MAMŲ ISTORIJOS.

VASAROS PAVOJAI. Kad saulė nenudegintų ir vanduo neišgąsdintų. Apkandžiojo vabzdys – ką daryti? Betadine®: visko gali pasitaikyti / nutikti. Virusai nesnaudžia ir vasarą – kaip apsisaugoti?

PATARIA GYDYTOJAS. Gydytojas Algimantas Vingras Apie dilgėlinę ir niežulį.                      

BŪKIME SVEIKUČIAI. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Kaip nepritrūkti geležies nekeičiant mitybos įpročių.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Žindymas ir mamos emocinė gerovė.  

MOTERS SVEIKATA. Kaip išvengti vasarinių pavojų intymiai sveikatai? Intymių vietų uždegimai: kaip atpažinti?

VAIKAS LAUKE. Lauke su kūdikiu vasaros karštyje.     

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 

[raw]

[/raw]

Dažniausiai žindymas dovanoja daug laimės, švelnumo, džiaugsmo, būties prasmės išgyvenimų, bet nebūtinai tik taip – būna visaip. Šįkart aptarsime, kas vyksta moters emociniame pasaulyje žindymo laikotarpiu, kaip žindymas gali paveikti jos savijautą, taip pat paguosime mamas, kurios ne(be)gali žindyti.

Kaip žindydama jaučiasi mama?

Daugeliui moterų žindymo akimirkos yra vienos maloniausių gyvenime ir atneša pilnatvės jausmą. Žindymas joms siejasi su emociškai labai glaudžiu ryšiu su vaikeliu. Tuo metu būna neapsakomai gera į vaikelį žiūrėti, bučiuoti jam galvytę, glausti prie savęs, uosti jo kvapą. Žindant smegenyse išsiskiria daug hormono oksitocino, o tai teikia gerą savijautą tiek moters psichikai, tiek kūnui.

Kai kurios moterys žindymą patiria kaip malonų emociškai, tačiau kūno pojūčiai išlieka neutralūs. Būna moterų, kurioms fiziniai pojūčiai nėra malonūs, tačiau patirdamos emocinį pasitenkinimą glaudžiant, uodžiant, myluojant savo vaikelį, vis dėlto žindymą jos vadina maloniu.

Taigi, būna visaip ir nereikėtų savęs kaltinti ar smerkti, jei mums kažkuria prasme tai nėra malonu. Viskas priklauso ne tik nuo mūsų nusiteikimo ir noro išgyventi vienus ar kitus jausmus ir pojūčius, bet ir nuo mūsų galimybių šiuo metu. Fiziniai pojūčiai ir emociniai potyriai yra neatsiejami nuo moters bendros fizinės ir dvasinės savijautos, jos emocinės būsenos. Dažnokai žindymas siejamas su moters nuovargiu (kuris išties labiau kaupiasi nuo skubos ir įtampos tarp žindymų), o tam, kad bendras žindymo vertinimas pagerėtų, užtenka tiesiog nurimti ir atsipalaiduoti – pailsėti bent tuo metu.

Kaip žindymas veikia moters savijautą?

Kai moteris pradeda žindyti, jos organizmas yra veikiamas hormonų, kurie keičia tiek jos kūno fiziologiją, tiek emocinę būseną. Taigi, vien žvelgiant iš fizinių veiksnių pusės, motinystė, ypač susilaukus pirmojo vaikelio ir pradėjus žindyti, yra ypatingas laikas. Moteris tampa motina – tuo, kuo iki tol niekada nebuvo ir jaučiasi taip, kaip dar niekada nesijautė. Šalia užduoties priimti pokyčius savyje, reikia pajėgti pasirūpinti vaikeliu, santykiais su vyru ir artimaisiais, buitimi, dar susidėlioti ir darbinės veiklos planus, o galbūt ją ir tęsti. Taigi, iššūkių tikrai daug, tad ir streso, kurį tenka išgyventi, netrūksta. Tačiau nuostabu tai, kad gamta yra davusi priemonę moteriai su šiuo stresu lengviau susidoroti – žindymą.

 Žindymo metu mama ne tik atiduoda, bet ir gauna atlygį sau. Gamta per moters fiziologiją rūpinasi, kad motina suteiktų vaikeliui ne tik geriausią maistą, bet ir saugią emocinę erdvę. Mokslinių tyrimų metu buvo įrodyta, jog žindančios moterys lengviau susidoroja su stresu, lyginant su nežindančiomis. Pastebėta, kad tai siejasi su oksitocino poveikiu. Kuo daugiau oksitocino išsiskiria, tuo lengviau žindanti mama išgyvena kasdienybėje kylančią įtampą ir stresą.

Žindymas ne tik tausojančiai veikia moters savijautą, sumažindamas motinystėje išgyvenamą stresą, bet ir padeda geriau pailsėti. Žindyme dalyvaujantis hormonas prolaktinas prailgina moters gilaus miego fazę. Taigi, natūralu, kad moterys, kurios žindo, savo savijautą įvertina geriau, nei tos, kurios nežindo. Tyrimais rastas ryšys tarp ilgalaikio žindymo ir motinų depresijos simptomų – žindymas gali sumažinti moterų, tapusių mamomis, tikimybę susirgti depresija arba švelnina jos sunkumą. Pastebėta, kad moterų, kurioms nebūdingi depresijos požymiai, kraujyje oksitocino kiekis didesnis, lyginant su moterų, kurioms depresijos simptomai būdingi. O mes jau žinome – žindymo metu hormono oksitocino išsiskiria daug.

Gamta daugybe būdų pasirūpina, kad motina globotų savo vaiką. Žindymas žinduoliams yra būtina sąlyga, kad patelės, susilaukusios jauniklių, elgtųsi motiniškai ir rūpintųsi savo jaunikliais. Oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Ne veltui, šalia visų kitų nuopelnų, oksitocinas dar vadinamas ir meilės, prieraišumo hormonu. Jis paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį nukreiptą į kūdikį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį.

Ar mamos emocinė savijauta persiduoda žindomam vaikeliui?

Vienas iš kelių klausimų, kurių sulaukia mažą vaikelį auginanti mama, yra: „Ar vaikas ramus?“ Vaiko ramybė / neramybė savotiškai apsprendžia motinystės lengvumo / sunkumo laipsnį.

Vaikelio neramumo priežasčių yra labai daug. Vienos jų kyla iš prigimtinio temperamento, kai vaikas tiesiog stipriau ir jautriau reaguoja į viską, kas aplink jį ir jame vyksta. Kitos priežastys gali būti sąlygotos situacijos ar prastos savijautos. Egzistuoja ir rimtesnės priežastys, tokios kaip sveikatos sutrikimai, kai jau reikia gydytojų pagalbos.

