Tapus mama ir pradėjus žindymo kelionę moters emocinis gyvenimas yra veikiamas žindymo metu vykstančių procesų moters organizme. Tačiau egzistuoja abipusis ryšys tarp žindymo ir moters emocinės savijautos. Emocinis moters gyvenimas, jos savijauta, jos patyrimai išoriniame pasaulyje, santykiuose su kitais taip pat paveikia žindymo procesus.
Dažniausiai žindymas dovanoja daug laimės, švelnumo, džiaugsmo, būties prasmės išgyvenimų, bet nebūtinai tik taip – būna visaip. Šįkart aptarsime, kas vyksta moters emociniame pasaulyje žindymo laikotarpiu, kaip žindymas gali paveikti jos savijautą, taip pat paguosime mamas, kurios ne(be)gali žindyti.
Kaip žindydama jaučiasi mama?
Daugeliui moterų žindymo akimirkos yra vienos maloniausių gyvenime ir atneša pilnatvės jausmą. Žindymas joms siejasi su emociškai labai glaudžiu ryšiu su vaikeliu. Tuo metu būna neapsakomai gera į vaikelį žiūrėti, bučiuoti jam galvytę, glausti prie savęs, uosti jo kvapą. Žindant smegenyse išsiskiria daug hormono oksitocino, o tai teikia gerą savijautą tiek moters psichikai, tiek kūnui.
Kai kurios moterys žindymą patiria kaip malonų emociškai, tačiau kūno pojūčiai išlieka neutralūs. Būna moterų, kurioms fiziniai pojūčiai nėra malonūs, tačiau patirdamos emocinį pasitenkinimą glaudžiant, uodžiant, myluojant savo vaikelį, vis dėlto žindymą jos vadina maloniu.
Taigi, būna visaip ir nereikėtų savęs kaltinti ar smerkti, jei mums kažkuria prasme tai nėra malonu. Viskas priklauso ne tik nuo mūsų nusiteikimo ir noro išgyventi vienus ar kitus jausmus ir pojūčius, bet ir nuo mūsų galimybių šiuo metu. Fiziniai pojūčiai ir emociniai potyriai yra neatsiejami nuo moters bendros fizinės ir dvasinės savijautos, jos emocinės būsenos. Dažnokai žindymas siejamas su moters nuovargiu (kuris išties labiau kaupiasi nuo skubos ir įtampos tarp žindymų), o tam, kad bendras žindymo vertinimas pagerėtų, užtenka tiesiog nurimti ir atsipalaiduoti – pailsėti bent tuo metu.
Kaip žindymas veikia moters savijautą?
Kai moteris pradeda žindyti, jos organizmas yra veikiamas hormonų, kurie keičia tiek jos kūno fiziologiją, tiek emocinę būseną. Taigi, vien žvelgiant iš fizinių veiksnių pusės, motinystė, ypač susilaukus pirmojo vaikelio ir pradėjus žindyti, yra ypatingas laikas. Moteris tampa motina – tuo, kuo iki tol niekada nebuvo ir jaučiasi taip, kaip dar niekada nesijautė. Šalia užduoties priimti pokyčius savyje, reikia pajėgti pasirūpinti vaikeliu, santykiais su vyru ir artimaisiais, buitimi, dar susidėlioti ir darbinės veiklos planus, o galbūt ją ir tęsti. Taigi, iššūkių tikrai daug, tad ir streso, kurį tenka išgyventi, netrūksta. Tačiau nuostabu tai, kad gamta yra davusi priemonę moteriai su šiuo stresu lengviau susidoroti – žindymą.
Žindymo metu mama ne tik atiduoda, bet ir gauna atlygį sau. Gamta per moters fiziologiją rūpinasi, kad motina suteiktų vaikeliui ne tik geriausią maistą, bet ir saugią emocinę erdvę. Mokslinių tyrimų metu buvo įrodyta, jog žindančios moterys lengviau susidoroja su stresu, lyginant su nežindančiomis. Pastebėta, kad tai siejasi su oksitocino poveikiu. Kuo daugiau oksitocino išsiskiria, tuo lengviau žindanti mama išgyvena kasdienybėje kylančią įtampą ir stresą.
