Kas sukelia šią ligą?

Pagrindinė dantų ėduonį sukelianti priežastis yra bakterijos. Jos gali atsirasti, kai ant dantų lieka angliavandenių (cukraus ir krakmolo) turinčio maisto, pavyzdžiui, nuo gazuotų gėrimų, saldainių, sulčių, duonos. Susidarančios apnašos prilimpa prie dantų ir ilgainiui bakterijų gaminamos rūgštys suardo dantų emalį, sukeldamos ėduonį. Tad prasta mityba ir netinkama priežiūra yra tai, kas lemia šios ligos atsiradimą.

Kaip atpažinti?

Dantų ėduonį paprastai išduoda šie požymiai:

• Vaikas skundžiasi dantų skausmu ir (arba) jautrumu, ypač valgant.
• Atsirado jautrumas tam tikriems maisto produktams, pavyzdžiui, saldumynams ar šaltiems gėrimams.
• Dantenų paraudimas ir patinimas.
• Ant dantų atsirado baltų dėmių, reiškiančių, jog emalis pradeda irti.
• Atsirado ankstyvasis ėduonis ant danties (šviesiai rudos spalvos) arba, nepastebėjus laiku, jis pagilėjo (tapo nuo rudos iki juodos spalvos).

Šios ligos požymiai gali skirtis priklausomai nuo vaiko. Svarbu laiku pastebėti pirmuosius simptomus, o dar svarbiau yra reguliariai lankytis apžiūrai – odontologai Vilniuje yra pasiruošę suteikti profesionalią pagalbą, konsultaciją ir gydymą.

Kaip padėti vaikui išvengti dantų ėduonies atsiradimo?

Yra kelios taisyklės, kurių privalu laikytis:

• Vos tik išdygus pirmiesiems vaiko dantukams, pradėkite juos valyti. Valykite dantis, liežuvį ir dantenas du kartus per dieną su fluoro turinčia dantų pasta.
• Nuo dvejų metų amžiaus vaiko tarpdančius kasdien valykite siūlu.
• Pasirūpinkite, kad vaikas valgytų gerai subalansuotą maistą.
• Užkirskite kelią bakterijų pernešimui iš savo burnos į vaiko burną, pavyzdžiui, nesidalinkite valgymo įrankiais.
• Reguliariai lankykitės pas odontologą apžiūrai.

Paprasta ir efektyvu – tereikia atsakingo požiūrio.

Dantų ėduonies ignoravimas gali sukelti daugybę neigiamų pasekmių. Svarbu suprasti, jog nuo vaikystės puoselėti dantys yra ne tik estetinis, bet ir sveikatos klausimas. Taigi, tinkama priežiūra ir mityba, reguliarus lankymasis pas odontologą – tai investicija į jūsų vaiko gerovę ir sveiką šypseną

Gydant ėduonį ne visada prireikia vaiką bauginančio danties gręžimo, gali užtekti paprastos procedūros – dantuką padengti sidabro diamino fluoridu. Kada padeda ši procedūra?

Ieva Skiparytė:

Sidabro diamino fluoridas (SDF) – tai skystos formos medžiaga, naudojama ankstyvo dantų ėduonies gydymui, taip pat remineralizacijos procesui skatinti gydant danties emalio defektus (hipomineralizaciją), dantų jautrumui mažinti ir t. t. Medžiagos sudėtyje esantys sidabro jonai veikia antimikrobiškai, sumažina bakterinės bioplėvelės susidarymą, o fluoras – skatina danties audinių remineralizaciją.

Ši medžiaga gali būti puiki ankstyvų dantų pažeidimų gydymo priemonė, dar ir padedanti įveikti dantukų gydymo baimes, nes ji uždedama labai greitai, paprastai, saugiai ir dažniausiai padeda atitolinti invazyvesnį gydymą. Tai svarbu mažam ar labai bijančiam vaikučiui. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog SDF nėra vaistas, išgydantis ligą, bet gali būti puiki priemonė ją kontroliuojant ir pristabdant. Tačiau verta žinoti, kad, be didelių šios medžiagos pliusų, galimi šalutiniai efektai: padengtas sidabro diamino fluoridu dantukas gali šiek tiek patamsėti. Be to, šis būdas nėra tinkamas, esant giliems dantuko pažeidimams.

Sugedus dantukui taip giliai, kad pasiekiamas nervas, gydant danties kanalus nervas numarinamas. Tačiau galima išsaugoti dantuką gyvą. Kaip tai daroma?

Goda Usevičiūtė:

Praktikoje dažnai man nukreipia jaunuosius pacientus, kurių nuolatinių dantų būklė labai prasta. Tai gilūs kariesai, kurie kartais pasiekia ir danties nervą. Tačiau ne visada tokie pažeidimai pasibaigia šaknų kanalų gydymu. Šiuolaikinė medicina pažengusi, orientuota į danties regeneracines savybes. Jeigu nėra uždegimo požymių, danties nervas tiesiogiai padengiamas specialia biokeramine medžiaga. Tokiu būdu pavyksta dantį išsaugoti gyvybingą. Šios procedūros sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių, tokius dantis svarbu stebėti pagal gydytojo nurodymus. Beje, ši procedūra taikoma ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Judrūs išdykėliai rizikuoja ne tik nusibrozdinti kelius, susilaužyti ranką ar koją, bet ir išsimušti dantuką. Kokios dantukų traumos dažniausios ir ką svarbu žinoti tėveliams ištikus tokiai nelaimei?

Aurelija Vyšniauskaitė:

Labai opi šių laikų tema yra dantų traumos, dėl kurių kalti elektriniai paspirtukai. Kol paspirtukai nebuvo tokie populiarūs, dantų lūžiai, išmušimai buvo dažnos mėgstančių dviračių bei žiemos sportą nelaimės. Dažni įvairūs dantų lūžiai, bet pasitaiko ir visiškai išmuštų dantų. Ištikus dantų traumai rekomenduoju skubiai kreiptis į vaikų odontologijos specialistą, taip pat puikiai šią sritį išmano tiek estetinio plombavimo, tiek dantų kanalų specialistai (endodontologai). 

