Telšiuose gyvenanti Greta Drąsutavičiūtė sako, kad didžiausia jos motyvacija yra trejų sūnelis Arijus. Jis skatina domėtis įvairiomis gyvenimo sritimis, mokytis, keliauti. Gimus sūneliui Greta atrado kosmetologiją, ėmėsi suknelių nuomos verslo, įstojo studijuoti dietetiką.

Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado kosmetologija, kuri dabar yra ir darbo sritis?

Gimus vaikui pajutau pilnatvės jausmą, labai daug atradau, labiau pažinau save. Sakyčiau, mano požiūris itin prasiplėtė.

Arijus gimė birželio mėnesį ir norėjau kuo daugiau būti su juo gryname ore. Pietų miegelio važiuodavome prie ežero, kur įrengti pasivaikščiojimo takeliai, suoliukai, ramina paukščiukų čiulbesys. Tai buvo nuostabus laikas ir galėjau daug ką apmąstyti: apie džiaugsmą man teikiančią veiklą, ką norėčiau gyvenime daryti. Nuo pat paauglystės domino sveika gyvensena, sportas, buvau įgijusi masažuotojos specialybę. Žavėjo bendravimas su žmonėmis, geros emocijos.

Arijus gimė turėdamas atopinį dermatitą ir tai mane taip įtraukė į kosmetologiją, kad iškart įstojau studijuoti. Dabar, dirbdama kosmetologe, jaučiu didžiulę šios profesijos prasmę ir aistrą šiai veiklai. Vėliau dar pradėjau nuomoti sukneles – kiek džiaugsmo suteikia spindinčios klienčių akys! Užburia nuostabi šventė, kai fotosesijos metu mamytė ir dukrytė atrodo kaip princesės ir tos emocijos išlieka ilgam.

Anksčiau dirbau padavėja restorane. Šį darbą labai mėgau: man patinka bendrauti ir apskritai myliu žmones. Dirbdama ten turėjau aiškų tikslą ir didžiulį norą daryti tai, ką dabar. Kaupiau finansus mokslams, seminarams, įrangai ir pan. Ir svajonė išsipildė!

Nesenai kartu su kosmetologėm iš visos Lietuvos vykau pasitobulinti į Italiją, kuri mane be galo sužavėjo. Ši kelionė buvo mano kita išsipildžiusi svajonė ir dabar svajoju dar kartą ten grįžti. Kelionėje sutikau saviugdos trenerę Gintarę Davainienę, su kuria daug kalbėjom apie savivertę, apie meilę sau, kad savivertė formuojasi iki 4 metų.

Apie vaiko savivertės formavimąsi įdomu bus ir kitoms mamoms. Kaip savo vaikelio savivertę stengiatės ugdyti?

Didžiausias mano prioritetas yra ryšys su vaiku. Būti mama man gražiausia, tyriausia gyvenimo dovana, kurią vertinu ir labai branginu. Aš augu kartu su vaiku. Jis yra lygus su manim ir niekada nesijaučiu aukščiau jo. Gerbiu jį taip pat, kaip ir suaugusį žmogų. Leidžiu jam bandyti – būdama šalia ir nekritikuodama. Domiuosi vaiko savivertės ir pasitikėjimo savimi temomis ir pati save treniruoju palaikančiais žodžiais. Jei vaikas, pavyzdžiui, sudaužo puodelį, nekeliu balso dėl to, nes ryšys su vaiku man svarbesnis nei puodelis. Žodžiai turi didžiulę galią, tad tegul jie būna palaikantys, padrąsinantys, užjaučiantys. Norėdami užauginti laimingus, savimi pasitikinčius, aukštą savivertę turinčius vaikus, turime patys tokie būti.

Papasakokite, kaip tvarkotės su sūnaus atopiniu dermatitu, kaip padėjo dietetikos mokslai?

Mane nuolat žavėjo sveika gyvensena. Jau paauglystėje domėjausi, kokią naudą turi mano valgomas maistas, o jeigu nenaudingas, kam tokį rinktis? Noras gilintis į mitybą atvedė į Klaipėdos kolegiją, kurioje dabar 2 kurse studijuoju dietetiką. Mityba turi didžiulę įtaką mūsų savijautai ir odos būklei. Kai paaugliai ateina veido procedūroms, visų pirma paklausiu, ką jie valgo. Viskas prasideda nuo subalansuotos mitybos ir, žinoma, vandens. Su sūnaus atopiniu dermatitu tvarkausi puikiai: svarbu odą drėkinti emolientais po kiekvieno prausimosi. Maistas turi būti įvairus, reikia daug skaidulų, svarbi žarnyno mikrobiota. 

Sakėte, kad sportuojate, tad galbūt esate sveikos gyvensenos šalininkė?

