Dviejų vaikų mama Justina Žemgulienė pedagogė, kūrėja, menininkė, versli moteris. „Nelengvai aš prisijaukinu tą verslininkę savyje, – sako moteris, – nes vis dar gyvi įsitikinimai, atėję iš vaikystės dėdžių ir tetų pasakymų, kad „visi verslininkai vagys ir sukčiai“ arba „tikras verslininkas tik tas, kurs išgyveno kelis bankrotus“. O posakis „tu arba geras žmogus, arba geras verslininkas“ yra labiausiai veikiantis.“ Vienas iš Justinos kūrybinių išradimų yra emocijų monstrai. Su vaikų emocijomis susijęs ir jos verslas.
Susidomėjusi vaikų emocijomis ėmėtės papildomos veiklos, kas paskatino, kokios įtakos turėjo jūsų vaikai?
Iš tiesų emocijomis ir jausmais domėjausi dar vaikystėje, man be galo buvo įdomi psichologija, kodėl žmonės priima vienus ar kitus sprendimus. Domėjimasis vaikų emocijomis atėjo iš poreikio. Kai dukra buvo mažytė, vyras pradėjo važinėti dirbti į užsienį. Tada prasidėjo įvairūs dukros emociniai išlydžiai. Nuo manęs ignoravimo, verkimo dėl menkniekių iki agresijos darželyje, jau nekalbu apie manipuliacinius žaidimus tėčiui grįžus.
Įvairiais mūsų gyvenimo etapais buvo skirtingų iššūkių. Tiek gimus sūnui, tiek dėl sveikatos problemų, tiek besikeičiant gyvenimo vietai, tiek augant. Būtent paieškos, kaip padėti savo vaikams, ir atvedė mane į papildomas veiklas ar verslus. Kam nesvetimas pavadinimas ADHD (dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromas) tikrai supras, kokius didelius iššūkius gali kelti emocijos.
Turiu ypatingus vaikus, kurių savitas suvokimas, veikimo mechanizmas ir net savita nervinė sistema. Jie turi begales stiprybių. Gebėjimas stipriai jausti yra viena iš jų, o tai labai nepatogu aplinkai, kai emocijos sunkios. Bet jie lygiai taip pat stipriai jaučia meilę, rūpestį, džiaugsmą, įkvėpimą. Suvokdama, jog įprasti metodai neduoda jokio rezultato, ieškojau tinkamiausio. Kai žinai, jog tavo vaikas netelpa į dėžutę, nes ji jam per maža, nesiimi apkarpyti vaiko, ieškai didesnės dėžutės.
Kas, jūsų nuomone, padeda vaikams susitvarkyti su neigiamomis emocijomis?
Manau, kad emocijos nėra teigiamos ar neigiamos, geros ar blogos. Iš tiesų jausmų ir emocijų paskirtis yra mus saugoti, padėti susidoroti su aplinkos veiksniais, pagelbėti socialiniame gyvenime. Visi jausmai svarbūs ir reikalingi. Įvardinu juos kaip pakylėjančius ir sunkius jausmus.
Kaip vaikas susitvarkys su jausmais ir emocijomis, lemia ne tik jo amžius, bet ir socialiniai įgūdžiai bei pati asmenybė. Išsiugdyti savikontrolę ir savireguliaciją vaikui reikia laiko. Neužmirškime, kad vienu metu mes jaučiame 7 skirtingus jausmus, o garsiai išreikštas pyktis dažniausiai eina paskutinis. Pyktis gali būti pasekmė nusivylimo, patirto atstūmimo ar neteisybės, gilaus liūdesio ar nesaugumo.
Pyktis yra gynybinis mechanizmas, o susidoroti vaikui su sunkiomis emocijomis pirmiausia padeda šalia esantis suaugusysis. Vien buvimas šalia, neatstumiant, parodant dėmesį jau padeda vaikui. Jausmas, jog esu priimamas su visomis emocijomis, jau yra pagalba. Kai užvaldo sunkios emocijos, jausmai, nevertėtų bandyti išspręsti situacijos, ieškoti priežasčių, tai reikėtų daryti nurimus.
