Mėgautis vasaros teikiamais malonumais dažnai sutrukdo virškinimo sutrikimai, kuriuos lydi itin nemalonus reiškinys – viduriavimas. Tai nutinka dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų, kad keičiasi mūsų mityba: valgome daugiau vaisių ir daržovių. Vasaros poilsio neįsivaizduojame be išvykos prie jūros, į sodybą ar kelionės į kitą šalį, kur keičiasi mūsų gyvenimo sąlygos. Dažniau bendraujame su draugais, giminėmis, būdami ilgiau lauke aktyviai kontaktuoja tarpusavyje vaikai. Todėl nereta viduriavimo vasarą priežastis yra žarnyno infekcijos, kurias sukelia patogeninės bakterijos.

Pavojai kelionėje

Kelionėje suviduriuojama dėl pasikeitusio maisto arba su maistu, vandeniu ir iš jo sušaldytų ledukų įvairiuose gėrimuose į organizmą patekusios infekcijos. Be to, keliaudami dažniau pamirštame apie higieną.

Dažniausia infekcinė keliautojų viduriavimo priežastis yra patogeninės žarnyno lazdelės (E. coli), rečiau – salmonelės, šigelės, jersinijos. Taip pat – virusai (rotavirusai, noravirusai) ir pirmuonys (amebos, lamblijos).

Viduriavimas kelionėje toli gražu ne visada yra infekcinė liga. Su šia problema susiduria gana dažnas keliautojas. Lankantis kitoje šalyje, nesusijusi su infekcija viduriavimo priežastis – žarnyno bakterinės floros pasikeitimas, kurį gali išprovokuoti daugelis su kelionėmis susijusių veiksnių:

• stresas, susijęs su tolimomis kelionėmis;
• klimato ir laiko juostos kaita;
• skirtinga vandens sudėtis;
• įvairūs neįprasti vietinės virtuvės patiekalai, egzotiški vaisiai, kurių norisi paragauti;
• susiduriame su mums neįprastais mikrobais, kurie patenka į organizmą;

Neinfekcinis viduriavimas, atvykus į naują vietovę, paprastai atsiranda per 2–4 dienas arba ne vėliau kaip per dvi savaites. Viduriuojantis žmogus tuštinasi daugiau nei tris kartus per dieną. Be to, be viduriavimo ir vėmimo gali atsirasti pilvo spazmai, pakilti temperatūra.

Per didelis smaguriavimas vaisiais ir uogomis

Nuo viduriavimo nesame labiau apsidraudę ir vasarodami namuose. Sodyboje ar močiutės darže nuskinta ir čia pat į burną nukeliavusi gražuolė braškė, iškyloje nenuplautomis rankomis paimtas šašlyko gabalėlis ar sumuštinis, gali būti žarnyno problemų priežastis.

Dėl užklupusio infekcinio viduriavimo ne visada kalta prasta higiena – net ir uoliausi švaruoliai, kurie nesiskiria su antibakteriniu rankų geliu, nėra apsaugoti nuo šios bėdos. Karštuoju metų laiku maistas labai greitai genda. Be to, ne visada įmanoma tai nustatyti pagal išvaizdą ar kvapą.

Suviduriuoti galima ir gausiai prisivalgius šviežių vaisių bei uogų. Mat juose yra aktyvių komponentų, kurie turi vidurius laisvinantį poveikį. Saikingai vartojami vaisiai ir daržovės teigiamai veikia virškinimą, minkština išmatas, tačiau per didelis jų kiekis gali pažeisti skrandžio gleivinę ir sukelti viduriavimą. Taip atsitinka dėl didelio organinių vaisių rūgščių kiekio: jos dirgina žarnyno sieneles, aktyvindamos peristaltiką. Dažnai suviduriuojama prisivalgius slyvų, abrikosų, rūgščių obuolių, vynuogių, kriaušių, melionų.

Viduriavimas gali būti pavojingas

Neinfekcinis viduriavimas, kai tuštinimasis padažnėja iki 3–4 kartų per parą, stiprių negalavimų nesukelia, ilgai netrunka ir susidoroti su juo galima patiems. Tačiau jeigu vargina dažnas viduriavimas ir jis tęsiasi ilgiau nei 4 dienas, atsiranda kitų simptomų, reikia skubiai kreiptis į gydymo įstaigą.

 Pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir karščiavimas – ir bakterinei, ir virusinei infekcijai būdingi požymiai. Bakterinėmis infekcijomis paprastai sergama sunkiau: pakyla aukštesnė temperatūra, krečia šaltis, kamuoja kūno skausmai, būdingi stipresni pilvo skausmai, suprastėja savijauta, išmatose gali būti kraujo priemaišų.

Žarnyno infekcija užsikrečiama nuo sergančio žmogaus: per užterštomis rankomis pagamintą maistą, per vandenį, užkratas gali plisti per įvairius daiktus, kuriuos lietė sergantis žmogus. Žarnyno infekcijų sukėlėjai gali išlikti ilgą laiką gyvybingi aplinkoje.