Sportuoju, sveikai maitinuosi, tačiau nesu linkusi į kraštutinumus – svarbiausia yra saikas. Man tai gyvenimo būdas. Rytais atlieku mankštą, nes tai jau yra įprotis ir tiesiog norisi, valgau visagrūdes košes. Subalansuota mityba ir sportas turi didžiulę naudą ir psichologinei būklei. Arijus taip pat valgo subalansuotą maistą. Dažnai ieškau receptų – palankių vaiko sveikatai. Arijus, matydamas mane sportuojančią, atkartoja mano judesius ir sportuoja kartu. 

Gal turite kokius nors kasdienius ritualus ar tradicijas? Kokias veiklas jūsų šeima mėgsta?

Noriu būti pavyzdys vaikui. Gyvenu širdimi – taip, kaip jaučiuosi geriausiai, darau tai, kas man patinka ir teikia džiaugsmą. Tą noriu įskiepyti ir savo vaikui, kad klausytų savo širdies balso. Arijus auga labai draugiškas, apsuptas begalinės mamos meilės. Esu labai užsiėmusi, todėl, kai esam su vaiku, tai yra tik mūsų laikas, be jokio telefono. Važiuojame pasivaikščioti į mišką, pasiklausyti paukščiukų čiulbėjimo, žaidžiam su kamuoliu, kartu gaminame maistą, konstruojame Lego ir mėgaujamės gyvenimu. Žiemą smagu abiem įkristi į pusnį ir lipdyti sniego angelus, o vasarą abu šokinėjame po balas.

Su sūnum keliaujame po Lietuvą – kiek yra gražių vietų! Lankomės įvairiuose parkuose, vaikštinėjome Vilniuje, prie Gedimino pilies, Bernardinų sode, grožėjomės žydinčiomis sakuromis. Lankomės įvairiuose spektakliuose. Smagi pramoga Arijui buvo važiavimas traukiniu.

Mūsų ryšys yra brangiausia dovana – sūnelio auginimas teikia didžiulę laimę. Augu kartu su vaiku kaip asmenybė ir mane tas labai veža. Gyvenimas mums duotas, kad juo mėgautumės – mes tą ir darome. Mėgaujamės kiekviena diena: einam pasivaikščioti, žaidžiame, kartu dainuojame, šokame, einame į muzikos pamokėles, į baseiną. Sėdame į mašiną ir važiuojame prie jūros pasigrožėti vaizdu. Žaidžiame gaudynių, juokiamės ir džiaugiamės tarp pirštų byrančiu smėliu. Toks mūsų tas nuostabus gyvenimas.

Arijui netrukus bus ketveri ir jis labai laukia savo gimtadienio, o aš galvoju, kaip greit lekia laikas, tačiau mes jo sustabdyti juk negalime, galime tik vertinti, branginti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Kaip organizuojate savo dieną, kad užtektų laiko tiek sūneliui, tiek sau? Kas padeda prižiūrėti vaikelį?

Dažnai sulaukiu klausimo, kaip aš viską spėju. Padeda puiki savijauta, sportas ir laiko planavimas. Man patinka būti užsiėmusiai ir visada stengiuosi kokybiškai praleisti laiką su vaiku. Jei esu su sūneliu, tai šimtu procentu su juo. Svarbu ne tik tai, kiek skiri valandų buvimui su vaiku, taip pat, kaip leidi laiką kartu. Kai prasideda atsiskaitymų metas ir reikia studijoms atlikti užduotis, keliuosi 5 valandą ryte ir, kol vaikas dar miega, aš mokausi. Prižiūrėti Arijų padeda mano mamytė. Ji pati nuostabiausia močiutė, kokia tik gali būti.

Nuo vienerių metų ir 6 mėnesių Arijus pradėjo lankyti darželį ir prie jo vaikas neįtikėtinai lengvai priprato. Tuo metu dar jį maitinau krūtimi – iki pat 2 metų ir 1 mėn. Buvau nusprendusi pabandyti, bet jei vaikui bus didžiulis stresas, maniau, dar palauksiu. Jis visada būdavo man ant rankų, nes norėjau nešioti Arijų tol, kol jam to reikės. Taip vaikas jaučia saugumą, o ir ryšys mezgasi labai stiprus.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Penkiametės Izabelės mama Dovilė Baranauskienė vietoj karjeros mėgstamame darbe pasirinko dukrelės priežiūrą ir ugdymą namuose. Taip nusprendė dėl vaiko gerovės, kad mergaitė augtų apsupta besąlygiškos meilės, vadovaujantis prieraišios tėvystės principais, atliepiant vaiko poreikius. Tėvai neišsiskiria su dukrele ir keliaudami – jie visur drauge. Tik ketvirtam šeimos nariui auksaspalviui retriveriui Toriui tenka palaukti sugrįžtančių namiškių.

Kaip ryžotės palikti darbą, kad galėtumėte namuose auginti dukrelę? Ar nebuvo gaila?

Gyvenime susidėlioju prioritetus, išsigryninu savo norus. Tuomet tikrai nesudėtinga darbą iš namų suderinti su vaiko auginimu. Žinau, kas dabar geriausia man ir mano šeimai. Permainos manęs negąsdina, todėl, gimus vaikui, atsidaviau motinystei.