Beje, emocinė savireguliacija tikrai nėra lygi atrodymui ramiam – priešingai. Vienas iš būdų susitvarkyti su sunkiais jausmais yra popieriaus glamžymas, plėšymas, konstrukcijų griovimas, net rėkimas ar boksavimas į pagalvę. Ir tai yra gerai, tai ženklas, kad vaikas labai stengiasi. Vaikai, ypač turintys ADHD, nuramina save sensoriškai – judėdami, judindami rankas, kojas, glostydami paviršius, vartydamiesi ar net leisdami garsus.
Kaip gimė „Boomogi“ emocijų monstrų idėja? Kas paskatino kurti šiuos simbolinius pagalbininkus?
Boomogi monstrų idėja užgimė emocinį intelektą ugdančiose stovyklose, kurias organizavome su vyru. Tai buvo vasaros ir popamokinės stovyklos vaikams. Jose ne tik gilinomės į emocijų pasaulį, kaip išreikšti savo emocijas, kad kiti tave suprastų, bet ir dirbome su psichologais, tyrinėjome. Būtent šiose stovyklose gimė idėja kurti emocinio palaikymo žaislą – įsivaizduojamą draugą, kurį dauguma siuvosi patys. Atėjus karantinui juos pabaigėme su komanda, nes supratome, kaip tai svarbu vaikams. Pamenu, važiuodama automobiliu kalbuosi su vyru, verkiu ir sakau jam: „Šie monstrai gali padėti daugybei vaikų, aš juos noriu sukurti, kad vaikai jaustųsi išgirsti ir suprasti.“
Kokie iššūkiai lydėjo „Boomogi“ kūrimo ir įgyvendinimo darbus? Kaip juos įveikėte?
Kūrimo, analizavimo ir įgyvendinimo procesas buvo labai ilgas. Daugybę kartų norėjau viską mesti, nes per sunku, nes jis nėra tobulas. Prireikė daugiau nei 3 metų ir bent 5 monstro versijų. Kūriau jį tam, kad atitiktų ir autistiškų vaikų poreikius. Norėjau, kad jis ne tik ugdytų emocijų suvokimą, veido išraiškų atpažinimą, bet ir padėtų kitais aspektais. Pavyzdžiui, sensomotorikai. Ne tik skirtingų spalvų, tekstūrų ir faktūrų audiniai veikia sensoriškai, bet ir detalių tvirtinimas lavina motoriką. Pritvirtinus kūno detalę pasigirsta magneto užsifiksavimo garsas – pavyko. Ilgiausias procesas buvo kūno dalių formų asociacinių reikšmių paieškos ir mokslinis pagrįstumas.
Kiekviena kūno dalis turi simbolinę reikšmę, kuri pasako apie būsenas. Jos pagrįstos dailės terapija, asociacijomis, archetipinėmis projekcijomis, indėnų išmintimi ir kitais moksliniais ir folkloriniais šaltiniais. Rasti ir susisteminti bei praktiškai pritaikyti šią informaciją nebuvo lengva. Tai labai svarbi monstro dalis, nes gali padėti susikalbėti tada, kai pačiam to padaryti nepavyksta, padeda užduoti tinkamus klausimus.
Dar vienas svarbus dalykas yra svoris: monstras sunkus, sudėliotas gali sverti iki 3 kg, o tai padeda nurimti, jaustis saugiam ir sukuria tikrumo jausmą. Didžiausias iššūkis buvo gamyba. Žaislų gaminimo įmonės – ne tik Lietuvos, bet ir Europos – atsisakė, nes konstrukcija per sudėtinga ir „niekas taip nedaro“. Teko ieškotis siuvimo įmonių, gabių siuvėjų.
Dabar monstrai ne tik gaminami Lietuvoje, bet ir patentuoti, perėję galybę testavimų laboratorijose, sertifikuoti pagal visus reikalavimus atitinkančius Europos reglamentus. Nepasiduoti padėjo žinojimas, kokią naudą jie gali atnešti, nes kaskart, kai jau nusvirdavo rankos, atsitikdavo kažkas stebuklingo. Tai mano mergaitė atsineša monstrą ir sako: „Pasakok, ką reiškia.“ O pasakojant išsikalbam apie skaudulius. Tai su monstru pažaidęs žmogus parašo, kaip jis jam pasitarnavo. Ir, žinoma, be vaikų ir svarbiausia vyro palaikymo – nė iš vietos, nes kūryba reikalauja investicijų, ir tikrai ne mažų.
Ką reiškia pavadinimas Boomogi? Kodėl emocinis vaiko pagalbininkas – monstras?
