Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ypatingai svarbi švari kūdikio aplinka, tačiau reikia turėti ir saiką. Kalbame būtent apie švarą, o ne sterilumą. Sukūrus sterilią aplinką, vaikai nebekontaktuoja su daugeliu mikrobų. Tuomet besiformuojantis imunitetas įgyja mažiau praktikos kovojant su išoriniais patogenais.  

Žinoma, nereikia gyventi purve, siekiant užsitikrinti kontaktą su naudingomis bakterijomis, ir turime stengtis, kad išvengtume kenksmingų mikrobų.

Ypatinga švara naujagimystės laikotarpiu

Didžiausi pavojai tyko naujagimystės laikotarpiu, kuris trunka pirmąsias 4 kūdikio gyvenimo savaites. Gimdoje vaisius gyvena steriliomis sąlygomis, o iš karto po gimimo patenka į pasaulį, kuriame yra daug įvairių mikroorganizmų. Vaikas pradeda prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Dėl nesusiformavusios imuninės sistemos ir silpnos odos bei gleivinių apsauginės funkcijos naujagimis yra labai jautrus bakterijų ir virusų poveikiui. Kartu su neužgijusia bambutės žaizda ir burnos ertme tai yra pagrindiniai vartai infekcijai šiuo laikotarpiu. Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas daiktų, kurie liečiasi su šiomis kūdikio kūno dalimis, švarai.

Kūdikių drabužiai visada turi būti švarūs

 Skalbdami vaikiškus drabužius laikykitės pagrindinių taisyklių:

– kūdikių drabužius visada skalbkite atskirai nuo suaugusiųjų drabužių;

– naudokite kūdikiams skirtą muilą arba specialius skalbiklius kūdikių drabužėliams;

– skalbdami naujagimio drabužius skalbimo mašinoje nustatykite 90 °C temperatūrą, kuri pakeičia virimą;

– skalbimo mašinoje nustatykite papildomo skalavimo funkciją;

– visada išskalbkite iš parduotuvės atsineštus kūdikių drabužius.

Pirmąjį vaiko gyvenimo mėnesį drabužius patartina lyginti. Tai ypač pasakytina apie apatinius (glaustinukes, apatinius marškinius), nes jie liečiasi su neužgijusia bambos žaizda, per kurią lengvai gali patekti infekcija. Lyginti apatinius būtina, jeigu kūdikis turi odos problemų.

 Viskas, kas patenka į kūdikio burną, turi būti švaru

Mikrobai patenka į vaiko burną prastai išplovus indus, čiulptuką. Todėl visus kūdikio maitinimui naudojamus reikmenis reikia sterilizuoti. Jei kūdikis maitinamas iš buteliuko, pamaitinus visi buteliukai ir žindukai turi būti kruopščiai išplauti ir sterilizuoti. Sterilizuoti galima virinant vandenyje, taip pat naudojant specialius sterilizavimo prietaisus. Naujas buteliukas ir žindukas taip pat turi būti sterilizuojamas.

Kitas daiktas, kuris nuolat patenka į kūdikio burną ir turi būti nepriekaištingai švarus, yra čiulptukas. Naują čiulptuką prieš naudojimą reikia pavirinti keletą minučių. Geriausia jį laikyti specialiame dėkle arba uždengtame inde. Jei čiulptukas nukrenta ant grindų, užtenka jį nuplauti su vandeniu iš čiaupo. Negalima aplaižyti kūdikio čiulptuko, nes iš mamos burnos gali patekti kariesą sukeliančios bakterijos. Geriausia visada turėti švarų atsarginį čiulptuką, į kurį galėtumėte pakeisti nešvarų.

Palaikykite švarą vaiko kambaryje

Vaiko kambarį reikia reguliariai vėdinti ir plauti. Kad būtų lengviau palaikyti švarą, pašalinkite kilimus ir palikite kuo mažiau minkštų baldų, nes ant jų kaupiasi dulkės. Vaikui reikia švaraus oro, todėl jo kambarys bent tris kartus per dieną vėdinamas. Tai geriau daryti skersvėju 10–15 min. Vėdinant vaikas turi palaukti kitame kambaryje.

Kūdikio kambaryje dažnai turėtų būti atliekamas drėgnas valymas. Grindys šluostomos drėgnu skuduru, nenaudojant jokių ploviklių, nes jie gali pakenkti mažyliui. Kai plovikliu apdoroti paviršiai išdžiūsta, kartu su garais į vaiko plaučius gali patekti toksinių medžiagų, kurios sukelia alergijas. Dulkės nuo visų atvirų paviršių valomos švaria, drėgna šluoste.

Kai vaikas pradeda šliaužioti, pagrindinė tėvų užduotis – švarios grindys ir daiktai, kuriuos jis gali įsikišti į burną.

 Kūdikio žaislus būtina plauti

Kūdikiams geriau rinktis žaislus iš plaunamų medžiagų: plastikinius ir guminius. Kadangi mažylis žaislus kiš į burną, juos reikia nuolat plauti. Plastikinius ir guminius žaislus rekomenduojama plauti karštu vandeniu ir kūdikių muilu, gerai nuskalauti tekančiu vandeniu.

Visi nauji plastikiniai ir guminiai žaislai turi būti gerai išplauti prieš duodant vaikui. Minkštų žaislų geriau nepirkti, nes jie surenka daug dulkių. Geriau rinkitės nepūkuotus medžiaginius žaislus, kurie lengvai skalbiasi. Juos galite skalbti skalbimo mašinoje arba rankomis. Ne tik plaukite, bet ir dezinfekuokite susirgusio vaiko žaislus, nes likus ant jų bakterijų mažylis vėliau gali vėl užsikrėsti.

Kūdikio daiktams saugios valymo priemonės

Būna situacijų, kai nuplauti ar išvirinti vaiko čiulptuko, žinduko, išplauti žaisliuko negalime. Pavyzdžiui, lauke arba kelionėje. Tuomet pravartu turėti saugią mažyliui švelnią valomąją ir bakterijas naikinančią priemonę – skystį arba servetėles. Tokioje priemonėje neturi būti kenksmingų medžiagų, ji neturi dirginti odelės, sukelti alergijos. Ja galima nuvalyti ir mažylio rankytes, pačiai mamai nusivalyti rankas, kad saugiai liestų kūdikį.