Į darbą biure planavau grįžti po 3 mėnesių, bet negrįžau ir po 3-ejų metų. Sprendimus pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Jeigu kas nors man, karjeristei, pamišusiai dėl savo darbo, daugybės veiklų, būtų tai pasakę prieš gimstant dukrai, būčiau gardžiai pasijuokus. Dirbau labai mylimą darbą personalo ir rinkodaros vadove finansinėje įstaigoje, puikiame kolektyve. Bet tapus mama mano gyvenimo prioritetai pasikeitė. Liko graži patirtis.

Dėl savo sprendimų tik džiaugiuosi. Gimus vaikui, atsirado ilgai laukta ramybė ir pilnatvė. Išmokau neskubėti, nepavargti, atsisakyti, kas man nesvarbu ir nesukti dėl to galvos. Gyvenu harmonijoje, be didelio ankstesnio tempo, kai reikėjo lėkti, spėti, dalyvauti visur. Dabar man gera neskubėti ir tuo mėgaujuosi. Gera išjausti  akimirkas su vaiku. Raginu ir kitas mamas įsiklausyti į save, būtent jūs žinote geriausiai, ko reikia jums, ko reikia vaikui.

Iš kur semiatės žinių ugdymui? Juk mokytis daugelio dalykų reikia nuo mažumės?

Idėjų semiuosi iš kitų mamų, draugių, skaitau atitinkamas knygas, straipsnius. Kai domiesi, informacija pasiekiama vienu ar kitu būdu. Šiais laikais jos apstu, svarbu tik atsirinkti.  Man, turinčiai edukologijos bakalaurą, tai nesunku. Juokiuosi, kad tik tapusi mama, žinias, įgytas universitete, ir pritaikau praktikoje, nes iki tol niekada nedirbau mokytoja.

Mano visa darbinė patirtis finansiniame sektoriuje, o dabar mokau finansinio raštingumo savo dukrytę. Gerų praktikų patyriau ir išmokau studijuodama pagal  Erasmus programą Suomijoje. Man patinka skandinaviškas požiūris į vaikų ugdymą. Jei ir neturėčiau tokio išsilavinimo, idėjas reiktų tik išsirinkti. 

Namie ugdant vaiką man padeda rutina ir planavimas. Mokomės skaityti, rašyti, matematikos, darom įvairias kūrybines užduotis, sportuojame, muzikuojame, tyrinėjame. Viskas vyksta žaidimo principu ir su gera nuotaika, įkvėpimu. Būna dienų, kai tiesiog paklūstu vaiko norams, ir veikiame tai, ką nori ji, arba lekiame iš namų pramogauti. Myliu ir globoju savo vaiką, tikiu, kad moters pasiekimai ateityje, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, laimė dažnai priklauso nuo jos santykių su mama. Juk būtent šis ryšys dažniausiai ir padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime. 

Nuo kokio amžiaus dukrelė jau keliavo su jumis kartu ir kaip ji jaučiasi kelionėje, kitoje šalyje? Ką iš savo patirties galėtumėt patarti kitiems tėvams, besiruošiantiems keliauti su mažu vaiku?

Mes keliones mėgstanti šeima ir visada keliaujam su vaiku. Mūsų kelionės savarankiškos, pažintinės ir gan aktyvios, kiek tai įmanoma keliaujant su vaiku pagal jo amžių. Izabelės pirma kelionė nelabai ankstyva – vienerių metukų.

Iki 3-ejų metukų dukrelė skrydžių metu miegodavo. Vėliau susidūrėm su ausų skausmu. Man pačiai skraidant reikia vaistų nuo skausmo. Pasitarus su gydytoja, dukrytei prieš kylant irgi duodu sirupo nuo skausmo ir įpurškiu nosies lašų. Skrydžio metu Izabelė užsideda vaikiškas apsaugines ausines, geria vandenį, valgo. Tai tikrai apsaugo nuo skausmo. Lėktuve dukrytė spalvina knygeles, piešia, pasiimam kelioninį žaisliuką, žaidžiam žodžių žaidimą, turim įsirašę filmukų. 

Maršrutus susiplanuojam namuose, o jų laikymasis priklauso nuo situacijos, oro sąlygų ir pan. jau nuvykus. Planuodama kelionę visada žiūriu, ką įdomaus galima nuveikti su vaiku, ką pamatyti, pasiteirauju feisbuke tų miestų grupėse.

Kelionėse dukrytei viskas įdomu. Iki 4 metukų visada imdavome kelioninį vežimėlį, kad pavargusi galėtų pailsėti ir numigti, o mes dėl to nestabdytumėm savo kelionės. Dar ant vežimo ir kuprinę pasikabindavome – nereikia nešti. Vieni pliusai. Kai dukrytė buvo mažesnė, rinkdavausi maršrutus, kurie tinkami važiavimui su vežimėliu. O dabar imam paspirtuką: kiek važiuoja, kiek eina savo kojytėm.