Atsakymas gali skambėti juokingai. Boomogi yra galvakojai monstrai, nes taip žmones piešia maži vaikai. Monstras yra tarsi įsivaizduojamo vaiko draugo ir jo pačio atspindys, todėl šios formos artimiausios. O suaugusiesiems tai padeda pažadinti vidinį vaiką. Galimybė susikurti tokį pavidalą, kokį nori – be jokių taisyklių ir nebūtinai gražų – suteikia monstriškumo. Pats pavadinimas Boomogi yra mano sugalvotas naujadaras atspindėti „baisias emocijas“, sutarptautintas, skambantis angliškai „Būmodži“.
Papasakokite, kaip emocijų monstras gali padėti vaikui ir tėvams? Kas šiuo metu išbandė monstrų edukaciją?
Boomogi emocijų monstrai sukurti autistiškų ir kitų neuroįvairovę patiriančių vaikų poreikiams, nors tinka visiems vaikams ir tėvams. Tai nėra eilinis žaislas, o edukacinė, ugdanti terapinė priemonė, sukurta padėti, susikalbėti, būti suprastiems, palengvinti suaugusiųjų ir vaikų komunikaciją. Specialistai juos naudoja ne tik nuraminimui, sensorinei stimuliacijai, bet ir veidrodiniu perkėlimo principu padėti vaikams išsipasakoti, pavyzdžiui, lankantis pas psichologą. Tada vaikas pasakoja ne apie save, o apie monstrą, ką jis darytų, kaip jis jaučiasi ir panašiai.
Ugdymo įstaigose monstrus naudoja pasakojant istorijas socialinių įgūdžių ugdymui, sensoriniuose kambariuose – įvairioms nusiraminimo taktikoms. Klaipėdos Litorinos neįgaliųjų mokykla ir Klaipėdos Jūrų muziejaus Delfinų terapijos centras juos pasitelkia įvairius sutrikimus turintiems vaikams. Beje, yra atliktas mokslinis tyrimas apie Boomogi monstrų naudą terapinių užsiėmimų metu.
Kaip ugdote savo vaikų emocinį intelektą? Kas, jūsų nuomone, svarbiausia šiame procese?
Manau, svarbiausia supratimas, kad, tu esi priimamas toks, koks bebūtum. Ar esi piktas, ar liūdnas, ar laimingas, ar visko perpildytas. Žinoma, tikrai nesame tobuli, klaidų milijonus padarome, juk ir patiems būna sunkių dienų, bet mes ir apie jas kalbamės. Kalbamės apie tai, kaip ir kodėl jaučiuosi, be kaltinimo, nuoskaudų. Kalbamės tada, kai sunkios emocijos nuslūgusios ir jau esame pasiruošę klausytis.
Mūsų namuose irgi būna nesutarimų, savo vietos po saule paieškų. Mokomės empatijos, supratingumo. Viena gražesnių tradicijų mūsų šeimoje pasimatymai. Ne tik abu su vyru einame į pasimatymus, bet ir atskirai – su vaikais. Vieną kartą vyras susitinka su sūnumi, o aš su dukra, kitą kartą atvirkščiai. Tai ne šiaip laikas dviese, o atvirumo valandėlės kalbantis apie lūkesčius, svajones, bėdeles, tiesiog pabuvimas.
Kelias į motinystę jums nebuvo lengvas – minėjote, kad patyrėte 5 persileidimus. Kas suteikė jums pačiai stiprybės?
Mes su vyru jau 19-likti metai kartu, liepą švęsime 15 vestuvių metines. Nuo paauglystės svajojome apie šeimą, vaikus. Pirmasis nėštumas buvo sunkus, 5 mėnesius praleidau ligoninėje – vis ten grįždama. Mergytė vis bandė pabėgti, gimė neišnešiota, bet ne pernelyg anksti, tad ganėtinai stipri. Tačiau turėjo nemažai sveikatos problemų.
Kai Lėja paaugo, panorome antro vaikelio, pastoti pavykdavo, tačiau išlaikyti pilvelyje ne. Iš tiesų skaudėdavo labai, jaučiausi niekam tikusi, išsigandusi. Atrodė, jog priprantu su kiekvienu persileidimu, bet po penktojo pasidaviau.
