Kas labiausiai kenkia speneliams?

Žindymo metu skaudėti neturi. Nebent pačioje pradžioje – prisitaikant prie kūdikio maitinimo krūtimi. Pagrindinė spenelių skausmo ir įtrūkių priežastis – netinkamas krūties apžiojimas. Kūdikis turi apžioti ne tik spenelį, bet kartu ir aplink jį esantį apskritą rusvą laukelį (areolę). Tinkamai žindant spenelis yra giliai burnoje ir spaudomas pigmentinis laukelis. Gerai apžiojusiam krūtį kūdikiui lengviau ištraukti pieną, todėl speneliai mažiau traumuojami.

Jeigu mažylio burnoje atsiduria tik spenelis, jo jautrią odą dantenos stipriai traumuoja. Todėl mamai skauda ir gali atsirasti įtrūkimų. Be to, čiulpiant tik spenelį, pienas teka lėtai ir kūdikiui tenka ilgai darbuotis. Svarbu ir tai, kaip po žindymo atitrauksite mažylį nuo krūties. Spenelį iš burnos reikia ištraukti švelniai, o tai padaryti geriausia tuomet, kai pasisotinęs mažylis išsižios ir jį paleis.

Kol naujagimis mokosi žįsti, geriausia apsieiti be buteliuko. Mažylis gali susipainioti, jeigu pakaitomis jį maitinsite iš buteliuko, nes krūtį jis žinda kitaip nei čiulpia žinduką.

Spenelių įtrūkimus gali paskatinti dažnas krūtų plovimas prieš ir po maitinimo, ypač su prausikliais. Oda išsausėja ir darosi lengviau pažeidžiama. Todėl reguliariai plauti krūtų prieš maitinimą nerekomenduojama, tik prausiantis visą kūną – kartą per dieną. Tai išsaugo natūralią odos drėgmę. Prieš pradėdamos maitinti, galite nuvalyti spenelį savo pienu.

Papildoma trintis ir spaudimas spenelių srityje atsiranda dėl aptemptų drabužių, ypač jei audinys yra standus arba šiurkštus. Tai dirgina ir pažeidžia jautrią odą.

Dar viena spenelių traumavimo priežastis atsiranda prasikalus dantukams, kai mažylis kasosi dantenas arba kandžiojasi žaisdamas. Tada geriausia nustoti maitinti. Atsargiai ištraukite spenelį iš mažylio burnytės ir vėl pasiūlykite krūtį po kurio laiko. Švelniai ištraukti krūtį galite įkišusi mažąjį pirštą ties burnos kampučiu.

Sutrūkinėjusių spenelių pavojai

Spenelių įtrūkimai – atviri vartai infekcijų sukėlėjams. Vienas iš pavojų – krūties uždegimas mastitas, kurio kita priežastis – pieno sąstovis. Po gimdymo mamos imunitetas silpnesnis, o per pažeidimus spenelyje infekcija nesunkiai patenka į organizmą.

Kitas spenelių įtrūkių keliamas pavojus – pienligė, kurią sukelia grybelis Candida albicans. Šis grybelis – įprastinis burnos, žarnyno, makšties ir odos gyventojas. Paprastai jis nesukelia jokių problemų, tačiau, susidarius palankioms sąlygoms, gali pradėti daugintis. Dėl dar silpnos imuninės sistemos, nesusiformavusios burnos ir žarnyno mikrobiotos naujagimiams dažnai atsiranda burnos gleivinės pienligė (kandidozė). O nuo mažylio užsikrečia mama. Serganti šia infekcija mama taip pat gali užkrėsti kūdikį.

Kaip padėti pažeistiems speneliams?

Geriausias būdas išvengti spenelių pažeidimų, sumažinti pažeistos odos diskomfortą – stengtis, kad kūdikis taisyklingai apžiotų krūtį. Jeigu krūtis persipildžiusi pieno tiek, kad rudasis laukelis sukietėjęs, kūdikis nesugebės apžioti areolės. Todėl pirmiausia šiek tiek pieno nutraukite ir pradėkite maitinti kūdikį, kai rudasis laukelis suminkštės.

Jei žindydama jaučiate stiprų skausmą, geriau pirmiausia priglausti kūdikį prie mažiau skaudančios krūties. Kelis kartus galite nemaitinti iš skaudančios krūties, tačiau nutraukite pieną rankomis ar pientraukiu, kad būtų stimuliuojama pieno gamyba.

Žindykite kūdikį pagal poreikį. Taip užtikrinsite tinkamą pieno gamybą. Be to, neperalkęs kūdikis nesiblaškys ir ramiau žįsdamas mažiau traumuos spenelius.

Jeigu vis dėlto speneliai sutrūkinėjo, gali padėti natūralios odos priežiūros priemonės. Po žindymo spenelius patepkite iš krūties išspaustu pienu ir leiskite išdžiūti. Mamos pienas pasižymi antibakterinėmis savybėmis, jame yra žaizdų gijimą skatinančio vitamino E. Galite įsigyti specialų švelnų kremą, kuris sudrėkins, padės nuraminti ir atkurti pažeistą odą. Daugumos kremų su lanolinu net nereikia pašalinti prieš maitinimą.

Ir sveikiems, ir pažeistiems speneliams svarbi tinkama higiena. Prauskitės švelniomis priemonėmis, neturinčiomis odą dirginančių agresyvių cheminių medžiagų. Naudingos oro vonios. Todėl, esant galimybei, pabūkite be liemenėlės, nevilkėkite jos naktį. Jei pienas laša iš krūtų, naudokite vienkartinius liemenėlės įklotus – speneliai turi būti sausi. Dėvėkite laisvus, minkštus drabužius, kad išvengtumėte spenelių spaudimo ir trinties.

Tinkamai rūpinantis, spenelių įtrūkimai sugyja per savaitę, o skausmas praeina per 1–2 paras.

Parengė Undinė Gilė

Dažniau kenčia fiziškai neaktyvios moterys

Dubens dugno raumenys atlieka labai svarbią funkciją – tinkamoje padėtyje prilaiko šlapimo pūslę, gimdą ir žarnyną. Jie padeda kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, sutraukia ir atpalaiduoja makšties sieneles lytinio akto metu. Jei dubens dugno raumenys įsitempę arba, priešingai, atsipalaidavę, gali sutrikti šių organų veikla.

Dėl to sunku kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, susilpnėja seksualiniai pojūčiai. Esant silpniems dubens dugno raumenims gali nusileisti žemyn makšties sienelės, šlapimo pūslė, gimdos kaklelis ir gimda, tiesioji žarna. Dėl raumenų silpnumo atsiranda tarpvietės, pilvo ir dubens skausmas. Stiprūs dubens dugno raumenys padeda išvengti apatinės nugaros dalies skausmo, išlaikyti taisyklingą laikyseną, palaiko pilvo formą.

Šie raumenys itin lengvai neatsikuria – tam prireikia keleto mėnesių. Jeigu po gimdymo raumenų tonusas neatkuriamas, su kiekvienu nėštumu jis silpsta dar labiau. Ypač tai aktualu, jeigu moteris gimdo su trumpomis pertraukomis. Dažniau nusilpsta šie raumenys toms moterims, kurios nebuvo fiziškai aktyvios prieš gimdymą. Didelės įtakos dubens dugno raumenų susilpnėjimui turi tarpvietės kirpimai ar plyšimai gimdant.

Nerimą keliančios situacijos

Ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu dėl silpnų dubens raumenų gyvenimą ir nuotaiką gali gadinti įvairios situacijos. Šlapimo nelaikymu skundžiasi maždaug pusė moterų. Šlapimas nevalingai išsiveržia kosėjant, čiaudint, juokiantis ar sportuojant. Kai kurios moterys jaučia nepakeliamą norą šlapintis, net kai jų šlapimo pūslė tuščia. Kitoms, priešingai, sunku pradėti šlapintis arba visiškai ištuštinti šlapimo pūslę.