Saugios valymo priemonės tinka ir maisto ruošimo paviršiams valyti. Toks valiklis pravers namuose, jeigu yra sergančių žmonių, juo galima nuvalyti ir paviršius, kad mažylis nuo jų neužsikrėstų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kaip veikia eteriniai aliejai?

Eteriniai aliejai į organizmą patenka dviem būdais – įkvepiant ir per odą. Jų molekulės tokios mažos, kad ištirpusios nosies gleivinėje greitai nukeliauja į plaučius, po to į kraują, ir išnešiojamos po visą organizmą. Pastebėta, kad pėdų odą gausiai įtrynus česnakų eteriniu aliejumi, jau po 10–20 minučių iš burnos pasijunta česnako kvapas. Tai įrodymas, kad ant odos patekusios eterinio aliejaus medžiagos apkeliauja visą organizmą. Labai gerai absorbuoja eterinius aliejus pėdų oda.

Eteriniai aliejai gali stimuliuoti, taip pat – raminti ir atpalaiduoti. Jie naudojami kosmetikoje, masažams, vonioms, inhaliacijoms, aromatinėse lempose. Darganotą vakarą, pasilepinę karštoje vonioje su keletu lašelių mėgstamo eterinio aliejaus ar jų mišinio, atsipalaiduosime ir greičiau užmigsime. Maloniai nuteikia natūralūs kvapai, sklindantys aromatinėje lempoje šylant mėgstamo eterinio aliejaus lašeliams.

Dauguma šių aliejų turi savybių, kuriomis galime pasinaudoti gelbėdamiesi nuo įvairių negalavimų ne tik patys, bet ir padėti vaikui.

Nuo pavasarinio peršalimo

Peršalusį vaiką kamuojant slogai, naudingos inhaliacijos su levandų, eukaliptų, arbatmedžių, pušų eteriniais aliejais. Jos padeda išvalyti užsikimšusius nosies kanalus, nuraminti gleivinę ir susidoroti su bakterijomis.

Tikrųjų levandų aliejus – pagrindinis namų vaistinėlėje, tai idealus antiseptikas vaikui, jis padeda sumažinti karščiavimą, dirglumą, skausmą, ramina. Vienas labiausiai ištirtų, mažiems vaikams tinkančių eterinių aliejų – arbatmedžių. Itin vertinamas jo antigrybelinis, labai plataus spektro antibakterinis, antivirusinis poveikis.
Sloguojančiam ir kosėjančiam vaikui galite naudoti spindulinių eukaliptų eterinį aliejų, kuris tinka kojų vonelėms, įtrynimams, inhaliacijoms, taip pat – namų oro valymui ir gryninimui. Kosėjančiam mažyliui padės inhaliacijos ir su levandų eteriniu aliejumi. Šiuos aliejus naudinga garinti ir aromatinėse lempose. Garinamas antivirusinis bei antibakterinis mirtų aliejus pagerins atsikosėjimą, palengvins karščiavimą.

Sergantį vaiką nuramins vakare atliekamos inhaliacijos su levandų eteriniu aliejumi. Išprakaituoti ir atsipalaiduoti padės vidutinio karštumo vonios su arbatmedžių, levandų ir eukaliptų eteriniais aliejais (juos galima naudoti po vieną ar maišant).
Eteriniai aliejai ne tik padeda susidoroti su virusais ir bakterijomis, bet ir stiprina imunitetą. Tai viena iš natūralių organizmo apsaugos stiprinimo priemonių. Imunitetui naudingi eukaliptų, arbatmedžių, levandų eteriniai aliejai. Juos nuolat naudojant vonioje, kosmetikoje, garinant namuose, organizmas geriau kovoja su ligomis ir vaikas greičiau pasveiksta.

Levandų eterinis aliejus – nuo dantukų dygimo bėdų

Vienas sunkiausių kūdikio gyvenimo momentų – dantukų dygimas. Patinusias ir paraudusias dantenas pamėginkite nuraminti levandų eteriniu aliejumi. Į pilną arbatinį šaukštelį augalinio aliejaus (~5 ml) įlašinkite 1–2 lašelius šio eterinio aliejaus ir švelniai pamasažuokite kūdikio skruostą. Prieš miegą 1 lašelį levandų eterinio aliejaus galite užlašinti ant mažylio marškinėlių ar pagalvės vidinės pusės. Tai padės vaikui nurimti ir jis greičiau užmigs.

Dantenų skausmą ir tinimą dygstant dantukams padės numalšinti sezamų eterinis aliejus, nuo seno naudojamas dėl antibakterinių, antivirusinių, skausmą ir uždegimą mažinančių savybių. Taip pat tinka ramunėlių eterinis aliejus. Šių aliejų mišiniu tepkite skruostukus žandikaulio srityje 2–3 kartus per dieną.

Vaikams naudokite itin atsargiai

Vaikų oda gerokai jautresnė, todėl eterinius aliejus naudokite atsargiai. Saugokite, kad jų nepakliūtų į akis ar burną. Lašindami į vonią vaikui, būtinai skieskite, nes patekus šio aliejaus ant rankyčių, mažylis gali pasitrinti akis arba įsikišti į burną pirštukus.
Jei vaiko oda jautri, pirmą kartą naudodami eterinį aliejų, įsitikinkite, kad mažylis nėra jam alergiškas. Praskiesto eterinio aliejaus užtepkite ant vidinės alkūnės pusės ir palaukite 10 minučių. Jei oda neparaudo, nesudirgo, jis tinkamas.

Masažams ar įtrynimams nenaudokite grynų eterinių aliejų, juos būtina skiesti augaliniu aliejumi (abrikosų kauliukų, makadamijų, sezamų, saldžiųjų migdolų ir kt.). Mažiems vaikams ir kūdikiams, nėščioms moterims ruošiami 1,5% ar 1% mišiniai. 1,5% mišinys ruošiamas taip: į 10 ml aliejaus įlašinami 3 lašeliai eterinio aliejaus. 1% mišiniui į 10 ml aliejaus įlašinkite 2 lašelius eterinio aliejaus.

