Po priklausomybės nuo tėvų vaikystėje, maištavimo periodo paauglystėje, suaugus ateina supratimas, kad jokie draugai niekad nepakeis tėvų ir tų ypatingų santykių, mezgamų nuo pat gimimo. Tai tavo šaknys, be kurių nebūtum tokia, kokia esi. Tuomet visus neišvengiamus skirtumus priimi ramiai ir tolerantiškai. Ypatingi santykiai yra dukros su mama, ir kai pati tampi mama, tie santykiai pereina į naują lygmenį.
Instagramo erdvėje veikianti nuomonės formuotoja pusantrų metų Oskaro mama Vijolė Jočienė sako, kad ypatingai suartėjo su mama būtent tada, kai susilaukė sūnelio.
Ar dažnai susitinkate, bendraujate su mama, močiute?
Dabar bendraujam daug, o susitinkam maždaug 4 kartus per savaitę, kartu su tėvais būname per šventes. Mokykliniais laikais mano ryšys su tėvais visada buvo stiprus, santykiai atšalo studijuojant. Mama norėjo kontroliuoti mano gyvenimą, o aš tam priešinausi. Tada atrodė, kad tėvai blogiausi, geresni yra draugai ir geriau už tėvus išmano įvairiausius dalykus. Vėl suartėjome, kai pati tapau mama, supratau, kad trūksta mamos dėmesio, patarimų ir norisi bendrauti, išklausyti.
Esame skirtingo amžiaus moterys: mama, močiutė, teta ir aš, bet susitikusios galime ilgai kalbėti kuria nors tema. Tai gali būti apie vaiką, kelionę ar kažkokį įvykį, situaciją Lietuvoje.
Visos viena kitai sakome „tu“. Nesuprantu, kai į tėvus ir senelius kreipiasi „jūs“, tas „jūs“ asocijuojasi su tolimesniu žmogumi, pavyzdžiui, garbaus amžiaus mamos drauge, draugės mama.
Kiek jums svarbus ryšys su mama, močiute?
Jeigu santykiai su mama būtų prasti, jausčiausi blogai. Pusę metų su vyru gyvendama užsienyje supratau, kad negalėčiau ilgai gyventi svetur be giminių: atrodo, kad iš manęs kažką išplėšia. Man labai svarbu bendrauti su tėvais, nuvažiuoti aplankyti. Niekas manęs neskatino, neįpareigojo tai daryti, taip yra savaime – iš meilės tėvams, giminaičiams.
Mama su močiute rečiau susiskambina negu aš su jom abiem. Nors ne visada įdomu kalbėti su močiute arba kartais nėra nuotaikos, bet vis tiek turiu išklausyti ir paskambinti. Net užsirašiau kalendoriuje priminimą, kad per darbus nepamirščiau.
Ar svarbus mamos supratimas, palaikymas tam tikrais gyvenimo momentais?
Manęs nemotyvuoja niekas, net giminaičiai, nors pagyrimas „Koka tu šaunuolė, pasiekus tą ar tą“, žinoma, malonus. Auginant vaiką svarbu, kad mama būtų šalia, kai reikia padėtų, jos patarimų dėl vaiko auginimo pasiklausau, bet nusprendžiu pati.
Tėvai neretai linkę pamokyti. Ar dažnai skiriasi jūsų ir mamos ar močiutės požiūris į įvairiausius dalykus? Kaip išsprendžiate šią problemą?
Tikrai labai skiriasi, aš visada pasiginčiju, išsakau savo nuomonę. Pavyzdžiui, močiutė sako: „Ar vaikui ne per šalta, gal jį reikia aprengti, gal nevesk jo ten“. Aš linkusi nutylėti, nors anksčiau komentuodavau, o močiutė užsiplieksdavo, priekaištaudavo: „Kodėl tu nieko nesupranti?“ Dabar verčiau patyliu, sutinku, nes žmogaus nepakeisi, o močiutė nelinki blogo.
Pavyzdžiui, močiutė pataria: „Jūs tik neikit, kur daug žmonių, nes galima užsikrėsti.“ Tad jeigu šiandien buvau prekybos centre, aš jai nesakysiu. Ji ramiau miegos. Pritariu: „Teisingai, ir tu pati nevažiuok“, – taip ją nuraminu.
Mama ne taip dažnai ginčijasi kaip močiutė, jeigu nesutinku su jos nuomone. Ji labiau linkusi apsvarstyti mano požiūrį. Bet vis tiek mama labai mėgsta būti teisi, tuo jos abi su močiute panašios. Dėl daugelio dalykų labiau sutariame su teta – mamos seserim, mūsų ir amžius artimesnis.
