Maisto technologė Raminta Bogušienė sako, kad geriausia pirkti ekologišką mėsą, marinuotą su prieskoninėmis žolelėmis (rozmarinu, čiobreliu ir kitais prieskoniais, turinčiais daug eterinių aliejų, kurie kepant neleidžia susidaryti kancerogeninėms medžiagoms), su ne per dideliu kiekiu druskos ir riebalų, sauso marinavimo. Raminta Bogušienė pataria vadovautis keletu kriterijų.

 Pirmenybę teikite liesesnei mėsai

T. y. vištienai, kalakutienai arba liesesnėms mėsos dalims (kiaulienos nugarinei, išpjovai ir kt.) ir venkite rafinuotų palmių riebalų. Marinuotoje kiaulienos sprandinėje riebalų gali būti daugiau nei 15 proc., šoninėje – net iki 35 proc., o vištienos blauzdelėse bus iki 10 proc. Marinuotus mėsos gaminius rinkitės pagal sveikatai palankesnių maisto produktų ženklinimo simbolio „Rakto skylutė” kriterijus, t. y. tuos, kurių šimtame gramų yra: druskos iki 1 g, riebalų iki 10 g, cukrų ne daugiau kaip 3 g.

Jei perkate marinuotą mėsą su oda, iškepę ją pašalinkite

nes tai yra pertekliniai riebalai, kurie dar neretai apskrunda ir apdega. Nevalgykite degėsių, nes tai yra kancerogeninės medžiagos – heterocikliniai aminai. Būtinai turėkite termometrą ir tikrinkite mėsos temperatūrą storiausioje vietoje, ties kaulu, kad įsitikintumėte, kad ją jau saugu valgyti. Mėsos neperkepkite, ypač jautienos: ji neturi būti sausa, lyg guminė.

Ekologiška ir sausai marinuota mėsa

Tai visada geriausias pasirinkimas, tik rasti tokią nėra paprasta. Sausai marinuojant mėsą, kai marinatas nėra įšvirkštas, mėsos būna daugiau ir ji naudingesnė, tačiau dauguma rinkoje esančių gaminių tokie nėra.

Kuo mažiau sudėtinių dalių

Atkreipkite dėmesį į sudedamųjų dalių kiekį, ar jų nėra daugiau nei 7. Pirkdami sveriamus marinuotos mėsos gaminius, sudedamųjų dalių sąrašo galite paprašyti pardavėjo. Kone pats blogiausias pasirinkimas – marinuota riebi kiauliena su BBQ padažais, nes toks produktas turi daug druskos ir itin daug cukraus. Šie padažai parduodami ir atskirai, o jų sudedamosios dalys prasideda nuo vandens arba kukurūzų ar gliukozės sirupų, tikrai ne nuo pomidorų pastos, be to, juose gausu įvairių maisto priedų.

Venkite maisto priedų: konservantų, dažiklių, saldiklių, skonio ir kvapo stipriklių

Geriau, kad nebūtų ir kitų priedų (stabilizatorių, emulsiklių ir pan.). Jų kiekis saugus tik neperdozavus rekomenduojamos maisto priedų suvartojimo normos per dieną. Svarbu paminėti, kad gamintojai maisto priedus gali žymėti ne vien E raidėmis, bet parašyti maisto priedo grupę ir pavadinimą (pvz., konservantas natrio nitritas) arba maisto priedo grupę ir E numerį (pvz., konservantas E250).

Kepimui aukštesnėje kaip 100 laipsnių temperatūroje atsisakykite marinuotos mėsos ir dešrelių su konservantu natrio nitritu (E250). Kepant jo likučiai reaguoja su aminais bei amino rūgštimis ir sudaro sveikatai žalingus kancerogeninius junginius – nitrozaminus. Atkreipkite dėmesį, kad produkte gali būti skonio stipriklių, tokių priedų kaip pieno filtrato permeatas – gaunamas iš pieno, nugriebto pieno ar jo dalies pašalinus pieno riebalus ir baltymus. Nepageidautinas angliavandenių mišinys maltodekstrinas, gerinantis gaminių tekstūrą, surišantis drėgmę ir prailginantis vartojimo terminą. Patys marinuodami jo tikrai neįdėsime. O kur dar gliukozė, fruktozė, dekstrozė – cukraus šaltiniai mėsos gaminiuose.

 Žinoma, geriausia gaminti ir marinuoti patiems, renkantis kokybiškus ekologiškus produktus.

Pagal sveikataipalankus.lt įkūrėjos, maisto technologės Ramintos Bogušienės informaciją

Kur daugiausia nepageidaujamų riebalų

Dažniausiai transriebalų yra maisto produktuose su iš dalies hidrintais riebalais. „Tokie riebalai dedami į saldainius, sausainius, tortus, pyragus, bandeles, vaflius, šakočius, šaldytus tešlos ir konditerinius gaminius. Jų taip pat randama sūrio produktuose, glaistytuose varškės sūreliuose, sultinio kubeliuose. Transriebalų gali būti ir tepiuose riebalų mišiniuose, margarine, ir kituose produktuose, kurių sudėtyje yra visiškai hidrintų ir rafinuotų riebalų, ypač kai produktai kaitinami aukštoje temperatūroje, gruzdinami, spraginami. Pavyzdžiui, gruzdintose bulvytėse, traškioje vištienoje ar traškioje žuvyje“, – perspėja mitybos specialistė Raminta Bogušienė.