Ir vis dėlto, kiek pagrįsta manyti, jog žindomas vaikas neramus todėl, kad nerami jo mama? Viena iš priežasčių, susijusių su žindymu, yra, buitine kalba kalbant, tokia, jog stresas persiduoda per mamos pieną. Streso hormono kortizolio kiekis mamų ir jų žindomų vaikų kraujyje yra panašesnis nei mamų ir vaikų, kurie maitinami mišiniu. Taigi galima daryti prielaidą, kad žindymo metu iš mamos vaikui pereinantys hormonai suvienodina jų abiejų streso hormonų lygius. Pastebėta, jog kūdikiai, kurių kraujyje yra daugiau kortizolio, pasižymi didesniu neigiamu emocionalumu, lyginant su kūdikiais, kurių kraujyje kortizolio mažiau. Neigiamas emocionalumas – tai polinkis išgyventi neigiamas emocijas, didelis emocinis jautrumas, nerimastingumas ir emocijų kontrolės stoka. Visi išvardyti ypatumai puikiai apibūdina neramius vaikus. Taigi, labai tikėtina, jog liaudyje vartojamas posakis, kad žindanti mama perduoda savo stresą vaikui, turi fiziologinį pagrindą.

Pažvelkime į situaciją ir kitu kampu. Pasirodo, kad galima būtų sakyti ir taip: „Neramus vaikas – nerami mama.“ Mokslininkai nustatė, jog nuo vaiko temperamento priklauso mamos elgsena su vaiku ir judviejų santykiai. Taip pat pastebėta, kad nuo vaiko temperamento priklauso ne tik tai, kaip mama jį augina, bet net ir tai, kaip tėvai augindami vaiką sugeba bendradarbiauti tarpusavyje. Išskiriamas sunkaus temperamento vaiko tipas, kuris apibūdinamas kaip sunkiai prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, patiriantis ir išreiškiantis daug neigiamų emocijų, stipriai reaguojantis į įvairius dirgiklius. Tokie vaikai turi itin jautrią nervų sistemą ir į viską reaguoja labai emocionaliai. Jie jautresni ir įvairiems auklėjimo niuansams, tad tokiems vaikams lengviau padaryti tiek neigiamą, tiek teigiamą įtaką. Pastebėta, kad mamos, auginančios sunkaus temperamento vaiką (-us), savo motinystę vertina prasčiau – jaučiasi blogesnėmis mamomis, nei tos, kurių vaikai lengvesnio temperamento. Natūralu – kai vaikelis dirglus, išreiškiantis daug neigiamų emocijų, dažnai nepatenkintas, mama pergyvena ir svarsto, gal ji kažką daro negerai, kažko nesugeba, tad atitinkamai jaučia daugiau streso ir nerimo, lyginant su mamomis, kurių vaikai ramesni.

Mamoms, kurios ne(be)gali žindyti

Kad ir kokios būna ne(be)galėjimo žindyti priežastys, dažniausiai tai kelia sunkias ir sudėtingas emocijas. Tarp slegiančių išgyvenimų yra nerimas ir liūdesys, kad ne(be)žindydama savo vaikelio mama nesukurs pakankamai gero ir artimo ryšio su juo. Šio nuogąstavimo nuraminimui pasidalinsime įvairių mokslinių tyrimų duomenimis.

Kaip jau aptarėme anksčiau, žindymo metu pagausėję tam tikri hormonai paveikia moters fiziologiją ir psichologiją taip, kad ji geriausiu būdu sąveikautų su savo vaikeliu. Žindanti mama darosi jautresnė vaiko siunčiamiems signalams, tad atitinkamai greičiau į juos reaguoja. Tokia mama dažnai liečia savo vaikelį ir tai padeda kurti jų abipusį ryšį. Oda prie odos sąlytis tiek vaiko, tiek mamos organizme skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, o tai stiprina prieraišumą. Tokia mama su vaikučiu yra glaudžiau susijusi, nes jo naujagimystėje ir kūdikystėje dėl mažojo mitybos poreikių abu beveik visą laiką praleidžia kartu, tad bet kuriuo momentu yra vaikui lengvai pasiekiama.

Galime vardinti daugybę aplinkybių, atsirandančių, kai moteris žindo, ir padedančių megztis vaikučio ir mamos saugiam prieraišumui. Bet pasvarstykime – negi tokių pačių aplinkybių ir sąveikų su vaiku nesukurtume jo nežindydamos? Tai, kad negalime žindyti, nereiškia, kad ir negalime daryti viso kito, ką daro žindančios mamos. Galbūt per hormonų poveikį gamta mūsų neaprūpins tokiu stipriu fiziologiniu užtaisu rūpintis vaikeliu, kokį turi žindančios mamos, bet tam mes ir esame protaujančios būtybės – žmonės, kad savo veiksmus galėtume kreipti tikslingai valios pastangomis, o ne tik veikiamos instinktų. Ir visa tai gali puikiai pavykti.

Nors vienas iš žindymo privalumų yra tai, jog motinos būna jautresnės savo vaikų poreikiams, tačiau tyrimais nustatyta, kad niekada nežindžiusios moterys taip pat buvo jautrios savo vaikų poreikiams, ir jų jautrumas nebuvo mažesnis nei reikėtų, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Stebėtas geras ryšys tarp žindančių mamų ir jų dvylikos mėnesių amžiaus vaikų, tačiau ir ryšys tarp iš buteliuko maitinamų vaikučių bei jų mamų taip pat nebuvo prastas ar nesaugus.

Žindymas užtikrina mamos ir vaikelio fizinį sąlytį, nes žindydama mama vaikutį laiko priglaudusi, apkabinusi, glosto jam galvytę, bučiuoja, liečia rankutes ir panašiai. Taigi, natūraliai žindomas vaikas gauna daug motinos meilės per lietimąsi. Turėdamos tai mintyje, nežindančios mamos vaikučiui taip pat gali teikti tokį fizinį sąlytį. Pavyzdžiui, mokslininkų pastebėta, kad mamoms, kurios žaidimų metu dažniau lietė savo vaikus, į kraują išsiskyrė daugiau oksitocino, lyginat su tomis, kurios vaikus lietė rečiau. Jeigu negalime pasididinti šio prieraišumo hormono kiekio žindydamos, tai pagausinkime jį paglostydamos, apkabindamos, bučiuodamos vaikutį.

