?

Tvirtas ir kiek kategoriškas pacientės tonas gydytoją smarkiai nustebino ir netgi truputį įžeidė.

– Jūs turite atsipalaiduoti ir pirmiausia susitvarkyti situaciją su vyro darbu, vaikui pradėti reikalingi abu tėvai, – savo aiškias pažiūras paklojo Andžela Foster, taisydamasi akinius ant nosies.

– Ačiū už patarimus, – Diana beveik nebesitvardė. – Norėčiau gauti siuntimą.

Gydytoja kelias sekundes padvejojo, galiausiai skubiai atsidūsėjusi, ką labai mėgo daryti suirzusi, pasakė:

– Rekomenduosiu apsilankyti pas gydytoją Klemens, ji dirba Melburno IVF – vaisingumo klinikoje, puiki nevaisingumo specialistė, tik pas ją tenka ilgai laukti.

Žodis „nevaisingumo“ Dianai nuskambėjo kaip žvyras, ji nesijautė nevaisinga, jai tereikėjo mažytės pagalbos, tiksliau, patarimo. Ji nemąstė, kaip vadinsis tas specialistas, pas kurį taip troško gauti siuntimą, manė, kad tai bus tiesiog ginekologas.

– Tik primygtinai jums rekomenduoju, – žiūrėdama pro akinių stiklą į susijaudinusią jauną moterį, šaltai pasakė gydytoja, – darykite, ką patars gydytoja Klemens, o ne ką sugalvosite jūs.

– Žinoma, – atsakė tvardydamasi Diana: galų gale ji pasiekė tikslą – gaus tą siuntimą ir vargu ar dar kada ateis pas šitą šeimos gydytoją.

Tą pačią dieną davusi kraujo bendriesiems tyrimams toje pačioje šeimos klinikoje, Diana atsisėdo aptriušusiame laukiamajame, kol gaus rezultatus. Trikdančios mintys sukosi galvoje ir ji jautėsi labai toli nuo atsipalaidavimo: „Gydytoja po gydytojos, siuntimai, tyrimai, fui, kaip šito nemėgstu, trinti kėdes sumautuose laukiamuosiuose. Viskas tiek užtrunka. Dar neaišku, kada pakliūsiu pas tą ne-vai-sin-gu-mo specialistę. Skamba bjauriai. Reikės į vaisingumo kliniką eiti su Tomu. Jis tikrai eis kartu, kad tik turėtų laiko.“ Paskendusi tokiose mintyse, ji giliai atsiduso. „Toks tas jo darbas… velniai rautų, nuolat nebūna namie, o dabar jo fiziškai tikrai reikės daugiau… bet kaip? Kaip tai įmanoma?“

Grįžusi namo, Diana nusprendė pasidomėti specialiste, pas kurią vargais negalais gavo siuntimą, ir atsidėjusi išsamiai ištyrinėjo įrašus internete apie Melburno IVF kliniką ir gydytoją Agatą Klemens. Atsiliepimai buvo puikūs, todėl nedelsdama susirado gydytojos priimamojo numerį ir kažkodėl jaudindamasi surinko skaičius. Vos pradėjusi aiškinti, ko skambina, išgirdo šaltą balsą, greitakalbe ją informuojantį, kad gydytojos Klemens dienotvarkė perpildyta ir ji nepriima naujų pacientų.

– Kaip tai nepriima? – išlemeno ji. – Bet mano šeimos gydytoja ją rekomendavo, rekomendavo kaip puikią specialistę, – vis dar nesuprasdama situacijos, stebėjosi Diana.

– Žinoma, – atsakė bejausmis balsas kitame gale. – Visi gydytojai Melburno IVF yra puikūs specialistai: štai gydytoja Nelida Kovas tikrai galėtų jus priimti, ji čia pat, antrame aukšte.

– Taip taip, bet kada gydytoja Klemens vėl priims naujus pacientus? – Diana žūtbūt spyrėsi patekti pas Agatą Klemens: jai staiga siūlo kažkokią Nelidą Kovas, apie kurią ji nieko nežino, o apie Klemens žino jau labai nemažai, ir atsiliepimai rodo, kad tai gydytoja, su kuria jai būtina susitikti…

Balsas kitame gale nekantriai atsakė ir Diana pajuto, nors ir nematė, aiškų to balso savininkės susierzinimą:

– Klemens ne-pri-i-ma naujų pacientų, ir aš jūsų vietoje užsirašyčiau gydytojos Kovas telefoną.