Jeigu rezervuoju pietums ar vakarienei vietas restorane, būtinai pasižiūriu arba pasiteirauju, ar priima su vaikais. Sužiūriu vaikiškus renginius, koncertus ar spektaklius, nuperku iš anksto bilietus. Lankomės teatruose, muziejuose. Nemėgstu zoologijos sodų, bet Paryžiuje esantį labai rekomenduoju – didelė teritorija, dauguma gyvūnų gyvena po atviru dangumi – panašiai kaip laisvėje.

Tik viena kelionė buvo tingėjimui – Zakinto saloje Graikijoje, kai laiką leidome viešbučio teritorijoje ir pajūryje, o buvo tik kelios pažintinės išvykos. Visada keliaujam tam, kad kuo daugiau patirtume ir pamatytume. Visokios kelionės yra naudingos! Nes iš kiekvienos vaikas grįžta gerokai ūgtelėjęs visomis prasmėmis. Kol kas keliaujame tik po Europą, dažniausia kryptis – Italija. Ten važiuojame traukiniais, automobiliu ir daug einam pėsčiomis. Italijoje keliauti su vaiku šaunu: italai myli vaikus, gatvėje senjoros kviečia vakarienės, vaišina ledais.

Artėjant kelionei, visada patikrinu dokumentų galiojimo datas, peržiūriu skrydžių bendrovės bagažo taisykles, nes atsiranda pakeitimų. Prieš kelionę pasirūpinam visais įmanomais draudimais, kiekvienas turime ir  Europos sveikatos draudimo korteles. Visus skrydžiui reikalingus dokumentus laikau vienoje vietoje. Kol laukiam lėktuvo, apžiūrinėjam lėktuvus pro langą, aptariam artėjančią kelionę ir pan.

Visada imu kelioninę vaistinėlę, kurioje yra termometras, pincetas ir  keli būtiniausi vaistai: nuo skausmo ir temperatūros, gerklės perštėjimo, nuo pilvelio bėdų, savo rankinėje visada turiu vaistą nuo  alergijos, kremą nuo vabzdžių įkandimų ir pleistrų. Jeigu kažko prireiktų daugiau – nusiperku vietinėje vaistinėje.

Kaip ir kasdienybėje, taip ir kelionėje, svarbiausia, mano manymu, yra nusiteikimas ir suvokimas, kad viskas yra mūsų požiūrio klausimas.

Lagaminais neapsikraunam, išmokau susikrauti daiktus visai šeimai labai apgalvotai, bet būtinos gražios suknelės man ir dukrytei. Viena kuprinė skiriama daiktams, kurie reikalingi oro uoste ir skrydžio metu.

Tėvams patarčiau pasirūpinti kelioniniu naktipuodžiu. Turim kelioninį  sulankstomą naktipuodį, kuris „auga” su vaiku ir vienkartinių lengvų naktipuodžių. Jie nėra brangūs, paprasti naudoti, saugūs, telpa ir į kišenę, lengvai išlankstomi.

Į vaiko drabužio kišenę įdedu vizitinę, kurioje vieno iš tėvų kontaktai, vardas ir pavardė. Kai keliavau į Italiją viena su vaiku kalėdiniu laikotarpiu, striukės vidinėje pusėje prisiuvau etiketę su kontaktais. Nors Izabelė žino svarbiausius asmens duomenis, bet man taip ramiau. Žinoma, prieš kiekvieną kelionę svarbu aptarti su vaiku elgesio taisykles, viską išaiškinti, išsiaiškinti, ar ji žino, ką turėtų daryti, jeigu pasimestų, kaip elgtis oro uoste, lėktuve.

Izabelė puiki keliautoja, paskutinė kelionė buvo pernai gruodį iš Helsinkio į Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Kelionė buvo ilga ir pilna nuotykių: didelė pūga, elnių bandos pakelėje. Kasmet keliaujam į Italiją, ten malamės traukiniais ir automobiliu. Stengiamės, kad vaikas pažintų pasaulį ne tik iš knygų. Vis dar mūsuose vyrauja nuomonė, su ja susidūrėm ir mes, kad neverta imti vaiko į keliones: tai nepatogu, sunku, jis nieko neprisimins ir pan. Tačiau mums patinka keliauti kartu ir lengva! Taip, vaikas neprisimena pirmųjų savo kelionių, bet prisimenu jas aš, prisiminimai šildys visada, mes žiūrime kartu nuotraukas, vaizdo įrašus.

Ar dažnai dukrelė bendrauja su kitais vaikais, kur susiranda draugų?

Izabelė,  kaip ir aš, komunikabili asmenybė, draugų susiranda visur, kur nueina. Dukrelė turi savo mėgstamus žaidimų kambarius. Nuo ankstyvo amžiaus ji kartu su bendraamžiais lanko mokyklėles. Mums sekasi, nes Izabelę moko nuostabios mokytojos. Pradėjome nuo „Yamahos“, lankėme dailės ir keramikos mokyklą „Džiaugsmo ratas”, muzikinio ir kūrybinio ugdymo studiją „Džimba”. Izabelė nuolat šoka ir dainuoja.