Dažnai dantų traumos įvyksta savaitgaliais bei vėlai vakare, kai vaikai labiau pavargę, išsiblaškę, o tokiu metu daug sunkiau rasti veikiančią odontologijos kliniką. Tada gali padėti didžiųjų miestų vaikų bei veido ir žandikaulių ligoninės, jų priėmimo skyriai.

Visais atvejais – ar dantis nuskeltas, ar net išmuštas – reikėtų įvykio vietoje surinkti visas dantų skeveldras ar išmuštus dantis ir juos pamerkti į pieną. Jei nelaimė įvyko savaitgalį ir parduotuvės nedirba, galbūt pieno rasite degalinėje.

Kitas būdas – rastas dantų nuolaužas ar dantis susukti į didelį marlės gabalėlį (jos būna automobiliniuose pirmosios pagalbos rinkiniuose) ir jei vaiko būklė leidžia, šį susuktą ritinėlį užkišame už skruosto burnoje, kol vyksime pas medikus. Dantis turi būti drėgmėje: seilėse arba piene.

Negalima dantų ir jų nuolaužų plauti vandeniu iš čiaupo, gremžti ar kažkaip valyti. Viską, ką reikės, vėliau atliks odontologas. Išmuštas dantis ar danties nuolaužos neturi išdžiūti ir pageidautina per 1 valandą atsidurti odontologo kėdėje. Tada didelė tikimybė išmuštą dantį saugiai įstatyti atgal ir kad jis prigis. Taip pat dažnai įmanoma plombinėmis medžiagomis priklijuoti lūžusio danties skeveldras. Visus sprendimus priima odontologas, ištyręs pacientą ir visus dantis, padaręs rentgeno nuotraukas ir pan.

Blogiausia yra delsti ir kažko laukti. Net jei po traumos praėjo daugiau nei valanda, vis tiek reikia skubiai pasirodyti medikams. Nepamirškime, kad dažnai dantų traumas lydi ir smegenų sutrenkimai, rankų, kojų lūžiai ir pan., tad gydytis savarankiškai ar tiesiog stebėti neverta.

Kokie pavojai galimi pažeidus pieninį dantuką, ar jo trauma gali pakenkti nuolatiniams dantims?

Ieva Skiparytė:

Dantukų trauma yra stresą keliantis įvykis tiek mažiesiems, tiek jų tėveliams, tad pirmas žingsnis jai įvykus – pasistengti nurimti ir kreiptis į gydytoją odontologą apžiūrai bei tolimesniam gydymui. Dantų traumos būna įvairios (nuskilęs tik dantuko kraštelis, visiškai išmuštas, įmuštas dantukas ir t. t.), gydymo variantų taip pat turime nemažai. Tačiau pažeistas pieninis dantukas, suteikus pirmąją pagalbą, dažniausiai yra tiesiog kruopščiai stebimas. Pieninio dantuko traumos komplikacijos gali būti nuo pakitusios dantuko spalvos iki dantuko nervo apmirimo ar net tokio danties šalinimo.

Pieninių dantukų traumų poveikis nuolatiniams dantims nėra visiškai aiškus. Vieni mokslininkai teigia, jog poveikis priklauso nuo vaiko amžiaus ir dantų išsivystymo laipsnio, kiti labiau akcentuoja traumos pobūdį. Dėl pieninio dantuko traumos galimos nuolatinių dantų formos, spalvos anomalijos, mineralizacijos sutrikimai, tačiau tokie atvejai nėra dažni. Tad nereikia stipriai baimintis, o kantriai stebėti dantų kaitą, reguliariai lankytis pas gydytoją odontologą.

Odontologų bijo ir suaugusieji, o susitarti su vaiku, kad parodytų dantukus ir dar leistų jiems kažką daryti – sudėtinga užduotis. Kaip prisikalbinate mažuosius?

Vitalija Tučė:

Aš labai mėgstu sakyti, kad baimei ribų (ypač amžiaus ribų) tikrai nėra. Kai kurie labai maži vaikai yra smalsūs, susidomėję ir dėl to ypač drąsūs. Kitiems tokio paties amžiaus mažyliams baisu viskas – nuo odontologo kabineto spalvos, kvapo iki paties gydytojo, jo daiktų ir dar nežinia ko. Vaikai labai dažnai bijo to, ko nežino, nesupranta, nėra patyrę. Tad sutikdama naujus pacientus jau būnu pasiruošusi ir nusiteikusi, kad tikriausiai mažylis nežino, kaip čia tiksliai viskas bus ir kad aš galiu jam padėti, papasakoti, parodyti. Taip pat ir labai tikiu vaiku, kad jis gali įveikti pažintinį vizitą ir tikrai dantukus parodys.

Toks nusiteikimas labai svarbus, nes vaikai jį jaučia. Lygiai taip pat svarbu, kad komfortiškai jaustųsi, būtų ramūs ir susidomėję vaiką lydintys tėvai. Labai padeda pasiruošimas namuose (dainelės, knygelių skaitymas, pasakų sekimas, žaidimai, susiję su apsilankymu pas odontologą). Tuomet klausimų ir neaiškumų vaikui lieka mažiau, jis žino, ko atėjo, kaip atrodo gydytojas, kėdė, įrankiai. Smalsu, ar tikrai viskas taip, kaip toje knygelėje namuose.

Manau, labai svarbi mano darbo dalis yra neskubėti. Stengiuosi pirmiausia pakalbinti tėvus, aptarti klausimus, kurie yra aktualūs vizito metu, kad vaikas turėtų laiko apsiprasti su mano ir šalia girdimu mamos, tėčio balsu, kabinetu. O tuomet palengva, atsižvelgdami į vaiko amžių ir gebėjimus, kartu su tėvais apžiūrime dantukus. Štai tokia ir ta paslaptis – smalsumas, švelni šypsena ir žaidimas.