Išsiaiškinti, kas sukėlė viduriavimą kelionėje, nėra lengva, todėl kelioniniame pirmosios pagalbos rinkinyje turėtų būti universali priemonė, kuri padėtų esant bet kokios kilmės viduriavimui. Tai labai svarbu, nes viduriavimas ir vėmimas pavojingi: prarandama daug skysčių ir gali išsivystyti dehidratacija (druskų ir skysčių netekimas). Be to, viduriuojant nukenčia absorbcijos procesai.

Kaip gelbėtis?

Net ir viduriavimui pasibaigus žarnynui reikia laiko sureguliuoti virškinimo ir absorbcijos procesus. Todėl kovojant su viduriavimu svarbu ne tik atsikratyti šio negalavimo ir vėmimo, bet ir atkurti normalų virškinimą.

Kovodami su viduriavimu, turime atkurti prarastus skysčius, pašalinti toksinus ir sunaikinti ligas sukeliančius mikrobus ar virusus, tai pat – atkurti pažeistą mikrofloros pusiausvyrą. Viena iš pagalbos priemonių – sorbentai, kurie suriša ir pašalina toksinus bei patogeninius mikroorganizmus.

Jeigu viduriuojant netenkama daug skysčių, būtina gerti rehidracijos tirpalus, padedančius atkurti prarastus skysčius ir svarbius elektrolitus (natrį, kalį, magnį, kalcį). Tokį tirpalą galima įsigyti vaistinėje. Jo neradus, nesunku pasigaminti ir patiems. Litre vandens reikia ištirpinti 1 valgomąjį šaukštą cukraus, 2 arbatinius šaukštelius druskos ir pusę arbatinio šaukštelio sodos. Tirpalą reikia gurkšnoti dažnai (kas 15 minučių), bet po truputį ir mažais gurkšneliais

Bet kokios kilmės viduriavimas sutrikdo žarnyno mikroflorą ir joje padaugėja ligas sukeliančių bakterijų, todėl reikalingi probiotikai – preparatai, kuriuose yra naudingųjų bakterijų arba mieliagrybių Saccharomyces boulardii.

Kuo padeda probiotikai?

Probiotikai padeda ne tik sumažinti žarnyno disbiozę viduriuojant, bet ir apsaugoti organizmą nuo viduriavimą sukeliančių virusų ir bakterijų.

Bakteriniuose probiotikų preparatuose dažniausiai yra dviejų grupių gerųjų bakterijų – laktobakterijų ir bifidobakterijų. Atskira probiotikų grupė yra mieliagrybis Saccharomyces boulardii, kuris nekeičia normalios žarnyno mikrofloros, bet, slinkdamas virškinamuoju traktu, išskiria antibakterines medžiagas, tokiu būdu slopindamas patogeninių ir sąlyginai patogeninių bakterijų augimą.

Šis mieliagrybis yra atsparus skrandžio ir tulžies rūgštims, todėl virškinamajame trakte beveik nepakinta. Saccharomyces boulardii paviršiaus plotas 10 kartų didesnis nei bakterijų, taigi jis geriau apsaugo žarnų sieneles nuo patogenų ir didesnis patogenų sukibimo plotas. Todėl šis mieliagrybis padeda sumažinti viduriavimą, taip pat – išvengti pakartotinės infekcijos.

Dieta viduriuojant

Viduriuojant svarbi tinkama mityba. Naudingos vandenyje virtos košės be sviesto, ypač ryžių košė, kisieliai, džiūvėsiai. Nedera pamiršti skysčių: tinka negazuotas mineralinis vanduo, džiovintų vaisių kompotai, įvairios vaistažolių arbatos, pavyzdžiui, ramunėlių. Arbatą reikia gerti stiprią, be cukraus.

Viduriuojant reikia gaminti virtus arba troškintus patiekalus. Galima valgyti vištieną, kalakutieną, liesą jautieną, neriebią žuvį, tik netinka mėsos sultiniai. Troškinkite cukinijas, baklažanus, morkas. Šviežių daržovių, vaisių ir daržovių sulčių reikėtų atsisakyti. Iš vaisių galima valgyti tik keptą obuolį. Netinkami maisto produktai: pienas, kopūstai, ankštiniai augalai, burokėliai.