Mamos savo meilę vaikui išreiškia daugybe būdų. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu ne(be)galime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesugebėjusios, kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu. Jei ne(be)galime žindyti, vis dar galime turėti visus kitus būdus. Tad svarbiausia – mylėkime savo vaikučius. Puoselėkime tarpusavio ryšį, džiaukimės juo ir mūsų gyvenimas bus nuspalvintas gražiausiomis spalvomis.

Kai mama laiminga – laimingas vaikelis

Galime įsivaizduoti, kad mama yra tarsi angelas, gaubiantis vaikutį savo sparnais it apsiaustu. Ko pilna po šiuo apsiaustu – kokių emocijų, minčių, jausmų ten prikaupta, tuo dvelks visas vaiko pasaulis. Arba trumpai sakant – pirmasis vaiko pasaulis yra jo mama. Todėl labai svarbu, kaip jaučiasi pati mama – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklauso ir vaiko emocinė gerovė. Todėl rūpinkimės savimi ir leiskime kitiems pasirūpinti mumis, kol mes darom prasmingiausią darbą gyvenime – auginam žmogų.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, „pakloja patalėlį“: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir „patalėlis“ nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau tai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai. Taip būna, kai žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai.

O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka (taip daryti liepė kūdikių maitinimo instrukcijos tada, kai šiandienos „patyrusios“ močiutės dar pačios buvo jaunos mamos), prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, pasiekiamą ranka. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas gali būti grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių laikotarpis minimas todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atkurti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia turi išgyventi šis, jau gimęs, kūdikis. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas „pareiškiamas“ žindymu.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Kodėl makštis išsausėja?

Moters organizmas labai jautrus hormoniniams pokyčiams. Todėl natūraliai makštis tampa sausesnė likus kelioms dienoms iki mėnesinių pradžios, nėštumo metu, po gimdymo ir visą žindymo periodą, taip pat – menopauzės metu.

Makšties išsausėjimą gali lemti ginekologinės, endokrininės ligos, šlapimo organų sistemos infekcijos, medžiagų apykaitos sutriki­mai, pavyzdžiui, diabetas, taip pat – imuniniai sutrikimai. Ši problema kamuoja moteris, kurioms buvo pašalintos kiaušidės – jose ir gaminasi hormonas estrogenas. Makšties sausumas gali atsirasti ilgai naudojančioms hormoninę kontracepciją moterims, vartojančioms tam tikrus vaistus, pavyzdžiui, endometriozei, gimdos miomoms gydyti (jie mažina estrogenų kiekį organizme), taip pat – antibiotikus.

Išorinių lytinių organų perštėjimas ir makšties sausumas gali reikšti alergiją higienos priemonėms: įklotams, ypač – su kvapikliais, tamponams, intymios higienos prausikliuose ar sintetiniuose apatiniuose esančioms medžiagoms. Makšties sausumą gali sukelti kai kurie prezervatyvai: nelygaus paviršiaus, su kvapikliais ar dažikliais. Gleivinę sudirgina intymų gyvenimą pagerinančios priemonės: įvairūs geliai, lubrikantai ir kremai, neatitinkantys saugios kosmetikos reikalavimų.

Makštis gali išsausėti dėl prasto dubens organų aprūpinimo krauju, o taip nutinka vilkint ankštus apatinius drabužius, kraujotaka taip pat sulėtėja dėl nejudraus gyvenimo būdo. Problemą gali sukelti rūkymas, kuris veikia viso organizmo kraujotaką, taip pat ir lytinių organų. Makšties gleivinės išsausėjimui turi įtakos ir reti lytiniai santykiai. Taip pat – imunitetą silpninantis stresas, nervinė įtampa, nes susilpnėjus imunitetui pasikeičia ir makšties mikroflora.

Išsausėjus makščiai moterį kamuoja nemalonūs pojūčiai: deginimas išoriniuose lytiniuose organuose ir šlaplėje, jaučiamas gleivinės tempimas, niežėjimas gali nesiliauti net po kruopščios higienos. Lytinių santykių metu moteris jaučia skausmą ir deginimą, gali pasirodyti kraujingų išskyrų.

Sausa makštis – terpė makšties infekcijoms

Makšties gleivinės išskiriamas natūralus drėkinamasis sekretas saugo ją nuo patogeninės mikrofloros, padeda palaikyti silpnai rūgštinę šio organo terpę. Sudrėkintoje gleivinėje nepalankios sąlygos įtrūkiams ir žaizdelėms susidaryti, joje sunkiau vystytis grybelinėms ir bakterinėms infekcijoms. Pakankamas makšties gleivinės sekreto kiekis saugo jos sieneles nuo plonėjimo ir atrofijos. Šis natūralus drėkiklis skatina makšties apsivalymą, jos epitelio atsikūrimą, minkština.

Gleivinės išsausėjimas ne tik suprastina savijautą, komplikuoja intymų gyvenimą, bet ir gali būti ligos priežastis. Esant šarmingesnei terpei sausoje makštyje gausiai dauginasi patogeniniai mikroorganizmai. Pro išplonėjusioje gleivinėje atsiradusius įtrūkius ir žaizdeles ligų sukėlėjai lengvai prasiskverbia į audinius ir gali sukelti grybelines ar bakterines makšties infekcijas.

Įvairios ligos greitai užklumpa dėl netinkamos higienos: kenksmingos bakterijos iš išeinamosios angos patenka į makštį, kurios sausoje terpėje jos lengvai įsitvirtina, sumažėjus naudingųjų bakterijų.

Ilgai besitęsiantis makšties sausumas gali sukelti rimtus lytinės sistemos pažeidimus, atsiveria žaizdos, gali atsirasti skausmų šlaplėje, šlapimo pūslės pokyčių (suplonėja jos sienelės ir darosi sunku sulaikyti šlapimą), plonėja bei nusileidžia makšties sienelės, išsivysto atrofiniai makšties uždegimai.

 Stresas dėl drėgmės stokos makštyje – gali būti kliūtis pastoti

Dėl makšties sausumo intymūs santykiai tampa skausmingi ir nemalonūs, moteris ima jų vengti ir nukenčia lytinis poros gyvenimas. O norintiems pradėti vaikelį ginekologai pataria reguliarius lytinius santykius. Dar labiau tikimybę pastoti mažina stresas dėl sausos makšties sukeliamo diskomforto lytinių santykių metu. Be to, makšties sekretas reikalingas palankioms sąlygoms spermatozoidams sukurti, kad jie galėtų prasiskverbti pro gimdos kaklelį ir apvaisinti kiaušialąstę, taigi per mažas gleivių kiekis gali būti kliūtis susilaukti vaikelio.