Inhaliacijoms į karštą, bet ne verdantį, vandenį įlašinkite 3–4 lašelius eterinio aliejaus. Apgaubkite galvą rankšluosčiu ir tegu vaikas 3–5 minutes giliai pakvėpuoja. Tokias procedūras galima kartoti 2–3 kartus per dieną.

Vaiko maudynėms į vonią užtenka įlašinti 2–3 lašelius eterinio aliejaus ar jų mišinio, o maudant kūdikį reikia tik vieno lašelio. Kadangi eterinis aliejus vandenyje netirpsta, jį lašinkite ant jūros ar valgomosios druskos, į šaukštą pieno, medaus arba augalinio aliejaus. Vonios su eteriniais aliejais naudingos visam organizmui.

Rinkitės tik kokybiškus eterinius aliejus, tada būsite tikri, kad sulauksite jiems būdingo poveikio ir ne visada reikės griebtis cheminių vaistų.

Parengė Undinė Gilė

ŽIEMOS LIGOS. Iš kur vaikui pasisemti stiprybės, kai puola peršalimo ligos? Apie kosulį, padedantį vaikui greičiau pasveikti. Ar mokate atskirti  gripą nuo peršalimo? Tinkamai gydomas bronchitas nepadarys didelės žalos.

VAISTINĖLĖ. Kaip padėti tonzilito kamuojamam vaikui? Vėjaraupiai vaikui nepavojingi, bet ar visada?

KŪDIKIS. Sveikas kūdikio žarnynas – neįgyvendinama svajonė? Ar tikrai?

NAMAI. Renkamės geriausią čiužinį.

PATARIMAI MAMAI. Pokalbiai su dukra apie brendimą ir mėnesines. Ką daryti, jeigu nėštumo metu užkietėja viduriai? Kūnas, kuriuo esi patenkinta – be kankinamų dietų.  Neringos Gorelės pratimai, kurie padailins figūrą. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas. Žindymas – naudingas ne tik kūdikiui, bet ir mamai.        

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų žiema

Gimdos gyventojo treniruotės

Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas – čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus – maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje. Visa ši veikla puikiai dera su vaiko padėtimi gimdoje: ten dėl vietos stokos jis nuolat būna susirietęs ir be didesnių pastangų bet kada gali pasiekti rankelėmis savo burną.

Naujagimio rankų „pareigos“

Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Šis, nuneštas į krūtis, skatina pieną tekėti latakėliais, o iš pradžių – ir gimdos raumenų susitraukimus, taip padėdamas išstumti placentą ir stabdyti kraujavimą.

Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis. „Oda prie odos“ sąlytis labai svarbus ne tik mamos pienui gamintis bei tekėti krūtyse, bet ir vaikelio jutimų bei judesių raidai.

Pamirštųjų paguoda

Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu – mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą – motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas. Jeigu mažylis laiku nesulaukia ir negali pasiekti mamos krūties, tuomet jis gali rėkti, nuliūsti užkimęs, arba atranda kitą guodėją – savo pirštelį ar nykštį.

Jeigu alkio ir nusiraminimo poreikis, atsirandantis kai dar neišdygę dantukai, patenkinamas neuždelstu žindymu ir artimu bendravimu su mama ir tėčiu, tada kūdikiui neprireikia nei pirštukų burnoje, nei čiulptukų.

Netikri draugai

Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Prie čiulptuko pripratęs naujagimis ar kūdikis gali nebeimti krūties arba nebemokėti jos žįsti.

Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą. Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna – tarp vaiko dantenų lieka vos 4–5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis – dėl neprivalgymo, o mama – dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Čiulptukas mažina ir pieno gamybą, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia.

Dar viena blogybė – čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji. Paūgėjęs vaikas, vėliau turėdamas pakankamai įdomios veiklos rankoms, kumštį ar pirštą iš burnos pats ištrauks, o čiulptukas burnoje vis tiek pasiliks, dažnai net blokuodamas vaiko tolimesnį vystymąsi… Čiulptuko mažyliui nereikia išspjauti, kad ranka paimtų kokį daiktą ar žaislą, todėl atsisveikinimas su čiulptuku užtrunka ir ne visada būna lengvas.

Pakviečia dantukai

Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties – dantukų dygimo sukeltų jutimų. Tikriausiai pirštas burnoje neliks nuolatinis vaiko įprotis, jeigu mažylis galės nusiraminti ant artimo žmogaus rankų, prisiglausti prie mamos krūtinės, o vaiko aplinka bus įdomi ir skatins tyrinėti.

Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas – sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę. Tačiau ar visada mamai reikėtų skubėti pusmetinuko kūdikio rankelę žūtbūt pralenkti?

Pažintys su savimi

Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas – susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna – pirmoji „tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą. Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Jeigu kūdikio rankelę apmausite pirštine ar, juo labiau, pakeisite ją negyva guma – čiulptuku, šitą nuostabų gamtos pasiūlytą vystymosi šansą iš vaiko atimsite.

Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje. Augantis kūdikis yra homo sapiens – protingas žmogus, turintis atmintį ir kuriantis asociacijas tarp priežasčių ir pasekmių, todėl netruks ateiti laikas, kai mažylis jau ir rega pradės atpažinti valgį ir nevalgomus daiktus, o pastarųjų į burną nebekiš.

Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų. Nykščio čiulpimas ir užsitęsęs mažų vaikų onanizmas yra apleisto vaiko sindromo simptomai.

Nuvilioja žaisliukai

Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais. Jeigu vaiką sudominsime kokia nors veikla, kuriai reikalingos rankos, vaikas ištrauks pirštą iš burnos pats, nes laikyti pirštą burnoje ir darbuotis rankomis vienu metu sunku…

Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias. O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų. Geriau tiesiog palaipsniui sudaryti vaikui daugiau paskatų užsiimti kitomis veiklomis, taip pamažu išblės poreikis laikyti burnoje nykštį ir šio veiksmo žavesys.