Silpni dubens raumenys gali apsunkinti tuštinimąsi, o pilvo pūtimas ir užkietėjimas gali būti signalas, kad šie raumenys tinkamai nefunkcionuoja. Dar viena itin nemaloni problema po gimdymo, susijusi su silpnais raumenimis – išmatų nelaikymas. Kai kurioms pagimdžiusioms moterims sunku kontroliuoti dujų pasišalinimą.

Dubens raumenų problemos gali lemti skausmą ar diskomfortą lytinių santykių metu, kuris komplikuoja intymų gyvenimą, tačiau apie tai moterys linkusios nutylėti.

Sustiprėjus šiems raumenims geriau palaikomi vidaus organai, pagerėja jų funkcijos ir galite išvengti organų nusileidimo ir kitų negalavimų.

Padės Kėgelio pratimai

Atkurti dubens dugno raumenų stangrumą ir elastingumą padeda Kėgelio pratimai. Juos, nesant komplikacijų, galima atlikti praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Sutraukinėjant raumenis jie stiprėja, o atlikti pratimus paprasta ir nereikia jokių priemonių. Kėgelio pratimus patariama pradėti nėštumo metu, kad išvengtumėte raumenų problemų pagimdžius.

Pirmiausia turite identifikuoti raumenis, kuriuos reikia treniruoti. Tam šlapindamasi sustabdykite šlapimo srovę. Jei pavyksta, vadinasi, radote reikiamus raumenis. Tada jau galite pereiti prie pratimų.

Suspauskite raumenis, palaikykite 3–5 sekundes ir atpalaiduokite tiek pat laiko. Sutelkite dėmesį būtent į dubens dugno raumenų susitraukimą. Jokiu būdu neįtempkite pilvo, šlaunų ar sėdmenų. Treniruodami raumenis nesulaikykite kvėpavimo: kvėpuokite laisvai ir tolygiai.

Kartokite pratimą 10 kartų. Vėliau, sustiprėjus raumenims, susitraukimų ir atpalaidavimo laiką galėsite pailginti iki 10 sekundžių ir kartoti pratimą iki 15 kartų. Atlikite šiuos pratimus blokais 3 kartus per dieną. Norint pasiekti gerą rezultatą, teks padirbėti kelis mėnesius.

Raumenims būtinas maistas

Raumenims reikia ne tik treniruočių, bet ir maisto. Pasirūpinkite svarbiausiomis medžiagomis, suteikiančiomis energijos. Viena iš tokių omega-3 riebalų rūgštys, kurios yra svarbi organizmo ląstelių statybinė medžiaga. Šios riebalų rūgštys būtinos  imuninei, nervų, kraujotakos, griaučių sistemoms, taip pat ir raumenims. Omega-3 riebalų rūgštys reikalingos raumenų baltymų sintezei.

Jos teigiamai veikia eritrocitų membranų elastingumą. Tai palengvina eritrocitų darbą, tiekiant deguonį ir maisto medžiagas į organizmo audinius, tarp jų ir raumenis.

Svarbus mikroelementas sveikiems ir stipriems raumenims yra cinkas. Paprastai organizme jo yra apie 3 g, gana daug iš šio kiekio sutelkta raumenyse. Cinko reikia ląstelių augimui, jis dalyvauja daugelio fermentų apykaitoje, baltymų sintezėje, padeda pasisavinti vitaminą D bei kalcį.

Raumenims yra būtinas leucinas – viena iš nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurių organizmas pats negamina. Leucinas reikalingas baltymų sintezei iš riebalinio audinio, dalyvauja aprūpinant raumenis energija. Ši aminorūgštis padeda palaikyti tvirtą raumenų struktūrą.

Visas šias medžiagas bei  subalansuotą jų kiekį galite rasti naujame maisto papilde „Mommytoo”.

Parengė Undinė Gilė

Pritrūkti galime bet kuriuo sezonu

Geležis svarbus mikroelementas, dalyvaujantis daugelyje biocheminių organizmo reakcijų. Tai sudėtinė dalis hemoglobino – raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose) esančio baltymo, tiekiančio deguonį visam organizmui. Trūkstant geležies, nepasigamina reikiamas eritrocitų kiekis. Tuomet sutrinka visų organizmo ląstelių aprūpinimas deguonimi ir energija, o ilgainiui gali užklupti liga – geležies stokos anemija.

Trūkstant šio mikroelemento, kamuoja silpnumas, nuolatinis nuovargis, energijos stoka, prasta nuotaika, galvos skausmas ir svaigimas, padažnėja širdies plakimas, gali suprastėti atmintis, sunkiau sutelkti dėmesį. Geležies stoka suprastina odos būklę: ji išblykšta, išsausėja, slenka plaukai, skilinėja nagai, trūkinėja lūpų kampučiai.

Geležis būtina imuninei sistemai, padedančiai organizmui kovoti su infekcijomis. Todėl pritrūkus šio mineralo dažnai sergama kvėpavimo takų infekcijomis, lėtai gyja žaizdos.

Deja, dažniausiai mikroelementais susirūpiname tik šaltuoju metų periodu, nepagalvodami, kad kai kuriuos iš jų gauti sudėtinga visais sezonais. Vienas tokių yra geležis, kurio pagrindinis šaltinis – mėsa.

Didesnį geležies poreikį lemia moters fiziologija

Moterys turi papildyti kiekvieną mėnesį per menstruacijas netenkamą geležį. Mėnesinių metu prarandama vidutiniškai 30–40 ml kraujo, o kartu su juo ir geležies. Kai kurios kraujuoja gausiau, joms didesnė mažakraujystės tikimybė. Prie šio mikroelemento stokos gali prisidėti kraujavimas sergant ginekologinėmis ligomis. Taip pat – dėl hemorojaus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, kitų virškinamojo trakto ligų.

Daugiau geležies praranda intensyviai sportuojančios, mėgstančios lankytis pirtyje moterys. Jos atsargas mažina bet kuri intensyvi veikla, kai gausiai prakaituojama.

Daugiau geležies reikia nėštumo metu, kai deguonis būtinas ne tik mamai, bet ir vaisiui, placentai. Pavyzdžiui, trečiąjį trimestrą šio mineralo reikia 2–3 kartus daugiau. Geležies stokos anemija nėščioms moterims padidina persileidimo, priešlaikinio gimdymo grėsmę. Šio mineralo turi užtekti ir žindančiai mamai. Beje, geležies ji netenka gimdydama.

Viena iš priežasčių, kodėl moterims pritrūksta geležies, yra nepakankamas jos suvartojimas su maistu. Moterys dažniau nei vyrai laikosi įvairius maisto produktus bei jų kiekį ribojančių dietų.

Per mažai valgydamos mėsos, žuvies ir paukštienos, geležies negausime užtektinai, nes būtent šiuose maisto produktuose esanti geležis yra lengvai įsisavinamos hemo formos. Augaliniuose produktuose esanti ne hemo geležis pasisavinama prastai, taigi, pašalinus mėsą iš raciono arba ją pakeitus pieno produktais ir kiaušiniais, taip pat didelė tikimybė, kad pritrūksime geležies.

Antra vertus, nors geležis iš gyvūninės kilmės maisto pasisavinama žymiai geriau, pernelyg daug jo valgyti nėra naudinga. Su dideliu gyvūninės kilmės maisto kiekiu, ypač raudona mėsa, kuri turi daugiausia geležies, gauname ir sveikatą bloginančių medžiagų, pvz., daug sočiųjų riebalų rūgščių. Gausu geležies galvijų kepenyse, bet daug jose ir toksinių medžiagų. Todėl gyvūninės kilmės produktus patariama vartoti saikingai, o raudoną mėsą – tik 1–2 kartus per savaitę, kepenis – tik kartą per mėnesį.

Kai geležies reikia daugiau – padeda maisto papildai

Sveika, subalansuota mityba, apimanti visas maisto produktų grupes, ne visada padeda išvengti geležies trūkumo, ypač tuomet, kai jos reikia daugiau. Kompensuoti natūraliais produktais neįmanoma didelio geležies trūkumo, o ypač – sergant anemija. Žinoma, mityba yra svarbi ir vartojant geležies papildus.  