Žindymas ne tik tausojančiai veikia moters savijautą, sumažindamas motinystėje išgyvenamą stresą, bet ir padeda geriau pailsėti. Žindyme dalyvaujantis hormonas prolaktinas prailgina moters gilaus miego fazę. Taigi, natūralu, kad moterys, kurios žindo, savo savijautą įvertina geriau, nei tos, kurios nežindo. Tyrimais rastas ryšys tarp ilgalaikio žindymo ir motinų depresijos simptomų – žindymas gali sumažinti moterų, tapusių mamomis, tikimybę susirgti depresija arba švelnina jos sunkumą. Pastebėta, kad moterų, kurioms nebūdingi depresijos požymiai, kraujyje oksitocino kiekis didesnis, lyginant su moterų, kurioms depresijos simptomai būdingi. O mes jau žinome – žindymo metu hormono oksitocino išsiskiria daug.
Gamta daugybe būdų pasirūpina, kad motina globotų savo vaiką. Žindymas žinduoliams yra būtina sąlyga, kad patelės, susilaukusios jauniklių, elgtųsi motiniškai ir rūpintųsi savo jaunikliais. Oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Ne veltui, šalia visų kitų nuopelnų, oksitocinas dar vadinamas ir meilės, prieraišumo hormonu. Jis paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį nukreiptą į kūdikį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį.
Ar mamos emocinė savijauta persiduoda žindomam vaikeliui?
Vienas iš kelių klausimų, kurių sulaukia mažą vaikelį auginanti mama, yra: „Ar vaikas ramus?“ Vaiko ramybė / neramybė savotiškai apsprendžia motinystės lengvumo / sunkumo laipsnį.
Vaikelio neramumo priežasčių yra labai daug. Vienos jų kyla iš prigimtinio temperamento, kai vaikas tiesiog stipriau ir jautriau reaguoja į viską, kas aplink jį ir jame vyksta. Kitos priežastys gali būti sąlygotos situacijos ar prastos savijautos. Egzistuoja ir rimtesnės priežastys, tokios kaip sveikatos sutrikimai, kai jau reikia gydytojų pagalbos.
Ir vis dėlto, kiek pagrįsta manyti, jog žindomas vaikas neramus todėl, kad nerami jo mama? Viena iš priežasčių, susijusių su žindymu, yra, buitine kalba kalbant, tokia, jog stresas persiduoda per mamos pieną. Streso hormono kortizolio kiekis mamų ir jų žindomų vaikų kraujyje yra panašesnis nei mamų ir vaikų, kurie maitinami mišiniu. Taigi galima daryti prielaidą, kad žindymo metu iš mamos vaikui pereinantys hormonai suvienodina jų abiejų streso hormonų lygius. Pastebėta, jog kūdikiai, kurių kraujyje yra daugiau kortizolio, pasižymi didesniu neigiamu emocionalumu, lyginant su kūdikiais, kurių kraujyje kortizolio mažiau. Neigiamas emocionalumas – tai polinkis išgyventi neigiamas emocijas, didelis emocinis jautrumas, nerimastingumas ir emocijų kontrolės stoka. Visi išvardyti ypatumai puikiai apibūdina neramius vaikus. Taigi, labai tikėtina, jog liaudyje vartojamas posakis, kad žindanti mama perduoda savo stresą vaikui, turi fiziologinį pagrindą.
Pažvelkime į situaciją ir kitu kampu. Pasirodo, kad galima būtų sakyti ir taip: „Neramus vaikas – nerami mama.“ Mokslininkai nustatė, jog nuo vaiko temperamento priklauso mamos elgsena su vaiku ir judviejų santykiai. Taip pat pastebėta, kad nuo vaiko temperamento priklauso ne tik tai, kaip mama jį augina, bet net ir tai, kaip tėvai augindami vaiką sugeba bendradarbiauti tarpusavyje. Išskiriamas sunkaus temperamento vaiko tipas, kuris apibūdinamas kaip sunkiai prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, patiriantis ir išreiškiantis daug neigiamų emocijų, stipriai reaguojantis į įvairius dirgiklius. Tokie vaikai turi itin jautrią nervų sistemą ir į viską reaguoja labai emocionaliai. Jie jautresni ir įvairiems auklėjimo niuansams, tad tokiems vaikams lengviau padaryti tiek neigiamą, tiek teigiamą įtaką. Pastebėta, kad mamos, auginančios sunkaus temperamento vaiką (-us), savo motinystę vertina prasčiau – jaučiasi blogesnėmis mamomis, nei tos, kurių vaikai lengvesnio temperamento. Natūralu – kai vaikelis dirglus, išreiškiantis daug neigiamų emocijų, dažnai nepatenkintas, mama pergyvena ir svarsto, gal ji kažką daro negerai, kažko nesugeba, tad atitinkamai jaučia daugiau streso ir nerimo, lyginant su mamomis, kurių vaikai ramesni.
