Nuotolinis darbas – tėvų teisė

Darbuotojai, auginantys vaiką iki 8 metų, vieni auginantys vaiką iki 14 metų ar vaiką su negalia iki 18 metų, turi teisę prašyti leisti dirbti nuotoliniu būdu. Darbdavys privalo svarstyti tokį prašymą. „Jeigu darbdavys atsisako jį tenkinti, jis privalo pateikti pagrįstą ir motyvuotą atsakymą, įrodydamas, kad nuotolinis darbas sukeltų per dideles sąnaudas dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų“, – akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė.

Ši nuostata padeda darbuotojams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, ypač vasarą, kai reikia pasirūpinti vaikų užimtumu.

Atostogų suteikimo prioritetai

Darbo kodeksas taip pat numato aiškius prioritetus, sudarant kasmetinių atostogų grafiką. Prioritetas teikiamas šioms darbuotojų grupėms:

• darbuotojams, auginantiems vaiką iki 3 metų;
• darbuotojams, auginantiems vaiką iki 14 metų;
• darbuotojams, auginantiems vaiką su negalia iki 18 metų;
• darbuotojams, auginantiems du ar daugiau vaikų.

Aukščiau pateiktos darbuotojų kategorijos yra nurodytos prioriteto tvarka. Taigi kiekviena pirmiau įvardyta darbuotojų grupė turi pirmumo teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką kitos atžvilgiu.

Tai reiškia, kad darbdavys privalo pirmiausia atsižvelgti į šių darbuotojų norus dėl kasmetinių atostogų laiko pasirinkimo. „Darbdavys turi šių darbuotojų pageidavimus laikyti prioritetiniais ir atsižvelgti į juos pirmiausia, – sako I. Piličiauskaitė-Dulkė. – Tik tuomet, kai atsižvelgta į šių grupių norus, svarstomi kitų darbuotojų pageidavimai.“

Nemokamos atostogos – papildoma galimybė

Darbo kodeksas taip pat suteikia teisę tam tikroms darbuotojų grupėms gauti nemokamas atostogas. Darbuotojai, auginantys vaiką iki 14 metų, turi teisę į iki 14 kalendorinių dienų nemokamų atostogų. Darbuotojai, auginantys vaiką su negalia iki 18 metų, gali gauti iki 30 kalendorinių dienų nemokamų atostogų. Tokias atostogas darbdavys privalo suteikti darbuotojo prašymu, tačiau jų metu darbo užmokestis nemokamas.

Šios darbo teisės nuostatos padeda užtikrinti, kad darbuotojai galėtų ne tik dirbti, bet ir rūpintis šeima, ypač tada, kai vaikai atostogauja, o tėvai privalo ieškoti sprendimų, kaip viską suderinti.

Visa informacija apie darbo ir šeimos derinimą – mūsų svetainės Šeimos ir darbo skiltyje.

Valstybinės darbo inspekcijos informacija

Planavimas

Apsvarstykite, kam reikia pritaikyti būstą, ir ar įmanoma pertvarkyti esamą išplanavimą. Siekite sukurti zoną, kurią visi šeimos nariai galėtų vadinti sava.

Tarkim, nuosavas daugiaaukštis namas gali būti tinkamas privačioms zonoms kurti, tačiau svarbiausias veiksnys yra prieiga. Vyresnio amžiaus giminaičiams gali būti sunku įveikti laiptus, todėl viršutinio aukšto renovacija gali būti netinkama. Kita vertus, viršutinį aukštą galima paskirti suaugusiems vaikams. Reikia išsiplėsti? Geriausia būtų apsvarstyti galimybę pastatyti priestatą pirmame aukšte, jei turite nuosavą namą.

Net ir bendroje erdvėje norisi turėti nuosavybės ir privatumo jausmą. Skirtinguose kampuose išdėstykite kiekvieno daiktus. Šviesus medis ir balta tekstilė prie tamsių sienų suteikia kambariui suaugusiųjų dievinamą šiuolaikišką išvaizdą ir ramybės jausmą mažiesiems.

Atskirtis

Ypač paaugliams ir suaugusiems šeimos nariams pasistenkite įrengti atskirą miegamąjį ir vonios kambarį. Tačiau yra keletas dizaino gudrybių, galinčių padėti maksimaliai išnaudoti mažesnį plotą vyresniems paaugliams ir vaikams, pavyzdžiui, įrengti antresolės miegamąją platformą arba įmontuoti sieninę lovą.

Jei auginate mažus vaikus, paruoškite bendrą žaidimų zoną pabuvimui kartu. Rinkitės suaugusiųjų dydžio rašomąjį stalą, kuriuo galėtų pasinaudoti ir vaikas, sėdėdamas ant aukštesnės kėdės. Sieną parenkite taip, kad būtų galima ant jos piešti kreida.

Saugumas

Reikia pagalvoti ir apie praktinius aspektus. Nepamirškite, kad šaltuoju metų laiku seneliui gali reikėti šiltesnio kambario nei kitiems namiškiams, todėl galbūt norėsite įrengti šildymo sistemą, leidžiančią nustatyti skirtingą temperatūrą skirtingose zonose. Geras apšvietimas, neslidūs paviršiai, turėklai, svirtinės durų rankenos ir čiaupai – tai tik keletas dalykų, palengvinančių ir padarančių saugesnį tiek pagyvenusių, tiek labai jaunų asmenų gyvenimą. 

Vaiko kambariui apsvarstykite tokį apšvietimą, kuris ne tik palengvins žaidimus bei skaitymą, bet ir kartu sukurs saugumo jausmą, ypač pabudus vidury nakties. Vaiko miegamajam paskirkite kambarį priešais savo, kad lengvai pasiektumėte vienas kitą.

Interjeras

Patenkinti skirtingų kartų įsivaizdavimą, koks yra gražus interjeras, gali būti sudėtinga, ypač jei močiutė trokšta perkelti savo mėgstamų antikvarinių baldų kolekciją į minimalistinius, skandinaviško stiliaus namus. Ruošiant atskiras zonas, bus lengviau atsižvelgti į stiliaus skirtumus, bet jei dalinsitės bendromis erdvėmis, leiskite visiems pareikšti savo nuomonę. Formuoti interjerą padės dekoracijos iš formadore.lt. Jei visiems namiškiams patinka gražūs daiktai, leiskite kiekvienam išsirinkti bent keletą stilingų akcentų. Tokiu būdu visi jausis prisidėję prie namų kūrimo.

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Tačiau, kartais nutinka taip, kad, atsižvelgiant į šią didelę vyro palaikymo naudą, gimus vaikeliui į tėtį ir imama žiūrėti daugiausia tik kaip į tam tikras funkcijas privalantį atlikti pagalbininką. Pamirštama, kad jis šiuo pokyčių laikotarpiu, laukiantis ir susilaukus vaikelio, taip pat patiria daug įvairių jausmų, emocijų, iššūkių ir pokyčių. Negalime iš vyro tik reikalauti besąlygiško palaikymo ir įsitraukimo, pamiršdami pasigilinti, ką tuomet tenka išgyventi jam pačiam.

Šiame skyriuje aptarsime, kaip jaučiasi vyrai tapdami tėvais, kas juos jaudina kalbant apie žindymą bei kaip geriausiai jie galėtų įsitraukti į tėvystės pareigas, palaikydami savo žindančią moterį.

Vyro savijauta tapus tėčiu

 Tapę tėvais, vyrai susiduria su daugybe iššūkių ir visa tai paveikia jų emocinę savijautą. Dažnai ankstyvuoju laikotarpiu po vaikelio gimimo vyrai išgyvena didesnį nei įprastai nerimą ir stresą, jiems padidėja rizika susirgti depresija. Vyrai, kurie susilaukia vaiko, šešias savaites po jo gimimo jaučia didesnį nuovargį, irzlumą, stipresnes depresines nuotaikas, nervingumą, dėmesio koncentracijos sumažėjimą, juos dažniau kankina nemiga, galvos skausmas, nugaros skausmai ir peršalimo ligos.