Lankomės teatruose, muziejuose, parodose. Man svarbu, kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Lietuvoje esam buvę visuose vaikiškuose spektakliuose ir viename suaugusiųjų – balete „Bajederė“.  Lankėmės Milano teatre „La Scala”, Paryžiuje „Opera Garnier“.

Kaip jūsų namuose atsirado šuniukas – ne kiekvienam vaikui taip pasiseka? Ką manote, kodėl auginant vaiką verta turėti šuniuką?

Toris mūsų namuose atsirado dar prieš gimstant Izabelei. Aš, nors ir myliu gyvūnus, nesiruošiau turėti dar vieno po šuns netekties vaikystėje.

Mūsų šeimoje įvyko nelaimė – iškeliavo vyro mama, o Toris buvo jos šuo. Į mūsų namus atkeliavo jau suaugęs, didelis baltų pūkų kamuolys su charakteriu. Reikėjo laiko visiems susigyventi, susibičiuliauti. Kaip žinia, netekties skausmą patiria ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Tuo sunkiu laiku mes padėjome jam, jis – mums. Taip į mūsų gyvenimą atėjusios baltos letenytės pėduoja iki šiol. Šuo mūsų gyvenimui suteikė įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatino atrasti naujas kasdienybės spalvas. Tuo sunkiu laiku tai buvo terapija mums visiems.

Torio veislė auksaspalvis retriveris, mano nuomone, ideali vaikams: šuo, atrodo, visada šypsosi, jo šelmiškos ir gėrio pilnos akys, rodos, visada viską supranta, jis yra tikras džiaugsmo skleidėjas. Toris nėra vaiko žaislas, jis žaidimų draugas, visavertis šeimos narys. Žinoma, tam tikros ribos yra ir turi būti. Rūpesčių yra tik dėl Torio sveikatos. Jam jau 13 metų, o per pastaruosius dvejus metus jis patyrė ne vieną operaciją. Bet viskas išgyventa ir nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šuo suteikia mums kasdien. Norintys augintinio turi suprasti, kad tai didelė atsakomybė ir dar didesnė meilė.

Kai išvykstame atostogų, Toriu pasirūpina mūsų prosenelis arba kaimynas. Šunų viešbutis nepasiteisino, po jo Torį vežėme operuoti kojos. Šios veislės agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, yra nulinė. Jie yra bičiuliai, nori su visais draugauti. Izabelė su juo auga ir mokosi švelnumo, ištikimybės, atsakomybės. Žinoma, būna ir pykčių: vieną akimirką nepasidalija žaislais, o kitą jau dovanoja jam savuosius. Jis nuspalvina šeimos dienas savo šėliojimais ir, kaip kažkas pasakė, „leidžia ant savo uodegos suptis gražiausioms mūsų svajonėms“.

Papasakokite apie Izabelės dalyvavimą reklamose, kas paskatino? Kokios įsimintiniausios fotosesijos buvo? Turite daug gražių nuotraukų ir instagrame kuriate šeimos istorijos archyvą. Gal fotografija vieno iš jūsų hobis?

Pirmoji Izabelės fotosesija buvo 2–3 metukų – Lietuvos kūrėjų vaikiškų drabužių reklamai. Už pradžią esu dėkinga savo kursiokei Gintarei, parašiusiai žinutę apie atranką: „Dalyvaukit, tai kaip tik tavo Izabelei.” Niekada iki tol jokiose atrankose nedalyvaudavom. Atrinko. Buvo pirmas susitikimas po uždaros pandemijos. Visi išsiilgę bendravimo – jaudinausi, kaip pavyks.

Pavyko gerai! Vėliau apie atrankas parašydavo bičiuliai, agentūros. Dalyvavimas reklamose, fotosesijose ir filmavimuose Izabelei yra tarsi smagūs žaidimai, ji įsijaučia į vaidmenis. Smagus pasiruošimas, pats procesas ir, žinoma, rezultatas: turi gražių profesionaliai padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Taip pat mokosi finansinio raštingumo – pati planuoja, kaip išleis ar taupys savo uždirbtus pinigus.

Būtent filmavimo aikštelėse užsimezgė gražios draugystės. Jai patinka dėmesys, patinka save matyti reklaminiuose stenduose mieste ar per televizorių.  Man, kaip mamai, svarbu, kokia tai reklama, kokia reklamos žinutė, kaip jausis vaikas. Jeigu kyla abejonių, nedalyvaujam.

Įsiminė amerikietiškai rinkai skirta naujo kraujospūdžio matuoklio su programėle reklama. Izabelė dar ir dabar prisimena įdomių istorijų papasakojusį „netikrą“ senelį, su kuriuo dalyvavo filmavime. Dukrai paliko įspūdį draudimo bendrovės reklama, kur reikėjo ne tik nusifilmuoti, bet ir įrašyti reklamoje skambančią dainelę tikroje garso įrašų studijoje.

