Pavojingas aukštis: balkonai ir atviri langai

Vaikus turime mokyti elgtis situacijose, kuriose kyla traumų pavojus. Ypač didelį pavojų kelia atidaryti langai ir balkonai. Visada stebėkite mažus vaikus, nepalikite atidarytų balkono durų ar langų tame kambaryje, kuriame jie žaidžia. Vaikui nedera išeiti į balkoną be suaugusiojo, žaisti jame judrius žaidimus, šokinėti. Žiūrėdamas pro langą arba iš balkono vaikas neturi palypėti ant kėdės ar kito paaukštinimo. Labai svarbu, kad jis suvoktų galimas tokio elgesio pasekmes.

Nepasikliaukite ant langų sumontuotais tinkleliais nuo uodų –  jie neapsaugos vaiko nuo kritimo, nes neišlaikys jo svorio. Saugesni langai, kurių varčios atsidaro vertikaliai, bet dar rekomenduojama įrengti saugiklius, kurie ribotų atvėrimo tarpą. Kad vaikas negalėtų atidaryti lango, įprastas rankenas pakeiskite į rankenas su įmontuota spyna.

Ką reikia žinoti išsiruošus į mišką

Vaikščiojimas miške yra sveikatai naudingas poilsis, be to, vaikas susipažįsta su gamta. Tačiau yra keletas taisyklių, su kuriomis suaugusieji būtinai turėtų supažindinti vaiką, nes miškas kupinas pavojų.

Papasakokite vaikui apie čia augančius nuodingus grybus ir augalus. Paaiškinkite, kad suvalgius nepažįstamų, neprinokusių uogų galima pakenkti sveikatai. Vaikštinėdami miške parodykite nuodingus augalus ir grybus. Iškylaudami prižiūrėkite laužus ir kepsnines bei neleiskite jų kūrenti vaikams nematant suaugusiesiems.

Priminkite vaikui, kad negalima vaikščioti miške vienam, jis visada turi būti šalia tėvų. O netyčia pasiklydus nedera panikuoti ir bėgti. Geriausa likti toje pačioje vietoje ir šaukti kuo garsiau ar švilpti švilpuku, savo buvimo vietoje galima pakabinti ryškų daiktą.

Pramogos vandenyje

Svarbiausia – maudytis vaikas turi prižiūrimas suaugusiojo. Vaikams iki 5 metų jokiu būdu neleiskite maudytis vieniems, nes atsidūrę po vandeniu, jie gali nesuprasti, kas vyksta, ir nepašaukti pagalbos. Būtina paaiškinti vaikui, kodėl nedera maudytis nepažįstamoje vietoje, ypač ten, kur nėra kitų poilsiautojų. Vandens telkinio dugne gali slypėti daugybė pavojų: stiklo šukių, įvairų metalinių daiktų, nugriuvusių medžių ir gilių duobių.

Pavojinga pulti maudytis vos spėjus pavalgyti, sukaitus staiga šokti į vandenį. Be to, vaikai turi žinoti, kad negalima išdykaujant nardinti kitą vaiką, nes netikėtai įgriuvęs į vandenį, jis praras orientaciją ir gali įvykti nelaimė. Draudžiama šokti į vandenį ne tam skirtoje vietoje, pavojinga plaukti ant pripučiamų čiužinių ir gelbėjimosi ratų. Mažyliams leiskite maudytis tik su gelbėjimosi liemenėmis. Pripučiami ratai ir rankovės yra ne gelbėjimosi priemonė, o žaislai.

Saulės ir šilumos pavojai

Pavojų gali sukelti vasaros malonumai: šiluma ir saulė. Dėl to gali ištikti šilumos ar saulės smūgis, taip pat galima nudegti saulėje. Šilumos smūgis ištinka ir debesuotu, bet karštu oru. Simptomai gali būti įvairūs: galvos skausmas ir svaigimas, aukšta temperatūra, odos paraudimas, pykinimas, silpnumas, mieguistumas. Ir šilumos, ir saulės smūgio simptomai panašūs į peršalimo. Perkaitusį žmogų reikia perkelti į pavėsį ar vėsią patalpą, duoti atsigerti, aptrinti vėsiu vandeniu suvilgytu rakšluosčiu, dėti ant kūno šaltus kompresus.

Kad išvengtumėte šilumos smūgio, visų pirma stenkitės nebūti tvankiose patalpose, nepalikite vaiko vieno automobilyje. Karščiausią dienos laiką geriau praleisti namuose, o išeiti į lauką ryte ir vakare. Aprenkite vaiką lengvais, šviesios spalvos medvilniniais drabužiais. Duokite daugiau skysčių, visada turėkite pasiruošę vandens butelį. Venkite saldžių gėrimų (gazuoto vandens, sulčių ir kt.) – jie tinkamai nenumalšina troškulio. Karštyje stenkitės vaiką maitinti lengvu maistu, venkite riebaus maisto.

Apsisaugoti nuo saulės smūgio yra gana paprasta. Nebūkite saulėje, kai ji karščiausia – nuo 11 iki 15 val. Tačiau ir kitą dienos dalį vaikas neturi ilgai būti saulėje, o prie jūros ar ežero ji dar pavojingesnė, nes atsispindi nuo vandens paviršiaus. Pasirūpinkite, kad karštu ir saulėtu oru vaikas lauke visada nešiotų galvos apdangalą. Įsitikinkite, kad jis pakankamai geria nesaldžių gėrimų.

Vaikų odą saulės spinduliai veikia stipriau nei suaugusiųjų. Saugodamiesi nudegimo, visų pirma stenkitės, kad vaiko oda nebūtų veikiama tiesioginių saulės spindulių karščiausiu dienos metu. Paplūdimyje būtinai naudokite vaikams skirtą apsauginį kremą su stipriausiu SPF filtru. Kremu nuo saulės vaiką ištepkite likus 15–30 minučių iki išėjimo į lauką,  nepamirškite pakartotinai juo ištepti kas 2 val., taip pat vaikui išsimaudžius ar labiau suprakaitavus.

Neišleiskite mažo vaiko iš akiračio

Mažam vaikui, esančiam toliau nuo jūsų, gali grėsti pavojus, todėl nuolat jį stebėkite. Paaiškinkite jam saugaus elgesio taisykles ir neleiskite išnykti iš jūsų akiračio. Būryje žmonių vaikas visada turi būti šalia tėvų.

Parengė Undinė Gilė

Auginant kūdikį ar mažą vaiką, jokiu būdu netinka agresyvių cheminių medžiagų turinčios dezinfekavimo priemonės, kurios gali pakenkti sveikatai. Antra vertus, jos turi būti ne tik saugios, bet ir efektyvios.

Dezinfekcija vaiko kambaryje

Išplovusios grindis, išsiurbusios ar išvaliusios kilimus, išvėdinusios namus visų mikrobų nesunaikinsime. Pagrindinė dezinfekcijos namuose priemonė – įvairūs dezinfekuojamieji skysčiai ir drėgnosios servetėlės.

Tai nereiškia, kad reikia kelis kartus per dieną plauti grindis su dezinfekuojamuoju skysčiu. Sterilios aplinkos vaikui kurti nereikia, juk jo imunitetas formuojasi pirmiausia kontaktuojant su tėvų ir aplinkos, t.y. namų, mikroflora. Bet yra situacijų, kai dezinfekcija būtina, o ir kai kurie daiktai turi būti itin švarūs.