Ką galima padaryti, siekiant išvengti viduriavimo

• Nepatingėkite dažniau nusiplauti rankas, visada su muilu ir karštu vandeniu, ypač kruopščiai plaukite tarpupirščius.
• Nevalgykite pusiau keptų patiekalų (pavyzdžiui, kepsnių su krauju).
• Vaisius ir daržoves geriausia nuplauti virintu vandeniu.
• Į kelionę pasiimkite vandens buteliuose.
• Negerkite šaltinių ir šulinių vandens. Daugelyje šalių nerekomenduojama gerti vandenį iš čiaupo, nes cheminėmis medžiagomis apdorotas ar bakterijomis užterštas vanduo gali būti ligų šaltinis.
• Ilgai nepalikite iš šaldytuvo išimtų greitai gendančių maisto produktų (pieno produktų, žuvies, mėsos, padažų).
• Atsisakykite pyragų ir kitų skanumynų su kremu – būtent tokiame maiste patogenai greitai dauginasi.
• Jei ruošiatės į iškylą, būtinai pasiimkite šaltkrepšį, be jo karštu oru maistas automobilyje sugenda vos per valandą.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kūdikių disbiozės priežastys

Naujagimių žarnynas nėra sterilus, jie gauna mikroorganizmų dar būdami mamos įsčiose. Taigi, vaisiaus žarnyno mikrobiotą lemia ir mamos sveikata. Per pirmąsias vaiko gyvenimo valandas į jo žarnyną patenka mamos žarnyno ir makšties flora (natūralaus gimdymo metu). Mikrofloros formavimąsi skatina glaudimas prie mamos ir maitinimas krūtimi. Vaiko mikrobiota formuojasi maždaug iki 3 metų, tuomet žarnyno mikroorganizmų sudėtis pasidaro panaši į suaugusiųjų.

Naujagimio žarnyno ekosistemos vystymasis yra sudėtingas procesas, kurį gali paveikti daugybė veiksnių. Bakterijų disbalansas gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Natūraliu būdu gimusių naujagimių žarnyno mikrobiotoje vyrauja naudingosios bakterijos. Prasčiau yra gimdant operacijos būdu, kai į naujagimio žarnyną patenka ligoninės aplinkos ir medicinos personalo mikroflora.

Neišnešiotų kūdikių mikrobiota formuojasi vėliau, joje daugiau sąlyginai patogeninių bakterijų, kurios nekenkia tik tada, kai imunitetas yra stiprus. Todėl neišnešiotiems naujagimiams nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų ypatingai svarbus motinos pienas, kuris suteikia sveikatai naudingų bakterijų.

Mikrobiotos formavimąsi neigiamai veikia motinos ir vaiko atskyrimas, taip pat – ilgas naujagimio buvimas ligoninėje, dirbtinis maitinimas.

Sveikas vaikas, gimęs natūraliai, maitinamas motinos pienu ir laiku išleistas namo su mama, turi nedidelę disbiozės tikimybę. Tačiau ateityje dėl įvairių priežasčių bakterijų pusiausvyra gali pasikeisti ir įsivyrauti ligas sukeliančios bakterijos. Tai dažnai nutinka dėl antibiotikų vartojimo, streso. Disbiozė atsiranda dėl vidurių užkietėjimo, žarnyno infekcijų, alergijų.

 Kaip atpažinti mažyliui atsiradusią disbiozę?

 Apie bakterijų pusiausvyros sutrikimą gali byloti šie simptomai:

• pakitusios spalvos, konsistencijos ir nebūdingo kvapo, putotos išmatos;
  • pilvo pūtimas, diegliai, skausmas, pirmaisiais mėnesiais žarnyno disbiozės kamuojamiems kūdikiams būdingi spazminiai pilvo skausmai;
• dažnas verksmas, nerimas (vaikas rėkia, riečia kojytes prie pilvo);
• dažnas atsirūginėjimas;
• vidurių užkietėjimas, viduriavimas.

Jeigu pastebėsite kelis išvardytus simptomus, kreipkitės į savo pediatrą. Disbiozė yra dažna pirmaisiais gyvenimo metais.

Svarbu laiku atkurti bakterijų pusiausvyrą

Žarnyno mikroflora atlieka daug funkcijų: ji yra svarbi stipriam imunitetui, sintezuoja kai kuriuos vitaminus, neleidžia daugintis sveikatai žalingiems mikroorganizmams, padeda šalinti toksinus, dalyvauja virškinimo procese, skaido nesuvirškintas maisto liekanas. Sumažėjus gerųjų bakterijų, silpsta organizmo barjeras, saugantis nuo žalingų mikroorganizmų.

Todėl svarbu atkreipti dėmesį į mikroorganizmų disbalanso simptomus ir laiku imtis veiksmų. Nesirūpinant bakterijų pusiausvyros atkūrimu, disbiozė gali sukelti hipovitaminozę (vitaminų stoką), organizmas nepasisavina daug medžiagų, kaupiasi kenksmingos medžiagos.

 Gelbėja probiotikai ir tinkama mityba

Disbiozė nėra atskira liga, o kitų patologinių procesų organizme pasekmė. Todėl bakterijų pusiausvyros atkūrimas pagrįstas ne tik normalios mikrofloros atkūrimu, taip pat atsižvelgiama į šio negalavimo atsiradimą paskatinusias priežastis, kurias svarbu pašalinti.

Bakterijų disbalansui nustatyti gydytojas gali paskirti mikrobiologinį išmatų tyrimą, pagal kurį nustatomas gerųjų ir ligas sukeliančių bakterijų kiekis.