Kada vaikui siūloma sedacija? Kokios nejautros rūšys jiems taikomos?

Goda Usevičiūtė:

Dažniausiai vaikučius pavyksta prikalbinti gydytis dantukus – tai gydytojo, tėvelių ir vaiko bendro indėlio rezultatas. Tačiau jeigu vaikas labai mažas, esant daugybiniams ėduonies pažeidimams, nekontroliuojamai baimei, tam tikriems raidos sutrikimams, siūlomas gydymas su sedacija. Tuomet dirbame komandoje drauge su gydytoju anesteziologu.

Išskirčiau tris sedacijos rūšis. Kaukinės sedacijos metu vaikui ant veido uždedama kaukė, į kurią jis keletą kartų pakvėpuoja, kol užmiega. Ši procedūra trumpa: galime suteikti skubią pagalbą, ištraukti dantuką, atlikti pasaitėlio korekciją, sugydyti nedidelę skylutę. Jei procedūrų apimtis didelė, rekomenduojama bendrinė nejautra, kuri trunka kelias valandas ir galime sugydyti visus dantukus.

Trečioji rūšis – peroralinė sedacija, kai vaikui sugirdomi vaistai. Jie sukelia slopinantį poveikį, todėl vaikas būna ramus, tarsi apsnūdęs, vangiai reaguoja į aplinką, bet neužmiega. Toks poveikis trunka iki valandos ir per šį laiką galima sugydyti 1–2 dantukus. Tačiau ši sedacija turi ir trūkumų – medikamentai suveikia ne visiems vaikams arba sukelia atvirkštinę reakciją: vaikas gali tapti irzlus, piktas.

Prieš bet kurią sedaciją būtina gydytojo odontologo konsultacija, kurios metu aptariame jos reikalingumą, gydymo planą, įvertiname vaiko sveikatos būklę, gretutines ligas, alergijas. Tėveliai supažindinami su sedacijos eiga ir detaliai paaiškinama, kaip procedūrai pasiruošti, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Vitalija Tučė:

Tikrai yra pacientų, kurie per maži, kad sugebėtų įveikti gydymo iššūkius, arba kartais reikia labai sudėtingo gydymo – tuomet rekomenduojame jį atlikti su sedacija. Kartais vaikai turi labai neigiamų ankstesnių gydymo patirčių, kurioms perlipti reikia laiko, o burnytėje jau yra skaudantis, skubaus gydymo reikalaujantis dantis. Tokiu atveju, net jei ir matau, kad vaikas galėtų priprasti, imti pasitikėti gydytoju ir įveikti gydymą, bet laiko tam pasiruošti nebėra – skauda jau dabar. Taigi, visos situacijos labai įvairios ir priežasčių gydymui su sedacija yra daug.

Tikrai tai nėra geriausias variantas kiekvienam vaikui, tačiau labai džiaugiuosi, kad šiais laikais vaikų odontologijoje turime tokį pažangų gydymo variantą, kuris leidžia padėti vaikui be streso, skausmo ir nemalonių prisiminimų įveikti didelius gydymo iššūkius.

Baltos dantukų dėmės

Balta dėmė pastebima kaip praradusi blizgesį tarsi matinė dantuko vieta. Balta dėmė yra pirminės stadijos ėduonis. Ji rodo, kad dantis netenka mineralų, tapo trapesnis ir labiau pažeidžiamas. Mažiems vaikams baltos dantukų dėmės atsiranda dėl vadinamojo buteliuko ėduonies, t.y. kai vaikas nepaleidžia iš rankų buteliuko su sultimis ar kitais saldžiais skysčiais ar prieš užmigdamas geria pieną. Burnoje saldūs gėrimai ar pienas skyla į rūgštis, kurios ardo dantų emalį.

 Ką daryti?

– pastebėjus baltą dantuko dėmę būtina nedelsiant pasikonsultuoti su vaikų odontologu;

– ikimokyklinio amžiaus vaikų dantukus turi išvalyti tėvai vaikų odontologo rekomenduotu šepetėliu ir pasta;

– vaikas turi valgyti 5 kartus per dieną, t.y. 3 pagrindiniai valgymai: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir 2 užkandžiai;

– neduoti nuolat gurkšnoti saldžių skysčių ir pieno prieš užmiegant;

– kai vaikas supranta, ko iš jo norima, pamokomas 4–5 kartus paimti į burną vandens ir jį truputį palaikius išspjauti. Jeigu vaikas nurys vandenį, žalos nebus;

– įpratinti po valgio suvalgyti gabalėlį fermentinio sūrio, nes neutralizuoja rūgštis, ardančias dantų emalį.

Gelsvi, rusvi dantukai

Baltų dantukų spalvos pasikeitimo priežastys:

– dažniausia pageltonavimo priežastis yra higieninio apsileidimo pasekmė. Pageltimas rodo prasidėjusį ėduonį arba įsisenėjusias apnašas;

– kartais pieninių dantukų spalva gali būti pasikeitusi, jei mama nėštumo metu vartojo tam tikrų vaistų;

– per didelis fluoro kiekis geriamajame vandenyje. Dėl per didelio fluoro kiekio dantys gali pasidaryti margi, dėmėti. Tokie dantys mažiau atsparūs bakterijų poveikiui, trapesni, praranda blizgesį. Tokius dantukus reikia dar stropiau prižiūrėti, dažniau su vaiku apsilankyti pas vaikų odontologą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, nustatytas ribas gamtinės kilmės fluorido kiekiai viršija dalyje šiaurės vakarų Lietuvos – Klaipėdos, Kretingos, Palangos, Šiaulių, Raseinių, Telšių, Mažeikių, Skuodo ir Kelmės savivaldybėse – esančių vandenviečių vandenyje;

– vartojant kai kuriuos tirpalus, turinčius geležies, gali atsirasti tiek pieninių, tiek ir nuolatinių dantų spalvos pokyčiai. Ant dantukų atsiranda gelsvos, rusvos spalvos juostelių, dėmelių. Estetiškai jos atrodo nekaip, tačiau pieniniams dantukams nekenkia, neturi įtakos  ateityje išdygsiančių nuolatinių dantų spalvai. Skysčio, turinčio geležies, poveikis dantukams nepriklauso nuo jo naudojimo trukmės, o priklauso nuo geležies druskos rūšies, esančios jame. Ne visi skysčiai (tirpalai), turintys geležies, gali tapti dantukų spalvos pokyčių atsiradimo priežastimi. 

