MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Penkiametės Izabelės mama Dovilė Baranauskienė vietoj karjeros mėgstamame darbe pasirinko dukrelės priežiūrą ir ugdymą namuose. Taip nusprendė dėl vaiko gerovės, kad mergaitė augtų apsupta besąlygiškos meilės, vadovaujantis prieraišios tėvystės principais, atliepiant vaiko poreikius. Tėvai neišsiskiria su dukrele ir keliaudami – jie visur drauge. Tik ketvirtam šeimos nariui auksaspalviui retriveriui Toriui tenka palaukti sugrįžtančių namiškių.

Kaip ryžotės palikti darbą, kad galėtumėte namuose auginti dukrelę? Ar nebuvo gaila?

Gyvenime susidėlioju prioritetus, išsigryninu savo norus. Tuomet tikrai nesudėtinga darbą iš namų suderinti su vaiko auginimu. Žinau, kas dabar geriausia man ir mano šeimai. Permainos manęs negąsdina, todėl, gimus vaikui, atsidaviau motinystei.

Į darbą biure planavau grįžti po 3 mėnesių, bet negrįžau ir po 3-ejų metų. Sprendimus pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Jeigu kas nors man, karjeristei, pamišusiai dėl savo darbo, daugybės veiklų, būtų tai pasakę prieš gimstant dukrai, būčiau gardžiai pasijuokus. Dirbau labai mylimą darbą personalo ir rinkodaros vadove finansinėje įstaigoje, puikiame kolektyve. Bet tapus mama mano gyvenimo prioritetai pasikeitė. Liko graži patirtis.

Dėl savo sprendimų tik džiaugiuosi. Gimus vaikui, atsirado ilgai laukta ramybė ir pilnatvė. Išmokau neskubėti, nepavargti, atsisakyti, kas man nesvarbu ir nesukti dėl to galvos. Gyvenu harmonijoje, be didelio ankstesnio tempo, kai reikėjo lėkti, spėti, dalyvauti visur. Dabar man gera neskubėti ir tuo mėgaujuosi. Gera išjausti  akimirkas su vaiku. Raginu ir kitas mamas įsiklausyti į save, būtent jūs žinote geriausiai, ko reikia jums, ko reikia vaikui.

Iš kur semiatės žinių ugdymui? Juk mokytis daugelio dalykų reikia nuo mažumės?

Idėjų semiuosi iš kitų mamų, draugių, skaitau atitinkamas knygas, straipsnius. Kai domiesi, informacija pasiekiama vienu ar kitu būdu. Šiais laikais jos apstu, svarbu tik atsirinkti.  Man, turinčiai edukologijos bakalaurą, tai nesunku. Juokiuosi, kad tik tapusi mama, žinias, įgytas universitete, ir pritaikau praktikoje, nes iki tol niekada nedirbau mokytoja.

Mano visa darbinė patirtis finansiniame sektoriuje, o dabar mokau finansinio raštingumo savo dukrytę. Gerų praktikų patyriau ir išmokau studijuodama pagal  Erasmus programą Suomijoje. Man patinka skandinaviškas požiūris į vaikų ugdymą. Jei ir neturėčiau tokio išsilavinimo, idėjas reiktų tik išsirinkti. 

Namie ugdant vaiką man padeda rutina ir planavimas. Mokomės skaityti, rašyti, matematikos, darom įvairias kūrybines užduotis, sportuojame, muzikuojame, tyrinėjame. Viskas vyksta žaidimo principu ir su gera nuotaika, įkvėpimu. Būna dienų, kai tiesiog paklūstu vaiko norams, ir veikiame tai, ką nori ji, arba lekiame iš namų pramogauti. Myliu ir globoju savo vaiką, tikiu, kad moters pasiekimai ateityje, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, laimė dažnai priklauso nuo jos santykių su mama. Juk būtent šis ryšys dažniausiai ir padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime. 

Nuo kokio amžiaus dukrelė jau keliavo su jumis kartu ir kaip ji jaučiasi kelionėje, kitoje šalyje? Ką iš savo patirties galėtumėt patarti kitiems tėvams, besiruošiantiems keliauti su mažu vaiku?

Mes keliones mėgstanti šeima ir visada keliaujam su vaiku. Mūsų kelionės savarankiškos, pažintinės ir gan aktyvios, kiek tai įmanoma keliaujant su vaiku pagal jo amžių. Izabelės pirma kelionė nelabai ankstyva – vienerių metukų.

Iki 3-ejų metukų dukrelė skrydžių metu miegodavo. Vėliau susidūrėm su ausų skausmu. Man pačiai skraidant reikia vaistų nuo skausmo. Pasitarus su gydytoja, dukrytei prieš kylant irgi duodu sirupo nuo skausmo ir įpurškiu nosies lašų. Skrydžio metu Izabelė užsideda vaikiškas apsaugines ausines, geria vandenį, valgo. Tai tikrai apsaugo nuo skausmo. Lėktuve dukrytė spalvina knygeles, piešia, pasiimam kelioninį žaisliuką, žaidžiam žodžių žaidimą, turim įsirašę filmukų. 

Maršrutus susiplanuojam namuose, o jų laikymasis priklauso nuo situacijos, oro sąlygų ir pan. jau nuvykus. Planuodama kelionę visada žiūriu, ką įdomaus galima nuveikti su vaiku, ką pamatyti, pasiteirauju feisbuke tų miestų grupėse.

Kelionėse dukrytei viskas įdomu. Iki 4 metukų visada imdavome kelioninį vežimėlį, kad pavargusi galėtų pailsėti ir numigti, o mes dėl to nestabdytumėm savo kelionės. Dar ant vežimo ir kuprinę pasikabindavome – nereikia nešti. Vieni pliusai. Kai dukrytė buvo mažesnė, rinkdavausi maršrutus, kurie tinkami važiavimui su vežimėliu. O dabar imam paspirtuką: kiek važiuoja, kiek eina savo kojytėm.