Stipresnis stresas vyrams dažniausiai pasireškia jau laukiantis vaikelio ir tai yra susiję su daugeliu psichologinę būseną lemiančių veiksnių: finansiniais sunkumais, gyvenimo būdo pokyčiais, identiteto pasikeitimu, o ypač santykių su žmona problemomis bei menku socialinių ryšių tinklu. Pastarieji nesklandumai lemia didesnį psichologinį pažeidžiamumą. Nepasitenkinimas tarpusavio santykiais, įvairūs sunkūs išgyvenimai prieš susilaukiant vaikelio, anksčiau buvusi depresija, socialinės paramos stoka bei ribotas suvokimas, ko iš vyro tikimasi susilaukus vaikelio, gali kelti nerimą bei padidinti depresijos riziką.

Nereikia galvoti, kad tik moterys patiria stresą tapusios mamomis. Tose situacijose, kuriose stresą patiria moteris, stresą išgyvena ir vyras. Nors vyrams psichiniai sunkumai po vaiko gimimo pasireiškia šiek tiek silpniau nei moterims, tačiau visokios problemos veikia juos abu. Būtina paremti vienas kitą ir ieškoti pagalbos, nes jei ir moterį, ir vyrą tuo pačiu metu ištinka depresija po gimdymo, jie veikia vienas kitą ir jų būklė dar pasunkėja. Jei vaikui tenka augti su abiem depresija susirgusiais tėvais, tai neigiamai veikia jo socialinę, psichologinę ir pažintinę raidą. Gera žinia ta, kad jei tik moteris serga depresija po gimdymo, sveikas tėtis turi galimybę kompensuoti tai, ko vaikelis negauna iš mamos ir apsaugoti nuo žalingų mamos depresijos padarinių jo vystymuisi.

Taigi, matome, kad vyro vaidmenų pokyčiai, laukiantis ir susilaukus vaikelio, turi reikšmingos įtakos jo savijautai. Kad būtų mažiau streso ir įtampos, labai svarbu ruoštis laikui, kai vaikelis gims. Svarbu domėtis vaiko priežiūra, raidos ypatumais, maitinimo ir miego klausimais, galimais pavojais poros santykiams ir kitais ne tik mamos, bet ir tėčio laukiančiais iššūkiais. Kuo daugiau žinių – tuo mažiau nežinomybės ir nerimo. Žinojimas, kas laukia ir kaip su tuo galės susitvarkyti, vyrui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Taip pat labai svarbu apgalvoti, į ką bus galima kreiptis pagalbos įvairiais klausimais, turėti aplinkinių rato paramą ir rūpintis sveikata, kad užklupus iššūkiams pakaktų energijos juos įveikti.    

Kas vyrus neramina žindymo pasirinkimuose?

Viena svarbiausių iš daugybės temų, kurias reikia aptarti ir apgalvoti laukiantis vaikelio, yra jo maitinimas. Nors vyrai būna linkę žindymą vertinti palankiai, tačiau, kai susilaukia vaikų, vis dėlto dažnai turi mažai žinių apie žindymo naudą. Pastebėta, jog vyrai turi mažiau žinių apie žindymą ir palankesnį požiūrį į maitinimą mišiniais, lyginant su moterimis. Todėl jie paprasčiau žiūri į pasiūlymus vaiko mitybą papildyti mišiniu, o tai gali tapti įtampos šaltiniu santykiuose su žindančia moterimi, kai jos nuomonė yra kitokia. Manoma, kad taip įprastai atsitinka stokojant žinių, kadangi vyrai apskritai mažiau domisi žindymo tema, nes jie negali nei gimdyti, nei žindyti, tad nesijaučia tiesiogiai su tuo susiję, o ir daugelis reklamų apie žindymo naudą yra orientuotos į moteris ir sulaukia mažiau vyrų dėmesio.

Vis dėlto, galime pasidžiaugti, kad vis daugiau porų renkasi natūralų kūdikio maitinimą – žindymą. Daugelis tokį sprendimą priima lengvai, tačiau yra ir tokių porų, kur diskusijos verda ilgiau ir karščiau. Egzistuoja įvairūs klausimai apie žindymą, kurie gali jaudinti vyrus, turinčius ne išsamią, o tik dalinę, ir kartais įvairiais mitais bei gandais apipintą informaciją.

Viena iš aplinkybių, kuri gali sukelti vyro abejones dėl žindymo ir padidinti jausmą, jog jis paliktas nuošalyje ir nebeįdomus moteriai, yra tai, jog kai kurioms moterims žindymo laikotarpiu daugiau ar mažiau susilpnėja lytinis aktyvumas. Dažnai šis moterų lytinio aktyvumo sumažėjimas siejamas su žindymu. Iš dalies žindymas gali paveikti seksualinį gyvenimą, tačiau tai tik vienas iš keleto reikšmingų veiksnių. Visų pirma reikia pastebėti, kad seksualinis gyvenimas bei moters savijauta santykiaujant pradeda kisti jau nėštumo metu, o vėliau yra paveikiami gimdymo patirties bei įvairių tiek fizinių, tiek aplinkybių pokyčių, atsiradusių po gimdymo. Žindymas yra tik vienas iš jų. Vadinasi, net ir nežindančios moterys patiria seksualinio gyvenimo sunkumų ir pokyčių po vaikelio gimimo. Taigi, jei vyras atkalbės moterį žindyti vaikelį, bijodamas, kad tai paveiks poros lytinius santykius, tikrai neapsisaugos nuo pokyčių – jie bus bet kokiu atveju, ir su tuo reikia susitaikyti bei rasti būdų, kaip atsiradusius sunkumus įveikti arba laikinai kompensuoti kitais dalykais.

Kai kurie vyrai nerimauja, kad glaudi mamos ir vaiko sąveika bei nuolatinis buvimas kartu dėl žindymo gali apsunkinti jų, kaip tėčių, galimybes kurti santykį su vaiku. Kartais net ir tie vyrai, kurie yra palankūs žindymui, jaučia pavydą, matydami mamos ir vaiko glaudų santykį. Tokia tėčių savijauta gali lemti, jog jie atideda pastangas kurti savo ryšį su vaikeliu iki jo nujunkymo. Tačiau tai yra didelė klaida ir taip daryti nereikėtų. Priešingai, jei tėtis nori kurti ir puoselėti glaudžius santykius su vaiku, tai geriausia pradėti tuojau po gimimo – kaip ir mama pradeda vaikelį žindyti iškart jam gimus. Ryšio kūrimas prasideda nuo psichologinės vyro savijautos tapus tėčiu – to, ką jis jaučia savo vaikui, kaip jaučiasi būdamas šio vaikelio tėvu. Tokios pastangos įsisąmoninti savo tėvystę kloja tvirtus jų abiejų ryšio pamatus.

Taigi tėčio santykių su vaiku puoselėjimui tikrai nebūtinas beveik nuolatinis fizinis sąlytis, kokį turi žindanti mama. Tyrimai patvirtina, kad ir žindant betarpiškai nedalyvaujantys artimieji gali sukurti gerą ryšį su vaiku. Svarbiausia, kad tėtis kuo artimiau bendrautų su vaiku. Vaikas turi kartkartėmis matyti tėvo veidą, girdėti jo balsą, jausti prisilietimą. Maudynės, sauskelnių keitimas, nešiojimas – tai puiki praktika kuriant ryšį su vaikeliu, ir visa tai galima daryti, kai vaikelis nėra žindomas, o mama turi atlikti kitus svarbius darbus bei spėti pasirūpinti savimi.

