Kodėl žindančiai mamai pritrūksta geležies?

Mamos pienas itin svarbus geležies trūkumo prevencijai pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Šį mikroelementą mažylis gauna iš motinos pieno ir, nors jame geležies nėra daug, tačiau ji lengvai pasisavinama – net 50 proc. Taip yra dėl mamos piene esančio virškinimo fermentams atsparaus baltymo laktoferino, kuris suriša geležį.

Žindanti mama nuolat netenka gyvybei svarbių mikroelementų, tarp kurių ir geležis, o pirmiausia patenkinami vaikelio poreikiai. Todėl pačiai mamai jų gali greitai pritrūkti, jei reikalingos atsargos nepapildomos.

Pritrūkus geležies gali atsirasti šie simptomai: galvos svaigimas ir skausmas, padažnėjęs širdies plakimas, silpnumas ir jėgų stoka, nuovargis, mieguistumas, plaukų slinkimas.

Geležies sumažėjimą pagimdžius mamos organizme gali išprovokuoti daugybė veiksnių. Tai gali būti netinkama mityba, ypač – vegetarinė, lėtinių ligų paūmėjimas. Pagrindinė priežastis yra kraujo netekimas gimdymo metu. Moteris gimdydama gali prarasti apie 500 ml kraujo. Be to, daug geležies jau išeikvota paskutinį nėštumo trečdalį – augančio vaisiaus ir placentos poreikiams.

Tikslią diagnozę: geležies trūkumą arba jo sukeltą ligą anemiją (mažakraujystę), gali nustatyti tik gydytojas, remdamasis kraujo tyrimo rezultatais. Pirmasis geležies stokos rodiklis yra mažas hemoglobino kiekis. Geležies atsargoms organizme nustatyti gydytojas gali paskirti feritino tyrimą. Feritinas yra baltymas, į kurio sudėtį įeina geležis, todėl, trūkstant šio baltymo, per mažai yra ir geležies.

Pavojus kūdikiui

Vaikų iki vienerių metų mažakraujystė dažnai siejama su motinos geležies trūkumu, prasidėjusiu nėštumo metu ir besitęsiančiu po gimdymo. Paskutinį nėštumo trimestrą vaisius kaupia geležį, kurią pasiima iš mamos organizmo, ir jeigu nėščioji šio mikroelemento turi užtektinai, gimusiam kūdikiui jo atsargų kartu su iš motinos pieno gaunama geležimi užtenka maždaug keturis mėnesius. Nėštumo metu išsekus mamos geležies atsargoms ir reikiamo kiekio negaunant po gimdymo, šio mikroelemento bus per mažai ir motinos piene. Taigi, jeigu kūdikis nėra sukaupęs būtinų geležies atsargų ir šio mikroelemento negauna užtektinai iš mamos pieno, gali užklupti anemija.

Kuo anksčiau žindanti mama išsiaiškins geležies trūkumą ir pradės papildyti mitybą geležies preparatais, tuo mažesnė tikimybė, kad krūtimi maitinamas kūdikis susirgs anemija. Didelę geležies trūkumo riziką turi neišnešioti kūdikiai, taip pat – dvynukai ar trynukai.

Geležies gali pritrūkti vėlai pradėjus primaitinti papildomais maisto produktais, kuriuose gausu geležies. Nuo 5–6 mėnesių kūdikiui nebeužtenka iš mamos pieno gaunamos geležies ir reikia gauti jos papildomai iš naujų maisto produktų. Kūdikio mažakraujystės priežastis gali būti aktyvus augimas, kai geležies jam reikia daugiau, nei gauna su maistu.

Geležis svarbi augimui ir vystymuisi. Dėl šio mikroelemento trūkumo gali sutrikti kūdikio raida, nervų sistemos vystymasis, dažnai suprastėja miegas, apetitas, nusilpsta imunitetas ir mažylis dažniau pradeda sirgti infekcinėmis ligomis. 

Pritrūkus geležies be šio mikroelemento preparato neišsiversime

Geležies stoka yra problema, kurią žindančiai mamai būtina nedelsiant įveikti. Svarbus dalykas, kurį reikia padaryti nustačius geležies trūkumą arba anemiją, yra pakoreguoti žindančios mamos mitybą. Maistas yra natūralus tiek hemo geležies, tiek ne hemo geležies šaltinis.

Pagrindinis geležies šaltinis yra gyvūninės kilmės maisto produktai, kurių sudėtyje yra gerai organizmo pasisavinamos hemo geležies. Daugiausiai šio mikroelemento turi raudona mėsa, kepenys ir kiti subproduktai, jūros gėrybės.  Augaliniuose maisto produktuose esanti ne hemo geležis pasisavinama gerokai prasčiau.

Nustačius geležies trūkumą, verta prisiminti, kad vien tik visavertės mitybos neužteks. Atkurti prarastas geležies atsargas galima derinant tinkamą mitybą ir geležies preparatus.

Vartoti geležies preparatą tenka mažiausiai 3 mėnesius, bet šis periodas gali užsitęsti iki 6 mėn. ir ilgiau. Todėl svarbu, kad šis preparatas būtų gerai toleruojamas ir nesukeltų šalutinių poveikių. Toks yra hemo geležies maisto papildas. Jis lengvai absorbuojamas organizme: hemo geležies pasisavinimo neslopina nei skrandžio rūgštys, nei maistas. Be to, toks maisto papildas nesutrikdo virškinamojo trakto darbo. Hemo geležis su natūralios kilmės hemoglobinu įprastai nesukelia diskomforto pilve.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Mamos bijo, kad, pradėjus maitinti iš buteliuko, pilvo diegliukai kamuos kūdikį dar dažniau. Ar yra buteliukų, galinčių padėti jų išvengti?

Kūdikio virškinimo sistema nėra visiškai išsivysčiusi – žarnynas dar tik pamažu mokosi dirbti, jame kol kas neužtenka virškinti maistą padedančių gerųjų bakterijų. Jei kūdikis kartu su pienu nuryja daug oro, virškinimas darosi dar sunkesnis, kamuoja skrandžio ir žarnyno spazmai – vadinamieji pilvuko diegliai. Valgant į virškinimo sistemą patekęs oras sukelia pilvuko skausmus, vaikas gali dažniau atpylinėti, blogiau įsisavinamos maisto medžiagos.

Godžiai ir skubėdamas pienuką geria išalkęs kūdikis. Todėl neleiskite mažyliui peralkti ir jis mažiau nuris pilvuko problemas sukeliančio oro. 

Kad į skranduką nepatektų oro, rinkitės buteliuką Dr.Brown’s su užpatentuota vidine oro cirkuliacijos sistema. Buteliuko viduje yra oro cirkuliacijos vamzdelis, kuris, pakreipus buteliuką, orą iš žinduko nustumia į viršų, ir vaikas jo nepraryja kartu su pienuku. Maitinant kūdikį be burbuliukų, mažiau vargina pilvo diegliai, dujų kaupimasis, kūdikis mažiau atpila, greičiau atsirūgsta. Toks buteliukas puikiai padeda ir vaikams, kuriuos kamuoja gastroezofaginis  refliuksas. Tuomet rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, o kartais ir į burną, kūdikis dažnai ir gausiai atpila, atsiranda skausmo priepuoliai.

Tokie buteliukai rekomenduojami ir vaikams, kurie nesiskundžia žarnyno negalavimais –prevencijai, norint išvengti problemų.

Ar yra buteliukų per anksti gimusiems kūdikiams?

Ankstukų virškinimo sistema ypač silpna, jie dažniau atpila, šiuos mažylius labai vargina pilvuko pūtimas ir diegliai. Tokių naujagimių savijauta ypač suprastėja, jei kartu su pienuku jie nuryja ir oro. Šios problemos galima išvengti, parinkus tinkamą buteliuką ir būtinai reikia turėti specialų žinduką, skirtą neišnešiotukui. Šių žindukų skylutė labai mažytė ir pienukas bėga labai lėtai, kad vaikas nespringtų. Tokius specialius buteliukus bei žindukus neišnešiotiems kūdikiams siūlo ir prekės ženklas Dr.Brown’s.

Vieni buteliukai platesni, kiti – siauresni, kuo jie skiriasi?

Buteliukai Dr.Brown’s skiriasi kakliuko anga­, jie yra dvejopi – su siauru ir plačiu kakliuku. Natūraliai maitinamiems kūdikiams, kurių mamoms tik kartais prireikia buteliuko, rekomenduojami turintys platų kaklelį. Kai mamai tenka palikti mažylį ir jo priežiūrą patikėti auklei ar artimiesiems, iš tokio buteliuko vaikui bus patogu gerti nutrauktą mamos pieną.  Platus žindukas primena mamos krūties anatomiją, pienas tekės panašiai kaip iš krūties, todėl iš tokio buteliuko maitinamas kūdikis neatpras žįsti krūties.

Platesnis buteliukas patogesnis ir per mažai svorio priaugančiam kūdikiui, kuriam vien mamos pieno neužtenka. Tada, pamaitinusi krūtimi, mama gali pasiūlyti pieno mišinio būtent iš tokio buteliuko.