Maisto papilduose, kaip ir maiste, geležis gali būti hemo arba ne hemo formos. Geriau absorbuojami organizme natūralios hemo (gyvūninės kilmės) geležies papildai. Taip pat juos organizmas geriau toleruoja: netrukdo nei maistas, nei skrandžio rūgštys. Vartojant hemo geležies preparatą galima išvengti tokių nemalonių negalavimų kaip skrandžio skausmas, pykinimas ir vidurių užkietėjimas. Jis gali pasitarnauti tais gyvenimo periodais ir tose situacijose, kai geležies reikia daugiau.

Blogiausia, kad geležies trūkumo galime nepastebėti: specifinių požymių kurį laiką gali neatsirasti, o bendrasis kraujo tyrimas parodo žemą hemoglobino kiekį tik tada, kai jau sergama anemija. Apie sumažėjusias šio mikroelemento atsargas galime sužinoti tik iš baltymo feritino tyrimo. Šis baltymas saugo geležies atsargas kepenyse. Tyrimas atliekamas įtarus šio mikroelemento trūkumą, o apie problemą galime nė nenutuokti. Taigi, geležies atsargomis geriausia pasirūpinti iš anksto.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Nuolatinis stresas labai paveikia virškinimo sistemą. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp virškinamojo trakto ir centrinės nervų sistemos. Prasta emocinė būsena (apatija, nerimas, dirglumas, baimė ir kt.) gali paveikti mikroorganizmų pusiausvyrą žarnyne ir, atvirkščiai, sutrikus žarnyno mikrobiotai, nukenčia nervų sistema.

Stresas – dažna motinystės problema

Motinystė – net tik didelis džiaugsmas, bet ir begalės užgriūnančių rūpesčių bei pareigų. Vaikelio gimimas kardinaliai pakeičia įprastinį gyvenimą, o kai kurie pokyčiai yra didelis iššūkis moteriai.

Mamos dirba 24 valandas per parą ir tai išties didelis krūvis. Rūpinimasis vaiku, jo priežiūra, užsiėmimai su mažyliu reikalauja daug pastangų, jėgų ir kantrybės. Dar reikia pagaminti maistą, palaikyti tvarką namuose, kai kurioms dar ir skirti dėmesį vyresniems vaikams. Ne ką lengviau ir paūgėjus vaikams. Dirbantys tėvai turi pasirūpinti vaikų auklėjimu, maistu, sveikata, pamokų ruoša, vedžioti į darželį ar mokyklą ir t.t.

Didžiausia motinystės našta paprastai užgula moters pečius – ir ne tik fizinė, bet ir psichologinė. Vargina ir nervina kasdien vis ta pati rutina: mama nuolat užsiėmusi visos šeimos reikalais. O jos pačios pomėgiai, profesinė karjera, išvaizda lieka toli antrame plane. Dėl to gali užplūsti neigiamos emocijos.

Beveik visas jėgas ir energiją išeikvojančiai kasdienėms pareigoms mamai dažnai reikia suktis kaip vijurkui, o toks gyvenimo tempas lemia nuovargį. Išsekus jėgoms mažėja produktyvumas, atsiranda nepasitenkinimas, erzina net menkiausios smulkmenos, užvaldo bloga nuotaika. Pailsėti taip pat ne visada pavyksta, o dažnas fizinio ir emocinio nuovargio padarinys yra stresas.

Nuolatinis stresas ne tik gadina nuotaiką, bet ir sveikatą. Pirmiausia nukenčia virškinimo sistema: dėl streso organizme padaugėja hormono kortizolio, kuris sutrikdo virškinimą, o kartu ir žarnyno mikrobiotą, todėl organizmui ima trūkti įvairių medžiagų, silpnėja imuninė sistema.

Žarnynas ir nuo streso saugantis laimės hormonas

Žarnyno mikrobiotą sudaro gausi mikroorganizmų įvairovė: ne tik bakterijos, bet ir virusai, grybeliai, pirmuonys. Svarbią reikšmę turi tam tikras mikroorganizmų santykis. Daugiausia žarnyno mikrobiotos sudėtyje bakterijų, o pagrindinė jų dalis – gerosios bakterijos, iš kurių svarbiausios bifidobakterijos ir laktobakterijos.

Žarnyno mikrobiotos sudėtis turi didelę įtaką kitų organizmo sistemų veiklai. Subalansuota mikrobiota svarbi sveikatai, atlieka daug funkcijų: neleidžia daugintis žalingoms bakterijoms, dalyvauja virškinimo procesuose, padeda pasisavinti tam tikras medžiagas. Be to, žarnyno mikrobiota dalyvauja nervų sistemai svarbių B grupės ir kitų vitaminų sintezėje. Žarnyne yra didžioji dalis imuninių ląstelių, todėl jis turi didelę reikšmę apsaugai nuo infekcinių ir kitokių ligų.

Sutrikus žarnyno veiklai, sumažėja fermentų gamyba, suprastėja maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų pasisavinimas, kaupiasi toksinai. Dėl to susilpnėja apsauginė žarnyno funkcija ir organizmo imuninės gynybos mechanizmai.

Mikrobiotos sudėtis gali pasikeisti dėl įvairių nepalankių veiksnių, pavyzdžiui, netinkamos mitybos, prastos ekologijos, ligų, ilgalaikio streso. Tai sutrikdo normalią mikroorganizmų pusiausvyrą, nes sumažėja gerųjų bakterijų ir padaugėja ligas sukeliančių. Tai yra, atsiranda disbiozė.

Užsitęsęs stresas labai paveikia žarnyną – gali sulėtinti ar pagreitinti jo darbą, dėl to užkietėja viduriai arba dažnai tuštinamasi. Sutrikus maisto virškinimo procesams, išsibalansuoja žarnyno mikrobiotos pusiausvyra. Be to, egzistuoja abipusis ryšys: ne tik stresas veikia mikrobiotos sudėtį, bet ir mikrobų pusiausvyros būklė veikia nervų sistemą.

Žarnynas gamina iki 90 proc. organizme susidarančio laimės hormono serotonino, kuris lemia emocijas ir nuotaiką. Sutrikus žarnyno mikrobiotos pusiausvyrai, serotonino gamyba taip pat susilpnėja. Todėl žarnyno mikrobiota gali turėti įtakos nuotaikai, reakcijai į stresą, psichologinei sveikatai, net depresijos vystymuisi.

Gerųjų bakterijų šaltiniai

Žarnyno mikrobiotos pusiausvyrai palaikyti yra svarbios bifidobakterijos ir laktobakterijos –probiotikai, kurių gauname su maistu. Jų yra rauginto pieno produktuose, fermentiniuose sūriuose ir sojos produktuose, raugintuose kopūstuose ir agurkuose. Sutrikus gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrai, dažnai rekomenduojamas vartoti probiotinių bakterijų preparatas. Taip pat jis patariamas esant tam tikroms situacijoms profilaktiškai.

Svarbu paįvairinti mitybą produktais, kuriuose gausu prebiotikų – probiotinėms bakterijoms daugintis reikalingo maisto. Prebiotikai nesuvirškinti patenka į storąją žarną, kurioje gyvena probiotinės bakterijos, ir yra jų maisto šaltinis.  Prebiotikų yra skaidulų turinčiuose produktuose: riešutuose, daržovėse ir vaisiuose, žalumynuose, visagrūdžiuose produktuose.

Vitaminai ir prieskonis gerai nuotaikai

Nervinei sistemai būtinų antioksidantų gausa gali pasigirti egzotiškas prieskonis šafranas. Jame esančios medžiagos veikia emocijas ir kognityvines funkcijas. Nuotaiką pakeliantis šafranas vadinamas saulės prieskoniu. Tai yra vienas brangiausių prieskonių pasaulyje, nes auga mažais kiekiais, kruopščiai renkamas rankomis, o jo džiovinimas itin sudėtingas. Šafranas suteikia patiekalams egzotinį skonį, neprilygstamą kvapą ir auksinę apelsino spalvą. Juo galima pagardinti žuvų, ryžių patiekalus, sriubas, įvairius kepinius ir kt. 

