Kas labiausiai kenkia speneliams?

Žindymo metu skaudėti neturi. Nebent pačioje pradžioje – prisitaikant prie kūdikio maitinimo krūtimi. Pagrindinė spenelių skausmo ir įtrūkių priežastis – netinkamas krūties apžiojimas. Kūdikis turi apžioti ne tik spenelį, bet kartu ir aplink jį esantį apskritą rusvą laukelį (areolę). Tinkamai žindant spenelis yra giliai burnoje ir spaudomas pigmentinis laukelis. Gerai apžiojusiam krūtį kūdikiui lengviau ištraukti pieną, todėl speneliai mažiau traumuojami.

Jeigu mažylio burnoje atsiduria tik spenelis, jo jautrią odą dantenos stipriai traumuoja. Todėl mamai skauda ir gali atsirasti įtrūkimų. Be to, čiulpiant tik spenelį, pienas teka lėtai ir kūdikiui tenka ilgai darbuotis. Svarbu ir tai, kaip po žindymo atitrauksite mažylį nuo krūties. Spenelį iš burnos reikia ištraukti švelniai, o tai padaryti geriausia tuomet, kai pasisotinęs mažylis išsižios ir jį paleis.

Kol naujagimis mokosi žįsti, geriausia apsieiti be buteliuko. Mažylis gali susipainioti, jeigu pakaitomis jį maitinsite iš buteliuko, nes krūtį jis žinda kitaip nei čiulpia žinduką.

Spenelių įtrūkimus gali paskatinti dažnas krūtų plovimas prieš ir po maitinimo, ypač su prausikliais. Oda išsausėja ir darosi lengviau pažeidžiama. Todėl reguliariai plauti krūtų prieš maitinimą nerekomenduojama, tik prausiantis visą kūną – kartą per dieną. Tai išsaugo natūralią odos drėgmę. Prieš pradėdamos maitinti, galite nuvalyti spenelį savo pienu.

Papildoma trintis ir spaudimas spenelių srityje atsiranda dėl aptemptų drabužių, ypač jei audinys yra standus arba šiurkštus. Tai dirgina ir pažeidžia jautrią odą.

Dar viena spenelių traumavimo priežastis atsiranda prasikalus dantukams, kai mažylis kasosi dantenas arba kandžiojasi žaisdamas. Tada geriausia nustoti maitinti. Atsargiai ištraukite spenelį iš mažylio burnytės ir vėl pasiūlykite krūtį po kurio laiko. Švelniai ištraukti krūtį galite įkišusi mažąjį pirštą ties burnos kampučiu.

Sutrūkinėjusių spenelių pavojai

Spenelių įtrūkimai – atviri vartai infekcijų sukėlėjams. Vienas iš pavojų – krūties uždegimas mastitas, kurio kita priežastis – pieno sąstovis. Po gimdymo mamos imunitetas silpnesnis, o per pažeidimus spenelyje infekcija nesunkiai patenka į organizmą.

Kitas spenelių įtrūkių keliamas pavojus – pienligė, kurią sukelia grybelis Candida albicans. Šis grybelis – įprastinis burnos, žarnyno, makšties ir odos gyventojas. Paprastai jis nesukelia jokių problemų, tačiau, susidarius palankioms sąlygoms, gali pradėti daugintis. Dėl dar silpnos imuninės sistemos, nesusiformavusios burnos ir žarnyno mikrobiotos naujagimiams dažnai atsiranda burnos gleivinės pienligė (kandidozė). O nuo mažylio užsikrečia mama. Serganti šia infekcija mama taip pat gali užkrėsti kūdikį.

Kaip padėti pažeistiems speneliams?

Geriausias būdas išvengti spenelių pažeidimų, sumažinti pažeistos odos diskomfortą – stengtis, kad kūdikis taisyklingai apžiotų krūtį. Jeigu krūtis persipildžiusi pieno tiek, kad rudasis laukelis sukietėjęs, kūdikis nesugebės apžioti areolės. Todėl pirmiausia šiek tiek pieno nutraukite ir pradėkite maitinti kūdikį, kai rudasis laukelis suminkštės.

Jei žindydama jaučiate stiprų skausmą, geriau pirmiausia priglausti kūdikį prie mažiau skaudančios krūties. Kelis kartus galite nemaitinti iš skaudančios krūties, tačiau nutraukite pieną rankomis ar pientraukiu, kad būtų stimuliuojama pieno gamyba.

Žindykite kūdikį pagal poreikį. Taip užtikrinsite tinkamą pieno gamybą. Be to, neperalkęs kūdikis nesiblaškys ir ramiau žįsdamas mažiau traumuos spenelius.

Jeigu vis dėlto speneliai sutrūkinėjo, gali padėti natūralios odos priežiūros priemonės. Po žindymo spenelius patepkite iš krūties išspaustu pienu ir leiskite išdžiūti. Mamos pienas pasižymi antibakterinėmis savybėmis, jame yra žaizdų gijimą skatinančio vitamino E. Galite įsigyti specialų švelnų kremą, kuris sudrėkins, padės nuraminti ir atkurti pažeistą odą. Daugumos kremų su lanolinu net nereikia pašalinti prieš maitinimą.