Tik pieno mišiniais ir nutrauktu mamos pienu nenatūraliai maitinamam ir visiškai nežindomam kūdikiui rekomenduojamas buteliukas su siauru kakliuku ir tokiu pat žinduku. Prie mamos krūties neįpratusiam kūdikiui lengviau iš jo valgyti ir jis greičiau pasisotins.

Ar skirtingo amžiaus mažyliams reikia vis kitokių buteliukų?

Buteliukus Dr.Brown’s galima naudoti kūdikiams nuo gimimo ir visą laiką, kol jų reikės. Kai vaikelis paauga ir nebevargina pilvuko diegliai, oro cirkuliacijos sistemą, esančią buteliukuose OPTIONS, galima išimti ir juos naudoti toliau. Buteliukai pagaminti iš vaikui saugių medžiagų. Jų yra įvairių dydžių. Tėveliai neturėtų pamiršti, kad žindukai susidėvi ir juos reikia keisti.

Žindukas parenkamas ir pagal vaiko amžių, kuris visada nurodomas ant pakuotės ir skaičiuojamas mėnesiais.  Pienas neturi piltis didele čiurkšle, nes mažylis gali užspringti. Kuo didesnis vaikelis, tuo turi būti didesnė žinduko skylutė. Vietoj žinduko vyresniems vaikams galima naudoti silikoninius snapelius, iš jų skystis bėga greičiau. Kai ateina laikas pradėti mokytis gerti iš puodelio, buteliukas su silikoniniu snapeliu padeda kūdikiui lengviau pereiti prie puodelio ar gertuvės.

Kaip prižiūrėti buteliukus?

Visas buteliukų dalis patogu bei paprasta išrinkti. Kiekvienoje pakuotėje yra šepetėlis, kuriuo gerai išplausite oro cirkuliacijos sistemą. Visas dalis galima sterilizuoti elektriniuose bei mikrobangų krosnelių sterilizatoriuose arba tiesiog gerai išplauti ir apipilti verdančiu vandeniu.

Dauguma anksti baigusių žindyti mamų nurodo, kad priežastis yra „pieno trūkumas“. Motinos pieno gamybos tikslas ir prasmė – augantį kūdikį aprūpinti geriausiu, pačios gamtos sukurtu maistu. Todėl svarbiau žinoti ne tai, kiek pieno gali pasigaminti mamos krūtyse, o kiek pieno iš jų gauna vaikas. Tikras pieno trūkumas būna tada, kai jo nepakanka normaliam kūdikio augimui ir vystymuisi. Kaip sužinoti, ar pieno užtenka? 

Klaidingas įspūdis

Pasitaiko „patyrusių patarėjų“, kurie žindančioms mamoms pasiūlo pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis ar pientraukiu. Žinokite – tokie žmonės tikrai mažai išmano. Moters pieno liauka nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai mamytei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę už spenelio esančiose latakų praplatėjimuose – talpyklėlėse, vadinamose pieno ančiais. Tačiau ten sutelpa toli gražu ne visas pienas, kurį kūdikis gauna pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis – ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūtų ir pienininkystei išvestų karvių veislių tešmenų. Karvių pieno ančiai išties yra virtę pieno cisternomis ir prieš melžimą jose jau susikaupia beveik visas tešmenyje esantis pienas. Kažin ar tai būtų patogu ir gražu moteriai?

Pieno gamybos reguliuotojai

Gamta sutvarkė taip, jog kai pieno ančiai jau užsipildo, diduma motinos pieno dar laukia savo eilės – tolygiai paskirstyto tarp jungiamojo ir riebalinio audinio išsidėsčiusiuose latakėliuose ir liaukų alveolėse – ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu pienu, kurį atstumia pieno tekėjimo refleksas. Kaip jis veikia?

Žindymo metu, kūdikiui burna dirginant krūties spenelio nervinius receptorius, mamos hipofizyje gaminami ir į kraują išskiriami hormonai oksitocinas ir prolaktinas. Oksitocinas, kraujo nuneštas į krūtis, čia stimuliuoja pieną iš alveolių išstumiančių ir toliau latakėliais varančių raumeninių skaidulėlių susitraukimus. Be to, kol kūdikis žindomas, mamos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Antrasis hormonas – prolaktinas krūtyse skatina naujo pieno gamybą. Taigi kūdikis ilgai žįsdamas “prisišaukia” ir tą pieną, kuris krūtyje atsiranda bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali jų nepertempdamos sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, maitinimą tęsti galima jam pasiūlius antrąją krūtį.

Kontroliavimas svėrimais

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galbūt galėtų būti kūdikio kontroliniai svėrimai. Tuomet žindant kūdikio gauto pieno kiekis apskaičiuojamas pagal svorių prieš ir po žindymo skirtumą. Anksčiau, kai naujagimiai buvo laikomi atskirai nuo mamų ir maitinami pagal tvarkaraštį, tai buvo įprasta kasdienė praktika gimdymo ligoninėse. Kontroliniais svėrimais būdavo patikrinama, ar žįsdamas kūdikis negauna per daug arba per mažai motinos pieno. Pagal tai buvo nustatoma, kiek jam duoti papildomai donorinio (kitos moters) pieno ar karvės pieno mišinio, jei atrasdavo, kad svorio padidėjo per mažai, arba kiek minučių sutrumpinti žindymo laiką, jei svorių skirtumas viršydavo normą. Tarsi kas nors galėtų tiksliai žinoti, kiek gramų motinos pieno tam tikram vaikui reikia gauti kiekvieno atskiro maitinimo metu.

Krūtų dydis – ne svarbiausia

Moterų krūtų dydį labiau nulemia ne liaukinio audinio kiekis, tai yra, pieną gaminančių ląstelių skaičius, o riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukinio audinio išsivystymas, taigi ir jų pajėgumas gaminti pieną, būna labai panašus.  Nėštumo metu, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pasikeitimai, ruošiantis būsimai pieno gamybai: jose beveik du kartus padidėja kraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.

Normaliai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikio žindymui tikriausiai būtų idealus variantas. Tačiau, jeigu Jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, labai nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikėlį, net jeigu jose ir liaukinių – pieną gaminančių – ląstelių yra mažiau. 

Taigi, vienos moters krūtys, turinčios daugiau liaukinių ląstelių, pajėgtų pagaminti ir sukaupti žymiai daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios moters, vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba… ilgiau.

Poreikiai skirtingi

Kiekvieno kūdikio energetiniai poreikiai priklauso nuo jo individualios medžiagų apykaitos intensyvumo, kūno sudėjimo, augimo greičio, lyties, amžiaus. Jie gali labai skirtis nuo apskaičiuotų vidutinių dydžių. Be to, krūties pienas, kitaip nei mišinys butelyje, savo sudėtimi nėra vienodas: jis ne tik kiekvienos motinos skirtingas, bet gerokai skiriasi savo riebalų koncentracija žindymo pradžioje ir pabaigoje. Galinio pieno porcijoje kalorijų gerokai daugiau, negu tokiame pat pradinio pieno kiekyje.  

Kiekvieno žindymo metu vaikas suvalgo skirtingą pieno kiekį priklausomai ne tik nuo jo apetito tuo metu, bet ir nuo motinos nuotaikos bei daugelio kitų aplinkybių. Mokslininkai yra apskaičiavę, jog, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui, vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui vaikelio kūno svorio tuo metu. Dabar rekomenduojama kūdikius maitinti laisvai, pagal jų norą. Yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų… Taigi, ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodama savo kūdikį, sverdama jį prieš ir po kiekvieno pažindymo, kad sužinotumėte visų maitinimų metu vaiko iš krūties gauto pieno kiekių sumą? Tikrai neverta!

Geresnis būdas

Tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką pieno gavo pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitų skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų. Jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo) kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas labiau koncentruojasi: darosi tamsesnis negu įprastai ir aštriau kvepia.

Jei dar abejojate

 Nenusiminkite, jeigu jūsų vaikelis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus, kurie gali lemti ir augimo tempus. Jei tik vaikas žvalus ir sveikas, pirmąjį pusmetį jam net 500 gramų per mėnesį gali užtekti, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Tačiau ir nerizikuokite spėliodama: jeigu abejojate, ar viskas gerai – tegu vaiko sveikatą ir vystymąsi įvertina gydytojas. Neabejoju, jog ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas kūdikio gaunamo maisto nepriteklius, jūs neskubėsite kūdikio girdyti mišinuku, bet kartu ieškosite ir surasite vaiko neprivalgymo priežastį. Tuomet pasistengsite ją pašalinti ir visais įmanomais būdais sieksite, kad pagausėtų paties geriausio pieno – to, kurį kūdikis išžinda iš savo motinos krūtų.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Geležis – deguonis visam organizmui

Geležis yra svarbi kraujodarai – ji įeina į raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) baltyme esančio hemoglobino sudėtį. Pagrindinė eritrocitų funkcija – aprūpinti deguonimi visą organizmą. Pritrūkus geležies, kraujyje sumažėja hemoglobino ir organizme pritrūksta deguonies, dėl to kenčia širdis, smegenys, raumenys. Deguonies stoka pablogina savijautą: pasidaro silpna, greitai pavargstama, apima mieguistumas, apatija, išblykšta oda, suprastėja apetitas. Didelė geležies stoka lemia anemiją (mažakraujystę). Susirgus anemija silpnėja imunitetas, todėl dažniau užklumpa ir kitos ligos.