Jeigu rezervuoju pietums ar vakarienei vietas restorane, būtinai pasižiūriu arba pasiteirauju, ar priima su vaikais. Sužiūriu vaikiškus renginius, koncertus ar spektaklius, nuperku iš anksto bilietus. Lankomės teatruose, muziejuose. Nemėgstu zoologijos sodų, bet Paryžiuje esantį labai rekomenduoju – didelė teritorija, dauguma gyvūnų gyvena po atviru dangumi – panašiai kaip laisvėje.

Tik viena kelionė buvo tingėjimui – Zakinto saloje Graikijoje, kai laiką leidome viešbučio teritorijoje ir pajūryje, o buvo tik kelios pažintinės išvykos. Visada keliaujam tam, kad kuo daugiau patirtume ir pamatytume. Visokios kelionės yra naudingos! Nes iš kiekvienos vaikas grįžta gerokai ūgtelėjęs visomis prasmėmis. Kol kas keliaujame tik po Europą, dažniausia kryptis – Italija. Ten važiuojame traukiniais, automobiliu ir daug einam pėsčiomis. Italijoje keliauti su vaiku šaunu: italai myli vaikus, gatvėje senjoros kviečia vakarienės, vaišina ledais.

Artėjant kelionei, visada patikrinu dokumentų galiojimo datas, peržiūriu skrydžių bendrovės bagažo taisykles, nes atsiranda pakeitimų. Prieš kelionę pasirūpinam visais įmanomais draudimais, kiekvienas turime ir  Europos sveikatos draudimo korteles. Visus skrydžiui reikalingus dokumentus laikau vienoje vietoje. Kol laukiam lėktuvo, apžiūrinėjam lėktuvus pro langą, aptariam artėjančią kelionę ir pan.

Visada imu kelioninę vaistinėlę, kurioje yra termometras, pincetas ir  keli būtiniausi vaistai: nuo skausmo ir temperatūros, gerklės perštėjimo, nuo pilvelio bėdų, savo rankinėje visada turiu vaistą nuo  alergijos, kremą nuo vabzdžių įkandimų ir pleistrų. Jeigu kažko prireiktų daugiau – nusiperku vietinėje vaistinėje.

Kaip ir kasdienybėje, taip ir kelionėje, svarbiausia, mano manymu, yra nusiteikimas ir suvokimas, kad viskas yra mūsų požiūrio klausimas.

Lagaminais neapsikraunam, išmokau susikrauti daiktus visai šeimai labai apgalvotai, bet būtinos gražios suknelės man ir dukrytei. Viena kuprinė skiriama daiktams, kurie reikalingi oro uoste ir skrydžio metu.

Tėvams patarčiau pasirūpinti kelioniniu naktipuodžiu. Turim kelioninį  sulankstomą naktipuodį, kuris „auga” su vaiku ir vienkartinių lengvų naktipuodžių. Jie nėra brangūs, paprasti naudoti, saugūs, telpa ir į kišenę, lengvai išlankstomi.

Į vaiko drabužio kišenę įdedu vizitinę, kurioje vieno iš tėvų kontaktai, vardas ir pavardė. Kai keliavau į Italiją viena su vaiku kalėdiniu laikotarpiu, striukės vidinėje pusėje prisiuvau etiketę su kontaktais. Nors Izabelė žino svarbiausius asmens duomenis, bet man taip ramiau. Žinoma, prieš kiekvieną kelionę svarbu aptarti su vaiku elgesio taisykles, viską išaiškinti, išsiaiškinti, ar ji žino, ką turėtų daryti, jeigu pasimestų, kaip elgtis oro uoste, lėktuve.

Izabelė puiki keliautoja, paskutinė kelionė buvo pernai gruodį iš Helsinkio į Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Kelionė buvo ilga ir pilna nuotykių: didelė pūga, elnių bandos pakelėje. Kasmet keliaujam į Italiją, ten malamės traukiniais ir automobiliu. Stengiamės, kad vaikas pažintų pasaulį ne tik iš knygų. Vis dar mūsuose vyrauja nuomonė, su ja susidūrėm ir mes, kad neverta imti vaiko į keliones: tai nepatogu, sunku, jis nieko neprisimins ir pan. Tačiau mums patinka keliauti kartu ir lengva! Taip, vaikas neprisimena pirmųjų savo kelionių, bet prisimenu jas aš, prisiminimai šildys visada, mes žiūrime kartu nuotraukas, vaizdo įrašus.

Ar dažnai dukrelė bendrauja su kitais vaikais, kur susiranda draugų?

Izabelė,  kaip ir aš, komunikabili asmenybė, draugų susiranda visur, kur nueina. Dukrelė turi savo mėgstamus žaidimų kambarius. Nuo ankstyvo amžiaus ji kartu su bendraamžiais lanko mokyklėles. Mums sekasi, nes Izabelę moko nuostabios mokytojos. Pradėjome nuo „Yamahos“, lankėme dailės ir keramikos mokyklą „Džiaugsmo ratas”, muzikinio ir kūrybinio ugdymo studiją „Džimba”. Izabelė nuolat šoka ir dainuoja.

Lankomės teatruose, muziejuose, parodose. Man svarbu, kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Lietuvoje esam buvę visuose vaikiškuose spektakliuose ir viename suaugusiųjų – balete „Bajederė“.  Lankėmės Milano teatre „La Scala”, Paryžiuje „Opera Garnier“.

Kaip jūsų namuose atsirado šuniukas – ne kiekvienam vaikui taip pasiseka? Ką manote, kodėl auginant vaiką verta turėti šuniuką?

Toris mūsų namuose atsirado dar prieš gimstant Izabelei. Aš, nors ir myliu gyvūnus, nesiruošiau turėti dar vieno po šuns netekties vaikystėje.