 Ką daryti?

– ikimokyklinio amžiaus vaikų dantukus turi išvalyti tėvai vaikų odontologo rekomenduotu šepetėliu ir pasta;

– vaikams, gyvenantiems Lietuvos regionuose, kurių vandenyje yra per daug fluoro, maisto gamybai naudoti nusipirktą kitų regionų šaltinio vandenį;

– dantukų spalvos pokyčių padeda išvengti skysčių, turinčių geležies, gėrimas per šiaudelį ir burnos išskalavimas vandeniu tuojau po skysčio išgėrimo. Mažas vaikas 4–5 kartus pamokomas paimti į burną vandens, ir jį truputį palaikius išspjauti. Jeigu vaikas vandenį nurys, žalos nebus. Skysčio, turinčio geležies, poveikis dantukams sumažės, kai pastarieji bus išvalomi tuojau po jo išgėrimo. Skysčio, turinčio geležies, sušvirkštimas švirkštu be adatos giliau į burną, tam, kad skystis turėtų mažiau sąlyčio su dantukais, yra nerekomenduotina priemonė, nes vaikas gali pradėti springti.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

 Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“, kurią parašė gydytojai ir Vilniaus universiteto dėstytojai Alfonsas Algimantas Vingras, Rūta Praninskienė, Virginija Žilinskaitė. Leidėjas „Alma Littera“, 2022 m.

Sugedę pieniniai dantukai kenkia nuolatiniams

Sugedę dantukai yra infekcijos židinys ir jie gali būti kitų ligų, tokių kaip angina ar širdies ydos priežastis. Be to, negydant, pieninį dantuką galima per anksti prarasti, o dėl to vaikams atsiranda nuolatinių dantų sąkandžio problemų. Sveiki ir tinkamai valomi pieniniai dantukai sudaro sąlygas išaugti stipriems nuolatiniams dantims. Ant nevalomų arba blogai nuvalytų dantų susidaro apnašos, o jose kaupiasi bakterijos, kurios ardo dantų audinius ir sukelia ėduonį.

Kada pradėti ir kaip valyti?

Burnyte reikia pradėti rūpintis nuo pat pirmojo dantuko, nes pieniniai dantys yra labai jautrūs ėduoniui. Pirmuosius dantukus galima valyti vandeniu suvilgyta marline servetėle arba vaistinėje įsigyti ant piršto užmaunamą guminį šepetėlį.

Žinoma, geriausiai dantys išvalomi su dantų pasta, todėl vaiką reikia mokyti nenuryti, o išspjauti vandenį su dantų pasta. Kol vaikas nemoka išspjauti, patariama naudoti truputėlį dantų pastos su nedideliu fluoro kiekiu.

Išdygus krūminiams dantims nusipirkite vaikišką šepetėlį su maža galvute ir minkštais šereliais. Pastos tepkite tik šiek tiek, kad suvilgytumėte šepetėlio šerelius. Jeigu dantukus stipriai puola ėduonis, gydytojas gali patarti naudoti didesnį fluoro kiekį turinčias pastas.  

Valyti dantukus būtina du kartus per dieną – ryte ir prieš miegą ne trumpiau nei 2–3 minutes. Iki 7–8 metų, kol mažylis dar neįgudęs, dantis jam turėtų valyti tėveliai. Leisti vaikui valyti dantukus savarankiškai galima tada, kai jis rankose tvirtai laiko šepetėlį ir moka išskalauti burną. Pabandyti vaikui valytis dantis pačiam galima leisti ir anksčiau, o paskui juos dar sykį išvalysite jūs. Kruopštus dantų valymas vaikui turėtų būti dienotvarkės dalis, o mažyliai linkę mėgdžioti tėvus. Todėl patys kasdien rodykite tokį pavyzdį.

Kas labiausiai kenkia dantukams?

Sveikiems dantukams turi didelės reikšmės tinkama mityba. Kad vaiko dantukai negestų, stenkitės, kad jis mažiau valgytų saldumynų, gertų gazuotų ir saldžių gėrimų. Cukrus – didžiausias dantukų priešas, kuris gali sukelti ėduonį. Todėl išvalę dantukus prieš miegą neduokite saldžių gėrimų.

Dantims kenkia ir dažnas užkandžiavimas. Iš karto po valgio burnoje susidaro ėduonį skatinanti rūgštinė terpė. Ją neutralizuoja seilės, bet dažnai užkandžiaujant dantims nepalanki terpė išlieka nuolat.

Visa tai yra normalu. Jeigu metinukas neturi dantuko, pasikonsultuokite su vaikų odontologu. Nėra tikslaus grafiko, koks dantukas po kurio turi išdygti. Dantukas gali dygti per kelias dienas, o kartais tai užtrunka 7–10 dienų. Krūminiai dantys išdygsta lėčiau nei priekiniai.

Dažniausiai pieniniai dantukai dygsta, kaip parodyta čia.