Ir sveikiems, ir pažeistiems speneliams svarbi tinkama higiena. Prauskitės švelniomis priemonėmis, neturinčiomis odą dirginančių agresyvių cheminių medžiagų. Naudingos oro vonios. Todėl, esant galimybei, pabūkite be liemenėlės, nevilkėkite jos naktį. Jei pienas laša iš krūtų, naudokite vienkartinius liemenėlės įklotus – speneliai turi būti sausi. Dėvėkite laisvus, minkštus drabužius, kad išvengtumėte spenelių spaudimo ir trinties.

Tinkamai rūpinantis, spenelių įtrūkimai sugyja per savaitę, o skausmas praeina per 1–2 paras.

Parengė Undinė Gilė

Ką išgyvena vaikas?

Pradėkime nuo to, kad kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas: kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais jausti pavydą ir didelį apmaudą dėl atsiradusio broliuko ar sesutės. Ypač tai aštru, kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs gauti individualų dėmesį, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Tai vadinama pirmagimio nukarūnavimu.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna…

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai neigiamų emocijų pavidalu, didžiuliu ir kartais net agresyviu dėmesio sau reikalavimu, fiziniu priekabiavimu prie naujagimio. Gali pasireikšti psichosomatika ar įvairiomis kitomis fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, dingęs arba padidėjęs apetitas, naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar, priešingai, vidurių užkietėjimas, pilvelio skausmai, miegelio problemos.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna, gali atsirasti polinkis čiulpti savo pirštą. Išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, vaikas gali to pradėti reikalauti iš tėvų.

Vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas

Visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs. Vaikas visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė.

Šios reakcijos, žinoma, priklauso nuo vyresniojo vaiko amžiaus. Jaunesnis nei trijų metų vaikas dažniausiai dar nepastebi ryškių pokyčių, kol jaunesnysis broliukas ar sesutė nepaauga ir nepradeda kištis į jo žaidimus ir pan. Tačiau trejų metų vaikai ir vyresni jau sugeba aiškiau suprasti atsiradusį skirtumą ir tam priešinasi minėtais būdais. Net vaikai, beveik pasiekę paauglystę, gali jausti nuoskaudą dėl sumažėjusio tėvų dėmesio jiems, atsiradus naujam vaikeliui, tačiau jie dažniausiai tai išreiškia švelnesniais būdais, kartais jaučiasi kalti dėl tokių savo jausmų ir jų neparodo, savyje susitaikydami su pakitusia situacija.

Mūsų nagrinėjama situacija, kai žindomas naujagimis, tik viena iš daugelio, kai yra tikimybė, kad vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas.

Ką išgyvena mama?

Dažniausiai ne tik pirmagimį, bet ir mamą stipriai emociškai paveikia pirmagimio nukarūnavimo procesas. Gali kilti didelis sąmyšis, pasimetimas: ką ji jaučia savo vaikui, ar  tebemyli jį vis dar taip pat?

Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Kartais gimus naujagimiui vyresnis vaikas gali tapti tarsi nebe toks reikšmingas, koks buvo anksčiau. Tokie jausmai mamą gali labai sutrikdyti. Jai gali atrodyti, kad ji nuo pirmojo tarsi atsiribojo emociškai ir kad jo poreikiams patenkinti reikia tarsi daugiau valios pastangų nei anksčiau, kad ji tai daro lyg su mažesniu dėmesingumu. Mamai gali kilti labai didelis kaltės jausmas ir daug impulsų pirmagimiui tą menamą skriaudą kaip nors kompensuoti – o tai ne visada išeina į naudą tiek mamai, tiek vaikui. Kartais tokie impulsai gali paskatinti vėl pradėti žindyti vyresnį vaikelį, nepaisant to, kad jis jau buvo nujunkytas ir dabartinis jo žindymas, iš tiesų, mamai būtų gerokai sunki užduotis.

Tad šis pirmagimio nukėlimo nuo sosto momentas iš tiesų yra jautrus ne tik vaikui, bet ir mamai. Nes visą tą požiūrio į vaiką pokytį savyje ji gali priimti net kaip staiga dingusią meilę savo vaikui. Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti

Jei mama iki gimstant naujam vaikeliui nebuvo pakankamai emociškai paleidusi vyresniojo, priklausomai nuo jo amžiaus, tai tas paleidimas gali štai taip staiga ir gana skausmingai tiek mamai, tiek vaikui ištikti gimus antrajam. Tam tikra prasme apkarpyti tą stiprų simbiotinį ryšį su vyresniu vaiku jam raidos prasme yra sveika. Bet kaip tai padaryti švelniai ir atsakingai – tai jau motinystės menas.

Iš tiesų, tos simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti nuo pat gimimo – taip iš lėto, kad sunku tai ir pastebėti. Kai sveikas palaipsnis atsiskyrimas vyksta taip lėtai, vos pastebimai, jo skausmingai nepajunta nei vaikas, nei mama. Gyvenimas taip sudėtas, kad mamai nuo pat vaikelio gimimo tenka pamažu jį paleisti. Pirmiausia mamai tenka suvokti, kad jis vis tik nėra jos kūnas, vėliau – kad jis yra savita, kartais ir labai skirtinga nuo mamos, asmenybė.

Kaip visi šie išgyvenimai paveikia žindymą ir situacijas, susijusias su juo?

