MAMŲ ISTORIJOS.

PAVASARIO LIGOS.  Paprasti būdai stiprinti vaiko sveikatą. Gerklės skausmas – daugelio ligų pranašas. Kaip išgyventi pavasarį alergiškam žmogui?

VAISTINĖLĖ. Įveikti ligą padės inhaliacijos. Žarnyną užpuolė virusai – nepamirškite probiotikų.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Trumparegystė progresuoja šuoliais. Ką daryti? Vaikui skauda pilvą? Gali būti, kad kaltas stresas.

KĄ VALGOME? Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Ką daryti, jeigu vaikas nevalgo? Ar netoleruojant laktozės būtina atsisakyti pieno 

MAMYTĖ. Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana. Gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė K. Tarnauskienė Kai kyla nerimas, ar saugu žindyti nėštumo metu.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Per pastaruosius 10 metų, prieš kuriuos kalbėjomės, jūsų gyvenime įvyko daug pokyčių.  Sukūrėte naują šeimą ir trijų dukrelių karaliją papildė dar du vyro sūnūs. Koks buvo didžiausias iššūkis prisitaikant prie naujos gausios šeimos?

Pokyčių įvyko daug: nauja šeima, kraustymasis į kitą miestą, prisitaikymas prie kitokios tvarkos ir reikalavimų ugdymo įstaigose… Dukrytėms šie kardinalūs pokyčiai, turbūt, ir sukėlė daugiausiai streso. Viskas nauja, svetima, kitaip… Šiuo metu, kai jau viskas pagaliau susidėliojo, net gera prisiminti tuos žaibiškus pokyčius.

Sprendimą gyventi po vienu stogu nulėmė Aloyzo tėčio žodžiai: „Aš nenoriu būti tėčiu tik per atstumą, noriu kasdien matyti, kaip auga mano vaikas.“ Robertas buvo įsitikinęs, kad mes stiprūs, kad kartu įveiksime visas kliūtis ir būsime laimingi visi drauge. Tai suteikė ryžto, drąsos bei stiprino norą viską pakeisti. Visada priimdavau sprendimus viena, tačiau jo tvirtas apsisprendimas būti kartu suteikė pasitikėjimo man ir mano dukrelėms. Savo vaikus naujam gyvenimui ruošėme kiekvienas atskirai. Buvo daug kalbėta, buvo ir ašarų, nes tėveliai (seneliai) nebegalės kasdien matyti dukros, anūkių, o dar kur mergaičių draugai, mylimi mokytojai…

Labai greitai prisitaikėme vieni prie kitų. Aloyzo gimimas visiškai pakeitė mūsų gyvenimą. Nėštumas pralėkė taip greitai, jog net nespėjau juo pasidžiaugti. Tai laikotarpis, kupinas skubėjimo, dokumentų tvarkymo, baldų pirkimo bei kitų svarbių reikalų besirengiant naujajai pradžiai. Bendra veikla, problemų sprendimas, pasiruošimas pasitikti mažąjį stebuklą dar labiau visus suartino ir suvienijo. Visi jau suaugę,  tad jei reikia kažką padaryti, tuoj pat kimbame į darbą. Vyro sūnus Denukas su mumis negyvena, tačiau dažnai mus aplanko savaitgaliais. Kiekviena akimirka, praleista kartu, yra ypatinga – mes keliaujame, atostogaujame, mėgaujamės įvairiomis pramogomis bei dalijamės džiaugsmu, kartu kurdami šiltus prisiminimus.

Kaip dabartinis vyras priėmė jūsų dukras, o jūs – jo sūnus?

Robertas su mergaitėmis greitai susidraugavo. Kai esi atviras, bendraujantis ir pasirengęs padėti spręsti problemas bei įveikti gyvenimo iššūkius, tuomet lengviau pelnyti vaikų pasitikėjimą. Toks Robertas ir yra: geba bendrauti, bendradarbiauti ir žengti koja kojon kartu. Kadangi esu pedagogė ir puikiai išmanau vaikų psichologiją, bendravimas su vyro sūnumis man nesudaro jokių sunkumų. Suprantu vaikų poreikius: kada reikia padrąsinimo, apkabinimo, linksmų veiklų ir kaip sukurti šiltą atmosferą, kai tarp jų jaučiama įtampa. Su berniukais esame geri draugai – manau, kad nėra svetimų vaikų ir myliu kiekvieną vaiką.

Kaip vaikai priėmė gyvenimo pokyčius, kaip kūrėte jų santykius? Ar buvo iššūkių?

Iššūkiai mus lydi kasdien, todėl stengiuosi kiekvieną išgirsti, patarti, o jei reikia, suorganizuoju šeimos susirinkimą. Feisbuko platformoje sukūriau grupę „Šeima“, kad galėčiau vienu metu pasidalinti informacija su visais šeimos nariais. Taip išvengiu būtinybės tą pačią žinutę kartoti kiekvienam atskirai gyvenant dviejų aukštų name.  Pvz., sukviečiu visus prie bendro stalo valgyti, pranešu kelintą valandą visi turi būti pasiruošę išvykimui arba kokia diena yra skirta šeimai, kad niekas neplanuotų išeiti.

Taip pat ir šeimos nariai surašo savo poreikius, planus, kokią dieną juos reikia kur nuvežti – į mokyklą ir užklasinės veiklos užsiėmimus. Visi šeimos nariai aktyviai dalyvauja namų ruošos darbuose ir prisideda prie kiemo tvarkymo. Dėl bendrų veiklų ir išvykų mūsų santykiai tampa vis stipresni, o pokyčiai jau nebeatrodo tokie gąsdinantys, kaip atrodė santykių pradžioje. Su kiekviena bendra patirtimi mes vis labiau išmokstame prisitaikyti ir suprasti vieni kitus, todėl pokyčius lengviau priimame. Roberto sūnus Gytis mergaites net vadina sesėmis.

Į šeimą atėjus mažajam Aloyzui jus užgriuvo dar daugiau rūpesčių, dar labiau pasikeitė ne tik jūsų, bet ir vaikų gyvenimas. Kaip jie reagavo į broliuko gimimą?

Niekuomet neskriaudžiau savęs, o vaikai niekada nesutrukdė ir netrukdo man siekti savo tikslų. Didžiausias mano tikslas buvo įgyvendintas – baigiau magistrantūros studijas. Dabar mano dėmesys yra sutelktas į vaikus. Džiaugiuosi vėl tapusi mama. Mažylio laukė visi, net Denukas, ateidamas į svečius, nuolat klausdavo: „Kur mano brolis?“ Atsakydavau, kad jis dar pilvuke. O kai pirmą kartą jį pamatė, bučiavo ir mylavo.

Vyresnieji vaikai susitikti su savo broliuku atvyko į ligoninę, pilni džiaugsmo ir nekantrumo pamatyti naują šeimos narį, net surengė Aloyzui įspūdingą sutikimo šventę namuose. Visi buvo kupini emocijų, o aš, iš didelio laimės jausmo, net nesulaikiau ašarų. Mažas angelėlis ištirpdė visų širdis, apgaubė mus meile ir dar labiau suartino. Be galo džiaugėsi mano tėveliai: jie visada svajojo apie anūką ir ši svajonė pagaliau išsipildė. Daug palaikymo ir patarimų sulaukiu iš savo mamos, nes ji pati yra iš gausios šeimos.

Ar kilo kokių nors baimių dėl vėlyvos motinystės sužinojus, kad vėl tapsite mama po daugelio metų? Kaip jautėtės nėštumo metu?     

Visada sakiau, kad jei turėsiu mylimą vyrą, norėsiu su juo ir bendrų vaikų. Taip ir nutiko. Nejaučiau jokios baimės, nors nėštumo laikotarpis nebuvo lengvas, grėsė persileidimo rizika. Vyras ir vaikai nuolat rūpinosi manimi, neleido nieko daryti, atkakliai laikėmės visų medikų nurodymų, kad išsaugotume mažylį.