Mūsų šeimoje įvyko nelaimė – iškeliavo vyro mama, o Toris buvo jos šuo. Į mūsų namus atkeliavo jau suaugęs, didelis baltų pūkų kamuolys su charakteriu. Reikėjo laiko visiems susigyventi, susibičiuliauti. Kaip žinia, netekties skausmą patiria ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Tuo sunkiu laiku mes padėjome jam, jis – mums. Taip į mūsų gyvenimą atėjusios baltos letenytės pėduoja iki šiol. Šuo mūsų gyvenimui suteikė įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatino atrasti naujas kasdienybės spalvas. Tuo sunkiu laiku tai buvo terapija mums visiems.

Torio veislė auksaspalvis retriveris, mano nuomone, ideali vaikams: šuo, atrodo, visada šypsosi, jo šelmiškos ir gėrio pilnos akys, rodos, visada viską supranta, jis yra tikras džiaugsmo skleidėjas. Toris nėra vaiko žaislas, jis žaidimų draugas, visavertis šeimos narys. Žinoma, tam tikros ribos yra ir turi būti. Rūpesčių yra tik dėl Torio sveikatos. Jam jau 13 metų, o per pastaruosius dvejus metus jis patyrė ne vieną operaciją. Bet viskas išgyventa ir nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šuo suteikia mums kasdien. Norintys augintinio turi suprasti, kad tai didelė atsakomybė ir dar didesnė meilė.

Kai išvykstame atostogų, Toriu pasirūpina mūsų prosenelis arba kaimynas. Šunų viešbutis nepasiteisino, po jo Torį vežėme operuoti kojos. Šios veislės agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, yra nulinė. Jie yra bičiuliai, nori su visais draugauti. Izabelė su juo auga ir mokosi švelnumo, ištikimybės, atsakomybės. Žinoma, būna ir pykčių: vieną akimirką nepasidalija žaislais, o kitą jau dovanoja jam savuosius. Jis nuspalvina šeimos dienas savo šėliojimais ir, kaip kažkas pasakė, „leidžia ant savo uodegos suptis gražiausioms mūsų svajonėms“.

Papasakokite apie Izabelės dalyvavimą reklamose, kas paskatino? Kokios įsimintiniausios fotosesijos buvo? Turite daug gražių nuotraukų ir instagrame kuriate šeimos istorijos archyvą. Gal fotografija vieno iš jūsų hobis?

Pirmoji Izabelės fotosesija buvo 2–3 metukų – Lietuvos kūrėjų vaikiškų drabužių reklamai. Už pradžią esu dėkinga savo kursiokei Gintarei, parašiusiai žinutę apie atranką: „Dalyvaukit, tai kaip tik tavo Izabelei.” Niekada iki tol jokiose atrankose nedalyvaudavom. Atrinko. Buvo pirmas susitikimas po uždaros pandemijos. Visi išsiilgę bendravimo – jaudinausi, kaip pavyks.

Pavyko gerai! Vėliau apie atrankas parašydavo bičiuliai, agentūros. Dalyvavimas reklamose, fotosesijose ir filmavimuose Izabelei yra tarsi smagūs žaidimai, ji įsijaučia į vaidmenis. Smagus pasiruošimas, pats procesas ir, žinoma, rezultatas: turi gražių profesionaliai padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Taip pat mokosi finansinio raštingumo – pati planuoja, kaip išleis ar taupys savo uždirbtus pinigus.

Būtent filmavimo aikštelėse užsimezgė gražios draugystės. Jai patinka dėmesys, patinka save matyti reklaminiuose stenduose mieste ar per televizorių.  Man, kaip mamai, svarbu, kokia tai reklama, kokia reklamos žinutė, kaip jausis vaikas. Jeigu kyla abejonių, nedalyvaujam.

Įsiminė amerikietiškai rinkai skirta naujo kraujospūdžio matuoklio su programėle reklama. Izabelė dar ir dabar prisimena įdomių istorijų papasakojusį „netikrą“ senelį, su kuriuo dalyvavo filmavime. Dukrai paliko įspūdį draudimo bendrovės reklama, kur reikėjo ne tik nusifilmuoti, bet ir įrašyti reklamoje skambančią dainelę tikroje garso įrašų studijoje.

Man patinka grožis visur ir visada, taip pat ir gražios nuotraukos. Daug fotografuoju, mėgstu fiksuoti akimirkas. Neleidžiu prisiminimams tūnoti užslėptiems telefone ar kompiuteryje – spausdinuosi nuotraukas. Pildau fotoalbumus, puošiu namus gražiausių akimirkų vaizdais.

Jeigu nefotografuoju pati, žinau į ką galiu kreiptis. Turiu kelis mėgstamus fotografus ir žinau, kad rezultatas bus toks, kokio tikiuosi ir dar geresnis. Visai neseniai dukrytę pakvietė fotografuotis  su alpakomis. Esu dėkinga fotografui už nerealius jausmus ir tobulą rezultatą Žinoma, norint tobulų kadrų, reikia atsakingai pasiruošti: svarbus nusiteikimas, gera nuotaika, derantys drabužiai ir avalynė. 

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Dažnai ką tik mamomis tapusios moterys susigalvoja naujų veiklų monotoniško gyvenimo paįvairinimui arba tiesiog paskatina naujos patirtys. Kokia buvo jūsų verslo pradžia? Ką veikėte iki jo?

Iki Justo gimimo išbandžiau daug įvairių darbų: jau nuo 10 klasės vasaromis dirbau pardavėja mamos parduotuvėje, po mokyklos kelerius metus gyvenau Vilniuje, ten buvau pardavėja, apskaitininke, renginių organizatore. Keletui metų išvykau į Londoną ir dirbau moteriškų drabužių parduotuvėje. Šiuo metu esu labai laiminga atradusi sau mėgstamą veiklą ir jos nekeisčiau į jokią kitą.

Viskas prasidėjo gimus sūnui – nuo mezgimo ir nėrimo, net nežinau, kodėl susidomėjau šia veikla. Tada pamėgau siuvinėjimą kryželiu, iki išnaktų galėdavau sėdėti siuvinėdama tyloje. Manau, atsiradus vaikams, mamoms labai reikia pabūti vienom, su savo mintimis ir be pašalinių garsų – tas labai ramina ir paruošia kitai dienai.