Daug moters organizme esančios geležies išeikvojama nėštumo metu, kai sparčiai vystosi vaisius, formuojasi organai, auga placenta ir didėja gimda, šio mineralo atsargos kaupiamos būsimo kūdikio organizme. Gimdymo metu moteris netenka kraujo, taigi ir geležies, todėl žindančiai mamai geležis ypatingai svarbi. Kai kurios neseniai pagimdžiusios mamytės įsigudrina dar ir laikytis dietos, kad greičiau atsikratytų nėštumo metu priaugusių kilogramų ir šio mikroelemento netenka dar daugiau.

Žindančiai mamai derėtų valgyti geležies turinčių maisto produktų. Daugiausia šio mikroelemento yra mėsoje, liežuvyje, kepenėlėse, taip pat daržovėse, bet iš pastarųjų geležis pasisavinama prastai. Mėsą patariama valgyti kartu su daržovėmis – tada geležis geriau pasisavinama ir iš jos, ir iš daržovių. Serganti anemija mama mitybą gali papildyti ir geležies maisto papildais.

Motinos piene geležies nėra daug, bet ji svarbi žindančios mamos sveikatai. Kita vertus, iš motinos pieno geležis pasisavinama geriausiai. Be to, mamos piene esanti geležis vertingesnė dėl palankios jos sąveikos su kitomis pieno medžiagomis. Geležies stokos mažakraujystė ypač dažna kūdikiams iki metų, bet jeigu mama per nėštumą nesirgo anemija, šio mikroelemento atsargų jam užteks 4–6 mėnesiams.

Folio rūgštis – vaiko vystymuisi ir gerai mamos nuotaikai

Kitas žindymo metu svarbus mikroelementas, būtinas kraujodarai, vitaminas B9 (folio rūgštis). Šis vitaminas priklauso vandenyje tirpiems ir jo atsargų organizmas nesukaupia. Taigi jo pritrūkus mamai, neužteks ir augančiam mažyliui. Tokių vitaminų perdozuoti praktiškai neįmanoma, nes jų perteklius pasišalina su šlapimu.

Apie tai, kad folio rūgštį būtina vartoti visą nėštumą, gydytojas tikrai pasakė, bet apie šį vitaminą nedera pamiršti ir žindymo metu. Jis būtinas vaiko vidaus organams formuotis, naujų ląstelių susidarymui, DNR gamybai. Folio rūgštis padeda išvengti įvairių vystymosi sutrikimų. Per mažai jos gaunantys vaikai kamuojami virškinimo sutrikimų, priauga nedaug svorio, turi silpną imunitetą.

Vitamino B9 reikia baltymų ir riebalų apykaitai, kai kurių vitaminų pasisavinimui. Folio rūgštis būtina imuninei, nervų sistemoms. Dėl vitamino B9 stokos mama gali patirti pogimdyminę depresiją. Jeigu šio vitamino pritrūksta, kamuoja prislėgta nuotaika ir nuovargis, silpnumas, gali sumažėti pieno gamyba.

Daug folio rūgšties turi žirneliai, pupelės, visagrūdė duona, salotos, špinatai, svogūnai, petražolės, citrusiniai vaisiai, jos yra kiaušiniuose, kepenyse ir mėsoje. Bet žindant folio rūgšties reikia daugiau ir gaunamos iš maisto neužtenka net tinkamai maitinantis. Todėl gydytojai rekomenduoja vitaminą B9 tęsti papildomai vartoti ir žindymo metu.

Vitaminas B12, kurio trūkstant mažėja ir geležies

Šis vitaminas yra būtinas normaliam eritrocitų brendimui, o jo trūkumas dažnai lemia ir suprastėjusį kito kraujui svarbaus mikroelemento – geležies pasisavinimą. Vitamino B12 reikia ir folio rūgšties apykaitai. Jis dalyvauja daugelyje biocheminių reakcijų, būtinas nervų ląstelėms, smegenims, virškinimo sistemai. Dėl šio vitamino stokos gali sutrikti atmintis, ilgainiui atsiranda nemiga, koncentracijos problemų.

Tai vienintelis B grupės vitaminas, kurio atsargų organizmas gali sukaupti. Iš motinos pieno kūdikis gauna nereikšmingą vitamino B12 kiekį. Žindomam kūdikiui gali pritrūkti šio vitamino pirmąjį pusmetį, bet tik todėl, kad jis nesukaupė atsargų būdamas įsčiose. Vėliau jo pristinga vien mamos pienu maitinamas mažylis, kuris laiku negauna mėsos, žuvies, kiaušinių.

Kaip ir kitų mikroelementų, vitamino B12 poreikis padidėja nėščiosioms ir žindančioms mamoms, dar daugiau jo reikia dažnai patiriančioms stresą, intensyviai dirbančioms.

B12 yra išskirtinis vitaminas, nes aptinkamas tik gyvulinės kilmės maisto produktuose: mėsoje, kepenyse, žuvyje, moliuskuose, kiaušiniuose, pieno produktuose. Dėl šio vitamino stokos labai nukenčia mėsos nevalgančios vegetarės. Beveik visiškai jo negauna veganės – griežčiausios vegetarės, nevartojančios nė vieno gyvulinės kilmės maisto produkto, net tokių kaip kiaušiniai ir pieno produktai.

Suprastėjus savijautai pirmiausia atliekamas kraujo tyrimas, kuris padeda nustatyti tam tikrą negalavimą. Kad kraujas būtų stiprus, o mes ir mūsų vaikai sveiki, galime pasirūpinti pačios – nepamiršdamos apie mikroelementus, kurie ypatingai svarbūs tam tikrais gyvenimo periodais. Vienas iš jų – žindymo periodas, kai kraujui būtinų medžiagų poreikis padidėja.

Parengė Undinė Gilė

Galimybės

Pasitaiko darbų, kuriuos galima atlikti neišeinant iš namų ir kūdikį turint šalia savęs. Deja, daugumai tenka dirbti „pilnu etatu“, vaikelius trumpiau ar ilgiau paliekant kitų žmonių priežiūroje. Yra keli būdai, kaip žindymas galėtų būti tęsiamas mamai pradėjus dirbti. Iš jų geriausias būtų grįžti pažindyti kūdikį namie arba atnešti kūdikį pamaitinti mamai per darbo pertrauką. Dar galima kūdikį aprūpinti iš krūties rankomis ar pientraukiu nutrauktu motinos pienu. Pagaliau trečioji, kompromisinė, išeitis – kai Jūs namie – žindykite, o kai dirbsite, kūdikis bus maitinamas mišiniu. Tai – mišrus maitinimas, kuris kūdikiui vis dėlto yra daug geriau, negu visiškai netekti mamos pieno.

Įstatymai

1919m Tarptautinė Darbo Organizacija priėmė Motinystės Apsaugos Konvenciją dirbančioms moterims. Pagal ją žindančioms motinoms pripažįstama teisė į dvi pusės valandos pertraukas per dieną be darbo užmokesčio praradimo. Dabar ši nuostata turi įstatymo galią daugelyje valstybių. Ji yra ir Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse (278 straipsnio 8 dalis):“Krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas tris valandas suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moteriai pageidaujant pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ir pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį”..

Kai darbas toli…

Jeigu mama nespėtų sugrįžti namo pati pamaitinti savo kūdikį, o atvežti jį į darbovietę irgi nėra galimybių? Tuomet darbo pertraukas galima panaudoti pieno ištraukimui iš krūtų dirbtiniu būdu – rankomis arba pientraukiu. Tai daryti naudinga keliais požiūriais: (1) padeda išlaikyti laktaciją – tolesnę pieno gamybą krūtyse, (2) kūdikis gaus išsaugotą motinos pieną, kuris daug geriau negu mišiniai, (3) tai ir motinoms apsauga nuo pieno sąstovio problemų, (4) sumažina savaiminį pieno tekėjimą iš pritvinkusios krūties, (5) apsaugo nuo pieno latakėlių užsikimšimo ir krūties infekcijų dėl didelių pieno sankaupų.

Pieną ištraukti vertėtų bent kas 3 valandas (būnant darbe 6 valandas, pakaks 1-2 kartų). Pieno nutraukimas paprastai užtrunka nuo 15 iki 30 min., nes tai nėra paprastas mechaninis krūties ištuštinimas – turi suveikti pieno tekėjimo refleksas, išstumiantis pieną iš liaukos gelmių link spenelio. Jį skatina ir mintys apie kūdikį, todėl šalia verta turėti vaiko nuotrauką. Ir ko nors atsigerti. Nenusiminkite, jeigu pirmieji bandymai nebus labai sėkmingi. Su praktika ateis įgudimas. Todėl jau kokią savaitę prieš pradedant dirbti verta pasipraktikuoti, galbūt ir kaupti šaldiklyje motinos pieno atsargas, kurių gali prireikti ateityje.