Dygstant dantukams gali pakisti mažylio savijauta ir elgesys: jis tampa irzlesnis, blogiau valgo ir miega, dažniau tuštinasi, keliomis laipsnio dalimis gali kilstelti temperatūra. Pažvelgus į burną aptinkamos paburkusios, paraudusios dantenos, iškilimas ten, kur pasirodys dantukas.

Niežtinčioms dantenoms pakasyti duodami kramtukai, riestainis, obuolio be sėklų skiltelė. Dantenas nuskausminančios priemonės mažai gelbsti, nes jas labai greitai seilės nuplauna. Jokie nuskausminantys vaistai neduodami. Gausiau išsiskiriančios seilės nuvalomos vienkartine servetėle, o apie lūpas sudirgusi, paraudusi oda patepama odos atsinaujinimą (regeneraciją) skatinančiu kremu. Jeigu dygstant dantims temperatūra pakilo per 37,5 °C ir atsirado kosulys, sloga, padažnėjo tuštinimasis daugiau kaip du kartus, nei mažyliui įprasta, būtina įtarti ūminę ligą ir pasikonsultuoti su mažylio gydytoju.

Odontologai vieningai sutaria, kad prie burnos priežiūros procedūrų mažylį derėtų įpratinti, kol dar neišdygo dantukai. Dažnam mažyliui jo dantenų pamasažavimas švariu sudrėkintos marlės gabalėliu (skiautele) atrodo kaip žaidimas. Dygstantys dantukai turi būti itin kruopščiai valomi, nes apnašos, užsilaikiusios ant paburkusių dantenų, gali sukelti jų uždegimą ir dėl to sustiprėti nemalonūs jutimai bei skausmas. Dygstantis dantukas ir dantenos valomos labai švelniai.
Idealu, kad tai būtų padaryta po kiekvieno maitinimo.

Pirmąjį dantuką ir kitus tik ką išdygusius dantis būtina valyti,

nes jie yra ėduonies lengvai pažeidžiami. Jie gali būti valomi sudrėkintos marlės gabalėliu arba ant piršto užmaunamu silikoniniu šepetėliu. Būtina dantukus valyti prieš kiekvieną dienos, juolab nakties, miegą, nes dėl sulėtėjusio seilėtekio suintensyvėja ėduonies susidarymo procesas. Dantukai valomi švelniais šluojančiais ar sukamaisiais judesiais. Valomi visi dantų paviršiai. Kitaip tariant, su sudrėkinta marle ar minkštu silikoniniu šepetėliu apsisukama apie visą dantuką ir/ar dantukus. Sudrėkintos marlės skiautele (gabalėliu) galima valyti pirmus išdygusius dantukus, kol jų paviršius yra lygus.

Pradedant valyti išdygusius dantukus, nebūtina ir nerekomenduojama naudoti jokios dantų pastos, nes jos skonis, putojimas gali būti nemalonus mažyliui, be to, jis gali praryti nemažą pastos dalį.

Pieniniai dantukai yra labai svarbūs, nes:

• padeda mažyliui gerai maitintis;
• lemia normalų žandikaulių augimą, veido kaulų ir raumenų vystymąsi;
• padeda taisyklingai kalbėti;
• užlaiko vietą nuolatiniams dantims.

Įvykus pieninio dantuko traumai, bet kuriuo atveju nedelsiant dera kreiptis į odontologą, nes tik jis gali pasakyti, kokia gydymo taktika yra geriausia.

Pirmą kartą pas odontologą derėtų apsilankyti iki mažyliui sukaks vieneri metai.
Odontologai įvertina ėduonies riziką, duoda individualių patarimų.

Ištrauka iš naujos knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“ (gydytojo pediatro Algimanto Vingro patarimai).

Dantų silantavimas apsaugo nuo ėduonies, o vaikams nuo 6 iki 14 metų ši procedūra atliekama nemokamai– išlaidas už ją kompensuoja Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF).

Vaikų dantys pažeisti ėduonies

Pagal tyrimų statistiką, Lietuvoje daugiau kaip 90 proc. šešiamečių dantys jau pažeisti ėduonies, o vienas efektyviausių būdų išsaugoti sveikus nuolatinius krūminius dantis – jų silantavimas. Tereikia kreiptis į savo polikliniką arba odontologijos kliniką, sudariusią sutartį su teritorine ligonių kasa (TLK). Nesudariusioje sutarties su TLK įstaigoje už šią procedūrą teks mokėti patiems.

Kas yra silantai?

Silantai – dantų ėduonies prevencijai skirta medžiaga. Šia skysta plombine medžiaga užpildomos nuolatinių krūminių dantų vagos, kad į jas nepatektų ėduonį sukeliančios bakterijos. Silantais dengiami tik sveiki nuolatiniai krūminiai dantys. Pažeisti ėduonies dantukai gydomi ir plombuojami.

„Dantų padengimas silantais neskausmingas ir trunka tik keliolika minučių. Tam nenaudojami jokie grąžtai, – sako VLK paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė. – Dažniausiai užtenka dantuką silantuoti vieną kartą, bet jei ši medžiaga iškrenta, nemokama procedūra atliekama pakartotinai“.

Pas gydytoją odontologą arba burnos higienistą reikia apsilankyti kelis kartus. Krūminiai dantys dengiami apsaugine medžiaga ne visi iš karto: iš pradžių – pirmieji išdygę dantys, o paskui – kiti. Vieno apsilankymo pas specialistą metu gali būti silantuojama nuo vieno iki keturių nuolatinių krūminių dantų.

Lietuvoje nemokamai vaikų nuolatiniai krūminiai dantys dengiami silantinėmis medžiagomis jau penkiolikti metai. Kasmet atliekama per 50 tūkstančių šių procedūrų.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK )informacija

Kada laukti pirmojo dantuko?