Didžiausio mikrobų kaupimosi vieta vaiko kambaryje yra žaislai, kurie paimami į lauką ir dažnai atsiduria burnytėje, su jais gali pažaisti naminis gyvūnas. Purvinus žaisliukus pirmiausia išplauname, o tik tada dezinfekuojame, nes bakterijos gali slėptis purve.

Daug mikrobų gali tūnoti ant kompiuterio klaviatūros, pelės, televizoriaus pultelių, ant baldų – tose vietose, kurios dažniausiai liečiamos rankomis, pavyzdžiui, spintelių rankenėlių, sofos ar fotelio porankių. Ypatingai užteršta lauko durų rankena. Apdoroti dezinfekavimo priemone derėtų visus paviršius, kuriuos liečia mažylis. Taip pat tuos, kurie gali būti oro taršos šaltinis.

Dezinfekuoti buteliukus, žindukus ir vaiko indus reikia ne tik namuose

Mažylio gyvenimo pradžioje kai kurie jo daiktai turi būti sterilūs. Buteliukus, žindukus ir čiulptukus mamos virina arba sterilizuoja specialiame prietaise. Bet dažnai nukrentančio čiulptuko kaskart nevirinsi, o nuvaliusi jį savo burnoje mama gali perduoti vaikui ir savų karieso bakterijų. Saugiausia čiulptuką nuvalyti specialiai kūdikiams skirtu skysčiu ar drėgnąja servetėle.

Virtuvėje ruošiate maistą ne tik sau, bet ir vaikui, todėl higiena čia turi būti nepriekaištinga. Drėgnosios servetėlės ir dezinfekuojamasis skystis yra naudingi valant paviršius, ant kurių pjaustoma žalia mėsa, taip pat – nuolat mažojo valgytojo teršiamą maitinimo kėdutę.

Palaikyti švarą savo namuose nėra sudėtinga, kitaip – vaikų žaidimo aikštelėje, parke, kitoje viešoje vietoje. Esant toli nuo namų, paviršius ir daiktus, kuriuos liečia vaikas, taip pat – nukritusį žaislą, galima lengvai nuvalyti specialia servetėle. Kelionėje dezinfekavimo priemonė būtina kūdikio buteliukų ir kitų indų švarai.  Svečiuojantis pas gimines ar draugus, patogu turėti antiseptinių servetėlių, kuriomis nuvalysite kūdikio čiulptuką. Mieste ar parke ne visada galėsite nuplauti vaikui rankas, tada taip pat pravers drėgnosios antiseptinės servetėlės.

Kokia dezinfekavimo priemonė vaikui saugi?

Prekybos centruose ir vaistinėse gausu ploviklių ir valiklių, turinčių antibakterinį poveikį, tačiau ne visi jie tinka, kai namuose atsiranda vaikas. Daugelyje dezinfekavimo priemonių yra vaikui pakenkti galinčių cheminių medžiagų, tokių kaip spiritas arba fenolis, chloras ir kt. Šios medžiagos yra stiprus alergenas ir gali sudirginti gležną mažylio odą, kai kurios sukelia net odos uždegimą – egzemą.

Vaikai liečia visus paviršius namuose, paskui pirštukus kiša į burnytę. Todėl, pirkdami antibakterinę priemonę, atkreipkite dėmesį, ar ji yra saugi mažyliui. Ieškokite tokios, kuri greitai išsivėdina, suyra, o geriausia – visiškai nekenksminga, iš natūralių medžiagų.

Viena iš nekenkiančių dezinfekuojančių medžiagų yra hipochlorito rūgštis. Tai natūrali antibakterinė medžiaga, kurią organizmas gamina kovai su bakterijomis. Pridedant vandens, su hipochlorito rūgštimi pagamintas dezinfekuojamasis skystis nesukels alergijos, nepakenks net ir jo prarijus, ši priemonė tinka ir naujagimiams, ir nėščiosioms. Ja galima saugiai dezinfekuoti visus paviršius namuose, vaiko žaislus, čiulptukus, indus, rankas.

Kita, saugi nuo pat gimimo, natūrali higienos priemonė – ekologiškos drėgnosios servetėlės, pagamintos iš suyrančio celiuliozės pluošto. Jų pagrindas – išgrynintas vanduo, o sudėtyje nėra nei alkoholio, nei aromatizuojančių medžiagų.

Dezinfekuojamasis skystis su hipochlorito rūgštimi ir ekologiškos drėgnosios servetėlės tinka ir vaiko odai dezinfekuoti bei valyti įsibrėžus, nusibrozdinus, atsiradus žaizdelei, išbertai kūdikio odai. Šios saugios priemonės veiksmingai slopina mikroorganizmų dauginimąsi ir apsaugo nuo infekcijos.

Parengė Undinė Gilė

Pavojingi cheminiai alergenai

Buitinės chemijos priemonėse yra daug komponentų ir praktiškai kiekvienas iš jų gali sukelti alergiją. Dažniausiai alergijas sukelia šios cheminės medžiagos.

• Aktyviosios anijoninės medžiagos (naudojamos plovikliuose ir skalbimo milteliuose bei geliuose).
• Fosfatai, kurių taip pat yra skalbimo miltelių ir ploviklių sudėtyje. Jie minkština vandenį ir pagerina skalbimą.
• Chloras (naudojamas audinių balikliuose).
• Amoniakas ir amonio hidroksidas, įeinantys į langų, veidrodžių, stiklinių paviršių valiklių sudėtį.
• Formaldehidas, kuris naudojamas kovai su grybeliais ir pelėsiais vonios kambariuose.
• Nitrobenzenas (įeina į grindų ir baldų blizgiklius).
• Naftos produktai, dažnai esantys valymo priemonėse.
• Fenoliai ir krezoliai, naudojami dezinfekcijai.

Alergiją gali sukelti ne tik buitinės chemijos priemonėse esančios aktyviosios cheminės medžiagos, bet ir sintetiniai kvapai bei dažikliai. Šie priedai panaikina nemalonų kvapą ir suteikia patrauklią spalvą, pavyzdžiui, rankų prausikliui ar audinių minkštikliui. Tokie komponentai ypač nepageidautini į alergijas linkusiems žmonėms.

Buitinės chemijos priemonės gali pasunkinti alerginėmis ligomis sergančių žmonių būklę. Cheminiai alergenai, dažniausiai sukeliantys odos ar kvėpavimo takų alergiją, gali būti tokių ligų kaip kontaktinis dermatitas, egzema ar dilgėlinė priežastis. Buitinės chemijos priemonėse esančios medžiagos į organizmą patenka dviem būdais.

Cheminės medžiagos į organizmą patenka per kvėpavimo takus

Valydami kambarius su buitine chemija, įkvepiame medžiagų dalelių, kurios gali sudirginti nosies, akių ir gerklų gleivinę. Ant buitinės chemijos valikliu apdorotų paviršių lieka plona plėvelė, kurioje yra biologiškai aktyvių medžiagų. Pamažu garuodamos jos prisotina kambarių orą alergenų.

Naudojant skalbimo ar valymo miltelius, mažiausios jų dalelės pakyla į orą ir įkvėpus patenka į organizmą. Skalbiant rankomis karštame vandenyje, šis procesas virsta inhaliacija ir įkvepiama dar daugiau alergenų. Alergiją provokuojančios medžiagos greičiau patenka į kvėpavimo takus naudojant purškiamuosius oro gaiviklius, kurių sudėtyje yra lakiosios medžiagos propano, taip pat sintetinių kvapų. Išpurkštas smulkias gaiviklio daleles lengvai įkvepiame į plaučius.

Purškiamieji valikliai taip pat yra cheminių medžiagų inhaliatoriai.