Darželiuose ir mokyklose uždrausti, o namuose kasdienybė

„Radę sudedamųjų dalių sąraše iš dalies hidrintų riebalų, produkto nepirkite. Nepageidautini produktuose pridėti rafinuoti aliejai bei visiškai hidrinti riebalai, nes jie susidaro dirbtinių cheminių reakcijų metu. Žinoma, visai hidrintuose riebaluose esantys sotieji riebalai mažesnė blogybė už iš dalies hidrintus riebalus“, – paaiškina R. Bogušienė. Specialistė įsitikinusi, kad vaikų mityboje transriebalai turi sudaryti nulį.

Pasak specialistės, kol kas sužinoti tikslaus transriebalų kiekio produkte negalime, nes privaloma nurodyti tik bendrą riebalų kiekį ir sočiųjų riebalų rūgščių dalį juose.

Darželiuose ir mokyklose draudžiami iš dalies hidrinti riebalai ir gruzdintas maistas, bet namuose vaikai neatsisako gruzdintų bulvyčių, sausainių bei saldainių.

Riebalai, kurie būtini

Riebalų visiems reikia, nes jie suteikia sotumo jausmą, su jais gauname riebaluose tirpių vitaminų. „Riebalai turi sudaryti apie 30 proc. visos energinės maisto vertės. Bet tai nėra vien pridėtinių riebalų kiekis (iš viso jų turi būti ne daugiau kaip 2–3 šaukštai per dieną)“, – teigia „Sveikatai palankus“ mitybos specialistė Raminta Bogušienė.

Natūralių riebalų gauname iš mėsos, pieno, žuvies, grūdinių kultūrų. Didžiausią riebalų kiekį turi sudaryti nesočiųjų riebalų rūgštys (skystieji riebalai), sočiųjų riebalų rūgščių (kietieji riebalai) turi būti mažiau. Visiškai nereikia transriebalų, kurių šaltinis yra gruzdintas, skrudintas, spragintas maistas.

Pasak R. Bogušienės, geriausia atsisakyti iš dalies hidrintų riebalų, o maistui gaminti naudokite nerafinuotus augalinės kilmės aliejus, lydytą sviestą.

Pagal sveikatai palankaus maisto technologės Ramintos Bogušienės informaciją

Pasimetę informacijos gausoje galiausiai pasiduodame masiniam vartojimui pamiršdami svarbiausia – savo organizmo individualius poreikius. Sveikatai palankaus maisto technologės R.Bogušienės teigimu, svarbu žinoti, kas kenksminga kiekvienam, ir kada verčiau vadovautis individualiai pritaikytomis rekomendacijomis.

Transriebalų poveikis sveikatai – širdies ir kraujagyslių ligos

Tam tikri maisto produktai žaloja kiekvieno žmogaus sveikatą. Pavyzdžiui, transriebalai, kurių gausu rafinuotuose riebaluose gruzdintame arba skrudintame maiste. Jų yra saldainiuose, sausainiuose, tortuose, pyraguose, sūrio gaminiuose, sultinio kubeliuose ir kitame maiste, kuris gaminamas su iš dalies ar visiškai hidrintais riebalais, rafinuotais aliejais. Todėl nieko stebėtino, jog dažnai valgantys tokį maistą suserga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Ne visi riebalai blogi

Be riebalų organizmas negautų juose tirpių vitaminų, būtų mažesnis sotumo jausmas. Žinoma, vertingesni nesotieji riebalai, o sočiųjų reikia mažiau. Norintiems numesti svorio, riebalų kiekį reikėtų sumažinti, juose nekepti, rinktis liesesnę mėsą. Norinčiam priaugti svorio ar sveikam vaikui, riebalų gali prireikti net daugiau nei rekomenduojama (30 proc. bendros energinės vertės). Jei vaikas prašo į košę įdėti sviesto, greičiausiai jam tikrai reikalingi papildomi riebalai.

Saikas – sveikos mitybos pagrindas

Daug sunkiau jį pajusti, jei maistas saldus, sūrus, pagardintas skonio ir kvapo stiprikliais. Maisto pramonei paranku, kad valgytume ir pirktume ne tiek, kiek reikia mums, o kuo daugiau, nes tai naudinga jiems. Norėdami išlaikyti saiką, mėgaukimės ragavimo procesu. Be to, valgykime prie stalo, nevaikščiokime tuo metu. Tuomet daugelį „tariamai“ skanių produktų nebenorėsite ir ieškosite sveikesnių.

Maistas turi būti kokybiškas, kad gautume vertingų medžiagų, negausus ir pritaikytas pagal kiekvieno individualius poreikius.

Cukrus ir druska – ar visiškai nereikia?

Ne naujiena, kad daug cukraus ar druskos turintis maistas žalingas. Ilgainiui šių pagardų reikia vis daugiau, nes nualinami skonio receptoriai. Cukrus ir druska reikalingi, bet tik kuo natūralesnės kilmės ir ne per daug. Sveikesnis natūralus cukrus, esantis vaisiuose, uogose, grūduose ir pan. Druskos taip pat natūraliai yra visuose produktuose. Net nesūdydami maisto per parą gauname 3-4 gramus druskos, o suaugusiajam ir vaikui nuo 10 metų jos reikia ne daugiau kaip 5 g per parą. Mažesniam vaikui – 3-4 gramų. Žinoma, vaikystė turi būti saldi, bet saldinkime ją meile ir savo keptu pyragu, o ne menkaverčiais saldainukais, guminukais, čiulpinukais ar kitomis pramonės sukurtomis, vaikų imunitetą alinančiomis komercinėmis gudrybėmis.

Stipriai perdirbtas maistas – kenkia visiems

Vitaminai, mineralinės medžiagos, omega-3rūgštys žūva gruzdintame, perkeptame, pervirtame, apanglėjusiame maiste. Be to, jame, be kancerogeninių medžiagų, taip pat daug cukraus, druskos, maisto priedų, sveikatai nepalankių riebalų.