Jūsų verslas prasidėjo nuo naujienos Lietuvoje – žindymo karolių. Dabar, atrodo, juos vadinate mamos karoliais. Kaip ryžotės šiam verslui?

Visuomet mėgau išbandyti naujus dalykus. Pirmuosius Justo gyvenimo metus praleidom Londone, tad siaubdavom vaikiškų prekių parduotuves: norėjosi išbandyti viską, kas nauja ir įdomu. Tada buvau girdėjusi apie papuošalus, kuriuos gali kramtyti vaikai, bet taip ir neįsigijau.
Pirmuosius žindymo (mamos) karolius nusipirkau gimus Mildai, galbūt turėdama mažą mergaitę panorau ir pati pasipuošti, jau nepamenu. Siunčiausi juos iš Amerikos, nes arčiau tuo metu neradau, tad ir šovė į galvą tokia mintis – gaminti pačiai.

Kokia jūsų žindymo patirtis, gal ji turėjo įtakos verslo pasirinkimui?

Deja, mano žindymo patirtis nėra labai smagi ir ilga. Ilgai vengiau šios temos, nes jaučiau gėdą ir kaltę, jog nepavyko maitinti vaikučių pačiai, bet vaikams paaugus tai pasimiršo. Atsisakyti žindymo nebuvo mano pačios pasirinkimas, tiesiog taip buvo lemta.

Labai palaikau mamas, kurios žindo pačios, bet nesmerkiu ir tų, kurios pasirenka kitą kelią. Pastebėjau, kad kai kurios žindančios mamos išreiškia neapykantą ir smerkia maitinančias iš buteliukų. Tai, mano manymu, yra labai negražu. Visos mes žinome, kas geriausia būtent mūsų vaikams, atsižvelgiant į mūsų pačių gyvenimo būdą ir galimybes.

Kaip sekėsi iš pradžių, ar greitai pavyko sudominti mamas nauju papuošalu?

Pradžia nebuvo labai sėkminga – to ir nesitikėjau. Pirmieji metai buvo labiau skirti savo gaminių tobulinimui, geriausių medžiagų paieškai. Naujiena mamas domino ir pirkėjų sulaukdavau vis daugiau, tada pradėjau plėsti asortimentą ir pasiūliau kramtukus, čiulptuko laikiklius. Šiuo metu prekiauju ne tik savo gaminiais, bet ir kitais naudingais kūdikiui daiktais: čiulptukais, merliukais, lavinamaisiais stoveliais ir kt.

Papasakokite, kam tie karoliai labiau pritaikyti – mamos puošmenai, ar kūdikiui? Ir kuo šie papuošalai ypatingi?

Žindymo arba mamos karoliai yra papuošalas mamai, kurį vaikas gali kramsnoti, kai juos nešioja mama. Žindymo karoliai pagaminti iš natūralių medžiagų, ir mamai nereikės baimintis, kad kūdikis įsikiš juos į burnytę. Jokiu būdu negalima jų užkabinti vaikučiams ant kaklo, nes tai tikrai nėra saugu. Kai mama maitina mažylį, jis dažnai tampo plaukus, žnaibosi, kiša pirštus mamai į burną – tada ir ateina į pagalbą žindymo karoliai. Nors pasiteisina ne visoms mamoms (nes kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi savų pomėgių), bet dauguma tikrai džiaugiasi įsigijusios.

Kaip sekėsi derinti verslą ir motinystę?

Nuo pat verslo pradžios dirbau tik vakarais, kai vaikai miegodavo. Dažnai mano darbas baigdavosi 24 val. ir vėliau. Pradėjus vaikams lankyti darželį ir mokyklą, atrodo, palengvėjo, bet prekyba augo, užsakymus pakuoti dienomis nebesuspėdavau, tad ir iki šių dienų dažnai dirbu naktimis.

Padeda tai, jog dirbu namuose, nes visada esu pasiekiama vaikams: jei reikia pagalbos sprendžiant užduotis, atėjo laikas pietauti ar tiesiog norisi apsikabinti.

Labai džiaugiuosi, kad vyras visuomet palaikė mano veiklą ir noriai padeda. Kartais atsiranda vyriškų darbų, pavyzdžiui, reikia pragręžti, sukalti. Prieš porą metų namuose įsirengiau atskirą darbo kambarį, kurio be vyro pagalbos tikrai šiandien neturėčiau. Dažnai kyla naujų idėjų dėl gaminių, kurias jis man padeda įgyvendinti. Paprastai užtenka tik manęs išklausyti, padiskutuoti, ir atsakymas ateina savaime.

Kaip pasikeitė gyvenimas ir veikla paūgėjus vaikučiams?

Mano vaikai gana savarankiški, ryte atsikėlę patys papusryčiauja, kartais ir mus su vyru pusryčiais į lovą palepina. Labai noriai man padeda dirbti, jei reikia kažką pakarpyti, paklijuoti ar surūšiuoti. Metų gale visuomet darau inventorizaciją, taigi praėjusiais metais vaikai padėjo suskaičiuoti visas žaliavas, o jų turiu tikrai nemažai.

Vaikai visuomet būdavo pirmieji, kurie išbandydavo naujoves – ar tai būtų karoliai, ar kramtukai. Net ir Justas mielai vaikščiodavo su karoliais, kuriuos padarė mama, tik spalvas reikėdavo parinkti berniukiškas. Gavusi naujas prekes visuomet parodau vaikams, paklausiu, ką jie mano. Vaikiškos įžvalgos dažnai atskleidžia įdomių dalykų, apie kuriuos suaugusieji net nepagalvotų.