Namų ruošos ir kiemo darbus perėmė vyras ir vaikai, o aš tik patardavau, ką ir kaip reikia atlikti. Vėlyva motinystė man tapo tikra dovana, tarsi ženklas iš dangaus sustoti ir pailsėti. Jau buvau visiškai pasinėrusi į darbus vaikų darželyje, kurie nebeteikė džiaugsmo ir kirbėjo noras kažką keisti. Taigi, galėjau pailsėti, skirti laiko savo vaikams ir savo naujajai aš.

Dabar, po daugelio metų, iš naujo prasidėjo kūdikystės etapas. Kuo ši patirtis skiriasi nuo ankstesnės motinystės patirties?

Motinystė yra nuostabi, o ypatingas skirtumas tas, kad šalia turiu tris mokines, būsimąsias mamas, kurios net retkarčiais nepasidalina Aloyzo. Pasitaiko dienų, kai Aloyzas net nepatenka į mano rankas, jį tik pamaitinu. Mergaitės praleidžia su juo daug laiko, domisi šiuolaikiniu kūdikio ugdymu. Smagu stebėti iš šalies, kai visi guli su Aloyzu ant lovos ir žiūri į lubas projektoriaus rodomus sensorinio lavinimo vaizdo įrašus, kurie skatina kūdikio regėjimo ir klausos vystymąsi.

Vyresnysis brolis nuolat žavisi Aloyzo meilumu, o Denukas noriai dalijasi savo žaislais ir nekantrauja, kada Aloyzas galės žaisti kartu su juo. Įdomu stebėti, kaip jis meiliai bendrauja su mažyliu, pasakoja jam apie mašinas, pučia balioną ir švelniai laiko jo rankytes sakydamas, kokie maži jo pirštukai. Taigi, dabar turiu daug pagalbininkų, todėl nesijaučiu pavargusi, nes visada yra kas gali mane pakeisti.

Ar pasikeitė jūsų požiūris į vaiko priežiūrą, auklėjimą? Ką dabar darote kitaip nei augindama nuo mažumės dukreles?

Kai mano dukrelės buvo mažos, daug laiko paaukojau mokslams ir karjerai, dėl to, manau, joms trūko mamos dėmesio. Dabar visą savo laiką noriu skirti sūneliui. Dirbdama ikimokyklinio ugdymo mokytoja darželyje, nuolat stebiu pokyčius vaikų ugdymo(si) procese ir tuos pokyčius taikau savo vaikams. Vis dėlto, kalbant apie kūdikio auginimą, nepakeičiau nieko, nes kai kurie senieji metodai man atrodo efektyvesni nei šiuolaikiniai.

Ligoninėje medikai sakė: „Šios mamytės mokyti nereikia, mes patys turėtume iš jos pasimokyti.“ Šiuo metu mano pagrindinis tikslas, kol esu vaiko priežiūros atostogose, išmokyti Aloyzą kasdienių gyvenimo įgūdžių. Kad jam pradėjus lankyti darželį pats valgytų, eitų ant puoduko, nuplautų rankytes, susitvarkytų savo žaidimo vietą bei galėtų savarankiškai atlikti kitas užduotis.

Šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo mūsų, jie gerai išmano informacines technologijas, todėl džiaugiuosi, kad yra vyresnių vaikų, kurie galės padėti Aloyzui mokykloje. Tai bus didelė pagalba ir man. Mokysiuosi kartu nuo pradžių, tačiau man tai nekelia baimės. Viskas, kas nauja, yra įdomu, mane užgrūdina ir padeda tapti stipresnei.

Kokia jūsų kasdienybė su šešiais vaikais? Kaip atrodo įprasta diena?

Kasdienybė gausioje šeimoje manęs nevargina, priešingai – ji teikia daug džiaugsmo ir pilnatvės jausmą. Visi jau suaugę, nereikia nuolat kontroliuoti – kiekvienas sugeba pasirūpinti savimi. Mano pagrindinė užduotis yra maisto gamyba. Visa kita atliekame drauge. Savaitgaliais palepina vyras savo išradingais patiekalais, o vaikai saldžiais skanėstais.

Visi planai yra iš anksto aptariami, todėl nekyla jokių sunkumų. Kai namuose daug rankų ir Aloyzui netenka liūdėti, retkarčiais net nesijaučia, kad jis yra. Kasdien visus apdovanoja šypsena, suburia pasimėgauti akimirka, stabtelėti ir prisiminti, kas iš tiesų svarbiausia. Net ir tada, kai gyvenimo ritmas tampa chaotiškas, Aloyzo šypsena primena, kad tikrosios vertybės slypi paprastume – buvime kartu ir gebėjime džiaugtis kasdienybės stebuklais.

Kaip pavyksta skirti dėmesio kiekvienam vaikui? Ar randate laiko sau, savo mėgstamoms veikloms, vyrui, rūpindamasi tokia gausia šeima? Ar turite šeimos laisvalaikio tradicijų?

Šiuo metu visi stropiai mokosi, dažnai diskutuojame apie ateitį ir planuojame, kokių žinių ir įgūdžių mums reikės, norint pasiekti savo tikslus. Į asmeninius reikalus nesikišu, jų nevaržau, nes vaikų darbo dienos pilnos įvairių veiklų bei individualių užsiėmimų. Taigi, visas mano dėmesys sutelktas į Aloyzą. Vyresniems vaikams skiriu tiek laiko, kiek jie jaučia būtinybę. Visos šeimos laisvalaikį suplanuojame, kai atvyksta Denas, tada ieškome įdomių vietų ir leidžiamės į nuotykių kupiną kelionę. Kartais pramogaujame ir atskirai, mergaitės turi savo dienas, o berniukai – savo. Vaikai supratingi, mus, tėvelius, išleidžia praleisti laiką dviese – pabūti romantiškoje aplinkoje, apsilankyti teatre, kavinėse arba tiesiog pasivaikščioti parke.

Man imponuoja vyro požiūris į gyvenimą – mes visur ir viską darome kartu, todėl vaikų auginimas ir auklėjimas mums natūrali ir maloni kasdienybė, dėl to nekyla jokių problemų. Padedama vyro turiu galimybę skirti laiko sau ir rūpintis savo sveikata. Mano mėgstamos veiklos taip pat nenukentėjo. Su vyru atradome bendrų pomėgių ir veiklų, kurios leidžia mums daugiau laiko praleisti kartu.

Kaip rūpinatės savo sveikata ir energija? Juk šeši vaikai – ne tik džiaugsmas, bet ir nemažas iššūkis.

Šiuo metu lankau gydomuosius masažus, sportuoju tiek, kiek leidžia sveikata, o energijos semiuosi iš gamtos. Mėgstu pasivaikščioti parke, paplaukioti baseine, aplankyti gimtąjį kraštą, susitikti su draugais ir giminaičiais. Visa tai man padeda išsivaduoti nuo streso ir palaikyti gerą savijautą. Mano gyvenimas kupinas energijos, greito tempo ir nuolatinių pokyčių, todėl norisi tylos, poilsio ir ramybės.

Aloyzas yra nuostabus vaikas, kuris leidžia man visa tai turėti. Taigi, kai nėra visų namuose, mes su sūneliu karaliaujame. Mano mažasis princas tapo mano ilgai lauktu poilsiu ir ramybe. Dėl jo aš sustojau ir supratau, kad nebūtina nuolat skubėti, kai galima tiesiog pailsėti. Nebereikia stengtis dėl kitų, nes dažnai tai, ką darai, yra tik tavo pačios noras. Tik dabar supratau, ką reiškia, kai mylintis žmogus tavimi rūpinasi, kurio dėka jaučiuosi saugi ir mylima.