Dar viena iš prieštaringai vertinamų temų yra kūdikio žindymas viešumoje. Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie tokį žindymą yra palanki, tačiau, kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai, kadangi moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Dažniausiai toks požiūris kyla iš nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas. Taigi reikėtų išnagrinėti žindymo viešumoje temą, aptariant krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuojant, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas. Taip pat reiktų iš anksto apgalvoti, kaip ramiai ir pasitikint savo pasirinkimais atlaikyti kitų žmonių neigiamą požiūrį į žindymą, ypač viešumoje.

Vyrai – neatsiejama sėkmingo žindymo dalis

Tėvo vaidmuo labai reikšmingas nuo pat nėštumo ir pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Sėkmingai žindymo pradžiai svarbus vyro dalyvavimas gimdymo procese, stengiantis, kad moteris patirtų kuo mažiau streso. Tiek mamos, tiek vaikelio nerimas nėštumo bei gimdymo laikotarpiu lemia vėlesnę pieno liaukų veiklos pradžią. Vyro vaidmuo taip pat itin reikšmingas prižiūrint vaikelį pirmosiomis dienomis, paremiant žindančią mamą – visa tai padeda užvesti žindymo motoriuką ir palaiko jo sėkmingą veikimą bei stiprina moters pasitikėjimą savimi.

Svarbu, kad vyro palaikymas žindymo laikotarpiu apimtų ne tik su žindymu susijusius klausimus ar veiksmus – bet kokia pagalba prižiūrint vaikelį atitinkamai yra ir pagalba žindant: kuo moteriai lengvesnė kasdienybė, tuo sėkmingesnis ir žindymas. Dalyvauti vaikelio auginime reiškia nepalikti visų rūpesčių tik mamai. Tad tėčiui derėtų domėtis, kartu su mama pasitarti, padiskutuoti – tiek pasirenkant kaip kūdikėlį geriau maitinti, tiek ir vėliau svarstant įvairius su žindymu susijusius reikalus. Sprendimus priimant abiem drauge vėliau būna lengviau atlaikyti aplinkinių spaudimą, skeptiškus komentarus ir kritiką.

Vyro požiūris į žindymą yra labai reikšmingas ir stipriai veikia moters požiūrį, todėl būtina domėtis žindymo tema dar iki susilaukiant vaikelio: skaityti apie žindymo naudą, lankyti paskaitas, kuriose kalbama apie tai. Žindymo nauda yra didžiulė tiek vaikui, tiek mamai, tiek šeimos gyvenimui apskritai, tad reikia tik pasidomėti ir įsidėmėti.

Dažnai moterys tiesiog nori jausti, kad vyras yra šalia – jos siekia bendrumo ir patvirtinimo, kad vaiko auginimas yra abiejų laimė ir pareiga. Moteriai reikia pajusti, kad tėtis vaikelio auginime dalyvauja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dažnai, net ir vyrui esant labai rūpestingam, moteriai kažko trūksta. Pavyzdžiui, ji norėtų, kad jis ne tik išvirtų arbatos ir atneštų su užkandžiu žindančiai mamai, bet taip pat ilgėliau pasėdėtų šalia, pabendrautų su ja ir kartu pasidžiaugtų vaikeliu. Moteriai reikia dėmesio, kurio ji gali stokoti, nes gimus vaikeliui natūraliai viskas namų pasaulyje ima suktis aplink jį. Dažnai mamos, visą dėmesį skirdamos vaikeliui, pasijaučia taip, tarsi jų pačių nelieka. Moteris norėtų, kad kažkas pasidomėtų ir ja: ką ji jaučia, apie ką mąsto ir svajoja, ko pasiilgo, kokių turi tikslų ir planų. Ši emocinė parama pirmiausiai laukiama iš vyro. 

Dažnai moterims kelia pyktį vyrų nesugebėjimas suteikti joms pagalbą žindant, o vyrai tiesiog nežino, kuo ir kaip galėtų padėti – juk tėtis neturi krūtų ir negali pažindyti už mamą. Tačiau galima padėti moteriai nudirbti visus kitus darbus – taip jai liks daugiau laiko, jėgų ir ramybės žindymui. Tai gali būti vaikelio maudymas, žaidimai su juo, panešiojimas, aprengimas, pasakų skaitymas, sauskelnių keitimas, išėjimas pasivaikščioti, pavežiojimas vežimėlyje. Beje, tai tikrai padės tėčiui ir megzti ryšį su vaikeliu.

Vyro emocinio skydo taip pat reikia atlaikant aplinkinių klausimus ir komentarus dėl žindymo pasirinkimų. Moteris, augindama vaikelį, yra labiau pažeidžiama nei iki motinystės, tad aplinkinių kritiškos užuominos ir įkyresnės atakos prieš jos sprendimus vaikelio auginimo klausimais kelia daug įvairių, kartais ir labai nelengvų emocijų. Jai norisi sulaukti palaikymo, supratimo, turėti užnugarį, už kurio galima nuo viso to pasislėpti ir pailsėti. Vyro empatija, supratingumas ir palaikymas yra ypatingai svarbūs ir žindymo sėkmei.

 Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Išklausykite vaiką ir supraskite jo jausmus

Iš tiesų vaiko patiriamas skausmas dėl tėvų skyrybų greitai nepraeina. Abiejų tėvų elgesys šiuo visai šeimai nelengvu periodu lemia tolimesnį vaiko gyvenimą, jo raidą ir gerovę.

Ankstyvoje vaikystėje reakcija į tėvų skyrybas gali būti regresyvus elgesys. Mažiems vaikams sunku suprasti šeimoje vykstančias permainas ir jie linkę kaltinti save. Mokyklinio amžiaus vaikas dėl streso gali blogiau mokytis, tapti uždaras, jam prasčiau seksis santykiai už namų ribų. Paaugliai jaučiasi išduoti, jie nerimauja dėl ateities ir būsimos finansinės padėties. Nors jie jaučia stiprius netekties bei liūdesio jausmus, stengiasi kuo mažiau laiko praleisti namuose, tačiau daugelis paauglių palaiko ir užjaučia tėvus.

Dažnai po skyrybų vaikus užplūstantis liūdesio laikotarpis gali trukti iki kelių mėnesių. Kai kurie vaikai į skyrybas reaguoja netipiškai įprastiniam elgesiui. Jeigu dėl to atsiranda psichosomatinių sutrikimų, sunkumų mokantis arba vaikas pasidaro agresyvus, kyla pykčio priepuoliai, tai signalas, kad jam būtina padėti. Kažkam reikėtų išklausyti vaiką ir suprasti jo jausmus. Dažnai to pakanka ir liūdesys laikui bėgant išsisklaido.

Priimkite vaiko jausmus, nebėkite nuo jų – net jeigu jums nemalonu, padėkite vaikui išgyventi, būkite drauge su juo šį nelengvą gyvenimo etapą. Leiskite vaikams būti piktiems, liūdniems, nuviltiems, nuoširdžiai priimkite ir supraskite vaiko būseną, neignoruokite pasikeitusio jo elgesio, laiku suteikite pagalbą. Reikėtų rasti laiko ir jėgų palaikyti vaiko dienotvarkę, skirti laiko bendriems pomėgiams, kartu leiskite laisvalaikį.

Teisininko mediatoriaus Gintauto Bužinsko patirtis byloja apie prastą situaciją: „Tėvų skyrybas vaikai beveik visada išgyvena labai skausmingai, nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyveno santuokoje, ar nesusituokę. Todėl tėvų pastangos ir veiksmai turėtų būti pasirenkami, atsižvelgiant į vaiko interesus. Mediatoriaus patirtis, deja, liudija ką kita: turto dalybos, vaikų papirkinėjimai dovanomis, vaikų atskyrimas vienas nuo kito ir pan.“

Konfliktai iškamuoja ir pačius tėvus. Todėl mamos tampa mažiau emociškai artimos su vaikais, šiurkštesnės, tėčiai – uždaresni ir skiria mažiau dėmesio vaikams. Gyvenantis su konfliktuojančiais ir emocijų nevaldančiais tėvais vaikas jaučia nuolatinę psichologinę įtampą.