Norėčiau paskatinti mamas nebijoti pradėti savo veiklos: jei turite viziją ir tikite ja – išdrįskite žengti lemtingą žingsnį. Mes, moterys, dažnai esam šimtus kartų sumanesnės ir stipresnės už vyrus, į viską žvelgiame kitomis akimis, suprantam ir jaučiam kitas mamas. Ir visuomet užsibrėžkite didesnius tikslus, negu tikite, kad galite įvykdyti, – tai skatins tobulėti ir visuomet judėti pirmyn.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
Fotografavo Mile.fotografija

Jūs sėkmingai dirbanti moteris, turite šeimą, auginate dukrą, atrodytų, nieko netrūksta… Kodėl gi panorote globoti vaiką, kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Globoti vaiką paskatino asmeninė patirtis. Augau sudėtingoje asocialioje šeimoje, kurioje maži vieni kitus auginome. Mokykloje mokytojai tyčiojosi iš mūsų. Empatija buvo jiems svetima, kaip ir supratimas ar įsigilinimas į vaikų emocijas. Nepaisant tikrai sunkios vaikystės užaugau geru žmogumi, sukūriau šeimą, dirbu mylimą darbą ir jis man puikiai sekasi. Visada kirbėjo mintis padėti panašaus likimo vaikams ir įrodyti pasauliui dar kartą, kad nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis prasideda žmogaus gyvenimas, kiekvienas gali būti laimingas ir sėkmingas ateityje.

Džiaugiuosi, kad yra galimybė padėti probleminėse šeimose augantiems vaikams ir parodyti kitokį gyvenimą. Noriu tokiems vaikams padėti, patarti, kaip nesuklysti ir nepasirinkti tokio gyvenimo būdo kaip biologinių tėvų. Pasikalbėti apie pamokas, valią, motyvaciją ir svajones. Papasakoti savo sėkmės istoriją, kad viskas įmanoma, kada tiki. Globoti pasirinkau ne dėl to, kad kažko trūko, – norėjau padėti. Dabar mūsų namuose gyvena berniukas, kuris gerai mokosi ir džiugina.

Ar lengva buvo apsispręsti, nekamavo dvejonės?

Ilgai nedvejojau. Esu toks žmogus, kad jei nusprendžiu, tai ilgai nebesvarstau. Gerokai anksčiau teko matyti kaimo žmones, kurie vasarą pasiimdavo globoti vaikus, bet jiems nerūpėjo vaikučių gerovė – reikėjo pagalbininkų ūkio darbams. Jau tada sau pasakiau, kad atsiradus galimybei globosiu vaiką ir juo rūpinsiuosi kaip savu.

Laikui bėgant dukrytė augo ir mačiau, kad jai būtų linksma turėti sesę ar brolį. Taip atsitiko, kad likimas mums atsiuntė berniuką. Labai gražų ir net šiek tiek panašų į mane. Esu laiminga ir šiuo metu siekiame jo nuolatinės globos.

Kaip reagavo į jūsų apsisprendimą dukra, vyras?

Tai nebuvo mano vienos sprendimas. Svarstėme apie vaiko globą visa šeima, visi ir priėmėme šį sprendimą. Tokiu atveju būtinas šeimos palaikymas ir pritarimas. Svarbu visiems to norėti, nes kitaip, susidūrus su pirmaisiais sunkumais, užvaldys noras viską mesti. Reikia suprasti, kad privaloma išlaikyti santykių harmoniją šeimoje. Turi būti laimingas ne tik naujasis šeimos narys, bet ir senbuviai, – dėmesio turi užtekti visiems.

Kaip dukrelė priėmė naująjį šeimos narį? Kaip sutaria, ar nepavydi jūsų dėmesio, kurį dabar dalinate per pusę?

Su globotiniu gyvename pusantrų metų, per kuriuos buvo visko – kaip ir visose šeimose. Pradžioje dukra pavydėjo dėmesio, pavydėjo, kad vadina mama, bet tai natūralu. Ir dabar apsipyksta, bet netrūksta nuostabių akimirkų, kada žaidžia, apsikabina, džiaugiasi. Kažko neįprasto ar labai išskirtinio nėra – esame normali šeima. Visuomenėje gajus mitas, kad globojamas vaikas apverčia visą šeimos gyvenimą aukštyn kojom. Iš tiesų, globa nuo biologinio vaiko atsiradimo beveik nesiskiria. Atsiranda naujas šeimos narys, prie kurio poreikių reikia priprasti visiems, bet ilgainiui net neįsivaizduoji, kaip galėjai gyventi be jo.

Kaip jautėsi berniukas jūsų namuose iš pradžių, ar jam nebuvo sunku prisitaikyti? Su kokiomis problemomis susidūrėte?

Jau pirmomis akimirkomis tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys. Jaučiu, kad jam esu autoritetas, jis manęs klauso ir gerbia. Pirmieji mėnesiai berniukui buvo nelengvi. Jis turėjo daug baimių, kurias laikui bėgant nugalėjome. Žiūriu į jį dabar ir negaliu patikėti, koks jis buvo globos pradžioje. Dabar šalia manęs linksmas, kiek padūkęs, bet visada laimingas vaikas. Negaliu patikėti, kad dar visai neseniai neužmigdavo be šviesos ir prie atviro lango, kamavo vienatvės fobija, kad niekada neduodavo rankos, nes taip jį tempė skriausti. Vaiko pokyčiai – tai didžiausia varomoji jėga ir atlygis.

Koks buvo aplinkinių požiūris, sužinojus, kad jūsų šeimoje auga globojamas vaikas?

Pačioje globos pradžioje aplinkiniai, kaip ir dažniausiai gyvenime būna, labiau bijojo už mus pačius. Daugumai sunku įsivaizduoti, kaip galima priimti svetimą vaiką į savo namus. Lietuvoje žmonės dar įpratę visiems kabinti etiketes – globojamas vaikas būna kitoks iškart, net jo nepažįstant. Labai nuvylė švietimo įstaigų darbuotojų požiūris. Čia globojamas vaikas vis dar antrarūšis. Kartais išgirstu net replikų, kad rūpinuosi juo per daug, nes tai nėra mano vaikas. Taip pat matau, kad jis stebimas per padidinamąjį stiklą. Pavyzdžiui, klasėje yra daugiau taisyklėms kartais nusižengiančių vaikų, bet mokytojai jiems atlaidesni nei mūsų berniukui.