Man patinka grožis visur ir visada, taip pat ir gražios nuotraukos. Daug fotografuoju, mėgstu fiksuoti akimirkas. Neleidžiu prisiminimams tūnoti užslėptiems telefone ar kompiuteryje – spausdinuosi nuotraukas. Pildau fotoalbumus, puošiu namus gražiausių akimirkų vaizdais.

Jeigu nefotografuoju pati, žinau į ką galiu kreiptis. Turiu kelis mėgstamus fotografus ir žinau, kad rezultatas bus toks, kokio tikiuosi ir dar geresnis. Visai neseniai dukrytę pakvietė fotografuotis  su alpakomis. Esu dėkinga fotografui už nerealius jausmus ir tobulą rezultatą Žinoma, norint tobulų kadrų, reikia atsakingai pasiruošti: svarbus nusiteikimas, gera nuotaika, derantys drabužiai ir avalynė. 

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Po priklausomybės nuo tėvų vaikystėje, maištavimo periodo paauglystėje, suaugus ateina supratimas, kad jokie draugai niekad nepakeis tėvų ir tų ypatingų santykių, mezgamų nuo pat gimimo. Tai tavo šaknys, be kurių nebūtum tokia, kokia esi. Tuomet visus neišvengiamus skirtumus priimi ramiai ir tolerantiškai. Ypatingi santykiai yra dukros su mama, ir kai pati tampi mama, tie santykiai pereina į naują lygmenį.

Instagramo erdvėje veikianti nuomonės formuotoja pusantrų metų Oskaro mama Vijolė Jočienė sako, kad ypatingai suartėjo su mama būtent tada, kai susilaukė sūnelio.

Ar dažnai susitinkate, bendraujate su mama, močiute?

Dabar bendraujam daug, o susitinkam maždaug 4 kartus per savaitę, kartu su tėvais būname per šventes. Mokykliniais laikais mano ryšys su tėvais visada buvo stiprus, santykiai atšalo studijuojant. Mama norėjo kontroliuoti mano gyvenimą, o aš tam priešinausi. Tada atrodė, kad tėvai blogiausi, geresni yra draugai ir geriau už tėvus išmano įvairiausius dalykus. Vėl suartėjome, kai pati tapau mama, supratau, kad trūksta mamos dėmesio, patarimų ir norisi bendrauti, išklausyti.

Esame skirtingo amžiaus moterys: mama, močiutė, teta ir aš, bet susitikusios galime ilgai kalbėti kuria nors tema. Tai gali būti apie vaiką, kelionę ar kažkokį įvykį, situaciją Lietuvoje.

Visos viena kitai sakome „tu“. Nesuprantu, kai į tėvus ir senelius kreipiasi „jūs“, tas „jūs“ asocijuojasi su tolimesniu žmogumi, pavyzdžiui, garbaus amžiaus mamos drauge, draugės mama.

Kiek jums svarbus ryšys su mama, močiute?

Jeigu santykiai su mama būtų prasti, jausčiausi blogai. Pusę metų su vyru gyvendama užsienyje supratau, kad negalėčiau ilgai gyventi svetur be giminių: atrodo, kad iš manęs kažką išplėšia. Man labai svarbu bendrauti su tėvais, nuvažiuoti aplankyti. Niekas manęs neskatino, neįpareigojo tai daryti, taip yra savaime – iš meilės tėvams, giminaičiams.

Mama su močiute rečiau susiskambina negu aš su jom abiem. Nors ne visada įdomu kalbėti su močiute arba kartais nėra nuotaikos, bet vis tiek turiu išklausyti ir paskambinti. Net užsirašiau kalendoriuje priminimą, kad per darbus nepamirščiau.

Ar svarbus mamos supratimas, palaikymas tam tikrais gyvenimo momentais?

Manęs nemotyvuoja niekas, net giminaičiai, nors pagyrimas „Koka tu šaunuolė, pasiekus tą ar tą“, žinoma, malonus. Auginant vaiką svarbu, kad mama būtų šalia, kai reikia padėtų, jos patarimų dėl vaiko auginimo pasiklausau, bet nusprendžiu pati.

Tėvai neretai linkę pamokyti. Ar dažnai skiriasi jūsų ir mamos ar močiutės požiūris į įvairiausius dalykus? Kaip išsprendžiate šią problemą?

Tikrai labai skiriasi, aš visada pasiginčiju, išsakau savo nuomonę. Pavyzdžiui, močiutė sako: „Ar vaikui ne per šalta, gal jį reikia aprengti, gal nevesk jo ten“. Aš linkusi nutylėti, nors anksčiau komentuodavau, o močiutė užsiplieksdavo, priekaištaudavo: „Kodėl tu nieko nesupranti?“ Dabar verčiau patyliu, sutinku, nes žmogaus nepakeisi, o močiutė nelinki blogo.