Pieno laikymas

Motinos pienas yra gyva substancija, stabdanti bakterijų augimą ar net galinti jas sunaikinti. Šis gebėjimas yra stipriausias kelias pirmąsias valandas po pieno ištraukimo. Todėl net tropikų karštyje jis išbūna negesdamas 6 valandas, o mums įprastoje kambario temperatūroje (19 – 22 laipsnių) moters pieną galima laikyti 10 valandų. Šaldytuve – 5 dienas. Ilgesniam saugojimui pieną reikėtų užšaldyti. Šaldytuvo „ledainėje“ galima saugoti dvi savaites, o jeigu jos durelės atskiros, nors ir dažnokai darinėjamos – 3 – 4 mėnesius. Atskirame šaldiklyje, kuriame išlaikoma nuolatinė minusinė temperatūra, motinos pieną galima laikyti 6 mėnesius ir ilgiau.

Kiekvieną kartą (skirtingu laiku) ištrauktą pieną geriau supilti ir laikyti atskiruose indeliuose. Ant jų reikia užrašyti dieną, valandą, o jeigu laikysite ilgiau – tai ir mėnesį.

Atitirpinti reikia pamažu, įstačius indelį į šiltą vandenį ar laikant po srove. Nedarykite to ant ugnies ar mikrobanginėje krosnelėje – per daug įkaitinus suardomas vitaminas C ir kiti labai vertingi baltyminiai motinos pieno komponentai. Per laiką pienas nusistovi, todėl prieš vartojimą buteliuką reiktų pavartyti, kad susimaišytų pieno ir grietinės sluoksniai. Atitirpintą pieną šaldytuve galima laikyti 24 valandas.

Beje, nenorėčiau būti suprastas, kaip agituojantis Jus paversti savo butą užšaldyto pieno atsargų sandėliu. Tai tik truputis žinių apie galimybes. Juk į darbą išvyksite ne mėnesiams ir ne savaitėms. Pats vertingiausias yra šviežias motinos pienas.

Jei prireiktų buteliuko

Kartais mamos, planuojančios grįžti į darbą, kad kūdikis priprastų, linkusios pradėti maitinti jį iš buteliuko iš anksto, jau prieš kelias savaites ar mėnesius. Neverta šitaip skubėti. Viena – jūs abu su kūdikiu netektumėte to ypatingai artimo bendravimo ir ryšio valandėlių žindant. Antra – pirmosiomis savaitėmis, kol mamos laktacija ir kūdikio įgūdžiai dar neįsitvirtinę, girdymas iš buteliuko gali trikdyti žindymo mechanizmą ir pieno gamybą krūtyse.

Žindimas iš krūties reikalauja aktyvesnio paties kūdikio dalyvavimo, negu valgymas iš buteliuko. Pirmomis savaitėmis prie buteliuko pripratintas kūdikis ir krūtį gali pradėti čiulpti tarsi čiulptuką, apimdamas burna vien tik spenelį, o tuomet gresia ir vaiko neprivalgymas bei pieno krūtyse sumažėjimas, ir spenelio įtrūkimai. Čiulptuko-tuštuko poveikis panašus. Atminkite, jeigu greitai ir nepripratintumėte kūdikio prie buteliuko, pienas gali būti duodamas kitais būdais: įpilant į burną iš puodelio, šaukšteliu, pipete ar švirkštu. Vyresniems kaip 4 savaičių kūdikiams čiulptuko ir krūties painiojimo rizika jau mažesnė, o trijų mėnesių kūdikiams, girdomiems iš buteliuko tik kartą-kitą per dieną, jau beveik nepasitaiko.

 „Antroji mama“

Kol būsite darbe, jūsų kūdikį prižiūrės ir maitins kitas žmogus. Pati geriausia auklė, be abejo, būtų „jis“ – vaiko tėvas. Tuo atveju įvyksta mažiausiai pasikeitimų kūdikio aplinkoje, taigi ir stresų. Galbūt įmanoma suderinti abiejų darbus taip, jog vienam iš jūsų išėjus, kitas liktumėte namie su vaiku? Toliau kandidatų eilėn siūlyčiau statyti senelius, tetas, kitus Jums ir kūdikiui artimus giminaičius, o tik paskui – svetimus žmones. Žinoma, būna išimčių.

Samdomą auklę pasistenkite geriau pažinti – juk ne tas pats kam paliksite savo mylimą kūdikį. Stebėkite, kaip ji bendrauja su vaiku ir kaip vaikas jaučiasi jos draugijoje. Vertėtų juos supažindinti per kelis išankstinius vizitus, kad apsiprastų. Jeigu rinktumėtės auklę, kuri vaiką prižiūrės savo pačios namuose, tai vietos atžvilgiu labiau tiktų gyvenanti arčiau Jūsų darbovietės. Tuomet Jūs galėsite vaiką lankyti (ir pažindyti) darbo pertraukų metu, arba auklė galės kūdikį atnešti Jums pamaitinti. Bet gali būti ir taip, jog savo vaiko nematysite visą darbo dieną.

 Įsidėmėkite, tuo metu, kai dirbsite, Jūsų kūdikis pasiliks su svetimu žmogumi. Ilgas valandas vaiką prižiūrės kita moteris. Jeigu ji bus kūdikiui gera ir maloni (o būtent tokios ir reikia!), ji gali tapti Jūsų konkurente į Jūsų vaiko širdį ir jausmus, jo „antrąja mama“. Ypač didelė rizika pirmagimiams. Tai dar viena iš pačių rimčiausių priežasčių, kodėl aš patariu nenustoti žindyti. Būtent maitinimas krūtimi bus Jūsų „koziris“ išlaikant patį stipriausią ryšį su vaiku!

Kai būsite namie

Kuo daugiau bendraukite su vaiku. Fizinis ir emocinis artumas žindant kompensuos išsiskyrimų netektis. Pamaitinkite kūdikį iš krūties prieš išeidama į darbą. O sugrįžus, žindymas bus ir džiaugsmas abiem, ir poilsis Jums pačiai: patogiai atsisėskite, o gal ir prigulkite su vaikeliu. Jeigu galop ir nusnūsite valandėlę, tai bus „pokaitėlis“ po darbo dienos.

Žindymas namie po darbo ir poilsio dienomis padeda išlaikyti pakankamą pieno gamybą. Laktacijos – pieno susidarymo stabilumas yra individualus dalykas. Yra moterų, kurios gali susidoroti su kraštutiniais sunkumais ir išlaikyti gausią laktaciją. Kitoms pieno gaminimasis ir žindymas yra labai subtilus ir įnoringas procesas. Pieno susidarymą ypač žlugdo nuovargis. Jis yra ir didžiausias gerų santykių šeimoje priešas. Labai gerai, jei namiškiai supranta, jog svarbiausias Jūsų „etatas“ namie – būti vaiko mama, ir paliks Jums kuo mažiau namų ruošos problemų. Virti, skalbti, šluoti grindis ir šluostyti dulkes sugebėtų kiekvienas, o žindyti – tiktai motina!

Naktinis žindymas ypač skatina pieno gamybą krūtyse. Miegokite kartu su kūdikiu, ar bent pastatykite jo lovytę greta savosios. Kai mama pradeda dirbti, keičiasi ir vaiko miego pobūdis. Nesistebėkite, jeigu jūsų kūdikis taps „pelėda“ – daugiau miegos dieną. Gali būti, jog prie to pratina ir auklė, taip pasilengvindama tarnybą. Ir gerai! Išties verta, kad kūdikis daugiau miegotų tuo metu, kai Jūs pati būsite darbe. Tada jis ir valgyti prašys rečiau, o žvalesnis bus vakare, mamai sugrįžus – turėsite daugiau progų ir žindyti jį, taip pat ir bendrauti su vaiku (prisimenate savo „kozirį“?).

Neskubėkite į darželį

Nesižavėkite idėja kūdikį palikti lopšelyje-darželyje. Vaikai iki 3 metų dar nesubrendę grupinėms situacijoms ir jiems reikia individualios priežiūros. Dažnai būna apgaulingas įspūdis: vaikas nuvestas į darželį „apšilti“ būna smalsus ir atrodo drąsus, tačiau taip yra tik tol, kol jis nesupranta, jog yra paliktas. Be to, ligų ir infekcijų pavojus kolektyve daug didesnis. Lopšelinukai dažniau ir sunkiau serga kvėpavimo takų ir ausų infekcijomis, juos keliskart dažniau, negu savo pačių namuose prižiūrimus vaikus, kol motina dirba, tenka gydyti ligoninėse. Tuo įsitikinau ir per savo – vaikų gydytojo –daugelio metų praktiką.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Nuo ko priklauso vaiko imuninė sistema, kodėl vienų vaikų imunitetas silpnesnis, o kiti atsparesni?

Imunitetą lemiantys veiksniai priklauso nuo vaiko amžiaus. Imuninė sistema pradeda formuotis dar įsčiose ir rūpintis ja reikia jau besilaukiant, o ne išleidus vaiką į darželį. Nėštumo laikotarpiu visas maisto medžiagas – kenksmingas ar naudingas – vaikas gauna iš mamos organizmo. Svarbūs veiksniai per nėštumą – būsimos mamos sveikata, jos gyvenimo būdas ir mityba. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji rūko, netinkamai maitinasi, vaiko imunitetas gali nusilpti jam dar negimus.