Mamoms, kurios ne(be)gali žindyti
Kad ir kokios būna ne(be)galėjimo žindyti priežastys, dažniausiai tai kelia sunkias ir sudėtingas emocijas. Tarp slegiančių išgyvenimų yra nerimas ir liūdesys, kad ne(be)žindydama savo vaikelio mama nesukurs pakankamai gero ir artimo ryšio su juo. Šio nuogąstavimo nuraminimui pasidalinsime įvairių mokslinių tyrimų duomenimis.
Kaip jau aptarėme anksčiau, žindymo metu pagausėję tam tikri hormonai paveikia moters fiziologiją ir psichologiją taip, kad ji geriausiu būdu sąveikautų su savo vaikeliu. Žindanti mama darosi jautresnė vaiko siunčiamiems signalams, tad atitinkamai greičiau į juos reaguoja. Tokia mama dažnai liečia savo vaikelį ir tai padeda kurti jų abipusį ryšį. Oda prie odos sąlytis tiek vaiko, tiek mamos organizme skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, o tai stiprina prieraišumą. Tokia mama su vaikučiu yra glaudžiau susijusi, nes jo naujagimystėje ir kūdikystėje dėl mažojo mitybos poreikių abu beveik visą laiką praleidžia kartu, tad bet kuriuo momentu yra vaikui lengvai pasiekiama.
Galime vardinti daugybę aplinkybių, atsirandančių, kai moteris žindo, ir padedančių megztis vaikučio ir mamos saugiam prieraišumui. Bet pasvarstykime – negi tokių pačių aplinkybių ir sąveikų su vaiku nesukurtume jo nežindydamos? Tai, kad negalime žindyti, nereiškia, kad ir negalime daryti viso kito, ką daro žindančios mamos. Galbūt per hormonų poveikį gamta mūsų neaprūpins tokiu stipriu fiziologiniu užtaisu rūpintis vaikeliu, kokį turi žindančios mamos, bet tam mes ir esame protaujančios būtybės – žmonės, kad savo veiksmus galėtume kreipti tikslingai valios pastangomis, o ne tik veikiamos instinktų. Ir visa tai gali puikiai pavykti.
Nors vienas iš žindymo privalumų yra tai, jog motinos būna jautresnės savo vaikų poreikiams, tačiau tyrimais nustatyta, kad niekada nežindžiusios moterys taip pat buvo jautrios savo vaikų poreikiams, ir jų jautrumas nebuvo mažesnis nei reikėtų, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Stebėtas geras ryšys tarp žindančių mamų ir jų dvylikos mėnesių amžiaus vaikų, tačiau ir ryšys tarp iš buteliuko maitinamų vaikučių bei jų mamų taip pat nebuvo prastas ar nesaugus.
Žindymas užtikrina mamos ir vaikelio fizinį sąlytį, nes žindydama mama vaikutį laiko priglaudusi, apkabinusi, glosto jam galvytę, bučiuoja, liečia rankutes ir panašiai. Taigi, natūraliai žindomas vaikas gauna daug motinos meilės per lietimąsi. Turėdamos tai mintyje, nežindančios mamos vaikučiui taip pat gali teikti tokį fizinį sąlytį. Pavyzdžiui, mokslininkų pastebėta, kad mamoms, kurios žaidimų metu dažniau lietė savo vaikus, į kraują išsiskyrė daugiau oksitocino, lyginat su tomis, kurios vaikus lietė rečiau. Jeigu negalime pasididinti šio prieraišumo hormono kiekio žindydamos, tai pagausinkime jį paglostydamos, apkabindamos, bučiuodamos vaikutį.
Mamos savo meilę vaikui išreiškia daugybe būdų. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu ne(be)galime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesugebėjusios, kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu. Jei ne(be)galime žindyti, vis dar galime turėti visus kitus būdus. Tad svarbiausia – mylėkime savo vaikučius. Puoselėkime tarpusavio ryšį, džiaukimės juo ir mūsų gyvenimas bus nuspalvintas gražiausiomis spalvomis.
Kai mama laiminga – laimingas vaikelis
Galime įsivaizduoti, kad mama yra tarsi angelas, gaubiantis vaikutį savo sparnais it apsiaustu. Ko pilna po šiuo apsiaustu – kokių emocijų, minčių, jausmų ten prikaupta, tuo dvelks visas vaiko pasaulis. Arba trumpai sakant – pirmasis vaiko pasaulis yra jo mama. Todėl labai svarbu, kaip jaučiasi pati mama – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklauso ir vaiko emocinė gerovė. Todėl rūpinkimės savimi ir leiskime kitiems pasirūpinti mumis, kol mes darom prasmingiausią darbą gyvenime – auginam žmogų.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje
Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)