Pavyzdžiui, močiutė pataria: „Jūs tik neikit, kur daug žmonių, nes galima užsikrėsti.“ Tad jeigu šiandien buvau prekybos centre, aš jai nesakysiu. Ji ramiau miegos. Pritariu: „Teisingai, ir tu pati nevažiuok“, – taip ją nuraminu.

Mama ne taip dažnai ginčijasi kaip močiutė, jeigu nesutinku su jos nuomone. Ji labiau linkusi apsvarstyti mano požiūrį. Bet vis tiek mama labai mėgsta būti teisi, tuo jos abi su močiute panašios. Dėl daugelio dalykų labiau sutariame su teta – mamos seserim, mūsų ir amžius artimesnis.

Sakoma, kad vaikai ir tėvai negali būti draugai, nes su jais santykiai kitokie… Ką manote apie tai?

Ne visos draugės sutiks su kiekviena mano nuomone, kaip ir mama, bet su mama galėčiau kalbėti ne visom temom, kaip su drauge. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su vyru, mamai galėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, susipykom, papasakoti dėl ko. Nepasakočiau intymesnių dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti su drauge, kaip ir man mama nepasakotų apie santykius su tėčiu.

Pasipasakoju mamai apie verslo reikalus, naujas idėjas. Ne viskas, ką darau, jai patinka, kaip ir kiekvienai draugei. Antra vertus, jeigu tiek daug laiko bendraučiau su drauge, kiek su mama, tai nesutarimų, ginčų atsirastų daugiau. Manau, mama galėtų būti draugė su išlygom.

Tikriausia mano draugė yra teta. Manau, kad jei nutiktų kas nors labai blogo mano gyvenime, pavyzdžiui, sugriūtų verslas, sužinočiau, kad išdavė vyras ar kitą blogą dalyką, tokį, kad pakirstų kojas ir rankas, pirmiausia paskambinčiau tetai. Ji labiausiai mane suprastų, nepriekaištautų, nepamokslautų, nepasakytų kažko, kas sunervintų, o tik palaikytų. Kaip ir vaikas: nors ir mamą, ir tėtį myli vienodai, bet jei kas atsitinka, bėga pas vieną iš jų.

 Kas labiau padeda prižiūrėti sūnelį – mama ar močiutė?

Dažniau padeda mama, ji išėjo iš darbo atostogų, kad daugiau laiko galėtų praleisti su anūku. Su juo pabūna 1–2 kartus per savaitę, o kitomis dienomis visur stengiuosi važiuoti kartu su sūneliu. Tik dabar pirmąkart paliksime vaiką mamai ir išvažiuosime su vyru, bet neilgam – į 4 nakvynių kelionę. Be mūsų Oskaras dar net nemiegojęs, tad žiūrėsime, kaip seksis.

Močiutė labai jaunatviška, tą pastebėjo ir mano instagramo sekėjai, dirba trijuose darbuose, nors jai per 70 metų. Ji yra toks žmogus, kuriam, jeigu sveikas, reikia nuolat judėti, ji turi eiti, bendrauti, realizuoti save, kasdien skirtingai rengtis. Ji tokia ryški persona ir mėgsta išsakyti savo nuomonę.

Gal jau ketinate sūnų leisti į darželį?

Kol kas apie tai negalvoju. Noriu, kad vaikas būtų su manim kiek įmanoma ilgiau. Darželis bet kokiu atveju yra trauma, mažam vaikui daugiau kenkia negu turi pliusų.

Matau, kaip vaikui nuolat reikia mamos: jis atbėga prie manęs apsikabinti 5 kartus per valandą.  Darželyje nebus mamos, tik svetimos moterys, ir dar, jeigu tai geras darželis, 4–5 vaikai. O jie skirtingo charakterio, dažniausiai vienas iš kito kažką atima, gali pastumti. Ir ką tuomet išugdysime – ne meilę, tik pripratimą, kad yra skirtingi žmonės. Manau, kad vaiką galima išleisti į darželį, kai jis supranta, ką reiškia pastumti, atimti, kad yra mama, svetima teta.  Vaikas turi suvokti, kur jis išeina, kitaip jis supras tik tai, kad jį mama kažkur paliko tarp svetimų vaikų ir tetų, ir jam nebus gerai.

Neseniai buvome teatre – paskaičiavau, kad per tas 40 minučių sūnelis pribėgo prie manęs apsikabinti 6 kartus, nors ten buvo labai įdomu. Prie kitų mamų vaikai taip pat nuolat pribėgdavo.

Ypatingai svarbu vaikui atiduoti kuo daugiau meilės pirmuosius 2–3 metus. Tai yra vienintelis gyvenimo etapas, kai gali tiek būti su vaiku, kuriam reikia nuolat tave apsikabinti. O darželyje jis tegalės prieiti prie tetos, kuri jo tikrai neapkabins.