Svarbios sveikos makšties medžiagos – glikogenas ir hialurono rūgštis

Sveikos makšties gleivinėje gausu svarbios medžiagos glikogeno, kurio kiekis priklauso nuo hormono estrogeno. Glikogenui skylant susidaro pieno rūgštis, kuri ir sukuria normaliai mikrofloros pusiausvyrai palankią rūgštinę terpę. Kai estrogeno per mažai, pakinta makšties pH – sumažėja rūštingumas, o tokia gleivinės terpė palanki patogeniniams mikroorganizmams įsivyrauti, sausa ir elastingumo netekusi makšties gleivinė lengvai traumuojama.

Išsausėjusioje makštyje sumažėja  hialurono rūgšties, kuri gaminama  organizme ir reikalinga audinių tonusui, elastingumui bei drėgmei palaikyti.  Hialurono rūgšties molekulės sulaiko vandens molekules odoje ir gleivinėje (pritraukia iki tūkstančio kartų daugiau drėgmės už savo svorį), todėl audiniai yra elastingi, minkšti ir lygūs. Hialurono rūgštis padeda sugyti makšties gleivinės žaizdelėms ir įtrūkiams, atsikurti audiniams.

Kaip kovoti su makšties sausumu?

Kai išsausėjusios makšties prieigos ima niežėti, moteris bando gelbėtis dažna intymia higiena.  Po intensyvių vandens procedūrų niežėjimas ir deginimas gali kurį laiką liautis, bet taip sudrėkinti gleivinės neįmanoma. Didesnių bėdų galima prisidaryti plaunant makštį, nes išplaunama ir natūrali mikroflora, ir drėkinamasis sekretas, o tai padidina infekcijų pavojų.

Pagrindinė užduotis kamuojant makšties sausumui – atkurti natūralią drėkinamojo sekreto gamybą gleivinėje. Tai galima padaryti pasirinkus tinkamas drėkinamąsias priemones, kurių sudėtyje yra išsausėjusioje makštyje trūkstančių medžiagų, palaikančių sveiką rūgštinę makšties terpę ir drėgmę. Svarbiausios iš jų – hialurono rūgštis ir pieno rūgštis.  Šių medžiagų turinčios ovulės drėkina ir palaiko makšties bakterinę pusiausvyrą bei tinkamą pH. Hialurono rūgštis labai gerai drėkina gleivinę, todėl mažėja sausumo, deginimo, tempimo pojūčiai, perštėjimas. Pieno rūgštis palaiko rūgštinę makšties terpę, apsaugančią nuo infekcijų.

Trejopu poveikiu pasižymi polikarbofilas. Ši medžiaga drėkina, nes gali sugerti 10 kartų daugiau vandens negu ji pati sveria. Polikarbofilas parūgština makšties terpę, nes jo pH yra 4, taigi palaiko tinkamą pH ir bakterinę pusiausvyrą. Be to, ši medžiaga išlaiko kitas veikliąsias medžiagas gleivinės paviršiuje iki trijų parų, todėl preparatas su polikarbofilu veikia ilgiau.

Parengė Dalia Petrutytė

Iš kur ateina liūdesys?

Tyrimai rodo, kad moterys sezonine depresija serga dažniau negu vyrai. Mėnesinių ciklo, nėštumo metu šiam negalavimui turi įtakos ir lytiniai hormonai. Sezonine depresija gali susirgti taip pat ir vaikai, ir paaugliai.

Manoma, kad pagrindinė rudeninės depresijos priežastis – šviesos stoka, dėl kurios sutrinka hormonų serotonino ir melatonino pusiausvyra. Serotoninas gaminasi būtent šviesoje. Nuo šio hormono  priklauso mūsų nuotaika, žvalumas ir aktyvumas, o rudenį  organizmas  jo pagamina mažiau. Trumpėjant dienoms padaugėja hormono melatonino, kuris gaminasi tamsoje. Ši medžiaga sukelia mieguistumą, apatiją, lėtina medžiagų apykaitą. Rudeninė depresija kalta ir dėl to, kad mus ima traukti saldumynai ir padidėja apetitas. Todėl prasidėjus šaltajam metų periodui pradeda augti svoris.

Rudenį patiriame didesnę psichologinę įtampą, nes padaugėja darbo, rūpesčių dėl vaikų, kurie pradeda eiti į darželius ar mokyklas. Tai papildomas nuovargio ir streso šaltinis. Ilgai besitęsianti sezoninė depresija gali gerokai sugadinti sveikatą. Ypatingai ji kenkia širdžiai ir kraujagyslėms, gali sutrikti virškinimas, skaudėti nugarą, raumenis.

Sušvelninti neigiamas emocijas besikeičiant sezonui padeda tinkama mityba, geras miegas ir maži moteriški malonumai, kuriems, nepaisant pašėlusio šiuolaikinio gyvenimo ritmo, turime atrasti laiko įtemptoje dienotvarkėje.

Kaip galime sau padėti?

Stenkitės kuo daugiau laiko praleisti natūralioje dienos šviesoje, kuo daugiau šviesos turi būti namuose, nes kaip tik ji išsklaido šią niūrią nuotaiką. Saulės stoką šiek tiek kompensuos šviesių spalvų sienos namuose, dieną atitraukite užuolaidas, vakare įjunkite visus šviestuvus.  Malonią ir romantišką nuotaiką vakare sukursite užsidegę žvakes. Sveikatingumo įstaigos siūlo net specialią šviesos terapiją, kuri jau po kelių seansų pagerina savijautą.

Puikus sveikatos ir energijos šaltinis – judėjimas ir grynas oras. Mankštinkitės rytais, sportuokite salėje, kiek įmanoma dažniau tai darykite gryname ore, kuo ilgiau stenkitės būti lauke šviesiu paros metu. Džiaugsmo ir pasitenkinimo savimi suteiks pagražėjęs kūnas, didžiuositės savo stiprybe ir valia.

Nuotaiką rudenį pakels vandens procedūros. Bent savaitgalį išsiruoškite su šeima į baseiną, o rytą pradėkite nuo kontrastinio dušo, kuris bus puikus žvalumo užtaisas.

Jeigu jaučiatės prislėgta nerimo, baimės, stenkitės daugiau bendrauti su optimistais, kurie pasidalins su jumis teigiamomis emocijomis.

Nepamirškite draugų: dažniau išsiruoškite su šeima į svečius, surenkite šventę savo namuose. Paplepėkite su drauge jaukioje kavinukėje. Su artima drauge galėsite pasidalinti savo bėdomis, pasitarti. Net jei nesulauksite tinkamo patarimo, išsipasakojusi pažvelgsite kitaip į problemą ir galbūt pati rasite išeitį. Šie paprasti būdai išbaidys niūrias mintis ir pagerins nuotaiką.