Nėštumo metu atsiranda ir alergijos. Dauguma nėščiųjų mėgsta pasmaguriauti: vienos valgo daug jogurto, kitos neatsilaiko prieš sūrelius arba egzotinius vaisius, ir dėl to vaiko organizmas įsijautrina dar įsčiose. Mažylis jau gimsta linkęs į alergijas, o paskui dažniau serga. Alergiški vaikai serga sunkiau ir sveiksta lėčiau, nes jų imuninė sistema vis kovoja su kokiu nors alergenu, o kartu susidoroti dar ir su virusais neužtenka jėgų.

Antras imuniteto formavimosi etapas yra laikotarpis po gimdymo. Labai svarbios pirmosios gyvenimo minutės, valandos, dienos. Daug mokslinių tyrimų įrodė, kad žymiai stipresni ilgai mamos pienu maitinti vaikai, ypač gavę priešpienio. Imuninę sistemą labai pažeidžia jau pirmosiomis dienomis vartoti antibiotikai.

Imuniteto pagrindas formuojasi nėštumo, gimdymo laikotarpiu ir anksti pradėjus žindyti pagimdžius. Gera pradžia padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo, vėliau – darželyje, kai daugumai atsiranda problemų.

Kodėl neturinčio polinkio į alergijas, gana atsparaus vaiko imunitetas nebeapsaugo darželyje?

Darželinuko imunitetas ne tiek medicininė, kiek socialinė problema. Vienuose darželiuose serga daug vaikų, kituose – tik vienas kitas, o yra grupių, kuriose ligos labai retos. Tai priklauso nuo paprastų aplinkos sąlygų: vėdinimo, šildymo, oro temperatūros; ir, žinoma, auklėtojų priežiūros. Tėvai papasakoja daug istorijų iš darželio gyvenimo. Pavyzdžiui, auklėtoja prieš pietų miegą gerai išvėdina patalpą, ir lovytės įšąla. Vaikas nusirengia ir atsigula į ledinę lovą, o galbūt jis ką tik grįžęs į darželį po ligos. Pusvalandį drebėdamas stengiasi sušilti, tik spėja užmigti, ir jau laikas keltis. Suprantama, vėdinti reikia, bet svarbiausia tinkamai tai daryti. Kai kurių darželių personalui trūksta tokių žinių, įgūdžių, kartais net geranoriškumo.

Iniciatyvūs tėvai matavo darželyje ir oro taršą, ir anglies dioksido koncentraciją, teikė siūlymų savivaldybei, kaip pagerinti sąlygas, net apskaičiavo, kiek būtų sutaupyta, jeigu vaikai mažiau sirgtų, deja, pastangos nesulaukė atgarsio.

Bėda, kad neturime organizacijos, kuri stebėtų situaciją darželiuose ir imtųsi veiksmų ją gerinti. Teko girdėti, kad Prancūzijoje virtuvės šefai susirenka į konferenciją ir aptaria, kaip pagaminti, pavyzdžiui, brokolių suflė, kad vaikai pamėgtų šią daržovę. O mūsų darželiuose nuo sovietmečio taip ir liko juodoji arbata su cukrumi – nei aplinka, nei valgiaraštis nesikeičia. Vaikams organizuojama daug švenčių, kuriama žaidimų, bet apie sveikatą galvojama mažai. Tai yra didžiausia problema.

Didelė tikimybė užsikrėsti, jeigu grupėje yra kosėjančių ir sloguojančių vaikų. Tėvai dažniausiai nekreipia dėmesio į tokius negalavimus ir sergantį vaiką atveda į darželį. Pavyzdžiui, viena mama guodėsi: „Pričiaudė mano vaikui į lėkštę, tai kaipgi jis nesusirgs.“ Mamos piktinasi, kad yra vaikų, kurie ateina į darželį net snargliuotais rankogaliais. Akivaizdu, kad ligos ne visada konkretaus vaiko problema. Iš saugių namų patekęs į labai nepalankias sąlygas, net sveikas vaikas vargu ar sugebės atsilaikyti.

Gal tėvai per mažai pratina vaiką prie tų nepalankių sąlygų? Kiek įtakos vaiko atsparumui ligoms turi, pavyzdžiui, grūdinimas?

Grūdinimas prasideda nuo gryno oro, o kiek jame būna miesto vaikas? Kaime gyvenantis mažylis išbėga į didelį kiemą, pievą ar miškelį. Daugiabučių apsuptyje esantis miestiečio kiemas dažniausiai betonuotas, po langais stovi keliasdešimt automobilių, o balkone rūko kaimynas. Kiek yra kiemų su vaikų žaidimų aikštelėmis, kur galima pasikapstyti smėlio dėžėje, kiek žiemą įrengtų čiuožyklų? Vyresniam vaikui dar sunkiau rasti, kur ir ką nuveikti lauke. Ne visuose miesto rajonuose yra parkų ir žaliųjų zonų, o ar dažnai tėvai išvyksta su vaikais už miesto – į gamtą? Pagrindinis ir paprasčiausias grūdinimo būdas – buvimas gryname ore, gamtoje – sunkiai įmanomas miestiečiams.

Kitas dalykas, kad tėvai laisvalaikiu dažnai įbruka vaikui į rankas kompiuterį arba telefoną, kad leistų ramiai pailsėti jiems patiems, pavyzdžiui, panaršyti feisbuke. Paskui sutemsta ir per vėlu kur nors eiti – taip diena ir baigiasi. Ką jau kalbėti apie tokias grūdinimo procedūras, kaip apipylimai vandeniu, jei vaikas net į lauką neišleidžiamas?

Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų: išvėdinti namus ir neprisirūkyti prieš grįžtant į juos. Daugybė rūkančių tėčių ir mamų nežino, kad nuodingos cigarečių medžiagos iš plaučių išsiskiria dar ištisą parą – rūkymas lauke ar balkone namų neapsaugo. Tabako teršalai pasklinda namų ore ir vaikas, galima sakyti, rūko, nors ir be cigaretės.

Dar viena būtina stipraus imuniteto sąlyga – fizinis aktyvumas, o judėjimo vaikams trūksta. Mažylius tėvai vežioja automobiliu, lauke, užuot pabėgiojęs, vaikas prasėdi vežimėlyje. Taip pat ir mokykloje – liepiama ramiai sėdėti, ir net per pertraukas. Mažai judančio vaiko kraujotaka sulėtėja, dėl to organizmas gauna mažiau maisto medžiagų. Ko tuomet galime tikėtis iš imuniteto?

Dažnai netinkamai valgome ir patys, ir vaikus taip maitiname. Kokios didžiausios imunitetui kenkiančios vaikų mitybos klaidos?

Grynas vanduo ir maistas labai svarbus vaiko, kaip ir suaugusiojo, sveikatai. Ar kuriame nors darželyje duoda vaikams atsigerti vandens? Nepratina jo gerti ir mamos.

Daugiausia imuninių ląstelių gyvena žarnyne, ir tas ląsteles turime maitinti. Sveikas maistas reikalingas ne vien tam, kad gautume užtektinai vitaminų, antioksidantų ir visų kitų gyvybei svarbių medžiagų, bet ir normaliai žarnyno mikroflorai maitinti, nes nuo jos priklauso imunitetas.

Pavojingiausias imuniteto žudikas – antibiotikai. Vaikas suserga, geria antibiotikus, paskui vėl suserga, ir jam vėl duodama šių vaistų – užburtas ratas toliau sukasi. Antibiotikai žudo gerąją žarnyno florą, todėl gydytis jais verta tik būtiniausiais atvejais. Deja, daugelis šiuolaikinių mamų antibiotikų kaskart griebiasi net nuo slogos. Žarnyno mikroflorą suardome labai greitai, o atkurti ją ypač sunku. Nemanykite, kad po antibiotikų kurso išgelbės gerosios bakterijos.

Dažnai tėvams tenka priminti, kad žarnyno bakterijos yra kaip gyvūnas augintinis, kuris žus, jeigu neduosime jam valgyti. Taip ir gerosios bakterijos – neužtenka jų išgerti, turime duoti ir maisto – ląstelienos. Jeigu esame įpratę maitintis batono ir dešros sumuštiniais, dribsniais su pienu, saldžiais sūreliais, blynais ir makaronais, – ląstelienos negauname. Išgertos bakterijos nemaitinamos žūsta ir jų gėrimas neatneša jokios naudos.

Žarnyno mikroflorą maitina sveiki grūdai su visomis savo vertingosiomis dalimis, virtos ir šviežios, ypač raugintos, daržovės, ankštinių augalų gaminiai, vaisiai, sėklos, riešutai. Pavyzdžiui, keptą patiekalą vaikui galima pagaminti iš visų grūdo dalių miltų, įberti sėlenų, kad būtų daugiau ląstelienos.

Vis dalinu tėvams atmintines, kad didžiausias imuniteto priešas – cukrus. Daugybė tyrimų įrodė, kad cukrus žudo imuninės sistemos ląsteles, pašalina iš organizmo vitaminą C ir t. t. Nebūtina visiškai atsisakyti saldumynų – yra daug saldžių vaisių, uogų, o vaikai nuolat maitinami cukrumi. Iš didelės meilės visokiausiais dirbtiniais saldumynais vaikus lepina seneliai. Jais maitiname ir prastai valgantį vaiką – kad tik ką nors suvalgytų, tik jokios naudos iš tokio maisto nėra. Paradoksalu, bet net gydome vaiką sirupu su cukrumi arba duodame vitamino C saldainiukų. Taip maitinamam ir gydomam susirgusiam vaikui labai sunku pasveikti.