Alergenai prasiskverbia per odą

Jeigu valydami namus su buitine chemija nemūvite pirštinių ar neapsaugote rankų kremu, alergenai greitai parsiskverbia per odą. Cheminės medžiagos ant odos patenka ir prastai išskalavus skalbinius. Juose likusios medžiagos gali sudirginti ne tik odą, bet ir gleivines, pasiekti kvėpavimo takus. Alergenai paveikia visą organizmą. Pavyzdžiui, chloras, dirgina ne tik odą: garuodamas jis patenka į plaučius ir gali sukelti bronchinę astmą.

Ką jaučia vienai ar kitai cheminei medžiagai alergiškas žmogus?

Jeigu skalbiklio, baliklio, dėmių valiklio ar kitos priemonės patenka ant odos, gali atsirasti paraudimų, bėrimų, oda ima niežėti. Kasantis oda įtrūksta ir į žaizdą lengvai patenka infekcija.

Įkvėpus alergenų, užgula nosį, gali atsirasti čiaudulys, sloga, ašaroti ir parausti akys, perštėti gerklę. Sunkiais atvejais pasunkėja kvėpavimas ir kamuoja sausas kosulys.

Ką daryti pajutus alergijos požymius?

Jeigu įtariate alergiją, būtinai apsilankykite pas gydytoją. Specialistas pirmiausia patars atsikratyti alergiją sukeliančių priemonių. Sumažinti namų apyvokos chemijos alerginį poveikį

galite laikydamiesi paprastų atsargumo taisyklių.

• Naudokite priemones, kuriose nėra chloro, amoniako, acetono, fenolio ir kitų pavojingų cheminių medžiagų, taip pat – dažiklių ir kvapiklių.
• Valydamos namus, buitinę chemiją naudokite ne didžiausiais kiekiais ir tik tada, kai būtina.
• Pirkite valiklius, ploviklius su užrašais: hipoalerginis, jautriai odai, vaikų daiktams plauti ir pan. Tada, nors ir neišvengtumėte alergijos, ją pajusite silpnai.
• Patariama rinktis chemines priemones, kuriose paviršiaus aktyviųjų medžiagų kiekis ne didesnis kaip 5 proc.
• Skalbdamos ar valydamos mūvėkite pirštines arba patepkite rankas apsauginiu kremu.
• Baigusios darbus, būtinai išvėdinkite patalpas, kruopščiai nusiprauskite rankas ir veidą.
• Skalbdama rankomis nenaudokite miltelių – rinkitės skystą skalbiklį arba muilą, gerai išskalaukite. Skalbdamos mašina, nustatykite papildomo skalavimo režimą.
• Vietoj miltelių ir purškiklių naudokite gelius. Tada alergenai į kvėpavimo takus nepateks su aerozolio dalelėmis.
• Dažniau vėdinkite namus – neleiskite ore kauptis buityje naudojamų cheminių medžiagų garams.

Be ploviklių ir skalbiklių buityje vargu ar išsiversime – jie palengvina kasdienius darbus, bet galime pasirinkti švelnesnius. Taigi, jeigu pastebėjote, kad kuri nors buitinės chemijos priemonė sukelia alergiją, pakeiskite ją kita, geriausia – patikrinta dermatologų, be alergizuojančių medžiagų. Alergijos nesukelianti kokybiška buitinė chemija skirta ne tik alergiškiems žmonėms, bet ir visiems, besirūpinantiems sveikata. Pavojingi cheminiai junginiai kaupiasi kepenyse, odoje, kvėpavimo takų gleivinėje ir gali sukelti įvairias ligas.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kūdikio indams – bekvapis ploviklis

Ryškiomis etiketėmis parduotuvių lentynose besipuikuojantys pigių ploviklių buteliukai – tikrai ne vaikams, juo labiau – ne kūdikių indams. Šios švaros priemonės gana aštraus kvapo, prisotintos dažiklių, kvapiklių bei kitų priedų. Tiesa, ir tokios priemonės gerai išplauna indus, bet jų paviršiuje sudaro plėvelę, kurią sunku pašalinti. Ant indų likusios cheminės medžiagos patenka ant vaiko rankų ir į burnytę. O plauti reikia ir čiulptukus, žindukus, kramtukus bei kūdikio barškučius.

Pirmiausia, rinkitės tokį vaikišką ploviklį, kurio etiketėje parašyta, kad jis skirtas vaikams, ir būtinai perskaitykite sudėtinių dalių sąrašą. Visos medžiagos turi būti saugios, nesukeliančios alergijos. Tai bus pažymėta etiketėje. Atkreipkite dėmesį, ar nėra dažiklių, atsiminkite, kad švelniausi vaikiški plovikliai yra bekvapiai.

Nepatariama vaiko indelių ir kitų reikmenų plauti indaplovėje, nes įprastinėse joje naudojamose priemonėse gausu nepageidaujamų mažyliui medžiagų. Nešvarių kūdikio indelių nekaupkite – lengviausiai išplausite tik pavalgius mažyliui. Vaiko indus perplaukite vandeniu daug kruopščiau negu savo.

Kad skalbiklis nesukeltų alergijos

Maži vaikai yra ypatingai jautrūs viskam, su kuo liečiasi jų oda. Todėl prastos kokybės agresyvių cheminių medžiagų nestokojanti skalbimo priemonė gali sukelti stiprias nepageidaujamas reakcijas. Tinkamas vaikiškas skalbiklis pagamintas iš natūralių medžiagų, gerai ištirpsta vandenyje, nesikaupia audiniuose, net skalbiant rankomis. Saugaus vaikiško skalbiklio etiketėje rasite užrašą, kad jis nesukelia alergijos ir yra patikrintas dermatologų.

Kita būtina vaikiško skalbiklio savybė, kad jis turi gerai pašalinti ne tik purvą, bet ir seilių, maisto bei kitų biologinių medžiagų dėmes, kuriomis išmarginti pačių mažiausiųjų drabužėliai.

Milteliuose ar skystame skalbiklyje, kuriuo ketinate plauti vaiko drabužėlius ar patalynę, neturi būti tokių kenksmingų cheminių medžiagų kaip chloras, kuris gali sukelti pykinimą arba bėrimus odoje. Taip pat – galinčių pakenkti organizmui ftalatų, natrio laureto sulfato ir kt. Nepageidautini įvairūs dažikliai ir konservantai.

Didžiausias priešas – dulkės

Pagrindinis visų kenksmingų medžiagų šaltinis namuose – dulkės. Jose yra žmogaus organizmą žalojančių medžiagų: aliuminio, geležies, ličio, nikelio, alavo, stroncio, net arseno. Be to, drauge su dulkėmis per orą plinta įvairūs virusai ir bakterijos. Bet kokiame jų kiekyje yra pelėsinių grybelių ir jų sporų, įvairių augalų žiedadulkių, dulkių erkučių ir jų veiklos produktų. Įkvėptos tokios dulkės nusėda plaučiuose ir išprovokuoja infekciją.

Dulkių erkutės minta žmogaus pleiskanomis, kurios taip pat tampa dulkėmis. Dar ore sklando nusitrynusių kilimų, drabužių, baldų, buitinių valiklių ir ploviklių dalelių – visa tai įeina ir į dulkių sudėtį. Įkvepiame gyvūnų plaukų ir jų odos dalelių, medienos ir knygų dulkių.

Įsivaizduokite, kad jūsų namiškiai kiekvieną minutę kvėpuoja šiais teršalais! Prisikvėpavus užteršto oro ima skaudėti galvą, dirgina gerklę, išsausėja arba niežti oda, apima nuovargis.

