Ar man žindyti viešai?

„Jaučiuosi labai vieniša ir izoliuota, – pirmieji konsultacijoje ištarti žodžiai prieš kelis mėnesius vaikelio susilaukusios moters, kuri žindo savo vaikelį pagal poreikį, – jaučiuosi it mirusi, nieko gyvenime nevyksta, išskyrus nuolatinį buvimą namuose ir žindymą. Prieš akis visa vasara, jaučiu didelį nerimą, kad neištversiu. Visada gyvenau aktyviai, daug bendraudama su žmonėmis, niekada nemėgau ilgai būti užsidariusi namuose. Man labai sunku.“

Išsiaiškinus, kad ir draugų yra, ir galimybių, kaip leisti laiką ne namuose tikrai yra, nebereikėjo toli ieškoti nerimo priežasties – moteris niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip jai reikėtų žindyti vaikelį prie kitų žmonių ar kažkur lauke, pro šalį vaikštinėjant praeiviams. Šios moters tokia paniška baimė žindyti viešumoje turėjo gilias ir skausmingas priežastis. Istorija baigėsi sėkmingai ir jai pavyko. Bet šis atvejis labai akivaizdžiai iškėlė skausmingą temą – yra mamų, kurios labai stipriai riboja savo gyvenimą, nes bijo žindyti viešai.

Žindymas viešumoje

Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo temomis, o žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra viena iš tokių. Ir šiuo klausimu žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.

Žindymas viešumoje yra viena iš temų, susilaukiančių įvairiausių nuomonių. Kadangi vieša erdvė – visų erdvė, tad daugelis jaučiasi turintys teisę išreikšti savo nuomonę: galima ar nederėtų to daryti. Nuomonių spektras labai platus – nuo didelio džiaugsmo bei palaikymo, matant tokias mamas ir jų laimingus vaikus, iki žindančių viešumoje moterų pasmerkimo ir vadinimo vulgariomis. Yra manančių, jog jei krūtis kažkiek atidengta, tai yra pernelyg seksualu, nepadoru ir toks vaizdas provokuoja aplinkinius, ypač vyrus. Kartais moterys, žindančios vaikus viešumoje, kai kurių žmonių netgi būna apkaltintos ekshibicionizmu, o tai skamba ganėtinai tragikomiškai.

Žindymas viešumoje apima ir žindymą savo darbo aplinkoje, kur dažnai nėra tinkamų sąlygų įsitaisyti su vaikeliu ramiai be pašalinių žmonių. Žindančios moterys jaučiasi labiau pažeidžiamos, jei pastebi, kad bendradarbiai šnairuoja ir vertina kritiškai. Kyla nerimas, kad tas neigiamas požiūris turės įtakos ir darbinių kompetencijų vertinimui ir taip pakenks jų profesinei sėkmei.

Moterys jaučiasi nejaukiai, kai žindydamos viešumoje susilaukia nemalonių replikų ar įkyrių piktų žvilgsnių. Šie nemalonūs išgyvenimai gali ne tik sulaikyti nuo žindymo viešumoje ir stengtis laiką planuoti taip, kad netektų to daryti, bet ir lemti moterų vengimą būti viešumoje su žindomais vaikais, o pasekmė – užsidarymas namuose ir didesnis pavojus atsirasti neigiamiems padariniams tiek vaiko, tiek moters savijautai, nuotaikai bei jų tarpusavio ryšiui. Kuo didesnė izoliacija, tuo didesnė rizika susirgti depresija.

Kaip aplinkinių replikos gali paveikti žindančią moterį?

Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate.
Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepalaikymas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų.

Kuo mama labiau pavargusi, kuo jautresnė jos nervų sistema dėl nuolatinio krūvio, atsipalaidavimo stokos ir miego trūkumo – tuo ji jautriau reaguos į aplinkinių vertinimus ir kritiką. Kartais gali užtekti ir vienos nepalankiai susiklosčiusios situacijos žindant viešai ir moteris bijos vėl tai pakartoti.

Žindymo sėkmė priklauso tiek nuo pačios moters požiūrio į žindymą, jos žinių ir tikėjimo žindymo nauda, tiek nuo aplinkos įtakos: visuomenės, draugų, giminaičių, šeimos nuomonės apie žindymą ir ypač moters partnerio pritarimo ir paramos. Motinos asmeninės savybės ir aplinkos įtaka lemia, kiek ji jaučiasi pasitikinti savo sugebėjimu žindyti bei spręsti visas su žindymu susijusias problemas ir įveikti iššūkius – tarp jų ir emocinės įtampos rizikas žindant viešai.

Šis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi lemia tiek žindymo sėkmę, tiek trukmę, tiek su žindymu susijusius pasirinkimus, tokius kaip žindyti ar nežindyti viešumoje. Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti, trumpinti ar skatinti būti didesnėje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio.

Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina pieno gamybai reikalingų hormonų kiekį, ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba baigėsi pienas, todėl žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.

Taigi, jei mama yra jautresnė, krizinėje situacijoje, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, įvairūs aplinkinių komentarai gali išprovokuoti abejones savimi ir savo pasirinkimais.

Kodėl žindymas viešai nepalieka abejingų?

Manoma, kad aršios diskusijos kyla dėl to, kad kai kuriose žmonių grupėse vyrauja nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas.