Vyresnis vaikas, kai mama pradeda žindyti naujagimį, dažnai patiria įvairias emocijas, priklausomai nuo jo amžiaus, temperamento ir to, kaip šeima paruošė jį naujam broliui ar sesei.

Vaikas gali jausti pavydą naujagimiui, kurį lydi jausmai, kad esu mažiau svarbus ir atstumtas. Atsiranda didelė rizika, kad vaikas į naujagimį pradės žiūrėti priešiškai, kaip į konkurentą dėl mamos meilės, ypač jei anksčiau jis pats buvo mamos dėmesio centre. Šiuos išgyvenimus gali lydėti liūdesys ar vienišumas, ypač jei nėra išsamiai paaiškinta, kodėl mama dabar tiek dėmesio skiria kūdikiui.

Taip pat, kaip jau minėjome anksčiau, vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip mažesnis, kad susigrąžintų mamos dėmesį. Sustiprėja saugumo poreikis – jam gali reikėti daugiau apkabinimų, padrąsinimo ir patikinimo, kad jis vis dar mylimas ir svarbus. Jei vaikas dar per mažas suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia su naujagimiu, jam gali būti sunku tai išgyventi be paaiškinimų ir emocinės paramos, jis gali būti labai pasimetęs.

Esminis klausimas – ką daryti? Leisti ar neleisti vaikui pažįsti, jei jis to prašo?

Pirmiausia prisiminkime, kad kai mama žindo naujagimį, labai natūralu, jog vyresnis vaikelis gali išreikšti norą būti taip pat žindomas – tai dažnai būdas ieškoti artumo, saugumo ar mamos dėmesio, ypač, kai šeimoje atsiranda naujas kūdikis.

Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas.

Atsakymas į klausimą, ar leisti pabandyti pažįsti, priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia mama turi įvertinti savo galimybes: ar jaučiuosi pajėgi tai išgyventi – ar man pakaks emocinių resursų išlikti ramiai, jei tai bus nemalonu? Prisiminkime, kad kuo didesnis vaikelis, tuo didesnė rizika patirti žindymo aversiją. 

Jei mama jaučiasi patogiai, galima leisti trumpai pažįsti ar paragauti pieno – tai gali būti būdas nuraminti vaiką ir patenkinti jo emocinį poreikį. Nebijokime, tai negrąžins jo į visavertį žindymą, jei jis jau buvo nujunkytas (dažniausiai tokie vaikai jau nebemoka žįsti, nes išnykęs žindimo refleksas), bet gali suteikti jam reikalingą artumo jausmą.

Ir vis tik, jei mama nesijaučia patogiai, tokiu atveju svarbu reaguoti švelniai, bet ribą nubrėžti. Prisiminkime, kad dauguma vaikų šį norą greitai pamiršta, jei jaučia, kad jų emocinis poreikis atliepiamas kitaip. Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas. Raskime kitokių būdų tai padaryti.

Svarbiausia išlaikykime ryšį

Vaikui mamos meilė gali atkeliauti įvairiais keliais. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu negalime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu.  Kartais reikia tik kūrybiškumo rasti tuos visiems priimtinus būdus.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS.  Paprasti būdai stiprinti vaiko sveikatą. Gerklės skausmas – daugelio ligų pranašas. Kaip išgyventi pavasarį alergiškam žmogui?

VAISTINĖLĖ. Įveikti ligą padės inhaliacijos. Žarnyną užpuolė virusai – nepamirškite probiotikų.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Trumparegystė progresuoja šuoliais. Ką daryti? Vaikui skauda pilvą? Gali būti, kad kaltas stresas.

KĄ VALGOME? Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Ką daryti, jeigu vaikas nevalgo? Ar netoleruojant laktozės būtina atsisakyti pieno 

MAMYTĖ. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė K. Tarnauskienė Kai kyla nerimas, ar saugu žindyti nėštumo metu.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Ar tikrai nepavojinga?

Yra išskiriami du veiksniai, kurie svarstomi kaip galintys sietis su žindymo rizika nėštumo metu. Tai pavojai susiję su hormonų poveikiu ir su moters mityba – energiniais organizmo resursais. Toliau aptarsime juos abu.

Kai mama žindo kūdikį, dirginami krūtų spenelių nerviniai receptoriai ir tada posmegeninė endokrininė liauka hipofizis į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu.

Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, žindant (dirginant spenelį) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė teoriškai galbūt (bet nebūtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusios priešlaikinio gimdymo grėsmės.

Į ką vis dėlto reikėtų atsižvelgti?

Vertinant persileidimo rizikas būtina svarstyti ne tik žindymo įtaką nėštumui, tačiau atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios didina riziką, kad įvyks persileidimas. O esant joms reiktų pasisaugoti ir vis tik, pasitarus su gydytoju, priimti sprendimą žindymą nuosekliai mažinti arba ir nutraukti:

– prieš tai buvęs nėštumas baigėsi persileidimu;
– jei esate 35 metų ir vyresnio amžiaus, ypač, jei jums 40 metų arba daugiau;
– trumpas laikas tarp nėštumų. Jeigu laikotarpio tarp gimdymų trukmė yra mažesnė nei dveji metai, padidėja įvairios rizikos tiek mamai, tiek vaisiui nėštumo metu;
– laukiatės dvynukų ir daugiau vaikų;
– nėštumo metu patyrėte kraujavimą;
– jums rekomenduojama vengti lytinių santykių nėštumo metu.