Jums būtinos 8 valandos miego. Neaukokite šio laiko darbams, juo labiau kad gerai nepailsėjusi nuveiksite mažiau.

Stenkitės daug negerti kofeino turinčių gėrimų: stiprios arbatos, kavos ir kitų. Maloniai sušildys ir energijos suteiks vaistažolių arbatos, pasilepinkite juodojo šokolado gabalėliu.

 Vis labiau dienas trumpinant tamsai patariama rengtis ryškių spalvų drabužiais. Mus, moteris, maloniai nuteikia išvaizdos pokyčiai. Galbūt laikas apsilankyti pas kosmetologę, nusidažyti plaukus ir nustebinti vyrą bei draugus? Žinoma, dar lieka tradicinis moteriškas atsipalaidavimo būdas – apsipirkimas. Nauja šukuosena, makiažas, suknelė ar bateliai – kartais tiek tereikia, kad jūs vėl švytėtumėte džiaugsmu ir nepaisant niūraus rudens nepasiduotumėte blogai nuotaikai. 

Sezoninė depresija dažniausiai užvaldo užsiėmimų stokojančius žmones. Todėl nuolat ką nors veikite: paskaitykite knygą, sutvarkykite namus, išeikite pasivaikščioti, išsiruoškite į teatrą ar kiną, pasiklausykite mėgstamos muzikos.

O gal verta šiam niūriam metui pasilikti dalį atostogų ir praskaidrinti nuotaiką saulėtame krašte?

Parengė Dalia Petrutytė

Šiuolaikinių kontracepcijos priemonių pasiūla didžiulė ir kiekviena moteris gali išsirinkti tinkamiausią pagal sveikatos būklę, gyvenimo būdą bei norus. Daugumai šiandien didelės reikšmės turi ne tik kontracepcijos priemonės patikimumas, bet ir saugumas bei kuo silpnesnis bendras poveikis organizmui. Intrauterininė kontracepcija (gimdos spiralė) šiuo atveju yra viena iš pačių optimaliausių alternatyvų.

Gimdos spiralės pranašumai

Viena iš patikimiausių šiuolaikinių apsaugos priemonių – gimdos spiralė. Apsaugos nuo neplanuoto pastojimo efektyvumas siekia daugiau kaip 99 procentus (kaip ir tinkamai naudojamų kontraceptinių tablečių). Tačiau dėl patogumo gimdos spiralė yra pranašesnė už tabletes, ji nesukelia papildomų rūpesčių – galima visiškai nebegalvoti apie kontracepciją, užuot kasdien stengusis prisiminti, jog laikas išgerti tabletę. Tai ypač patikima apsauga, nes vartojimo klaidoms išvengti nereikalauja jokių pastangų visu spiralės naudojimo laikotarpiu. O pamiršus laiku išgerti tabletę geriamojo kontraceptiko efektyvumas sumažėja. Kainos atžvilgiu gimdos spiralės taip pat turi konkurencinių pranašumų, nors kainuoja ir daug daugiau negu pakelis tablečių, bet toliau nebereikia išleisti pinigų kontracepcijai net 5-7 metus – toks šių priemonių galiojimo periodas, todėl jos yra ekonomiškesnės.

Skirtingai nuo kontraceptinių tablečių, gimdos spiralių yra ir be hormonų, jos visiškai neveikia kitų organizmo sistemų. Nors ir nepagrįstai, bet daugelis Lietuvos moterų vis dar nerimauja būtent dėl hormonų poveikio. Tiesa, kai kurioms hormoninė kontracepcija negalima dėl įvairių negalavimų. Tuomet gimdos spiralė – ypač geras būdas, kai reikia ilgalaikės ir labai patikimos apsaugos.

Ramus gyvenimas po gimdymo ir tada, kai hormonų vartoti negalima

Gimdos spirales gydytojai pataria vyresnėms negu 35 metų rūkančioms moterims, taip pat sergančioms širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (hipertonija), diabetu ir kt., turinčioms riebalų apykaitos sutrikimų. Taip pat, jeigu įtariama pieno liaukų navikų rizika. Dėl minėtų sveikatos sutrikimų tokioms moterims hormoninės kontraceptinės priemonės netinka.

Aborto neišvengusiai moteriai gimdos spiralę galima įdėti iš karto po šios operacijos. Dar prieš nutraukiant nėštumą dėl to derėtų pasitarti su gydytoju. Pagimdžiusiai moteriai spiralę galima įdėti praėjus maždaug 6 savaitėms. Kaip ir mini piliules, kontraceptines tabletes, turinčias tik vieną hormoną – progestiną, gimdos spirales drąsiai gali rinktis žindančios mamos. Ši priemonė padės išvengti ankstyvo nėštumo (pastoti galima jau po kelių mėnesių nuo gimdymo), kuris yra per sunki našta dar nespėjusiam atsikurti ir sustiprėti organizmui.

Spiralė su aukso ir vario lydiniu – apsaugo net 7 metus

Nuo pastojimo nehormoninės gimdos spiralės apsaugo veikdamos iškart keliais būdais. Jų išskiriami vario jonai kiaušialąstę paveikia taip, kad ji tampa netinkama apvaisinimui. Vario dėka stabdomas ir spermatozoidų judėjimas, todėl jiems sudėtinga patekti į kiaušintakius. Taip pat spiralės keičia gimdos gleivinės savybes ir ji tampa netinkama įsitvirtinti apvaisintai kiaušialąstei (jei poveikis kiaušialąstei ir sprematozoidams būtų per silpnas ir apvaisinimas įvyktų). Įvairių spiralių poveikis nors ir panašus, tačiau tarpusavyje skiriasi, jis priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pagaminta, tiksliau – nuo išskiriamo vario jonų kiekio.

Gimdos spiralės pagrindas gaminamas iš elastingo plastiko. Tačiau vien plastikinės spiralės siūlomos labai retai – tik jautrioms variui moterims. Gerokai pranašesnės spiralės su vario arba aukso ir vario aktyviaisiais elementais, nes išskiria vario jonus, kurie veikia ne tik gimdos gleivinę, bet ir spermatozoidus, ir į kiaušintakius patekusias kiaušialąstes. Be to, varis turi antiseptinių savybių, todėl sumažėja uždegimų tikimybė.