Vieni iš svarbiausių vitaminų kamuojant nuovargiui, esant nervinei įtampai, dirglumui,– B grupė. Šie vitaminai būtini nervų sistemai, taip pat – kraujo gamybai. Didesnė rizika, kad pritrūksime reikiamo kiekio B grupės vitaminų, intensyvaus darbo ar mokymosi periodais bei patiriant nuolatinį stresą. Šių vitaminų turi mėsa, žuvis, kiaušiniai, daržovės, vaisiai, visagrūdžiai produktai, riešutai, sėklos.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Motinystė – tai nesibaigiantis rūpesčių, darbų ir įsipareigojimų sūkurys, kuriame lengva pamiršti vieną svarbų elementą – rūpinimąsi savimi. 

Dažnai mintis, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, o tik tada vaikais, mamai gali atrodyti nelogiška ir nepriimtina. Be to, visuomenėje taip pat dar labai paplitęs įsitikinimas, kad mamos vaidmuo yra be išlygų rūpintis kitais, tad daugelis apleidžia savo pačių gerovę. 

Vis dėlto, pirmenybę teikti sau yra ne tik naudinga, bet ir būtina. Tad šiandien kalbame apie tai, kodėl mamos pirmiausia turėtų pasirūpinti savimi ir nuo ko reikėtų pradėti.

Rūpinimasis savimi nėra savanaudiškas

Prieš kiekvieną skrydį jo palydovai primena, kad pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, o tik tada padėti kitiems. Tas pats principas gali būti pritaikytas ir motinystėje. 

Jei mama yra fiziškai, emociškai ar psichiškai išsekusi, jos gebėjimas rūpintis vaikais sumažėja. Taigi, šiuo atžvilgiu rūpinimasis savimi yra ne savanaudiškas, bet strateginis požiūris, padėsiantis geriau pasirūpinti savo šeima. 

Tą patį pasakys ir kiekvienas psichologas, sveikos gyvensenos ekspertas, ar gydytojas, įskaitant ir Drops Clinic specialistus, besirūpinančius visos šeimos – taigi ir mamos – sveikata. 

Rūpinimosi savimi poveikis kitiems

Kai mama rūpinasi savimi, tai naudos duoda ne tik jai pačiai, bet ir kitiems šeimos nariams. Savo elgesiu ji rodo teigiamą pavyzdį vaikams ir pabrėžia savigarbos ir rūpinimosi savimi svarbą. 

Svarbu atminti, kad vaikai mokosi stebėdami, tad matydami, kad mama vertina savo sveikatą ir laimę, jie bus linkę mėgdžioti tokį elgesį. Taigi, kaip visada, pavyzdį rodykite darbais, o ne tik žodžiais. 

Nuo ko pradėti?

Pradėti rūpintis savimi gali būti sudėtinga bet kam, bet ypač užimtoms mamoms. 

Štai keletas patarimų, kokius žingsnius žengti, kad tai palengva taptų įpročiu.

Fizinė sveikata. Pradėkite nuo esminių dalykų: mitybos, fizinio aktyvumo ir miego. Rinkitės subalansuotą maistą, reguliariai užsiimkite sportu ir pakankamai ilsėkitės. Visa tai yra geros savijautos pagrindas.

Psichinė sveikata. Svarbu rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine, ir emocine sveikata. Sąmoningumo praktika, meditacija ar netgi konsultacijos su terapeutu gali labai teigiamai paveikti visą gyvenimą. 

Socialiniai ryšiai. Palaikykite ir puoselėkite su mamos vaidmeniu nesusijusius santykius. Laiko leidimas su draugais, sportavimas klube, ar dalyvavimas bendruomenės veikloje gali suteikti itin reikalingo atokvėpio ir perspektyvos.

Pomėgiai ir hobiai. Prisiminkite savo senus pomėgius ir atraskite naujų. Nesvarbu, ar tai bus skaitymas, tapyba, sodininkystė, ar naujų įgūdžių mokymasis, pomėgiai suteikia laisvės ir pasitenkinimo jausmą.

Nustatykite ribas. Išmokite pasakyti „ne“, nes tikrai neprivalote dalyvauti kiekviename mokyklos renginyje ar savanoriauti kiekvienoje veikloje.

Maži ritualai. Sukurkite nedidelius kasdieninius ritualus. Tai gali būti rytinis puodelis arbatos tyloje, trumpas pasivaikščiojimas arba vakarinės grožio procedūros. Šie nedideli veiksmai ilgainiui turi didelį poveikį.

Skaitmeninė detoksikacija. Nuolatinis ryšys gali varginti, tad, kad atgautumėte energijos, skirkite laiko pabūti be technologijų.

Mąstysenos pokyčiai. Pakeiskite požiūrį į rūpinimąsi savimi ir pripažinkite, kad tai yra ne prabanga, o būtinybė.

Laiko valdymas. Į savo kasdieninį tvarkaraštį įtraukite ir laiko sau. Galbūt reikės atsikelti šiek tiek anksčiau arba deleguoti užduotis, bet teigiamus rezultatus pastebėsite greitai. 

Bendruomenės parama. Jei sunku, prisijunkite prie mamų klubo, internetinės grupės – bendrumas suteiks paramos ir supratimo. 

Kova su kaltės jausmu  

Daugeliui mamų viena didžiausių kliūčių rūpintis savimi yra kaltės jausmas. Jos jaučiasi kaltos, kad skiria laiko sau ir nenori dėl to atrodyti mažiau atsidavusios. Tačiau labai svarbu mesti iššūkį šiam klaidingam įsitikinimui: rūpinimasis savimi nesumažina meilės šeimai, o ją tik sustiprina.

Deja, kartais atsikratyti stereotipų nėra paprasta. Čia prisideda ir visuomenės spaudimas, piešiantis „idealios“ ir nuolat besiaukojančios mamos įvaizdį. Išsivaduoti iš šių stereotipų – tai drąsos ir meilės sau aktas bei supratimas, kad rūpinimasis savimi yra neatsiejama rūpinimosi šeima dalis.

Be to, tai nebūtinai turi užimti daug laiko ar būti brangu. Tai gali būti penkios minutės gilaus kvėpavimo, trumpas pasivaikščiojimas, arba pasimėgavimas ramia akimirka prieš prasidedant dienai. 

Galiausiai nepamirškite, kad rūpinimasis savimi yra asmeninis dalykas. Tai, kas tinka vienai mamai, gali netikti kitai, tad svarbu atrasti tai, kas dera prie jūsų gyvenimo būdo.

Kada dėl prastos savijautos kalti ne tik fiziologiniai pokyčiai

Dėl po gimdymo vykstančių hormoninių pokyčių nuotaikų kaita nestebina. Tačiau ką tik mama tapusios moters nerimas ir liūdesys gali greitai praeiti. Moteris prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų ir rūpesčių, susitvarko savo dienotvarkę taip, kad kuo mažiau pavargtų prižiūrėdama vaikelį.

Tačiau prasta nuotaika gali užsitęsti, ir ne tik dėl organizme po gimdymo vykstančių fiziologinių pokyčių ir psichologinių veiksnių, susijusių su vaikelio gimimu. Nuolat kamuojančio nuovargio, mieguistumo, dirglumo ar net depresijos priežastis gali būti geležies stoka. Besitęsiantis šio mikroelemento trūkumas gali sukelti rimtą ligą anemiją (mažakraujystę) ir dar labiau pabloginti moters psichologinę būseną.

Užsitęsęs nuolat kankinantis nuovargis, silpnumas, vangumas išsekina moters nervinę sistemą, ji jaučiasi prislėgta, kamuoja nerimas, suprastėja emocinė būklė. Taip jaučiantis motinystės rūpesčiai tampa nepakeliami.

Kodėl po gimdymo pritrūksta geležies?