Neverskite vaiko rinktis vieno iš jūsų, abu aptarkite situaciją drauge su vaiku

Tėvų konfliktai, kuriuos stebi vaikas, sukelia didelį stresą. Dar blogiau, kai jis įtraukiamas į šiuos konfliktus, raginamas priimti sudėtingus sprendimus: rinktis vieną iš tėvų, kartais net nepagarbiai elgtis su kitu tėvu. Vaikui svarbūs abu tėvai, todėl, verčiamas pasirinkti vieną iš jų, jis jaučiasi kaltas, kad myli abu. Vaikui sunku, jis išgyvena lojalumo konfliktą, slėpdamas jausmus vienam iš tėvų, kurio nėra šalia, tai, kad jo pasiilgo.

Todėl nedera stengtis vaiko palenkti į vieno iš tėvų pusę, neverskite jo rinktis kurio nors vieno iš jūsų. Tėvai turėtų laikytis neutralumo, atsižvelgti į vaiko poreikius.

Ką reikėtų daryti? Konstruktyviai konkrečiai ir aiškiai išdėstyti vaikui ateities planą ir kartu su juo aptarti pokyčius. Bendradarbiaukite dėl vaiko gerovės, pasidalinkite atsakomybėmis ir sudarykite galimybes vaikui matytis su abiem tėvais.

VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras direktorės Jurgitos Pukienės patarimas: „Pirmiausia tėvai turi atsiminti, kad jie yra susiję su savo vaikais visą gyvenimą, tėvų tarpusavio santykiai ir bendravimas ateityje yra neišvengiamas. Niekas geriau už tėvus nežino, kas geriausia jų vaikams. To, kas įvyko, jau nebepakeisi, tačiau bendrauti konstruktyviai tėvai turėtų gebėti, nes tarpusavio konfliktai labiausiai kenkia vaikams. Išsiskyrusių vaikų tėvai turėtų dėti pastangas ir prisitaikyti prie pasikeitusių vaidmenų, t. y. vienas į kitą po santuokos nutraukimo žiūrėti kaip į savo vaikų tėtį ir mamą, o ne buvusį sutuoktinį (-ę).“

Spręsdami nesutarimus taikiai tėvai padės vaikui prisitaikyti prie jų skyrybų. O jeigu konfliktai neišvengiami, stebint vaikams jie turi būti konstruktyvūs, siekiant bendradarbiauti. Nedera vienas kitą žeminti, taip pat kitais netinkamais būdais išreikšti savo emocijas ar nuomonę. Taip pat svarbu, kad vaiko santykiai būtų geri bent su vienu autoritetingu, patikimu tėvu, kuris vaikui ne tik suteikia saugumą ir meilę, bet ir palaiko drausmę, tinkamai auklėja, kad vaikas gebėtų kontroliuoti savo elgesį.

Paaiškinkite vaikui skyrybų priežastis ir tai, kad jis neturi jaustis kaltas

Nors ir tėvai manytų, kad vaikas per mažas suprasti, tačiau vis dėlto, jeigu jis nori žinoti, reikia paaiškinti skyrybų priežastis jam suprantamais žodžiais. Svarbi užduotis įrodyti vaikui, kad jis nėra kaltas dėl skyrybų.

„Tėvams reikia paaiškinti vaikui apie savo sprendimą skirtis, kad jis nejaustų atsakomybės dėl šio sprendimo, nepatirtų nerimo ir streso. Vaikas abu tėvus myli vienodai, ir nedera jo klausti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, nes vaikas patirs lojalumo konfliktą. Jausdamas vieno iš tėvų arba abiejų spaudimą, poveikį, vaikas bijos nuvilti ir dėl to baiminsis išreikšti savo nuomonę. Vaikas skyrybų situacijoje išgyvena krizę ir nėra pajėgus suvokti, koks sprendimas geriausiai atitiks jo interesus ateityje“,- pataria Jurgita Pukienė.

Dažna išsiskyrimo sukelto stipraus streso, pykčio, nerimo ir nepasitikėjimo priežastis, jog vaikui nepaaiškinama apie šeimoje vykstančius įvykius. Skaudžiausia vaikui, kai vienas tėvų, dažniausiai tai būna tėtis, staiga išeina ir ilgai nesusitinka su vaiku. Todėl patariama vaikui pranešti apie įvyksiančius svarbius pokyčius, kad jis galėtų priprasti prie būsimo išsiskyrimo.

Geriausia, kai su vaiku pasikalba abu tėvai, kad jis suprastų, jog nepaisant skyrybų, jie vis tiek abu išliks jį mylinčiais tėvais. Tai turės įtakos ir tolimesniems vaiko ir tėvų tarpusavio santykiams.

Kalbėjimasis padeda vaikui suprasti, kas vyksta, išsklaidyti nerimą ir atsakyti į jam rūpimus klausimus. Tai leidžia išvengti nesusipratimų ir parodyti vaikui, kad jis yra svarbus, gerbiamas ir vertinamas. Kalbėdamiesi su vaiku nepamirškite, ką jis nori išgirsti, neužverskite pertekline informacija. Paaiškinkite paprastai ir padėkite vaikui suprasti, kad jis nėra kaltas dėl šeimoje vykstančių pokyčių. Nuolat kartokite, kad skyrybos pirmiausiai yra suaugusiųjų tarpusavio reikalas.

Vadovaukitės ne ekonomine nauda, o vaiko interesais

Skyrybų procese labai svarbu išklausyti vaiko nuomonę, ją išgirsti ir atsižvelgti į šią nuomonę. Net jeigu bus priimtas priešingas sprendimas, nei vaikui norisi – svarbu, kad jam būtų tinkamai paaiškintos priežastys. Mūsų valstybėje teismas atsižvelgia į vaiko pageidavimą, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau tai teismo neįpareigoja priimant galutinį sprendimą. Lietuvos teisės aktai numato, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai šis noras prieštarauja jo interesams.

Dažnas skyrybų padarinys finansinių galimybių pokyčiai. Su pinigais vaiko išlaikymui yra susijęs nustatymas, su kuriuo iš tėvų gyvens nepilnametis. Tai nustato teismas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.76 str. Alimentai priteisiami vaikui, tačiau pervedami kartu su juo gyvenančiam tėvui.

Tačiau ekonominiai motyvai tėvams neturėtų būti prioritetas skyrybų procese ir nereikėtų jais vadovautis, svarbiausia geriausiai užtikrinti vaiko interesus. Tai yra pagrindinis uždavinys priimant vaiko gyvenimui svarbius sprendimus – tėvų abipusiu sutarimu arba teismo keliu.

Daugelyje šalių vaikai dažniau lieka gyventi su mama, todėl vyrai įpareigojami mokėti pinigus išlaikymui. Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), nevykdančių šios pareigos tokiais būdais: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Kol bus išnagrinėta byla, teismas gali įpareigoti mokėti laikiną išlaikymą.

Vaikui svarbus abiejų tėvų aktyvus dalyvavimas jo gyvenime po skyrybų. Viena stipriausių tėvų skyrybų traumų daugumai vaikų yra tėvo praradimas, jo ilgėjimasis. Artimas bendravimas su kartu negyvenančiu tėvu padeda sušvelninti neigiamas psichologines, socialines skyrybų pasekmes vaikui. Tėvo vaidmuo neapsiriboja finansiniu aprūpinimu. Jis turėtų aktyviai prisidėti rūpinantis vaiko fiziniais, emociniais poreikiais, intelektiniais gebėjimais.

Todėl svarbu susitarti dėl tėvo matymosi su vaiku sąlygų. Kartu negyvenančio tėvo nusišalinimas gali suformuoti supratimą, kad jis yra mažiau reikšmingas, sumažinti jų santykių prasmę.