Diana išraudo iš pasipiktinimo, bet susitvardė ir užsirašė numerį, o padėjusi ragelį leido sau apsiverkti.

– Viskas taip sudėtinga, net pas norimą mediką negali patekti, – šnirpščiojo nosimi gailėdama savęs.

Tai buvo pirmas jos susidūrimas su šalta Vaisingumo mašina. Nevaisingumas buvo tragedija kiekvienai vaikų trokštančiai šeimai, bet kitiems tai tebuvo darbas. Kiekvieną dieną sutrikusios moterys ir nelaimingi vyrai siekė pagalbos rankos, kiekviena diena vieniems nešė viltį, o kitiems klaikų nusivylimą. Atjauta turėtų būti neišsenkantis kiekvieno iš mūsų šaltinis, bet tikrovėje tai retas atvejis. Net jautriausios širdys įsisuka į kasdieninę darbo rutiną: tai tik dar vienas testas, dar vienas bandymas, tai tik dar vienas pacientas, taškas.

Neturėdama kito pasirinkimo, Diana užsirašė pas gydytoją Nelidą Kovas, nors apie ją internete rado labai nedaug informacijos.

Vakarieniavo su Tomu mažyčiame restoranėlyje „Mediterraneo“. Tai buvo mėgstama jų vieta: užslėpta, jauki ir labai skani, o svarbiausia – nelabai toli namų, kuriuos per pusvalandį galėjo pasiekti pėsčiomis. Restorano šeimininkas – pusiau serbas, pusiau juodkalnietis – buvo itin svetingas ir nuoširdus, ne tik jiems, bet ir visiems apsilankantiems. Mažai apdoroti švieži sezoniniai produktai ten buvo kasdienybė, nes virtuvės filosofija – paprastumas ir grynumas. Tai buvo puiki vieta pokalbiams. Nors erdvės čia neatrodė daug ir visi staliukai nuolat būdavo užimti, svečiai visgi jautėsi ypač privačiai ir jaukiai.

Gurkštelėjusi pirmąkart ragaujamo „Blue Pyrenees Shirazo“, taip mėgstamo australų, Diana staiga prisiminė, ką visą dieną ketino pasakyti Tomui:

– Užsirašiau pas specialistą, vos nepamiršau iš to skanumo. Sakė ateiti abiem, ar galėsi kovo 28 dieną?

Tomas linktelėjo, nes ir pats buvo pamiršęs, kad abu nutarė apsilankyti konsultacijoje.

– Tik kovą? – nusistebėjo. – Kodėl už mėnesio? Tuoj pažiūrėsiu, – pasakė ir paniro į visuomet šalia gulintį savo išmanųjį telefoną „Blackberry“. – Mh mh, – murmėjo, pirštais mikliai slysdamas jutikliniu ekranu.

Diana laukė, ji stengėsi nesinervinti iš anksto, bet nuojauta sakė, kad tai, ką jis mato tame mažame daikčiuke, bendriems jų planams netinka.

– Nelabai, mažute, neišeina 28 dieną… gal gali bandyti persitarti?

Žalios akys staigiai pasislėpė, Diana nusuko žvilgsnį į stalą, nes baisus nusivylimas sugniaužė gerklę ir ji stengėsi nuslėpti tai nuo Tomo. Aiškiai matė – jam labai nesmagu, kad negali tą dieną, bet žinodama, jog kito užrašymo greičiausiai reikės laukti ne keturias, o šešias savaites, sunkiai gebėjo valdyti suirzimą.

– Mane įrašė vietoj kažko išsibraukusio, – pasakė ir, malšindama per kraštus lipantį nusivylimą, nurijo didelį gurkšnį vyno, tas sprangiai nutekėjo žemyn ir jai staiga pasirodė nevykusiai rūgštus. – Nežinau, kiek dar reikės laukti, kol tu galėsi, – pridūrė piktokai ir nutilo.

Tomas irgi tylėjo. Pasidarė labai nejauku. Abiem slėgė širdį ir vakaras apsiblausė. Valgydama puikiai paruoštą putpelę, Diana jautėsi nelaiminga ir nesuprasta, o Tomas – įspraustas į kampą.

Pamažu, valgant ir keičiantis trumpais žvilgsniukais, įtampa atlėgo. Tomas švelniai palietė jos ranką, jam skaudėjo matyti ją tokią susirūpinusią. Jis norėjo, kad žmonos veidas vėl būtų giedras ir spindintis, jam iš tikrųjų labai rūpėjo.