Didžiausi pavojai namų ore

Būtent per orą atkeliauja įvairūs virusai, kurie atneša peršalimo ir infekcines ligas. Jeigu imunitetas silpnas ar dar nesusiformavęs, stiprią alergiją gali sukelti namuose išplitę pelėsiniai grybeliai. Ore esantys grybeliai, mikrobai, virusai ir kitos priemaišos pažeidžia kvėpavimo organus, gali būti vidurinės ausies ir prienosinių ančių ligų priežastis.

Vienas pagrindinių buitinių alergenų namuose – dulkių erkutės. Grame dulkių gali būti tūkstančiai erkučių – vargu ar rasime namus be šių nekviestų svečių. Jos gyvena ištisą parą drauge su jumis ir linkusiems į alergiją šeimos nariams išprovokuoja ligą. Alergiškų vaikų vis daugėja, o šis negalavimas sukelia rinitą (slogą), konjunktyvitą (akių junginės uždegimą), dilgėlinę, dermatitą ir astmą. Liga kamuoja, kol aplinkoje yra atitinkamas alergenas, o jį pašalinus, simptomai paprastai išnyksta. Alerginė sloga ar kosulys, skirtingai nuo peršalimo sukeltų šių požymių, sustiprėja namuose, ypač tvarkant kambarius. Lengviau atsikvėpti tegalima išėjus į lauką.

Sudėtingiau kovoti su alergija augalų žiedadulkėms, kurios tyko lauke ir patenka į namus pro atidarytus langus. Todėl augalų, kuriems vaikas alergiškas, žydėjimo periodu kambarius geriausia vėdinti po lietaus, kai žiedadulkės nusėda.

Pelėsiniai grybeliai subjauroja ne tik sienas ir lubas, jie užsiveisia ir gėlių vazonuose, todėl stenkitės neperlaistyti naminių augalų. Alergiško vaiko kambaryje verčiau vazoninių gėlių nelaikyti.

Kiek šių teršalų yra namų ore, priklauso nuo daugybės faktorių. Idealios sąlygos pelėsiui, dulkių erkutėms, grybeliams ir virusams – drėgnos, pernelyg šiltos ir retai vėdinamos patalpos. O pagrindinės kovos su šiomis kenksmingomis medžiagomis priemonės – švara ir tvarka.

Užterštas oras labiausiai kenkia vaikams

Dėl užteršto oro sveikata iš karto nepablogės, kartais pasekmės išryškėja gana vėlai, kai jau užpuola liga. O gydytis daug sudėtingiau negu imtis priemonių išvengti ligos.

Užterštas oras žalingas visiems, bet labiausiai nukenčia vaikai, kurių imunitetas daug silpnesnis negu suaugusiųjų. Suaugęs žmogus lengviau perserga įvairiomis ligomis, o dar neprisitaikiusį prie aplinkos sąlygų vaiką pakerta bet koks virusas. Vaiko sveikatai tėveliai turėtų sudaryti namuose tinkamą mikroklimatą.

Kaip išvalyti orą namuose?

Pirmiausia, namuose reikia idealios švaros, o drėgnas valymas turėtų būti reguliarus namų ruošos darbas. Kuo dažniau šalinsite ant baldų ir grindų nusėdančias dulkes, tuo sveikesni jausitės. Kilimus valyti geriau plaunančiu dulkių siurbliu, o daryti tai reikėtų, kai vaiko nėra namuose, kad dulkės spėtų nusėsti, kol jis sugrįš. Išsiurbę namus, būtinai nuvalykite baldus drėgna šluoste. Knygas laikykite uždarose spintelėse, kad į jas patektų kuo mažiau dulkių.

Dažnai skalbkite vaiko patalynę ne žemesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje, ryte neskubėkite kloti lovos – palikite prasivėdinti maždaug 20 minučių. Žiemą naudinga džiovinti skalbinius šaltyje, o vasarą saulėje. Dažniau plaukite vaiko žaislus, galite palaikyti juos šaldymo kameroje – šaltyje dulkių erkutės žūsta. Vaiko kambaryje pakabinkite medvilnines arba linines užuolaidas, kurias paprasta išskalbti, dažniau valykite žaliuzes.

Švara padės apsisaugoti nuo dulkių, bet pavojingų mikroorganizmų atsikratyti sunku, jeigu namuose kosėjantis ir čiaudėjantis vaikas arba suaugęs šeimos narys. Infekcijos sukėlėjai greitai plinta per orą. Dažnai vėdindami kambarius sumažiname šių mikroorganizmų, bet visiškai vargu ar apsisaugome.

Nuo dulkių erkučių šiek tiek apsaugo švarūs čiužinio ir pagalvių užvalkalai – jie sudaro barjerą tarp šių čiužinio bei pagalvių gyventojų ir žmogaus. Erkutės ypatingai mėgsta veistis žąsų plunksnų ir pūkų pataluose, todėl verčiau miegokite ant poroloninio čiužinio bei pagalvės. Dulkių erkutėms patinka šiluma ir drėgmė minkštose pūkuotose šlepetėse. Todėl jas derėtų dažniau skalbti ne žemesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje, nes 30 laipsnių šiluma dulkių erkutėms nekenkia.

Pelėsiai išplinta dideliuose plotuose ten, kur šilta ir drėgna, todėl ypatingai kruopščiai valykite vonios ir miegamojo patalpas. Virusai, mikrobai ir pelėsiniai grybeliai labai bijo šviežio oro, taigi juos išvaikysite dažnai vėdindami kambarius.

Bet šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis užterštame mieste šių priemonių dažniausiai neužtenka. Specialistai pataria pasinaudoti kuriuo nors oro valymo prietaisu, kuris nuolat mažins kenksmingų dalelyčių koncentraciją namuose.

Parengė Undinė Gilė

Pavasarį

Darbų organizavimas – drauge su visa šeima

Svarbiausia – pasitelkiame gerą nuotaiką, o tai padės padaryti, pavyzdžiui, smagi muzika. Negalvokite apie šį darbą kaip apie būtiną, bet labai nemalonią pareigą. Tuomet baigę tvarkytis pasijusite taip nuvargę, kad nebeturėsite jėgų nė pasidžiaugti švariais namais. Į šią veiklą įtraukite visus šeimos narius, net pačius mažiausius – tik ne per prievartą. Sudominkite juos mintimi paversti namus švariais ir įsileisti pavasarį. Geriausia neišdalinti darbų kasdien po truputį, nes entuziazmas išblės ir darbai dar labiau užsitęs, skirkite vieną – dvi išeigines dienas, o kitą savaitę būsite laisvi nuo šios prievolės.

Veiksmų planas

Pavasarį keičiame drabužius ir batus, todėl tvarkydamiesi padarome reviziją spintose. Čia kaip visada prisikaupė išaugtų vaiko drabužėlių, nebedėvimų mamos ar tėčio rūbų. Pirmiausia spintas ištuštiname, negailestingai atsikratome nebereikalingų drabužių ir kitų nebenaudojamų daiktų, tuomet išvalome lentynas.

Viena pagrindinių dulkių kaupimosi vietų – užuolaidos. Todėl sunkias žiemines užuolaidas atidedame skalbti ir keičiame į lengvesnes, labiau tinkančias vasarai. Prieš kabindamos kitas užuolaidas, išplauname langus, o drauge ir bute esančius veidrodžius.