Dar viena aplinkybė

Remiantis daugelio tyrimų rezultatais, žindymas nėštumo metu, kai nėra kitų rizikų, nekelia grėsmės patirti persileidimą, tačiau kai kurie tyrimai vis tik atrado ryšį tarp žindymo nėštumo metu ir persileidimo rizikos. Šie tyrimai atskleidė, jog persileidimo riziką gali padidinti žindymas, kai esamas vaikelis yra tik žindomas ir dar neprimaitinamas jokiu kitu maistu. O jei vaikas gauna ir kitokio maisto, tokiu atveju žindymas persileidimo tikimybės nepadidina.

Manoma, kad kai kurioms moterims maitinimas tik žindant ir nėštumas vienu metu gali būti per didelis iššūkis organizmo pajėgumams. Taigi, jei moteris pastoja vis dar tik žindydama, vaikui patartina pradėti primaitinimą kitu maistu (priklausomai nuo vaiko amžiaus ir rekomenduojamų produktų tokiam amžiui) tam, kad būtų sumažinta persileidimo tikimybė.

Jei nerimaujate, ar auginant naująjį vaikelį pilvelyje ir žindant jau turimą, jums pakanka organizmo resursų, prisiminkite, kad gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Aišku, su laiku, jam augant, atitinkamai didės poreikis medžiagų, reikalingų kūno statybai ir energijai. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo šešių mėnesių amžiaus.

Tiek nėštumas, tiek žindymas reikalauja papildomų energinių resursų

Nėštumo metu moters mityba turėtų padidėti apie 5 % pirmojo trimestro metu, 10 % antrąjį trimestrą ir 25 % trečiąjį. Žindymo metu kūnui reikia daugiau papildomų energinių resursų. Nuo kūdikio gimimo iki šešių mėnesių amžiaus rekomenduojama, kad žindanti moteris suvartotų papildomai po 500 kalorijų kasdien. Toms, kurios žindo vaikelį nuo šešių mėnesių amžiaus, rekomenduojama papildomai gauti 400 kalorijų per dieną.

Reikia prisiminti, kad besilaukiant ir tuo pačiu žindant daugiau reikia ne tik kalorijų, bet ir įvairių vertingų maisto medžiagų, mikroelementų, vitaminų. Tad neužtenka tiesiog pavalgyti daugiau ledų, sausainių ar išgerti saldžių gėrimų – tai bevertis maistas. Turite rinktis tai, kas jūsų kūnui, o per jį ir jūsų vaikų kūneliams, suteiks tai, kas naudingiausia jums visiems. Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, yra pakankamai priežasčių tikėti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką.

Taigi, besilaukianti moteris turėtų prisitaikyti prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas neturėtų daryti įtaką jos dar negimusio kūdikio augimui. Leiskite jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą, kada esate alkana ir gerkite, kada esate ištroškusi.

Linkime ramybės

Prisiminkite, kai jaučiatės gerai, jūsų nėštumas nėra rizikos grupėje, jei jūsų kraujo tyrimo rodikliai normalūs, jei žindymas yra tik kaip papildomas vaikelio mitybos šaltinis, o dar labiau – ritualas, padedantis pajusti artumą – žindymas išprovokuoti persileidimo neturėtų. Kadangi gamta mūsų organizmą sukūrė taip, jog visi geriausi jo ištekliai keliauja naujai gyvybei. Todėl, jei motinos organizmas turės rinktis tarp naujos gyvybės ir pienuko kokybės, jis rinksis naują gyvybę.

Linkime ramybės, pasitikėjimo savo kūnu ir gamtos suteiktomis jo galimybėmis. Prisiminkite, kad natūralu nėštumo metu išgyventi daugiau emocijų, nerimo, baimių. Ir tai sveikintina, nes tokiu atveju esate linkusi labiau pasaugoti save ir nėštumą. Tačiau kai kurios baimės būna nepagrįstos ir tokiu atveju naudinga susirinkti informacijos reikiama tema, pasikonsultuoti su kompetentingais tos srities specialistais. Dažnai to ir pakanka nusiraminimui.
Vis tik, jei psichologiniame lygmenyje jūsų baimė, kad gali įvykti persileidimas žindant, yra didelė, siūlytume žindymą nuosekliai retinti, trumpinti ir nutraukti, nes pati baimė gali padaryti kur kas daugiau žalos nei žindymas.

Parengė: gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.eu
Feisbukas Išsipildymas Motinystėje
IG issipildymas.motinysteje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 m. leidimas).

MAMŲ ISTORIJOS.

ŽIEMOS LIGOS. COVID-19 ir gripas – abi ligos vienodai pavojingos. Kaip greičiau pasveikti užpuolus peršalimo ligai. Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažylių slogą. Kaip išgyventi žiemą su šalčio dilgėline.

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Kaip atsilaikyti prieš puolančius virusus? Probiotikai – kovojant su žarnyno virusais.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Kada derėtų susirūpinti geležimi? Kodėl vaikui užkietėja viduriai?