Diana susitvardė, nors viduje kunkuliavo prieštaringi jausmai. Ji suprato Tomo dilemą, visuomet jį palaikė: išklausydavo, paguosdavo. Buvo jam tikras uostas, kuriame jis sustodavo, kai nebegalėdavo tverti spaudimo. Su ja Tomas galėjo būti silpnas. Ji viską suprasdavo ir nuo to jis pasijusdavo stipresnis, atgimęs ir vėl galintis versti kalnus. Dabar ji pati jautėsi silpna ir suglumusi. Nebegalėjo būti tas viską priimantis uostas – privalėjo Tomą spausti, kad jis rastų laiko bendram jųdviejų tikslui, ir tai jai visai nepatiko. Diana žinojo, kad reikės balansuoti, abiem. Bet jai norėjosi, labai norėjosi, kad nebūtų tiek kliūčių.

Vakaras praėjo gerokai slogesnės nuotaikos negu paprastai, bet abu stengėsi nugesinti savo pasipriešinimą, nusivylimą ir nuogąstavimus. Grįžę namo mašina, mažai kalbėjosi, tik susilietė rankomis, nebyliai sakydami, kad viskas gerai, ir nuėjo miegoti. Ryte pasaulis visuomet atrodydavo šviesesnis.

Leidykla VAGA, 2013

Viršelio dailininkė Živilė Adomaitytė

Knygos leidimą parėmė Vaisingumo asociacija

Kokio amžiaus vaiko imuninei sistemai labiausiai reikia padėti?

Vaiko imunitetas ypatingai pažeidžiamas pirmaisiais gyvenimo metais, nes jis dar silpnas ir bręsta iki 5 metų. Kūdikį saugo antikūnai, kuriuos jis gauna su mamos pienu.

Didelės įtakos imuninei sistemai turi mažylio vystymasis. Šiuo periodu jo medžiagų apykaita labai sparti, vaikas auga, didėja jo svoris, bręsta vidaus organai, dygsta dantys. 2-5 metų vaikai pradeda lankyti darželius ir mokyklėles, kuriose susitinka su daugybe bakterijų bei virusų. Todėl mažieji dažnai suserga.

Ruduo – peršalimo ligų pradžia. Kaip sustiprinti sergančio vaiko imunitetą?

Kiekviena ūminė liga susilpnina vaiko imunitetą maždaug mėnesiui. Todėl sveikstančio vaiko imunitetą reikėtų stiprinti papildomai. Vaikas turėtų daugiau ilsėtis, dažniau pasivaikščioti gryname ore, tėvams nedera vesti mažylio ten, kur lankosi daug žmonių. Pasirūpinkite subalansuota mityba, tinkamu dienos režimu, grūdinkite vaiką. Greičiau atstatyti jėgas padeda imunitetą stiprinantys maisto papildai bei žuvų taukai.

Kuo naudingos sveikatai žuvų taukuose esančios omega–3 riebalų rūgštys ? Kuriuose maisto produktuose omega–3 rūgščių daugiausia?

Omega–3 riebalų rūgščių reikia vaiko vystymuisi. Jos būtinos ne tik imuninei sistemai, bet ir smegenų veiklai, nervų sistemai, regėjimui. Pagrindinių omega–3 rūgščių organizmas negamina, tad vaikas gali jų gauti tik valgydamas jūrinę žuvį ar gerdamas žuvų taukus.

Šių rūgščių yra kokybiškoje jūrinėje žuvyje, linų sėmenų aliejuje. Daugiausia omega–3 riebalų rūgščių yra menkių kepenų aliejuje. Dar jame yra natūralių vitaminų A ir D, kurie svarbūs ne tik imuninei sistemai. Vitamino D reikia kaulams, dantims, raumenims. Vitaminas A būtinas geram regėjimui, odai ir gleivinėms. Todėl iš šviežių menkių kepenų pagaminti skysti žuvų taukai labiausiai tinka vaikams.

Ar žuvų taukai labai svarbūs nėščiajai ir jos pilvelyje augančiam vaisiui?

Omega–3 rūgštys padeda vystytis vaisiaus ir kūdikio smegenims. Norvegai tyrimais nustatė, kad mamos, nėštumo metu vartojusios EPR, eikozapentaeno ir DHR, dokozaheksaeno rūgščių turtingus žuvų taukus, pagimdė kūdikius, kurių intelekto koeficientas gerokai aukštesnis negu mažylių, kurių mamos vartojo augalinės kilmės aliejų.