Kada vaikui derėtų duoti imunitetą stiprinančių preparatų ir kokie iš jų tinkamiausi?

Tėvai žino, kad imunitetui padeda vitaminas C, bet vertingiausias yra maiste esantis natūralus vitaminas C, nes tabletėje – sintetinė askorbo rūgštis. Be to, yra daug problemų, kurių neišspręs vien koks nors preparatas. Imunitetas priklauso nuo veiksnių visumos.

Pirmiausia pagalvokime, ką galime padaryti patys. Pavyzdžiui, geriau vėdinkime namus, būtinai išnaikinkime pelėsį, įpratinkime šeimą gerti vandenį ir sveikai maitintis, taip pat išspręskime socialines, psichologines problemas. Preparatai imunitetui stiprinti – paskutinė grandis. Jie reikalingi vaikams, kurie vartojo daug vaistų, ypač antibiotikų, taip pat  dažnai sergantiems. Geriausia, kad tai būtų natūralios augalinės priemonės. Savo praktikoje kiekvienam vaikui siūlau individualų sprendimą – pagal problemą sukėlusias priežastis.

Daug rašoma ir kalbama apie tai, kad vaiko sveikatą lemia ir emocinė būsena. Posakį „visos ligos nuo nervų“ galima prisiminti ir kalbant apie vaikus. Jeigu namie tvyro tėvų nesantaika, kelianti nuolatinį stresą, arba vaikas gyvena slegiamas nerimo, nežinios, baimės ir pan., nesitikėkime, kad jo imunitetas bus stiprus. Tuomet nei vitaminas C, nei sveika mityba stebuklo nepadarys.

Kaip patartumėte tėveliams tinkamai gydyti susirgusį vaiką šaltuoju periodu, kai ypač puola ligos?

Greičiau pasveikti padeda rami aplinka, vaikui duokite daug skysčių, vitaminingų gėrimų, pavyzdžiui, su spanguolėmis, šaltalankiais, greipfrutais. Sunkiausias darbas yra girdyti vaiką. Jeigu karščiuojantis ligoniukas nenoriai geria, prisėskite šalia ir girdykite po truputį su šaukšteliu, pipete arba per šiaudelį.

Daug kalbama ir rašoma, kad nereikia baimintis vaikų karščiavimo. Tėvams patariu ne tik žiūrėti į termometrą, bet atsižvelgti ir į vaiko savijautą. Kai vaikas geria užtektinai skysčių ir yra žvalus, neverta pasiduoti panikai. Temperatūra duoda ir naudos – vaiko imuninė sistema kovoja, gamina antikūnus, įgyja patirties. Jei neleisime pasipriešinti pačiam organizmui, kitą kartą jis neatpažins to paties viruso ir vaikas vėl susirgs.

Karščiuojančiam vaikui galima apmauti vėsiame vandenyje su actu sudrėkintas kojines, ant alkūnių ir riešų uždėti šaltą kompresą. Temperatūrą galite numušti be vaistų: drungnu vandeniu sudrėkinta ir išgręžta audinio skiaute nušluostykite kūnelį ir leiskite nudžiūti. Stebėkite karščiuojančio vaiko savijautą. Jeigu jis gerai jaučiasi, taip gydykitės 1–2 dienas, duokite daug natūralių produktų, turinčių vitamino C, ir pasveiks.

Sunkesniais atvejais rinkitės natūralius preparatus. Savo praktikoje naudoju homeopatinius preparatus – jie padeda ir nuo temperatūros, ir nuo uždegimo, natūraliomis priemonėmis sėkmingai gydau bronchitą ir anginą. Žinoma, jeigu vaiko liga rimta, prireikia ir antibiotikų, bet retai.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Šaltuoju metų laiku žmonės dažniau suserga virusų ir bakterijų sukeliamomis užkrečiamosiomis ligomis, būna gripo epidemijų. Pasitaiko ir žindančioms mamytėms sunegaluoti: pakyla temperatūra, sloguoja, kosti…

Trys karščiuojančios mamos klausimai

Vienas: ar saugu maitinti naujagimį ar kūdikį, jeigu žindanti mama karščiuoja, kūno temperatūra pakyla daugiau kaip 38 laipsniai? Gal tuomet ir jos krūtų pienas būna per karštas, todėl geriau nusitraukti ir iš buteliuko sugirdyti atvėsintą? Antras klausimas toks: jeigu mama karščiuoja, o juk temperatūra paprastai pakyla nuo virusų ar bakterijų sukeliamų užkrečiamųjų ligų, tai gal mamai vėlgi derėtų pieną ištraukti ir išpilti arba kūdikiui duoti jau pasterizuotą, t.y., pakaitintą beveik iki virimo, sunaikinus ligų sukėlėjus mikroorganizmus? Ir trečias: ar gali žindyti temperatūrą mažinančių vaistų išgėrusi mama?

„Per karštas“?

Tarkime, jog tai tiesa – mamai karščiuojant, atitinkamai laipsniu, dviem ar net trimis pakyla ir jos pieno temperatūra. Kas dėl to galėtų atsitikti? Atsargi išmintis sako: prieš duodamas kažkokį maistą ar gėrimą mažam vaikui, pirmiausia paliesk ir paragauk pats. Nekarščiuojančios mamos pienas yra jos kūno – maždaug 36,6-37 laipsnių – temperatūros. Paragaukite tokios pat temperatūros pieno ar vandens. Maloniai šiltas. Tęskite eksperimentą: kontroliuodami termometru, sušildykite pieną arba vandenį iki 38 laipsnių, paskui iki 39 ar net 40 laipsnių. Užpilkite sau ant rankos – nenusideginote, siurbtelėjote burna – nenusiplikėte, nurijote – viskas gerai! Gerai bus ir kūdikiui, išžindusiam iš krūties šiek tiek šiltesnį motinos pieną.

„Nešvarus“ pienas

Ar keičiasi karščiuojančios mamos pieno sudėtis? Taip, pokyčių gali būti. Dvejopų. Vieni priklauso nuo karščiavimą sukėlusios ligos vietos. Pavyzdžiui, jeigu mama serga pūlingu krūties uždegimu ir pūlinys atsiveria į pieno latakus, jais iš krūties ištekantis pienas gali būti užterštas pūliais ir juose esančiomis bakterijomis. Būtent iš tos krūties kūdikio geriau nežindyti, laikinai – kol krūtis pasveiks. O jeigu kažkur kvėpavimo takuose ar virškinimo trakte prikibę ligos sukėlėjai nesukėlė ir septicemijos – kraujo užkrėtimo, dėl kurio infekcija gali patekti į pieno liaukas ir tolyn į pieną –žindyti mama gali drąsiai.

Motinos pieno kariuomenė

Kiti susirgusios mamos pieno pokyčiai būna dėl jame atsirandančių pačios mamos su savo pienu siunčiamų specialių kūdikį būtent nuo tos ligos sukėlėjų saugančių ir net tuos sukėlėjus naikinančių komponentų.

Karščiuojančios mamos pienas jos kūdikiui gali būti ypatingai naudingas. Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Kovojant su infekcija mamos kraujyje padaugėja imuninių medžiagų (ypač daug sekrecinio imunoglobulino A, saugančio gleivines) ir gyvųjų ląstelių – leukocitų, gebančių naikinti bakterijas. Jos patenka ir į mamos pieną, kad nuo tokių pačių sukėlėjų saugotų ir jos vaiką. Jeigu mama savo pieną ištrauks ir išpils, o kūdikiui vietoje jo duos imunine prasme visiškai bejėgį „maistelį“ – mišinuką, kūdikis tokios apsaugos tikrai negaus. Jeigu mama ištrauktą savo pieną sugirdys kūdikiui, prieš tai jį nukenksminusi – pasterizuos kaitindama beveik iki virimo – tada žus visos tos gerosios ląstelės ir bus suardyta dauguma imunoglobulinų molekulių. Iš mamos pieno liks jau nebe „ir vaistas“, bet tik „geriausias maistas“. Be to, jeigu, kaip ir pirmuoju atveju mišinuką, taip ir antruoju – ištrauktą mamos pieną, kūdikis išgers iš buteliuko per čiulptuką, mažylis, taip įpratęs, gali nebenorėti žįsti, t.y., dirbti aktyviai (buteliukas išmoko tinginiauti) ir taisyklingai (reikia apžioti ne tik spenelį, bet ir aplinkinį rudąjį laukelį prie krūties).