Prireikus kreipkitės pagalbos į specialistus

Galiausiai, ką reikėtų padaryti – nelikti skyrybų procese vieniems, laiku kreiptis pagalbos. Jei patiems darosi per sunku, neužsisklęskite, galbūt jums padės artimieji, draugai, dvasininkai.

Pagalbą gali suteikti mediacijos paslaugas teikiantys specialistai, psichologai ir teisininkai, savitarpio paramos grupės ir kt. Tik būdami emociškai stabilūs tėvai sugebės apsaugoti savo vaiką – priimti vaiko jausmus ir padėti su jais susitvarkyti.

Projektas, kuriuo siekiama padėti besiskiriančioms šeimoms

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras” įgyvendina projektą „Paslaugų vaikams ir šeimoms krizinėse situacijose prieinamumo didinimas“. Projektą finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Šiuo projektu siekiama prisidėti prie šeimų gerovės – teikiant vaikams ir tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, išgyvenantiems skyrybų krizę, paslaugas ir pagalbos priemonių prieinamumą. Ypatingas dėmesys sutelkiamas vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybų krizę, jos poveikio mažinimui. Projekto metu numatoma teikti socialines, psichologines, teisines, edukacines paslaugas šeimoms. Taip pat prisidėti prie visuomenės sąmoningumo ugdymo santuokos nutraukimo neigiamo poveikio vaikams, tėvų elgesio šiuo periodu įtakos vaikui, vienodos tėvų atsakomybės už vaiką klausimais.

Teikiamos nemokamos paslaugos skyrybų krizę išgyvenančioms šeimoms:

• teisininko konsultacijos;
• psichologo konsultacijos;
• paramos grupių susitikimai;
• socialinės konsultacijos, informavimo paslaugos;
• mokymai.

Paslaugų teikimo vieta: Kalvarijų g. 131, Vilnius.

Kai kurios paslaugos gali būti teikiamos nuotoliniu būdu.

Būtina išankstinė registracija el. paštu projektai.vpscentras@gmail.com, 

informacija telefonu 8 686 85 697.

Paslaugos nemokamos, teikiamos iki 2022-12-31.  

Veiklos finansuojamos LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Abu tėvai vaikui nepakeičiami

Vaikui yra svarbūs abu tėvai, jis myli abu, nepaisant jų tarpusavio santykių, konfliktų ir bendrai gyvenant patirtų nuoskaudų. Suaugusiųjų nesutarimai ir jų sprendimas išsiskirti liečia tik juos, bet ne abiejų santykius su vaikais. Išsiskyrus tėvams vaiko emocinis ryšys nenutrūksta nė su vienu iš jų, jam svarbu bendrauti ir su mama, ir su tėčiu, jausti abiejų palaikymą. Kartu negyvenantis tėtis ar mama turėtų ne tik prisidėti prie vaiko išlaikymo, bet ir dalyvauti jo gyvenime.

Ne tik mama, kuri dažniausiai po skyrybų lieka gyventi su vaiku, bet ir tėvas yra atsakingas už vaiko gyvenimo sąlygas, auklėjimą ir emocinę raidą. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse akcentuojama abiejų tėvų prievolė rūpintis savo vaikais. Nėra pateiktų sąlygų, kurioms esant, būtų galima atsisakyti šios savo pareigos. Vadinasi, tėvų pareigos yra visais atvejais vienodos – tiek gyvenant santuokoje, tiek ją nutraukus.

Mama ir tėtis atlieka savo funkcijas vaiko gyvenime, tad nereikia stengtis vienam iš jų perimti kito pareigas. Kai kurios besiskiriančios mamos perima tėčio funkcijas, tarsi garantuodamos vaikui, kad sugebės atlikti visas tėvystės pareigas. Kai kurie tėčiai stengiasi įtikinti vaiką, kad puikiai susitvarko be mamos pagalbos ir galima gyventi be jos. Tačiau joks tėvas neatstos mamos, ir jokia mama negali pakeisti tėvo.

Nutraukus santuoką abiejų tėvų pareigos vaikui išlieka

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. buvo įregistruota 16,8 tūkst. santuokų ir 7,8 tūkst. ištuokų. Susituokė 1,5 tūkst. (9,8 proc.) daugiau porų ir išsituokė 0,3 tūkst. (3,7 proc.) daugiau negu 2020-aisiais. 2021 metais 100 santuokų teko 46,6 ištuokos (2020 m. – 49,3). Tikslesnį santuokų ir ištuokų santykį parodo suminis ištuokų rodiklis pagal buvusios santuokos trukmę. Išlikus pastarųjų metų tendencijai, iš 100 susituokusių porų 36 išsiskirs. Taigi dar daugiau vaikų liks gyventi su vienu iš tėvų.

Teisininkas mediatorius Gintautas Bužinskas pažymi: „Civilinis kodeksas vienodai traktuoja tėvų atsakomybę savo vaikams tiek iki, tiek ir po skyrybų. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.“

Kartais nutinka taip, kad kerštaujant buvusiai antrai pusei stengiamasi įteigti vaikui, kad vienas iš tėvų yra blogas, apsunkinti jų santykius. Tačiau dėl to labiausiai nukenčia vaikas: tai sukelia daugiau sumaišties ir dar labiau komplikuoja vaiko gyvenimą. Prisitaikyti vaikui prie pakitusios gyvenimo situacijos padės gebėjimas susitarti, pasidalinti pareigomis. Abu tėvai turi stengtis, kad vaikai patirtų kuo mažesnę skyrybų traumą.

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ direktorė Jurgita Pukienė akcentuoja: „Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tai nurodyta ir Civiliniame kodekse (CK 3.165 str., 3 d.), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai, konstruktyviai aptarti vaiko poreikius, kartu negyvenančio tėvo ar motinos svarbą dalyvaujant vaiko auklėjime ir ugdyme, vaidmenis, atsakomybės pasidalinimo, bendravimo su vaiku, jo išlaikymo ir kitus klausimus.

Abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, taip pat nesikeičia ir vaikų teisės, ir tėvų pareigos vaikui. Tėvai privalo bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, rūpinantis jo sveikatos priežiūra, teikti išlaikymą.“

Vaiko socializacijai, raidai ir ugdymui svarbūs abu tėvai

Kai kurie tėvai po skyrybų tik retsykiais susitinka su vaiku. Tačiau, vaiko akimis žiūrint, tikras tėvas ar mama yra tas žmogus, kuris visuomet šalia, kai jo prireikia. Sėkmingai vaiko socializacijai ir raidai reikia nuolatinių abiejų tėvų pastangų.

Abiejų tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime po skyrybų, bendravimas su kartu negyvenančiu tėvu pozityviai veikia vaiką intelektualine, socialine ir emocine prasme. Situacija, kai vienas iš tėvų praranda ryšį su vaiku, sukelia jam liūdesį, agresiją, priešiškumą, nepasitikėjimą aplinka.

Todėl abiems tėvams verta pozityviai bendrauti vaiką liečiančiais klausimais, palikus nuošalyje tarpusavio konfliktus ir nuoskaudas. Vaikui svarbu jaustis reikalingam ir tėčiui, ir mamai, mylimam abiejų tėvų, žinoti, kad jie abu pasirūpins svarbiais jam dalykais.