MAMYTĖ. Treniruotės ir maistas po gimdymo susilpnėjusiems dubens raumenims. Psichologė K. Tarnauskienė Ar vaikas mane naudoja vietoje čiulptuko?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS

Daugiavaikės mamos glėbyje – ir šeima, ir nuosavi verslai                                                           

RUDENS LIGOS

Ruošiamės gripo ir COVID-19 sezonui. Darželio ir mokyklos baubai – rotavirusai. Vaikas susirgo bronchitu: kaip greičiau jam padėti?

RUDENS VAISTINĖLĖ

Gelbėjame vaiką nuo ausies skausmo. Kaip reikėtų pasiruošti alergiško vaiko tėvams.

BŪKIME SVEIKUČIAI

Kaip padėti vaikui apsiginti nuo ligų? Kad diabetas neužpultų iš pasalų. Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Kodėl geležis moterims turi rūpėti ypatingai?

KŪDIKIS

Kai dėl pilvuko dieglių kalta laktozė. Gydytojas A. Vingras Atopinis dermatitas. Kūdikio higiena – svarbiausia odos problemų prevencija.

MAMYTĖ

Psichologė K. Tarnauskienė Kai žindymas varo iš proto, bet dar nesinori visiškai nujunkyti.

VERTA ŽINOTI

Natūralus švelnumas ir nauda nuo pirmųjų dienų.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. ruduo

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw] 

Jei neatsižvelgiama į tai, kad žindymas pradeda labai neigiamai veikti mamos emocinę būseną ir nieko nekeičiama, mama jaučiasi it prievartaujama, kaupiasi įtampa, pyktis ir nepasitenkinimas, ir galiausiai prasiveržia išorėn tokiais būdais, kurie džiaugsmo ir laimės šeimai neatneša. O jei įtampa užspaudžiama viduje, ji gali pasireikšti įvairiais fiziniais ir emociniais negalavimais ar net ligomis.

Šiame straipsnyje aptarsime, ką galima keisti, kad žindymas netaptų kančios šaltiniu.

Pasiruošimas pokyčiams

Nurimti

Prieš darant bet kokius pokyčius pirmiausia reikia nurimti. Kai mama rami ir užtikrinta – bet kokie pokyčiai įvyksta sklandžiau ir vaikelis juos priima su didesniu saugumu ir pasitikėjimo jausmu. Tam, kad mama nurimtų ir drąsiai bei pasitikinčiai įgyvendintų pokyčius, ji turi būti užtikrinta, kad elgiasi teisingai. Jausmui, kad elgiuosi teisingai, dažnai pakiša koją abejonės, ar tikrai vaikelio nenuskriausiu nebesuteikdama jam to, ką turėjo iki šiol, ar jo netraumuosiu, ar jam neteks išgyventi pernelyg skaudžius praradimo jausmus… Tokios abejonės yra natūraliai kylančios ir byloja apie mamos didelę meilę, rūpestį ir atsidavimą vaikeliui.

Tokias abejones turime išmąstyti, išjausti, bet jose neįklimpti ir nepaskęsti. Mūsų psichika per šių abejonių išmąstymą ir išjautimą pamažu adaptuojasi prie būsimų pokyčių ir juos jaukinasi. Geriau su tomis abejonėmis pagyventi ir su jomis susitvarkyti dabar, nei pradėti mindžikuoti jau ėmusis pokyčių. Pamažu abejonėms rimstant, metas pasitelkti į pagalbą protą ir susidėlioti strategiją, kuri bus kuo palankesnė ir vaikeliui, ir mamai.

Įsisąmoninti, kad pokyčiai reikalingi jau DABAR

Nors dažniausiai motinystės kelyje linkstam matyti tik vaikelį ir pasirinkimus, atsižvelgiant į jo gerbūvį, vis tik mamos gerbūvis yra ne mažiau svarbus. Mamos elgsena formuoja vaiko savęs vertinimo, saugumo jausmą. Todėl itin svarbu, kaip ji pati jaučiasi – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklausys ir vaiko emocinė gerovė. Todėl labai svarbu, kad mama rimtai vertintų tai, kaip ji jaučiasi gyvendama tokiu žindymo ritmu, koks yra. Jei ji jaučiasi labai prastai ir kenčia – nėra gerai ir būtina imtis pokyčių.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsveria psichologinės žalos vaikui.

Nusiteikti, kad vaikelis tikriausiai protestuos

Natūralu, jei vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Metas susidėlioti strategiją

Esminis žingsnis palengvinti situaciją yra retinti žindymus dienos metu ir/arba keisti susiklosčiusią nakties rutiną.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Prieš pasirenkant žindymo retinimo taktiką, atsakykite sau į klausimus:

– Kurie žindymai vaikeliui yra svarbiausi?

– Kurie žindymai man yra patogiausi?

– Kurių žindymų laiką lengviau apriboti?

– Kurių žindymų nutraukimas sukeltų vaikui didžiausią neviltį?

– Kuriuos žindymus galima pakeisti kitu maistu ar kitokia veikla? Pavyzdžiui, vietoj vakarinio buvimo namuose ir žindymo skaitant knygutes, galėtume lauke pažaisti kamuoliu, o knygutės paskaitymą palikti tėveliui ar močiutei.

– Kurie žindymai man pačiai palengvina gyvenimą? Pavyzdžiui, gal žindymas prieš naktį labai padeda užmigdyti vaikelį?                    