Mikroflorai atkurti skiriami probiotikų preparatai, kurių sudėtyje yra naudingųjų bakterijų, skirtų kompensuoti jų trūkumą organizme. Tai yra laktobakterijos ir bifidobakterijos. Gydytojas patars probiotikų preparatą, atsižvelgdamas į mažojo paciento amžių.

Naudingosioms bakterijoms daugintis reikalinga mitybinė terpė. Todėl būtini ir prebiotikai. Tai oligosacharidai, inulinas, pektinas, laktozė, skaidulos ir kitos medžiagos. Daug šių medžiagų turi ruginė duona, daržovės, vaisiai, ankštiniai augalai. Prebiotikai nėra absorbuojami plonojoje žarnoje ir į storąją žarną patenka nepakitę, o čia tampa probiotinių bakterijų maisto šaltiniu.

Svarbus disbiozės prevencijos ir bakterijų pusiausvyros atkūrimo veiksnys yra tinkama mityba. Bakterijų pusiausvyros sutrikimo priežastis žindomam kūdikiui gali būti mamos mityba. Dar negaunančiam papildomo maisto mažyliui itin svarbūs mamos vartojami maisto produktai, o dirbtinai maitinamam kūdikiui – tinkamas mišinukas.

Disbiozės kamuojamiems vyresniems vaikams patariama neduoti aštraus, riebaus, rūkyto maisto, rinktis kuo natūralesnius produktus be daugybės įvairių maisto priedų, jiems reikėtų vengti saldumynų, rafinuotų maisto produktų. Patariama daugiau vartoti fermentuotų produktų, tokių kaip rauginti kopūstai, agurkai ir kefyras.

Parengė Undinė Gilė

Atsigauti po gydymo antibiotikais reikia net metų

„Plataus spektro antibiotikai pažeidžia žarnyno mikroflorą taip, kad mažai tikėtina, jog ji kada nors sugrįš į ankstesnę pusiausvyrą, taip pat – didina prastos sveikatos ir žarnyno ligų pavojų ateityje“, – prie tokių išvadų prieita Šiaurės Karolinos Djuko universitete atlikus mokslinį tyrimą, apie kurį rašoma mokslo žurnale „eLife“.

Antibiotikai, vartojami vidutinį arba ilgą laikotarpį, ne tik neapsaugo, bet ir kelia ligų riziką. Pasak Aspen Reese, kuri vadovavo tyrimui būdama šio universiteto doktorantūros studente, žarnyno mikroflorą sudaro mikrobų bendrija, kurią sutrikdžius kyla infekcijos pavojus pačiam kolonijos šeimininkui, šiuo atveju žmogui.

Atliekant tyrimus, pelėms 5 dienas buvo skiriami plataus spektro antibiotikai, kurie naikina pačias įvairiausias bakterijas. Tyrėjai pastebėjo, kad šie vaistai ne visas mikroorganizmų rūšis paveikė vienodai. Kai kurios naudingosios bakterijos visiškai išnyko. Tyrimo metu prieita prie išvados, kad antibiotikai sunaikina tik dalį patogeninių bakterijų, o išlikusios gali pasinaudoti palankia situacija ir daugintis greičiau. Taigi, susiklosčius tokioms sąlygoms, žarnyną gali užvaldyti naujos bakterijos.

Po antibiotikų gavusių pelių kontakto su kitomis pelėmis, kurioms antibiotikai nebuvo skirti, pirmosios įgijo naujų bakterijų – tiek gerųjų, tiek blogųjų. Žarnynas susitvarkė gana greitai, tačiau, kaip teigia Aspen Reese, mikroflora, kuri atsirado po gydymo antibiotikais, labai skyrėsi nuo buvusios – prieš gaunant šių vaistų.

Manoma, kad svarbiausias dalykas vartojant antibiotikus yra kontaktai su sveikaisiais. Gydomiems antibiotikais tai padeda atkurti sveiką mikroflorą. Taip teigia ir tyrime dalyvavęs Djuko universiteto molekulinės genetikos ir mikrobiologijos docentas Lawrence’as Davidas. Jo nuomone, blogiausia vartoti antibiotikus ligoninėje, apsuptiems žmonių, turinčių patogeninių bakterijų.