Kol vaisius auga mamos pilvelyje, jis pasiima omega–3 riebalų rūgštis iš mamos, paskui kūdikis kurį laiką dar gauna jų su mamos pienu. Žinoma, jeigu mama pakankamai valgo kokybiškos jūrinės žuvies. Deja, mamos žuvų patiekalus gamina retai. Be to, omega–3 riebalų rūgščių yra ne visuose pieno mišiniuose. Todėl dirbtinai maitinamam kūdikiui reikia duoti žuvų taukus. Juos turėtų vartoti ir besilaukiančios bei žindančios moterys.

Riebalų rūgštys omega–3 labai svarbios ir mokymuisi bei pažinimui.

Taigi, žuvų taukai gali padėti ir mokinukui?

Kiekvieną rugsėjį mokinukų tėveliams kirba širdis – kaip gi vaikui seksis mokslai šiais metais. Oksfordo (Anglija) universiteto mokslininkai nustatė, kad norint padėti savo vaikui, svarbu pasirūpinti ir jo mityba – kraujyje turi pakakti omega–3 riebalų rūgščių, nes jos turi įtakos pažintiniams vaiko gebėjimams.
Omega–3 riebalų rūgštys (EPR ir DHR) yra svarbios vaikų vystymuisi – teigiama mokslinio tyrimo išvadose. Šių metų birželį Oksfordo universiteto mokslininkų tyrime dalyvavo 493 britų moksleiviai. Tiriant 7–9 metų vaikus buvo siekiama nustatyti, ar omega–3 riebalų rūgščių koncentracija kraujyje turi įtakos vaikų skaitymo įgūdžiams ir pažintiniams gebėjimams.
Tyrime dalyvavo ir rimtų skaitymo sutrikimų turintys Jungtinės Karalystės mokyklų moksleiviai. Ištyrus vaikų kraujo mėginius nustatyta, kad vaikai, kurių kraujyje yra daugiau omega–3 riebalų rūgščių, ypač nepakeičiamųjų DHR riebalų rūgščių, pasižymėjo geresniais skaitymo ir darbo įgūdžiais ir turėjo mažiau elgesio problemų nei tie vaikai, kurių kraujyje omega–3 koncentracija mažesnė.
9 iš 10 tyrime dalyvavę vaikai nevalgė žuvies patiekalų du kartus per savaitę, kaip rekomenduoja Didžiosios Britanijos sveikatos specialistai. Nors tyrime nebuvo atsižvelgta į tai, kiek omega–3 vaikas suvartojo anksčiau, kokia jo genetika ar gyvenimo būdas, vis dėlto rezultatai aiškiai parodė, kad besimokantiems vaikams labai svarbus omega–3 kiekis racione, ypač – DHR rūgščių. Jei vaikas valgo žuvį tris kartus per savaitę arba geria žuvų taukus, tikėtina, kad jo kraujyje bus reikiama omega–3 riebalų rūgščių koncentracija.

Kaip išsirinkti geriausius žuvų taukus? Į ką atkreipti dėmesį perkant?

Vaistinėse ir internete siūloma daug žuvų taukų produktų, kurių sudėtis gali labai skirtis. Pagrindinis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį renkantis – kiek ir kokių biologiškai aktyvių medžiagų (omega–3 riebalų rūgščių – EPR ir DHR, vitaminų ir mineralinių medžiagų) yra rekomenduojamoje dienos normoje. Tai racionaliausias kriterijus žuvų taukams pasirinkti. Noriu atkreipti dėmesį, kad etiketėje ieškoti reikia ne žuvų taukų kiekio per parą, o omega–3 riebalų rūgščių (EPR ir DHR) kiekio. Jų turėtumėme gauti ne mažiau kaip 1000 miligramų per parą.

Kitas svarbus dalykas – gamintojo patikimumas, tiesiogiai susijęs su žuvų taukų kokybės garantijomis. Patikimas gamintojas daug investuoja į toksinų ir kitų teršalų šalinimo technologijas, kad žuvų taukai būtų saugūs vartoti visiems – besilaukiančiai ar žindančiai moteriai, visokio amžiaus vaikams ir vyresniems žmonėms. Dešimtmečių ar net šimtametę patirtį turintys gamintojai ištobulino gamybos technologijas ir užsitarnavo vartotojų pasitikėjimą.

Kokių priemonių reikėtų imtis ištikus saulės smūgiui ir kaip apsisaugoti nuo jo pataria Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vidaus ligų gydytoja, endokrinologė Irena Degutienė.