Iš kitos pusės, matau, kad visuomenė auga, keičiasi ir dalies jos požiūris. Tikrai sutinkame žmonių, kurie didžiuojasi mūsų šeima, negaili gerų žodžių ir net patys pradeda svarstyti apie vaiko globą.

Kaip berniukas pasikeitė gyvendamas jūsų šeimoje?

Globojame berniuką jau pusantrų metų. Per visą tą laikotarpį biologiniai tėvai nei kartą nepanoro jo aplankyti. Labai dėl to gaila, nes vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotojai deda dideles pastangas išlaikyti globojamo vaiko ir jo biologinės šeimos ryšį. Sudarytos visos sąlygos, kad tėvai išspręstų savo problemas ir vaikas sugrįžtų pas juos. Deja, atsitinka taip, kad jie to nedaro. Taip yra ir mūsų atveju, todėl siekiame nuolatinės globos.

Džiaugiamės kiekvienu berniuko žingsniu į priekį. Pradžioje vaikas žiauriai skriausdavo gyvūnus: norėdavo juos sutrypti, smaugti, dusinti. Po ilgų pokalbių jo elgesys su už save silpnesniais pasikeitė kardinaliai. Anksčiau berniuko patiriama agresija pasitraukė ir jis tapo žymiai švelnesnis. Dabar jis prašo pavedžioti šuniukus kartu su mano dukra. Berniukas noriai padeda namuose, mokosi skaičiuoti ir skaityti. Smagu, kad globotinis po truputį atsikrato visų baimių ir pradeda gyventi normalų vaiko gyvenimą.

Kokie nūdienos stereotipai, kalbant apie globą, labiausiai skaudina?

Labiausiai skaudina išankstinis nusistatymas. Tarsi tas bejėgis vaikas būtų dėl savo problemų kaltas pats. Tarsi jis būtų didžiausia nelaimė. Stebina atsiribojimas ir nenoras padėti. Pati iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai yra vaikai. Jų visų elgesys priklauso nuo aplinkos, kuri jį formuoja. Net ir pagal mokslininkų tyrimus, genetika čia vaidina itin menką vaidmenį. Visi vaikai, nepriklausomai, ar jie auga savo biologinėse, ar globėjų šeimose, yra tarsi tušti indai ir viskas priklauso nuo to, kaip juos užpildome mes. Mes – tai ne tik tėvai ar globėjai, bet ir mokytojai, socialiniai darbuotojai, bendraklasiai, jų tėvai – visa aplinka.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

ŽIEMOS LIGOS. Iš kur vaikui pasisemti stiprybės, kai puola peršalimo ligos? Apie kosulį, padedantį vaikui greičiau pasveikti. Ar mokate atskirti  gripą nuo peršalimo? Tinkamai gydomas bronchitas nepadarys didelės žalos.

VAISTINĖLĖ. Kaip padėti tonzilito kamuojamam vaikui? Vėjaraupiai vaikui nepavojingi, bet ar visada?

KŪDIKIS. Sveikas kūdikio žarnynas – neįgyvendinama svajonė? Ar tikrai?

NAMAI. Renkamės geriausią čiužinį.

PATARIMAI MAMAI. Pokalbiai su dukra apie brendimą ir mėnesines. Ką daryti, jeigu nėštumo metu užkietėja viduriai? Kūnas, kuriuo esi patenkinta – be kankinamų dietų.  Neringos Gorelės pratimai, kurie padailins figūrą. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas. Žindymas – naudingas ne tik kūdikiui, bet ir mamai.        

ATSISIŲSTI LEIDINĮ GALIMA ČIA:
„Mama ir vaikas” 2015 metų žiema

Kita vertus, iš šalies gauta informacija gali būti netiksli, nepilna ir ne visiškai mergaitei suprantama. Svarbiausia, kad visi šie šaltiniai nesuteiks paauglei psichologinės ir emocinės paramos, neapsaugos nuo baimių. Todėl apie laukiančius pokyčius geriausia išgirsti iš artimo žmogaus, o kas gali būti arčiau negu mama. Ne mažiau negu žinios mergaitei būtinas artimo žmogaus palaikymas. Mama iš savo patirties paaiškins dukrai apie šiuos intymius dalykėlius, patars ir atsakys į visus klausimus.

Kada laikas pradėti rimtus moteriškus pokalbius?

Atrodytų, dar vakar jūs dukrelei buvote didžiausias autoritetas, mielai drauge leidote laiką, o bene įdomiausias jos užsiėmimas buvo pasipuikuoti mamos suknele ar įsispirti į jos aukštakulnius. Dabar mergaitės pomėgiai visiškai kitokie, o ir elgesys tapo tipišku maištaujančio paauglio pavyzdžiu. Ji pasidarė uždara, užgauli, dirgli, nuotaikos nuolat kinta. Mamai šiuo periodu iškyla nelengvas galvosūkis – kaip neprarasti ryšio su dukra ir išlikti jai geriausia drauge ir patarėja.

Lytinis brendimas – mergaitei sunkus periodas, o prasideda jis dar gerokai prieš pasirodant pirmosioms mėnesinėms – maždaug aštuonerių-dešimties ir trunka keletą metų. Mergaitė ištįsta ir priauga svorio, šiuo periodu kiaušidėse pradeda bręsti folikulai, gali atsirasti balkšvų makšties išskyrų. Mergaitei svarbu žinoti apie jos laukiančius šiuos kūno pokyčius.

Todėl ginekologai siūlo mamai pakalbinti dukrą šiomis temomis iš anksto – dar prieš mėnesinių pradžią. Juo labiau, kad jos prasideda ne visoms to paties amžiaus – vienoms 11-12 metų, kitoms – 13-14. Be to, stambesnėms mergaitėms mėnesinės gali ateiti greičiau, o lieknesnėms – vėliau, turi įtakos ir genai. Taigi paruošti dukrą naujam gyvenimo etapui derėtų iš anksto, pamažu, suteikiant vis daugiau ir išsamesnės informacijos apie moters organizmo ypatumus, krūtų formavimąsi, kitus pokyčius ir artėjančias mėnesines.