Žinome, kad kiekvieno valgymo metu tiek vaikui, tiek suaugusiajam reikia šviežių daržovių ir vaisių. Bet per daug skaidulinių medžiagų, kurių gausu daržovėse, vaisiuose ir viso grūdo gaminiuose, taip pat negerai. Kai kurie žmonės netoleruoja glitimo. Kitų organizmas atpratęs nuo tokių maisto produktų, todėl per didelis skaidulinių medžiagų kiekis gali sutrikdyti virškinimą. Norintiems priaugti svorio net geriau rinktis baltų miltų gaminius, nes jų daugiau galima suvalgyti ir neapsunkinama virškinimo sistema.

Todėl būtina pažinti save ir atsižvelgti į individualius poreikius ir savybes. Patarimo galima kreiptis į mitybos specialistus, o sutrikus sveikatai prireiks dietologo, kuris paskirs dietą pagal ligą.

Svarbu valgyti reguliariai

Tik taip maitinantis cukraus lygis kraujyje yra pastovus, tai suteikia energijos, nebetrokštame menkaverčio perdirbto maisto, išlaikome normalų kūno svorį. Kiek kartų per dieną valgyti – individualu. Tai priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, kūno svorio, gyvenimo būdo, miego ir poilsio režimo ir pan. Sveikiems, fiziškai aktyviems vaikams, neturintiems antsvorio, patariama valgyti net 6 kartus per dieną, o suaugusiajam, kuris ištisai sėdi prie kompiuterio biure, grįžęs namo tinginiauja prie televizoriaus, gali užtekti ir 2 kartų per dieną. Maisto produktai ir porcijų dydis taip pat skirsis: vaiko racione maisto gali būti net daugiau, bet nesveikų maisto produktų neturi būti abiejų lėkštėse.

Visgi, mokyklose paklausus, kiek kartų per dieną valgo vaikai, išgirsti, kad net ir 12. Vadinasi, mamos nuo vežimėlių laikų eidamos į parką visą virtuvę tempiasi su savimi, vis ragindamos: „gal sausainuko, gal obuoliuko…“ Taip vaikas pripratinamas valgyti nuolat. Vaikas 2-3 val. gali ir turi būti nevalgęs, juk jam reikia suvirškinti ankstesnį maistą. Jis turi vadovautis įgimtais įpročiais.

Parengė sveikatai palankaus maisto technologė Raminta Bogušienė

Būtini maisto produktai vaiko lėkštėje

Pagrindinis stiprybės šaltinis – maistas. Vaiko mitybos racione pavasarį, kaip ir bet kuriuo kitu sezonu, neturi trūkti baltymų, riebalų bei angliavandenių.

Baltymai yra vaiko augimo, vystymosi bei imuninės sistemos formavimosi pagrindas. Svarbiausi baltymų šaltiniai mėsa, žuvis ir pieno produktai. Juos visus būtinai įtraukite į vaiko valgiaraštį.

Svarbus angliavandenių šaltinis – košės, tai kuras organizmui, nes virškinant šį maistą susidaro energija. Vaikui ypač naudinga grikių košė, kuri turtinga baltymų, mikroelementų ir vitaminų. Virkite jam ir avižų, kukurūzų, ryžių, kelių grūdų košes. Neverta vaiką pratinti itin dažnai mėgautis lengvai pasisavinamų angliavandenių suteikiančiais produktais: konditerijos kepiniais ir saldumynais. Prisišlamštęs tokių skanėstų, jis greitai ir vėl išalks. Bet visiškai atsisakyti nereikia, nes tai geros nuotaikos užtaisas. Visais sezonais nepageidaujamas maistas yra tuščių kalorijų talpyklos – traškučiai, saldūs gazuoti gėrimai, ypač sudėtyje turintys dirbtinių saldiklių, kurie ne tik nieko vertingo nesuteikia, bet dar ir tukina.

Riebalai – kita būtina maisto medžiaga, kurios turi saulėgrąžų ir alyvuogių aliejai, sviestas, kiaušiniai, taip pat mėsa, riebi žuvis ir riebus pienas. Riebalų reikia ir juose tirpiems vitaminams pasisavinti. Tai yra vitaminai A, D, K ir E.

Pavasarį svarbūs vitaminai maisto produktuose

Vitaminų įvairove gali pasigirti šviežios daržovės ir vaisiai. Jų vaikui reikia užtektinai valgyti kasdien. Pagrindiniai vitaminų šaltiniai pavasarį yra bulvės, kopūstai, taip pat ir rauginti (juose ypač daug vitamino C), morkos, burokėliai, obuoliai ir žalumynai. Įvairių mikroelementų yra cukinijose, aguročiuose, moliūguose. Augalinis maistas lengvai virškinamas, jis teigiamai veikia žarnyno mikroflorą ir svarbus disbiozės (bakterijų pusiausvyros sutrikimo) profilaktikai.

Vitamino C yra raudonosiose paprikose, šviežiuose ir raugintuose kopūstuose, brokoliuose, česnakuose, citrinose. Naudingos vaikui šviežių kopūstų sultys. Jų verta išgerti pajutus pirmuosius peršalimo požymius, suskaudus gerklei. Taip pat nemažai vitamino C turi erškėtuogės, šaltalankio, šermukšnio uogos.