Skelbiame karą dulkėms. Valome jas visose namų kertelėse – nuo viršaus iki apačios. Siurbiame lubas, šaliname voratinklius jų kampuose. Po to nukabiname šviestuvus, išplauname jų gaubtus, nuvalome pagrindus. Tuomet imamės baldų – valome dulkes čia. Minkštus baldus išsiurbiame ir išvalome specialiu plovikliu. Jeigu kambaryje yra kiliminė danga, ją išsiurbę taip pat išplauname specialia priemone. Kilimus išnešame į lauką ir kruopščiai iškratome.

Plaudami grindis, išvalome ir sunkiai pasiekiamus kampelius, ypač esančius prie grindjuosčių.

Sunkūs atvejai – virtuvė, vonia ir tualetas

Daugiausia pastangų ir laiko pareikalaus šios trys buto vietos. Paprastai jas pasiliekame pabaigai. Teks sąžiningai nuplauti visus paviršius, patikrinti virtuvės spintelėse esančius maisto produktus, gal rasite pasenusių. Jeigu šaldytuvas neturi automatinio atitirpinimo funkcijos, jį ištuštiname ir išplauname. Tada persikeliame į vonios ir tualeto patalpas. Išvalome grindis ir plyteles, specialiais plovikliais išplauname vonią, kriaukles ir klozetą.

Jeigu sumaniai paskirstysite darbus visiems šeimos nariams, nedidelį butą galbūt spėsite sutvarkyti per vieną dieną, o vakare visi drauge suruošite šventinę pavasario sutiktuvių vakarienę.

Įdomios ekskursijos. Vasara – puikus metas pažinti gimtąjį kraštą. Galima apsilankyti pilyse, pasigrožėti jų apylinkėmis, paskanauti vietinės virtuvės patiekalų, pakvėpuoti grynu oru ir tiesiog smagiai pailsėti visiems drauge.

Žygis su palapinėmis. Su paūgėjusiais vaikais galite leistis į žygį pėstute. Jeigu jūsų vaikas tolimiems žygiams per mažas, surenkite nedidelę iškylą gamtoje. Mažyliui bus įdomu, visi atitrūksite nuo kasdienės namų rutinos ir gryname ore pagerės vaiko apetitas. Tokią iškylą galite surengti nebūtinai toli, pavyzdžiui, nuosavo namo arba sodybos kieme. Dar smagiau, jeigu čia pastatysite palapinę. Tai bus įdomi vasaros pramoga ne tik patiems mažiausiems, bet ir didesniems vaikams.

Vaikų stovyklos. Kol mama ir tėtis dirba, mokyklinukas gali paatostogauti stovykloje. Geriau negu sėdėti miesto karštyje! Stovykloje su naujais draugais vaikas turės daug įdomių užsiėmimų. Yra stovyklų, kuriose mažieji gali tobulinti užsienio kalbos žinias, taigi – nauda visapusiška. Ir mama su tėčiu išsivaduos nuo nuolatinio galvos skausmo – ką vaikas veikia namuose vienas.

Į svečius. Savaitgalį galite išsiruošti pas kitame mieste gyvenančius draugus, senelius arba kitus giminaičius. Nauji įspūdžiai ir drauge praleistas laisvalaikis – geros nuotaikos užtaisas.

Vandens parkas. Kitą savaitgalį skirkite vandens pramogoms, o jei lauke lyja, šiais malonumais galima pasimėgauti ir patalpoje. Vandens parkuose yra specialios vietos vaikams, kuriose jie pliuškensis su malonumu.

Į žvejybą su tėčiu. Tėtis su sūneliu smagiai praleis laiką žvejyboje. Tokia vasaros pramoga dažnai patinka ir mergaitėms. Žinoma, žvejojantiems vaikams prireiks kantrybės, o jeigu prisijungs ir mama, visi drauge lengviau nugalės visus sunkumus ir nesėkmes.

Gamta ir gyvūnija. Vasara – puikus metų laikas sužinoti apie vabalėlius, drugelius, vorus, taip pat – pažinti įvairius medžius, gėles ir kitus augalus. Papasakokite vaikui apie paukščius, jų rūšis, paskaitykite knygelę, pasigrožėkite jais gamtoje. Tai padės mažyliui pažinti gamtos pasaulį, paskatins jį mylėti, vertinti ir suprasti.

Daugiau nei 30 proc. blusų nešėjų laikomos benamės katės. Tereikia, kad rūsyje ar sandėliuke, smėlio dėžėje apsilankytų benamė katė, kurios kailyje krebžda blusos, ir atsiranda didelė tikimybė kenkėją parsinešti į namus.

„Šiltuoju metu daug laiko praleidžiama lauke: su vaikais žaidžiama pievose, žaidimų aikštelėse, neretai vaikai paglosto ir benames kates, kurių, deja, su kiekvienais metais daugėja. Taip sparčiai plinta ir blusos“, – nuogąstauja UAB „Dezinfa“ biologas Liutauras Grigaliūnas ir įspėja, kad blusa ant žmogaus gali užšokti tiesiog laiptinėje – šis kenkėjas šuoliuoja didesne jėga nei žiogas!

Blusos gali plisti labai dideliu atstumu, kadangi blusų patelių padėti kiaušinėliai dažniausiai nuo žmogaus ar gyvūno odos nukrenta ant žemės: pagalvių, kilimų, baldų, grindų ir kitų paviršių. Po 16–25 d. išsivysto suaugusi blusa, kuri pajutusi arti gyvulį ar žmogų, negailestingai puola ant jo ir ima siurbti kraują. Dar didesnis blusų paplitimas prognozuojamas rudenį, kai benamės katės ieškos prieglobsčio daugiabučių namuose. Be to, blusas perneša ir graužikai.

Kaip atpažinti blusą?

L. Grigaliūnas teigia, kad blusas atpažinti nėra sudėtinga. „Šie kenkėjai yra maži, besparniai, iš šonų plokšti apie 2 – 4 mm ilgio, vikriai šokinėja, jų kūnas tamsiai rudas ir blizgantis, apaugęs šereliais ir spygliukais. Dėl galingų užpakalinių šokamųjų kojų gali nušokti 18 – 20 cm vertikaliai ir 35 – 40 cm horizontaliai, todėl nesunkai gali persikelti į naujas gyvenamąsias vietas. Po įkandimo lieka raudoni taškeliai, kurie dažniausiai atsiranda ant kojų, vėliau plinta ant viso kūno, jaučiamas smarkus niežėjimas“, – pasakoja biologas.

Daugelis klaidingai mano, jog ant šunų ar kačių esančios blusos nekanda žmonių. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos specialistai įspėja, jog blusų įkandimai alina nervų sistemą, sukelia alergiją. Niežint dažniausiai imama kasytis ir taip gali būti įnešta antrinė infekcija. Šie kenkėjai neretai iššaukia sunkias alergines reakcijas, platina užkrečiamąsias ligas – tuliaremiją, listeriozę, vidurių šiltinę, endeminę žiurkių dėmėtąją šiltinę.

Kaip naikinti blusas?

Išnaikinti blusas gana sudėtinga, kadangi jos plinta itin sparčiai – ant gyvūnų kailio, pastoviame jo guolyje, grindų plyšiuose, po kilimais blusa padeda iki 20 kiaušinėlių, o per gyvenimą sudeda iki 500 kiaušinėlių.

„Didelė bėda ta, kad žmonėms vis dar gėda kalbėti apie šią problemą ir gyventojai linkę patys imtis naikinimo priemonių, kurios dažniausiai yra neefektyvios ir trumpalaikės. 10 proc. blusų populiacijos veisiasi gyvūnų kailyje – likusieji 90 proc. tarpsta išorinėje aplinkoje: kilimuose, grindų plyšiuose, gyvūnų guoliuose, patalynėje, todėl naudojamos priemonės turi būti saugios būsto gyventojams, veiksmingos ir ilgalaikio poveikio“, – pabrėžia L. Grigaliūnas.