Apie viską atvirai

Šiam intymiam pokalbiui raskite tinkamą progą, kai mergaitė gerai nusiteikusi, pradėkite pokalbį ramioje vietoje, kur niekas jums nesutrukdys. Priverstinis pokalbis nebus nuoširdus – jis turi išplaukti iš jūsų artimų santykių ir abiejų noro. Apie viską kalbėkite atvirai, be jokių užuominų ir nutylėjimų, kad dukrai būtų aišku. Pasistenkite išsiaiškinti, ką ji jau žino, o jeigu ką nors įsivaizduoja klaidingai, paaiškinkite tikrąją situaciją. Jeigu bandysite nutylėti kai kuriuos dalykus, išsisukti nuo kai kurių temų, mergaitė kitą kartą drovėsis jūsų paklausti apie tai, kas tam tikru gyvenimo momentu jai labiausiai rūpės. Kalbėdama apie intymius moteriškus dalykus, stenkitės pati nesijausti nejaukiai, tuomet ir dukrai bus paprasčiau. Lytinį brendimą, vyro ir moters santykius, ateityje laukiančią motinystę ji turėtų suvokti kaip natūralius dalykus, apie kuriuos nėra gėda kalbėti su mama. Paskatinkite dukrą užduoti jums klausimus. Juk pati ne per seniausiai buvote paauglė ir greičiausiai prisimenate, ką tuomet labiausiai norėjote sužinoti.

Pirmųjų pokalbių metu neperkraukite dukros informacija – nušvieskite tik esminius dalykus, nevarginkite jos išsamiais aiškinimais. Prie šios temos geriausia grįžti nuolat, kai tik jausite, kad to reikia arba dukra pati pradės pokalbį. Mergaitė turi žinoti, kad prireikus visada gali kreiptis į jus – kas gi geriau paaiškins, patars, pagaliau – paguos, negu mama.

Pasakodama apie mėnesines, dukrai prieinama kalba bandykite paaiškinti, kodėl jos atsiranda, kad tai pirmieji jos žingsniai į suaugusios moters pasaulį. Ji būtinai turi sužinoti apie visus mėnesinių keliamus nemalonumus: pilvo skausmą, pykinimą, galvos svaigimą – vadinamąjį priešmenstruacinį sindromą. Perspėkite mergaitę, kad ją gali užklupti nuovargis, dirglumas, prasta nuotaika – tų dienų palydovai, kurie greitai dingsta. Kalbėkite apie tai kaip apie natūralius reiškinius, susijusius su moters fiziologija, apie tai, ką galime padaryti, kad būtų lengviau. Mergaitei reikėtų paaiškinti ir tai, kad mėnesinės prasideda ne visoms to paties amžiaus, o iš pradžių ciklai gali būti nevienodi – jos gali kartotis rečiau negu kas mėnesį ir trukti neilgai. Ji turi žinoti, kad tai natūralu ir dėl to baimintis nereikia.

Apie higieną ir įklotus

Kalbėdamos apie šias moteriškas problemas, nepamirškite papasakoti apie higieną. Paaiškinkite, kad mėnesinių dienomis geriau praustis po dušu, o ne mirkti vonioje. Intymios vietos prausiamos ne rečiau kaip du kartus per dieną – ryte ir vakare, apsiprausti būtų gerai ir dar sykį dienos viduryje, o geriausia tai daryti specialiu intymios higienos prausikliu. Mėnesinių dienomis vertėtų atsisakyti maudynių jūroje, ežere ar baseine, nes galima pasigauti bakterijų ir susirgti kuria nors ginekologine liga.

Paauglei bus įdomu sužinoti ir apie higieninius įklotus, kurie tinka tam tikru momentu. Paaiškinkite, kad jie turi būti laidūs orui, natūralių medžiagų, nes odai reikia kvėpuoti, o netinkami gali sukelti perštėjimą, oda gali parausti, niežėti. Be to, higieniniai įklotai turi gerai sugerti kraują ir slopinti kvapą, kad mergaitė nesibaimintų visose situacijose. Tik nederėtų rinktis prikvėpintų cheminėmis medžiagomis, kurios gali dirginti odą. Parodykite mergaitei savo naudojamus įklotus, paaiškinkite, kodėl tokius pasirinkote ir pasitarkite, kokie įklotai jai būtų patogesni ir malonesni. Mergaitė turėtų žinoti, kad higieninius įklotus reikia keisti kas kelias valandas. Kai jau mėnesinės prasidės, galėsite drauge išsirinkti dukrai tinkamiausius.

Specialiai paauglėms skirtus įklotus sukūrusi, Mama ir Gentle Day® prekės ženklo įkūrėja Vilmantė Markevičienė sako, kad šiai naujovei ją paskatino paauglė dukra. „Jos pagalbos ir patarimų dėka gimė paketų dizainas, kuris pateisintų tiek mergaičių, tiek ir jų mamų lūkesčius, – pasakoja Vilmantė. – Šios linijos paketai yra siauresni ir mažesni, labai ploni ir švelnūs, pritaikyti lengvesnėms menstruacijoms, gražiose spalvingose pakuotėse. Kurdama šią liniją norėjau paskatinti mamas artimiau bendrauti su dukromis apie brendimą, menstruacijas ir intymią higieną, taip pat padrąsinti mergaites nebijoti pačioms užduoti rūpimus klausimus mamoms. Tikiuosi, kad ši linija bus puiki dingstis pradėti tokį pokalbį.“

Kiekviena mama jaučia dukros nuotaikos svyravimus, kitas paauglystės pokyčių išraiškas, pagaliau – kada mergaitei ypatingai reikia artimiausio žmogaus palaikymo. Kiekviena mama gerai pažįsta savo dukrą ir tikrai ras progą pradėti pokalbį apie artėjančią moteriškumo pradžią, ji geriausiai žino, kuri situacija nuteiks palankiausiai.