Vitaminas A – tai pirmiausia vaikų mėgstamos morkos, taip pat kiaušiniai, mėsa, pienas, kepenys, jo yra žaliose lapinėse daržovėse, apelsinuose, ananasuose. Šis vitaminas naudingas ne tik akims, kai jo per mažai, sutrinka daugelis organizmo sistemų. Todėl lengviau gali užpulti bronchitai, rinitai, dermatitai, stomatitai, o pavasarį šie negalavimai kimba greitai.

Vitaminas E padeda šalinti iš organizmo toksinus. Tai antioksidantas, saugantis nuo žalojančio laisvųjų radikalų poveikio. Šiuolaikinės prastos ekologijos sąlygomis tai aktualu ir suaugusiesiems, ir vaikams. Vitamino E yra žemės riešutuose, saulėgrąžose, kukurūzuose, avokaduose, špinatuose, sezamo sėklose.

Vitaminas B 6 – vienas pačių svarbiausių pavasarį, nes yra vienas pagrindinių pagalbininkų, stiprinant imunitetą, atsparumui infekcijoms, jis reikalingas nervų sistemai. Šis vitaminas turi didelės reikšmės kraujodarai, nes dalyvauja formuojantis limfocitams – apsauginėms kraujo ląstelėms. Jeigu jo vaikui trūksta, gali sutrikti ir virškinimas. Vitamino B6 šaltiniai – rupi duona, špinatai, pupelės, bulvės, bananai, morkos, vištiena, kiaušiniai, saulėgrąžos. Deja, daug šio vitamino suyra verdant arba kepant.

Vitaminas D visiems gerai pažįstamas kaip saulės vitaminas (gaminasi odoje veikiant saulės spinduliams), jis būtinas vaikui rachito profilaktikai – ypatingai svarbus kūdikystėje. Šio vitamino stoka silpnina nervų sistemą – vaikas pasidaro dirglus, verksmingas bei nervingas.

Selenas yra galingas antioksidantas, sustiprinantis imuninę sistemą. Jis ne tik didina organizmo gebėjimą pasipriešinti infekcijoms, bet ir padeda greičiau nugalėti jau užpuolusią ligą. Daugiausia seleno jūros gėrybėse, jūrinėse žuvyse, gyvulių kepenyse ir inkstuose. Turi jo mėsa, įvairūs grūdai, riešutai, pieno produktai ir kiaušiniai.

Pavasarį vitaminų trūksta ypatingai

Vitaminų, kaip ir riebalų, angliavandenių bei baltymų, gauname su maistu. Nors vitaminai nėra audinių ir organų statybinė medžiaga, bet jie atlieka svarbius darbus – reguliuoja biocheminius ir fiziologinius procesus, be kurių neįmanomos svarbios organizmo funkcijos. Jeigu vitaminų vaiko maiste mažai arba organizmas juos prastai pasisavina, atsiranda įvairių sutrikimų. Tai turi įtakos vaiko augimui ir vystymuisi, sutrikdo medžiagų apykaitą, vaikas greitai nuvargsta, tampa mažiau judrus, jam prasčiau sekasi išmokti naujų dalykų.

Vitaminų stoka ypatingai dažnai jaučiama pavasarį, nes tie nedideli likučiai vaisiuose ir daržovėse dar labiau sumažėja gaminant maistą. Todėl dalį reikiamo vitaminų kiekio vaikas turi gauti papildomai.

Maisto papildai pagal vaiko amžių

Pirmasis kūdikio papildomas vitaminas yra D. Augančiam mažyliui tampa svarbus kalcis. Dažnai sergančiam vaikui gydytojas skiria mikroelementų kompleksą, kurio sudėtyje yra vitamino C, arba atskirą maisto papildą imunitetui stiprinti, pavyzdžiui, ežiuolės. Lopšelį ar darželį lankančiam mažyliui pravers vitaminų kompleksas ne tik imunitetui, bet ir nervų sistemai stiprinti.

Taigi, valgome naudingą maistą, iš kurio gauname dalį vitaminų, o jų stoką papildome šių mikroelementų preparatais. Vitaminų ir mineralų maisto papilduose bei atskirų mikroelementų preparatuose esančios šių medžiagų dozės pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams.

Nors vitaminai naudingi ir būtini vaikui, jie papildomai apkrauna organizmą ir labiausiai – inkstus. Todėl reikia užtektinai gerti, bet ne saldintus gėrimus, o negazuotą vandenį.

Dažniausiai maisto papildai geriami kartą per dieną, pirmoje dienos pusėje, valgant arba po valgio. Laikomi jie tamsioje vietoje, kur vaikas nepasieks, nes per daug vitaminų taip pat pavojinga – hipervitaminozė ne mažesnė bėda už vitaminų stoką.

Undinė Gilė

Riebalų sankaupos

Po oda susikaupę riebalai dar ir celiulito priežastis. Panaši į apelsino žievę oda pasidaro sutrikus riebalinių ląstelių pasiskirstymui poodiniame sluoksnyje. Celiulitas nesiejamas su nutukimu. Jį gali turėti ir apkūnios, ir liekna moteris bei paauglė. Vyrams dėl fiziologinių skirtumų ši problema pasitaiko retai. Celiulitas vargina net 85–95 % moterų. Dažniausiai jis kaupiasi ant sėdmenų ir šlaunų. Nedidelės riebalų sankaupos ir celiulitas tam tikrose kūno vietose – nėra patologija, bet aktuali estetinė problema ir moteris dėl jos labai jaudinasi. Nepasitenkinimas savimi, drovėjimasis savo kūno sukelia psichologines problemas.