Yra keletas veiksnių, kurie prisideda prie geležies trūkumo atsiradimo daugeliui jaunų mamų. Pagrindiniai iš jų:

• kraujo netekimas gimdymo metu;
• kraujavimas po gimdymo, kuris kai kurioms moterims būna gausesnis negu normalus;
• didesnė geležies stokos ir anemijos tikimybė yra pagimdžiusioms cezario pjūvio operacijos būdu moterims, nes jos su krauju netenka daugiau geležies. Per 24 valandas po natūralaus gimdymo moteris netenka 500 ml kraujo, o atlikus cezario pjūvio operaciją – 1000 ml;
• maitinant kūdikį padidėja geležies poreikis, bet iš maisto dažnai neįmanoma gauti užtektinai šio mikroelemento. O ir užsiėmusios mažylio priežiūra mamos mityba dažnai nėra ideali.

Kaip atpažinti geležies trūkumą?

Po gimdymo atsiradus geležies trūkumui ir dėl to organizmui negaunant užtektinai deguonies, moteris nebetenka energijos. Tuomet ji nusilpsta, jaučia nuovargį, apetito stoką, pasidaro dirgli, išsekusi, mieguista, išblykšta, nesugeba sutelkti dėmesio. Dėl nepakankamo smegenų aprūpinimo deguonimi gali kamuoti galvos svaigimas, galvos skausmai, padažnėja širdies plakimas.

Geležies stokos ir anemijos simptomai yra nespecifiniai ir gali atsirasti esant įvairiems sutrikimams. Tačiau juos pajutus, ypač jei sveikata anksčiau buvo nepriekaištinga, reikėtų kreiptis į gydytoją, kuris gali skirti tyrimą raudonųjų kraujo kūnelių koncentracijai kraujyje nustatyti. Taip pat gydytojas gali rekomenduoti geležį kaupiančio baltymo – feritino tyrimą, parodantį geležies atsargas organizme.

Kadangi anemija yra dažna liga po gimdymo, kiekviena jauna mama turėtų atidžiai stebėti savo savijautą. Taip pat nederėtų visus negalavimus priskirti išsekimui dėl naujų rūpesčių, užklumpančių gimus vaikeliui.

Kaip nepritrūkti geležies?

Esant didesniam geležies poreikiui, kad jos nepritrūktų, rekomenduojami šio mikroelemento preparatai. Kartu su subalansuota mityba tai yra geriausias geležies stokos ir anemijos profilaktikos būdas tiek nėštumo metu, tiek pagimdžius. Gydytojas paskirs reikiamą preparato dozę.

Norint išvengti anemijos svarbu reguliariai valgyti mėsą. Daugiausia geležies turi aviena, jautiena, triušiena, žvėriena (elniena ir stirniena), yra jos ir paukštienoje, žuvyje. Gyvūninės kilmės produktuose esanti hemo geležis pasisavinama daug geriau nei iš augalinio maisto, kuriame yra ne hemo geležis.

Rinkdamiesi preparatą, atkreipkite dėmesį į jame esančios geležies formą, nuo kurios priklauso jos pasisavinimas. Po gimdymo, kaip ir nėštumo metu, patariamas hemo geležies preparatas, kuris veikia greitai ir švelniai.

Hemo geležis – lengvai organizmo pasisavinama, nes tai yra natūraliai susidarantis junginys, esantis gyvūninės kilmės maisto produktuose. Tokia geležis organizme atpažįstama kaip sava ir jos biologinis prieinamumas ir efektyvumas 3–4 kartus didesnis negu ne hemo geležies, kuri yra druskų pavidalo.

Hemo geležies junginys pasisavinant nesuskaidomas, todėl išvengiama žarnyno dirginimo. Šios geležies pasisavinimui neturi įtakos nei maistas bei gėrimai, nei skrandžio rūgštingumas.

Todėl vartojant hemo geležies preparatą galime išvengti pykinimo, pilvo skausmo, varginančio metalo skonio. Hemo geležies preparatą galima vartoti ilgai – 3 mėnesius ir dar ilgiau – kiek reikia šio mikroelemento atsargoms organizme papildyti.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kad maudynės nepadarytų žalos

 Maudynės natūraliuose vandens telkiniuose – vienas pagrindinių vasaros malonumų. Tačiau upės, ežero, tvenkinio ir jūros vandenyje gausu įvairių mikroorganizmų. Maudantis ant intymių vietų gleivinių patekusios bakterijos gali sutrikdyti mikroflorą, išbalansuoti lytinių organų pH ir sukelti uždegimines ligas.

Intymios kūno vietos labai jautrios. Čia drėgna, šilta, o tokios sąlygos yra tinkamos bakterijoms daugintis. Todėl labai svarbu šiose kūno vietose palaikyti tinkamą pH.

Tai padaryti padeda specialios intymios higienos priemonės – geliai ir putos. Jų sudėtyje turėtų būti natūralios pieno rūgšties, padedančios atkurti mikroflorą. Intymių vietų prausimui dušo gelis netinka. Naudojame intymios higienos prausiklį, palaikantį normalų intymių vietų pH. Tačiau prausiklio nedera naudoti per dažnai – užteks 1–2 kartus per dieną. Prausiantis dažniau užtenka vien tik vandens. Dažnas intymių vietų plovimas su geliu išsausina odą ir ji netenka natūralios apsaugos.

Intymias vietas reikia apsiplauti kiekvieną kartą išsimaudžius natūraliame ar dirbtiniame vandens telkinyje, taip pat po SPA procedūrų pirtyje, saunoje. Plaunami tik išoriniai lytiniai organai, į makštį neturi patekti gelio ar kito prausiklio. Makšties plovimas sutrikdo jos mikroflorą ir skatina uždegimus.

Intymi higiena mėnesinių metu

Uždegimines ligas gali išprovokuoti natūralūs fiziologiniai procesai, susiję su menstruaciniu ciklu. Ovuliacijos metu, organizmui ruošiantis galimam nėštumui, moteris yra imlesnė infekcijoms. Po ovuliacijos piko sumažėjus estrogenų kiekiui susilpnėja ir imuninės sistemos apsauga. 

Be to, kraujas ir vasaros karštis sudaro palankią terpę mikrobams daugintis. Todėl oda šunta, parausta, gali atsirasti ginekologinės ligos: kandidozė, bakterinė vaginozė, vulvitas.

Menstruacijų metu, kai gleivinės jautresnės infekcijoms, svarbu reguliariai keisti tamponus ir įklotus. Tamponas keičiamas kas keturias valandas, o jei išskyros gausios – dažniau. Pirmosiomis menstruacijų dienomis patartina tai daryti kas 3 valandas. Svarbu nepamiršti keisti tamponus paskutinėmis menstruacijų dienomis, kai išskyrų nėra daug. Įklotus reikėtų keisti ne rečiau kaip kas tris valandas, nes įklotas drauge su drabužiais gali sukurti šiltnamio efektą, kurį labai mėgsta bakterijos. Beje, būtent todėl per karščius geriau atsisakyti kasdienių įklotų arba juos keisti kuo dažniau: bent kartą per 2–3 valandas.

Jeigu maudotės menstruacijų metu, išlipusi iš vandens būtinai pakeiskite tamponą, nes jis sušlampa. Menstruacinės taurelės išsiimti ir plauti kiekvienąkart išsimaudžius nereikia: ji priglunda prie makšties sienelių, todėl kraujas neprateka ir vanduo į ją nepatenka.

Gerti užtektinai vandens naudinga ir intymiai sveikatai

Nuolat kalbama apie tai, kad per karščius būtina gerti pakankamai vandens. Tai svarbu ir intymiai moters sveikatai. Trūkstant skysčių sausėja gleivinės, kurios tampa vartais infekcijoms, greičiau vystosi lytinių organų uždegimai. Naudingiausias vanduo be cukraus, kvapiųjų medžiagų ir kitų priedų.

Taip pat moterys turėtų gauti užtektinai probiotikų. Jų yra maiste: raugintuose pieno produktuose (jogurte, kefyre, fermentuotuose sūriuose), raugintose daržovėse.

Nesušalkime ir nesukaiskime

Karštyje svarbu išvengti perkaitimo ir peršalimo. Kad ir kaip norėtumėte atsigaivinti visu galingumu įjungusios oro kondicionierių ar ventiliatorių, to neturėtumėte daryti. Temperatūros svyravimai yra mažojo dubens uždegimus, taip pat šlapimo pūslės negalavimus provokuojantis veiksnys. Todėl venkite maudytis pernelyg šaltame vandenyje. Po maudynių apsirenkite sausą maudymosi kostiumėlį, nedžiovinkite jo ant kūno, nusišluostykite sausu rankšluosčiu. Kad išvengtumėte užkrato, nesėdėkite ant akmenų ir smėlio be užtiesalo.

Dėvėkite apatinius, pagamintus iš natūralių medžiagų: medvilnės ir lino. Netinkamas pasirinkimas karštą dieną – apatinės kelnaitės su juostele. Vasarą renkitės laisvais drabužiais –apspaudžiantys džinsai karštyje netinka. Aptempti drabužiai neleidžia orui laisvai cirkuliuoti ir tokia terpė palanki patogeninėms bakterijoms. Be to, pernelyg apspaudžiantys drabužiai gali nutrinti karštyje sudrėkusią intymių vietų odą.

Parengė Undinė Gilė

Intymus gyvenimas poroje yra itin emociškai liečiantis vyro ir moters santykius, jų tarpusavio ryšį bei kiekvieno savijautą. Neabejotina, kad visa tai paveikia ir vaikelio auginimo klausimus, pasirikimus bei emocinį foną. Taigi, siekiant rūpintis savo, savo partnerio ir savo vaikelio fizine bei emocine gerove, būtina paliesti šią temą ir į ją įnešti aiškumo.

Ieškant kelių sugrįžti į intymų gyvenimą po gimdymo…

Pradėkime nuo to, kad vaikelio atėjimas į šeimą įneša galybę pokyčių. Jau nekalbant apie daugybę naujų dalykų dienos rutinoje, daug jų atsiranda ir tarpusavio santykiuose. Ypač stipriai tai pasijaučia, kai pora susilaukia pirmojo vaikelio. Juk atsiranda trečias asmuo – vaikas, kuris toks ypatingas ir svarbus. Jam reikia nuolatinio dėmesio, priežiūros, rūpesčio ir besąlygiškos meilės. Ir, žinoma – maisto. Absoliučiai natūralu ir normalu, kad moteris ir vyras nebegalės vienas kitam skirti dėmesio ir laiko tiek pat, kaip iki vaikelio gimimo. O dažnai, vykstant tokiam virsmui gyvenime, pečius užgulus naujoms atsakomybėms ir kartais didžiuliam nuovargiui, to dėmesio kaip tik norisi labiau nei bet kada. Vyras ir moteris tada nejučia gręžiasi vienas į kitą, tikėdamiesi ir laukdami meilės, dėmesio, palaikymo. Tik jo tikisi skirtingais būdais.

Pirmomis savaitėmis po vaikelio gimimo dažniausiai santykiuose būna pakilimas, atrodo, beveik ore tvyro pakylėtumo jausmas, kad vaikelis jau čia, visi juo džiaugiasi, visų akys nukreiptos į jį, emocijos liejasi per kraštus, vyras stengiasi rūpintis savo moterimi visu pajėgumu. Tačiau pamažu nuslūgus naujumui, euforijai ir kitoms stiprioms teigiamoms emocijoms, įsibėgėjus rutinai, kurioje nemenką dalį užima daugybė buities bei mažylio priežiūros darbų, dažnos neramios naktys, vyras gali pastebėti, kad kažkas labai pakito, kažko trūksta. Jis pažvelgia į savo moterį, kurios žvilgsnis (natūralu!) nukreiptas į vaikelį. Jis pradeda ilgėtis jos dėmesio ir artumo sau.

Dažnai vyrai po vaikelio gimimo pradeda ilgėtis intymaus gyvenimo kur kas anksčiau nei moterys. Ir čia gali pradėti rastis poros tarpusavio santykių įtampų zona. Vyras pradeda mėtyti užuominas arba ir atvirai kviesti savo moterį sugrįžti į intymų gyvenimą. Moterys dažnai jaučia, kad tai yra per anksti, tarsi jos dar nepasiruošusios. Ima kilti įtampa. Vyras jaučiasi atstumtas, bet moteris nenori savęs versti sugrįžti į lytinį gyvenimą, kol dar nejaučia tam poreikio. Dažnai jos sutrinka, pačios nesuprasdamos, ar to nenori dėl to, kad yra tiesiog kasdien pavargusios ir dėl nuovargio nenori tuo užsiimti, ar dėl to, kad fiziškai nejaučia potraukio, ar dėl to, kad visos jų emocijos nuteka į vaikelį – jis yra džiaugsmo šaltinis ir intymus gyvenimas nebedomina, kyla minčių, o gal žindymas „pavogė“ jų lytinį potraukį? Kaip yra iš tiesų?

Pastebėta, kad kai kurioms moterims žindymo laikotarpiu, iš tiesų, daugiau ar mažiau susilpnėja lytinis aktyvumas. Dažnai šis moterų lytinio aktyvumo sumažėjimas siejamas su žindymu. Iš dalies žindymas gali paveikti seksualinį gyvenimą, tačiau tai tik vienas iš keleto reikšmingų veiksnių, kuriuos aptarsime plačiau.

Kas iš tiesų paveikia intymų poros gyvenimą laukiantis ir susilaukus vaikelio?

Visų pirma reikia pastebėti, kad lytinis gyvenimas bei moters savijauta santykiaujant pradeda kisti jau nėštumo metu, o vėliau yra paveikiami gimdymo patirties bei įvairių tiek fizinių, tiek aplinkybių pokyčių, atsiradusių po gimdymo. Žindymas yra tik vienas iš jų. Vadinasi, net ir nežindančios moterys patiria lytinio gyvenimo sunkumų ir pokyčių po vaikelio gimimo. Taigi, jei vyras atkalbės moterį žindyti vaikelį, bijodamas, kad tai paveiks poros lytinius santykius, tikrai neapsisaugos nuo pokyčių – jie bus bet kokiu atveju, ir su tuo reikia susitaikyti bei rasti būdų, kaip atsiradusius sunkumus įveikti arba laikinai kompensuoti kitais dalykais.

Nėštumo poveikis lytiniam gyvenimui

Mokslinių tyrimų duomenimis, besilaukiančių moterų lytinis potraukis ir pasitenkinimas intymiu gyvenimu labai sumažėja ir yra susijęs su pykinimu, baime patirti persileidimą, baime sužeisti vaisių, diskomfortu lytinių santykių metu, infekcijų baime bei nuovargiu. Dažniausiai lytinio gyvenimo pokyčiai vyksta pamažu: pirmąjį nėštumo trimestrą jų gali dar nebūti arba yra nežymūs, antrąjį – jau stipresni, o trečiąjį – lytinis aktyvumas gali labai sumažėti.

Gimdymo poveikis lytiniam gyvenimui

Po gimdymo patartina lytinių santykių neturėti šešias savaites. Juos atnaujinus po natūralaus gimdymo moters makštis kurį laiką gali būti platesnė ir jautresnė, todėl lytiniai santykiai gali kelti ne tokius pojūčius kaip iki gimdymo ir gali būti skausmingesni. Maždaug 80–90 procentų moterų sugrįžta prie lytinės sueities per tris mėnesius po gimdymo, o seksualiniai sunkumai paprastai baigiasi per pirmuosius metus po gimdymo.

Vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką intymiam poros gyvenimui, yra moteriai gimdymo metu atlikta epiziotomija (tarpvietės kirpimas) ir tai lemia stipresnį makšties skausmą ir sausumą lytinės sueities metu, kurie gali tęstis net dvejus metus po gimdymo.

Beje, vienas iš motyvų, kodėl moterys norėtų rinktis planinę cezario pjūvio operaciją vietoj natūralaus gimdymo, yra baimė, kad nuo natūralaus gimdymo padarinių nukentės lytinis gyvenimas. Vis dėlto tokia cezario pjūvio operacijos apsauga nepasitvirtina – tiek gimdžiusių natūraliai, tiek patyrusių cezario pjūvio operaciją moterų lytinis aktyvumas ir pasitenkinimas lytiniu gyvenimu gimus vaikui kurį laiką būna sumažėjęs.

Laikotarpio po gimdymo įtaka lytiniam gyvenimui

Dažniausiai pasitaikančios moterų lytinio gyvenimo problemos po gimdymo yra sumažėjęs lytinis potraukis ir sunkiai pasiekiamas susijaudinimas, makšties sausumas, skausminga sueitis, sunkumai patirti orgazmą bei pasitenkinimą.

Po gimdymo atsiradę lytinio gyvenimo sunkumai yra lemiami daugelio fiziologinių pokyčių, atsirandančių dėl moters anatominių ir hormonų pusiausvyros pakitimų. Tam turi reikšmės ir šeimyninės aplinkybės, poros santykių pokyčiai, kuriuos paveikia vaiko gimimas, ypač suprastėjusi tarpusavio santykių su vyru kokybė bei gimdymo patirtis – ne tik fizinė, bet ir emocinė, priklausanti nuo to, kiek meilės, rūpesčio, atjautos, pagarbos, palaikymo moteris sulaukia iš vyro ir gimdymą prižiūrinčio personalo. Moters lytinį aktyvumą lemia ir suvokimas kiek svarbus intymus gyvenimas šiuo laikotarpiu yra jos vyrui. Nepamirškime ir labai paprastos aplinkybės, kuri taip pat daro didelę įtaką – nuovargio. Dažniausiai moterys nori ne lytinių santykių, o tiesiog, kad kas nors sudarytų sąlygas joms pamiegoti.

Žindymas sumažina hormono estrogeno kiekį, todėl moteris gali jausti silpnesnį lytinį potraukį, didesnį makšties sausumą ir skausmą sueities metu. Pastebėta, kad skausmingesni lytiniai santykiai žindančioms moterims būdingi tris mėnesius po gimdymo, o vertinant šeštą mėnesį – tiek žindančių, tiek nežindančių moterų skausmingumas lytinės sueities metu nesiskiria. Moksliniai tyrimai atskleidė, jog nepaisant to, kad žindančios moterys pirmus kelis mėnesius patiria mažesnį lytinį potraukį bei skausmingesnę lytinę sueitį, reikšmingo neigiamo poveikio santykiams su vyru tai neturi.

Viskam reikia laiko ir kantrybės

Patyrinėjus veiksnius, kurie gali paveikti intymų poros gyvenimą nėštumo metu ir gimus vaikeliui, matome, kad žindymas toli gražu nėra vienintelis ir svarbiausias.

Kai kyla ilgesys tokio intymaus gyvenimo, koks buvo iki nėštumo, tenka prisiminti seną gerą tiesą: „viskas turi savo kainą“. Namuose atsirado nauja gyvybė, didžiulis džiaugsmas, kurio taip laukėte ir svajojote. Taip, geri dalykai reikalauja pastangų. Šiuo atveju tos pastangos yra kantrybė ir susitaikymas su tuo, kad kurį laiką intymus gyvenimas yra ir gal dar bus kiek kitoks. Bet neamžinai.

Vaikelio atsiradimas kelia daug pokyčių ir iššūkių moters ir vyro santykiams, o ir jų intymiam gyvenimui. Tačiau šie pokyčiai tikrai negarantuoja, kad bus blogiau. Viskas priklauso nuo daugelio dalykų, tarp kurių – kiek sąmoningai, kūrybiškai ir nuosekliai pora stengiasi atsiradusį dėmesio, meilės, laiko, skiriamo vienas kitam, trūkumą kompensuoti kitais būdais. Santykiai tiesiog įgauna kitą kokybę ir jie gali tapti dar brandesni, stiprinantys tarpusavio ryšį.

Svarbiausia – meilė!

Skirtingi vyro ir moters intymaus gyvenimo poreikiai gali sukelti nemažai sumaišties santykiuose. Jei apie tai nėra aiškiai, švelniai ir pagarbiai kalbamasi, tiek vyras, tiek moteris tarpusavio santykiuose gali pajusti atšalimą, vienatvės išgyvenimus, apleistumo jausmus. Lytinis gyvenimas yra meilės vienas kitam išraiška. Jei kažkurį laiką negalime tos meilės perteikti tam tikrais būdais, ieškokime kitų. Šiltas, atviras pokalbis apie visa tai yra vienas iš jų. O kai emociniame lygmenyje tvyro meilė ir supratingumas, tada ir fiziniame lygmenyje greičiau sugrįžta potraukis bei poreikis tą meilę išreikšti kūniškai.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Facebook: Išsipildymas Motinystėje

 Daugiau apie poros santykius žindymo laikotarpiu skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Moterims stresas pavojingesnis

Moterų smegenys veikia kitaip negu vyrų – dailiosios lyties atstovės emocingesnės, į stresą reaguoja stipriau ir ilgiau dėl jo sielojasi.

Natūralus su stresu kovojantis hormonas oksitocinas, vadinamas meilės hormonu, gaminamas moters organizme gimdymo metu, žindymo periodu, taip pat abiejų lyčių organizmuose lytinio suartėjimo metu. Šis hormonas išsiskiria ir po nemažo sukrėtimo, turi raminamąjį, laimės suteikiantį poveikį. Emocinei sveikatai palaikyti moterims reikia daugiau oksitocino nei vyrams, todėl įvairiose gyvenimo situacijose, taip pat ir tarpusavio santykiuose, jos patiria didesnį stresą nei vyrai.

Stresas yra natūralus savisaugos instinktas, skatinantis atsiradus pavojui priimti sprendimus, bet pernelyg dažnas ir užsitęsęs stresas pavojingas sveikatai.

Organizmo signalai, perspėjantys apie stresą

Kiekvienam žmogui streso pasekmės gali būti skirtingos, nes pirmiausia nukenčia silpniausia organizmo sistema. Streso poveikis gali pasireikšti įvairiai: ir galvos skausmu, ir dirgliosios žarnos sindromu.

Stresą galima patirti dėl įvairių gyvenimo situacijų, tačiau jei tuo pačiu metu nerimaujate dėl darbo, vaikų, kaimynų ir savo santuokos, tai labai rimta. Moterims stiprus stresas gali sukelti menstruacijų sutrikimus. Streso pasekmė gali būti plaukų slinkimas, nuovargis, aukštas kraujospūdis, virškinimo ir tuštinimosi sutrikimai.

Štai keletas organizmo reakcijų į stresą.

• Valgymo sutrikimai. Anoreksija ir bulimija moterims yra 10 kartų dažnesnė nei vyrams, ir yra siejama su stresu. Kaip ir depresija, šie sutrikimai atsiranda dėl serotonino trūkumo ir dažnai gydomi antidepresantais, kurie padidina šio hormono gamybą.
• Žarnyno problemos. Stresas verčia valgyti nesveiką, lengvai paruošiamą maistą, kuriame yra daug kalorijų. Gali būti taip, kad dėl streso visiškai negalite valgyti. Pagrindiniai su stresu susiję sutrikimai yra pilvo pūtimas, rėmuo, skrandžio skausmas, šleikštulys. Priklausomai nuo to, ar persivalgote, ar, priešingai, badaujate, priaugate arba numetate svorio.
• Odos reakcijos. Stresas gali sukelti niežtinčius bėrimus ar spuogus, pabloginti esamas odos ligas.
• Emociniai sutrikimai. Patiriant stresą gali apnikti bloga nuotaika, dirglumas ar rimtesnės psichinės problemos, tokios kaip depresija. Smegenų struktūros skirtumai lemia tai, kad moterys geriau slepia pyktį nei vyrai, tačiau dailiosios lyties atstovės yra dvigubai labiau linkusios į depresiją.
• Miego problemos. Patiriančios stresą moterys sunkiai užmiega ir naktį dažnai nubunda. Tai pablogina savijautą, o sveikas gilus miegas, atvirkščiai, padeda sumažinti neigiamą streso poveikį.
• Dėmesio koncentracijos problema. Stresas trukdo susikaupti ir veiksmingai susidoroti su darbu ir namų ruoša. Jei stresą sukelia problemos darbe ir jis trukdo dirbti, atsiranda užburtas ratas.
• Susilpnėjęs imunitetas. Viena iš sunkiausių streso padarinių yra sumažėjęs organizmo gebėjimas kovoti su ligomis, nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar lėtinės ligos.

Nuolatinė įtampa skatina oksidacinį stresą – laisvųjų radikalų susidarymą. Tai gali lemti širdies ir kraujagyslių ligas, padidinti kraujospūdį, sukelti infarktą ir insultą. Tyrimai parodė, kad yra ryšys tarp streso ir krūties bei kiaušidžių vėžio. Nustatyta, kad krūties vėžio rizika buvo 62 % didesnė moterims, kurios patyrė daugiau nei vieną svarbų įvykį, tokį kaip skyrybos ar sutuoktinio mirtis.

Kaip sumažinti stresą?

Svarbiausia numatyti, kas jus gali sutrikdyti, ir pasitelkti stresą malšinančius metodus. O jie yra gana paprasti.

• Tinkama mityba. Venkite nesveiko maisto, maitinkitės subalansuotai. Taip pagerinsite savo fizinę būklę, o vėliau ir emocinę.
• Raskite laiko fiziniams pratimams. Sportas yra vienas paprasčiausių būdų įveikti stresą. Tyrimai rodo, kad mankšta gerina nuotaiką ir skatina gaminti endorfinus – natūralias medžiagas, gerinančias emocinę būklę.
• Raskite atsipalaidavimo būdus. Susitikite su šeima ir draugais, su kuriais malonu bendrauti. Prisiminkite ankstesnius savo pomėgius. Atsikratyti streso gali padėti, pavyzdžiui, mezgimas ir nėrimas, joga ir meditacija.

Jei nuolat patiriate stresą, būtinai išmokite jį valdyti. Mokykitės slopinti savo reakcijas į stresą, pasitarkite su gydytoju, nepalikite visko likimo valiai, kol nuolatiniai išgyvenimai per stipriai nesutrikdė sveikatos.

Parengė Undinė Gilė

Kodėl pavargę nebepailsime?

Lėtinio nuovargio sindromą skatina šiandieninis pašėlęs gyvenimo ritmas ir informacijos gausa, kuri mus vejasi visur. Internete informacija pateikiama dinamiškai ir smegenys nuolatos įsitempusios, kad galėtų ją apdoroti.

Siekdami materialinės gerovės, imamės įvairiausių darbų, prisideda namų ruoša ir kiti asmeniniai rūpesčiai. Dėl to patiriame nuolatinę emocinę įtampą, o tada gali nutikti taip, kad nuvargins net menkas darbelis.

Tarp veiksnių, turinčių įtakos lėtiniam nuovargio sindromui, yra mikroelementų, pavyzdžiui, magnio, kalio, trūkumas, B grupės vitaminų stoka. Šis sindromas gali atsirasti kaip kitų ligų pasekmė, pavyzdžiui, po infekcijų, tokių kaip pneumonija, gripas. Manoma, kad lėtiniam nuovargiui didelės įtakos turi herpeso virusas.

Ligą gali paskatinti persirgtos nervų sistemos ligos, nepalankios aplinkos sąlygos, stresas, paveldimumas, tai pat – imuninės, endokrininės ir nervų sistemos sutrikimai. Nuovargis silpnina imuniteto gebėjimą apsiginti nuo infekcijų, o sutrikus imuninei sistemai gali atsirasti alerginės reakcijos.

Jei užklupo nuovargis, pabandykite racionaliai įvertinti savo gyvenimo būdą. Pagalvokite, kada šie nemalonumai prasidėjo? Objektyviai įvertinkite savo galimybes: gal jūs prisiėmėte per didelį krūvį ir dėl to nuleidote rankas? Jei suprantate, kad jo nebeįveikiate, sulėtinkite tempą.

Kaip atpažinti lėtinio nuovargio sindromą?

Atpažinti šį negalavimą nėra paprasta, nes aktyviai gyvenantis žmogus gali nuvargti dažnai. Ligą galima įtarti, kai alinantis nuovargis, kuris nepraeina net po ilgo poilsio, trunka ilgiau kaip 6 mėnesius.

Lėtinio nuovargio simptomai gana įvairūs – gali kamuoti silpnumas, dirglumas, nuotaikų kaita ir užsitęsusi prasta nuotaika, nesinori eiti į darbą, užsiimti buities darbais, sutrinka miegas – tiesiog dingsta gyvenimo džiaugsmas. Tokia būsena, kai neužtenka jėgų niekam. Tuomet svarbiausia yra pripažinti problemą, o ne kaltinti tinginystę ir iš paskutinių jėgų stengtis save nugalėti. Juk gyvenimas pasidaro nebepakeliamas: sunku sutelkti dėmesį, suprastėja atmintis, greitai nuvargstama, žmogus tampa neatidus, užmaršus.

Kamuojant lėtinio nuovargio sindromui, dažniau sergama virusinėmis ligomis, peršti gerklę, padidėja ir pasidaro skausmingi limfmazgiai, pakyla kūno temperatūra (iki 37,5 °C), užsitęsia galvos skausmai, kamuoja nepaaiškinamas raumenų silpnumas. Kiti ligos požymiai: naujai atsiradęs jautrumas vaistams, kvapams, maistui, prakaitavimas, galvos svaigimas, širdies permušimai, pasunkėjęs kvėpavimas.

Dažniausiai pakerta 25 – 45 metų moteris

Moteris yra priklausoma nuo hormonų. Menstruacinis ciklas daro didelę įtaką išvaizdai, nervų sistemai, taigi ir emocinei būklei. Jėgų antplūdžio ir darbingumo, ramybės ir atsipalaidavimo periodai kaitaliojasi su padidėjusio dirglumo, irzlumo laikotarpiais. Labiausiai nuotaika suprastėja ir moteris tampa itin jautri dėl vadinamojo priešmenstruacinio sindromo. Moteriai tenka didelis darbų krūvis: ji yra darbuotoja, namų šeimininkė ir mama. Taigi, moterys yra apkrautos emociškai, fiziškai ir fiziologiškai, todėl 2–3 kartus dažniau nei vyrai kenčia nuo lėtinio nuovargio sindromo.

Ligos gydymas

Daugelis dėl lėtinio nuovargio sindromo net nesikreipia į gydytojus, todėl neretai liga lieka negydoma. Lėtinis nuovargis sunkiai nustatomas, gydymas taip pat nėra paprastas ir greitai nepasveikstama. Panašius simptomus sukelia nemažai ligų ir reikia išsiaiškinti, ar kuria nors žmogus neserga. Nustatyti nuovargio priežastis padeda duomenys apie simptomus ir gydytojo skiriami tyrimai pagal individualų poreikį.

Gydytojas paskiria bendrąjį kraujo tyrimą, taip pat – skydliaukės hormonų, biocheminius, uždegiminius kraujo rodiklių, geležies atsargų (feritino) ir kitus tyrimus.

Liga gydoma kompleksiškai. Stengiamasi pašalinti ją skatinančius veiksnius, patariama laikytis dienotvarkės, padeda tinkama aktyvumo ir poilsio, mitybos programa, pakankamas miegas, patariama apriboti darbo krūvį, skatinamas fizinis aktyvumas, gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas. Stengiantis įveikti lėtinį nuovargį taip pat svarbi stabili psichologinė pusiausvyra.

Parengė Undinė Gilė