– Ką daryti norint išvengti šilumos smūgio?
– Pirmiausia venkite saulės, ypač nuo 11 iki 15 val., kuomet ji aktyviausia. Vartokite pakankamai skysčių. Jauni žmonės, kurių inkstai veikia gerai, per dieną turėtų išgerti apie 3 litrus skysčių. Pasirūpinkite tinkama apranga: dėvėkite natūralaus pluošto drabužius, nešiokite galvos apdangalus.

– Kokie saulės smūgio simptomai?
– Galvos skausmas, pykinimas, silpnumas, padažnėjęs kvėpavimas bei pulsas, veido paraudimas, pakilusi kūno temperatūra, sutrikusi koordinacija, mirgėjimas akyse – tai dažniausiai pasitaikantys saulės smūgio požymiai.

– Kam saulės smūgis pavojingiausias?
– Atidesni tūrėtų būti vyresni žmonės, nes jų kraujagyslių sienelės yra standesnės, labiau užkalkėjusios, todėl organizmas sunkiau atiduoda šilumą ir atvėsta. Labiau rizikuoja maži vaikai, nėščios moterys, turintieji viršsvorio ir tie, kurie visą dieną karštymečiu būna lauke, užsiima aktyvia fizine veikla.

– Kaip elgtis ištikus saulės smūgiui?
– Pirmiausia, jeigu tai įmanoma, pasitraukti į vėsią vietą ir bandyti atvėsti. Galima dėti šaltus kompresus, apsivynioti drėgna paklode, išgerti vėsaus vandens. Rekomenduočiau stebėti kūno temperatūrą. Jei jaučiate, kad savijauta negerėja ar blogėja – važiuokite į artimiausią gydymo įstaigą.
Perkaitusiems asmenims negalima šokti į vandenį ir taip bandyti atvėsti – organizmas patirs šoką.

Kuo rizikuojame nepaisydami saulės smūgio sukeltų simptomų?
– Jus gali ištikti insultas ar infarktas.
Tad jei karštą dieną pasijutote blogai ir būklė tik sunkėja, nedelskite ir kreipkitės į medikus.

Vaikas pas gydytoją

Profilaktiškai tikrinantis sveikatą, gydytojas pediatras vaiko organizmo būklę įvertina įvairiapusiškai – mažąjį pasveria, pamatuoja, patikrina kraujospūdį, klausą, regėjimą, pasiklauso plaučių bei širdies veiklos. Kilus bent menkiausiam įtarimui, pastebėjus kokius nors (kad ir nedidelius) sveikatos defektus, vaikas yra siunčiamas pas gydytojus specialistus. Tokiu būdu būsimasis moksleivis yra ištiriamas nuodugniau. Kokios pagrindinės moksleivių sveikatos bėdos ir kaip jų išvengti?

Ydinga vaiko laikysena

Kaip tvirtina gydytojai ortopedai, daugelis vaikų, užuot pakankamai judėję, lakstę po lauką, plaukioję ežeruose ar upėse, karstęsi po medžius ir panašiai, didžiąją dalį dienos praleidžia prie kompiuterio, televizoriaus. Rezultatas – iškrypęs stuburas, ydinga laikysena, kitokie skeleto bei raumenų sutrikimai. Visoms šioms moksleivių bėdoms neabejotinai įtakos turi ir per sunkios, knygų prikrautos kuprinės, nepatogūs suolai. Pamažu artėjant rugsėjo pirmajai, išsirinkti labiausiai patinkančią kuprinę visai nesunku – pasiūla parduotuvėse didelė. Kur kas sudėtingiau įvertinti, kuri kuprinė bus patikimesnė sveikatos atžvilgiu, kitaip tariant, ar apsaugos vaiko stuburą ir taisyklingą laikyseną. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos mama ir tėtis turėtų atkreipti dėmesį, renkantis mokyklinį krepšį:

• Kuprinė su knygomis neturėtų sudaryti daugiau kaip 10-12 proc. vaiko svorio. Aritmetika šioje vietoje paprasta: pirmokas, sveriantis maždaug 25 kg turėtų nešti ne daugiau kaip 2,5-3 kg sveriančią kuprinę. Taigi, tuščios kuprinės svoris neturėtų viršyti 1,5 kg.
• Mokyklinis krepšys neturėtų spausti, trinti, jis privalo būti patogus. Matuotis geriausia apsivilkus striukę ir be jos, juk kuprinę vaikas nešios ir žiemą, ir vasarą.
• Idealu, jei kuprinės diržų plotis – ne mažiau kaip 4 cm, jei jie – paminkštinti. Per stori diržai vaikui gali trinti pažastis, veržti. Kuprinės „nugara“ turėtų būti paminkštinta, rankena – taip pat, kad būtų patogu nešti. Vaikui užsidėjus kuprinę, ši neturėtų iškilti virš pečių.