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai 2015 m. spalio–2017 m. birželio mėnesiais vykdė mokslo tiriamąjį projektą apie vyrų santykius su vaikais po skyrybų „Šeimos deinstitucionalizacijos iššūkiai vaikų gerovei: vaikų išlaikymas iširus tėvų partnerystei.“ Šio tyrimo rezultatai parodė, kad atskirai gyvenantys tėčiai ne itin aktyviai bendrauja su vaikais: „Lietuvoje maždaug kas ketvirtas skyriumi nuo vaikų gyvenantis tėvas susitinka su savo atžalomis bent kartą per savaitę, apie 40 proc. tai daro bent kartą per mėnesį. Tačiau net trečdalis su vaikais matosi rečiau, o 13 proc. nesusitiko nė karto per metus iki tyrimo pradžios. <…> 15 proc. vyrų teigia kasdien bendraujantys su vaikais telefonu, SMS ar Skype’u, dar 38 proc. tvirtina tai darą bent kartą per savaitę. Tačiau penktadalis tėvų net ir šiais būdais nepalaiko ryšių su vaikais.“

Tai, tyrėjų nuomone, turi neigiamų pasekmių ir vaikams, ir tėvams. Išanalizavę užsienio šalių tyrimų rezultatus projekto tyrėjai padarė išvadą, kad „po tėvų skyrybų ar partnerystės iširimo tėvystės santykių tęstinumas turi teigiamos įtakos vaiko socialinei, emocinei gerovei, jo akademiniams pasiekimams ir elgesiui.”

Projektas, kuriuo siekiama padėti besiskiriančioms šeimoms

VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras” įgyvendina projektą „Paslaugų vaikams ir šeimoms krizinėse situacijose prieinamumo didinimas“. Projektą finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Šiuo projektu siekiama prisidėti prie šeimų gerovės – teikiant vaikams ir tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, išgyvenantiems skyrybų krizę, paslaugas ir pagalbos priemonių prieinamumą. Ypatingas dėmesys sutelkiamas vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybų krizę, jos poveikio mažinimui. Projekto metu numatoma teikti socialines, psichologines, teisines, edukacines paslaugas šeimoms. Taip pat prisidėti prie visuomenės sąmoningumo ugdymo santuokos nutraukimo neigiamo poveikio vaikams, tėvų elgesio šiuo periodu įtakos vaikui, vienodos tėvų atsakomybės už vaiką klausimais.

Teikiamos nemokamos paslaugos skyrybų krizę išgyvenančioms šeimoms:

• teisininko konsultacijos;
• psichologo konsultacijos;
• paramos grupių susitikimai;
• socialinės konsultacijos, informavimo paslaugos;
• mokymai.

Paslaugų teikimo vieta: Kalvarijų g. 131, Vilnius.

Kai kurios paslaugos gali būti teikiamos nuotoliniu būdu.

Būtina išankstinė registracija el. paštu projektai.vpscentras@gmail.com, 

informacija telefonu 8 686 85 697.

Paslaugos nemokamos, teikiamos iki 2022-12-31.  

Veiklos finansuojamos LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kaip iš pilvuko išvaryti dujas? Prof. V. Urbonas apie dažniausias vaikų virškinimo ligas ir naujausius jų gydymo būdus.

RUDENS LIGOS. Kosulys, kuris padeda pasveikti. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie aukšta temperatūra pasižyminčias ligas gripą ir tonzilitą. Neignoruokime peršalimo. Kaip greičiau išsigydyti bronchitą?

BŪKIME SVEIKUČIAI. Vaikas serga ir serga? Visa tiesa apie imuninę sistemą ir ją lemiančius veiksnius. Ypatingoji hemo geležis. Kaip pasirūpinti žarnyno mikrobiota? Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

KŪDIKIS. Kokia košė kūdikiui geriausia? Kūdikių ir vaikų pilvuko spazmai.

VERTA ŽINOTI. Supergalių turintys chameleoniniai akiniai! Gerą nuotaiką kuriantys aromatai.

TĖVAI. Psichologė K. Tarnauskienė. Intymus poros gyvenimas žindymo laikotarpiu.

KĄ RENGSIMĖS? Rudeninė apranga – pagal orą.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2022 m. ruduo

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Su vyru gyvenote Norvegijoje, dabar Ispanijoje, kokie siekiai atvedė jus į kitas šalis?

Į Norvegiją vykome daugiau kaip prieš 10 metų – norėjome užsidirbti pinigų savo tų laikų siekiams, tačiau likome gyventi, išmokau norvegų kalbą ir studijavau ten. O į Ispaniją išvykome tiesiog vedami smalsumo išbandyti gyvenimą šiltuose kraštuose, dažnai pasvajodavome apie gyvenimą, kur auga palmės ir lepina saulė ištisus metus. Kai tapome tėvais, daug kas pasikeitė, atsirado didelis noras gyventi visa širdimi, įgyvendinti kuo daugiau svajonių, daryti tai, kas patinka, ir daugiau keliauti. Tad išbandyti gyvenimą kitoje šalyje buvo viena iš tų svajonių. Galvojome: pabandysime, nepatiks – grįšime į Norvegiją, tačiau negrįžome, jau ketveri metai, kai mes čia gyvename.

Gal galėtumėte papasakoti apie vaikų auginimo sąlygas šiose šalyse, kuo skiriasi nuo situacijos Lietuvoje?

Manau, visose šalyse skiriasi tam tikri dalykai – tai auklėjimas, priežiūra, mokymo, gydymo sistemos ir pan. Lyginant visas tris šalis, man labiausiai patinka vaikų auginimas Ispanijoje.

Sąlygos auginti vaikus, manau, yra puikios. Bet taip pat manau, kad sąlygas sukuria patys tėvai, o ne tik šalis, kurioje juos auginame. Mes galime rinktis skirtingas ugdymo ir gydymo įstaigas. Ispanijoje man labiausiai patinka klimatas, nes dauguma dienų metuose yra saulėtos, tad vaikai leidžia daug laiko lauke, yra labai aktyvūs, maisto kokybė puiki, ištisus metus galime valgyti skanius, šviežius vaisius, uogas ir daržoves.

Kaip prižiūrimos nėščiosios abiejose šalyse, kokie gimdymo ypatumai?

Priežiūra Norvegijoje man nepaliko gerų prisiminimų, nes mane prižiūrinti gydytoja nepadarė reikiamų tyrimų, kurie buvo labai svarbūs, jos klaida apsunkino taip pat ir mano antrąjį nėštumą. Priežiūra čia, mano nuomone, nėra pakankama. O gimdymas Norvegijoje taip pat nebuvo lengvas, truko labai ilgai, nes gimda nesivėrė ir niekas nesuleido skatinamųjų vaistų. Gimdymas užtruko daugiau kaip 24 valandas, išsekau. Gydytoja jau sakė, kad pati nepagimdysiu, reikės cezario pjūvio. Tada pasikeitė pamaina, o atėjusi kita gydytoja suleido reikiamus vaistus, ir pagimdžiau per 5 min.

Ispanijoje su antruoju vaikeliu viskas vyko sklandžiai, buvau labai patenkinta priežiūra ir gimdymu. Tačiau galbūt antrasis nėštumas buvo sklandesnis dėl patirties: žinojau, ko laukti, ko tikėtis, įspėjau gydytoją apie gimdos neatsivėrimą pirmojo gimdymo metu ir pan. O priežiūra tikrai labai gera, dažni vizitai pas gydytoją, atliekami visi reikiami tyrimai, labai detaliai paaiškinama vaikelio būklė ir vystymasis apžiūros echoskopu metu. Tikrai drąsiai gimdyčiau ir 3 kartą!

Kaip jums, aktyviai sportuojančiai mamai, pasikeitė gyvenimas būnant nėščiai, vėliau –pagimdžius? Kaip suderinote darbą ir vaikučių auginimą?

Pasikeitė labai mažai kas, nes sportavau visą nėštumą, taip pat ir dirbau. Tiesiog prie visko prisitaikiau. Man sportas teikia gerą savijautą, tad nėštumo metu sportuoti taip pat patiko.

O po gimdymų pradėjau sportuoti praėjus 4 savaitėms, apsilankydavau pas specialistą apžiūrai, kad man uždegtų žalios šviesos signalą intensyviam sportui, ir – pirmyn. Labai svarbu pasitikrinti, nes jaučiausi gerai jau ir po savaitės, tačiau organams reikia laiko sugyti ir sugrįžti į prieš nėštumą buvusias vietas.