Užsidarę mes nesėdime, einame į kavinę, kur vaikai gali pažaisti, į vaikų kambarius, ten sūnelis bendrauja su kitais vaikais. Namuose irgi turime užsiėmimų: lipdome, klijuojame, šokame, klausomės muzikos.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Susidarykite ryto rutiną

Rytai yra geriausias laikas praleisti kokybišką laiką su šeima. Atsidėkite papildomas 10 ar 15 minučių kiekvieną rytą, per kurias galėtumėte nuveikti kažką dviese su savo vaiku. Tai gali būti bet kas – sulankstyti antklodes, išplauti indus ar ką nors sutvarkyti kambaryje. Tokie nuobodūs namų ruošos darbai gali virsti smagia jūsų ir jūsų vaiko kasdienybe. Taip pat galite šį laiką išnaudoti mankštinantis ar ruošiant pusryčius kartu. Nors iš pažiūros tai gali pasirodyti smulkmenos, tačiau patikėkite – visa tai išliks jūsų vaiko prisiminimuose dar ilgam.

Tyrinėkite gamtą

Leisdami laiką kartu su vaiku gamtoje, galite sustiprinti judviejų emocinį ryšį. Keliaukite į mišką ir supažindinkite vaiką su jį supančiu pasauliu. Net jei gyvenate bute ir negalite greitai ištrūkti į gamtą, galima rasti alternatyvų – čia mišką puikiai atstos miestuose esantys parkai. Tuo tarpu, jei gyvenate name ir galite džiaugtis nuosavu kiemu, pasodinkite kartu su vaiku medelį ar kokį kitą sodinuką. Skatinkite mažylį rūpintis aplinka, kadangi tai – nepaprastai svarbus požiūris, kurį galite perduoti savo atžalai. Beje, laikas gamtoje būtinas ir tuomet, kai vaikas dar visai mažas. Grynas oras lemia sėkmingą jo vystymąsi, stiprina imuninę sistemą bei turi teigiamą įtaką kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemoms. Tiesa, tokiam pasivaikščiojimui būtinas kokybiškas vežimėlis, leidžiantis pravažiuoti per bet kokią dangą. Jeigu kaip tik tokio ieškote, didelį pasirinkimą rasite čia – https://www.varle.lt/vezimeliai/.

Gaminkite kartu

Jums maisto gaminimas šeimai gali būti varginanti užduotis, tačiau jūsų vaikui, trokštančiam praleisti daugiau laiko su jumis, tai gali būti ypatingas užsiėmimas. Be abejo, kartais gali pasirodyti, jog paprasčiau ir greičiau tai padaryti būtų pačiam, tačiau jei gaminsite kartu, jūsų vaikas išmoks daug naudingų įgūdžių, kuriuos tikrai sėkmingai panaudos ateityje. Taip pat galite lavinti vaiko kūrybiškumą ir leisti jam sugalvoti, ką jis norėtų pagaminti. Tokiu būdu ne tik išmokysite naujų įgūdžių, bet ir padėsite atrasti naujų skonių.

Skaitykite

Nėra nieko, kas galėtų nugalėti klasikinę pasaką prieš miegą, kai norite kokybiškai praleisti laiką su vaiku. Visai nesvarbu, ar tai būtų jūsų vaiko išsirinkta knygelė, ar kažkas, kas nutiko jūsų pačių vaikystėje, skaitymas / pasakojimas prieš miegą yra būtent tai, kas sukurs gilų ir daug glaudesnį ryšį tarp jūsų ir vaiko. Be viso to, tai dar skatina vaikų norą skaityti daugiau. Beje, kadangi vaikams skirtų knygų yra išties labai daug, knygą rinkitės kartu su vaiku – tai bus ir pramoga jam, ir palengvinimas jums, nes tiksliai žinosite, ko nori jūsų mažylis. Daug įvairiausių knygų geriausiomis kainomis rasite čia – https://www.varle.lt/knygos/.

Žaiskite stalo žaidimus

Vietoj to, jog duotumėte savo telefoną ar planšetę vaikui tuomet, kai jis nuobodžiauja, geriau susėskite kartu ir išmokykite jį žaisti pasirinktą stalo žaidimą. Stalo žaidimai visuomet sujungia visą šeimą ir net tampa dažnos šeimos tradicija. Galbūt ir jūs bendru nutarimu kiekvieną penktadienio vakarą skirsite būtent šiam tikslui? Tai puikus būdas ne tik suartinti šeimos narius, bet ir ugdyti vaiko loginį mąstymą. Šiuo metu rinkoje galima rasti pačių įdomiausių žaidimų, skirtų atitinkamų amžiaus grupių vaikams. Nors iš pradžių gali atrodyti, jog stalo žaidimai tinkami vaikams tik nuo mokyklinio amžiaus, iš tiesų yra daugybė jų, skirtų ir patiems mažiausiems darželinukams. Tikimės, jog šios idėjos padės atrasti tokią veiklą, kuri suartins ir pradžiugins net ir pačiomis niūriausiomis dienomis!