Pirmojo dantuko pasirodymui mažylio burnytėje jo organizmas pradeda ruoštis gana anksti – dantukai ima formuotis dar esant mamos pilvelyje – antrą nėštumo mėnesį. Kai kurie naujagimiai jau gimsta su vienu ar keliais dantukais arba jie išdygsta greitai po gimimo. Dažniausiai tai būna apatinio žandikaulio centriniai kandžiai. Šie dantukai mažučiai, silpni ir žindyti mamai netrukdo.

Paprastai kūdikiui dantys pradeda dygti 6–8 mėnesį – pirmiausia apatiniame, paskui viršutiniame žandikaulyje išdygsta po du centrinius kandžius. Vėliau abiejuose žandikauliuose prasikala šoniniai kandžiai. Antrųjų gyvenimo metų pradžioje vaikai paprastai turi 8 dantis. 12–16 mėnesį pasirodo pirmieji krūminiai dantys, 16–20 dygsta iltiniai, dar vėliau – antrieji pieniniai krūminiai dantys. Trejų metų vaikas jau turi 20 dantukų – daugiau kaip trečdaliu mažiau negu suaugusysis (suaugęs žmogus turi 32 dantis). Taigi dalis nuolatinių dantų neturi savo pirmtakų.

Pieniniai dantukai nebūtinai laikosi dygimo grafiko, pavyzdžiui, pirmiausia gali išdygti pieniniai viršutiniai kandžiai, bet tai nėra blogai. Kai kuriems vaikams dantukai išdygsta vėliau, pavyzdžiui, sergantiems rachitu, ūmiomis infekcinėmis ligomis, esant medžiagų apykaitos, virškinimo sutrikimams. Dantukai gali pasirodyti vėliau neišnešiotiems kūdikiams ar gimusiems mažo svorio.

Dantų dygimo bėdos

Dantų dygimą vaikai pergyvena nevienodai. Kai kuriems taip pasiseka, kad apie pirmąjį dantuką tėveliai sužino iš šaukštelio stuktelėjimo burnytėje. Mama greičiausiai pastebėjo, kad pastaruosius 1–2 mėnesius seilyčių tekėjo daugiau, kad vis dažniau burnytėje atsidurdavo pirštukai ir įvairūs daiktai. Bet visa tai yra natūralus kūdikio elgesys, ir jeigu mažylis gerai miega, valgo ir linksmai čiauškia, mama nė neįtars apie augantį dantuką.

Deja, taip sekasi ne daugeliui. Kūdikis ne tik pradeda labiau seilėtis, kiša viską į burnytę, bet ir pasidaro neramus ir irzlus, nes jam skauda dantenas. Nuo seilių parausta kūdikio smakriukas. Tada seiles reikia valyti gerai sugeriančia drėgmę servetėle ir tepti smakriuko odelę specialiu kremu.

Dygstant dantukams kilsteli temperatūra – maždaug iki 37 – 37,3 laipsnių, sutrinka miegas, sumažėja apetitas. Bet jeigu temperatūra pakyla iki 38 ir daugiau laipsnių, vaikas vemia ar viduriuoja, kalti ne dantukai. Tokį kūdikį nuvežkite pas gydytoją, nes tai yra infekcijos požymiai, o bet kurią ligą būtina laiku pradėti gydyti.

Kaip nuraminti skaudančias dantenas?

Pradėjus dygti dantukams, iš pradžių pasirodo kietoki iškilimai, kurių dydis ir forma atitinka būsimų pieninių dantų vainikus. Kalantis dantukams, pažeidžiamos dantenos, todėl jos patinsta, parausta ir skauda. Nuo nemalonių pojūčių mažylis stengiasi gelbėtis pats – kramto žaisliukus, trina dantenas pirštukais ir kumštukais. Mamai tereikia jam padėti.

Skaudančias dantenas nuramina šaltis, dantenų masažas ir skausmą malšinantys tepaliukai. Dygstančių dantukų skausmui mažinti tinka kramtukai, yra tokių, kurie duodami mažyliui atšaldyti. Kai kurie mažyliai mielai dantenas patrina atšaldytu šaukšteliu. Pamasažuoti dantenas galima silikoniniu antpirščiu, skirtu valyti pirmiesiems dantukams. Tiks ir nedidelis audinio gabalėlis, suvilgytas ramunėlių, mėtų arba medetkų nuoviru.

Vaistinėse galima įsigyti įvairių tepalų ar gelių, kurie nuramina sudirgusias dantenas. Tinkamiausi mažyliams tepalai, kurie pagaminti iš natūralių komponentų, be cukraus. Tepaliukai nuo dantenų skausmo veikia vietiškai ir nereikia vaikui duoti geriamųjų vaistų. Šiomis priemonėmis dantenos tepamos po valgio ir prieš miegą – tuomet ilgiau malšinamas skausmas.

 Kad dantukai augtų sveiki

Ką tik išdygusį dantuką jau reikia pradėti valyti. Iš pradžių tai darykite marlės ar medvilninio audinio gabalėliu po pusryčių ir prieš miegą.

Išdygus pirmiesiems dantukams, neduokite vaikui saldintos arbatos, atsisakykite naktinio žindymo, jeigu kūdikis normaliai priauga svorio. Užuot žindžiusi naktį kūdikiui pasiūlykite iš puodelio atsigerti vandens, nes naktinis valgymas, paskui neišvalius dantų, skatina ėduonį.

Pirmųjų kūdikio dantukų emaliui ypač kenkia vaisiai ir jų sultys. Mažas vaikas nemoka išskalauti burnos, o saldžioje aplinkoje sparčiai dauginasi dantis ardančios bakterijos. Seilės neutralizuoja į burną patekusias sultis gana ilgai – beveik valandą. Todėl kūdikiams ir mažiems vaikams patariama duoti sulčių per šiaudelį arba vandens. Po rūgščių sulčių mažyliui taip pat duokite atsigerti vandens, o jeigu atsisako, pieno ar mišinio.

Parengė Dalia Petrutytė

Dantų ėduonis yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį. Danties paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6–12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, nėra ganėtinai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės klampesnės, jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, antibakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atkuriančių pažeistą dantį.