Suderinti viską tikrai nebuvo lengva, eidavau sportuoti anksti ryte, kada vaikučiai dar miega. Nukentėdavo mano poilsio laikas, bet tai laikinas etapas, kartais sportuodavau kartu su kūdikiu ant rankų. Kai norime, mes viską galime, moterims nėra nieko neįmanomo.

Kas jus pačią motyvuoja sportuoti, iš kur semiatės valios? Kiek laiko per dieną skiriate sportui?

Mane motyvuoja sporto teikiama nauda, noras būti sveikai ir stipriai. Žinau, kas svarbiausia žmogui: gerai jaustis, būti laimingam ir sveikam. Tai suteikia pastovus fizinis aktyvumas, sveikas reguliarus maitinimasis ir geras poilsis. Tai yra dalykai, kurie padeda jaustis puikiai. Aš noriu jaustis visada taip gerai kaip dabar, o kad taip būtų, turiu pastoviai tai daryti. Tiek tos motyvacijos: jeigu nori gauti atlygį, turi įdėti pastangas. Valios nereikia, tik disciplinos.

Jeigu tam tikrus veiksmus atliekame dažnai ir pastoviai, jie tampa mūsų įpročiais, tada mums viską atlikti paprasčiau. Jeigu jūs valotės dantis kiekvieną rytą ir vakarą, esate žmogus, kuris irgi gali laikytis disciplinos sporte!

Kiekvieną dieną stengiuosi palaikyti pakankamai didelį fizinį aktyvumą – 10 000 žingsnių per dieną. Jėgos treniruotes atlieku 3–4 kartus per savaitę po 1 val. Rekomenduočiau tokį aktyvumą visiems.

Ar priaugote daug svorio per nėštumus, kaip sekėsi jo atsikratyti ir susigrąžinti ankstesnes kūno formas?

Nežinau, pagal ką vertinti daug ar mažai, kaip nėščia moteris, tikrai atrodžiau puikiai, jaučiausi gerai ir buvau sveika. Tačiau priaugtas kilogramų skaičius buvo didelis, abu vaikučiai taip pat gimė dideli – svėrė per 4 kilogramus. Po nėštumo grįžti į buvusias kūno formas sekėsi puikiai, nes turėjau planą, kaip to pasieksiu. Pagimdžius, jau po 3 mėnesių mano kūnas atgavo buvusias formas ir raumenų masė netgi padidėjo.

Kas paskatino domėtis sveiku gyvenimo būdu, tapti jo propaguotoja?

Pirmiausia – sveikatos problemos, su kuriomis susidurdavau dar nuo paauglystės: virškinimo problemos, prasta savijauta, energijos trūkumas, stuburo išvarža. Norėjau jaustis gerai, gyventi be skausmo, būti energinga. Tai buvo kelio į sveiką gyvenseną pradžia ir priežastis, kodėl mokiausi šioje srityje. Vėliau, prieš planuojant vaikučius, metus laiko stengiausi gyventi labai sveikai. Manau, tai buvo didysis pokytis, nes pasikeitė viskas, atsirado labai daug taisyklių ir disciplinos.

Žinojau, koks pavyzdys savo vaikams noriu būti. Visa tai paskatino mane keisti savo gyvenimo būdą ir įpročius nuo pačių pamatų. Jau daugiau kaip 8 metus visiškai nevartoju alkoholio, neturiu jokių žalingų įpročių, stengiuosi visada maitintis sveikai ir palaikau pastovų fizinį aktyvumą.

Kaip pratinate vaikus prie aktyvaus, gyvenimo, ką dažniausiai veikiate?

Vaikai kartoja tai, ką daro jų tėvai. Pratinti nereikia, kai pačių įpročiai geri. Mano vaikai mato, kaip sportuoju sporto salėje arba namuose, kaip tėtis žaidžia krepšinį. Jiems tai visiškai įprasta, taip pat, kaip matyti maistą gaminančią mamą.

Būdami metukų vaikai jau bandė daryti pratimus kartu su manim, ir tai daro iki dabar, jie tobulėja ir stiprėja, nes nuolatos sportuoja. Jie mėgdžioja tėvus.

Sūnus lanko krepšinio ir kovos menų būrelius, iš viso 5 treniruotes per savaitę, lankome baseiną, kartais sportuoja kartu su manim, kartais su tėčiu žaidžia krepšinį po mokyklos. Briana dažniausiai sportuoja su manim, bando kartoti visus judesius. Judėjimas ir sportas jau yra jų gyvenimo dalis. Aktyvus laisvalaikis yra geriausias poilsis: savaitgaliais būname prie jūros, plaukiojame vandenlente kartu su vaikais, keliaujame į kitus miestus ir šalis po nematytas vietas.

Papasakokite apie jūsų šeimos mitybą, ar pasiseka atsisakyti visų nesveikų skanumynų: saldumynų, gazuotų gėrimų?

Maitintis sveikai pavyksta, nes gaminu įvairų sveiką ir skanų maistą, kuris mano šeimai patinka. Gaminu naminius desertus, ledus, saldainius, tortus ir pyragus, taip pat burgerius, lazanijas ir kebabus. Mityba vėlgi priklauso nuo mūsų įpročių: jeigu vaikų neįpratinsime kažko valgyti ar gerti, jie to ir nedarys. Saikingai saldumynų tikrai kartais galima, nieko blogo dėl to nenutiks, bet ir patys tėvai maitinasi ne itin sveikai, perka produktus su daug cukraus.

Manau, lengviausias būdas atsisakyti – pakeičiant kažkuo kitu, tad geras būdas – sveikų patiekalų alternatyva. Mano išleista knyga apie tai ir yra.

Kalbant apie neseniai išleistą jūsų knygą „Geros savijautos virtuvė“, kokia ta mityba, kuri padeda gerai jaustis?

Tai mityba, kurioje yra pakankamas kiekis baltymų, kai renkamės sveikesnius produktus, alternatyvos, daug naudingų maistinių medžiagų. Taip pat gerai savijautai reikalinga mitybos rutina: bent 3 pagrindiniai valgymai per dieną. Tad knygoje galite rasti receptus, kurie patogiai suskirstyti į pusryčius, pietus, vakarienę ir sveikus desertus. Receptai tinka visai šeimai, yra greitai ir paprastai paruošiami, o svarbiausia – skanu ir sveika!

Dėl kokių problemų dažniausiai į jus kreipiasi moterys ar mamos? Kas joms labiausiai trukdo jas išspręsti?

Dažniausios problemos tai antsvoris, nutukimas, kūno skausmai, energijos trūkumas, prasta nuotaika. Priežastys, kodėl negali to savarankiškai išspręsti – žinių, laiko trūkumas, noro, motyvacijos ir palaikymo stoka.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Po priklausomybės nuo tėvų vaikystėje, maištavimo periodo paauglystėje, suaugus ateina supratimas, kad jokie draugai niekad nepakeis tėvų ir tų ypatingų santykių, mezgamų nuo pat gimimo. Tai tavo šaknys, be kurių nebūtum tokia, kokia esi. Tuomet visus neišvengiamus skirtumus priimi ramiai ir tolerantiškai. Ypatingi santykiai yra dukros su mama, ir kai pati tampi mama, tie santykiai pereina į naują lygmenį.

Instagramo erdvėje veikianti nuomonės formuotoja pusantrų metų Oskaro mama Vijolė Jočienė sako, kad ypatingai suartėjo su mama būtent tada, kai susilaukė sūnelio.

Ar dažnai susitinkate, bendraujate su mama, močiute?