Per ilgai – negerai

Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis. Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Mažylis negali susitvarkyti su savo emocijomis, o tokiu būdu jis stengiasi jas „užčiulpti“.

Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka. Kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?

Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2–4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.

Kaip atpratinti?

Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis: vaikui dreba rankos, trūkčioja smakriukas, atsiranda mirkčiojimai… O pirštuką daugelis vaikų vis tiek čiulpia, – kai niekas nemato.

Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro. Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Emocinių išgyvenimų akimirkomis vaikams svarbiausia – saugumas.

Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms. Gal vaikui patiks statyti namus iš kaladėlių, minkyti plastiliną, piešti ar net kartu su mama tvarkyti kambarius.

Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus. Tik besąlyginė meilė nuvys vaiko nerimą, suteiks stabilią emocinę pusiausvyrą ir jam nebereiks save raminti čiulpiant pirštuką.

* * *

Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“

„

Ne visi vaikai greitai įpranta prie darželio. Kitiems prireikia ne tik kelių savaičių, bet ir keleto mėnesių. Pirmosiomis savaitėmis vaikui smalsu: darželis lyg naujas žaidimas, bet naujas žaislas po kurio laiko tampa įprastas ir pasidaro nebeįdomu. Bet darželis – ne žaidimas, o rimtas mažylio darbas. Mama ir tėtis turėtų tai jam paaiškinti. Mažyliui, žinoma, sunku skirtis su mama, bet galima pasakyti, kad mamai reikia eiti į darbą. Vaiko darbelis ne mažiau svarbus kaip mamos ir tėčio, o kiekviena darželyje praleista diena – didelis jo pasiekimas. Aptarkite vakare, ką įdomaus mažylis veikė darželyje, su kuo draugavo, kokių naujų žaidimų išmoko, kas smagaus jo ten laukia rytoj.

Pabandykite namuose ramiai išsiaiškinti, kas vaikui nepatinka darželyje, tik nekamantinėkite, o užduokite paprastus klausimus: kokie žaislai labiausiai jam patinka, ką smagiausia ten veikti, ar kiti vaikai nori eiti į darželį. Galbūt vaikas jaučiasi darželyje vienišas, jam sunku susidraugauti arba nesutaria su kuriuo nors vaiku. Stebėkite vaiko reakciją, jeigu vien tik užsiminus apie darželį, jį apims siaubas, vadinasi, jam ten negerai. Verta pasitarti su auklėtoja – galbūt rasite išeitį bendromis jėgomis.

Gera nuotaika ryte ir visą dieną priklauso nuo miego. Galbūt vaikui paprasčiausiai sunku keltis, nes jis neišsimiega. Jeigu prasta vaiko nuotaika ruošiantis į darželį dėl to, tereikia anksčiau migdyti. Kelkitės taip pat anksčiau, kad jam užtektų laiko išsibudinti ir nereikėtų iš namų tempti nepatenkinto mieguisto mažylio. Į darželį jis turėtų eiti gerai nusiteikęs.

Kitas svarbus momentas – atsisveikinimas. Darželyje perrengusi mažylį pabučiuokite ir pasakiusi, kad mamai jau reikia į darbą, neatsigręždama išeikite. Jeigu atsisuksite, neatsilaikysite ir pulsite vienas kitam į glėbį bei dar labiau abu susigraudinsite. Vaikas turi žinoti, kad mamai išeinant jokie verksmai nepadeda. Po kelių minučių jis pamirš išsiskyrimo graudulį ir jau smagiai žais su naujais draugais.

Mažylio kaprizai gali būti bandymas išsireikalauti to, ko nori jis. Verta pabandyti, gal taip pavyks įtikinti tėvus šiandien nevesti jo į darželį. Jeigu vaikas supras, kad tai veikia, šiuo metodu jis pasinaudos ne tik tada, kai reikia eiti į darželį.

Pasiimdami vaiką iš darželio, neskubėkite namo. Užeikite į grupę, pasidomėkite, kokie žaislai jam labiausiai patinka, ką šiandien jis nuveikė. Mažylis žinos, kad mamai ir tėčiui įdomus jo darbas. Jeigu stengsitės kuo greičiau aprengti vaiką ir išeiti, tai reikš, kad kuo skubiau reikia bėgti iš nemėgstamo darželio.

Pamatęs mamą ar tėtį vaikas puola į glėbį – juk nesimatėte visą dieną. Džiaugiasi ir tėvai, ir vaikas. Nejučia susigraudinate? Tikrai neverta – kol jūsų nebuvo šalia, vaikui nenutiko nieko bloga ir nėra dėl ko jį guosti. Jis įdomiai leido laiką su auklėtojomis ir kitais vaikais, kasdien ten išmoksta naujų dalykų, tegu jis pasidalina su jumis dienos įspūdžiais. Jūsų domėjimasis mažylio veikla darželyje leis jam naujai pažvelgti į savo darbelius, pajusti, kad jo darbas yra reikšmingas. Ašarų nebeliks ir vaikas suskubs parodyti jums savo šiandien sukurtą piešinį.

Parengė Dalia Petrutytė

Ligos pradžia

Peršalimo simptomai paprastai atsiranda po 1-3 parų inkubacinio periodo. Šokteli temperatūra, vaikas pradeda čiaudėti ir kosėti, užgula nosį ir ima tekėti vandeningos ir gleivingos išskyros, dėl perštinčios gerklės jam sunku ryti, skauda galvą, parausta ir ima ašaroti akytės, padidėja kaklo, pažastų limfmazgiai. Mažylis tampa irzlus, mieguistas, greitai nuvargsta, netenka apetito, atsisako net mėgstamų žaidimų.

Suprasti, kas vaikui negerai, gali būti sunku, jeigu jis pats dar nemoka apibūdinti savo negalavimų. Išeitis tėveliams – žaidimas, susidedantis iš klausimų, kurie padės atpažinti ligos požymius. Pirmiausia vaiką nuraminkite, nes ilgai verkiant pakils dar didesnė temperatūra. Nors pakilusi temperatūra reiškia, kad vaiko imunitetas kovoja su liga, jei ji aukštesnė kaip 38,5 laipsnių, jau reikia duoti karščiavimą mažinančių vaistų.

Sergančiam vaikui būtinai iškvieskite gydytoją, nes tik specialistas tiksliai nustatys ligą ir paskirs tinkamus vaistus. Gydytojas padės ne tik greičiau nugalėti ligą, bet ir išvengti sunkesnių komplikacijų. Netinkamai gydoma infekcija iš viršutinių kvėpavimo takų gali nuslinkti į plaučius.

Jeigu vaikui didelė temperatūra

Temperatūros iki 38,5 laipsnių mažinti nereikia, nes trukdysime mažyliui nugalėti virusus. Karščiuojant gaminasi virusus naikinantis baltymas – interferonas. Be reikalo numušus temperatūrą, vaikas gali sirgti ilgiau. Taigi pradedame mažinti aukštesnę kaip 38,5 laipsnių temperatūrą, nes ji labai pablogina vaiko savijautą, slopina aktyvumą, sutrikdo miegą, vaikas nebenori nei valgyti, nei gerti. Be to, užsitęsęs karščiavimas gali sukelti traukulius. Namų vaistinėlėje reikia būtinai turėti vaistų nuo temperatūros – juk susirgti vaikas gali ir naktį.

Saugūs vaikams, be to, efektyviausi – ibuprofeno preparatai, jie veikia greitai ir ilgai. Tokie vaistai padės ir nuo skausmo bei uždegimo. Sirupo pavidalo vaikiškais ibuprofeno vaistukais patogu mažylį girdyti. Neapsiriksite dėl dozės, o ir skonis mažiesiems ligoniukams patiks.

Užgulta nosis ir kosulys

Gerai pažįstamas peršalimo simptomas – sloga. Užgulta nosyte sunku kvėpuoti, todėl kūdikiui ar mažam vaikui, kuris nemoka išsišnirpšti, reikia ją išvalyti specialiu siurbtuku. Vaistinėje nusipirkite purškiamą jūros vandens preparatą nosytei plauti. Mažos skysčio dalelės gerai sudrėkins nosies gleivinę ir gleivės lengviau pasišalins. Be to, gleivinė greičiau atsikurs ir nosytės neužkimš sukietėję gleivių gumulėliai. Jeigu nosytės išskyros pūlingos, prireiks antimikrobinių ir antivirusinių lašiukų, kuriuos patars įsigyti gydytojas. Tik prisiminkite, kad kraujagysles siaurinančių nosies lašų nedera vartoti dažniau kaip 4 kartus per dieną ir ilgai, nes jie ne tik mažina nosies paburkimą, bet ir išsausina gleivinę. Be to, prie jų įprantama.

Atsikosėti vaikui padės gleives skystinantys vaistukai, įvairūs tepaliukai, kurių įtrinsite į vaiko krūtinę, šiltos arbatėlės. Gerklės skausmą ir uždegimą nuramins čiulpiami vaistukai. Dar gerklę galima skalauti šiltu pasūdytu vandeniu ar specialiomis vaistinėse parduodamomis skalavimo priemonėmis.

Ligoniuko režimas

Ligoniukui kovoti su liga reikia suteikti geras sąlygas. Geriausia, jei sergantis mažylis gulės lovoje, bet mažą vaiką sunku nulaikyti. Pasiūlykite jam ramius žaidimus: pilies iš kaladėlių statybą, dėlionę, knygelę. Vaikas turi daug gerti, nors ir nesinorėtų, nes prakaituodamas jis netenka skysčių. Sugalvokite žaidimas, kurie paskatins mažylį gerti skanų kompotą arba arbatėlę drauge su lėlėmis, žaidimų žmogeliukais. Jeigu vaikas mėgsta, išspauskite jam šviežių sulčių, išvirkite obuolių kompotą arba spanguolių kisielių. Tinkamiausias lengvai virškinamas maistas, o valgyti vaikas gali pagal apetitą, bet ne per prievartą.

Prakaituojančio vaiko drabužėlius reikia nuolat keisti, mama turėtų kasdien plauti ir vėdinti kambarius. Sausas kambario oras dirgina ir džiovina nosies gleivinę, todėl prireikus patartina jį drėkinti.

Karščiuojantį vaiką renkite lengvais drabužėliais, užklokite plona antklode. Galima ištrinti vaiko odą drėgnu rankšluosčiu. Šilčiau užkloti reikia tik drebulio krečiamą vaiką, jeigu sušalo kojytės ir rankytės arba jis pat skundžiasi, kad šalta.

Liaudiškos priemonės nuo peršalimo

Gydymosi liaudiškomis priemonėmis nuo peršalimo patirtis perduodama iš kartos į kartą ir patikrinta laiko. Močiutės receptus sėkmingai galima derinti su vaistais. Be to, liaudiški metodai ne tik sveiki ir saugūs, bet dar padeda stiprinti imunitetą.

Negaluojančiam mažyliui pasiūlykite arbatos su aviečių uogiene arba šilto gėrimo su medumi. Peršalus padeda džiovintų aviečių arbata. Du valgomuosius šaukštus džiovintų aviečių užplikome 2 stiklinėmis verdančio vandens, 10-15 minučių palaikome termose ir duodame mažyliui gerti po pusę stiklinės 4 kartus per dieną.

Nuo seno močiučių mėgstamos vaistažolės peršalimo požymiams palengvinti – liepžiedžiai ir čiobreliai. Čiobreliai padeda lengviau atsikosėti, liepžiedžiai turi antibakterinių savybių, skatina prakaitavimą, juose yra uždegimą slopinančių medžiagų. Liepžiedžių arbatą galite pagardinti medumi. 1-2 šaukštelius džiovintų liepų žiedų užplikykite verdančiu vandeniu, po 10 minučių nukoškite ir gerai išmaišykite.

Galite užplikyti ramunėlių užpilą. 2-3 arbatinius šaukštelius džiovintų ramunėlių žiedų užpilkite stikline verdančio vandens ir palaikę termose dvi valandas nukoškite. Vaikui šios arbatos duokite pagal amžių – 2 valgomuosius šaukštus- trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

Gerklės perštėjimą numalšins šiltas pienas su medumi ir sviestu. Peršalusio mažylio kojytes prieš naktį pamirkykite šiltame vandenyje su druska arba garstyčių milteliais ir apmaukite šiltas kojinytes.

Nepamirškite apsauginių svogūnų ir česnakų savybių. Žinoma, vaikas vargu ar valgys sumuštinį su česnako skiltelėmis, bet šiek tiek jų galima įmaišyti į mėgstamą patiekalą. Vyresniems vaikams galima paruošti tokį mišinį: į stiklinę šilto vandens įdėkite šaukštą tarkuotų krienų, po arbatinį šaukštelį medaus ir tarkuoto česnako. Prieš vaikui geriant mišinio, vis pamaišykite, kad nenusėstų krienai.

Jei negalavimai nestiprūs, pavyzdžiui, nedidelė sloga, kosuliukas, karščiavimas, dažniausiai vaikas pasveiksta per savaitę. Sunerimti būtina tada, jeigu sergančio vaiko būklė nepagerėja per 4-5 dienas. Taip pat, kai vaiką kamuoja stiprus kosulys, dažnas kvėpavimas, aukšta temperatūra, jam sunku atsikosėti, jeigu atsiranda dusulys, krūtinės skausmas. Bet kuriuo atveju reikia skubiai kviesti gydytoją, jeigu susirgo kūdikis – ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

Parengė Undinė Gilė

Renkamės drabužėlius

Natūralių audinių drabužiai leidžia orui ir drėgmei cirkuliuoti natūraliai, todėl vaikas ne taip greitai suprakaituoja ir perkaista. Sintetinių audinių rūbeliais aprengtas mažylis greitai peršąla. Jeigu jam pasidarys karšta, su sintetiniais marškinėliais arba megztuku jis suprakaituos per kelias minutes. Išimtis – šiuolaikiniai modernūs audiniai, iš kurių siuvami membraniniai drabužiai. Tokia striukytė arba kombinezonas nepraleidžia vėjo, neperšlampa ir sulaiko šilumą. Be to, jie lengvučiai ir netrukdo vaikui judėti.

Daugiau – geriau?

Gerai mamoms žinoma taisyklė – vežimėlyje gulintį kūdikį iki pusės metų rengti vienu sluoksniu drabužėlių daugiau negu ji pati. Didesnis vaikas lauke nuolat bėgioja, todėl jo nereikia pernelyg šiltai apvilkti, nes sukaitęs mažylis greitai suserga.

Kepurė, šalikas ir pirštinės

Vilnonės kepurės rudenį dar nereikia, nes perkais mažylio galva. Uždėkite jam megztą medvilninę kepuraitę, kuri gali būti su plonu pamušalu. Nupirkite kepurę su užsegamomis ar surišamomis ausytėmis, kurios apsaugos nuo ausų uždegimo – otito.

Šaliku apvyniojame kaklą, jokiu būdu neužtempiame jo ant veiduko, nes vaikui kvėpuojant jis sudrėks ir greičiau pakirs peršalimas. Eidami į lauką pasiimkite atsarginę porą pirštinių, nes sušlapusias reikia tuojau pat pakeisti.

Vaiko batukai

Lietingomis rudens dienomis rinkitės neperšlampamus batukus, bet nebūtinai guminius. Dauguma šiuolaikinės membraninės avalynės nepraleidžia į vidų vandens. Vaiko batukai turi atitikti jo pėdos dydį: per ankšti spaus pirštukus ir pėdutę, trukdys normaliai kraujotakai, todėl kojos greitai sušals. Išaugtiniais batukais taupių mamų apauti mažyliai dažnai užkliūna ir griuvinėja.

Rudeninės aprangos komplektas

Rudenį populiarios striukės, kelnės ir kombinezonai, pasiūti iš fliso – lengvo ir šilto audinio. Po tokiu drabužėliu nereikia apsikrauti megztukais ar terminiais apatiniais. Užteks medvilninio megztuko arba marškinėlių ilgomis rankovėmis ir pėdkelnių.

Parengė Undinė Gilė

Apie adenoidus

Dažnai viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis sergančio vaiko adenoidai padidėja ir periodais tarp infekcijų puolimų nespėja grįžti į pradinę padėtį. Jeigu vaikas dažniausiai kvėpuoja per burną, nuolat serga kvėpavimo takų ligomis, tėveliams vertėtų susirūpinti, nes jo adenoidai gali būti padidėję. Sergančiam jų uždegimu – adenoiditu, vaikui taikomas vietinis gydymas, taip pat padeda grūdinimas, kartais adenoidus būtina pašalinti.

Kodėl vaiką kamuoja padidėję adenoidai?

Adenoidai – tai ryklės tonzilės, sudarytos iš nosiaryklės skliaute esančio limfinio audinio. Šios tonzilės yra imuninės sistemos dalis, kurioje susikaupę imuninės ląstelės. Tėvai žino, kad sergant gerklės uždegimu padidėja kaklo limfmazgiai. Adenoidai – taip pat yra limfinio audinio dariniai, kurie padidėja dėl uždegimo, tik apčiuopti išorėje jų negalime.

Normalios būklės ryklės tonzilės nedidelės. Į nosiaryklę patekus infekcijai, imuninės ląstelės pradeda veikti, dėl to adenoidai padidėja. Pasveikus paprastai jie vėl susitraukia. Bet jeigu liga tęsiasi ir vaiką nuolat puola virusai, adenoiduose vystosi nuolatinis uždegimas – adenoiditas ir ilgainiui jie padidėja.

Adenoidų uždegimas 3 – 7 metų vaikus kamuoja daug dažniau negu vyresnius. Taip yra todėl, kad maži vaikai dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, prienosinių ančių uždegimu (sinusitas), bronchitu, alerginėmis ir kitomis ligomis, juos ilgai kamuoja sloga ir kosulys. Dar viena priežastis – šio amžiaus vaikų labiau išvešėjęs limfinis audinys, iš kurio sudaryti adenoidai. Paauglystėje ryklės tonzilės nuosekliai mažėja ir apie dvidešimtuosius gyvenimo metus visiškai išnyksta.