Gimdos spiralė su aukso ir vario lydiniu – viena iš saugiausių nehormoninės kontracepcijos priemonių šiuo metu. Ji itin veiksminga dėl elektrocheminio poveikio, kuris minėtų metalų tarpusavio sąveikos dėka išskiriamų vario jonų kiekį padidina iki 60 proc. Dėl to atsirado galimybė sumažinti pačios spiralės svorį. Galvaninė reakcija tarp aukso ir vario prasideda tik spiralei patekus į rūgštinę gimdos terpę. Didelis šių metalų lydinio spiralės privalumas – ilgaamžiškumas. Pavyzdžiui, Gold Lily Exclusive gimdos spiralių efektyvumas išlieka iki 7 metų. Tokios priemonės apsauga nuo nepageidaujamo nėštumo prilygsta tinkamai vartojamoms hormoninėms kontraceptinėms tabletėms.

Ką daryti apsisprendus dėl spiralės?

Dėl spiralės kiekviena moteris pirmiausia turi kreiptis į ginekologą, kuris pasiūlys pačius tinkamiausius variantus. Be to, spiralės negalima įdėti lytinių organų uždegimu sergančiai moteriai. Todėl, įtariant infekcinį susirgimą, svarbu prieš šią procedūrą atlikti tyrimus. Jeigu aptinkama infekcija, pirmiausia skiriamas gydymas, o gimdos spiralė įterpiama tik visiškai pasveikus.

Spiralė įdedama paprastai, tai nėra sudėtingesnė procedūra už kitas, atliekamas ginekologo kabinete, ir viskas trunka tik keletą minučių. Gimdos spiralę nebūtina išlaikyti visą jos galiojimo periodą, prireikus, ją galima pašalinti bet kuriuo metu. Išimti šią apsaugą dar paprasčiau negu įdėti, bet procedūrą taip pat atlieka gydytojas.

Kontraceptinis gimdos spiralės poveikis išnyksta iš karto – ją pašalinus. Mėnesinės atsiranda pagal įprastinį grafiką, nors gali vėluoti keletą dienų. Planuoti nėštumą, išėmus spiralę, galima jau po mėnesio.

Parengė Dalia Petrutytė

Gimdos spiralių privalumai

Šiuolaikinės gimdos spiralės pagamintos iš elastingo plastiko, ant kurio paviršiaus papildomai gali būti aktyvusis elementas, t.y. grynas varis (Cu), sidabro-vario (Ag-Cu) ar aukso-vario (Au-Cu) derinys. Vario poveikis spermatozoidams (spermicidinis poveikis) atrastas maždaug prieš 50 metų ir gimdos spiralių efektyvumui padidinti sėkmingai naudojamas nuo 1970-ųjų. Auksas ypač atsparus korozijai, tačiau svarbiausia, kad dėl jo sąveikos su variu (elektrocheminė reakcija) į gimdos ertmę išskiriamų vario jonų kiekis padidėja iki 60%. Taip dar labiau sustiprinamas gimdos spiralės spermicidinis poveikis, o negyvybingi spermatozoidai nebegali apvaisinti kiaušialąstės.

Hormoninėse gimdos spiralėse vietoje vario išorėje yra speciali vidinė kapsulė su levonorgestreliu (progestininio tipo hormonu, naudojamu kontracepcijoje). Iš kapsulės į gimdos ertmę palaisniui išsiskiriantis hormonas pagerina spiralės efektyvumą bei sumažina menstruacinį kraujavimą.

Į dinamišką gyvenimo tempą įsisukusiai moteriai gimdos spiralė dažnai yra patogesnė priemonė negu kasdien vartojamos tabletės, kurias galima pamiršti laiku išgerti. Naudojant spiralę nereikia niekuo papildomai rūpintis – tiesiog pamiršti, kad ji yra viduje. Ši kontracepcijos priemonė nejaučiama nei aktyviai judant, nei lytinio akto metu.

Palyginti su kitomis kontracepcijos priemonėmis, gimdos spiralė – ekonomiškesnis sprendimas. Tiesa, ji kainuoja daug daugiau negu kontraceptinių tablečių pakuotė, bet sėkmingai tarnauja 3-5 metus ir tai dar ne riba. Jau kuris laikas Lietuvoje galima įsigyti prailginto veikimo spiralę Gold Lily Exclusive (aukso ir vario derinys), kuri gali būti naudojama net iki septynerių metų. Yra sukurtos gimdos spiralės, skirtos net dešimčiai metų. Tačiau tokiam ilgalaikiam poveikiui spermatozoidams užtikrinti reikia daugiau vario, o tai pastebimai didina pačios spiralės svorį bei mažina jos komfortiškumą.

Skirtingai negu geriamieji kontraceptikai, ir hormoninės, ir jų neturinčios gimdos spiralės neveikia viso organizmo, o būtent tokio poveikio baiminasi ne viena moteris. Dėl šios savybės spirales ginekologai pataria žindančioms mamoms, moterims nuo 35 metų, taip pat rūkančioms. Jos nepakeičiamos, sergančioms tam tikromis ligomis, kai negalima vartoti geriamųjų kontraceptikų, bet reikia efektyvios apsaugos nuo nėštumo.

Tiesa, iš pradžių kai kurios moteris jaučia nestiprų tempimą pilvo apačioje, bet šie pojūčiai praeina. Naudojant spiralę be hormonų, ypač su variu, gali kiek pagausėti kraujavimas per mėnesines. Rimtesni šalutiniai poveikiai pasitaiko gana retai.

Kaip veikia gimdos spiralė?

Plastikinių – pirmosios kartos nehormoninių spiralių principas grįstas svetimkūnio poveikiu. Tačiau tokios spiralės dabar naudojamos tik išimtiniais atvejais – jeigu moters organizmas yra jautrus variui. Spiralės su vario arba aukso ir vario aktyviuoju elementu yra tobulesnės, nes veikia ne tik gimdos gleivinę, bet ir spermatozoidus, o kai kurios – dar ir kiaušialąstes. Pastarojo poveikio intensyvumas priklauso nuo vario paviršiaus ploto (mm²), kuris nurodomas skaičiais prie spiralės pavadinimo. Kuo šis plotas didesnis, tuo daugiau vario jonų išskiriama į gimdos ertmę. Gimdos spiralės, kurių aktyviojo elemento plotas yra daugiau kaip 300 mm², vario jonų išskiria tiek, kad paveikia ne tik spermatozoidus, bet ir į kiaušintakius patekusias kiaušialąstes. Dėl tokio abipusio poveikio nebelieka net teorinių sąlygų apvaisinimui įvykti. Spiralėse su aukso ir vario deriniu aktyviojo elemento plotas gali būti ir nenurodomas, nes tarp dviejų metalų vykstanti elektrocheminė reakcija turi dar didesnės įtakos vario jonų koncentracijai gimdos ertmėje.