Kūno korekcijai sukurta daug įvairių kosmetinių procedūrų ir prietaisų. Įprastos riebalų pašalinimo procedūros yra chirurginės, pavyzdžiui, liposakcija. Nedidelėms poodinių riebalų sankaupoms pašalinti dažnai pakanka neinvazinės alternatyvos. Grožio centruose atliekamos įvairios aparatinės ir kosmetinės kūno dailinimo procedūros.

Mokslo inovacijos kūno estetikai

Nerimas dėl riebalų sankaupų ir celiulito skatina ieškoti greitų būdų šiems defektams pašalinti.

Nedideliems kūno defektams dar nebūtina chirurgo atliekama liposakcija (riebalų nusiurbimas), kuri gali sukelti ir šalutinį nepageidaujamą poveikį. Padailinti kūno formas galima neinvazine procedūra – be jokių adatų ir operacijų. Beje, liposakcija vis dar nerekomenduojama kaip celiulito gydymo priemonė. Jau vien todėl, kad celiulito riebalinis audinys yra labai arti odos paviršiaus – juos skiria tik plonas dermos sluoksnis. Be to, ne visiems žmonėms galima taikyti chirurgines kūno korekcijos procedūras, o ir ne kiekvienas ryžtasi operacijai.

Viena iš naujausių neinvazinių kūno grožio procedūrų – ką tik į Lietuvą atkeliavusi smūginių bangų kriolipolizė („Ledo šoko lipolizė“), kurią šiuo metu galima atlikti tik „Masažo klinikoje“.

Šios procedūros tikslas – sumažinti poodinį riebalų sluoksnį ir celiulitą įprastai liposakcijos operacija koreguojamose vietose. Tai puiki liposakcijos alternatyva žmonėms, kuriems reikia pašalinti tik nedidelį arba vidutinį riebalų audinio sluoksnį, paprastai besikaupiantį sėdmenų, šlaunų, nugaros, šonų, rankų, pilvo srityse ir pasmakrėje, taip pat – atsikratyti celiulito. Be to, ši kūno korekcijos procedūra saugi ir veiksminga.

“Ledo šoko lipolizė” – taiklus smūgis riebalams

Ši procedūra – akustinių bangų ir kriolipolizės derinys. Akustinės (smūginės) bangos skaido poodinio sluoksnio riebalines ląsteles, veikia odą ir poodinį riebalų sluoksnį, stimuliuoja vietinę kraujo apykaitą, todėl pakeičiama kolageno pluošto struktūra ir pagerėja celiulito pažeistos odos išvaizda – sumažėja apelsino žievelės efektas. Kriolipolizė naikina poodines riebalines ląsteles. Riebalų ląstelės gerokai jautresnės šalčiui nei pvz., oda, derma, kraujagyslės, nervai ir raumenys, todėl procedūros metu nepažeidžiami kiti audiniai, taip pat – ir oda. Tuo šis metodas ypatingas, jis taip pat ir saugus, nes poodiniam riebalų sluoksniui mažinti naudojamas kontroliuojamas šalčio kiekis. Palyginti su plastinės chirurgijos riebalų mažinimo procedūromis, „Ledo šoko lipolizė” patraukli dar ir tuo, kad sumažėja komplikacijų tikimybė. Viena iš svarbiausių savybių, skiriančių smūginių bangų kriolipolizę nuo liposakcijos – nereikia kęsti skausmo ir kitų nemalonių pojūčių. Per procedūras ir po jų gali jaustis tik labai nežymus diskomfortas. Taip pat ši procedūra netrukdo darbui ir įprastiniam gyvenimui.

Smūginės bangos jau nuo 1980 m. naudojamos medicinoje – inkstų akmenims skaldyti, nepažeidžiant aplinkinių audinių. 9–ojo dešimtmečio viduryje atskleistos naujos veiksmingos smūginių bangų terapijos galimybės, ypač ortopedijos srityje, gydant raumenų ir griaučių ligas (kulnakaulio pentinus, teniso alkūnę, golfo ranką) bei lėtines minkštųjų audinių problemas, pvz., neuropatines pėdų opas ar nudegimus. Be to, estetinėje medicinoje smūginės bangos naudojamos taikant beskausmius veiksmingus grožio defektų šalinimo metodus.

„Ledo šoko lipolizės“ procedūra – tik „Masažo klinikoje“

Masažo klinikoje „Ledo šoko lipolizės” procedūros atliekamos Proshock Ice aparatu, kurio poveikis dvejopas. Šaldomasis ( kriolipolizė) – sušaldomos riebalinės ląstelės ir iš karto po to akustinės bangos sukelia ląstelių “sprogimą” bei jas pašalina per limfą – šoko terapija (smūginės bangos).

Ši inovatyvi ir patentuota kombinuotoji technologija ne tik sumažina poodinį riebalų sluoksnį ir pluoštinio audinio celiulitą, bet ir nepalieka sudribusios odos. Derinant šias dvi procedūras, sunaikintos riebalinės ląstelės per 15 – 30 dienų pašalinamos per limfą. Tam reikia taip pat gerti daug vandens.

Kriolipolizė daroma lėtais braukiamaisiais judesiais stimuliuojant probleminę sritį (temperatūra – nuo 0 iki –5 °C). Paskui probleminė vieta veikiama smūginiu zondu. Kaip smūginių bangų laidininkas naudojamas laidusis gelis. Procedūra neskausminga ir trunka 20-60 minučių, atsižvelgiant į veikiamą vietą. Tai puiki išeitis pageidaujantiems greito efekto: pirmieji rezultatai matomi iš karto – jau po pirmos procedūros apimtys sumažėja 1 – 4 centimetrais.