Kai kurie užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie žindymą viešumoje yra palanki, tačiau kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai – jų manymu, moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Taigi kaskart kilus diskusijoms reikėtų aptarti krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuoti, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas.

Jei paklaustumėt manęs…

Jei paklaustumėte manęs kaip psichologės ir kaip trijų vaikų mamos, kuri turi ilgą žindymo patirtį įvairiose gyvenimo situacijose, aš atsakyčiau – jei jūsų gyvenimo kokybė bus geresnė neribojant savęs ir renkantis žindymą viešai – jūs galite, turite, tiesiog privalote tai daryti.

Vaikelio žindymas jokiu būdu nėra gėdingas veiksmas, kurį galima būtų vertinti kaip įžūlų aplinkinių trikdymą. Jei kažkam nepatinka savo horizonte matyti savo vaikelį žindančią moterį,– tai tų žmonių problema, tik jų. Jei jie išreiškia nepasitenkinimą – matyt, taip jie tiesiog randa „atpirkimo ožį“ savo prastai nuotaikai pateisinti arba tuo pasinaudoja kaip savo neigiamų emocijų katalizatoriumi.

Lengva pasakyti, bet ne visada taip paprasta padaryti?

Taip, sutinku, vaikelio žindymas yra intymus, net sakralus procesas ir tikrai ne visada norisi tuo metu jaustis kaip ant scenos, o dar ir leisti save vertinti kitiems. Pritariu, kad tema jautri, ypač, jei ir šiaip dažnai susiduriame su aplinkinių komentarais, neigiamais žindymo vertinimais ir bandymais kištis į mūsų pasirinkimus auginant vaikelį.

Ką daryti, kad savo pasirinkimuose jaustumės tvirtos, nepalaužiamos, kad būtume psichologiškai atsparios įvairioms kitų žmonių replikoms? Turime nuolatos stengtis save stiprinti, palaikyti, pajusti savo poreikius ir rasti būdus juos patenkinti.

Kaip apginti savo pasirinkimus, kai kiti mus kritikuoja? Mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios, nes tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Tokiu būdu mes savo energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Kai remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.

Visada priminkite sau, kad  kalbama apie JŪSŲ vaiką ir tai, kas JAM geriausia. Dažniausiai tokiose diskusijose kiti žmonės veliasi į ginčą daugiau iš azarto apginti savo nuomonę ir taip pasikelti savivertę, o jūsų tikslas – apginti savo vaiko gerovę.

Jei aplinkiniai bent maža dalele įsodina jums abejonių ar nepasitenkinimo žindymu sėklą, tai atsilieps jūsų vaikeliui. Moterys, kurios kažkodėl turi neigiamą požiūrį į žindymą, žindo su rusenančiu nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas persiduoda per jų veiksmus, nuotaiką, irzlumą, balso toną žindymo metu vaikeliui ir tai daro įtaką jo savijautai. O jis, patirdamas abejones, ar vis dar yra besąlygiškai mylimas, vėliau savo elgsena siekia mamos dėmesio ir ryšio mamai nepriimtinais būdais.

Atsiminkite, kad jūsų ramybė yra labai svarbi žindymo sėkmei. Tam, kad gerai veiktų pieno paleidimo mechanizmas, kuriam reikalingas oksitocino išsiskyrimas, moteris turi būti kuo labiau atsipalaidavusi. Atsipalaidavimo stoka gali lemti jausmą, jog trūksta pieno. Saugokite savo gerą emocinę būseną, nes, panirus į neigiamas mintis, užsitęsus įtampai ir patiriant depresyvias būsenas, gali pasunkėti ir pats žindymas.

Kitas dalykas – raskite bendraminčių palaikymo ratą. Pastebėta, kad mamos, kurios priklauso žindymui palankioms bendruomenėms, linkusios žindyti ilgiau. Taip pat ilgiau savo vaikus žindo religinėse praktikose dalyvaujančios moterys.

Kalbant apie psichologinį atsparumą aplinkinių replikoms, visada verta prisiminti kitų žmonių replikavimo motyvus – tai sumažina emocinį krūvį ir padeda mažiau viską, ką girdime, priimti asmeniškai. Žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių.

Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Taigi, jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite to asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?

Smagios vasaros neribojant savęs ir savo vaikelio poreikių!

Pabaigai noriu priminti, kad net ir pati gamta pasirūpino, kad moteris turėtų ryžto apginti savo ir žindomo vaikelio poreikius. Motinystės hormonai prolaktinas ir oksitocinas ne tik reguliuoja pieno gamybą ir tekėjimą, tačiau jie veikia ir moters smegenis, tad atitinkamai veikia ir jos protinę veiklą. Žindančios moterys yra linkusios labiau kovoti už savo vaikus – nustatyta, kad oksitocinas padidina motinų jautrumą savo vaikų poreikiams bei agresiją, kurią jos parodo ginantis ar ginant vaikus.

Pastebėta, kad kuo vaikelis mažesnis, tuo stipresnės jį žindančios mamos gynybinės agresijos reakcijos. Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja taip, lyg kažkas pultų vaikelį, ir fiziologiniu lygmeniu įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.

Taigi, pasinaudokime ir šia natūralia jėga apgindamos savo ir vaikelio poreikius!

 

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo kelionėje patiriamus iššūkius ir kaip su jais susidoroti skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 metų leidimas)

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Facebook