Negalavimo požymiai

Padidėję adenoidai užkemša užpakalines nosies ertmės angas, todėl vaikas kvėpuoja per burną. Taigi, jeigu vaikui sunku kvėpuoti per nosį, mama ir tėtis gali įtarti, kad jį kamuoja padidėjusios ryklės tonzilės. Verta kreiptis į gydytoją, jeigu vaikas sunkiai kvėpuoja, ypač miegodamas, arba knarkia. Tokie vaikai kvėpuodami atvira burna neramiai miega, gali šlapintis į lovą. Dėl sutrikusio kvėpavimo miegant gali ištikti net dusulio priepuoliai. Taip pat – miego apnėja, kai miegantis vaikas trumpam nustoja kvėpuoti.

Mažylis pabunda nuvargęs, skundžiasi galvos skausmu, todėl dieną jam sunku susikaupti. Per burną įkvepiamas nesušildytas ir neišvalytas oras. Todėl toks vaikas dažnai serga peršalimo ligomis ir jį kamuoja užsitęsusi sloga.

Kuo pavojingas adenoidų uždegimas?

Išvešėję adenoidai gali užkimšti klausomojo (Eustachijaus) vamzdelio angą, jungiančią nosiaryklę su vidurine ausimi. Todėl gali suprastėti vaiko klausa ir peršalimai dažnai komplikuosis į otitą (vidurinės ausies uždegimą). Tyrimais įrodyta, kad adenoidai – puiki terpė adenovirusams, kurie sukelia ūminius kvėpavimo takų uždegimus: slogą, tonzilitą, bronchų ir plaučių ligas. Mat limfiniame audinyje yra raukšlelių, kuriose patogu daugintis bakterijoms.

Nuolat pravira burna priversto kvėpuoti vaiko apatinis žandikaulis nusileidžia, formuojasi netaisyklingas sąkandis, auga kreivi dantukai. Todėl netinkamai formuojasi nosis ir kitos veido dalys. Egzistuoja net medicininis terminas – „adenoidinis veidas“. Tai siauras ir pailgas veidas, atsikišę priekiniai dantys, aukštas gomurio lankas, žema liežuvio padėtis, siauras viršutinis žandikaulis, trumpa viršutinė lūpa. Vaiko kalba pasidaro neaiški, paduslėja balsas. Gali netaisyklingai vystytis krūtinės ląsta, sulėtėti vaiko psichinė raida. Specialistas dažnai iš vaiko išvaizdos supranta jo negalavimo priežastį.

Kaip nustatomas ryklės tonzilių uždegimas?

Išvešėjusius adenoidus svarbu nustatyti kuo anksčiau, kol vaiko organizme dar neatsirado didesnių pokyčių. Ryklės tonzilės matomos apžiūrint vaiko nosiaryklę specialiu veidrodėliu, atliekama endoskopinė nosiaryklės apžiūra.

Ligos priežastys

Adenoidų, kaip ir viso limfinio audinio, paskirtis – antikūnų gamyba organizmo atsparumui ir kovai su infekcijoms. Jei organizmas nusilpęs, silpnėja ir gynyba, tada pradeda daugiau gamintis limfinio audinio. Taigi padidėję adenoidai – vaiko imuninės sistemos reakcija į stiprų dirgiklį.

Pagrindinės priežastys

• Paveldimumas. Ryklės tonzilės padidėja vaikams, kurių tėvai vaikystėje taip pat patyrė šį negalavimą.
• Prasti mitybos įpročiai. Labiausiai imunitetą silpnina saldumynai, nes juose esantys dirbtiniai angliavandeniai neutralizuoja kai kurias nuo virusų saugančias medžiagas. Todėl didelis saldumynų kiekis skatina ligas.
• Alerginės viršutinių kvėpavimo takų ligos (sinusitas, bronchinė astma).
• Dažni peršalimai.
• Imunitetą silpninančios infekcinės ligos: skarlatina, tymai, raudonukė, infekcinė mononukleozė.
• Įtakos turi sausas nevėdinamų patalpų oras šildymo periodu.
• Dulkės ant kilimų, minkštų baldų, atvirose knygų lentynose.
• Nepalankios ekologinės sąlygos, pavyzdžiui, pramonės teršalai, tėvų rūkymas namuose.

Adenoidų gydymas

Operuoti adenoidų gydytojai neskuba, nors įrodyta, kad juos pašalinus, imunitetas nepasikeičia. Mat toks pats limfinis audinys yra visoje kvėpavimo takų gleivinėje. Didesnės reikšmės imunitetui turi kvėpavimo takų gleivinės atsparumas. Be to, išoperuoti adenoidai gali vėl išaugti. Todėl šiuolaikinė medicina siūlo kitokį gydymą, kuris kiekvienu konkrečiu atveju individualus. Lėtinio ryklės tonzilių uždegimo gydymas gali užsitęsti. Pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastis, pasikonsultavus su otorinolaringologu, o prireikus – ir su alergologu arba imunologu.

Adenoidai gydomi vaistais nuo uždegimo, imunitetą stiprinančiais preparatais. Kad ryklės tonzilėse nebūtų nuolatinio uždegimo, svarbu nutraukti peršalimo ligų grandinę. Kuo rečiau vaikas serga, tuo mažesnė tikimybė, kad padidės adenoidai.