Naudą patvirtino tyrimai

Naujasis metodas buvo ištirtas italų grožio medicinos mokslininkų. Procedūros buvo atliekamos būtent su italų gamintojo Proshock Ice prietaisu. Tyrime dalyvavo 21 – 62 metų amžiaus moterys ir vyrai, kuriems nustatytos riebalų sankaupos kai kuriose kūno vietose ir celiulitas: ant pilvo, šlaunų, rankų, sėdmenų ir kulkšnių srityje. Šie žmonės buvo stebimi 12 mėnesių.

Po procedūrų šiose kūno vietose riebalų sluoksnis vidutiniškai sumažėjo 3,02 cm, o apimtys – 4,45 cm. Be to, žymiai pagerėjo odos mikrocirkuliacija ir sumažėjo celiulitas, o procedūrų efektas buvo panašus ir moterims, ir vyrams.

Visą procedūrų periodą tiriamųjų kūno svoris labai nekito, taigi grožio medicinos mokslininkai įsitikino, kad riebalų sluoksnis mažėjo tikrai dėl procedūrų. Taip pat pasitvirtino metodo saugumas. Per procedūras ar po jų nebuvo užregistruota svarbių pašalinių reiškinių. Nepastebėta parestezijos (tirpsta, niežti, dega, šąla oda, jausmas, lyg ant jos bėgiotų skruzdėlės), hematomų, ekchimozių ( kraujosruvos odoje) ar edemų.

Taigi, jeigu ant nugaros, šonų ar pilvo ir kojų prisikaupė riebalų, erzina celiulitas, jums puikiai tiks „Ledo šoko lipolizės” procedūros. Šios procedūros gerokai padailina figūrą, pagražina celiulito pažeistą odą bei atkuria jos elastingumą. Svarbiausia – pagerės ir nuotaika, ir pavasaris bus mielesnis.

Ką valgyti?

Kelis kartus per dieną valgyk įvairius vaisius ir daržoves. Iš jų gauname daug maistinių skaidulų, reikalingų geram virškinimui. Vaisiuose ir daržovėse taip pat gausu vitaminų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Šie maisto produktai skatina žarnyno peristaltiką, todėl jame susikaupia mažiau dujų ir sparčiau pasišalina jau esančios dujos

Valgyk pakankamai grūdinių produktų arba bulvių. Iš šių maisto produktų turime gauti daugiau nei pusę paros energijos kiekio. Grūdiniuose produktuose ir bulvėse mažai riebalų ir daug maistinių skaidulų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Maistas, kuriame gausu skaidulų, gerina žarnyno peristaltiką bei apsaugo nuo vidurių užkietėjimo bei pūtimo. Patariama vartoti daugiau ruginių, avižinių grūdinių kultūrų, kurios nesukelia vidurių pūtimo.

Mažiau riebalų. Gyvulinius riebalus dažniau keisk į augalinius aliejus, turinčius visiems būtinų nesočiųjų riebalų rūgščių. Valgydama riebų maistą greičiau persivalgysi. Mat riebalų energetinė vertė didelė, o sotumo jausmas atsiranda vėliau negu suvalgius maisto, kuriame gausu angliavandenių. Taigi, riebią mėsą keisk į liesą arba ankštines daržoves, paukštieną arba žuvį. Dažniau reikėtų pirkti liesą pieną ir jo produktus.

Riebalai yra vieni iš sunkiausiai virškinamų maisto medžiagų. Todėl persivalgius riebaus maisto, sutrinka virškinimas ir vargina raugėjimas, skauda ir pučia pilvą, viduriuojama arba užkietėja viduriai.

Mažiau cukraus. Rinkis maisto produktus, kuriuose mažiau cukraus, mažiau valgyk saldumynų pati ir nepratink prie jų vaiko. Maisto produktai, kuriuose daug paprastųjų angliavandenių (cukraus, gliukozės, fruktozės ir kt.) – energijos šaltinis. Bet angliavandenių perteklius virsta riebalais ir dujomis žarnyne. Nei tau, nei vaikui nereikia saldžių spalvotų gėrimų. Dirbtiniai saldikliai, esantys šiuose gėrimuose, ne tik didina cukraus poreikį, bet ir sukelia pilvo pūtimą.

Užkandžiams geriausiai tinka švieži arba džiovinti vaisiai. Tarp valgymų greičiausiai pasisotinsi vaisiais arba riešutais. Pavyzdžiui, greitai alkį numalšins bananas arba kriaušė. Tai tikrai naudingesnis organizmui pasirinkimas negu šokoladas. Jo sudėtyje yra daug riebalų ir angliavandenių, kurių perteklius kelia pavojų ne tik figūrai, bet ir virškinimui.

Kaip ir kada valgai?

Nepainiok apetito ir alkio. Valgyti reikia tik pajutus alkį. Alkis – organizmo signalas, kad pritrūko maisto medžiagų fiziologinėms funkcijoms. Apetitas – tavo įpročiai ir pomėgiai. Apetitą taip pat gali lydėti tuštuma skrandyje, silpnumo jausmas, vangumas. Bet šie pojūčiai atsiranda dėl psichologinių priežasčių. Jeigu silpna, dar nereiškia, kad organizmas išsekęs. Apetitą sužadina mėgstamo maisto produkto kvapas arba išvaizda. Pavyzdžiui, pietums suvalgei sriubos, mėsos patiekalą – lyg ir pakanka. Tik ant stalo puikuojasi pyragaitis, kurį sušlamšti tave paskatins jau ne alkis, o apetitas. Jei prisivalgėte perdaug , skrandis nebegalės susidoroti su dideliu maisto kiekiu ir taip pat gali pūsti vidurius.