Esu dėkinga savo vyresnei dukrytei, kuri visuomet su meile ir kantrybe perima mano kasdienius rūpesčius ir darbus. Galiu visiškai ramiai palikti Aloyzą jos priežiūrai. Todėl galiu atsikvėpti, skirti laiko sau, pasimėgauti akimirkomis dviese su vyru.

Gausi šeima – tai lyg stipri komanda, įveikianti visas kliūtis… tai nesibaigiantis žaidimas, siekiant užsibrėžtų tikslų, ėjimas link pergalių tvirtai susikibus rankomis.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Ar tikrai nepavojinga?

Yra išskiriami du veiksniai, kurie svarstomi kaip galintys sietis su žindymo rizika nėštumo metu. Tai pavojai susiję su hormonų poveikiu ir su moters mityba – energiniais organizmo resursais. Toliau aptarsime juos abu.

Kai mama žindo kūdikį, dirginami krūtų spenelių nerviniai receptoriai ir tada posmegeninė endokrininė liauka hipofizis į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu.

Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, žindant (dirginant spenelį) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė teoriškai galbūt (bet nebūtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusios priešlaikinio gimdymo grėsmės.

Į ką vis dėlto reikėtų atsižvelgti?

Vertinant persileidimo rizikas būtina svarstyti ne tik žindymo įtaką nėštumui, tačiau atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios didina riziką, kad įvyks persileidimas. O esant joms reiktų pasisaugoti ir vis tik, pasitarus su gydytoju, priimti sprendimą žindymą nuosekliai mažinti arba ir nutraukti:

– prieš tai buvęs nėštumas baigėsi persileidimu;
– jei esate 35 metų ir vyresnio amžiaus, ypač, jei jums 40 metų arba daugiau;
– trumpas laikas tarp nėštumų. Jeigu laikotarpio tarp gimdymų trukmė yra mažesnė nei dveji metai, padidėja įvairios rizikos tiek mamai, tiek vaisiui nėštumo metu;
– laukiatės dvynukų ir daugiau vaikų;
– nėštumo metu patyrėte kraujavimą;
– jums rekomenduojama vengti lytinių santykių nėštumo metu.

Dar viena aplinkybė

Remiantis daugelio tyrimų rezultatais, žindymas nėštumo metu, kai nėra kitų rizikų, nekelia grėsmės patirti persileidimą, tačiau kai kurie tyrimai vis tik atrado ryšį tarp žindymo nėštumo metu ir persileidimo rizikos. Šie tyrimai atskleidė, jog persileidimo riziką gali padidinti žindymas, kai esamas vaikelis yra tik žindomas ir dar neprimaitinamas jokiu kitu maistu. O jei vaikas gauna ir kitokio maisto, tokiu atveju žindymas persileidimo tikimybės nepadidina.

Manoma, kad kai kurioms moterims maitinimas tik žindant ir nėštumas vienu metu gali būti per didelis iššūkis organizmo pajėgumams. Taigi, jei moteris pastoja vis dar tik žindydama, vaikui patartina pradėti primaitinimą kitu maistu (priklausomai nuo vaiko amžiaus ir rekomenduojamų produktų tokiam amžiui) tam, kad būtų sumažinta persileidimo tikimybė.

Jei nerimaujate, ar auginant naująjį vaikelį pilvelyje ir žindant jau turimą, jums pakanka organizmo resursų, prisiminkite, kad gimdoje augantis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug. Aišku, su laiku, jam augant, atitinkamai didės poreikis medžiagų, reikalingų kūno statybai ir energijai. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo šešių mėnesių amžiaus.

Tiek nėštumas, tiek žindymas reikalauja papildomų energinių resursų

Nėštumo metu moters mityba turėtų padidėti apie 5 % pirmojo trimestro metu, 10 % antrąjį trimestrą ir 25 % trečiąjį. Žindymo metu kūnui reikia daugiau papildomų energinių resursų. Nuo kūdikio gimimo iki šešių mėnesių amžiaus rekomenduojama, kad žindanti moteris suvartotų papildomai po 500 kalorijų kasdien. Toms, kurios žindo vaikelį nuo šešių mėnesių amžiaus, rekomenduojama papildomai gauti 400 kalorijų per dieną.

Reikia prisiminti, kad besilaukiant ir tuo pačiu žindant daugiau reikia ne tik kalorijų, bet ir įvairių vertingų maisto medžiagų, mikroelementų, vitaminų. Tad neužtenka tiesiog pavalgyti daugiau ledų, sausainių ar išgerti saldžių gėrimų – tai bevertis maistas. Turite rinktis tai, kas jūsų kūnui, o per jį ir jūsų vaikų kūneliams, suteiks tai, kas naudingiausia jums visiems. Kol pati mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, yra pakankamai priežasčių tikėti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką.

Taigi, besilaukianti moteris turėtų prisitaikyti prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas neturėtų daryti įtaką jos dar negimusio kūdikio augimui. Leiskite jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą, kada esate alkana ir gerkite, kada esate ištroškusi.

Linkime ramybės

Prisiminkite, kai jaučiatės gerai, jūsų nėštumas nėra rizikos grupėje, jei jūsų kraujo tyrimo rodikliai normalūs, jei žindymas yra tik kaip papildomas vaikelio mitybos šaltinis, o dar labiau – ritualas, padedantis pajusti artumą – žindymas išprovokuoti persileidimo neturėtų. Kadangi gamta mūsų organizmą sukūrė taip, jog visi geriausi jo ištekliai keliauja naujai gyvybei. Todėl, jei motinos organizmas turės rinktis tarp naujos gyvybės ir pienuko kokybės, jis rinksis naują gyvybę.

Linkime ramybės, pasitikėjimo savo kūnu ir gamtos suteiktomis jo galimybėmis. Prisiminkite, kad natūralu nėštumo metu išgyventi daugiau emocijų, nerimo, baimių. Ir tai sveikintina, nes tokiu atveju esate linkusi labiau pasaugoti save ir nėštumą. Tačiau kai kurios baimės būna nepagrįstos ir tokiu atveju naudinga susirinkti informacijos reikiama tema, pasikonsultuoti su kompetentingais tos srities specialistais. Dažnai to ir pakanka nusiraminimui.
Vis tik, jei psichologiniame lygmenyje jūsų baimė, kad gali įvykti persileidimas žindant, yra didelė, siūlytume žindymą nuosekliai retinti, trumpinti ir nutraukti, nes pati baimė gali padaryti kur kas daugiau žalos nei žindymas.

Parengė: gydytojas Kazimieras Vitkauskas, psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.eu
Feisbukas Išsipildymas Motinystėje
IG issipildymas.motinysteje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 m. leidimas).

MAMŲ ISTORIJOS.

 PAVASARIO LIGOS. Ruošiamės žiedadulkių sezonui. Saugomės pavasarinių ligų. Kosulys: kada gydytis patiems. Veiksminga priemonė užpuolus slogai, kosuliui ir gerklės skausmui. Kaip įveikti žarnyno infekcijas?

VAISTINĖLĖ. Kodėl pavasarį pritrūkstame geležies? Bakterijos, padedančios išsigelbėti nuo streso.

 BŪKIME SVEIKUČIAI. Pažangiausias sprendimas vaikų trumparegystei suvaldyti – jau Lietuvoje. Kaip gyventi sergant atopiniu dermatitu? Tinkamas vanduo būsimoms ir maitinančioms mamoms – geriausia žemės gelmių dovana.

KŪDIKIS. Gydytojas A. Vingras Apie kūdikius kamuojančius pilvuko dieglius.