Raudojau viena miške ir šaukiau ant Dievo, jog nebegaliu daugiau, jog pasiduodu. Būtent tą dieną ir pastojau. Aroną pilve išlaikyti padėjo daktarai, vaistai ir, manau, pats Dievas. Sūnus gimė stiprus, nors šiek tiek anksčiau termino. Teisybę pasakius, persileidimų metu nuolat verkiau ir puoliau į savigraužą, kaltinau save, baudžiau. Ypač sunkus buvo pusmetis prieš nėštumą su sūnumi, nes tada per 6 mėn. netekau 2 vaikučių. Vyrui skaudėjo tyliai, o aš užsidariau nuo pasaulio. Nebenorėjau būti tarp žmonių, bet būtent buvimas tarp jų ir padėjo nepalūžti. Tokioje situacijoje reikia stengtis neatstumti pagalbos ar net jos paprašyti ir kreiptis į specialistus.
Esate patyrusi daug iššūkių dėl dukros sveikatos problemų. Kaip jie paveikė šeimos gyvenimą ir emocinę būseną? Kas padėjo įveikti šiuos sunkumus?
Kartais juokais pasvarstau, jog apie mano gyvenimą visą knygą galima parašyti. Neaplenkė mūsų dažna neišnešiotukų problema – astma, prisidėjo alergijos, maisto netoleravimai ir kiti baubai. Du kertiniai įvykiai supurtė mūsų šeimą iš pagrindų. Pirmasis, kai dukrai buvo 2,3 metai – ji visiškai užduso man ant rankų.
Žaidėme svetainėje su plastilinu, kai staiga ji pašoko bandydama gaudyti orą, įkvėpti, tačiau niekaip nepavyko. Visa numėlusi ji sukniubo mano rankose, taip ir nesugebėjusi įkvėpti… Jos kūnas tapo minkštas, tarsi slystantis tarp pirštų ir kartu labai sunkus. Buvome dviese virtuvėje ant grindų ir laikas tapo amžinybe…
Po to, kai ją galiausiai pavyko atgaivinti, prasidėjo ligoninių ir tyrimų maratonai. 3 metus gyvenome įtampoje ir baimėje. Net miegodama išgirsdavau, kada ji pradeda gaudyti orą. Būdavo geresnių dienų, o kitomis keliskart per naktį abi šokdavome iš lovos: ji bandydavo įkvėpti, o aš tegalėjau žiūrėti jai į akis sakydama: „Ramiai, įkvėpk, iškvėpk, ramiai…“
Ko tik nedarėm – vaistai, ligoninės, skirtingi gydytojai, visiškai pakeitėme mitybos racioną ir netgi gyvenamąją vietą. Svarbiausia, jog tai padėjo, nors alergijos ir astma nedingo. Tuo periodu vyrui teko dirbti užsienyje: buvome dviese didžiąją laiko dalį. Kaltės jausmas manė tiesiog valgė, kaip ir bejėgiškumas bei nežinomybė. Kai, rodos, pagerėjo dukters būklė ir panorome antro vaikelio, prasidėjo persileidimai.
Padėjo tik vyro meilė ir kantrybė: jis perėmė darbus namuose, keldavo mane iš lovos ir vesdavo pasivaikščioti po mišką, maitino, girdė vitaminais.
Gimus sūnui ir pagerėjus dukros sveikatai atrodė, kad bėdos baigėsi, bet, deja – ne… Prieš dukrai pradedant eiti į penktą kasę, prasidėjo keisti priepuoliai: ji sustingdavo, staiga išsigąsdavo, jai apsvaigdavo galva ir supykindavo. Ėjome pas skirtingus gydytojus, kol galiausiai paguldėme į ligoninę ištyrimui. Pasakė, jog jai epilepsija ir pradėjo gydyti stipriais vaistais. Ištiko šokas, kai palatoje pamatėme nesavą vaiką: vyzdžiai išsiplėtę, sulėtėjus, atrodė, kad nelabai orientuojasi, kas vyksta.
Klausėme, kodėl epilepsija, juk nebuvo jokių traukulių, jautrumo šviesai ir pan., tačiau gydytoja patikino, kad kartais ir taip būna. Išrašė vaistus, paskyrė gydymą ir išleido mus namo. Dukros būsena vis blogėjo, pradėjo skaudėti pilvas, pasidarė mieguista. Dvi savaites stebėjom, kaip vaikas keičiasi, slopsta akyse, bet gydytoja patikino, jog tai normalu.