Pokyčiai, susiję su žindymu naktį

Siekiant sumažinti žindymo metu patiriamus sunkius pojūčius ar emocinius išgyvenimus gerų rezultatų duoda žindymo naktį retinimas arba atsisakymas – tai padeda mamai geriau pamiegoti ir kūnas labiau pailsi nuo fizinio kontakto perkrovos. Žinoma, tokia strategija tinkama kūdikiams, kurie jau yra vyresni nei 6 mėnesių, o geriausia – per 12 mėnesių amžiaus (įvertinant vaikelio raidą, augimą ir kitus sveikatos ypatumus – dėl konkretaus atvejo geriausia pasitarti su vaikelio gydytoju arba žindymo konsultante).

Dažniausiai po gero nakties miego žindymo sukeliami nemalonūs pojūčiai būna gerokai sumažėję. Nepaisant didelio tokio būdo veiksmingumo, tai pasiekti būna ganėtinai sunku, kadangi dažnai būtent žindymas padeda nuraminti ir vėl užmigdyti prabudusį vaiką.

Juk visi žinome, kad kūdikiai ir maži vaikai naktimis gyvena savotišką gyvenimą, kuris mums, tėvams, nepavaldus. Miego problemos yra dažnos tarp mažų vaikų. Maždaug 20–30 procentų kūdikių ir mažų vaikų miega jautriai, su pertraukomis. Miego kokybei reikšmingi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, vaiko temperamentas, aplinkos sąlygos. Kūdikiai ir maži vaikai yra linkę gana dažnai atsibusti, o tada ieško įprastos nusiraminimo ir užmigimo priemonės – mamos krūties.

Paradoksalu, bet nors žindymas padeda prabudusiems vaikams nurimti ir vėl įmigti, jis lemia ir dažnesnį prabudimą. Iki 6 mėnesių žindomi kūdikiai naktį prabunda dažniau nei nežindomi, tačiau nuo 6 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių miegas susilygina su nežindomų vaikų miegu ir ilgainiui jų miego kokybė nebesiskiria.

Dažnai mamos bijo naktinių pokyčių.

Esant dideliam nuovargiui bet kokie pokyčiai atrodo kaip grėsmingi iššūkiai. Ir vis dėlto verta apsvarstyti, ką galime bandyti pakeisti ir sutelkus jėgas paeksperimentuoti. Naktimis būna labai sunku laikytis užsibrėžto plano, kai vaikelis, negavęs krūties, patiria didelę emocinę frustraciją. Labai tikėtina, kad pirmomis naktimis tai įvyks, nes įpročius keisti labai sunku, ypač tokius, kurie teikė didelį malonumą ir nusiraminimą.

Nusiteikite pirmiausia raminti save, kai jūsų vaikas verks ir protestuos, o tada apgalvokite, kaip galite jam padėti. Galbūt įvesite kitą naktinį ritualą, bent iš dalies kompensuojantį netekusio pienuko vaikelio patiriamą stresą. Gal jis nurimtų atsigėręs vandens. Arba sudomintų naujas žaislas, apie kurį sukurta istorija patiktų vaikeliui ir jį nuramintų.

Stenkitės iš anksto aptarti su vaikeliu, jog naktį pienuko nebebus, kad tai jam nebūtų nemaloni staigmena ir šokas. Galima vaikeliui pasakyti: naktį pienukas miegos, nes jam reikia pailsėti – kad dieną vėl būtų tiek, kiek norisi.

Labai padeda, jeigu vaikelio santykiai su tėčiu ar kitu artimu žmogumi, gyvenančiu kartu, yra geri ir įprasti. Galima tuo pasinaudoti ir kelias pirmas naktis migdyti vaiką su kitu šeimos nariu. Nusprendus retinti ar nutraukti naktinį žindymą, galima pasitelkti į pagalbą vyrą, kad šis, kai vaikelis prasibudęs nusiraminimui ieškos mamos krūties, jį paimtų, panešiotų, priglaustų. Nors vaikeliui bus liūdna be mamos, tačiau tėčio glėbys vis tiek ramins ir simbolinę mamos netektį bus lengviau išgyventi taip, nei vienam lovoje. Tikriausiai po kelių tokių naktų vaikelis įsisąmonins, kad su kiekvienu prasibudimu žįsti negaus ir kelsis rečiau.

Žindymas neturi tapti kančia

Linkint ramybės ir teigiamų pokyčių, norisi vėl priminti – žindymas neturi tapti kančios šaltiniu. Vaikelis artumą su mama žindymo metu turi sieti su laimingos mamos vaizdu – taip jis išmoks, kad artumas su kitu žmogumi teikia laimę. Kur kas geriau retesnis žindymas, bet teikiantis džiaugsmą abiem, nei dažnas, tačiau vykstantis mamos kančios kaina.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS

Motinystė, paskatinusi projektą, kviečiantį bendrauti mamas

VASAROS VAISTINĖLĖ

Vasarinis peršalimas: ką daryti, kad neapkarstų atostogos.  Alerginis rinitas – kaip sumažinti negalavimus? Suviduriavote kelionėje – kas kaltas ir ką daryti? Vabzdžių įkandimų pavojai

PATARIA GYDYTOJAS

Gydytojas A. Vingras Apie pilvuko pūtimą 

BŪKIME SVEIKUČIAI

Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Geležis maiste: kodėl neužtenka? Ką vaikas valgo vasarą?