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Tandeminis žindymas. Kokie emociniai iššūkiai gali laukti?                                                                                      

VERTA ŽINOTI. 6 priemonės vaikams, turintiems sensorinės integracijos sutrikimų.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. pavasaris

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓ 
[raw]

[/raw]

Sūnų Dovydą Galina Mikštienė pagimdė prieš gerą dvidešimt metų, dabar jis studijuoja turizmo vadybą Vilniaus verslo kolegijoje. O Dovydo sesutei Deimantei praėjusių metų gruodį sukako tik vieneri. Antrasis vaikas po 19 metų – ir vėl viskas iš pradžių: sauskelnės, verksmai, bemiegės naktys… Bet visi šie motinystės sunkumai įveikiami, o svarbiausia, kad dukrytės gimimas – išsipildžiusi Galinos svajonė.  

Kokios emocijos ir mintys kilo sužinojus, kad vėl po ilgo laiko tapsite mama? Ar negąsdino vėlyvos motinystės iššūkiai, pačios ir būsimo vaikelio sveikata?

Šiandien esu laiminga mama. Visada svajojau turėti dukrytę. Žinia apie nėštumą sukėlė daug pozityvių emocijų, nes to besąlygiškai laukiau. Niekada negalvojau apie blogas pasekmes, nors ir girdėjau, kad vėlyvas nėštumas atneša daug iššūkių. Bet dėl didžiulio noro turėti vaiką manęs tai nesustabdė ir neišgąsdino. Giliai širdyje žinojau, kad viskas bus gerai. Tą patvirtino ir vėliau atlikti visi tyrimai.

Kuo skyrėsi antrasis nėštumas, gimdymas? Koks dabar požiūris į vaikus, auginimą, auklėjimą?

Abu nėštumai buvo sklandūs, skirtumas tik tas, jog sūnus gimė atlikus cezario pjūvio operaciją, o dukrytė natūraliai. Pirmas vaikas užaugo auklių apsuptyje, antram vaikui to patirti neleisiu.

Kaip reagavo į žinią apie nėštumą sūnus, šeima, pažįstami, kaip pati prisitaikėte prie naujos situacijos?

Nustebo visi – niekas nesitikėjo tokios naujienos. Tik manęs ši naujiena nesuglumino visiškai, nes aš to labai troškau. Man net nebuvo įdomi jokių kitų žmonių nuomonė. Sūnus visada žinojo, kad aš noriu dukrytės, todėl ši žinia jo nenustebino, o atvirkščiai, pradžiugino. Jutau nuolatinį palaikymą ir globą. Pačiai prisitaikyti prie naujos situacijos nereikėjo, nes viską buvau suplanavus iš anksto. Būtent tokiame amžiuje ir norėjau susilaukti mergaitės, kai sūnus jau užaugęs ir pradėjęs kurti savo gyvenimą atskirai.

Ar gimus dukrytei pasikeitė santykiai su Dovydu, kaip jis priėmė sesutę?

Gimus dukrytei, sūnus pirmas atvyko į ligoninę susipažinti su Deimante. Šį vardą daviau dukrytei dar būdama nėščia. Dabar sūnus gyvena atskirai, bet jis labai myli sesę ir nuolat mus aplanko. Nėra nei dienos, kad jis apie mus nepasiteirautų. Atvykęs sesės nepaleidžia iš rankų, žaidžia su ja, lepina dovanomis, įsiamžina su ja. Džiaugiuosi turėdama vyresnį sūnų, nes man nereikia samdyti auklės. Jis mane paleidžia pailsėti, nuvykti į SPA procedūras, apsipirkti, susitikti su draugėmis.

Gyvenimas kardinaliai pasikeitė gimus dukrelei. Be to, vyresniame amžiuje sunkiau prižiūrėti vaiką, keltis naktimis. Kaip susitvarkote?

Jaučiuosi jauna, pilna jėgų ir noro užauginti nuostabią dukrytę. Manęs negąsdina jokie sunkumai, nes susilaukti vaikelio buvo mano svajonė. Žinoma, būna bemiegių naktų, atsiranda nuovargio jausmas, bet vaiko šypsena užglaisto visus sunkumus. Sutinku, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė: pasikeitė mano gyvenimo ritmas, dienotvarkė, planai, privalėjau daug ko atsisakyti, tačiau įtraukiu į savo veiklas ir Deimantę, kiek tai įmanoma. Dukrytė mane skatina judėti į priekį, neatsisakyti savo svajonių. Jos judrumas skatina kasdien mane pasitempti, būti jaunai ir gražiai.

Su kokiais iššūkiais susiduriate antrą kartą motinos vaidmenyje po tokios ilgos pertraukos?

Negalėčiau pasakyti, jog sulaukiau didelių iššūkių, nes patirtį, kaip auginti vaiką, jau turėjau. Šiuo metu džiaugiuosi, kad visą laiką galiu skirti tik dukrytei, džiaugtis brandžia motinyste. Jaučiuosi atsidavusi vaikui daugiau nei tada, kai buvau jauna studentė. Tuomet siekiau karjeros, siekiau gyvenime stabilumo ir neturėjau tiek daug laiko skirti pirmajam vaikui. O dabar gyvenu visavertį gyvenimą tarp mane supančių mylimų žmonių ir galiu skirti visą savo meilę ir laiką Deimantei.

Ką patartumėte iš savo patirties kitoms moterims, ketinančioms gimdyti po ilgos pertraukos?

Patarčiau nebijoti gyvenimo pokyčių, staigmenų ir Dievo dovanų. Visuomet reikia siekti savo svajonių, pasitikėti savimi. Stipriai ir brandžiai moteriai geriausia atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonių, kritikos, stereotipų ir galvoti tik apie save, išdrįsti judėti į priekį. Nes pasitikėdami savimi gyvename džiuginantį, įkvepiantį, prasmingą gyvenimą. Niekada nevėlu tapti mama!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Su vyru gyvenote Norvegijoje, dabar Ispanijoje, kokie siekiai atvedė jus į kitas šalis?

Į Norvegiją vykome daugiau kaip prieš 10 metų – norėjome užsidirbti pinigų savo tų laikų siekiams, tačiau likome gyventi, išmokau norvegų kalbą ir studijavau ten. O į Ispaniją išvykome tiesiog vedami smalsumo išbandyti gyvenimą šiltuose kraštuose, dažnai pasvajodavome apie gyvenimą, kur auga palmės ir lepina saulė ištisus metus. Kai tapome tėvais, daug kas pasikeitė, atsirado didelis noras gyventi visa širdimi, įgyvendinti kuo daugiau svajonių, daryti tai, kas patinka, ir daugiau keliauti. Tad išbandyti gyvenimą kitoje šalyje buvo viena iš tų svajonių. Galvojome: pabandysime, nepatiks – grįšime į Norvegiją, tačiau negrįžome, jau ketveri metai, kai mes čia gyvename.

Gal galėtumėte papasakoti apie vaikų auginimo sąlygas šiose šalyse, kuo skiriasi nuo situacijos Lietuvoje?

Manau, visose šalyse skiriasi tam tikri dalykai – tai auklėjimas, priežiūra, mokymo, gydymo sistemos ir pan. Lyginant visas tris šalis, man labiausiai patinka vaikų auginimas Ispanijoje.

Sąlygos auginti vaikus, manau, yra puikios. Bet taip pat manau, kad sąlygas sukuria patys tėvai, o ne tik šalis, kurioje juos auginame. Mes galime rinktis skirtingas ugdymo ir gydymo įstaigas. Ispanijoje man labiausiai patinka klimatas, nes dauguma dienų metuose yra saulėtos, tad vaikai leidžia daug laiko lauke, yra labai aktyvūs, maisto kokybė puiki, ištisus metus galime valgyti skanius, šviežius vaisius, uogas ir daržoves.

Kaip prižiūrimos nėščiosios abiejose šalyse, kokie gimdymo ypatumai?