Hormoninės spiralės atlieka aukščiau minėtą pirmos kartos, t.y. plastikinių spiralių funkciją, o iš jų pamažu išsiskiriantys hormonai veikia dvejopai slopina gimdos gleivinės (endometriumo) augimą, dėl to mėnesinės pasidaro negausios, ir sutirština gleives gimdos kaklelio kanale, taigi

spermatozoidams (taip pat ir mikrobams) sunku prasiskverbti į gimdos ertmę. Todėl hormoninės spiralės sumažina lytinių organų uždegimų ir negimdinio nėštumo tikimybę.

Visų rūšių šių priemonių kontraceptinis poveikis yra nuolatinis ir gali susilpnėti tik pasibaigus gimdos spiralės galiojimo terminui. Mažiau patikimos yra vien tik iš plastiko pagamintos spiralės, kurios dabar yra naudojamos labai retai.

Gimdos spiralė su aukso ir vario lydiniu – be hormonų

Tai itin efektyviai apsauganti spiralė – išskirtinė dėl elektrocheminio poveikio, kurį sukuria aukso ir vario tarpusavio sąveika, prasidedanti metalams patekus į rūgštinę gimdos terpę (gimdos ertmės pH – apie 6,5). Pagrindinė tokio įtaiso dalis pagaminta iš polietileno, ant kurio yra lengvesnis, nei įprasta, aukso ir vario aktyvusis elementas. Pavyzdžiui, Gold Lily Exclusive spiralių šis elementas yra tik 240 mm² ploto. Tačiau dėl elektrocheminės reakcijos į gimdos ertmę išskiriamų vario jonų kiekiu jis prilygsta 384 mm² gryno vario elementui. Be to, efektyvi aukso ir vario tarpusavio sąveika šioje spiralėje paskaičiuota laikotarpiui iki 7 metų. Tokia gimdos spiralė moterį saugo nuo nepageidaujamo nėštumo taip pat patikimai, kaip ir geriausios kontraceptinės tabletės. Šiuo metu tai – viena iš saugiausių nehormoninės kontracepcijos priemonių.

Varis pasižymi antiseptiniu poveikiu, todėl naudojant metalų lydinių turinčią gimdos spiralę gali sumažėti uždegimų. Didelis privalumas – 7 metų šios kontracepcijos priemonės naudojimo periodas.

Įterpimas ir pašalinimas

Spiralės įterpimas – paprasta procedūra, atliekama ginekologo kabinete. Geriausia tai padaryti paskutinėmis mėnesinių dienomis arba per 3 dienas po mėnesinių (sumažėja nenustatyto nėštumo pavojus). Gimdos spiralę galima įterpti praėjus 10–15 minučių po aborto. Spiralė į gimdą įvedama specialiu plonyčiu vamzdeliu. Tai nėra skausminga, bet gali šiek tiek mausti pilvo apačioje. Po 6-12 savaičių reikės pasitikrinti, o vėliau dėl spiralės ginekologo kabinete užtenka apsilankyti kartą per metus.

Pašalinti gimdos spiralę galima bet kuriuo momentu – ginekologas greitai ją išima žnyplėmis sugriebęs siūlelius. Geriausia tai padaryti menstruacijų metu.

Gebėjimas pastoti ateityje

Šis kontracepcijos metodas neturi įtakos ovuliacijai, todėl pašalinus spiralę kontraceptinis efektas greitai išnyksta. Mėnesinių ciklas normalizuojasi per mėnesį, o gimdos gleivinė atsikuria per 1-3 mėn. Planuoti nėštumą galima praėjus mėnesiui po spiralės pašalinimo.

Jeigu apsisprendėte dėl spiralės, pirmiausia turite kreiptis į gydytoją, kuris patikrinęs sveikatą bei atlikęs tyrimus patars, kokia gimdos spiralė Jums tinkamiausia ir kokio dydžio reikia pagal gimdos matmenis.

Patys mažiausieji pradeda žengti pirmuosius savarankiškus žingsnelius ir mamai neramu – tik lėk iš paskos, kad užsižiopsojęs mažylis neužkliūtų arba kojytės nesusipainiotų.

Galbūt jūsų šeima šis pavasarį laukia ar ką tik sulaukė naujagimio? Tuomet šis metas – tikras išbandymas mamai ir tėčiui, seneliams, broliukams ir sesutėms.

Nuotaiką gadina lietus ir šaltas vėjas, kuris dar gali atpūsti ir peršalimo ligą – taip pat, kaip ir žiemą ar rudenį. Todėl visi pasistiprinkime žiemos nuvargintą imunitetą ir nesirkime. Būkime sveiki ir džiaukimės pavasariu!

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų pavasaris

Kai pelių jaunikliams dėl genetinių ypatybių ima nykti tam tikras opioidinės sistemos receptorių tipas (susijęs su skausmo malšinimu ir atlygio jausmu), jie liaujasi nerimavę dėl išsiskyrimo su motina. Jie mažiau cypsi. Tai nereiškia, kad jiems apskritai ima niekas neberūpėti, – tiesą sakant, jų reakcija į grėsmę keliančius pelių patinėlius ar į šaltį netgi jautresnė nei suaugusių pelių. Tiesiog jie nebejaučia ryšio su savo motina. Gavę pauostyti motinos ir kitos, jiems nepažįstamos, pelės kvapo, jie nebejunta skirtumo. Tas pat nutinka ir tada, kai jie paeiliui įkeliami į motinos ir svetimos pelės gūžtą. Kitaip tariant, kad peliukai jaustų ryšį su motina, turi veikti atitinkamos genetinės programos. Galbūt panašūs principai lemia ir tam tikrus žmonių sutrikimus, susijusius su prieraišumo problemomis, pavyzdžiui, autizmą.

Motinos ir vaiko tarpusavio ryšio problematika siejasi ir su ištikimybės vienam partneriui klausimu. Sveikas protas mums sakytų, kad monogamija yra grįsta moraliniais sumetimais, ar ne? Bet tai išsyk verčia susimąstyti apie kitą dalyką – o iš kur šie „moraliniai sumetimai“ atsirado? Galbūt juos taip pat lemia anapus mūsų sąmonės veikiantys mechanizmai?

Pažvelkime į prerijų pelėnus. Šie nedideli padarėliai negiliai po žeme rausia sau takelius ir ištisus metus būna aktyvūs. Bet, kitaip nei kitų rūšių pelėnai ir apskritai dauguma žinduolių, prerijų pelėnai yra monogamiški. Jie susisaisto visą gyvenimą nenutrūkstančiais saitais – kartu suka lizdą, gyvena, prižiūri vienas kitą ir augina jauniklius. Kodėl jie elgiasi taip, o jų artimiems giminaičiams tai nebūdinga? Atsakymas: tai lemia hormonai.