Adeinoidai operuojami dažnai kvėpavimo takų uždegimais sergantiems vaikams, nes jie yra infekcijos židinys. Mat limfinis audinys – puiki terpė bakterijoms veistis. Jei ryklės tonzilės padidėja tiek, kad pablogėja mažylio klausa, vaikas negali kvėpuoti per nosį, dažnai kartojasi kvėpavimo takų infekcijos, sutrinka veido skeleto vystymasis, taip pat gali prireikti operacijos. Adenoidai šalinami taikant bendrąją intubacinę nejautrą, taigi vaikas nepajunta diskomforto. Operacija nesudėtinga ir trunka neilgai. Jei nekyla jokių komplikacijų, praėjus 3 – 4 valandoms po operacijos, vaikas išleidžiamas namo. Išoperuotas vaikas visiškai pasveiksta per 1 – 3 savaites. Jis slaugomas namuose, ligoniuką reikia maitinti tik švelniu šiltu maistu, negalima duoti karštų gėrimų, maudyti karštoje vonioje. Jei po operacijos vaikas vis tiek iš įpročio kvėpuoja pro nosį, jam skiriami specialūs kvėpavimo pratimai.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Radnatt nuotrauka iš FreeDigitalPhotos.net

RUDENS LIGOS. Jeigu peršalęs vaikas užkimo, galite įtarti laringitą. Kas geriausiai apsaugos vaiką ir suaugusius šeimos narius nuo gripo? Neišvengėte peršalimo ligos – patarimai, kaip gydytis, kad greičiau pasveiktumėte. Kada kosulys padeda pasveikti? Kaip aprengti vaiką rudenį, kad jis nesušaltų, nesušlaptų ir neperkaistų?

VAISTINĖLĖ. Medikės mamos pasakojimas apie preparatą, kuris padeda nesusirgti visai šeimai. Kodėl stresas kenkia imunitetui? Paraudo, ašaroja, niežti akys – galbūt tai konjunktyvito – akių junginės uždegimo pradžia. Vaikui būtini vitaminai, kurie suteikia jėgų nugalėti rudens virusus.

SVEIKA MITYBA. Interviu su vaikų gydytoju Kazimieru Vitkausku apie vandenį: kada pradėti juo girdyti kūdikį, koks vanduo geriausias vaikui?

KŪDIKIS. Ištrauka iš gydytojo K. Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas“ Pirštas kūdikio burnoje –blogai ar gerai? Koks vežimėlis jums tinka pagal gyvenimo būdą? Ką verta žinoti tėvams apie pirmuosius dantukus?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Kodėl svarbu, kad vaikui nepritrūktų geležies. Ar adenoidai iš tikrųjų yra barjeras ligoms ir kada reikia operacijos?

PATARIMAI TĖVAMS. Gudrybės, padėsiančios mamai ir tėčiui sudominti vaiką darželiu.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų ruduo

Kaip išsirinkti čiulptuką?

Kriterijų renkantis tinkamą kūdikiui čiulptuką nedaug: dydis, medžiaga, iš kurios jis pagamintas, ir forma.

Dydis. Čiulptukai gaminami trijų dydžių – pagal kūdikio amžių: nuo 0 iki 3 mėnesių ir nuo 6 mėnesių, ir trečiasis – vyresniems negu metukų mažyliams.

Medžiaga. Čiulptukai gaminami iš latekso (natūralus kaučiukas) arba silikono. Latekso žinduką kūdikiui lengviau žįsti, burnytėje jis sušyla, todėl malonesnis. Neigiama šios medžiagos savybė, kad ji greitai sudyla, sunku prižiūrėti ir natūralus kaučiukas gali sukelti alergiją.

Silikoniniai čiulptukai elastingi, daug rečiau sukelia alergijas, ilgiau tarnauja, patvarūs, gali būti dažnai dezinfekuojami.

Forma. Tradicinė apvalios vyšnios forma primena mamos spenelį, bet čiulptukas kūdikio burnytėje išbūna daug ilgiau negu mamos spenelis žindant pienuką. Tokios formos čiulptukas gali sutrikdyti taisyklingo sąkandžio formavimąsi. Šią problemą išsprendžia ortodontinis čiulptukas.

Ortodontinis čiulptukas

Šios rūšies čiulptukas sukurtas dalyvaujant stomatologams. Jis padarytas tokio dydžio ir formos, kad užimtų kuo mažiau vietos burnytėje ir liežuvis galėtų laisvai judėti. Ekspertai pasistengė sukurti tokį čiulptuką, kuris minimaliai spaudžia gomurį ir dantenas ( kaip tik dėl šio spaudimo formuojasi netaisyklingas sąkandis). Ortodontinis čiulptukas netrukdo taisyklingai vystytis kūdikio burnytei. Taisyklingas čiulptukas skatina tinkamą liežuvio padėtį ir sumažina žandikaulio slėgį. Be to, jis minkštas, todėl susispaudžia kūdikiui bečiulpiant ir taip pat susidaro mažesnis slėgis.

Čiulptuką įvertins pats mažylis, bet mamai geriausia pirmenybę teikti pagal medikų rekomendacijas pagamintam čiulptukui.

Čiulptuko savybės

Čiulptukas, kurį ketinate duoti kūdikiui, neturi būti įplyšęs arba įskilęs. Toks nėra saugus, nes smulkios dalelės gali nuplyšti ir patekti į kūdikio kvėpavimo takus. Duokite kūdikiui tik maksimaliai švarų čiulptuką. Lengvai pažeidžiamą mažylio organizmą reikia apsaugoti nuo infekcijos. Saugiausias – išvirintas čiulptukas, bet jeigu tai neįmanoma, bent nupilkite verdančiu vandeniu arba gerai nuplaukite karštu vandeniu. Yra specialių servetėlių čiulptukams ir kūdikių buteliukų žindukams valyti. Tokios servetėlės labai pravers išvykoje – nuvalysite ant žemės nukritusį čiulptuką ar buteliuką.

Kada atpratinti mažylį nuo čiulptuko?

Dauguma 5 – 6 mėnesių kūdikių išspjauna čiulptuką, nes silpnėja jų čiulpimo refleksas ir labiau vystosi kita veikla: nauji gebėjimai ir įgūdžiai, kūdikis pradeda tarti garsus. Kaip tik šiuo periodu laikas pratinti mažylį išsiversti be šio pagalbininko.

Kai kurie vaikai pirmaisiais gyvenimo metais nenori skirtis su čiulptuku. Atimti čiulptuką iš 2-3 metų vaiko psichologai nerekomenduoja. Jiems parenkamas tinkamiausias ir pasitelkus išmonę stengiamasi, kad mažylis pats jo atsisakytų.

Parengė Dalia Petrutytė