Priežiūra Norvegijoje man nepaliko gerų prisiminimų, nes mane prižiūrinti gydytoja nepadarė reikiamų tyrimų, kurie buvo labai svarbūs, jos klaida apsunkino taip pat ir mano antrąjį nėštumą. Priežiūra čia, mano nuomone, nėra pakankama. O gimdymas Norvegijoje taip pat nebuvo lengvas, truko labai ilgai, nes gimda nesivėrė ir niekas nesuleido skatinamųjų vaistų. Gimdymas užtruko daugiau kaip 24 valandas, išsekau. Gydytoja jau sakė, kad pati nepagimdysiu, reikės cezario pjūvio. Tada pasikeitė pamaina, o atėjusi kita gydytoja suleido reikiamus vaistus, ir pagimdžiau per 5 min.

Ispanijoje su antruoju vaikeliu viskas vyko sklandžiai, buvau labai patenkinta priežiūra ir gimdymu. Tačiau galbūt antrasis nėštumas buvo sklandesnis dėl patirties: žinojau, ko laukti, ko tikėtis, įspėjau gydytoją apie gimdos neatsivėrimą pirmojo gimdymo metu ir pan. O priežiūra tikrai labai gera, dažni vizitai pas gydytoją, atliekami visi reikiami tyrimai, labai detaliai paaiškinama vaikelio būklė ir vystymasis apžiūros echoskopu metu. Tikrai drąsiai gimdyčiau ir 3 kartą!

Kaip jums, aktyviai sportuojančiai mamai, pasikeitė gyvenimas būnant nėščiai, vėliau –pagimdžius? Kaip suderinote darbą ir vaikučių auginimą?

Pasikeitė labai mažai kas, nes sportavau visą nėštumą, taip pat ir dirbau. Tiesiog prie visko prisitaikiau. Man sportas teikia gerą savijautą, tad nėštumo metu sportuoti taip pat patiko.

O po gimdymų pradėjau sportuoti praėjus 4 savaitėms, apsilankydavau pas specialistą apžiūrai, kad man uždegtų žalios šviesos signalą intensyviam sportui, ir – pirmyn. Labai svarbu pasitikrinti, nes jaučiausi gerai jau ir po savaitės, tačiau organams reikia laiko sugyti ir sugrįžti į prieš nėštumą buvusias vietas.

Suderinti viską tikrai nebuvo lengva, eidavau sportuoti anksti ryte, kada vaikučiai dar miega. Nukentėdavo mano poilsio laikas, bet tai laikinas etapas, kartais sportuodavau kartu su kūdikiu ant rankų. Kai norime, mes viską galime, moterims nėra nieko neįmanomo.

Kas jus pačią motyvuoja sportuoti, iš kur semiatės valios? Kiek laiko per dieną skiriate sportui?

Mane motyvuoja sporto teikiama nauda, noras būti sveikai ir stipriai. Žinau, kas svarbiausia žmogui: gerai jaustis, būti laimingam ir sveikam. Tai suteikia pastovus fizinis aktyvumas, sveikas reguliarus maitinimasis ir geras poilsis. Tai yra dalykai, kurie padeda jaustis puikiai. Aš noriu jaustis visada taip gerai kaip dabar, o kad taip būtų, turiu pastoviai tai daryti. Tiek tos motyvacijos: jeigu nori gauti atlygį, turi įdėti pastangas. Valios nereikia, tik disciplinos.

Jeigu tam tikrus veiksmus atliekame dažnai ir pastoviai, jie tampa mūsų įpročiais, tada mums viską atlikti paprasčiau. Jeigu jūs valotės dantis kiekvieną rytą ir vakarą, esate žmogus, kuris irgi gali laikytis disciplinos sporte!

Kiekvieną dieną stengiuosi palaikyti pakankamai didelį fizinį aktyvumą – 10 000 žingsnių per dieną. Jėgos treniruotes atlieku 3–4 kartus per savaitę po 1 val. Rekomenduočiau tokį aktyvumą visiems.

Ar priaugote daug svorio per nėštumus, kaip sekėsi jo atsikratyti ir susigrąžinti ankstesnes kūno formas?

Nežinau, pagal ką vertinti daug ar mažai, kaip nėščia moteris, tikrai atrodžiau puikiai, jaučiausi gerai ir buvau sveika. Tačiau priaugtas kilogramų skaičius buvo didelis, abu vaikučiai taip pat gimė dideli – svėrė per 4 kilogramus. Po nėštumo grįžti į buvusias kūno formas sekėsi puikiai, nes turėjau planą, kaip to pasieksiu. Pagimdžius, jau po 3 mėnesių mano kūnas atgavo buvusias formas ir raumenų masė netgi padidėjo.

Kas paskatino domėtis sveiku gyvenimo būdu, tapti jo propaguotoja?

Pirmiausia – sveikatos problemos, su kuriomis susidurdavau dar nuo paauglystės: virškinimo problemos, prasta savijauta, energijos trūkumas, stuburo išvarža. Norėjau jaustis gerai, gyventi be skausmo, būti energinga. Tai buvo kelio į sveiką gyvenseną pradžia ir priežastis, kodėl mokiausi šioje srityje. Vėliau, prieš planuojant vaikučius, metus laiko stengiausi gyventi labai sveikai. Manau, tai buvo didysis pokytis, nes pasikeitė viskas, atsirado labai daug taisyklių ir disciplinos.

Žinojau, koks pavyzdys savo vaikams noriu būti. Visa tai paskatino mane keisti savo gyvenimo būdą ir įpročius nuo pačių pamatų. Jau daugiau kaip 8 metus visiškai nevartoju alkoholio, neturiu jokių žalingų įpročių, stengiuosi visada maitintis sveikai ir palaikau pastovų fizinį aktyvumą.

Kaip pratinate vaikus prie aktyvaus, gyvenimo, ką dažniausiai veikiate?

Vaikai kartoja tai, ką daro jų tėvai. Pratinti nereikia, kai pačių įpročiai geri. Mano vaikai mato, kaip sportuoju sporto salėje arba namuose, kaip tėtis žaidžia krepšinį. Jiems tai visiškai įprasta, taip pat, kaip matyti maistą gaminančią mamą.

Būdami metukų vaikai jau bandė daryti pratimus kartu su manim, ir tai daro iki dabar, jie tobulėja ir stiprėja, nes nuolatos sportuoja. Jie mėgdžioja tėvus.

Sūnus lanko krepšinio ir kovos menų būrelius, iš viso 5 treniruotes per savaitę, lankome baseiną, kartais sportuoja kartu su manim, kartais su tėčiu žaidžia krepšinį po mokyklos. Briana dažniausiai sportuoja su manim, bando kartoti visus judesius. Judėjimas ir sportas jau yra jų gyvenimo dalis. Aktyvus laisvalaikis yra geriausias poilsis: savaitgaliais būname prie jūros, plaukiojame vandenlente kartu su vaikais, keliaujame į kitus miestus ir šalis po nematytas vietas.

Papasakokite apie jūsų šeimos mitybą, ar pasiseka atsisakyti visų nesveikų skanumynų: saldumynų, gazuotų gėrimų?

Maitintis sveikai pavyksta, nes gaminu įvairų sveiką ir skanų maistą, kuris mano šeimai patinka. Gaminu naminius desertus, ledus, saldainius, tortus ir pyragus, taip pat burgerius, lazanijas ir kebabus. Mityba vėlgi priklauso nuo mūsų įpročių: jeigu vaikų neįpratinsime kažko valgyti ar gerti, jie to ir nedarys. Saikingai saldumynų tikrai kartais galima, nieko blogo dėl to nenutiks, bet ir patys tėvai maitinasi ne itin sveikai, perka produktus su daug cukraus.