Prastėjantis vaiko regėjimas

Besaikis laiko leidimas prie kompiuterio ar televizoriaus, judėjimo bei gryno oro stoka tikrąją to žodžio prasme iškraipo ne tik stuburą, bet ir regėjimą – ortopedams antrina gydytoja oftalmologė Vaiva Nasvytienė, dirbanti optikos salonų tinkle „Fielmann“. Pasak gydytojos, moksliškai įrodyta, kad aktyviai laiką leidžiant lauke, mažėja regėjimo problemų. „Gal kam ir sunku tuo patikėti, bet kiekviena papildoma gryname ore praleista valanda per savaitę net 2 procentais sumažina trumparegystės riziką. Taip yra dėl to, kad akis teigiamai veikia natūrali šviesa ir vaikas gali žiūrėti į toliau esančius objektus“, – pasakoja V.Nasvytienė. Kaip teigia oftalmologė, norint turėti nepriekaištingą regėjimą ar bent jau pastiprinti jį, vaikams taip pat patartina valgyti kuo daugiau morkų, mėlynių, žalių lapinių daržovių, pieno gaminių – šių produktų sudėtyje gausu akims reikalingų medžiagų.

V.Nasvytienės tvirtinimu, vis dar yra nemažai mamų ir tėčių, kuriems atrodo, kad vaikams nešioti akinius – tikra kankynė. Bendraamžiai iš jų šaiposi, naujasis aksesuaras – nepatogus, greit lūžtantis. „Anaiptol. Tai seniau buvo pajuokiami akiniuočiai. Buvo šaipomasi dėl storų akinių stiklų, gremėzdiškų rėmelių. O ir patys akiniai tikrai nebuvo patogūs. Dabar akiniai visai kitokie. Vaikai net nejaučia juos nešiojantys, be to, gali rinktis tiek norimą akinių spalvą, tiek ir formą,“ – tvirtina gydytoja. Oftalmologė priduria, kad baigiantis vasarai itin svarbu patikrinti moksleivių akis, galbūt jų rega susilpnėjo ir į naujiems mokslo metams reikalingų pirkinių sąrašą reikės įtraukti ne tik kuprinę, rašymo ar sporto reikmenis, bet ir akinius. Tuo tarpu jau nešiojantys akinukus vaikai įsitikins, ar senieji dar tinkami.

Kad nepultų ligos, o dantys būtų sveiki

Rūpintis vaiko sveikata būtina kompleksiškai – reguliariai profilaktiškai lankytis pas gydytojus specialistus, laiku pastebėti vaiko savijautos pokyčius, įvertinti mokslo krūvį, nepamiršti visavertės mitybos, kokybiško poilsio, vitaminų bei mineralinių medžiagų – įsitikinusi bendrosios praktikos gydytoja Laima Petrauskienė. Tik tuomet vaikas augs fiziškai ir dvasiškai stiprus, o atšalus orams jo nepuls ligos. Gydytoja priduria, jog artėjant naujiems mokslo metams, mama ir tėtis turėtų iš naujo atsiversti vaikų skiepijimo pažymėjimus bei nepamiršti pasitikrinti dantų. „Nuo daugumos užkrečiamųjų ligų vaikai būna paskiepyti pirmaisiais savo gyvenimo metais, tačiau kai kurių vakcinų sudarytas imunitetas silpsta, todėl remiantis Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, maždaug 6–7 metų vaikas turi būti pakartotinai paskiepytas nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, tymų, raudonukės ir epideminio parotito. 15–16 metų paaugliai pakartotinai skiepijami nuo difterijos ir stabligės“, – pasakoja L. Petrauskienė.

Kalbant apie dantis, daugelis medicinos įstaigų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, vykdo 6–14 metų vaikų krūminių dantų dengimo silantais programą. Visiems tokio amžiaus vaikams nemokamai specialiomis skystomis plombinėmis medžiagomis yra padengiamos sveikų krūminių dantų kramtomųjų paviršių vagelės. Tokiu būdu neleidžiama susidaryti ėduoniui – vienai labiausiai pasaulyje paplitusių dantų ligų tarp vaikų ir paauglių. Ši procedūra tikrai neskausminga, dantukų gręžti nereikia.