VERTA ŽINOTI

Tėvų namų darbai prieš vaiko vasaros atostogas. Apsauga nuo saulės – geriausi sprendimai

KŪDIKIS

Laktozės netoleravimas: atmintinė kūdikių tėvams

MAMYTĖ

Psichologė K. Tarnauskienė Ar man žindyti viešai?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Išsiaiškinus, kad ir draugų yra, ir galimybių, kaip leisti laiką ne namuose tikrai yra, nebereikėjo toli ieškoti nerimo priežasties – moteris niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip jai reikėtų žindyti vaikelį prie kitų žmonių ar kažkur lauke, pro šalį vaikštinėjant praeiviams. Šios moters tokia paniška baimė žindyti viešumoje turėjo gilias ir skausmingas priežastis. Istorija baigėsi sėkmingai ir jai pavyko. Bet šis atvejis labai akivaizdžiai iškėlė skausmingą temą – yra mamų, kurios labai stipriai riboja savo gyvenimą, nes bijo žindyti viešai.

Žindymas viešumoje

Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo temomis, o žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra viena iš tokių. Ir šiuo klausimu žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.

Žindymas viešumoje yra viena iš temų, susilaukiančių įvairiausių nuomonių. Kadangi vieša erdvė – visų erdvė, tad daugelis jaučiasi turintys teisę išreikšti savo nuomonę: galima ar nederėtų to daryti. Nuomonių spektras labai platus – nuo didelio džiaugsmo bei palaikymo, matant tokias mamas ir jų laimingus vaikus, iki žindančių viešumoje moterų pasmerkimo ir vadinimo vulgariomis. Yra manančių, jog jei krūtis kažkiek atidengta, tai yra pernelyg seksualu, nepadoru ir toks vaizdas provokuoja aplinkinius, ypač vyrus. Kartais moterys, žindančios vaikus viešumoje, kai kurių žmonių netgi būna apkaltintos ekshibicionizmu, o tai skamba ganėtinai tragikomiškai.

Žindymas viešumoje apima ir žindymą savo darbo aplinkoje, kur dažnai nėra tinkamų sąlygų įsitaisyti su vaikeliu ramiai be pašalinių žmonių. Žindančios moterys jaučiasi labiau pažeidžiamos, jei pastebi, kad bendradarbiai šnairuoja ir vertina kritiškai. Kyla nerimas, kad tas neigiamas požiūris turės įtakos ir darbinių kompetencijų vertinimui ir taip pakenks jų profesinei sėkmei.

Moterys jaučiasi nejaukiai, kai žindydamos viešumoje susilaukia nemalonių replikų ar įkyrių piktų žvilgsnių. Šie nemalonūs išgyvenimai gali ne tik sulaikyti nuo žindymo viešumoje ir stengtis laiką planuoti taip, kad netektų to daryti, bet ir lemti moterų vengimą būti viešumoje su žindomais vaikais, o pasekmė – užsidarymas namuose ir didesnis pavojus atsirasti neigiamiems padariniams tiek vaiko, tiek moters savijautai, nuotaikai bei jų tarpusavio ryšiui. Kuo didesnė izoliacija, tuo didesnė rizika susirgti depresija.

Kaip aplinkinių replikos gali paveikti žindančią moterį?

Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate.
Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepalaikymas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų.

Kuo mama labiau pavargusi, kuo jautresnė jos nervų sistema dėl nuolatinio krūvio, atsipalaidavimo stokos ir miego trūkumo – tuo ji jautriau reaguos į aplinkinių vertinimus ir kritiką. Kartais gali užtekti ir vienos nepalankiai susiklosčiusios situacijos žindant viešai ir moteris bijos vėl tai pakartoti.

Žindymo sėkmė priklauso tiek nuo pačios moters požiūrio į žindymą, jos žinių ir tikėjimo žindymo nauda, tiek nuo aplinkos įtakos: visuomenės, draugų, giminaičių, šeimos nuomonės apie žindymą ir ypač moters partnerio pritarimo ir paramos. Motinos asmeninės savybės ir aplinkos įtaka lemia, kiek ji jaučiasi pasitikinti savo sugebėjimu žindyti bei spręsti visas su žindymu susijusias problemas ir įveikti iššūkius – tarp jų ir emocinės įtampos rizikas žindant viešai.

Šis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi lemia tiek žindymo sėkmę, tiek trukmę, tiek su žindymu susijusius pasirinkimus, tokius kaip žindyti ar nežindyti viešumoje. Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti, trumpinti ar skatinti būti didesnėje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio.

Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina pieno gamybai reikalingų hormonų kiekį, ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba baigėsi pienas, todėl žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.

Taigi, jei mama yra jautresnė, krizinėje situacijoje, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, įvairūs aplinkinių komentarai gali išprovokuoti abejones savimi ir savo pasirinkimais.

Kodėl žindymas viešai nepalieka abejingų?

Manoma, kad aršios diskusijos kyla dėl to, kad kai kuriose žmonių grupėse vyrauja nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas.