Manau, lengviausias būdas atsisakyti – pakeičiant kažkuo kitu, tad geras būdas – sveikų patiekalų alternatyva. Mano išleista knyga apie tai ir yra.

Kalbant apie neseniai išleistą jūsų knygą „Geros savijautos virtuvė“, kokia ta mityba, kuri padeda gerai jaustis?

Tai mityba, kurioje yra pakankamas kiekis baltymų, kai renkamės sveikesnius produktus, alternatyvos, daug naudingų maistinių medžiagų. Taip pat gerai savijautai reikalinga mitybos rutina: bent 3 pagrindiniai valgymai per dieną. Tad knygoje galite rasti receptus, kurie patogiai suskirstyti į pusryčius, pietus, vakarienę ir sveikus desertus. Receptai tinka visai šeimai, yra greitai ir paprastai paruošiami, o svarbiausia – skanu ir sveika!

Dėl kokių problemų dažniausiai į jus kreipiasi moterys ar mamos? Kas joms labiausiai trukdo jas išspręsti?

Dažniausios problemos tai antsvoris, nutukimas, kūno skausmai, energijos trūkumas, prasta nuotaika. Priežastys, kodėl negali to savarankiškai išspręsti – žinių, laiko trūkumas, noro, motyvacijos ir palaikymo stoka.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Ar COVID-19 vakcina rekomenduojama skiepytis nėščiosioms?

Kol kas skiepyti visų nėščiųjų nerekomenduojama, tačiau kiekvienu atveju moteris turėtų pasitarti su ją prižiūrinčiu gydytoju ir individualiai įvertinti rizikos ir naudos santykį. Žinoma, tik moteris gali priimti galutinį sprendimą, tačiau visada reikia atsižvelgti į jos bendrą sveikatos būklę. Jei moteris serga sunkiomis ligomis, jai buvo transplantuotas organas, ar dirba darbą, susijusį su didesne rizika užsikrėsti COVID-19 infekcija (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigoje), tuomet skiepytis rekomenduojama.

Ar vertėtų sunerimti, jei tik po skiepo sužinoma apie nėštumą?

Jeigu pasiskiepijusi sužinojote, kad laukiatės – išsigąsti nereikėtų. Mokslinėje literatūroje aprašomi atvejai rodo, kad nėštumai po to vystėsi įprastai. Rizika vaisiui yra labai minimali.

Ar rekomenduojama skiepytis moterims, kurios artimiausiu metu planuoja nėštumą?

Planuojančios pastoti moterys neturėtų vengti skiepų nuo COVID-19. Mokslinių tyrimų duomenimis, nėščiosios COVID-19 infekcija serga sunkiau nei kitos to paties amžiaus moterys. Todėl vakcina prieš pastojant gali apsaugoti nuo rimtų infekcijos komplikacijų nėštumo metu. Nėra jokių duomenų, kad vakcina gali sukelti nevaisingumą. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja nėštumą planuoti praėjus 2 mėnesiams po vakcinacijos mRNR vakcina.

Ką patartumėte poroms, kurios šiuo įtemptu pandemijos metu planuoja šeimos pagausėjimą?

Šiuo metu planuojantiems šeimos pagausėjimą rekomenduojame gerti folio rūgštį, pasiskiepyti nuo gripo. Siekiant apsisaugoti nuo COVID-19 infekcijos reikėtų nepamiršti laikytis visų asmens higienos rekomendacijų: dažnai plauti rankas, dėvėti kaukes, laikytis socialinės distancijos, vengti susibūrimų ir saugiai būti gryname ore. Svarbiausia saugoti savo fizinę ir psichologinę sveikatą, o abejojant – drąsiai kreiptis į gydytojus.

Kokios rekomendacijos galėtų būti ateityje dėl nėščiųjų skiepijimo COVID-19 vakcina?

Šiuo metu atliekami „Pfizer“, „BioNtech“ ir „Modernos“ vakcinų tyrimai su nėščiosiomis. Panašu, kad vakcina nuo COVID-19 greitu metu taps rekomenduojama nėštumo metu, taip pat kaip ir gripo vakcina, tačiau dar reikėtų palaukti galutinių tyrimo rezultatų.

Ar žindanti moteris gali skiepytis COVID-19 vakcina?

Duomenų apie vakcinos saugumą žindančioms motinoms ir poveikį naujagimiui ar kūdikiui nėra, nes neaišku, ar ji patenka į motinos pieną. Tačiau moterys, priskiriamos tikslinėms skiepijamųjų grupėms (pavyzdžiui, medicinos personalui) ar turinčios rizikos veiksnių, galinčių lemti sunkią COVID-19 ligos formą, gali pasirinkti, kad būtų paskiepytos. Be abejonės, kiekvienu atveju moteris turėtų įvertinti rizikas ir aptarti jas su savo gydytoju individualiai.

Kauno klinikų informacija

Ką reikėtų žinoti planuojant nėštumą?

Planuojant nėštumą abiems reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, nerūkyti, nevartoti alkoholio, užsiimti fizine veikla, bent pusvalandį pasivaikščioti gryname ore. Bent kelis mėnesius iki nėštumo ir moterims, ir vyrams rekomenduojama pradėti vartoti folio rūgštį. Jei šeimoje buvo apsigimimų, vaisiaus sklaidos defektų, moteris serga epilepsija, cukriniu diabetu arba turi antsvorio, folio rūgšties galima vartoti net iki 5 mg per dieną. Moterims patariamas ir vitaminas D.

Nėštumo metu galima vartoti tik vaistinėse pirktus ir nėščiosioms skirtus papildus, kuriuose esantys vitaminų ir mikroelementų kiekiai adaptuoti nėštumui. Renkantis svarbus pakankamas jodo kiekis, o dėl maisto papildų vartojimo reikėtų pasitarti su prižiūrinčiu akušeriu ginekologu ar šeimos gydytoju.

Kokia mityba rekomenduojama nėščiosioms?

Nėščiosioms reikėtų valgyti tris kartus per dieną, galima du kartus užkandžiauti. Maisto racioną turėtų sudaryti grūdiniai patiekalai, daržovės, vaisiai, liesa varškė, mėsa bei žuvis. Planuojančioms nėštumą ir nėščiosioms nerekomenduojama valgyti riebaluose ruoštų patiekalų, neapdorotų pieno produktų, pelėsinio sūrio, žalios žuvies ir vytintų mėsos produktų.

Kada reikia skubiai kreiptis į medikus?

Moterys, kurios nėštumo metu jaučia stiprų galvos skausmą, pykinimą, kūno niežulį, nuolat vemia, jeigu sutino rankos, veidas, turėtų kreiptis į gydymo įstaigą. Nedelsiant vykti į gydymo įstaigą būtina pajutus stiprų pilvo skausmą, pradėjus kraujuoti ar pastebėjus išskyras su kraujo priemaišomis.

Nėštumo metu dėl padidėjusio svorio ir spaudimo į dubens venas gali išryškėti venų varikozė, tuomet reikėtų pasikonsultuoti su kraujagyslių gydytoju, kad jis įvertintų situaciją.

Ką daryti nėščiajai nepavykus išvengti COVID-19 infekcijos?

Pirmiausia nusiraminti ir nepanikuoti, stebėti savo būklę. Pradėjus karščiuoti, kosėti, atsiradus dusuliui, reikia vykti į gydymo įstaigą prieš tai informavus nėščiųjų priimamojo akušerę, kad ji spėtų pasiruošti ir sudarytų sąlygas saugiai priimti sergančią pacientę.

 Ar prieš gimdymą reikėtų užsiregistruoti papildomai apžiūrai?

Kiekvienu atveju reikėtų pasitarti su nėštumą prižiūrinčiu gydytoju. Įprastai užsiregistruoti papildomai apžiūrai nereikia, jei gydytoja nenustato problemų, dėl kurių vertėtų sunerimti ar nukreipti moterį konsultacijai į perinatalinį centrą.