Jei prireikia vaistų

Kūno temperatūros pakilimas yra žmogaus apsauginė reakcija kovai su ligos sukėlėjais. Todėl neverta skubėti numušti iki normalios temperatūros neaukšto, iki maždaug 38-38,5 laipsnių, karščiavimo. Tačiau, net ir žindanti mama neprivalo kęsti didelio varginančio karščiavimo ir skausmų. Įprastai tokiais atvejais tinka nereceptiniai vaistai paracetamolis arba ibuprofenas, jie žindomam kūdikiui nepakenks. Taip pat ir kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, sloguojančios nosies praplovimai „jūros vandeniu“. Ir, tikriausiai, pats svarbiausias – vanduo: organizmo skysčių stygiui kompensuoti, ligos toksinams išplauti ir… užtikrinti pakankamą kūdikiui pieno gamybą.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti mama ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tinkamiausius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais gydomi susirgę vaikai, net naujagimiai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip vienas procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo – gal prireiks ir gerųjų bakterijų. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui?

Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo. Stenkitės vaistus vartoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jų koncentracijos motinos piene. Paprastai taip būna tarp 1 – 3 valandų išgėrus vaisto. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą išgerti (jeigu jis vartojamas tik kartą per dieną) prieš ilgiausią kūdikio miegą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš geriant vaistą) ištraukto motinos pieno.

Pagaliau, jeigu mamos gydymui būtinas toks vaistas, kuris su kūdikio žindymu niekaip nesuderinamas, patarčiau per jo vartojimo laikotarpį mamai pieną iš krūtų ištraukti reguliariai – tuomet pieno gamyba tęsis iki tada, kai to vaisto nebevartosite, ir vėl galėsite žindyti.

Geriausias sprendimas

Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu,  irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, atnešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar – kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnarpškite nosies arti vaiko. Tai galioja ir visiems kitiems sirguliuojantiems šeimynykščiams, o kosintys svečiai tegu atidės apsilankymus, kol pasveiks.

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Daugiau apie knygą ir autorių: www.zindyk.lt

Šešių mėnesių kūdikis jau pasiruošęs paragauti suaugusiųjų maisto. Iki šio amžiaus visus mažylio maistinių medžiagų poreikius patenkinančio mamos pieno jau per mažai. Tiesa, ir toliau motinos pienas kūdikiui – vienas svarbiausių maisto produktų. Jeigu mamai pieno pritrūksta, primaitinti tirštu maistu galima pradėti anksčiau – tik ne mažesnį kaip 4 mėnesių kūdikį. Geriausia dėl mitybos pasitarti su kūdikį stebinčiu gydytoju.

Pirmieji kūdikio patiekalai primaitinimui – košės, daržovių ir vaisių tyrelės – iš pradžių gaminami skystesni. Daržovės gerai išverdamos, kol suminkštės. Vėliau pamažu šias tyreles tirštinsite.

Grūdų košės

Grūdai – vienas pagrindinių angliavandenių ir maistinių skaidulų šaltinių, jie turi augalinių baltymų ir riebalų, geležies, kalcio, magnio, vitaminų B1, B2 ir PP, kitų mikroelementų. Mažiausiai naudingųjų medžiagų manų kruopose, jose gausu tik angliavandenių, panaši ir kukurūzų maistinė vertė. Šių grūdų košes kūdikiui derėtų duoti tik nuo 10 mėnesio. Pirmajai košei puikiai tinka ryžių kruopos, kurias verdame su vandeniu ir jau pagamintas praskiedžiame  mamos pienu. Nepratiname vaiko nuo mažumės prie saldaus skonio, todėl į košę nepridedame cukraus, druskos galima įberti labai nedaug. Vėliau supažindiname mažylį su grikių, avižų, miežių koše. Kelių grūdų košes pradedame duoti, kai kūdikis jau įpratęs prie jų atskirai.

Daržovės

Naudingas patiekalas primaitinimo pradžioje – daržovių tyrės, iš kurių kūdikis gauna vitaminų, mineralų, maistinių skaidulų ir kitų naudingų medžiagų. Pavyzdžiui, morkos ir moliūgai, turi karotino, kuris organizme virsta vaiko augimui būtinu vitaminu A, kuris būtinas vaiko augimui.

Iš pradžių kūdikiui bandome pasiūlyti vienos rūšies daržovių košės, pradedame nuo bulvių arba morkų. Jeigu  gerai sekasi, mažylis puikiai jaučiasi, neviduriuoja, pridedame kitą, po to – dar vieną daržovę. Kūdikiui tinkamiausios Lietuvoje užaugintos daržovės: bulvės, morkos, kopūstai, brokoliai, cukinijos, moliūgai.

Šešių mėnesių kūdikiui į grūdų ir daržovių košes galima įpilti šalto spaudimo nerafinuoto aliejaus ar įdėti sviesto.

Sultys ir vaisių tyrės, vanduo

Vaisių sultys turi natūralaus cukraus ir organinių rūgščių, kai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Primaitinimo pradžioje kūdikiui galima duoti obuolių sulčių, paskui jas galėsite sumaišyti su morkų sultimis. Naudingiausios ką tik išspaustos sultys, jų siūlykite po valgio.

Kai kūdikis įpras prie sulčių, galėsite jam duoti vaisių tyrės, kuri turi daugiau virškinimui padedančių  maistinių skaidulų, taip pat – organinių rūgščių. Pirmiausia vaikui galite sutarkuoti obuolio, kuris ypatingai naudingas žarnynui.

Geriausias kūdikio gėrimas – vanduo, kurio siūlykite mažyliui pusvalandį prieš arba po valgio. Gėrimui, košėms bei tyrėms naudokite vaikams skirtą  pirktinį vandenį. Būsite tikra, kad jame nėra bakterijų, cheminių medžiagų, nereikės jo virinti.

Baltyminiai maisto produktai

Prie daržovių košės įpratusiam mažyliui nuo septinto mėnesio galima duoti liesos mėsos. Mėsoje yra baltymų, gerai pasisavinamos geležies, magnio, cinko, vitaminų B1, B2, B6 ir kraujodarai būtino B12. Pirmiesiems patiekalams rinkitės veršieną ir triušieną, tokią mėsą lengvai susmulkinsite ir sutrinsite, nes ji yra minkšta. Be to, ji nealergizuoja. Paukštiena – mažiau vertinga. Jeigu norite duoti pastarosios, rinkitės kalakutieną.

Pirmiausia mėsos kūdikiui įmaišykite į daržovių košę, pradėkite nuo arbatinio šaukštelio ir šį kiekį pamažu didinkite. Per parą kūdikis gali suvalgyti 40-50 gramų mėsos.

Žuvis – vertingas baltymų ir Omega-3 riebalų rūgščių šaltinis. Kūdikiui galite pasiūlyti lydekos arba menkės, nedera duoti lašišos. Paragauti žuvies mažylis gali nuo 10 mėnesio, 2-3 kartus per savaitę ja galima pakeisti mėsą.

10 mėnesį pratiname valgyti vertingų baltymų, riebalų, kalcio turinčią varškę, pagamintą  specialiai kūdikiams, kiaušinio trynio siūlome paragauti tik nuo vienerių metų.

Primaitinimo taisyklės

Kiekvieno naujo maisto produkto duokite mažą kiekį ir pamažu jį didinkite. Naują produktą geriausia duoti pirmoje dienos pusėje, kad galėtumėte pastebėti jo poveikį.

Košes, daržovių ir vaisių tyres iš pradžių gaminkite iš vieno ingrediento – lengvai išsiaiškinsite, kaip į produktą reaguoja vaiko organizmas. Vaikas primaitinamas prieš žindymą, o blogai besijaučiančiam mažyliui naujų produktų nesiūloma.

Visi patiekalai kūdikiui gaminami prieš pat maitinimą – jokių jų atsargų šaldytuve nekaupkite.

Vaikui iki vienerių metų neduokite karvės pieno, kurio sudėtis labai skiriasi nuo kūdikiui įprastinio motinos pieno. Karvės piene yra gerokai daugiau baltymų, tokio kiekio kūdikiui nereikia, o dėl jų pertekliaus gali sutrikti virškinimas. Todėl ir kefyro bei jogurto į vaiko meniu negalima įtraukti anksčiau kaip nuo 10 mėnesių.

Parengė Undinė Gilė

Kadaise buvo taip…

Šiandienos kūdikėlių močiutės prisimena laikus, kai motinos pieno donorystė buvo įprasta visuose gimdymo namuose ir ligoninių akušerijos skyriuose. Naujagimius tada laikė atskirose palatose ir nunešdavo į motinų palatas pažindyti tik pagal griežtai nustatytą tvarkaraštį kas tris su puse valandos, o naktinė pertrauka tęsdavosi net šešias valandas. Mamoms išdalindavo ligoninės indelius ir liepdavo į juos išmelžti iš krūtų po žindymo likusį pieną – kad taip būtų skatinama pieno gamyba krūtyse ir dėl pieno sąstovio nekiltų krūtų uždegimas. Paprastai tą iš visų mamų surinktą pieną supildavo į vieną indą ir paskui „pagal reikalą“ girdydavo naujagimių palatose tarp nustatytų žindymo valandų nerimstančius mažylius.

Natūrali reguliacija

Dabar visos gimdymo pagalbos įstaigos stengiasi veikti pagal ,,Kūdikiui palankios ligoninės“ principus: naujagimiai pradedami žindyti vos gimę, nuolat būna kartu su savo mamytėmis ir žindomi taip dažnai, kaip jie nori, dieną ir naktį. Tai skatina ir sureguliuoja pieno gamybą krūtyse pagal kiekvieno kūdikio poreikius taip, jog nebūna nei pieno trūkumo, nei pertekliaus. Ši natūrali tarpusavio reguliacija išlieka ir sugrįžus namo.