Kenkėjų kontrolės ekspertai „Dezinfa“ tikina, kad viena iš efektyviausių priemonių – profesionaliam naudojimui skirti insekticidai. Dažnai gyventojai kraujasiurbius kenkėjus naikina aerozolinėmis priemonėmis, kurios neretai yra nuodingos. Jomis purškia grindis, sienas, baldus, net patalynę, kas gali sukelti itin rimtų sveikatos sutrikimų. Be to, tokių priemonių poveikis trumpalaikis.

Pastebėjus blusas pirmiausiai būtina kruopščiai viską išplauti, išsiurbti ir gerai išvalyti visus plyšius. Taip pat patariama išsiurbti kilimus, minkštus baldus, kitas dulkių siurbliu pasiekiamas ertmes. Labai svarbu sunaikinti ne tik suaugusius vabzdžius, bet ir jau padėtus kiaušinėlius. Išnaikinus blusas namuose, reikia pasirūpinti ir aplinka: koridoriais, laiptine ir kt.

Pamačius blusas šokuojant daugiabučio rūsyje ar laiptinėje, patariama nedelsiant kreiptis į daugiabutį administruojančią įmonę, kadangi šiais kenkėjais užsikrėsti gali net viso namo gyventojai.

Pasak eksperto, išmaniosiomis gali būti laikomos orkaitės, ne tik turinčios daug skirtingų kepimo funkcijų, bet ir specialias gaminimo programas. Pavyzdžiui, Lietuvos rinkoje siūlomos išmaniosios „BEKO“ orkaitės su „InnovaChef“ technologija leidžia pasirinkti receptą iš saugomų orkaitės atmintyje, ekrane nurodo reikiamus ingredientus bei pateikia išsamias gaminimo instrukcijas. Vėliau pati orkaitė automatiškai parenka patiekalui tinkamiausią kepimo programą, lentynėlės aukštį, orkaitės temperatūrą bei kepimo trukmę. Receptus į orkaitės operacinę sistemą galima įkelti per USB jungtį. Beje, ten galima sukelti ir šeimos nuotraukas, kurias rodys tuo metu, kai negaminate.

„Išmanioji orkaitė turi ir gaminimo keliuose lygiuose programą, kuri leidžia kepti patiekalus keliose lentynėlėse vienu metu – vadinasi, tuo pačiu metu galima kepti kepsnį ir desertą. Taip pat programa leidžia atidėti kepimą vėlesniam laikui, kad patiekalas būtų iškepęs, kai iš mokyklos pareis vaikai ar grįšite vakarienės“ , – išmaniųjų orkaičių pranašumus vardija buitinės technikos ekspertas.

Patogumas ir ekonomija tavo namams

„Esu išbandžiusi daug įvairių orkaičių ir iš patirties galiu tvirtinti, kad orkaitės kokybė turi nemažai įtakos geram rezultatui – skaniai iškepusiam patiekalui. Tarkime, višta, kepta naudojant karštą orą, ne tik greičiau iškepa, neapdžiūsta, bet ir atrodo gražiau“, – sako Jurgita Vaskel, populiarėjančio kulinarijos tinklaraščio „Duonos ir žaidimų“ autorė.

Pasak maisto gaminimo entuziastės, dažnai ir daug gaminant namie aktuali ir buitinių prietaisų energijos suvartojimo klasė, nes elektra kasmet vis brangsta. Energetinis efektyvumas – vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių ir pasaulinį išmaniųjų buitinių prietaisų rinkos augimą, rodo „TechNavio“ tyrimas. Kitas svarbus veiksnys – spartus buitinių prietaisų technologinis ir dizaino tobulėjimas.

„Tik kelias įprastas kepimo funkcijas turinti orkaitė netrukus taps morališkai pasenusia, kaip kad senieji telefonai. Tuo labiau, kad kainos skirtumas tarp modernesnių ir pačių paprasčiausių modelių tampa vis mažesnis. Pasaulyje ir Lietuvoje jau kelerius metus jaučiama buitinės elektronikos pigimo tendencija, vadinasi, modernią orkaitę šiandien galima įsigyti sąlyginai pigiau nei prieš kelerius metus“, – sako E. Mačiulis.

Pasak eksperto, orkaitė – ilgam laikui įsigyjamas buities prietaisas, todėl rinkdamiesi ją lietuviai ne vien atsižvelgia į kainą, tačiau vertina ir prietaiso funkcionalumą bei dizainą, nes investicija turi pasiteisinti. Pastaruoju metu ne prabangos, o būtinais orkaitės atributais tampa LCD ekranas, kuriame matomi visi orkaitės nustatymai, ypač laikmačio duomenys. Vis dažniau ieškoma orkaičių su pirolizės funkcija – savaiminiu orkaitės išsivalymu prie labai aukštos temperatūros (apie 500 laipsnių). Svarbu, kad būtų ventiliatorius, kuris paįvairina gaminimo funkcijas ir būdus.

„Dažnai teiraujamasi, kad orkaitės turėtų užraktą nuo vaikų. Svarbi ir orkaitės durelių struktūra – stiklo sluoksnių skaičius, jų vėsumas net ir pirolizės metu, valymo patogumas – ar išimami tik stiklai, ar visos durelės ir stiklai. Kai kuriuose modeliuose stiklas padengiamas oleofobine nanodanga, todėl jas valyti itin lengva, nereikia naudoti jokių koncentruotų cheminių valiklių. Dažnai ieškomi praktiniai patobulinimai – išsitraukiantys teleskopiniai bėgeliai ar įspaudžiamos rankenėlės“ , – vardija E. Mačiulis.

„Nieko nėra nenuodingo, viskas yra nuodinga. Tik dozė daro vaistą nuodu arba vaistu“, – sakė XV–XVI a. šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas. Įvairioms technologijoms sparčiai žengiant į priekį atsirado puiki galimybė išsirinkti mums reikalingus ir tinkamus stalo įrankius, indus kuo įvairiausių ir įmantriausių formų ir spalvų. Dažnai prie pirkimo prisideda ne vien poreikis, mada, progos, šventės, bet ir įvairios akcijos bei maža indų ir įrankių kaina. Prieš perkant naujus indus ar naudojant turimus, svarbu žinoti jų privalumus, trūkumus bei poveikį mūsų sveikatai.

Indai gali būti:

1. metaliniai (aliuminiai, emaliuoti, špižiniai, ketiniai, variniai, žalvariniai, nerūdijančio plieno, tefloniniai, sidabriniai, melchioriniai);
2. plastikiniai;
3. stikliniai;
4. mediniai;
5. moliniai, keraminiai;
6. porcelianiniai.

Aliumininiai indai, įrankiai ir puodai

Indai iš aliuminio dar visai neseniai buvo beveik kiekvienoje virtuvėje. Dabar juos vis rečiau kur bepamatysime. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, suaugusiam žmogui per parą leistina aliuminio norma – 1 mg/kg. Reaguodamas su deguonimi aliuminis pasidengia oksido plėvele, kuri saugo jį nuo tolesnio oksidavimosi. Tačiau aliuminis aktyviai reaguoja su rūgštimi, esančia maisto produktuose. Rūgščioje ir šarminėje terpėse oksido plėvelė ištirpsta ir aliuminis lengvai patenka į žmogaus organizmą per maistą, vandenį ir pačius indus.