Vanduo vietoj valgio. Ryte, pusvalandį prieš pusryčius, išgerk stiklinę šilto vandens ( galima paskaninti šviežiomis citrinos sultimis). Be vandens neįmanomas nei virškinimas, nei medžiagų apykaita. Per dieną suaugusiam žmogui reikia 2–2,5 litrų vandens. Jis gerina virškinimą, padeda išvalyti organizmą ir sumažina alkio jausmą. Jei vartojame per mažai vandens, gali užkietėti viduriai, o tai skatins pilvo pūtimą.

Nedera gerti valgant. Tai taisyklė, kurios reikia laikytis, norint išvengti virškinimo sutrikimų, taip pat – pilvo skausmo ir pūtimo. Tyrimais nustatyta, kad skystis susilaiko skrandyje maždaug 10 minučių, o tekėdamas virškinamuoju traktu nusineša ir dalį skrandžio sulčių. Todėl sutrinka virškinimas. Gydytojai pataria vandenį gerti 15 minučių prieš valgį. Suvalgius vaisių arba daržovių patiekalą, gerti derėtų po 30 minučių, o mėsos – ne anksčiau kaip po 2 valandų. Virškinimą sunkina labai šalti ir karšti gėrimai, tinkamiausias – šiltas 30–40 laipsnių vanduo.

Vaisius valgome prieš valgį. Vaisiai, žinoma, naudingi, bet per daug suvalgius gali išpūsti pilvą, užklupti viduriavimas ir kamuoti rėmuo. Šviežius vaisius derėtų valgyti bent pusvalandį prieš valgį, o ne kaip desertą. Paskanavus jų iškart po valgio, taip pat gali sutrikti virškinimas.

Nepersivalgyk. Kiek galima suvalgyti vienu kartu? Jogos specialistai pataria: tiek, kiek telpa rieškučiose. Imkis gudrybės – dideles lėkštes pakeisk į mažas. Atrodys, kad maisto daug, o iš tikrųjų jo bus tiek, kad nepersivalgysi. Jeigu valgysi dažniau ir nedideliais kiekiais, neperkrausi skrandžio ir pilvas nesukels problemų.

Gerai kramtyk. Nevalgyk dideliais kąsniais: į skrandį turi patekti gerai susmulkintas maistas. Valgyti reikia ramioje aplinkoje, iš lėto. Skubėdama persivalgysi, o gausus ir stambiais kąsniais nurytas maistas sunkiai virškinamas. Todėl neišvengsi pilvo skausmo ir pūtimo.

Nekalbėk valgio metu. Bendravimas, televizorius ir knyga valgio metu trukdo maisto pasisavinimui. Be to, kalbėdama prisivalgysi ir oro, kuris išpūs pilvą.

Iš karto po valgio nedera eiti miegoti. Miegant sulėtėja visa organizmo veikla, taip pat – ir virškinimas. Todėl nevalgykime bent porą valandų prieš miegą.

Mitybos režimas. Per pusryčius ir pietus stenkis suvalgyti daugiau kaip du trečdalius paros maisto. Patariama valgyti ne mažiau kaip 4–5 kartus per dieną. Tyrimais nustatyta, kad žmonės, valgantys du ar tris kartus per dieną bei nereguliariai, dažniau serga skrandžio ligomis ir kenčia nuo virškinimo sutrikimų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Mamų istorijos:
Diabetas nesutrukdė susilaukti vaikų. 

Rudens ligos: 
Peršalimų ruduo. 
Vaikui pavojingas sausas kosulys. 
Kaip padėti laringitu sergančiam mažyliui. 

Būkime sveikučiai: 
Žuvų taukai – sveikam vaiko augimui. 
Kodėl pučia pilvuką. 
Švelnus prisilietimas sausai odai.

Ką valgome:
Maistas imunitetui – su kiekvienu šaukštu.

Kūdikis:
Mažų akyčių liga – dakriocistitas. 
Kaip nuraminti pilvuko dieglius. 
Padėkime suskilusiems speneliams. 
Pirmieji vaiko žaislai. 
Kad pienukas tekėtų laisvai. 
Kūdikio odelei – ypatinga priežiūra. 

Mamytė:
Ruošiantis motinystei.

Namai:
Kūdikiui saugūs namai.

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2013 metų ruduo

Riebalai – naudingi organizmui, kadangi padeda įsisavinti riebaluose tirpstančius vitaminus (vit. A, D, E, K), suteikia maisto produktams struktūrą ir skonį, taip pat jie yra kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų pirmtakai. Tačiau nesaikingas riebalų vartojimas, ypač sočiųjų riebalų, gali padidinti cholesterolio kiekį kraujyje, o tai yra vienas iš širdies ir kraujagyslių sistemos ligų išsivystymo rizikos veiksnių.

Visi riebalai skirstomi į sočiuosius ir nesočiuosius riebalus. Nesotieji riebalai dar skirstomi į polinesočiąsias ir mononesočiąsias riebalų rūgštis. Augalinius aliejus kietinant (juos dalinai hidrinant), pakinta mononesočiųjų riebalų rūgščių struktūra ir susidaro transriebalai.

Sočiosios riebalų rūgštys
Iš šių riebalų rūgščių gaunamos energijos kiekis neturėtų sudaryti daugiau kaip 10 proc. per parą gaunamo energijos kiekio. Šios rūšies riebalų rūgščių daugiausia yra gyvūninės kilmės maisto produktuose, tačiau jų yra ir augaliniuose produktuose: kokosų, palmių ir palmių riešutų aliejuje bei kakavos svieste.