Buvęs Oksfordo universiteto biochemikas Chrisas Woollamsas papildė: „Aišku tai, kad antibiotikai pakeičia žarnyno mikroflorą ir padidina žarnyno ligų riziką, galimi ir blogesni variantai. Ne kartą esu sakęs, kad jaunesniems negu 7 metų vaikams antibiotikai turėtų būti skiriami tik skubiu atveju, kai kyla mirties rizika. Antibiotikai nėra nekaltos mažos tabletės – po jų organizmui atsikurti, kaip teigia daug JK gydytojų, reikia apie metų. Jie gali pakenkti visam gyvenimui.“

Antibiotikai didina ligų pavojus

Harvardo medicinos mokyklos ir Broudo instituto Masačusetse mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu trejus metus stebėjo 39 kūdikius iš Suomijos. Mažyliai buvo pradėti tirti nuo 2 mėnesių amžiaus. Nustatyta, kad vaikų, kuriems kelis kartus buvo paskirti antibiotikai (paprastai dėl kvėpavimo takų negalavimų arba infekcijų), organizmuose buvo mažiau naudingųjų bakterijų, būtinų imuninės sistemos vystymuisi. Žurnale „Science Translational Medicine“ rašoma, kad nustatytas vienos bakterijų rūšių – Clostridium difficile, kurios skatina imuninių T ląstelių puolimą trūkumas. Be šių padermių kyla didesnis pavojus susirgti autoimuninėmis ligomis, taip pat tikėtina, kad suprastės cukraus kiekio reguliavimas.

Vaikų, kuriems dažniau buvo skiriama antibiotikų, žarnyne buvo mažiau bakterijų rūšių, o pačios rūšys turėjo mažiau padermių. Trumpai tariant, šių vaikų žarnyno mikroflora buvo skurdesnė, o tai didina ligų pavojų.

Mokslininkai rado įrodymų, kad antibiotikų atsparumo genai yra užkoduoti mikrofloros bakterijose. Broudo instituto specialistas, Masačusetso bendrosios ligoninės kompiuterinės ir integracinės biologijos centro gastroenterologas Ramnikas Xavieras teigia, kad vaikai tirti dar nedaug kartų, nors žarnyno mikrofloros tyrimai pastarajame dešimtmetyje atliekami dideliais mastais.

Per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus mikroflora yra ypač dinamiška, jos sudėtis vis keičiasi. Deja, panašu, kad, praėjus šiam laikotarpiui, ji išlieka stabili visą likusį gyvenimą. Tyrėjai nustatė ne tik naikinantį antibiotikų poveikį, tačiau pastebėjo, kad tokie vaikai turi daugiau atsparumo antibiotikams genų.

Tyrėjai taip pat palygino kūdikių, gimusių natūraliu būdu, ir kūdikių, gimusių po Cezario pjūvio operacijos, mikroflorą, taip pat – motinos pienu ir dirbtiniais mišiniais maitintų kūdikių mikroflorą. Vaikų, gimusių po Cezario pjūvio operacijos, mikrofloroje buvo mažiau normalios sudėtinės dalies – bakteroidų, vaikų, maitintų mišiniais – naudingųjų bifidobakterijų.

Planuojami tolesni tyrimai. Vienas iš jų bus skirtas pirmiesiems dvejiems vaiko gyvenimo metams, o kitas – aprėps ilgesnį laikotarpį. Mokslininkams kelia nerimą tai, kad antibiotikai dažnai net kūdikiams skiriami dėl menkiausių priežasčių. Specialistai perspėja, kad ši praktika turi būti nutraukta, nes yra pavojinga sveikatai ateityje. Antibiotikai turėtų būti skiriami tik tada, kai jie kritiškai būtini.

Be reikalo duodami vaikui antibiotikų, atimame iš jo galimybę pasveikti susirgus rimta liga

Antibiotikai veikia bakterijas, o ne virusus, todėl nuo gripo ir kitų kvėpavimo takų ligų nepadeda. Deja, kai kurie tėveliai vos tik vaikui susirgus savarankiškai duoda antibiotikų, kurių gydytojas buvo išrašęs anksčiau ir dalis jų liko. Tėvai tikisi, kad vaikas greičiau pasveiks, bet savo nuožiūra vartojami antibiotikai gali veikti atvirkščiai – trukdyti organizmui kovoti su virusine infekcija, kurios jie iš viso negydo.

Antibiotikus turi skirti gydytojas. Lietuvoje 2–7 metų vaikams atliekamas specialus tyrimas, kuriuo nustatomi viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sukėlėjai. Gydant antibiotikais svarbu parinkti tokius, kurie veikia konkrečią ligą sukėlusius mikrobus, turi reikšmės vaisto dozė ir vartoti jį reikia tiek laiko, kiek paskyrė gydytojas. Jei medikų rekomendacijų nepaisoma, bakterijos nesunaikinamos ir tampa atsparios antibiotikams. Taigi, susirgus sunkia liga, šie vaistai gali nebeišgelbėti.

Gydytoja homeopatė Aiva Vaivarienė apie antibiotikų pasekmes vaikų sveikatai

Per ilgametę praktiką aiškiai stebiu tendenciją: kuo anksčiau savo gyvenime vaikas gauna antibiotikų, tuo rimtesnės ir ilgiau sveikatą žalojančios pasekmės. Vyresniame amžiuje, ypač – suaugus, žarnyno mikroflora jau stipri, stabili – ją palaužti nėra taip lengva. Suaugusiesiems retas antibiotikų vartojimas dažniausiai nepalieka reikšmingų pėdsakų. Tačiau vaikų mikroflora, kuri dar tik formuojasi, be galo trapi. Ją pažeisti gali ir vieną kartą vartoti antibiotikai. O pasekmės išties ilgalaikės ir sunkios – lėtinės disbakteriozės, lėtiniai virškinimo ir imuninės sistemos sutrikimai, autoimuninės ligos, alergijos. Praktiškai kasdien tenka matyti perdėm gausios antibiotikų terapijos pasekmes. Ir tai labai liūdina, nes iš tiesų didžiąją dalį kasdienių virusinių bei bakterinių infekcijų galima įveikti natūraliomis priemonėmis.