Pirmosiomis dienomis po gimdymo mamos krūtyse gaminamas ypatingas, būtent naujagimiui gamtos skirtas priešpienis – neriebus, tačiau turintis daug labai lengvai įsisavinamų vandenyje tirpių baltymų, kurių didelė dalis yra su infekcijomis kovojantys antikūnai. Gerokai vyresnį kūdikį žindančios motinos donorinis pienas savo sudėtimi jau gerokai skiriasi ir naujagimiui mažiau tiktų. Juolab po žindymo krūtyje likęs „perteklinis“. Krūtyje pienas nėra visas vienodas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga pradinis pienas, kuriuo kūdikis atsigeria – gerokai skystesnis, liesesnis ir santykinai saldesnis už galinį, teikiantį sotumą, nes jame riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė negu pradiniame piene. Jeigu iš kitos mamos, net ir turinčios panašaus amžiaus kūdikį, gausite būtent tokio riebiojo galinio pieno „santaupas“, jūsų vaikeliui tai vėlgi gali sukelti savų virškinimo ir medžiagų apykaitos problemų, sutrikdyti skysčių balansą organizme. O jeigu šis riebusis pienas bus iš užšaldytomis laikytų donorės atsargų, gali būti ir kartoko skonio.

Reiktų garantijų

Gyvename teisinėje valstybėje, kurioje greta galimybių egzistuoja atsakomybė. Tai dar viena priežastis ligoninėms ir kūdikių namams vengti priimti donorinį motinų pieną. Nelaukiamos ten ir žindyvėmis pabūti besisiūlančios moterys. Siekiama apsidrausti nuo galimų medicininių komplikacijų ir teisinių problemų, jeigu naujagimiui kas nors atsitiktų, pavyzdžiui, kūdikiui būtų diagnozuota liga, į kurios teoriškai galimų priežasčių sąrašą kažkas įrašytų ir donorinį pieną. Didžiausia atsakomybė tektų įstaigai, kurioje donorinis pienas būtų panaudotas. Kad to būtų išvengta, reikėtų ištirti kiekvieno indelio turinio sudėtį ir kokybę (brangus tyrimas), atlikti mikroskopinius (ieškant bakterijų ir pirmuonių) ir imunologinius (dėl virusų) tyrimus bei bakteriologinius pasėlius (ne tik brangūs, bet ir kelias dienas užtrunkantys tyrimai). Ateinančios žindyvės taip pat prieš kiekvieną žindymo seansą turėtų būti visapusiškai ištirtos arba atsinešti tą pačią dieną išrašytą oficialų pažymėjimą, jog neserga visomis teoriškai įmanomomis ligomis.

Ruošdamas šį skyrių, telefonu apskambinau daugelį gimdymo namų ir ligoninių akušerijos skyrių. Kalbėjausi su gydytojais, administracija. Išties, motinos pieno donorystė dabar nebepraktikuojama. Tačiau man labiausiai patinka šiuolaikinių gimdymo pagalbos įstaigų pasiryžimas skatinti žindymą, mokyti mamas ir sudaryti visas įmanomas sąlygas, kad kiekvienas naujagimis būtų aprūpintas savo paties mamytės pienu ir patirtų betarpės artumos su ja džiaugsmą.

Svarbus ne tik pienas

Žinau ne vieną mamą, maitinusią savo pačios ištrauktu ar iš kitos moters gautu pienu daugelį mėnesių. Aišku, toks pienas yra daug geriau, negu iš gyvulių pieno pagaminti mišiniai. Tačiau nederėtų ignoruoti ir žindymo kaip veiksmo reikšmės.

Žindymas krūtimi yra ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus maisto – motinos pieno – perdavimas. Tai ir greitas bei užtikrintas mažo vaiko nuraminimo būdas. Žindymo sąlygotas betarpis artumas yra neabejotinai didesnis, dažnesnis ir ilgesnis, negu maitinant iš buteliuko. Jis labai svarbus kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko bei visos šeimos santykiams. Savo gelme (per hormonų sąlygotus procesus smegenyse ir visame kūne) žindymas susieja motiną su vaiku patikimu ryšiu, kuris nuosekliai perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu ir ją palaipsniui darniai pakeičia psichologine artimų sielų giminyste. Tai jau tikrai drąsiai galima vadinti meile.

Reikšmė veido vystymuisi

Spar­čiau­siai vai­ko kau­ko­lė ir vei­das au­ga per pir­muo­sius ket­ve­rius gy­ve­ni­mo me­tus, o ypač jaut­rios įvai­riam po­vei­kiui šios ana­to­mi­nės struk­tū­ros yra kū­di­kys­tės lai­ko­tar­piu. Žin­dant, kū­di­kio lie­žu­vio „vo­le­liu“ to­ly­giai spau­džia­ma pa­slan­ki ir minkš­ta krūtis plokš­tė­ja ir pla­tė­ja taip pat tolygiai, for­muo­da­ma kie­tą­jį go­mu­rį ir dan­tų li­ni­ją į tai­syk­lin­gai užap­va­lin­tą „U“ for­mą, svar­bią sveikam skandžiui. Čiulptukas (ir buteliuko, ir „tuštukas“) į gomurį spaudžia stipriau ir kelia jį į viršų tik ties vidurine linija. Kū­di­kys­tė­je iš buteliuko mai­tin­tiems vaikams daž­niau išsivysto įvai­rūs są­kan­džio de­fek­tai, taip pat ir ydin­gai siauras ir aukštas „V“ for­mos go­mu­rys. Dėl iškelto gomurio neretai iškrypsta nosies pertvara, o dėl to pasunkėja kvėpavimas.

Žin­dy­me ak­ty­viai da­ly­vau­ja ne tik lie­žu­vio, bet ir apa­ti­nio žan­di­kau­lio rau­me­nys. Tai jie stip­ri­na ir ska­ti­na apa­ti­nio žan­di­kau­lio ir smak­ro vys­ty­mą­si. Siurbiant per čiulptuką dau­giau­sia dir­ba vi­di­niai skruostų rau­me­nys, o apa­ti­nio žan­di­kau­lio rau­me­ny­nas, likdamas ne­veik­lus, ne­pa­kan­ka­mai sti­mu­liuo­ja kau­lo au­gi­mą. Dėl su­lė­tė­ju­sio apa­ti­nio žan­di­kau­lio au­gi­mo ga­li lik­ti ret­rog­ra­diš­kas (ati­trauk­tas at­gal) smak­ras ir ver­ti­ka­liai at­vi­ras su­kan­di­mas, kai vir­šu­ti­niai ir apa­ti­niai prie­ki­niai dan­tys vi­sai ne­si­lie­čia.

Mamos praradimai

Donoriniu kitos moters pienu savo kūdikį maitinanti mama netenka daugelio žindymo dovanų. Žindymas saugo motinos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, skatina refleksiškai susitraukti gimdą ir taip padeda jai išstumti placentą bei sustabdyti kraujavimą. Dėl to paties raumenų susitraukimą skatinančio žindymo poveikio gimdai ji greičiau grįžta į pradinį dydį ir padėtį, taigi mažesnė būna jos nuslinkimų ir iškritimų rizika.

Refleksiniu – hormoniniu keliu stabdydamas ovuliaciją, žindymas padeda išvengti pastojimo ir naujo nėštumo, taigi motinos organizmas gali po gimdymo pailsėti ir atsikurti. Kol nėra mėnesinių – didesnių ar mažesnių nukraujavimų, neprarandama ir geležies, kurios labai reikia ne tik pačios motinos, bet ir vaiko kraujo gamybai.

Maitinančios krūtimi daug rečiau patiria pogimdyminę depresiją, nes žindymas veikia raminančiai, o reikalingumo savo kūdikiui suvokimas suteikia didelę gyvenimo prasmę. Žindymas pagerina kalcio įsisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės – vyresniame amžiuje. Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių nėštumo metu būna laikina simptomų remisija, t.y. pagerėjimas. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna sergančioms cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Gydytojų pastebėta, o mokslininkų ir statistiškai įrodyta, kad neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu. Įvairiose šalyse atlikti tyrinėjimai parodė, jog žindymas sergamumą krūtų vėžiu gali sumažinti beveik pusiau, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo žindymas ilgesnis, tuo stipresnė ta apsauga.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

MAMŲ ISTORIJOS /

VASAROS VAISTINĖLĖ / Mažojo atostogautojo vaistinėlė. Pirmoji pagalba susižalojusiam vaikui. Švarios rankytės saugo nuo ligų. Kad akytės nebijotų saulės. Kas turi būti kūdikio kelionių vaistinėlėje.

BŪKIME SVEIKUČIAI / Kai pykinimas – ne ligos požymis. Vaiko aklimatizacija kurorte. Vaikas ir depresija? Ar taip gali būti? 7 vasaros pramogų su vaikais idėjos.

MAMA IR KŪDIKIS / Neišnešiotuko maitinimas. Maitinkitės sveikai!

KĄ VALGOME? / Vasaros skonis su makaronais. UGDYMAS /  Koks būrelis vaikui geriausias?

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų vasara