Undinė Gilė

Judėjimas vaikui – gyvenimo būdas. Atrodo, kad mažyliai nuolat mankštinasi – ramiai nusėdėti vienoje vietoje – sudėtinga užduotis. Taigi drabužėliai neturi varžyti judesių. Apie vaikiškų drabužėlių grožį ir funkcionalumą kalbamės su „Modi du“ drabužių dizainere Diana Vapsviene.

Ko gero, Jūsų darbužiams turi įtakos sportas, kuris daug metų buvo jūsų gyvenimo dalis?

Prieš dešimt metų buvau sportininkė – dziudo imtynininkė, bet nepasakyčiau, kad mano drabužių kūrybą veikia praeitis. Sportas labiau išugdė dabartinį mano charakterį. Esu kantri, užsispyrusi ir ištverminga, o šis bruožas puikiai dera su kūryba ir verslu. Žinoma, kad judėjimas – visų vaikų gyvenimo būdas. Taigi kurdama rūbus, pirmiausiai stengiuosi, kad vaikai nesijaustų suvaržyti. Mano manymu, patogus rūbelis vaikui suteikia daugiau judėjimo laisvės, o stilius – džiaugsmas mamos akims.

Esate mama, kokiais drabužiais rengiate savo dukrelę ir kaip formuojate jos skonį? Juk aprengti dukrą daug sunkiau negu sūnų, jai reikia daugiau – drabužių, ir įvairiausių priedų, puošmenų.

Tai ir yra visa mano kūrybos ir verslo pradžios paslaptis. Kurti pradėjau tik tada, kai tapau mama. Motinystė ir daug kitų gražių jausmų mane įkvėpė imtis šio darbo. Kai dukrelė ūgtelėjo, susidūrėme su problemėle, kaip aprengti vaiką kokybiškais ir, žinoma, stilingais rūbeliais. Tuo metu tokių drabužių buvo tikrai mažai. Dabar dukrelę rengiu tik savo sukurtais rūbeliais, o jau papuošalai, lankeliai – dažniausiai tėčio rūpestis. Dukra nuolat stebi savo mamos išvaizdą, ir visais įmanomais būdais stengiasi būti į ją panaši. Mano dukrytei taip pat mamos požiūris į rūbus – pats tobuliausias. Žinoma, visos mergaitės išgyvena rožinį periodą, bet mūsiškis buvo labai trumpas.

Galbūt iš dukros semiatės idėjų savo modeliams. Kokios mažyliui patogaus ir patrauklaus drabužio savybės?

Dukra ne kartą man pateikė idėjų. Tad visos pūstos suknelės – mano dukrytės norai. Visada stebiu savo vaiko judesius, žaidimus, šokius, dainas ir dažnai kyla naujų idėjų. Taip sukūriau ne vieną modeliuką. Tad ne vienas mūsų vaikiškas rūbelis turi pavadinimą: šokėjo kelnės, dirigento švarkelis ir t.t. Tai reiškia, kad modelis gimė būtent tuo metu.

Visos mamos žino, kad vaikiškiems drabužėliams tinkamiausi natūralūs, minkšti audiniai. Kokias medžiagas renkatės Jūs?

Niekada nesiskelbėme, kad esame ekologiški ir žali, bet medžiagas atsirenkame labai atsakingai. Ir vaikams, ir suaugusiems dažniausiai siuvame iš tų pačių audinių. Manau, kad drabužio audinys vienodai svarbus ir tėveliams, ir vaikams. Pripažįstu sveikus ir natūralius audinius, labai retai mano drabužio audinyje yra šiek tiek poliesterio. Visi arti kūnelio dėvimi drabužėliai tik iš medvilnės, o neseniai pasiuvome marškinėlius vaikams ir suaugusiesiems iš ekologiškos medvilnės.

Mažas pypliukas darželyje jau turi pats apsirengti. Šaunu, kai kelnytes, sijonėlį ar džemperiuką patogu užsegti. Kokios „Modi du“ drabužėlių savybės jam padeda?

Stebėdama labai savarankišką dukrytę, atsižvelgiu į tai, kad vaikas galėtų apsirengti ir nusivilkti rūbelį pats. Stengiamės pasirinkti patogius megztukų užsegimus. Vaikas vaikui nelygus, kad ir dydis ar amžius vienodas. Vienas turi didesnį pilvelį, kitas visai jo neturi. Kad skirtingo sudėjimo vaikai galėtų dėvėti mūsų kelnytes, ties juosmeniu veriame reguliuojamas virveles.

Pasirinkote vienodo stiliaus kelnes – su nuleistu prarėžiu. Ar mamos jas mielai mūvi?

Šiandien siuvame įvairaus kirpimo kelnes. Aš moteris, ir puikiai suprantu, kad tokio kirpimo kelnės ne visur tinka. Esame labai universalūs, ir jau pasiūlėme ne vieną taisyklingų formų kelnių modelį, bet kitokio kirpimo nei klasika.

Daugelis „Modi du“ drabužėlių universalūs – ir berniukams, ir mergaitėms. Tai praktiška?

Labai dažnai mamos skundžiasi, kad berniukams gražių drabužėlių gerokai mažiau negu mergaitėms. Šis mamyčių požiūris pastūmėjo siūti universalius rūbelius. Tai padaryti nebuvo sunku, nes niekada nesirinkau ryškių rožinių audinių. Visos mūsų audinių spalvos universalios, tad tokias pačias kelnes: be blizgučių ir gėlyčių, galime siūti visiems.

Ar pasiteisino idėja aprengti vaiką, mamą ir tėtį. Ar dažnai įgyvendinate šią idėją jūs?

Mes – visi trys šeimos nariai esame visada susiderinę. Mano kūrybos braižas lengvai atpažįstamas. Jeigu tėtis, mama ir vaikas apsirengę skirtingom kelnėm bet visos jos iš „Modi du“, jie atrodo kaip stipri, vieninga komanda.

Kalbėjosi Ieva Grabauskienė