Parengta pagal informaciją portale www.chriswoollamshealthwatch.com

Nuo ko priklauso vaiko imuninė sistema, kodėl vienų vaikų imunitetas silpnesnis, o kiti atsparesni?

Imunitetą lemiantys veiksniai priklauso nuo vaiko amžiaus. Imuninė sistema pradeda formuotis dar įsčiose ir rūpintis ja reikia jau besilaukiant, o ne išleidus vaiką į darželį. Nėštumo laikotarpiu visas maisto medžiagas – kenksmingas ar naudingas – vaikas gauna iš mamos organizmo. Svarbūs veiksniai per nėštumą – būsimos mamos sveikata, jos gyvenimo būdas ir mityba. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji rūko, netinkamai maitinasi, vaiko imunitetas gali nusilpti jam dar negimus.

Nėštumo metu atsiranda ir alergijos. Dauguma nėščiųjų mėgsta pasmaguriauti: vienos valgo daug jogurto, kitos neatsilaiko prieš sūrelius arba egzotinius vaisius, ir dėl to vaiko organizmas įsijautrina dar įsčiose. Mažylis jau gimsta linkęs į alergijas, o paskui dažniau serga. Alergiški vaikai serga sunkiau ir sveiksta lėčiau, nes jų imuninė sistema vis kovoja su kokiu nors alergenu, o kartu susidoroti dar ir su virusais neužtenka jėgų.

Antras imuniteto formavimosi etapas yra laikotarpis po gimdymo. Labai svarbios pirmosios gyvenimo minutės, valandos, dienos. Daug mokslinių tyrimų įrodė, kad žymiai stipresni ilgai mamos pienu maitinti vaikai, ypač gavę priešpienio. Imuninę sistemą labai pažeidžia jau pirmosiomis dienomis vartoti antibiotikai.

Imuniteto pagrindas formuojasi nėštumo, gimdymo laikotarpiu ir anksti pradėjus žindyti pagimdžius. Gera pradžia padeda vaikams lengviau prisitaikyti prie gyvenimo, vėliau – darželyje, kai daugumai atsiranda problemų.

Kodėl neturinčio polinkio į alergijas, gana atsparaus vaiko imunitetas nebeapsaugo darželyje?

Darželinuko imunitetas ne tiek medicininė, kiek socialinė problema. Vienuose darželiuose serga daug vaikų, kituose – tik vienas kitas, o yra grupių, kuriose ligos labai retos. Tai priklauso nuo paprastų aplinkos sąlygų: vėdinimo, šildymo, oro temperatūros; ir, žinoma, auklėtojų priežiūros. Tėvai papasakoja daug istorijų iš darželio gyvenimo. Pavyzdžiui, auklėtoja prieš pietų miegą gerai išvėdina patalpą, ir lovytės įšąla. Vaikas nusirengia ir atsigula į ledinę lovą, o galbūt jis ką tik grįžęs į darželį po ligos. Pusvalandį drebėdamas stengiasi sušilti, tik spėja užmigti, ir jau laikas keltis. Suprantama, vėdinti reikia, bet svarbiausia tinkamai tai daryti. Kai kurių darželių personalui trūksta tokių žinių, įgūdžių, kartais net geranoriškumo.

Iniciatyvūs tėvai matavo darželyje ir oro taršą, ir anglies dioksido koncentraciją, teikė siūlymų savivaldybei, kaip pagerinti sąlygas, net apskaičiavo, kiek būtų sutaupyta, jeigu vaikai mažiau sirgtų, deja, pastangos nesulaukė atgarsio.

Bėda, kad neturime organizacijos, kuri stebėtų situaciją darželiuose ir imtųsi veiksmų ją gerinti. Teko girdėti, kad Prancūzijoje virtuvės šefai susirenka į konferenciją ir aptaria, kaip pagaminti, pavyzdžiui, brokolių suflė, kad vaikai pamėgtų šią daržovę. O mūsų darželiuose nuo sovietmečio taip ir liko juodoji arbata su cukrumi – nei aplinka, nei valgiaraštis nesikeičia. Vaikams organizuojama daug švenčių, kuriama žaidimų, bet apie sveikatą galvojama mažai. Tai yra didžiausia problema.