Sakoma, kad vaikai ir tėvai negali būti draugai, nes su jais santykiai kitokie… Ką manote apie tai?
Ne visos draugės sutiks su kiekviena mano nuomone, kaip ir mama, bet su mama galėčiau kalbėti ne visom temom, kaip su drauge. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su vyru, mamai galėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, susipykom, papasakoti dėl ko. Nepasakočiau intymesnių dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti su drauge, kaip ir man mama nepasakotų apie santykius su tėčiu.
Pasipasakoju mamai apie verslo reikalus, naujas idėjas. Ne viskas, ką darau, jai patinka, kaip ir kiekvienai draugei. Antra vertus, jeigu tiek daug laiko bendraučiau su drauge, kiek su mama, tai nesutarimų, ginčų atsirastų daugiau. Manau, mama galėtų būti draugė su išlygom.
Tikriausia mano draugė yra teta. Manau, kad jei nutiktų kas nors labai blogo mano gyvenime, pavyzdžiui, sugriūtų verslas, sužinočiau, kad išdavė vyras ar kitą blogą dalyką, tokį, kad pakirstų kojas ir rankas, pirmiausia paskambinčiau tetai. Ji labiausiai mane suprastų, nepriekaištautų, nepamokslautų, nepasakytų kažko, kas sunervintų, o tik palaikytų. Kaip ir vaikas: nors ir mamą, ir tėtį myli vienodai, bet jei kas atsitinka, bėga pas vieną iš jų.
Kas labiau padeda prižiūrėti sūnelį – mama ar močiutė?
Dažniau padeda mama, ji išėjo iš darbo atostogų, kad daugiau laiko galėtų praleisti su anūku. Su juo pabūna 1–2 kartus per savaitę, o kitomis dienomis visur stengiuosi važiuoti kartu su sūneliu. Tik dabar pirmąkart paliksime vaiką mamai ir išvažiuosime su vyru, bet neilgam – į 4 nakvynių kelionę. Be mūsų Oskaras dar net nemiegojęs, tad žiūrėsime, kaip seksis.
Močiutė labai jaunatviška, tą pastebėjo ir mano instagramo sekėjai, dirba trijuose darbuose, nors jai per 70 metų. Ji yra toks žmogus, kuriam, jeigu sveikas, reikia nuolat judėti, ji turi eiti, bendrauti, realizuoti save, kasdien skirtingai rengtis. Ji tokia ryški persona ir mėgsta išsakyti savo nuomonę.
Gal jau ketinate sūnų leisti į darželį?
Kol kas apie tai negalvoju. Noriu, kad vaikas būtų su manim kiek įmanoma ilgiau. Darželis bet kokiu atveju yra trauma, mažam vaikui daugiau kenkia negu turi pliusų.
Matau, kaip vaikui nuolat reikia mamos: jis atbėga prie manęs apsikabinti 5 kartus per valandą. Darželyje nebus mamos, tik svetimos moterys, ir dar, jeigu tai geras darželis, 4–5 vaikai. O jie skirtingo charakterio, dažniausiai vienas iš kito kažką atima, gali pastumti. Ir ką tuomet išugdysime – ne meilę, tik pripratimą, kad yra skirtingi žmonės. Manau, kad vaiką galima išleisti į darželį, kai jis supranta, ką reiškia pastumti, atimti, kad yra mama, svetima teta. Vaikas turi suvokti, kur jis išeina, kitaip jis supras tik tai, kad jį mama kažkur paliko tarp svetimų vaikų ir tetų, ir jam nebus gerai.
Neseniai buvome teatre – paskaičiavau, kad per tas 40 minučių sūnelis pribėgo prie manęs apsikabinti 6 kartus, nors ten buvo labai įdomu. Prie kitų mamų vaikai taip pat nuolat pribėgdavo.
Ypatingai svarbu vaikui atiduoti kuo daugiau meilės pirmuosius 2–3 metus. Tai yra vienintelis gyvenimo etapas, kai gali tiek būti su vaiku, kuriam reikia nuolat tave apsikabinti. O darželyje jis tegalės prieiti prie tetos, kuri jo tikrai neapkabins.
Užsidarę mes nesėdime, einame į kavinę, kur vaikai gali pažaisti, į vaikų kambarius, ten sūnelis bendrauja su kitais vaikais. Namuose irgi turime užsiėmimų: lipdome, klijuojame, šokame, klausomės muzikos.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