Po dviejų savaičių išbėrė visą kūną ir skrandis skaudėjo taip, jog išvažiavome į skubios pagalbos skyrių. Davė vaistų nuo skrandžio, nuo alergijos ir paleido namo. Po 2 dienų dukra atsikėlė visa sutinusi – veidas, net liežuvis, ji duso. Išskubėjome į ligoninę – pasirodo, tai reakcija į vaistus nuo epilepsijos. Buvo pažeisti vidaus organai, sutrikusi inkstų, kepenų veikla, prasidėjo imuninis atsakas, kuris paguldė mus 3 savaitėms į ligoninę.
Vėliau išvykome į specializuotą vaikų ligoninę Vilniuje, o ten paaiškėjo, kad epilepsijos niekada nebuvo… Tai stiprios nerimo atakos. Tada patyriau depresiją, kaltinau save, kad neapgyniau savo vaiko, kad nuvyliau ją, kad neklausiau savo nuojautos, kad vos ir vėl jos nepraradau…
Padėjo tik vyro meilė ir kantrybė: jis perėmė darbus namuose, keldavo mane iš lovos ir vesdavo pasivaikščioti po mišką, maitino, girdė vitaminais. Tai truko kelias savaites, bet jos buvo be galo sunkios. Tuo periodu negalėjau pažiūrėti į dukrą neapsiverkusi, todėl bijodavau net į ligoninę važiuoti iš gėdos ir kaltės. Paskui išdrįsau nueiti pas psichologę, pradėjau bendrauti su žmonėmis. Esu dėkinga Dievui, kad Lėjos sveikata, nors ir po ilgo laiko, bet grįžo į įprastas vėžias.
Gimus sūnui, neapsiribojote ramia motinyste, o sukotės versle su kūdikiu ant rankų? Kaip suderinote šiuos rūpesčius?
Dar iki sūnaus gimimo domėtis sveika gyvensena paskatino dukters sveikata. Pakeitus mitybą jai labai pagerėjo, todėl norėjome padėti ir kitiems. Baigiau trenerių kursus, turėjome sveikos gyvensenos klubus, vedžiau treniruotes. Dirbau net likus kelioms savaitėms iki gimdymo, tuo metu dar ir studijavau pedagogiką.
Gimus sūnui, veiklą galėjau derinti su motinyste: mūsų trijuose sveikos gyvensenos klubuose įsirengėme privačius kampelius su maniežais, tad visada buvome kartu. Kai sukako metukai, kelias dienas per savaitę jis pasilikdavo su aukle, nes ten jau nebebuvo įdomu. Sudėtingesnė buvo pedagoginė praktika, nes sūnui suėjo vos keli mėnesiai, kai ji prasidėjo. Per pertraukas vyras priveža jį prie mokyklos, puoli į mašiną, pamaitini ir bėgi toliau. Taigi tai buvo komandinis darbas ir vyras labai svarbi jo dalis.
Ką galėtumėte patarti kitoms mamoms, kurios šiuo metu patiria vienokius ar kitokius sunkumus?
Nors dažnai, papasakojus apie savo gyvenimą, išgirstu: „Kokia tu stipri“, – niekada tokia nesijaučiau. Kad ir kokia iš išorės esu rami ir susitvardanti, viduje verda atskiras pasaulis. Svarbiausia man – nors vienas žmogus, kuris tavimi tiki, tave veda, išklauso, priima tave tokią, kokia esi, ir nereikalauja daugiau nei gali šią akimirką. Sunkiais laikais verta pasikliauti savo nuojauta.
Kai jauti, kad viskas slysta iš rankų – gerai išsirėkti automobilyje ar gamtoje, paprašyti pagalbos. Kad kažkas pasirūpintų namais, vaikais, leistų pailsėti. Kartais prašyti Dievo pagalbos, pripažinti, kad pats nebegali vienas. Ir stengtis nekaltinti savęs dėl dalykų, kurie nuo jūsų nepriklauso. Žinau, ką reiškia paskęsti toje kaltėje, kaip sunku ją paleisti ir kaip gera susigrąžinti save. O apie vaikus ir jų emocijas – nebijokite jiems parodyti, jog jums sunku, jog klystate, nes tada ir jie nebijos to daryti.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
Fotografavo Birutė Brasienė
Kitos nuotraukos iš šeimos albumo