Bakterijų keliai į vaiko burną

Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – didesnė koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.

Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.

Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto produkto, kurio jau atsikando kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš dygstant kūdikio dantims) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių ėduonies pavojus.

Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų dantų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.

Naktį pavojus didesnis

Mažų vaikų ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, danties emalyje padeda išlaikyti mineralus ir trukdo bakterijoms prie jo prisitvirtinti.  Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.

Tačiau ir dieninis maitinimas yra ne mažiau svarbus. Antrąjį kūdikio gyvenimo pusmetį, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti papildomą tirštą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.

Kodėl „buteliuko kariesas“?

„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmigdami ir prabudę naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters pienas, tačiau karvės piene yra ganėtinai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas kūdikių maistelis – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų. Dėl to, kad mišinyje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių pakaitalų natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandenyje ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.

Mamyčių pienas taip pat saldus…

Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelerius metus ir miega kartu su motina. Dantų ėduonies požymių beveik nerasta ir antropologų ištirtose priešistorėje gyvenusių žmonių kaukolėse.

Iš dalies taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat geras ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, dauguma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, pienas gali net remineralizuoti (atkurti) jau aptirpusį dantų emalį, suteikdamas jam kalcio ir fosforo. Bet daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina bakterijų Streptococcus mutans klestėjimą.

Žindomų vaikų ėduonis

Deja, tikrai pasitaiko. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!

Jau minėjau – ėduonį sukeliančių bakterijų namai yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti. Maždaug šešių mėnesių amžius, kai išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių valgymo pradžia. Prilipus maisto likučiams, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu jame yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau įsikurti mikrobams.

Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio ant dantų gali susidaryti apnašas.

Šiuolaikinė problema

Pasaulinė Sveikatos Organizacija, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu, rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, remdamiesi archeologų radiniais, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelerius metus, tačiau ankstyvo dantų gedimo požymių, tiriant tuomet gyvenusių žmonių kaukoles, beveik nerasta. Ir šiandien ėduonis nebūdingas laukinėse bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi po antrojo gimtadienio. Kokia tokio atsparumo paslaptis?

Senovėje laukiniai žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir aukščiausios rūšies miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…

Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus šepetukas nuvalo nuo danties paviršiaus po ankstesnio valgymo nepašalintas liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta, jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė, ypač dar ir pasaldinta.

Kaip apsaugoti mūsų vaikų dantukus?

Geriausia dar neišdygusių kūdikio dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno antiinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant.

Jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį tirštą maistą, dantukus būtina valyti. Ypač nakčiai. Kol dantukų nedaug ir jie su didokom tarpdantėm, galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą bent du kartus per dieną atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia rezultatas  – švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti. 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Gydymo galimybės ir problemos

Pasak „Papadent“ odontologijos klinikos vadovo, gyd. odontologo Tomo Stumbrio, visame pasaulyje vaikų dantų pažeidimų, liaudyje vadinamų „dantų skylėmis“, vis daugėja. Tai nulemia plati įvairovė priežasčių. Lietuva su šia problema susiduriančių šalių sąraše pirmauja, nes nėra tinkamos profilaktikos programos. Kasmet į odontologus kreipiasi vis daugiau tėvų, vedinų vaikais, kuriems pažeidimai išsivystė vos pirmoje ar antroje klasėje, jau nuolatiniuose dantyse. Pirminis pasirinkimas šioms problemoms išspręsti daugeliu atvejų yra dantų plombavimas. Plombavimas veiksmingas, kol ėduonies ertmė yra maža arba vidutinio dydžio. Anksti atlikus didelių ertmių plombavimą paprastomis plombomis jos negali užtikrinti ilgalaikio patvarumo bei ilgaamžiškumo, todėl greitai ima trupėti ir byrėti. O jeigu dėl pavėluoto gydymo iš nuolatinio danties turi būti pašalintas nervas, lieka labai didelis danties vainiko defektas, kurį praktiškai visada reikia atstatyti protezuojant, nes tik užplombavus toks dantis kur kas greičiau lūžta arba skyla išilgai, dėl ko reikalingas neišvengiamas šalinimas.

Problemų sprendimo būdai

Tais atvejais, kai vaikui danties gydymo metu turi būti šalinamas nervas, kai nepaisant seniau taikyto plombavimo ar kitų priežasčių dėl pažeidimo dantis ima trupėti ir skilinėti, galimas gydymo būdas yra protezavimas keramikiniais užklotais, arba tiesiog – keramikinėmis plombomis. Tokiu gydymo būdu yra atkuriamas danties vientisumas bei užtikrinama danties funkcija. Kadangi vaikams iki 18 metų formuojasi sąkandis, dantys keramikiniais užklotais dengiami po vieną. Šitaip sudaromos sąlygos fiziologiniam sąkandžio vystymuisi bei dantų padėties formavimuisi. Gydymo metu naudojamos keramikinės plombos yra gaminamos dantų laboratorijoje iš specialių, tam skirtų medžiagų. Jos išsiskiria savo patvarumu bei maksimalia įmanoma estetika. Likusi sveika danties dalis yra apsaugoma nuo lūžimo ar skilimo. Plombavimui naudojama keramika yra natūralios danties spalvos, vientisa bei neišsiskiria iš aplink esančių dantų. Vaikas ne tik gali saugiai valgyti, kalbėti, tačiau jo šypsena taip pat atrodo sveika bei natūrali. Tačiau dažnai vien protezavimo nepakanka, kai dantį tenka šalinti. Tokiu atveju naudojama implantacija , vietoj pašalinto danties sriegiamas implantas, kuris atstoja dirbtinę danties šaknį, ant jo tvirtinamas dantų vainikėlis. Teritorinė Ligonių kasa kompensuoja dantų implantaciją, bet tokiu atveju reikia žinoti, kad implantacija atliekama baigiant formuotis žandikaulio kaului, t.y. ne anksčiau nei 17 metų vaikui, anksčiau – tik išimtinais atvejais.