 Pagal Kauno klinikų informaciją

Ką reiškia rezus teigiamas arba rezus neigiamas?

Tai yra kraujo grupių rezus faktoriaus neatitikimas, kuris kelia pavojų tik tuomet, jei neigiamą kraujo grupę turinti moteris nešioja vaisių, kuris teigiamą kraujo grupę paveldėjo iš savo tėčio. Taip nutinka iki 50 proc. atvejų, bet tam tikros komplikacijos moteriai ir vaisiui iškyla antrojo nėštumo metu. Tačiau jeigu nėščioji yra tinkamai prižiūrima ir suteikiama visa reikiama pagalba, moterys sėkmingai susilaukia naujagimio ir papildomų iššūkių nekyla.

Esant rezus faktoriaus neatitikimui, moteriai turi būti laiku atlikta imunoprofilaktika – suleidžiamas imunoglobulinas 28-30 nėštumo savaitę ir po gimdymo.

Pavojus vaisiui iškyla, jeigu dėl įvairių priežasčių moters kraujyje atsiras antikūnai. Tai reiškia, kad vaisiaus kraujas, turintis rezus teigiamą faktorių, pateko į motinos kraują. Motinos imuninė sistema pagamina antikūnus prieš vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius. Antikūnai iš motinos kraujo, patekę į vaisiaus kraujotaką, suardo vaisiaus eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Vaisiui, dar esant gimdoje, pradeda vystytis mažakraujystė. Tačiau šiuolaikiniame medicinos pasaulyje tokios situacijos – retos, nes visi moterį prižiūrintys specialistai žino apie imunoprofilaktikos būtinybę.

Taip pat pavojus vaisiui gali kilti, jei prieš tai moteris jau buvo nutraukusi nėštumą arba patyrė persileidimą, nėštumas nesivystė arba nėštumas buvo įprastas, tačiau jai nebuvo atlikta imunoprofilaktika.

Jei vaisiaus kraujo rezus neigiamas, kaip ir mamos, pavojaus nėštumo metu nebus.

Kaip šiuolaikinė medicina gali suvaldyti Jūsų išvardintus pavojus ?

Jeigu moters, kuri turi neigiamą kraujo grupę, kraujyje jau nustatomi pasigaminę antikūnai, imunoprofilaktika neefektyvi, nes vaisius turi jau padidintą mažakraujystės išsivystymo riziką. Tuomet gydytojų užduotis – visą dėmesį skirti nėščiajai ir laiku diagnozuoti mažakraujystę vaisiui.

Ši priežiūra moteriai nesukelia papildomo diskomforto, nes atliekami tik neinvaziniai tyrimai. Moteriai atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu matuojama vaisiaus kraujotaka. Matuojant jo smegenų kraujotaką, nustatoma, ar vaisiui neatsirado mažakraujystės požymiai.

Jei matome, kad mažakraujystė progresuoja ir nėštumo trukmė nėra didelė (vaisius dar neišnešiotas), tuomet perpilame kraują vaisiui dar jam esant gimdoje. Kraujo perpylimai vaisiui Lietuvoje atliekami dviejuose perinataliniuose centruose (Kaune ir Vilniuje). Džiaugiamės, kad ši procedūra Kauno klinikose atliekama sėkmingai ir pavyksta užauginti sveiką vaisių. 

Jei nėštumo pabaigoje atsiranda vaisiaus mažakraujystės požymiai, vaisiaus kraujo perpylimo gimdoje neatliekame. Paskatiname gimdymą ir kraujo perpylimo procedūrą atliekame gimus kūdikiui.

Ką turėtų žinoti moteris prieš planuojant nėštumą, jei jos kraujo grupė yra neigiama?

Jokio papildomo pasiruošimo planuojant nėštumą nėra. Kaip ir kiekvienai nėščiajai, reikia gerti folinę rūgštį, kontroliuoti savo lėtines ligas.

Jei ankstesniojo nėštumo metu moters kraujyje buvo nustatyti antikūnai, kiti jos nėštumai turi būti prižiūrimi perinataliniame centre.

Kokių mitų girdite iš pacienčių apie rezus faktoriaus neatitikimą?

Dabar mitų girdžiu labai retai. Moterys daug domisi, skaito ir daug dalykų jau žino pačios.

Vaisiaus kraujo grupę galima sužinoti dar negimus kūdikiui, todėl nemažai moterų pasinaudoja šiuo tyrimu.

Tačiau pasitaiko ir baimių: moterys galvoja, kad nors ir su pirmu nėštumu viskas buvo gerai, antrasis nėštumas tikrai bus su komplikacijomis. Tačiau jeigu moteriai laiku suteikiama pagalba ir atitinkama priežiūra, jokio pavojaus neturėtų kilti.

Dar vienas mitas – esant rezus faktoriaus neatitikimui, dažniau įvyksta persileidimai, bet mokslinių įrodymų nėra. Dar esu girdėjusi, kad gali atsirasti vaisiaus raidos anomalijų, tačiau tokių mokslinių įrodymų taip pat nėra.

Ar visos moterys, turinčios rezus neigiamą kraujo grupę, gali atvažiuoti į Kauno klinikas tyrimams ar gydymui? 

Lietuvoje yra puikiai sutvarkyta perinatalinė pagalba. Net ir mažiausioje poliklinikoje gydytojai akušeriai ginekologai žino, kad esant rizikingam nėštumui, moteris turi atvykti į perinatalinį centrą. Kiekvienai nėščiajai nustatoma kraujo grupė ir jos rezus faktorius. Remiantis nėščiųjų priežiūros protokolu, jei moters kraujo grupė yra rezus neigiama ir yra nustatomas antikūnų titras, rodantis, jog kraujyje jau yra antikūnų, moteris atsiunčiama į perinatologijos centrą, pavyzdžiui, Kauno klinikas. Po nėščiosios ištyrimo mes įvertiname jos būklę ir parengiame tolesnį nėščiosios priežiūros ir gimdymo planą.

Jei moters kraujyje antikūnai nenustatomi, tuomet moteris sėkmingai prižiūrima gydymo įstaigoje pagal gyvenamąją vietą. Gydytojai akušeriai ginekologai žino, jog 28-30 savaitėmis moteriai reikia taikyti imunoprofilaktiką – suleisti imunoglobuliną. Ši paslauga Lietuvoje yra nemokama ir prieinama kiekvienai nėščiajai. Taikant imunoprofilaktikos gydymą, labai rimtų rezus neatitikimo atvejų, kai  dar negimusiam vaisiui reikia perpilti kraują, šiandien pasitaiko labai retai.

Kauno klinikų informacija ir nuotrauka

Ar turėdama du vaikus nebijojote į savo šeimą įsileisti kito žmogaus? Kaip priėmė Jus Juozo šeima ir jūsiškė būsimą vyrą?

Manau, natūralu, kad tos baimės šiek tiek buvo. Tik, kol nesutikau Juozo, kol su juo nesusipažinome, apie naujus santykius išvis negalvojau, nenorėjau apskritai jokio vyro šalia savęs ir tuo labiau – mano vaikų. Net minties nebuvo, kad kažkoks vyras galėtų auklėti mano vaikus. Tikrai niekada nesusimąsčiau, kad šalia manęs atsiras žmogus, kuris taip besąlygiškai juos mylės.

Tėveliai visada gerbė mano sprendimus, kokie jie bebūtų. Jie visada pataria ir man svarbi jų nuomonė visais klausimais, bet sprendimus priimu pati. Ir šiuo atveju nebuvo kitaip. Žinoma, tėvams buvo neramu, ar šalia atsiradęs vyras yra tikrai patikimas žmogus, kuris mylės mus ir mūsų neįskaudins. Bet Juozas apsukrus – greitai ne tik man galvą apsuko, bet ir uošvienę apvyniojo aplink pirštą!

O su Juozo tėvais viskas vyko lėčiau. Nebuvau iš tų moterų, kurios spaudžia vyrą, kad greičiau vežtų pas tėvukus ir pristatytų kaip būsimą žmoną. Atėjo laikas ir patys pamatė, kad jau kelio atgal nėra.  O aš labai ir nesigilinau – tinku jiems, ar netinku. Nei man su jais gyventi, nei jiems su manim. Bet labai džiaugiausi, kad Juozas su mano tėveliais palaiko puikius santykius, taip pat ir aš –myliu ir gerbiu savo vyro tėvelius.

Kaip Juozui pavyko susidraugauti su vaikais ir kaip sekėsi jiems? Kokie dabar jo ir vyresnių vaikų santykiai?

Santykiai niekuo nesiskiria nuo tėčio ir dukros, sūnaus ir tėčio. Nėra daugiau ką ir pridurti.

Viskas vyko labai natūraliai ir gan greitai – nebuvo jokių lūžių ar ilgų pokalbių, aiškinimų. Viskas taip gražiai ir savaime susidėliojo, kad net patiems sunku patikėti. Juozas juos į savo gyvenimą ir širdį įsileido nuo pirmos akimirkos, taip pat – ir vaikai.

Kaip vyras atlaikė dalyvavimą gimdyme, ar nesakė po to: „daugiau niekada“? Ar jums padėjo jo buvimas šalia?

Stiprus mano vyras. Atlaikytų dar ne vieną gimdymą.  Bet jeigu rimtai, jaudinosi jis labiau už mane. Kadangi mūsų mažytė gimė ne nustatytą datą, o šiek tiek vėliau, tai streso nemažai Juozui buvo. Labiausiai dėl to, kad apsisprendęs dalyvauti gimdyme bijojo į jį nespėti, nes tomis dienomis vyko nemažai koncertų, o jų neatšauksi.  Mes su vyru nuo pat pirmos dienos visur kartu ir jo buvimas šalia man visada yra beprotiškai svarbus. O tokia akimirką – ypatingai!

Ne viena moteris baiminasi dėl to, kad gimdymo metu būdamas šalia vyras pamatys ją ne itin patrauklioje situacijoje? Ką apie tai manote?

Taip, ir aš sakiau, kad nieko ten romantiško nėra. Bet turbūt priežastis buvo ta, jog nenorėjau spausti vyro dėl jo apsisprendimo dalyvauti ar ne. Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad jis priėmė labai pasiteisinusį sprendimą.

Tą akimirką tikrai ne apie save galvoji – pamatys ar nepamatys kažko – šitoje situacijoje yra svarbesnių dalykų. Suaugęs, protingas vyras, manau, puikiai viską supranta ir reaguoja normaliai.

Pokyčiai nėštumo metu, nešiojant trečią vaikelį, jums jau buvo pažįstami, o vyrui, kuriam Agota pirmas vaikas,– viskas nauja, kas jam labiausiai kėlė nerimą? Beje, ar pastarasis nėštumas buvo kuo nors ypatingas ar kitoks negu ankstesni?

Kiekvienas nėštumas savitas, bet vienodai svarbus ir malonus! Nė vienas mano nėštumas nebuvo sunkus. Nežinau, ką reiškia, kai pykina nuo kvapų, kai kažkoks maistas neįtinka ir pan. Nėštumas praėjo labai ramiai – visada buvau energinga, pilna jėgų – norėjosi kalnus nuversti.  Gal maisto racionas kažkiek pasikeitęs buvo, bet labai nežymiai, tai net negaliu kažko ypatingo įvardinti.

Juozas rūpinosi manimi besąlygiškai, nors, pagalvojus, jis visada taip elgiasi. Tik tas augantis pilvelis primindavo, kad jau tuoj tuoj… Laukdami išgyvenome be galo gražų metą: netikėtos atostogos karantino metu leido ganėtinai ilgą laiką būti visiems kartu.  Ir nerimauti nebuvo dėl ko, gal labiausiai jaudinomės prieš eidami pas gydytojus – įleis kartu ar ne.

Kaip vyresnieji vaikai sutiko mažąją sesutę? Ko gero, pagrindinis tėvelių dėmesys dabar atitenka jai?

Vyresnėliai labai laukė sesers. Matas gal šiek tiek mažiau, nes jis norėjo broliuko, o gavo dar vieną sesę, bet šią problemą mes taip pat sprendėme. Išsiaiškinome, kad jis vienas vienintelis mamos princas ir savo statusu nereiks dalintis su niekuo, o Karolinai princesės vieta jau teks su sese pasidalinti.

Vaikams dėmesio tikrai netrūksta. Stengiamės ne tik Agotėlei jo suteikti – visur viską darome kartu. Pirmosiomis dienomis mano dėmesys neišvengiamai buvo tik Agotai, bet Juozas dėmesį kitiems vaikams kompensavo su kaupu. Aš labai juo didžiuojuos! Jis toks tobulas tėtis! Tikrai –kartais žodžių pritrūksta viskam apsakyti ir jam padėkoti!

Gal vyresni vaikai padeda prižiūrėti mažąją sesutę?

Esu labai laiminga mama ir žmona, nes pagalbos sulaukiu visada iš visų šeimos narių. Vaikai ne išimtis – jie tobuli. Matas dažnai sesei dainuoja, Karolina taip pat labai padeda – visada mamos dešinioji ranka.

Vyras koncertuoja ir kituose miestuose, veikiausiai namuose dažnai jo nebūna? Kaip įsigudrinate auklėti vyresniuosius?

Negaliu taip sakyti, bet tyliai džiaugiuosi, kad Juozui darbų apmažėjo. Ir jis namie pačiomis sunkiausiomis dienomis, kai vyresnėliams reikia eiti į darželį ir mokyklą. Nes tokie malonumai kaip vežiojimas rytais į daržiuką ir į mokyklą, pusryčių gaminimas, namų darbai atitenka jam! Mes su Agotėle – mėgstančios pamiegoti damos, o šeima supratinga – niekada neverčia iš lovos.

Savaitgaliais, kai tėtis dirba, mes pramogaujam. Nedaug dar tokių savaitgalių buvo, bet tikiu, kad įsivažiuosime į ritmą ir pavyks su viskuo vis geriau susitvarkyti.

Vienas vaikutis mokykloje, kitas darželyje, o trečias ant rankų – visa atsakingo darbo diena, ir darbo valandos tikrai nenormuotos! O kaip surandate laiko sau, kas suteikia atgaivos nuo kasdienės rutinos?

Malonumas, o ne darbas! Nėra sunku su viskuo susitvarkyti, kai šalia nuostabus vyras, su kuriuo esame viena komanda, žiūrinti į vieną pusę ir turinti vieną tikslą. Šis laikotarpis, kol mūsų mažiukė paaugs, yra sudėtingesnis mano vyrui ir reikalauja daugiau veiklos. Labai vertinu, kad jis puikiai su viskuo susitvarko. Vertinu tai, kad jis mums su Agotėle leidžia pasidžiaugti ramybe, pasivaikščiojimais pajūriu, saldžiu miegeliu – man tai labai svarbu. Mano laikas sau – tai malonus laikas su šeima. Nesu mėgėja kažkur ištrūkti be šeimos, be vyro. Laikas sau – nuėjimas į grožio saloną, ir man visiškai to pakanka. Laiko sau randu kasdien su knyga rankoje ir kavos puodeliu pajūryje, kai Agotėlė miega pietų miegelį. Tobulesnio laiko kaip su šeima nėra – jis nepakeičiamas ir neapsakomas!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Fotografavo Asta  Bieliauskienė (astaphoto)