Moksliniai tyrimai parodė, kad didelės aliuminio dozės gali patekti į vaisių ir sukelti apsigimimus, gali tapti Alzheimerio ligos priežastimi. Jis gali kauptis visuose žmogaus kūno audiniuose ir kauluose. Nustatyta, kad su amžiumi aliuminio koncentracija didėja net smegenų audiniuose. Indų iš aliuminio privalumai: ploni, lengvi, ilgaamžiai, gerai praleidžia šilumą (vanduo juose greičiau užverda), pigūs. Trūkumai: lengvai deformuojasi, svyla, juos sunku nušveisti, o šveičiant apsauginė oksido plėvelė nusitrina ar susibraižo, nes aliuminis yra minkštas metalas. Tokiuose puoduose nerekomenduojama virti rūgščių sriubų (raugintų kopūstų, rūgštynių, barščių), gaminti rūgščių troškinių, virti rūgščių uogų kompotų, ruošti marinatų ir saldžiarūgščių padažų.

Emaliuoti indai

Jie atitinka visus saugumo reikalavimus. Pagrindinė šių indų vertybė – emalis, kuris nesąveikauja nei su druskomis, nei su rūgštimis, nei su šarmais ir apsaugo metalą nuo korozijos. Emaliuotuose induose galima laikyti žalius produktus ir rūgštų maistą bei gaminti įvairius patiekalus. Emaliuotas puodas – tai geležinis ar ketaus indas, kuris padengtas keliais sluoksniais emalio. Emalis būna įvairių spalvų: baltas, kreminis, pilkai melsvas, juodas, mėlynas, raudonas, geltonas, rudas. Spalvą lemia skirtingų metalų oksidai. Jei emaliuotas indas ar puodas yra įtrūkęs, suskilęs ar atšokęs emalis, tuomet tokio indo reiktų nenaudoti, kadangi galima apsinuodyti metalo junginiais, kurie gali išsiskirti į gaminamą maistą.

Ketaus indai

Dėl specifinės ketaus struktūros tai sunkiai įšylantys, bet atlaikantys labai aukštą temperatūrą ir ilgai palaikantys šilumą indai, tinkantys kepti bei troškinti. Šiuose puoduose patartina gaminti ilgai verdamus ar kepamus patiekalus: kepti žąsį, antį, kalakutą ar gaminti plovą. Juose iš mėsos neišgaruoja vanduo, todėl ji būna daug sultingesnė ir skanesnė. Šie puodai yra gana sunkūs, pasižymi ilgaamžiškumu, tinka visų tipų viryklėms. Panaudoję ketaus indą, jį nusausinkite ir ištepkite aliejumi. Tokiems indams prižiūrėti ir plauti netinka šveitikliai. Maisto produktai reaguoja su ketumi, todėl laikyti ar saugoti maisto juose negalima, nes produktai gali įgauti metalo prieskonį ir pajuoduoti.

Variniai indai

Jie yra labai geri šilumos laidininkai. Nustatyta, kad jų šilumos laidumas yra 10 kartų didesnis nei nerūdijančio plieno. Variniai puodai reaguoja su maistinėmis rūgštimis, o ypač šarmais, todėl yra netinkami rūgščių produktų gamybai. Varis juoduoja, nes pasidengia oksido plėvele. Variniai indai nėra populiarūs ir yra brangūs.

Žalvariniai indai

Tai vario lydinys su cinku. Šis lydinys aktyvesnis nei varis, todėl žalvariniai indai ar stalo įrankiai neturėtų būti naudojami kasdien, nes reaguoja su šarmais ir rūgštimis.

Nerūdijančio plieno indai

Nerūdijančio plieno indai šiuo metu yra patys populiariausi, kadangi juose nesvyla maistas, juos lengva prižiūrėti ir plauti. Puodai gerai išlaiko šilumą, maistas juose ilgai išlieka šiltas. Reikia atsiminti, kad nerūdijančio plieno sudėtyje yra nikelio.

Todėl žmonėms, kurie yra alergiški nikeliui, šie puodai netinkami. Vienas pagrindinių nerūdijančio plieno privalumų yra tas, kad verdant ar kepant jis nereaguoja su maistinėmis rūgštimis, dėl ko maistas nepraranda savo natūralaus skonio, spalvos ir kokybės. Kitas privalumas – jis nerūdija, yra atsparus deformacijoms, jį lengva valyti. Tačiau nerūdijantis plienas nėra geras šilumos laidininkas ir šiluma sklinda netolygiai.

Tefloniniai indai (nesvylantys)

Tefloniniu paviršiumi būna padengti aliuminio ar plieniniai indai. Jie yra labai patogūs, maistas gaminamas greitai, yra galimybė naudoti mažai riebalų. Tefloninių indų trūkumai – negalima šveisti milteliais, metalinėmis kempinėmis, maišyti ar pjaustyti maisto metaliniais įrankiais. Norint, kad indai tarnautų ilgai ir ištikimai, reikia, kad jie kuo ilgiau išliktų nepažeisti. Būtina naudoti medinius arba specialiai tokiems indams skirtus įrankius. Pažeistas tefloninis paviršius išskiria sveikatai pavojingas rūgščias kancerogenines medžiagas, kurias mes suvalgome drauge su patiekalu, todėl subraižytų tefloninių indų naudoti negalima. Naują tefloninį indą rekomenduojama išplauti šiltu muiluotu vandeniu. Dauguma nesvylančių paviršių pagaminti iš medžiagų, kurios, pasiekus didesnę kaip 200 laipsnių temperatūrą, pradeda skleisti nuodingas dujas, galinčias dirginti kvėpavimo takus. Maistą tefloniniuose induose reikia gaminti tik ant silpnos ar vidutinės ugnies.

Sidabro indai

Sidabras naudotas tiek stalo įrankiams, tiek kai kuriems dekoratyviniams indams gaminti. Sidabro indai pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Tai dažniausiai senoviniai stalo įrankiai ir antikvariniai indai. Reikia įsidėmėti, kad sidabriniu šaukšteliu negalima valgyti kiaušinio, nes sidabras reaguoja su trynyje esančia siera ir susidaro nuodingas sidabro sulfidas. Jei drėgname ore yra sieros junginių, sidabras gali virsti sidabro sulfidu ir gaminys pasidengia tamsios spalvos plėvele. Tik nuvalius stalo įrankį ar kitą sidabrinį gaminį galima jį toliau saugiai naudoti.

Melchioro indai

Melchioras – metalų junginys, savo išvaizda panašus į sidabrą. Jis sudarytas iš vario, nikelio ir cinko. Kai kuriems žmonėms nikelis gali sukelti alerginius kontaktinius dermatitus. Nikelio sulfidai, oksidai, sulfatai, kaip rašoma literatūroje, gali sukeli vėžį. Kitas melchioro elementas – cinkas. Maži jo kiekiai gydo žaizdas, tačiau jei jo į organizmą patenka per daug, gali kilti virškinimo problemų. Cinkas – aktyvus metalas, jis gali lengviau nei varis ar sidabras patekti į organizmą.

Plastikiniai indai

Į plastikų sudėtį įeina įvairūs cheminiai junginiai. Plastikui susilietus su rūgščiais maisto produktais, šie junginiai gali patekti į maistą. Šiuo metu yra žinomi skirtingų kategorijų plastikiniai indai:
– vienkartinio naudojimo,
– skirti sausiems biriems maisto produktams laikyti,
– skirti laikyti šaltą maistą,
– skirti laikyti karštus gėrimus ir produktus bei žaliavas,
– skirti naudojimui mikrobangų krosnelėse,
– neskirti laikyti maisto produktus.