Sotieji riebalai padidina kraujyje mažo tankio lipoproteinų (į kurių sudėtį įeina ,,blogasis” cholesterolis, kuris dalyvauja aterosklerozės vystymosi procese) kiekį, todėl gausus sočiųjų riebalų rūgščių vartojimas padidina riziką sirgti lėtinėmis ligomis, ypač vainikinių širdies kraujagyslių ligomis.

Produktai, kuriuose gausu sočiųjų riebalų rūgščių

• Mėsa (kiauliena, jautiena, veršiena, aviena, ir kt.);
• Sviestas, taukai;
• Sūris, ypač kietas sūris;
• Pieno produktai, kuriuose riebalų yra daugiau nei 1 proc., pvz., grietinė;
• Grietinėlė, ledai;
• Šokoladas;
• Sausainiai, pyragai, pyragaičiai.

Nesočiosios riebalų rūgštys
Nors sočiuosius riebalus rekomenduojama keisti nesočiaisiais, tačiau ir juos reikėtų vartoti saikingai, kadangi jų energinė vertė, kaip ir kitų riebalų, yra didelė. Daugiausiai šių riebalų rūgščių aptinkama skystuosiuose aliejuose. Nesočiosios riebalų rūgštys yra dviejų rūšių:

Polinesočiosios riebalų rūgštys
Šios riebalų rūgštys yra labai svarbios organizmui – įeina į ląstelių membranų sudėtį, yra kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų pirmtakai. Kadangi žmogaus organizmas polinesočiųjų riebalų rūgščių nesintetina, jų turime gauti pakankamai su maistu. Su polinesočiosiomis riebalų rūgštimis gaunamas energijos kiekis turėtų sudaryti apie 6-10 proc. per parą gaunamos energijos.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vartojant polinesočiąsias riebalų rūgštis, gali sumažėti „blogojo cholesterolio”, mažėja trombozių rizika, vainikinių širdies kraujagyslių ligų ir širdies ritmo sutrikimų rizika.
Polinesočiųjų riebalų rūgščių yra riebioje žuvyje (silkėje, skumbrėje, lašišoje, upėtakiuose, stintoje), žuvų taukuose, riešutuose (anakardžių, karijų (pekano), migdolų riešutuose), augaliniuose aliejuose (rapsų, kukurūzų, linų sėmenų, sojų, saulėgrąžų).

Mononesočiosios riebalų rūgštys
Tyrimais nustatyta, kad šios rūšies riebalai apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, taip pat yra naudingi žmonėms, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu. Mononesočiųjų riebalų rūgščių yra avokaduose, riešutuose (anakardžių, karijų (pekano), migdolų riešutuose), sėklose, augaliniuose aliejuose (rapsų, alyvuogių, sezamų, žemės riešutų, saulėgrąžų aliejuje).

Transriebalai
Šios rūšies riebalų natūraliai gali būti kai kuriuose gyvūninės kilmės maisto produktuose, bet daugiausiai jų susidaro iš dalies hidrinant nesočiąsias riebalų rūgštis (augalinius aliejus). Augalinis aliejus paverčiamas pusiau kietais riebalais, naudojamais margarinų gamyboje ir komerciniam maisto ruošimui. Nustatyta, kad didesnis transriebalų rūgščių vartojimas didina riziką susirgti koronarine širdies liga, vėžiu ir kitomis lėtinėmis ligomis. Šių riebalų yra spurgose, sausainiuose, krekeriuose, margarine, aliejuje, skrudintose bulvytėse.

Riebalai yra labai kaloringi), todėl gausiai juos vartojant didėja nutukimo rizika. Nutukimas padidina ne tik širdies ir kraujagyslių ligų riziką, bet ir vėžio išsivystymo riziką.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria kaip sumažinti riebalų suvartojimą ir kokius riebalus rinktis:
– Įdėmiai skaitykite produktų etiketėse pateikiamą informaciją ir venkite tų produktų, kurių sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų;
– Rinkitės neriebius pieno produktus, kadangi riebiuose pieno produktuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių. Net ir rinkdamiesi liesesnį produktą atminkite, kad net ir „liesoje” grietinėje vis dar yra nemažas riebalų kiekis (10-12 proc.), tad reikėtų šiuos produktus vartoti saikingai;
– Rinkitės tuos produktus, kurių sudėtyje nėra transriebalų;
– Daug sočiųjų riebalų rūgščių turinčius produktus keiskite maisto produktais, kurių sudėtyje yra mononesočiųjų ar polinesočiųjų riebalų rūgščių, pvz., sviestą pakeiskite augaliniais aliejais, vietoj mėsos dažniau rinkitės žuvį;
– Valgykite tuos produktus, kurių sudėtyje natūraliai nėra daug riebalų: grūdinius produktus, vaisius ir daržoves;
– Valgykite produktus, kurių sudėtyje yra gausu tirpių skaidulų – daržoves, vaisius, ypač obuolius. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad padidinus tirpių skaidulų suvartojimą, sumažėja koronarinės širdies ligos rizikos faktorių, tokių kaip cholesterolis ir trigliceridai, kiekis;
– Pašalinkite sukietėjusius riebalus nuo atvėsusių sriubų, sultinių ar troškinių paviršiaus;
– Ribokite produktų, kuriuose yra „slaptųjų” riebalų, pvz., spurgų, sausainių, krekerių vartojimą;
– Daug sočiųjų riebalų yra paukštienos odelėje, todėl prieš valgydami, ją pašalinkite;
– Jaunesniems nei 2 metų vaikams nereikėtų taikyti riebalų vartojimo apribojimų, kadangi tiek cholesterolis, tiek kiti riebalai yra svarbūs smegenų vystymuisi.