Didelė tikimybė užsikrėsti, jeigu grupėje yra kosėjančių ir sloguojančių vaikų. Tėvai dažniausiai nekreipia dėmesio į tokius negalavimus ir sergantį vaiką atveda į darželį. Pavyzdžiui, viena mama guodėsi: „Pričiaudė mano vaikui į lėkštę, tai kaipgi jis nesusirgs.“ Mamos piktinasi, kad yra vaikų, kurie ateina į darželį net snargliuotais rankogaliais. Akivaizdu, kad ligos ne visada konkretaus vaiko problema. Iš saugių namų patekęs į labai nepalankias sąlygas, net sveikas vaikas vargu ar sugebės atsilaikyti.

Gal tėvai per mažai pratina vaiką prie tų nepalankių sąlygų? Kiek įtakos vaiko atsparumui ligoms turi, pavyzdžiui, grūdinimas?

Grūdinimas prasideda nuo gryno oro, o kiek jame būna miesto vaikas? Kaime gyvenantis mažylis išbėga į didelį kiemą, pievą ar miškelį. Daugiabučių apsuptyje esantis miestiečio kiemas dažniausiai betonuotas, po langais stovi keliasdešimt automobilių, o balkone rūko kaimynas. Kiek yra kiemų su vaikų žaidimų aikštelėmis, kur galima pasikapstyti smėlio dėžėje, kiek žiemą įrengtų čiuožyklų? Vyresniam vaikui dar sunkiau rasti, kur ir ką nuveikti lauke. Ne visuose miesto rajonuose yra parkų ir žaliųjų zonų, o ar dažnai tėvai išvyksta su vaikais už miesto – į gamtą? Pagrindinis ir paprasčiausias grūdinimo būdas – buvimas gryname ore, gamtoje – sunkiai įmanomas miestiečiams.

Kitas dalykas, kad tėvai laisvalaikiu dažnai įbruka vaikui į rankas kompiuterį arba telefoną, kad leistų ramiai pailsėti jiems patiems, pavyzdžiui, panaršyti feisbuke. Paskui sutemsta ir per vėlu kur nors eiti – taip diena ir baigiasi. Ką jau kalbėti apie tokias grūdinimo procedūras, kaip apipylimai vandeniu, jei vaikas net į lauką neišleidžiamas?

Pradėti reikėtų nuo paprastų dalykų: išvėdinti namus ir neprisirūkyti prieš grįžtant į juos. Daugybė rūkančių tėčių ir mamų nežino, kad nuodingos cigarečių medžiagos iš plaučių išsiskiria dar ištisą parą – rūkymas lauke ar balkone namų neapsaugo. Tabako teršalai pasklinda namų ore ir vaikas, galima sakyti, rūko, nors ir be cigaretės.

Dar viena būtina stipraus imuniteto sąlyga – fizinis aktyvumas, o judėjimo vaikams trūksta. Mažylius tėvai vežioja automobiliu, lauke, užuot pabėgiojęs, vaikas prasėdi vežimėlyje. Taip pat ir mokykloje – liepiama ramiai sėdėti, ir net per pertraukas. Mažai judančio vaiko kraujotaka sulėtėja, dėl to organizmas gauna mažiau maisto medžiagų. Ko tuomet galime tikėtis iš imuniteto?

Dažnai netinkamai valgome ir patys, ir vaikus taip maitiname. Kokios didžiausios imunitetui kenkiančios vaikų mitybos klaidos?

Grynas vanduo ir maistas labai svarbus vaiko, kaip ir suaugusiojo, sveikatai. Ar kuriame nors darželyje duoda vaikams atsigerti vandens? Nepratina jo gerti ir mamos.

Daugiausia imuninių ląstelių gyvena žarnyne, ir tas ląsteles turime maitinti. Sveikas maistas reikalingas ne vien tam, kad gautume užtektinai vitaminų, antioksidantų ir visų kitų gyvybei svarbių medžiagų, bet ir normaliai žarnyno mikroflorai maitinti, nes nuo jos priklauso imunitetas.

Pavojingiausias imuniteto žudikas – antibiotikai. Vaikas suserga, geria antibiotikus, paskui vėl suserga, ir jam vėl duodama šių vaistų – užburtas ratas toliau sukasi. Antibiotikai žudo gerąją žarnyno florą, todėl gydytis jais verta tik būtiniausiais atvejais. Deja, daugelis šiuolaikinių mamų antibiotikų kaskart griebiasi net nuo slogos. Žarnyno mikroflorą suardome labai greitai, o atkurti ją ypač sunku. Nemanykite, kad po antibiotikų kurso išgelbės gerosios bakterijos.

Dažnai tėvams tenka priminti, kad žarnyno bakterijos yra kaip gyvūnas augintinis, kuris žus, jeigu neduosime jam valgyti. Taip ir gerosios bakterijos – neužtenka jų išgerti, turime duoti ir maisto – ląstelienos. Jeigu esame įpratę maitintis batono ir dešros sumuštiniais, dribsniais su pienu, saldžiais sūreliais, blynais ir makaronais, – ląstelienos negauname. Išgertos bakterijos nemaitinamos žūsta ir jų gėrimas neatneša jokios naudos.