Kai kurie užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie žindymą viešumoje yra palanki, tačiau kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai – jų manymu, moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Taigi kaskart kilus diskusijoms reikėtų aptarti krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuoti, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas.

Jei paklaustumėt manęs…

Jei paklaustumėte manęs kaip psichologės ir kaip trijų vaikų mamos, kuri turi ilgą žindymo patirtį įvairiose gyvenimo situacijose, aš atsakyčiau – jei jūsų gyvenimo kokybė bus geresnė neribojant savęs ir renkantis žindymą viešai – jūs galite, turite, tiesiog privalote tai daryti.

Vaikelio žindymas jokiu būdu nėra gėdingas veiksmas, kurį galima būtų vertinti kaip įžūlų aplinkinių trikdymą. Jei kažkam nepatinka savo horizonte matyti savo vaikelį žindančią moterį,– tai tų žmonių problema, tik jų. Jei jie išreiškia nepasitenkinimą – matyt, taip jie tiesiog randa „atpirkimo ožį“ savo prastai nuotaikai pateisinti arba tuo pasinaudoja kaip savo neigiamų emocijų katalizatoriumi.

Lengva pasakyti, bet ne visada taip paprasta padaryti?

Taip, sutinku, vaikelio žindymas yra intymus, net sakralus procesas ir tikrai ne visada norisi tuo metu jaustis kaip ant scenos, o dar ir leisti save vertinti kitiems. Pritariu, kad tema jautri, ypač, jei ir šiaip dažnai susiduriame su aplinkinių komentarais, neigiamais žindymo vertinimais ir bandymais kištis į mūsų pasirinkimus auginant vaikelį.

Ką daryti, kad savo pasirinkimuose jaustumės tvirtos, nepalaužiamos, kad būtume psichologiškai atsparios įvairioms kitų žmonių replikoms? Turime nuolatos stengtis save stiprinti, palaikyti, pajusti savo poreikius ir rasti būdus juos patenkinti.

Kaip apginti savo pasirinkimus, kai kiti mus kritikuoja? Mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios, nes tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Tokiu būdu mes savo energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Kai remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.

Visada priminkite sau, kad  kalbama apie JŪSŲ vaiką ir tai, kas JAM geriausia. Dažniausiai tokiose diskusijose kiti žmonės veliasi į ginčą daugiau iš azarto apginti savo nuomonę ir taip pasikelti savivertę, o jūsų tikslas – apginti savo vaiko gerovę.

Jei aplinkiniai bent maža dalele įsodina jums abejonių ar nepasitenkinimo žindymu sėklą, tai atsilieps jūsų vaikeliui. Moterys, kurios kažkodėl turi neigiamą požiūrį į žindymą, žindo su rusenančiu nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas persiduoda per jų veiksmus, nuotaiką, irzlumą, balso toną žindymo metu vaikeliui ir tai daro įtaką jo savijautai. O jis, patirdamas abejones, ar vis dar yra besąlygiškai mylimas, vėliau savo elgsena siekia mamos dėmesio ir ryšio mamai nepriimtinais būdais.

Atsiminkite, kad jūsų ramybė yra labai svarbi žindymo sėkmei. Tam, kad gerai veiktų pieno paleidimo mechanizmas, kuriam reikalingas oksitocino išsiskyrimas, moteris turi būti kuo labiau atsipalaidavusi. Atsipalaidavimo stoka gali lemti jausmą, jog trūksta pieno. Saugokite savo gerą emocinę būseną, nes, panirus į neigiamas mintis, užsitęsus įtampai ir patiriant depresyvias būsenas, gali pasunkėti ir pats žindymas.

Kitas dalykas – raskite bendraminčių palaikymo ratą. Pastebėta, kad mamos, kurios priklauso žindymui palankioms bendruomenėms, linkusios žindyti ilgiau. Taip pat ilgiau savo vaikus žindo religinėse praktikose dalyvaujančios moterys.

Kalbant apie psichologinį atsparumą aplinkinių replikoms, visada verta prisiminti kitų žmonių replikavimo motyvus – tai sumažina emocinį krūvį ir padeda mažiau viską, ką girdime, priimti asmeniškai. Žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių.

Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Taigi, jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite to asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?

Smagios vasaros neribojant savęs ir savo vaikelio poreikių!

Pabaigai noriu priminti, kad net ir pati gamta pasirūpino, kad moteris turėtų ryžto apginti savo ir žindomo vaikelio poreikius. Motinystės hormonai prolaktinas ir oksitocinas ne tik reguliuoja pieno gamybą ir tekėjimą, tačiau jie veikia ir moters smegenis, tad atitinkamai veikia ir jos protinę veiklą. Žindančios moterys yra linkusios labiau kovoti už savo vaikus – nustatyta, kad oksitocinas padidina motinų jautrumą savo vaikų poreikiams bei agresiją, kurią jos parodo ginantis ar ginant vaikus.

Pastebėta, kad kuo vaikelis mažesnis, tuo stipresnės jį žindančios mamos gynybinės agresijos reakcijos. Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja taip, lyg kažkas pultų vaikelį, ir fiziologiniu lygmeniu įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.

Taigi, pasinaudokime ir šia natūralia jėga apgindamos savo ir vaikelio poreikius!

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo kelionėje patiriamus iššūkius ir kaip su jais susidoroti skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 metų leidimas)