Ką reikia daryti?

Vaikų dantų gydymas, pasinaudojant protezavimu keramikinėmis plombomis, implantais ar vainikėliais išsiskiria tuo, kad jam gali būti taikomos finansinės lengvatos. Tam būtina gydymą planuoti tam tikra tvarka. Odontologijos klinikos „Papadent“ vadovas, gyd. odontologas Tomas Stumbrys teigia, kad procesas gali atrodyti sudėtingas, tačiau taip nėra ir rezultatas yra to vertas: „Jeigu vaikas iki 18 metų turi nuolatinius dantis ir jam jau yra gydyti dantų kanalai, arba yra labai didelės apimties plombų, vaiko dantų gydymui bus taikomos lengvatos. Iš Teritorinės ligonių kasos galima gauti iki 1 222,20 EUR kompensaciją vaikų dantų protezavimui, tad tikėtina, kad tėvams nieko nereikės mokėti už implantaciją ar gydymą. Pirmiausia reikia užsiregistruoti į nemokamą konsultaciją mūsų odontologijos klinikoje.“ Šis vizitas yra būtinas tam, kad gydytojai – odontologai galėtų atklikti pirminę apžiūrą. Tolimesnis žingsnis yra registracija priskirtoje poliklinikoje su siuntimu. Pateikus visus reikalingus dokumentus ir suderinus gydymą bei kompensavimą su Teritorine ligonių kasa, maždaug per 3 mėnesius reikia kreiptis į „Papadent“ kliniką, ir vaikui bus atliekamas dantų protezavimas. Taip užtikrinant ilgalaikį, patikimą vaiko gyvenimo kokybės bei šypsenos estetikos efektą.

Daugiau informacijos www.dantugydytojas.lt

Estetinės chirurgijos centro anesteziologas Erikas Užkurnys teigia, kad tokiais atvejais, kai atsiranda skausmingas pūlingas uždegimas, natūralu, jog vaikas nieko neprisileidžia. Tačiau gydyti būtina, nes bakterijos gali sukelti karščiavimą. Vėliau gali nukentėti ir nuolatiniai dantys. „Dideliam bailiukui klinikoje taikoma bendroji nejautra – taip vaikas išvengia papildomo streso, kai baimė yra didesnė net už patį skausmą“, – pasakoja specialistas. Anot anesteziologo, toks gydymo metodas pasirenkamas dažnai, jei vaiko dantys labai prasti ir tvarkyti reikia keletą jų arba vaikas bijo anksčiau patirtų nemalonių pojūčių. Bendra narkozė vaikų odontologijos kabinetuose atliekama vos keliose Lietuvos klinikose, mat procedūroje privalo dalyvauti anesteziologas.

Anesteziologas tikina, kad atminčiai narkozė neturi jokių pasekmių

Anesteziologas sako, kad mamos vengia narkozės, nes bijo, kad ji neigiamai paveiks vaiko sveikatą bei atmintį, tačiau tokios baimės nėra pagrįstos. „Narkozei taikomi trumpalaikio poveikio medikamentai, mieguistas vaikas paprastai išlieka iki valandos“, – sako anesteziologas E. Užkurnys.
Odontologai taiko dviejų būdų nejautrą – tai kaukinė arba medikamentinė anestezija. Pirmuoju atveju naudojamas inhaliacinis anestetikas yra labai lakus – tai reiškia, kad vaikas greitai pabunda, o vaistai pasišalina per plaučius. Bendrinės anestezijos metu skiriami trumpai veikiantys medikamentai (sutrinama tabletė), kurie taip pat pasišalina per kelias valandas.
„Bendrinė nejautra kenkia tiek pat, kiek ir įprasti vaistai. Vaikai su narkoze perrišinėjami 1-2 mėnesius gydant stiprius nudegimus – kad nepatirtų didelio skausmo ir streso. Ši narkozė nekenkia organizmui, o vaistai sukurti specialiai vaikams“, – sako E. Užkurnys. – „Jau po valandos mažasis pacientas gali valgyti, vykti į namus ir užsiimti mėgstamais žaidimais ir kitokia veikla.“

Baimę sukelia patirti nemalonumai

Odontologo kabineto kaip kankinimų kambario įvaizdis – jau praeityje. Šiandien daugelyje odontologijos kabinetų vaikai gydomi maloniau, lengviau, o ir odontologams į padeda įvairiausi triukai ir malonios staigmenos vaikams, pavyzdžiui, žaisliukai, plombų spalvos, animaciniai filmukai. Kai kurių vaikų galvose gimstančios baimės neretai yra pačių gimdytojų kaltė.
„Jokiu būdu negalima vaiko gąsdinti odontologu, neparodykite savo baimių, nežadėkite to, ko neišpildysite. Sėkmingai gydyti dantis įmanoma tik tuomet, kai bendradarbiauja visi – vaikas, tėvai ir odontologas,“ – sako Estetinės chirurgijos centro vaikų odontologė Sandra Žemgulytė.
Pasak specialistės, kartais tėvai namie prižada, jog dantų gydytojas nieko nedarys, o paaiškėja, kad dantis gydyti būtina skubiai. Tada gydytojui iškyla dilema – tesėti tėvelių pažadą ar ne.
Apsaugoti vaiką nuo streso galima lankantis pas odontologą profilaktiškai kas pusę metų, kad būtų laiku pastebėtas besivystantis ėduonis. Vizitas pas odontologą rekomenduojamas išdygus pirmiesiems dantukams.
Mažylio nerimą, ką darys gydytojas, psichologai rekomenduoja sumažinti žaidimu: pasikeisdami suvaidinkite „dantistą“ – vienas kitam patikrinkite ir suskaičiuokite dantukus.