Žarnyno mikroflorą maitina sveiki grūdai su visomis savo vertingosiomis dalimis, virtos ir šviežios, ypač raugintos, daržovės, ankštinių augalų gaminiai, vaisiai, sėklos, riešutai. Pavyzdžiui, keptą patiekalą vaikui galima pagaminti iš visų grūdo dalių miltų, įberti sėlenų, kad būtų daugiau ląstelienos.

Vis dalinu tėvams atmintines, kad didžiausias imuniteto priešas – cukrus. Daugybė tyrimų įrodė, kad cukrus žudo imuninės sistemos ląsteles, pašalina iš organizmo vitaminą C ir t. t. Nebūtina visiškai atsisakyti saldumynų – yra daug saldžių vaisių, uogų, o vaikai nuolat maitinami cukrumi. Iš didelės meilės visokiausiais dirbtiniais saldumynais vaikus lepina seneliai. Jais maitiname ir prastai valgantį vaiką – kad tik ką nors suvalgytų, tik jokios naudos iš tokio maisto nėra. Paradoksalu, bet net gydome vaiką sirupu su cukrumi arba duodame vitamino C saldainiukų. Taip maitinamam ir gydomam susirgusiam vaikui labai sunku pasveikti.

Kada vaikui derėtų duoti imunitetą stiprinančių preparatų ir kokie iš jų tinkamiausi?

Tėvai žino, kad imunitetui padeda vitaminas C, bet vertingiausias yra maiste esantis natūralus vitaminas C, nes tabletėje – sintetinė askorbo rūgštis. Be to, yra daug problemų, kurių neišspręs vien koks nors preparatas. Imunitetas priklauso nuo veiksnių visumos.

Pirmiausia pagalvokime, ką galime padaryti patys. Pavyzdžiui, geriau vėdinkime namus, būtinai išnaikinkime pelėsį, įpratinkime šeimą gerti vandenį ir sveikai maitintis, taip pat išspręskime socialines, psichologines problemas. Preparatai imunitetui stiprinti – paskutinė grandis. Jie reikalingi vaikams, kurie vartojo daug vaistų, ypač antibiotikų, taip pat  dažnai sergantiems. Geriausia, kad tai būtų natūralios augalinės priemonės. Savo praktikoje kiekvienam vaikui siūlau individualų sprendimą – pagal problemą sukėlusias priežastis.

Daug rašoma ir kalbama apie tai, kad vaiko sveikatą lemia ir emocinė būsena. Posakį „visos ligos nuo nervų“ galima prisiminti ir kalbant apie vaikus. Jeigu namie tvyro tėvų nesantaika, kelianti nuolatinį stresą, arba vaikas gyvena slegiamas nerimo, nežinios, baimės ir pan., nesitikėkime, kad jo imunitetas bus stiprus. Tuomet nei vitaminas C, nei sveika mityba stebuklo nepadarys.

Kaip patartumėte tėveliams tinkamai gydyti susirgusį vaiką šaltuoju periodu, kai ypač puola ligos?

Greičiau pasveikti padeda rami aplinka, vaikui duokite daug skysčių, vitaminingų gėrimų, pavyzdžiui, su spanguolėmis, šaltalankiais, greipfrutais. Sunkiausias darbas yra girdyti vaiką. Jeigu karščiuojantis ligoniukas nenoriai geria, prisėskite šalia ir girdykite po truputį su šaukšteliu, pipete arba per šiaudelį.

Daug kalbama ir rašoma, kad nereikia baimintis vaikų karščiavimo. Tėvams patariu ne tik žiūrėti į termometrą, bet atsižvelgti ir į vaiko savijautą. Kai vaikas geria užtektinai skysčių ir yra žvalus, neverta pasiduoti panikai. Temperatūra duoda ir naudos – vaiko imuninė sistema kovoja, gamina antikūnus, įgyja patirties. Jei neleisime pasipriešinti pačiam organizmui, kitą kartą jis neatpažins to paties viruso ir vaikas vėl susirgs.

Karščiuojančiam vaikui galima apmauti vėsiame vandenyje su actu sudrėkintas kojines, ant alkūnių ir riešų uždėti šaltą kompresą. Temperatūrą galite numušti be vaistų: drungnu vandeniu sudrėkinta ir išgręžta audinio skiaute nušluostykite kūnelį ir leiskite nudžiūti. Stebėkite karščiuojančio vaiko savijautą. Jeigu jis gerai jaučiasi, taip gydykitės 1–2 dienas, duokite daug natūralių produktų, turinčių vitamino C, ir pasveiks.

Sunkesniais atvejais rinkitės natūralius preparatus. Savo praktikoje naudoju homeopatinius preparatus – jie padeda ir nuo temperatūros, ir nuo uždegimo, natūraliomis priemonėmis sėkmingai gydau bronchitą ir anginą. Žinoma, jeigu vaiko liga rimta, prireikia ir antibiotikų, bet retai.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė