Ar tikrai nepavojinga?

Yra išskiriami du veiksniai, kurie svarstomi kaip galintys sietis su žindymo rizika nėštumo metu. Tai pavojai susiję su hormonų poveikiu ir su moters mityba – energiniais organizmo resursais. Toliau aptarsime juos abu.

Kai mama žindo kūdikį, dirginami krūtų spenelių nerviniai receptoriai ir tada posmegeninė endokrininė liauka hipofizis į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu.

Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, žindant (dirginant spenelį) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė teoriškai galbūt (bet nebūtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusios priešlaikinio gimdymo grėsmės.

Į ką vis dėlto reikėtų atsižvelgti?

Vertinant persileidimo rizikas būtina svarstyti ne tik žindymo įtaką nėštumui, tačiau atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios didina riziką, kad įvyks persileidimas. O esant joms reiktų pasisaugoti ir vis tik, pasitarus su gydytoju, priimti sprendimą žindymą nuosekliai mažinti arba ir nutraukti:

– prieš tai buvęs nėštumas baigėsi persileidimu;
– jei esate 35 metų ir vyresnio amžiaus, ypač, jei jums 40 metų arba daugiau;
– trumpas laikas tarp nėštumų. Jeigu laikotarpio tarp gimdymų trukmė yra mažesnė nei dveji metai, padidėja įvairios rizikos tiek mamai, tiek vaisiui nėštumo metu;
– laukiatės dvynukų ir daugiau vaikų;
– nėštumo metu patyrėte kraujavimą;
– jums rekomenduojama vengti lytinių santykių nėštumo metu.

Dar viena aplinkybė

Remiantis daugelio tyrimų rezultatais, žindymas nėštumo metu, kai nėra kitų rizikų, nekelia grėsmės patirti persileidimą, tačiau kai kurie tyrimai vis tik atrado ryšį tarp žindymo nėštumo metu ir persileidimo rizikos. Šie tyrimai atskleidė, jog persileidimo riziką gali padidinti žindymas, kai esamas vaikelis yra tik žindomas ir dar neprimaitinamas jokiu kitu maistu. O jei vaikas gauna ir kitokio maisto, tokiu atveju žindymas persileidimo tikimybės nepadidina.

Manoma, kad kai kurioms moterims maitinimas tik žindant ir nėštumas vienu metu gali būti per didelis iššūkis organizmo pajėgumams. Taigi, jei moteris pastoja vis dar tik žindydama, vaikui patartina pradėti primaitinimą kitu maistu (priklausomai nuo vaiko amžiaus ir rekomenduojamų produktų tokiam amžiui) tam, kad būtų sumažinta persileidimo tikimybė.

Jei nerimaujate, ar auginant naująjį vaikelį pilvelyje ir žindant jau turimą, jums pakanka organizmo resursų, prisiminkite, kad gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Aišku, su laiku, jam augant, atitinkamai didės poreikis medžiagų, reikalingų kūno statybai ir energijai. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo šešių mėnesių amžiaus.

Tiek nėštumas, tiek žindymas reikalauja papildomų energinių resursų

Nėštumo metu moters mityba turėtų padidėti apie 5 % pirmojo trimestro metu, 10 % antrąjį trimestrą ir 25 % trečiąjį. Žindymo metu kūnui reikia daugiau papildomų energinių resursų. Nuo kūdikio gimimo iki šešių mėnesių amžiaus rekomenduojama, kad žindanti moteris suvartotų papildomai po 500 kalorijų kasdien. Toms, kurios žindo vaikelį nuo šešių mėnesių amžiaus, rekomenduojama papildomai gauti 400 kalorijų per dieną.

Reikia prisiminti, kad besilaukiant ir tuo pačiu žindant daugiau reikia ne tik kalorijų, bet ir įvairių vertingų maisto medžiagų, mikroelementų, vitaminų. Tad neužtenka tiesiog pavalgyti daugiau ledų, sausainių ar išgerti saldžių gėrimų – tai bevertis maistas. Turite rinktis tai, kas jūsų kūnui, o per jį ir jūsų vaikų kūneliams, suteiks tai, kas naudingiausia jums visiems. Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, yra pakankamai priežasčių tikėti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką.

Taigi, besilaukianti moteris turėtų prisitaikyti prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas neturėtų daryti įtaką jos dar negimusio kūdikio augimui. Leiskite jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą, kada esate alkana ir gerkite, kada esate ištroškusi.

Linkime ramybės

Prisiminkite, kai jaučiatės gerai, jūsų nėštumas nėra rizikos grupėje, jei jūsų kraujo tyrimo rodikliai normalūs, jei žindymas yra tik kaip papildomas vaikelio mitybos šaltinis, o dar labiau – ritualas, padedantis pajusti artumą – žindymas išprovokuoti persileidimo neturėtų. Kadangi gamta mūsų organizmą sukūrė taip, jog visi geriausi jo ištekliai keliauja naujai gyvybei. Todėl, jei motinos organizmas turės rinktis tarp naujos gyvybės ir pienuko kokybės, jis rinksis naują gyvybę.

Linkime ramybės, pasitikėjimo savo kūnu ir gamtos suteiktomis jo galimybėmis. Prisiminkite, kad natūralu nėštumo metu išgyventi daugiau emocijų, nerimo, baimių. Ir tai sveikintina, nes tokiu atveju esate linkusi labiau pasaugoti save ir nėštumą. Tačiau kai kurios baimės būna nepagrįstos ir tokiu atveju naudinga susirinkti informacijos reikiama tema, pasikonsultuoti su kompetentingais tos srities specialistais. Dažnai to ir pakanka nusiraminimui.
Vis tik, jei psichologiniame lygmenyje jūsų baimė, kad gali įvykti persileidimas žindant, yra didelė, siūlytume žindymą nuosekliai retinti, trumpinti ir nutraukti, nes pati baimė gali padaryti kur kas daugiau žalos nei žindymas.

Parengė: gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.eu
Feisbukas Išsipildymas Motinystėje
IG issipildymas.motinysteje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 m. leidimas).

Normalu, jei kūno linijos neskuba sugrįžti

Pirmiausia ekspertai primena, kad moters kūnas po gimdymo dažniausiai  atsigauna tik po kelių mėnesių, o kūno formoms sugrįžti reikia kur kas daugiau laiko. Kadangi kiekvienos naujos mamos situacija individuali, atsistatymo laikotarpis gali trukti labai įvairiai. Atsistatymo periodu moterims svarbu dėmesį sutelkti ne į pakitusias kūno linijas, bet pirmiausia – į sveikatą:

• vartoti visavertį maistą;
• gerti pakankamai skysčių;
• rūpintis fizinių negalavimų gydymu;
• tinkamai ilsėtis.

Atsigavimo laikotarpiu ir pirmąjį pusmetį savo kūno pokyčių vertinti skubėti nereikėtų. Iš lėto į kasdienį režimą įtraukiami fiziniai pratimai, bet svarbu nepamiršti meilės tokį didelį darbą atlikusiam kūnui. Ką daryti jei net po gana ilgo laiko tarpo pilvo oda lieka suglebusi ir norimo vaizdo pasiekti nepadeda nei sportas, nei sveika mityba?

Yra atvejų, kai padėti gali tik plastinės chirurgijos specialistai

Kai kuriais atvejais naujosios mamos skundžiasi rimta problema – prasiskyrusiais pilvo raumenimis. Tai diskomfortas, kuris sukelia ne tik estetinius, bet ir fizinius negalavimus. Šią problemą galima gydyti atliekant pilvo plastiką. Pilvo plastinė operacija – chirurginė procedūra, kurios metu stangrinama oda ir pilvo raumenys.

Svarbu žinoti, jog šios procedūros negalima atlikti turinčioms didelį viršsvorį.  Prieš operaciją taip pat sudaromas pasiruošimo planas, į kurį neretai įeina punktai, apibrėžiantys žalingų įpročių atsisakymą ar kai kurių vaistų vartojimo nutraukimą ir pan. Kadangi kiekvienos situacija yra unikali, pasiruošimo žingsniai gali skirtis.

Apie pilvo plastiką: eiga ir atsistatymas

Ši pilvo korekcija yra atliekama bendrinėje nejautroje ir trunka apie 2–5 valandas. Esant kompleksinės operacijos poreikiui ar sudėtingesniems atvejams laiko atitinkamai prireikia daugiau nei kelių valandų. Šios operacijos metu šalinamas odos perteklius, siuvami prasiskyrę pilvo raumenys. Kadangi tai procedūra, kurios metu koreguojamas didesnis kūno plotas jautrioje srityje ir yra siuvami raumenys, atsistatymas bei tam tikri ribojimai gali trukti ilgesnį laiką.

Iš karto po operacijos, moteris dėvi kompresinius drabužius, kurie sumažina audinių tinimą, skysčių sankaupas ir skatina gijimą. Tokia apranga dėvima apie 6–8 savaites tam, kad kūnas tinkamai sugytų ir įgautų geidžiamą kontūrą. Žinoma, kurį laiką negalima kelti sunkesnių daiktų ar atlikti tam tikrų judesių.

Atsigavimo laikotarpiu normalu jausti ir šalutinius efektus, pavyzdžiui, tempimo jausmą, maudimą pilvo srityje. Operavęs profesionalas sudaro pooperacinio atsistatymo gaires, kurių laikantis gijimas efektyvesnis.

Susigrąžinti prarastas formas ir atgauti pasitikėjimą savimi po gimdymo galima įvairiais būdais. Kadangi kiekvienos moters situacija yra unikali, pasikliauti galima tik sveikatos būklę bei tam tikrus estetinius kūno pokyčius objektyviai įvertinti galinčiais specialistais. Pirmiausia – sveikata ir atsigavimo laikotarpis, kantrybė ir meilė savo kūnui. Jei praėjus tam tikram laiko tarpui yra pokyčių, kurie nedžiugina ir jų išspręsti pačioms tiesiog neįmanoma, kai kuriais atvejais konsultuojamasi ir su plastinės chirurgijos specialistais. Kartais tai daugiau nei estetika.

Užsakomasis turinys

Ką apie vandenį turi žinoti būsimos mamos ar kūdikius ką tik pagimdžiusios moterys? Kokį vandenį pasirinkti, kiek jo išgerti, kokių klaidų nedaryti?

Apie tai – pokalbis su bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys“ direktore Aiste Pranckuviene. Seniausios Lietuvoje natūralų mineralinį vandenį pilstančios įmonės vadovė yra sukaupusi daugybę įdomios ir naudingos informacijos apie vandenį, jo svarbą, sudėtį ar poveikį.

– Turbūt jau visi žino, kad suaugusiam žmogui per dieną vidutiniškai reikėtų išgerti apie 2 litrus vandens. Ar laukiantis kūdikio šis poreikis padidėja?

– Taip, nes rekomendacijos dėl skysčių priklauso nuo žmogaus kūno svorio: per dieną suaugusiam žmogui reikia išgerti 30 ml vandens kilogramui kūno svorio. Kadangi laukiantis kūdikio kūno svoris padidėja, didėja ir vandens poreikis.

Nėra atlikta tyrimų, kurie tiksliai parodytų, kiek vandens moteris turėtų išgerti kiekviename nėštumo trimestre. Yra tik bendros rekomendacijos nėštumo metu kasdien išgerti iki 2,8 litro vandens.

Ir jeigu moters svoris nėštumo pradžioje stipriai nedidėja, tai nereiškia, kad reikia gerti įprastą kiekį vandens, – pirmojo nėštumo trimestro metu formuojasi placenta, amniono skystis, kuriame bręsta vaisius ir kuris jam yra tarsi pagalvė ar apsauga. Tad nors kilogramai neauga, vandens poreikis yra labai didelis.

Todėl patarčiau moterims nepamiršti su gydytoju pasikonsultuoti apie individualų vandens poreikį kiekviename nėštumo etape, aiškintis, ar ji geria pakankamai vandens.

– Kodėl taip svarbu, kad laukiantis būtų palaikoma reikiama skysčių pusiausvyra?

– Hidratacijos – skysčių pusiausvyros organizme – lygis turi labai daug įtakos tiek moters, tiek kūdikio sveikatai.

JAV atlikti tyrimai parodė, kad vaisiaus, o po to vaiko mityba ir gėrimai iki 7 metų turi labai daug įtakos jo smegenų vystymuisi. Ir tam įtakos turi ne tik nėščiosios mityba, bet ir hidratacijos lygis.

Gimdoje bręstant kūdikiui formuojasi nauja kraujotakos sistema – jai taip pat reikia papildomo vandens.

Pakankama skysčių pusiausvyra nėštumo metu reikalinga dar ir dėl to, kad vanduo padeda išnešioti maisto medžiagas po organizmą, kartu tarsi praplauna jį. Nėščias moteris dažnai kamuoja vidurių užkietėjimas – dėl to nepasišalina ne tik atliekos, bet ir toksinai. Pakankamas skysčių kiekis, padedantis pašalinti toksinus, gali veikti kaip profilaktinė priemonė tiek išvengiant šlapimo takų uždegimo, tiek vidurių užkietėjimo.

Tokia paprasta priemonė kaip vanduo yra itin naudinga ir gali veikti kaip prevencinė priemonė. Be to, kad kūdikis normaliai vystytųsi, taip pat ir pačiai moteriai nėštumo metu itin reikalingas pakankamas mineralų kiekis.

– Kokiais požymiais pasireiškia dehidratacija? Ar tai pavojinga moteriai, jos įsčiose augančiam vaisiui?

– Moteris gali stebėti du pagrindinius dalykus: kaip dažnai ji eina į tualetą ir kokia yra šlapimo spalva bei kvapas. Neturi būti nei stipraus kvapo, nei ryškios spalvos: jei spalva nuo šviesiai geltonos iki bespalvės, viskas gerai.

Troškulys – jau dehidratacijos požymis. Kaip ir vidurių užkietėjimas, kūno temperatūros nesusireguliavimas, nes dėl vandens trūkumo gali kamuoti karštis. Dehidrataciją rodo ir galūnių tinimas, nes dėl nepakankamos hidratacijos organizmas pradeda kaupti skysčius.

Dehidratacija nėra troškulys, kaip dažnai manoma. Tai reiškia, kad, organizmui gaunant nepakankamai skysčių, jam ima trūkti mineralų ir jis ima eikvoti savo mineralų atsargas.

Ši būklė nėščiai moteriai daug pavojingesnė, jos poveikis didesnis, nes šiuo atveju jau kalbame apie dvi gyvybines sistemas, kurioms reikia pakankamai skysčių, o su jais – ir mineralų.

Ypač pavojinga greita dehidratacija, kuri užklumpa skrydžio metu ar esant karštiems orams. Taip pat dehidratacija itin pavojinga diabetu sergančioms moterims – joms būtina konsultuotis su gydytoju, kaip užtikrinti skysčių pusiausvyrą įvairiose situacijose.

Visais atvejais reikia stengtis aprūpinti organizmą skysčiais, mineralais ir konsultuotis su gydytoju.

Didesnis dehidratacijos pavojus nėščiąsias užklumpa ir dėl pykinimo. Kai kurios, ypač nėštumo pradžioje, kartais nenori ne tik valgyti, bet ir gerti.

Tokiu atveju reikia gurkšnoti vandenį nuolatos, bet labai mažais gurkšneliais. Vienu kartu išgėrus 100 ar 200 mililitrų vandens organizmas gali jį atmesti ir moteris manys, kad ji negali gerti. Iš tiesų rekomenduojama gerti po labai nedaug, bet nuolat – tik taip galima aprūpinti savo ir būsimo vaiko organizmą pakankamu skysčio kiekiu.

Apskritai tiek nėščioms, tiek maitinančioms moterims rekomenduojama su savimi visuomet nešiotis buteliuką vandens ir gerti po nedaug, o ne kelis kartus per dieną dideliais kiekiais. Per didelis vandens kiekis vienu metu gali išplauti iš organizmo per daug mineralų. Geriausia gurkšnoti po truputį, per valandą – apie 200 mililitrų, o vėliau po truputį didinti vandens kiekį.

– O kuo vanduo toks svarbus maitinančioms moterims?

– Vandens reikia ne tik dėl visų anksčiau išvardytų priežasčių. Vien tik maitindama kūdikį moteris jam su pienu atiduoda apie 750 ml vandens, o dar jo reikia normaliai pieno gamybai, kitiems organizmo procesams. Dėl to maitinant kūdikį skysčių poreikis padidėja iki 3,8 litro per dieną.

Atrodytų, tai labai didelis kiekis. Bet daugybė mokslu pagrįstų rekomendacijų nurodo, kad gerti vandenį reikia kaip ir įprastai, tačiau su kiekvienu kūdikio maitinimu papildomai išgerti apie 250 ml vandens.

Beje, gamta taip sutvarkė, kad maitinanti moteris daug geriau nei nėščioji pajunta troškulio jausmą. Su tuo susijęs hormonas oksitocinas, kurio organizme padaugėja pagimdžius. Šis hormonas skatina pieno gamybą ir kartu siunčia organizmui signalus, kad ima trūkti skysčių. Todėl maitinanti moteris troškulio jausmo nesupainios su kitu.

– Ką saugu ir ką nesaugu vartoti būsimoms mamoms ar kūdikius maitinančioms moterims? Ar užtenka paprasčiausio vandens iš čiaupo?

– Kiekvienam sveikam suaugusiam žmogui, nesergančiam jokiomis ligomis, saugu gerti vandenį iš čiaupo.

Bet nėštumo ir maitinimo metu moteris yra atsakinga ne tik už save, bet ir už gležną kūdikio organizmą. Todėl gerti vandenį iš čiaupo joms reikėtų tik atlikus vandens tyrimus ir įsitikinus, kad jame visiškai nėra pavojingų medžiagų – nitratų ir nitritų, sunkiųjų metalų, bisfenolio. Net ir mažiausias, net ir leistinas šių medžiagų kiekis besilaukiančiai ar maitinančiai moteriai gali būti pavojingas.

Skysčių poreikis šiame gyvenimo etape yra didesnis nei įprastai – net jeigu vandenyje yra leistinas šių medžiagų kiekis, organizmas su išgeriamu didesniu vandens kiekiu gauna jų daugiau.

Nitratai ir nitritai neleidžia pasisavinti pakankamai deguonies kraujyje, ir tai labai pavojinga kūdikiams iki vienerių metų, o bisfenolis pavojingas moteriai dėl poveikio hormonų veiklai, be to, per pieną jis perduodamas kūdikiui.

Nerekomenduojama gerti ir filtruoto vandens, nes iš jo būna pašalinti mineralai. Besilaukdamos moterys dažnai geria mineralų papildus, kad jų užtektų ir joms pačioms, ir augančiam vaisiui, tačiau kartais nesusimąsto, kad gerdamos filtruotą vandenį kaip tik mažina mineralų kiekį organizme.

Organizmą sudaro 60–70 proc. vandens ir tai nėra koks nors distiliuotas vanduo be jokios gyvybės. Tai elektrolitų kupinas skystis, kuriame yra magnio, kalio, kalcio, fluorido, natrio, kitų mineralų. Geriant filtruotą vandenį, iš kurio pašalinti mineralai, organizmas ne tik jais neaprūpinamas, bet ir pradeda eikvoti mineralus iš savo resursų – kaulų, raumenų, kitų sistemų. Kitaip tariant, jis dehidratuoja.

Mineralų nėra ir gaiviuosiuose gazuotuose gėrimuose, nes jie gaminami iš distiliuoto vandens, jų nebelieka ir vandenį užvirinus. Organizmą dehidratuoja ir kava.

– Kas geriausiai užtikrina reikiamą skysčių kiekį besilaukiančioms ir kūdikius maitinančioms moterims?

– Paprasčiausia išeitis – rinktis natūralų mineralinį vandenį be nitratų ir nitritų – būtent toks yra vanduo „Akvilė“.

Vandenvietė, iš kurios išgaunamas „Akvilės“ vanduo, susiformavusi Dzūkijos nacionaliniame parke, kur niekada nebuvo plėtojama nei žemdirbystė, nei pramoninė veikla, į vandenis nepateko nitratai, kurie vėliau skyla į nitritus. Tokioje unikalioje vietoje po žeme saugomi didžiuliai turtai – švarus, neužterštas vanduo. Supilstytas į butelius jis nėra paveikiamas jokiomis medžiagomis ir kiekvienus namus pasiekia toks, koks susiformavo žemės gelmėse.

Dar viena puiki šio vandens savybė – jis yra natūraliai šarminis. O tai reiškia, kad jis padeda reguliuoti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme.

Ne veltui besilaukiančiai, maitinančiai moteriai labai naudinga valgyti daug daržovių, vaisių – juose yra ne tik daug vandens, galinčio patenkinti apie penktadalį skysčių poreikio, bet kartu tai ir natūraliai šarminantys produktai, atsveriantys rūgštinių produktų – mėsos, pieno produktų, kavos, saldumynų – poveikį.

Todėl visame pasaulyje nėščioms ir maitinančioms moterims rekomenduojamas natūralus mineralinis vanduo, o jeigu jis šarminis – tai dar viena papildoma nauda.

Be vandens, besilaukiančioms ir nėščioms moterims rekomenduojamas ir pienas, bet ne visos jį toleruoja, be to, tiek pieno, kiek vandens, sunku išgerti.

– O jeigu moteris negali ar nenori gerti negazuoto vandens? Ar gazuotas „Akvilės“ vanduo toks pat naudingas?

– Iš tiesų moterims dažnai patariama – jeigu sunku gerti negazuotą vandenį, galima gerti gazuotą natūralų mineralinį vandenį ir jis patenkins skysčių pusiausvyros poreikius.

Renkantis gazuotą vandenį svarbūs tie patys kriterijai kaip ir renkantis negazuotą: jame negali būti nitratų ir nitritų, bisfenolio.

Tačiau angliarūgštė sumažina gazuoto vandens šarmingumą. Jeigu pakankamas jo kiekis užtikrins pakankamą skysčių ir mineralų kiekį, šarmų pusiausvyrai palaikyti jis nelabai tiks.

Negazuoto „Akvilės“ vandens pH siekia 8, gazuoto – 5. Netgi angliarūgštei išgaravus išlieka toks pat pH, mat vanduo turi atmintį: jeigu jis buvo paveiktas angliarūgštės, šarmingumas liks toks pat. Kaip ir vanduo iš čiaupo niekada nebus šarminis, nes jis jau paveiktas cheminių medžiagų, kurios užtikrina, kad tekėdamas ilgais vamzdynais jis nesugestų. Tos medžiagos gali išgaruoti, bet vanduo vis tiek liks rūgštinis.

Todėl jeigu sunku gerti negazuotą vandenį, galima gerti ir vieną, ir kitą: tarkim, per dieną vieną butelį negazuoto ir butelį – gazuoto. Ir skysčių poreikis bus patenkintas, ir rūgščių bei šarmų pusiausvyra stabili.

Svarbu nepamiršti valgyti daug daržovių ir vaisių, kurie taip pat padeda palaikyti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą.

Beje, gazuotas vanduo kai kuriais atvejais netgi naudingesnis. Pavyzdžiui, gerai užgerti juo maisto papildus, nes angliarūgštė veikia kaip katalizatorius ir skatina maistingųjų medžiagų išnešiojimą. Tai taip pat svarbu laukiantis ar maitinant kūdikį.

Tačiau kasdieniam organizmo aprūpinimui skysčiais ir mineralais nėra geresnio vandens kaip iš natūralių gręžinių išgautas mineralinis vanduo, nepaveiktas jokiomis medžiagomis, natūraliai šarminis ir dar negazuotas – tai pati geriausia gamtos dovana besilaukiančiai ir kūdikį maitinančiai moteriai.

Lina ŠALTĖ

Partnerio turinys

Kodėl itin svarbi omega-3?

Žuvų taukuose esančios riebalų rūgštys reikalingos daugeliui organizme vykstančių procesų. Jos įeina į epidermio, nervinio audinio ir akių tinklainės ląstelių membranos sudėtį. Omega- 3 sudaro alfa linoleno rūgštis (ALR), eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno rūgštis (DHR). Omega-6 yra linolo rūgštis.

EPR veikia širdį, imuninę sistemą, padeda apsisaugoti nuo uždegimų, DHR būtina smegenims, akims ir centrinei nervų sistemai. Omega-3 turi įtakos blogojo cholesterolio mažinimui, pasižymi uždegimą slopinančiu poveikiu.

Omega-6 šaltiniai yra kviečių gemalai, įvairūs riešutai, moliūgų ir kitos sėklos, sojos pupelės, alyvuogių, sezamų, saulėgrąžų, nakvišų bei agurklių aliejai. Omega-3 turi riebi žuvis (lašiša, skumbrė, sardinė, silkė, tunas), austrės, krabai, bolivinė balanda, riešutai, žalios lapinės daržovės, linų sėmenų aliejus ir avokadai.

Bet reikšmės turi ne vien kiekis – svarbiausia yra omega-3 ir omega-6 santykis organizme: jis turi būti 1:2. Deja, iš maisto omega-6 gauname 10–20 kartų daugiau, o per didelis šios riebalų rūgšties kiekis skatina uždegimus ir lėtines ligas. Taigi ypatingai svarbu gauti užtektinai omega-3 riebalų rūgščių.

 Sveikatos pagrindas ‒ nuo pirmųjų dienų įsčiose

Nėščiosios mityba yra pagrindas normaliam vaisiaus augimui, nes visas reikalingas medžiagas jis gauna iš motinos kraujo. Tyrimais nustatyta, kad omega-3 ir omega-6 vartojusios nėščiosios pagimdo didesnio svorio naujagimius. Polinesočiosios riebalų rūgštys itin svarbios jau pradėjus vystytis vaisiaus nervų sistemai. Intensyviausiai smegenys vystosi trečiąjį nėštumo trimestrą ir pirmuosius dvejus gyvenimo metus.

DHR ir iš omega-6 linolo rūgšties organizme gaminama arachidono rūgštis būtinos vaisiaus galvos smegenų pilkosios medžiagos, naujų nervinių ląstelių formavimuisi, nervinių impulsų perdavimo procesams. Taip pat ‒ apsaugai nuo oksidacinio streso, kai laisvieji radikalai pažeidžia ląsteles, o tai dažnai sukelia įvairias ligas. Arachidono rūgštis veikia nervinio signalo perdavimą, ji yra tinklainės sudėtinė dalis, todėl labai svarbi regos vystymuisi.

Rekomenduojamas omega-3 riebalų rūgščių (DHR ir EPR) kiekis nėštumo ir žindymo metu yra 350‒450 mg per parą.

Turi užtekti mamos piene

Krūtimi žindomas kūdikis omega-3 ir omega-6 gauna iš motinos pieno. Šios riebalų rūgštys turi didelės įtakos smegenų vystymuisi, koordinacijai, naujiems įgūdžiams, atminčiai.

Pakankamas DHR ir EPR kiekis kūdikystėje ir vaikystėje padeda apsisaugoti nuo tokių sutrikimų kaip dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas bei skatina mokymosi gebėjimus. DHR reikalinga vaiko intelekto, kognityvinių funkcijų vystymuisi: pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ši rūgštis paskatina jungčių tarp neuronų skaičių ir tankį. Omega-6 įeina į ląstelių membranos sudėtį, ši riebalų rūgštis būtina kūdikio augimui, svarbi kraujo krešėjimui ir imuniniam atsakui.

Nėščiosios sveikatai

Omega-3 ir omega-6 turi užtekti ne tik vaikeliui, bet ir pačiai mamai. Šios riebalų rūgštys pirmiausia iš nėščiosios organizmo imamos vaisiui, taigi būsimai mamai gali jų pritrūkti. EPR ir DHR riebalų rūgštys padeda palaikyti normalią širdies veiklą. Nėščiajai svarbu išlaikyti normalų kraujo spaudimą. Su aukštu kraujospūdžiu nėštumo metu susijusi preeklampsija, kuri pažeidžia inkstų veiklą ir gali sutrikdyti kitų organų funkcijas.

Žuvų taukai – saugiausias omega-3 ir omega-6 šaltinis

Pasirūpinti reikiamu šių riebalų rūgščių kiekiu organizme rekomenduojama jau planuojant nėštumą, o tam į mitybos racioną įtraukti žuvų taukų maisto papildus.*

Papildomai vartoti omega-3 ir omega-6 svarbu iš karto – tik pastojus, visą nėštumo periodą bei žindant. Tuo metu šių riebalų rūgščių, kaip ir mikroelementų, poreikis normaliam kūdikio augimui yra didesnis. Nutraukus maitinimą motinos pienu arba pradėjus primaitinti, mažyliui nuo šešių mėnesių jau galima duoti žuvų taukų maisto papildą.

Daugelio rūšių žuvys (ypač – jūrinės) gali būti užterštos gyvsidabriu ir kitais teršalais, kurie yra kenksmingi vaisiui ir kūdikiui. Todėl išgryninti žuvų taukai yra saugiausias omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių šaltinis. Taip pat svarbu išsirinkti kokybiškus žuvų taukus. Rinkitės patikimą gamintoją, kuris naudoja aukščiausios kokybės žaliavas, pažangias technologijas ir turi tai patvirtinančius sertifikatus.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………

 * Teigiamas poveikis pasireiškia per parą suvartojant 250 mg EPR ir DHR.

Svarbios organizme esančios geležies atsargos

Geležies poreikis nėštumo metu padidėja. Antrąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą geležis ypatingai svarbi augančiam vaisiui ir placentai. Šio cheminio elemento stoka nėštumo metu turi įtakos būsimo vaiko sveikatai, gali lemti lėtesnį vaisiaus vystymąsi, didina tikimybę susirgti anemija pirmuosius tris gyvenimo mėnesius. Ši liga lėtina vaiko psichomotorinę ir protinę raidą. Esant sunkiai anemijai nėščiajai gresia priešlaikinis gimdymas.

Nėštumo metu moters organizme padidėja skysčių kiekis, taigi ir cirkuliuojančio kraujo tūris. Dėl to kraujas suskystėja ir sumažėja hemoglobino koncentracija. Tai laikoma normaliu fiziologiniu reiškiniu, todėl apatinė hemoglobino kiekio riba pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trečdalį yra 110 g /l, o antrąjį trečdalį hemoglobino koncentracija neturi būti mažesnė nei 105 g/l. Jeigu šie skaičiai mažesni, nustatoma mažakraujystė.

Anemija gali būti lengvos formos (kai hemoglobino koncentracija 90–109 g/l pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trečdalį ir 90–104 antrąjį trečdalį), vidutinės (hemoglobino koncentracija mažesnė nei 90 g/l), sunkios, kai hemoglobino mažiau nei 70 g/l. Įtarus mažakraujystę, atliekamas papildomas –feritino tyrimas, kurio reikia geležies atsargoms organizme nustatyti. Mat, nors ir bendras kraujo tyrimas rodo normalų hemoglobino kiekį, organizme gali neužtekti geležies atsargų, o jos paaiškėja tik atlikus feritino tyrimą.

Nėščiųjų anemijos priežastys

Anemija nėštumo metu atsiranda greičiau, jeigu prieš pastojimą moters organizme jau trūksta geležies arba yra nedaug jos atsargų. Šios ligos priežastis gali būti prieš nėštumą varginusios gausios mėnesinės, trumpas intervalas tarp nėštumų, daugiavaisis nėštumas, dažnas vėmimas šio periodo pradžioje, kraujavimas nėštumo metu.

Geležies stokos anemija gali išsivystyti dėl geležies trūkumo maiste, dažniausia – nepakankamai valgant mėsos. Taip pat trūkstant vitaminų B9 (folio rūgšties), B12 ir C, kurie padeda pasisavinti geležį.

Geležies stokos anemijos simptomų galima ir nejausti, kol neišnaudojamos šio elemento atsargos. Ypač esant lengvai anemijai ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu, nes deguonies trūkumą organizmas iš pradžių gali kompensuoti. Be to, į kai kuriuos anemijos požymius, tokius kaip plaukų slinkimas, nagų struktūros pokyčiai, odos sausėjimas dažniausiai moterys nekreipia dėmesio, manydamos, kad jų priežastis – pats nėštumas.

Kiti anemijos simptomai: odos ir gleivinių blyškumas, padažnėjęs širdies plakimas, galvos svaigimas, greitas nuovargis, silpnumas, dusulys, krūtinės skausmas, skonio pokyčiai (noras valgyti tokius nevalgomus dalykus kaip molis, kreida, dantų pasta, ledas).

Geležies trūkumą gali lemti sutrikęs jos pasisavinimas organizme sergant virškinamojo trakto liga, vartojant kai kuriuos vaistus. Anemiją skatina taip pat ir depresija.

Kaip papildyti geležies atsargas?

Nėščiajai svarbu tinkamai maitintis. Daug geležies turi raudona mėsa, kepenys, liežuvis, inkstai, krabai, ikrai, kiaušinių tryniai, ankštiniai augalai, ruginė duona, brokoliai, bolivinės balandos, smidrai, špinatai, kopūstai, moliūgų sėklos, žemės riešutai, datulės, petražolės.

Bet su maistu gautą geležį organizmas sugeba pasisavinti ne daugiau kaip 30 proc. Iš daržovių ir vaisių ji pasisavinama daug blogiau nei iš gyvūninės kilmės produktų. Mėsoje esanti hemogeležis pasisavinama 20–30 %, ir tam neturi įtakos kitas maistas. O augaliniuose produktuose esančios ne hemogeležies organizmas gali pasisavinti tik 3–5 %. Be to, kiek šio elemento gausime iš augalinių produktų, priklauso ir nuo kartu valgomo maisto.

Geležies pasisavinimas iš augalinių produktų pagerėja kartu su jais valgant mėsą. Gerina šio elemento pasisavinimą vitaminas C, bet jo mažėja verdant ar kepant. Taigi, valgant termiškai apdorotas daržoves ar vaisius, geležis prasčiau pasisavinama.

Mažina šio elemento pasisavinimą kavoje ir arbatoje esantys polifenoliai, fitatai, kurių yra sojų produktuose, pieno produktuose esantis kalcis.

Nėščiosios paros geležies poreikis yra 25 mg, o trečiąjį trimestrą – 30 mg. Tokį geležies kiekį gauti vien iš maisto yra sudėtinga. Ir juo labiau apsiriboti vien tinkama mityba neįmanoma, jei anemija jau atsirado. Ligai gydyti skiriami geležies maisto papildai.

Parengė Undinė Gilė

Vitaminai svarbūs nuo pirmųjų nėštumo savaičių

Būtent pirmaisiais nėštumo mėnesiais pradeda formuotis vaisiaus organų sistemos, klojamas pamatas, nuo kurio priklauso tolesnis vaiko vystymasis. Jau šiuo laikotarpiu labai svarbu, kad vaisius būtų aprūpintas vitaminais ir mineralais. Tačiau apie nėštumą paprastai moteris sužino daug vėliau, kai toks svarbus etapas jau praėjo. Todėl gydytojai rekomenduoja pradėti vartoti vitaminus bent vieną mėnesį iki planuojamo pastojimo.

Vitaminas A (retinolis) yra reikalingas odai ir regos organams. Vitaminas C svarbus imunitetui, pagerina geležies įsisavinimą, būtinas kaulams, kraujagyslėms, kremzlėms, raumenims, odai.

B grupės vitaminai yra būtini nervų bei imuninei sistemoms. Ypatingai svarbu vartoti dar iki pastojant folio rūgštį (vitaminą B9), nes šis vitaminas apsaugo nuo įvairių raidos ydų, nervų sistemos defektų. Folio rūgštis būtina eritrocitų gamybai, placentos augimui ir vaisiaus nugaros smegenų formavimuisi. Vitaminas E yra galingas antioksidantas, jis svarbus imuninei sistemai. Šis vitaminas būsimai mamai gali padėti išvengti preeklampsijos ir priešlaikinio gimdymo.

Vitaminas D yra būtinas normaliam skeleto ir dantų vystymuisi, svarbus kalcio apykaitai organizme. Pagrindinis jo kiekis gaminasi organizme, veikiant saulei, todėl mūsų klimato sąlygomis papildomai vartoti šį vitaminą reikia beveik visiems.

Būtiniausi mineralai sveikam vystymuisi

Nuo pat ankstyvo nėštumo nepaprastai svarbios mineralinės medžiagos, kurios dalyvauja įvairiose organizmo biocheminėse reakcijose. Besilaukiančiai mamai reikia kalcio, geležies, silicio, magnio, kalio, vario, cinko, seleno ir kt.

Vienas iš būtiniausių makroelementų yra magnis, jo reikia nervų sistemai, raumenims ir širdžiai. Magnis svarbus vaisiaus nervinės sistemos vystymuisi, dalyvauja pasisavinant baltymus, hormonų sintezėje. Taip pat jis reguliuoja kalio ir kalcio metabolizmą. Trūkstant magnio būsimai mamai gali padidėti kraujospūdis, sutrikti širdies darbas, atsiranda nervingumas. Jo stoka gali paskatinti preeklampsiją, priešlaikinį gimdymą, trūkstant magnio nėščiąją kamuoja blauzdų mėšlungis, galvos svaigimas, ji pasidaro dirgli, gali pykinti. Nėštumo metu magnio reikia daugiau, nes šiuo laikotarpiu didesnis jo kiekis išsiskiria su šlapimu. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja nėščiosioms skirti 320–350 mg magnio per dieną.

Nėštumo metu reikia daugiau kalcio, kuris yra būtinas normaliam raumenų, kaulų, dantų formavimuisi. Kalcis svarbus ir kraujo krešėjimui, ir nervų sistemai. Rekomenduojama kalcio norma nėštumo ir žindymo laikotarpiu yra 1000–1200 mg per parą. Pagrindinis kalcio šaltinis yra pienas ir pieno produktai (varškė, sūris, jogurtas, kefyras ir kt.). Tačiau ne visos mėgsta pieno produktus. Be to, ankstyvosiose nėštumo stadijose kamuoja toksikozė, o dėl rytinio pykinimo neįmanoma valgyti net mėgstamo jogurto. Tiesa, kalcio turi ir ankštiniai augalai, džiovinti vaisiai, riešutai, bet suvalgyti tokio kiekio maisto produktų, kad užtektų šio mineralo, praktiškai neįmanoma.

Geležis būtina raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų susidarymui. Vaisiui jos reikia smegenų vystymuisi ir augimui. Geležies poreikis vaisiui ir placentai ypač padidėja antrąjį–trečiąjį nėštumo trimestrą.

Cinkas dalyvauja visuose medžiagų apykaitos procesuose. Vario trūkumas gali turėti įtakos kaulų mineralizacijai, imuninei sistemai, širdžiai. Jodas būtinas normaliai skydliaukės veiklai ir hormonų, lemiančių vaisiaus nervų sistemos vystymąsi, pažinimo ir elgesio funkcijas, sintezei.

Gelbėja maisto papildai

Dažnai, pasikliaujant tik maistu, neįmanoma aprūpinti organizmą reikiamu visų būtinų vitaminų ir mineralų kiekiu, ypač kai jų poreikis yra padidėjęs. Todėl kartu su subalansuota mityba pasitelkiami vitaminų ir mineralų maisto papildai, kurie yra tinkami nėščioms moterims.

Didesnis vitaminų ir mineralų poreikis išlieka ir gimus kūdikiui, tad maisto papildus gali tekti vartoti visą nėštumo ir žindymo laikotarpį, be pertraukos. Juk pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis visas būtinas maistines medžiagas dažniausiai gauna tik su motinos pienu.

Parengė Undinė Gilė

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas atvėrė naujas galimybes vaisingumo bėdų turinčioms poroms- padeda išpildyti jų troškimą glausti prie krūtinės savo vaiką. 

Kaip tai pakeitė gyvenimą, Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos sutiko papasakoti dviejų vaikų mama.

Gitana (moters prašymu vardas pakeistas) gana anksti žinojo turinti ginekologinių bėdų – merginai buvo vos 22 metai, kai jai buvo diagnozuota endometriozė. Tada ir sužinojo, kad ši liga ateityje gali pakišti koją norint susilaukti vaikų. Neslepia – žinia apie negydomą ligą buvo nemaloni, kaip ir dėl jos kylančios sveikatos bėdos, tačiau tuo metu jauna moteris dar negalvojo apie šeimą, vaikus, tad didelio streso dėl to nepatyrė ir nepergyveno.

 Svarstė ir įvaikinimo klausimą

 Tačiau, kai po kiek laiko Gitana ištekėjo, šeimoje natūraliai kilo vaikų klausimas. Žinodama savo bėdas moteris nedelsė ir apsilankė pas ginekologę. Gydytoja pasiūlė taikyti valdomos ovuliacijos metodą, tai yra, kai ovuliacija skatinama vaistais.

 „Mes šį metodą bandėme tris kartus. Tačiau mums nepasisekė ir galiausiai nutarėme jo atsisakyti – trys nesėkmės rodė, kad jis mums netinka“, – sako moteris.

 Nepavykus pastoti ir susilaukti savo vaikų sutuoktiniai, negalėję skirti lėšų brangioms apvaisinimo procedūroms, pradėjo mąstyti apie įvaikinimą ir netrukus jau lankė  būsimiems įtėviams skirtus kursus. Juos baigę užpildė prašymą, kur pažymėjo norintys įsivaikinti du pametinukus vaikus iki keturių metų. Ir ėmė laukti.

 „O kaip tik tuo metu, 2017-aisiais, įsigaliojo įstatymas, įteisinantis kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo procedūras. Tad mes nutarėme išbandyti šią galimybę“, – pora ryžosi nepraleisti dar vieno šanso susilaukti biologinio vaiko.

 Pasakodama Gitana dar ir dabar stebisi, kaip ji kliovėsi likimu ir be jokios atrankos užsiregistravo pas pirmą elektroninėje sistemoje jai pasitaikiusį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaisingumo centro specialistą Rimantą Gricių. Moteris apie šį gydytoją nežinojo ničnieko ir dėl to jos nuostaba buvo dar didesnė, kai vėliau sužinojo patekusi pas vieną geriausių vaisingumo srities specialistų. Susipažinęs su moters sveikatos istorija gydytojas paprašė atlikti testą, kuris vertina kiaušidžių kokybę, kiekybę ir reprodukcines galimybes. Tyrimas parodė priešlaikinį kiaušidžių funkcijos išsekimą.

 „Vaizdžiai tariant, mano, trisdešimties sulaukusios moters, kiaušidės funkcionavo prasčiau nei penkiasdešimtmetės. Taigi, gydytojo teigimu, pagal visus parametrus ir tyrimų duomenis mes tikome kompesuojamai IVF (in vitro fertilizacija, kitaip tariant apvaisinimas mėgintuvėlyje – aut.past.) procedūrai“, – kelių metų senumo įvykius prisimena Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM pašnekovė.

 Laukimo metu išgyveno ir liūdesį

 Pagalbinio apvaisinimo procedūros metu į gimdą buvo perkelti visi trys embrionai, kurie susiformavo iš Gitanos paimtas kiaušialąstes apvaisinus jos vyro spermatozoidais. Jau po poros savaičių kraujo tyrimas parodė, kad procedūra pavyko – moteris laukėsi. Septintą nėštumo savaitę pas gydytoją apsilankiusi pora sužinojo, kad prigijo visi trys įsodinti embrionai.

 „Kokios emocijos mus apėmė? Žinote, visas tas procesas buvo toks paprastas ir greitas, mes nebuvome išvarginti nesėkmingų bandymų, ilgų laukimo metų ar pan., tad ir mūsų reakcija buvo maždaug tokia: „Na juk taip ir turėjo būti!“ – šypsosi laiminga moteris ir mama.

 Tačiau jau kito vizito pas gydytoją metu pora sužinojo, kad vienas vaisius nustojo vystytis. Tuo metu nėštumas skaičiavo devintą savaitę.

 „Nors tai natūralus procesas – ne visi embrionai prigyja, būna, ir persileidimų nutinka – bet kokiu atveju mes jautėmės praradę vaiką ir mes gedėjome. Tai neatpasakojamas jausmas“, – sunkiau žodžius rinko Gitana.

 Tačiau tolesnė nėštumo eiga buvo itin sklandi. Dvyliktą nėštumo savaitę, kaip ir visas poras po pagalbinio apvaisinimo, Gitaną ir vyrą konsultavo gydytojas genetikas. Sutuoktiniai itin palankiai vertina tokią tvarką, mat žino, kad paprastai eilėje pas šiuos specialistus reikia laukti ilgas savaites. Genetikas pranešė, kad pora laukiasi sveikų mažylių – berniuko ir mergaitės.

 Trisdešimt aštuntą nėštumo savaitę, kai paprastai ir numatomas dvynių gimdymo laikas, Gitana atvyko į Santaros klinikas. Abu mažyliai gimė sveiki ir išnešioti, sverdami kiekvienas po maždaug 3,5 kilogramo. 

 Eikite ir darykite!

 Šiandien dvynukai jau pradėjo skaičiuoti ketvirtus metus, yra judrūs išdaigas krečiantys vaikai, kurių klegesio pilni poros namai. Jau matyti, kurio iš tėvų temperamentą vaikai paveldėjo: mergaitė savo nestygstančia energija panaši į mamą, o berniuko visas ramumas – iš tėčio.  

 Paklausta, ką patartų kitoms poroms, kurios negali susilaukti vaikų ir svarsto apie pagalbinio apvaisinimo procedūrą, Gitana nedaugžodžiavo: „Eikite ir darykite, nedelskite!“

 Nacionalinio transplantacijos biuro kalbinta pora pripažįsta esanti be galo laiminga, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymo dėka jie galėjo susilaukti savo vaikų. Pora paskaičiavo, kad jiems visas procesas kainavo apie 500 eurų. Sutuoktiniai juokauja, kad išlaidos už privačią palatą, kur laiką leido po gimdymo, ir automobilio stovėjimo vietą po langu jiems buvo kur kas didesnės.

 Embrionų donorystė – galimybė praradusiems viltį susilaukti vaikų

 Statistika skelbia, kad įvairaus pobūdžio vaisingumo sutrikimų turi kas penkta šešta pora. Pagalbinio apvaisinimo procedūros yra efektyviausias nevaisingumo gydymo metodas, pasaulyje taikomas jau daugiau nei keturiasdešimt metų, Lietuvoje – per 24. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje po pagalbinio apvaisinimo jau gimė daugiau nei 8 milijonai vaikų.

 2016 metais Lietuvoje priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas atvėrė naujas galimybes vaisingumo sutrikimų turinčioms poroms. Įstatymas reglamentavo pagalbinio apvaisinimo paslaugų tvarką bei pirmą kartą Lietuvoje įteisino lytinių ląstelių donorystę nevaisingų porų gydymui.

 Įprasto pagalbinio apvaisinimo metu kai kuriais atvejais laboratorijoje būna sukuriama kiek daugiau embrionų, nei reiktų vienai porai susilaukti kūdikio. Po procedūrų likę embrionai būna užšaldomi ir saugomi neribotą laiką. Jei pora nusprendžia daugiau nebeturėti vaikų, gali leisti embrionus donuoti – perleisti porai, kuri dėl nevaisingumo ar kitų priežasčių negali sukurti savo embrionų. Pagrindinė embrionų donorystės sąlyga – nuo embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Statistiškai, maždaug pusės porų po pagalbinio apvaisinimo likę embrionai yra šaldomi, tad lytinių ląstelių bankuose jų yra sukaupta nemažai.

 Europos organų, audinių ir ląstelių registro duomenimis, vien 2019 metais pagalbinis apvaisinimas kaip gydymo priemonė buvo pritaikytas beveik 2200 Lietuvos porų, o daugiau nei 1000 embrionų buvo užšaldyti. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, po dirbtinio apvaisinimo Lietuvoje kasmet gimsta apie 400 vaikų. Taip pat, pagal LR Vyriausybės patvirtintą embrionų donorystės programą, kasmet jai skiriama po 70-80 tūkst. eurų, kurie panaudojami embrionų pervežimui ir saugojimui skirtai įrangai įsigyti bei specialistų mokymams.

 Embrionų donorystės programą Lietuvoje koordinuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įgyvendina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaisingumo technologijų ir lytinių ląstelių bankas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centras.

Ką reikėtų žinoti planuojant nėštumą?

Planuojant nėštumą abiems reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, nerūkyti, nevartoti alkoholio, užsiimti fizine veikla, bent pusvalandį pasivaikščioti gryname ore. Bent kelis mėnesius iki nėštumo ir moterims, ir vyrams rekomenduojama pradėti vartoti folio rūgštį. Jei šeimoje buvo apsigimimų, vaisiaus sklaidos defektų, moteris serga epilepsija, cukriniu diabetu arba turi antsvorio, folio rūgšties galima vartoti net iki 5 mg per dieną. Moterims patariamas ir vitaminas D.

Nėštumo metu galima vartoti tik vaistinėse pirktus ir nėščiosioms skirtus papildus, kuriuose esantys vitaminų ir mikroelementų kiekiai adaptuoti nėštumui. Renkantis svarbus pakankamas jodo kiekis, o dėl maisto papildų vartojimo reikėtų pasitarti su prižiūrinčiu akušeriu ginekologu ar šeimos gydytoju.

Kokia mityba rekomenduojama nėščiosioms?

Nėščiosioms reikėtų valgyti tris kartus per dieną, galima du kartus užkandžiauti. Maisto racioną turėtų sudaryti grūdiniai patiekalai, daržovės, vaisiai, liesa varškė, mėsa bei žuvis. Planuojančioms nėštumą ir nėščiosioms nerekomenduojama valgyti riebaluose ruoštų patiekalų, neapdorotų pieno produktų, pelėsinio sūrio, žalios žuvies ir vytintų mėsos produktų.

Kada reikia skubiai kreiptis į medikus?

Moterys, kurios nėštumo metu jaučia stiprų galvos skausmą, pykinimą, kūno niežulį, nuolat vemia, jeigu sutino rankos, veidas, turėtų kreiptis į gydymo įstaigą. Nedelsiant vykti į gydymo įstaigą būtina pajutus stiprų pilvo skausmą, pradėjus kraujuoti ar pastebėjus išskyras su kraujo priemaišomis.

Nėštumo metu dėl padidėjusio svorio ir spaudimo į dubens venas gali išryškėti venų varikozė, tuomet reikėtų pasikonsultuoti su kraujagyslių gydytoju, kad jis įvertintų situaciją.

Ką daryti nėščiajai nepavykus išvengti COVID-19 infekcijos?

Pirmiausia nusiraminti ir nepanikuoti, stebėti savo būklę. Pradėjus karščiuoti, kosėti, atsiradus dusuliui, reikia vykti į gydymo įstaigą prieš tai informavus nėščiųjų priimamojo akušerę, kad ji spėtų pasiruošti ir sudarytų sąlygas saugiai priimti sergančią pacientę.

 Ar prieš gimdymą reikėtų užsiregistruoti papildomai apžiūrai?

Kiekvienu atveju reikėtų pasitarti su nėštumą prižiūrinčiu gydytoju. Įprastai užsiregistruoti papildomai apžiūrai nereikia, jei gydytoja nenustato problemų, dėl kurių vertėtų sunerimti ar nukreipti moterį konsultacijai į perinatalinį centrą.

 Pagal Kauno klinikų informaciją

Ką reiškia rezus teigiamas arba rezus neigiamas?

Tai yra kraujo grupių rezus faktoriaus neatitikimas, kuris kelia pavojų tik tuomet, jei neigiamą kraujo grupę turinti moteris nešioja vaisių, kuris teigiamą kraujo grupę paveldėjo iš savo tėčio. Taip nutinka iki 50 proc. atvejų, bet tam tikros komplikacijos moteriai ir vaisiui iškyla antrojo nėštumo metu. Tačiau jeigu nėščioji yra tinkamai prižiūrima ir suteikiama visa reikiama pagalba, moterys sėkmingai susilaukia naujagimio ir papildomų iššūkių nekyla.

Esant rezus faktoriaus neatitikimui, moteriai turi būti laiku atlikta imunoprofilaktika – suleidžiamas imunoglobulinas 28-30 nėštumo savaitę ir po gimdymo.

Pavojus vaisiui iškyla, jeigu dėl įvairių priežasčių moters kraujyje atsiras antikūnai. Tai reiškia, kad vaisiaus kraujas, turintis rezus teigiamą faktorių, pateko į motinos kraują. Motinos imuninė sistema pagamina antikūnus prieš vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius. Antikūnai iš motinos kraujo, patekę į vaisiaus kraujotaką, suardo vaisiaus eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Vaisiui, dar esant gimdoje, pradeda vystytis mažakraujystė. Tačiau šiuolaikiniame medicinos pasaulyje tokios situacijos – retos, nes visi moterį prižiūrintys specialistai žino apie imunoprofilaktikos būtinybę.

Taip pat pavojus vaisiui gali kilti, jei prieš tai moteris jau buvo nutraukusi nėštumą arba patyrė persileidimą, nėštumas nesivystė arba nėštumas buvo įprastas, tačiau jai nebuvo atlikta imunoprofilaktika.

Jei vaisiaus kraujo rezus neigiamas, kaip ir mamos, pavojaus nėštumo metu nebus.

Kaip šiuolaikinė medicina gali suvaldyti Jūsų išvardintus pavojus ?

Jeigu moters, kuri turi neigiamą kraujo grupę, kraujyje jau nustatomi pasigaminę antikūnai, imunoprofilaktika neefektyvi, nes vaisius turi jau padidintą mažakraujystės išsivystymo riziką. Tuomet gydytojų užduotis – visą dėmesį skirti nėščiajai ir laiku diagnozuoti mažakraujystę vaisiui.

Ši priežiūra moteriai nesukelia papildomo diskomforto, nes atliekami tik neinvaziniai tyrimai. Moteriai atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu matuojama vaisiaus kraujotaka. Matuojant jo smegenų kraujotaką, nustatoma, ar vaisiui neatsirado mažakraujystės požymiai.

Jei matome, kad mažakraujystė progresuoja ir nėštumo trukmė nėra didelė (vaisius dar neišnešiotas), tuomet perpilame kraują vaisiui dar jam esant gimdoje. Kraujo perpylimai vaisiui Lietuvoje atliekami dviejuose perinataliniuose centruose (Kaune ir Vilniuje). Džiaugiamės, kad ši procedūra Kauno klinikose atliekama sėkmingai ir pavyksta užauginti sveiką vaisių. 

Jei nėštumo pabaigoje atsiranda vaisiaus mažakraujystės požymiai, vaisiaus kraujo perpylimo gimdoje neatliekame. Paskatiname gimdymą ir kraujo perpylimo procedūrą atliekame gimus kūdikiui.

Ką turėtų žinoti moteris prieš planuojant nėštumą, jei jos kraujo grupė yra neigiama?

Jokio papildomo pasiruošimo planuojant nėštumą nėra. Kaip ir kiekvienai nėščiajai, reikia gerti folinę rūgštį, kontroliuoti savo lėtines ligas.

Jei ankstesniojo nėštumo metu moters kraujyje buvo nustatyti antikūnai, kiti jos nėštumai turi būti prižiūrimi perinataliniame centre.

Kokių mitų girdite iš pacienčių apie rezus faktoriaus neatitikimą?

Dabar mitų girdžiu labai retai. Moterys daug domisi, skaito ir daug dalykų jau žino pačios.

Vaisiaus kraujo grupę galima sužinoti dar negimus kūdikiui, todėl nemažai moterų pasinaudoja šiuo tyrimu.

Tačiau pasitaiko ir baimių: moterys galvoja, kad nors ir su pirmu nėštumu viskas buvo gerai, antrasis nėštumas tikrai bus su komplikacijomis. Tačiau jeigu moteriai laiku suteikiama pagalba ir atitinkama priežiūra, jokio pavojaus neturėtų kilti.

Dar vienas mitas – esant rezus faktoriaus neatitikimui, dažniau įvyksta persileidimai, bet mokslinių įrodymų nėra. Dar esu girdėjusi, kad gali atsirasti vaisiaus raidos anomalijų, tačiau tokių mokslinių įrodymų taip pat nėra.

Ar visos moterys, turinčios rezus neigiamą kraujo grupę, gali atvažiuoti į Kauno klinikas tyrimams ar gydymui? 

Lietuvoje yra puikiai sutvarkyta perinatalinė pagalba. Net ir mažiausioje poliklinikoje gydytojai akušeriai ginekologai žino, kad esant rizikingam nėštumui, moteris turi atvykti į perinatalinį centrą. Kiekvienai nėščiajai nustatoma kraujo grupė ir jos rezus faktorius. Remiantis nėščiųjų priežiūros protokolu, jei moters kraujo grupė yra rezus neigiama ir yra nustatomas antikūnų titras, rodantis, jog kraujyje jau yra antikūnų, moteris atsiunčiama į perinatologijos centrą, pavyzdžiui, Kauno klinikas. Po nėščiosios ištyrimo mes įvertiname jos būklę ir parengiame tolesnį nėščiosios priežiūros ir gimdymo planą.

Jei moters kraujyje antikūnai nenustatomi, tuomet moteris sėkmingai prižiūrima gydymo įstaigoje pagal gyvenamąją vietą. Gydytojai akušeriai ginekologai žino, jog 28-30 savaitėmis moteriai reikia taikyti imunoprofilaktiką – suleisti imunoglobuliną. Ši paslauga Lietuvoje yra nemokama ir prieinama kiekvienai nėščiajai. Taikant imunoprofilaktikos gydymą, labai rimtų rezus neatitikimo atvejų, kai  dar negimusiam vaisiui reikia perpilti kraują, šiandien pasitaiko labai retai.

Kauno klinikų informacija ir nuotrauka

Pastojimo galimybės skirtingais ciklo laikotarpiais

Tiek pastoti planuojančios, tiek atitinkamu metu vaikelio susilaukti neplanuojančios moterys atidžiai seka savo ciklą, skaičiuoja vaisingas dienas. Puikiai žinome, jog didžiausia galimybė pastoti yra ovuliacijos laikotarpiu. O kaip su kitais ciklo etapais? Kokia tikimybė pastoti prieš mėnesines ar po jų, o gal įmanoma ir mylintis per mėnesines?

Ar galima pastoti prieš mėnesines?

Atsakymas – taip. Nors tikimybė tikrai nėra tokia, kaip ovuliacijos metu, bet esant nereguliariam ciklui pastoti turint lytinių santykių be apsisaugojimo priemonių prieš mėnesines tikrai galima.

Tiesa ta, jog daug moterų turi nereguliarų ciklą – vieną mėnesį jis gali būti trumpesnis, kitą – ilgesnis. Jei ovuliacija įvyks vėliau nei įprastai, Jūs pastosite, jei kaip tik tuo metu turėsite lytinių santykių.

Ar galima pastoti per mėnesines?

Nors tikimybė itin maža, tačiau ji išlieka. Spermos ląstelės kiaušintakiuose bei gimdoje gali išgyventi kelias dienas, daugiausia – iki septynių. Tad jei moters ciklas yra labai trumpas, tai turint lytinius santykius paskutinėmis menstruacijų dienomis ir nenaudojant apsaugos priemonių išlieka tikimybė, jog sperma išgyvens iki ovuliacijos laikotarpio ir apvaisinimas įvyks. Taigi, aklai tikėti tuo, jog menstruacijų metu pastoti neįmanoma, nereikėtų.

Ar galima pastoti po mėnesinių?

Kiekviena moteris individuali. Gali vyrauti apytiksliai skaičiavimai, kokia vidutinė mėnesinių trukmė, kuriuo ciklo metu maždaug vyksta ovuliacija. Tačiau tai nėra taisyklės, nes moterų ciklai yra skirtingi, taip pat ir ovuliacija ne visoms vyksta maždaug ciklo viduryje, o gali įvykti pirmoje ar antroje jo pusėje. Todėl jei menstruacijos trunka ilgai, o ovuliacija įvyksta būtent pirmoje ciklo pusėje, tuomet pastoti po mėnesinių tikrai įmanoma. Juo labiau turint omenyje tai, kad sperma gyvybinga gali išlikti net iki savaitės.

Ovuliacijos ir nėštumo testai

Nėštumą planuoti ar įsitikinti juo padeda dvejopi testai: ovuliacijos ir nėštumo.

Ovuliacijos testai

Daugelis moterų žino, kas yra ovuliacija, kokia tikimybė pastoti šiuo metu, tačiau tikrai ne visoms žinoma, kaip skaičiuoti, kada gi tos vaisingos dienos. Teoriškai, ovuliacija įvyksta maždaug 14 ciklo dieną, tačiau didelė tikimybės pastoti yra ir porą dienų prieš bei po ovuliacijos. Bet kaip sakėme, „teoriškai“… Moterų organizmas skirtingas, tad ir ovuliacija neretai gali nustebinti, nesilaikydama šių taisyklių. Todėl planuojančioms nėštumą efektyviai stebėti vaisingas dienas padės ovuliacijos testai, patikimai ir tiksliai, o geriausia – iš anksto, nustatantys, kuris laikotarpis Jūsų cikle yra pats vaisingiausias.

Nėštumo testai

Vaikučio planuojančios susilaukti moterys netrukus po ovuliacijos ar nesulaukusios mėnesinių, pajutusios kitus nėštumui būdingus simptomus perka nėštumo testus. Tai testas, galintis gana tiksliai parodyti, ar moteris pastojo.

Kaip veikia nėštumo testai? Pastojus šlapime atsiranda specialaus hormono, vadinamo nėštumo hormonu. Būtent pastarajam yra jautrūs nėštumo testai. Minėtas hormonas organizme gaminti pradedamas apvaisintam kiaušinėliui prisitvirtinus prie gimdos sienelės, kas nutinka praėjus maždaug šešioms dienoms po apvaisinimo.

Nėštumo testai paprastai pirmieji moteriai patvirtina apie nėštumą. Tiesa, norint tikslumo ir patikimumo būtina laikytis testo atlikimo rekomendacijų. Šiandien rinkoje galite įsigyti ne tik įprastų nėštumo buvimą ar nebuvimą parodančių testų, tačiau ir tokių, kurie drauge parodo nėštumo savaites. Naudodamos tokį testą dar namuose, be vizito pas gydytoją, jau galite sužinoti, kiek savaičių laukiatės! Žinoma, po to būtina užsirašyti ir pas ginekologą, kuris profesionaliai prižiūrės Jus nėštumo metu.

Nėštumo testų galite įsigyti vaistinėse ar specializuotose el. parduotuvėse: https://biomed.lt/lt/115-nestumo-testai. Būtina rinktis patikimus pardavėjus.