Toks indų skirstymas labai svarbus, nes jei indus naudosite ne pagal paskirtį, juose laikomas maistas, gali įgyti kenksmingų organinių junginių, kurie gali labai pakenkti žmogaus sveikatai. Plastikinių indų gamybai naudojamas dirbtiniu būdu gautas melaminas. Tokie indai yra labai lengvi, nedūžta, lengvai plaunami, gražiai atrodo.

Tačiau melaminas turi savybę migruoti į maistą. Higienos normos nustato kiekį, kurio viršyti negalima. Būtina išsiaiškinti tokio indo naudojimo instrukciją, nes vieni indai yra tinkami tik šaltam maistui, o kiti – biriems produktams, treti – visai netinkami maistui laikyti.

Ypač pavojingi indai, viduje dekoruoti paveikslėliais. Dažnai paveikslėliai nepadengiami kokiu nors apsauginiu sluoksniu, tad dekoravimui naudojamos cheminės medžiagos nesunkiai gali patekti ir į maistą. Dažų sudėtyje yra formaldehido, švino, kadmio ir kitų metalų druskų. Formaldehidas įeina į kancerogeninių medžiagų sudėtį, gali stipriai dirginti akis, gerklę, odą, kvėpavimo takus ir plaučius. Anot specialistų, mūsų organizme besikaupiantis melaminas ilgainiui gali sukelti inkstų, kraujotakos ligas, virškinimo sutrikimus, šlapimo takų opas, alergiją ir net vėžį.

Stikliniai indai

Stiklas – natūrali medžiaga. Stikliniai indai yra priskiriami ekologiškai švarių indų tipui. Šie indai, kaip ir emaliuoti, nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, jie yra atsparūs karščiui. Be to, juos patogu naudoti, nes paviršiai yra higieniški, juos lengva plauti ir valyti. Jei produktus norime pagaminti sveikai ir kokybiškai tai tuomet rinkimės stiklinius indus. Šiuo metu populiarėja kepimui orkaitėje skirti stikliniai indai.

Mediniai indai

Mediena yra natūrali medžiaga, todėl nekenkia mūsų organizmui. Tačiau verta atsiminti, kad ant medinių lentelių paviršių ir įbrėžimų išsilaiko daug pavojingų žarnyno infekcijų sukėlėjų. Nemažai šeimininkių žalią mėsą, žalias daržoves, duoną pjausto ant tos pačios lentelės. Tai yra labai pavojinga, nes dėl kryžminės taršos galima užteršti produktus kenksmingais ir pavojingais žmogui mikroorganizmais. Todėl patariama turėti atskiras suženklintas lenteles žaliems ir termiškai apdorotiems maisto produktams pjaustyti. Higieniškiausios yra stiklinės pjaustymo lentelės, kadangi jas lengva plauti ir prižiūrėti.

Keraminiai ir porcelianininiai indai

Jie yra pagaminti iš natūralių medžiagų: keramika – iš molio, porcelianas – iš kaolino. Šie indai gali būti dekoruoti arba balti. Piešiniai ant indų daromi naudojant metalo oksidus, kurie gali patekti į maistą. Todėl reiktų vengti gausiai dekoruotų indų. Keraminiai ir porcelianiniai indai tinka maistui laikyti ir saugoti, yra nežalingi, jei jų paviršiai yra be įbrėžimų ir įskilimų. Atsiradus net ir nedideliam įbrėžimui, į maistą gali patekti sunkiųjų metalų druskų.

Silikoniniai indai

Visai neseniai prekyboje pasirodė įvairių silikoninių indų ir kepimo formų.Jie yra elastingi, tvirti, atsparūs net iki 280 laipsnių temperatūrai. Silikoninius indus galima naudoti orkaitėse, mikrobangų krosnelėse. Be to, juose galima užšaldyti maistą. Silikonas nerūdija ir nelūžinėja, nesąveikauja nei su karštais, nei su užšaldytais produktais. Iš tokių indų maistą lengva ištraukti, maistas neprisvyla, juos galima sulankstyti.

Rekomenduojama:

1. Ieškodami ilgaamžių ir saugių sveikatos požiūriu puodų, rinkitės pagamintus iš nerūdijančio plieno, storasienius bei turinčius kelių sluoksnių dugną. Ant etikečių ieškokite užrašo „Plienas 18/10“. Tai reiškia, kad puodai pagaminti iš labai aukštos kokybės plieno, kuriame yra 18 proc. chromo ir 10 proc. nikelio. Šis plienas dar vadinamas medicininiu ir yra atsparus korozijai. Kelių sluoksnių dugnas leidžia tolygiai pasiskirstyti ir išsilaikyti šilumai. Juose galima ruošti valgį su mažu aliejaus ar vandens kiekiu. Nors nerūdijančio plieno puodai labai patvarūs, praktiški ir nepavojingi sveikatai, tačiau dėl sudėtyje esančio nikelio kartais jų negali naudoti šiam metalui alergiški žmonės.
2. Kokybiškiausi ir sveikiausi yra indai, padengti grūdinto stiklo metalo keramikos sluoksnio danga, kurios sudėtyje nėra nei nikelio, nei chromo, nei jokių sintetinių medžiagų ar dažų, ji taip pat nereaguoja su rūgščiu maistu.
Tokie puodai atrodo kaip stikliniai, tačiau nedūžta, yra kieti lyg metalas, higieniški. Jų paviršius yra kietas, lygus ir be porų, todėl nėra sąlygų bakterijoms daugintis.
3. Jei tenka naudoti vienkartinius indus, rinkitės popierinius, nes jie pagaminti iš natūralios medžiagos.
4. Maisto produktų negalima kaitinti plastikinėse pakuotėse, ypač mikrobangų krosnelėje. Šildomas plastikas gali išskirti bisfenolį A.
5. Plastikinė tara, jei ji ne tam skirta, gali būti pavojinga net produktus užšaldant. Jeigu ženklinime nurodyta, kad indas skirtas saugoti tik biriems produktams, jame negalima laikyti skysčių, nes jie sugers nuodingas medžiagas. Jeigu nurodyta, kad indelis skirtas šaltam maistui, negalima į jį dėti jokio karšto maisto. Pasibaigus vartojimo terminui plastikas pradeda skleisti kenksmingas organizmui medžiagas, todėl jo negalima naudoti ir būtina utilizuoti.
6. Viskas turi būti naudojama pagal paskirtį – net mediniai šaukštai. Vienus šaukštus, priklausomai nuo jų impregnavimui naudotų medžiagų, galima kišti tik į medų, kitus – į sriubą ar košę.
7. Nenaudokite ir be jokio gailesčio išmeskite :
– emaliuotus indus, puodus jei yra įtrūkęs, suskilęs ar atšokęs emalis,
– medines, plastmasines maisto pjaustymo lenteles nelygiu, subraižytu ar šerpetotu paviršiumi,
– įskilusius stiklinius, porcelianinius, molinius indus, puodus ir lėkštes,
– deformuotus, įbrėžtus, įplyšusius plastikinius indus,
– indus su tefloninės dangos pažeidimais,
– kepimo skardas su defektu, jei jų paviršius lupasi.
8. Nesirinkite indų su ryškiais piešiniais, nes jie gali būti dažyti naudojant sveikatai kenksmingus dažus.
9. Venkite melamininių indų, puodų, nes iš jų į vandenį ar kitą rūgštų tirpalą gali migruoti kenksmingos sveikatai cheminės medžiagos.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Sveikatos mokyklos Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus
visuomenės sveikatos administratorė Liucija Urbonienė

www.smlpc.lt