Pelėnui patinėliui pakartotinai pasiporavus su patele, jo smegenyse išsiskiria vazopresinas. Šis hormonas jungiasi prie receptorių, esančių smegenų dalyje, vadinamoje nucleus accumbens, o tai sukelia malonumo jausmą, kuris imamas sieti su šia konkrečia patele. Tai ir lemia monogamiją. Jei šis hormonas nebeišsiskirs, poros ryšys nutrūks. Nuostabu tai, kad genetinės inžinerijos būdais padidinę vazopresino lygį mokslininkai poligamines rūšis gali pastūmėti monogamijos link.

Bet ar vazopresinas yra svarbus žmonių santykiams? 2008 m. Karolio institute Švedijoje grupė mokslininkų ištyrė 552 vyriškių, turinčių ilgalaikius heteroseksualius santykius, vazopresino receptorių geną. Paaiškėjo, kad geno dalis, vadinama RS3 334, įvairuoja: vyrų genuose gali būti dvi, viena arba nė vienos RS3 334 atkarpos. Kuo daugiau šių atkarpų yra, tuo silpnesnis vazopresino poveikis smegenų kraujotakai. Rezultatai nustebino savo paprastumu. Turimų atkarpų skaičius koreliavo su vyriškių gebėjimu užmegzti patvarius santykius. Kuo daugiau vyrų genuose buvo RS3 334 atkarpų, tuo prasčiau įvertinti jų santykiai su partnerėmis – atsižvelgiant į santykių tvirtumą, kylančias šeimines problemas ir į tai, kaip bendro gyvenimo kokybę vertina jų antrosios pusės. Turintieji dvi RS3 334 atkarpas dažniau yra nevedę, o jei veda, tai kur kas didesnė tikimybė, kad jų santuoka patirs krizių.

Tai nereiškia, kad paties žmogaus priimami sprendimai ar aplinka neturi įtakos, – tikrai turi. Tačiau tai reiškia, kad į šį pasaulį atkeliaujame turėdami skirtingus polinkius. Dalis vyrų genetiškai gali būti linkę turėti vieną partnerę ir tuo tenkintis, o kita dalis – ne. Netolimoje ateityje merginos, nuolat besidominčios mokslinėje literatūroje aprašomomis naujovėmis, galės pareikalauti, jog jų vaikinai atliktų genetinius testus, skirtus nustatyti, kokia tikimybė, kad jie bus ištikimi sutuoktiniai.

Pastaruoju metu evoliucinės psichologijos specialistai ėmėsi aktyviai nagrinėti meilės ir skyrybų klausimus. Jie netruko pastebėti, kad žmonių, kai įsimyli, aistros ir susižavėjimo pikas trunka iki trejų metų. Vidiniai kūno ir smegenų signalai šiuo laikotarpiu tiesiogine prasme yra meilės narkotikas. Bet vėliau jo poveikis ima silpnėti. Šitaip žvelgiant, mes esame iš anksto užprogramuoti prarasti susidomėjimą savo seksualiniu partneriu praėjus laikui, kurio reikia užauginti vaiką, – vidutiniškai tai trunka apie ketverius metus. Psichologės Helen Fisher manymu, esame užprogramuoti panašiai kaip lapės, kurios užmezga santykius vienam poravimosi sezonui, išbūna drauge būtent tiek laiko, kiek reikia užauginti atžaloms, o tada išsiskiria. Ištyrinėjusi beveik šešiasdešimties šalių skyrybų statistiką, Fisher pastebėjo, kad dažniausiai išsiskiriama praėjus maždaug ketveriems metams po vedybų, o tai visiškai atitinka minėtą jos hipotezę. Mokslininkės nuomone, organizmo išskiriamas meilės narkotikas – tai tiesiog veiksminga priemonė priversti vyrą ir moterį išbūti drauge užtektinai laiko, kad jų atžalos išgyvenimo tikimybė padidėtų. Tam, kad vaikas išgyventų, du tėvai yra geriau negu vienas, todėl tinkamiausias būdas šitai užtikrinti – naudojant vidinius mechanizmus įtikinti, kad jie liktų drauge.

Panašūs principai veikia ir kitu atveju – didžiulės kūdikių akys ir apskriti veidukai mums atrodo mieli ne dėl to, kad tokie yra savaime, bet dėl evoliucijos padiktuotos būtinybės, kad suaugusieji rūpintųsi kūdikiais. Tų tėvų, kuriems jų vaikai neatrodė patrauklūs, paveldimumo linija nutrūko, nes dėl globos stokos šios atžalos tiesiog neišgyvendavo. Bet mes, išlikusieji, kurių mentalinis umwelt neleidžia nė pagalvoti, kad mūsų kūdikiai nėra mieli, sėkmingai užauginame vaikus ir taip užtikriname rūšies tęstinumą.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Ištrauka iš knygos. David Eagleman. Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

„Panašiai kaip Visata yra gerokai didesnė, nei kada nors pajėgtume įsivaizduoti, taip ir mes patys esame kur kas sudėtingesni, nei mūsų savistaba pajėgia nujausti.“

David Eagleman (Deividas Iglmanas, g. 1971 m.) – amerikiečių neuromokslininkas, Bayloro medicinos koledžo, priklausančio Teksaso medicinos centrui – vienam didžiausių pasaulyje medicinos centrų – Suvokimo ir elgesio laboratorijos vadovas, Pasaulio ekonomikos forumo tarybos narys, keleto knygų autorius. Jo knygos išverstos į 27 pasaulio kalbas, o „Incognito“ pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašą.

Savo provokuojančioje knygoje „Incognito“ D. Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Kuo mes iš tiesų regime – akimis ar smegenimis? Kaip smegenų auglys pavyzdingą šeimos tėvą gali paversti seksualiniu iškrypėliu? Kaip veikia narkotikai? Nuo ko priklauso grožio suvokimas? Kokios spalvos yra trečiadienis? Ar nusikaltėlis visuomet kaltas dėl to, ką padarė? Ką mums žada mokslo laimėjimai kuriant dirbtinį intelektą? Atsakymai iliustruojami įvairiausiais pavyzdžiais ir tai padeda geriau suvokti, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.

„Ši knyga buvo rašoma trejus metus ir skirtingų žmonių, – sako autorius, – ir visų jų vardas – Davidas Eaglemanas, kuris keitėsi kiekvieną valandą.“