Dabar bendraujam daug, o susitinkam maždaug 4 kartus per savaitę, kartu su tėvais būname per šventes. Mokykliniais laikais mano ryšys su tėvais visada buvo stiprus, santykiai atšalo studijuojant. Mama norėjo kontroliuoti mano gyvenimą, o aš tam priešinausi. Tada atrodė, kad tėvai blogiausi, geresni yra draugai ir geriau už tėvus išmano įvairiausius dalykus. Vėl suartėjome, kai pati tapau mama, supratau, kad trūksta mamos dėmesio, patarimų ir norisi bendrauti, išklausyti.

Esame skirtingo amžiaus moterys: mama, močiutė, teta ir aš, bet susitikusios galime ilgai kalbėti kuria nors tema. Tai gali būti apie vaiką, kelionę ar kažkokį įvykį, situaciją Lietuvoje.

Visos viena kitai sakome „tu“. Nesuprantu, kai į tėvus ir senelius kreipiasi „jūs“, tas „jūs“ asocijuojasi su tolimesniu žmogumi, pavyzdžiui, garbaus amžiaus mamos drauge, draugės mama.

Kiek jums svarbus ryšys su mama, močiute?

Jeigu santykiai su mama būtų prasti, jausčiausi blogai. Pusę metų su vyru gyvendama užsienyje supratau, kad negalėčiau ilgai gyventi svetur be giminių: atrodo, kad iš manęs kažką išplėšia. Man labai svarbu bendrauti su tėvais, nuvažiuoti aplankyti. Niekas manęs neskatino, neįpareigojo tai daryti, taip yra savaime – iš meilės tėvams, giminaičiams.

Mama su močiute rečiau susiskambina negu aš su jom abiem. Nors ne visada įdomu kalbėti su močiute arba kartais nėra nuotaikos, bet vis tiek turiu išklausyti ir paskambinti. Net užsirašiau kalendoriuje priminimą, kad per darbus nepamirščiau.

Ar svarbus mamos supratimas, palaikymas tam tikrais gyvenimo momentais?

Manęs nemotyvuoja niekas, net giminaičiai, nors pagyrimas „Koka tu šaunuolė, pasiekus tą ar tą“, žinoma, malonus. Auginant vaiką svarbu, kad mama būtų šalia, kai reikia padėtų, jos patarimų dėl vaiko auginimo pasiklausau, bet nusprendžiu pati.

Tėvai neretai linkę pamokyti. Ar dažnai skiriasi jūsų ir mamos ar močiutės požiūris į įvairiausius dalykus? Kaip išsprendžiate šią problemą?

Tikrai labai skiriasi, aš visada pasiginčiju, išsakau savo nuomonę. Pavyzdžiui, močiutė sako: „Ar vaikui ne per šalta, gal jį reikia aprengti, gal nevesk jo ten“. Aš linkusi nutylėti, nors anksčiau komentuodavau, o močiutė užsiplieksdavo, priekaištaudavo: „Kodėl tu nieko nesupranti?“ Dabar verčiau patyliu, sutinku, nes žmogaus nepakeisi, o močiutė nelinki blogo.

Pavyzdžiui, močiutė pataria: „Jūs tik neikit, kur daug žmonių, nes galima užsikrėsti.“ Tad jeigu šiandien buvau prekybos centre, aš jai nesakysiu. Ji ramiau miegos. Pritariu: „Teisingai, ir tu pati nevažiuok“, – taip ją nuraminu.

Mama ne taip dažnai ginčijasi kaip močiutė, jeigu nesutinku su jos nuomone. Ji labiau linkusi apsvarstyti mano požiūrį. Bet vis tiek mama labai mėgsta būti teisi, tuo jos abi su močiute panašios. Dėl daugelio dalykų labiau sutariame su teta – mamos seserim, mūsų ir amžius artimesnis.

Sakoma, kad vaikai ir tėvai negali būti draugai, nes su jais santykiai kitokie… Ką manote apie tai?

Ne visos draugės sutiks su kiekviena mano nuomone, kaip ir mama, bet su mama galėčiau kalbėti ne visom temom, kaip su drauge. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su vyru, mamai galėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, susipykom, papasakoti dėl ko. Nepasakočiau intymesnių dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti su drauge, kaip ir man mama nepasakotų apie santykius su tėčiu.

Pasipasakoju mamai apie verslo reikalus, naujas idėjas. Ne viskas, ką darau, jai patinka, kaip ir kiekvienai draugei. Antra vertus, jeigu tiek daug laiko bendraučiau su drauge, kiek su mama, tai nesutarimų, ginčų atsirastų daugiau. Manau, mama galėtų būti draugė su išlygom.

Tikriausia mano draugė yra teta. Manau, kad jei nutiktų kas nors labai blogo mano gyvenime, pavyzdžiui, sugriūtų verslas, sužinočiau, kad išdavė vyras ar kitą blogą dalyką, tokį, kad pakirstų kojas ir rankas, pirmiausia paskambinčiau tetai. Ji labiausiai mane suprastų, nepriekaištautų, nepamokslautų, nepasakytų kažko, kas sunervintų, o tik palaikytų. Kaip ir vaikas: nors ir mamą, ir tėtį myli vienodai, bet jei kas atsitinka, bėga pas vieną iš jų.

 Kas labiau padeda prižiūrėti sūnelį – mama ar močiutė?

Dažniau padeda mama, ji išėjo iš darbo atostogų, kad daugiau laiko galėtų praleisti su anūku. Su juo pabūna 1–2 kartus per savaitę, o kitomis dienomis visur stengiuosi važiuoti kartu su sūneliu. Tik dabar pirmąkart paliksime vaiką mamai ir išvažiuosime su vyru, bet neilgam – į 4 nakvynių kelionę. Be mūsų Oskaras dar net nemiegojęs, tad žiūrėsime, kaip seksis.

Močiutė labai jaunatviška, tą pastebėjo ir mano instagramo sekėjai, dirba trijuose darbuose, nors jai per 70 metų. Ji yra toks žmogus, kuriam, jeigu sveikas, reikia nuolat judėti, ji turi eiti, bendrauti, realizuoti save, kasdien skirtingai rengtis. Ji tokia ryški persona ir mėgsta išsakyti savo nuomonę.

Gal jau ketinate sūnų leisti į darželį?

Kol kas apie tai negalvoju. Noriu, kad vaikas būtų su manim kiek įmanoma ilgiau. Darželis bet kokiu atveju yra trauma, mažam vaikui daugiau kenkia negu turi pliusų.

Matau, kaip vaikui nuolat reikia mamos: jis atbėga prie manęs apsikabinti 5 kartus per valandą.  Darželyje nebus mamos, tik svetimos moterys, ir dar, jeigu tai geras darželis, 4–5 vaikai. O jie skirtingo charakterio, dažniausiai vienas iš kito kažką atima, gali pastumti. Ir ką tuomet išugdysime – ne meilę, tik pripratimą, kad yra skirtingi žmonės. Manau, kad vaiką galima išleisti į darželį, kai jis supranta, ką reiškia pastumti, atimti, kad yra mama, svetima teta.  Vaikas turi suvokti, kur jis išeina, kitaip jis supras tik tai, kad jį mama kažkur paliko tarp svetimų vaikų ir tetų, ir jam nebus gerai.

Neseniai buvome teatre – paskaičiavau, kad per tas 40 minučių sūnelis pribėgo prie manęs apsikabinti 6 kartus, nors ten buvo labai įdomu. Prie kitų mamų vaikai taip pat nuolat pribėgdavo.

Ypatingai svarbu vaikui atiduoti kuo daugiau meilės pirmuosius 2–3 metus. Tai yra vienintelis gyvenimo etapas, kai gali tiek būti su vaiku, kuriam reikia nuolat tave apsikabinti. O darželyje jis tegalės prieiti prie tetos, kuri jo tikrai neapkabins.

Užsidarę mes nesėdime, einame į kavinę, kur vaikai gali pažaisti, į vaikų kambarius, ten sūnelis bendrauja su kitais vaikais. Namuose irgi turime užsiėmimų: lipdome, klijuojame, šokame, klausomės muzikos.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė