Šeši vaikai ikimokyklinio ugdymo pedagogei Violetai Kazimeranec nekelia sunkumų. Rūpinimasis vaikais, bendravimas su jais Violetai įprastas ir malonus dalykas. Daugelis jau gerokai paūgėję: septyniolikmetė Nikoleta, šešiolikmetė Agata, keturiolikmetė Orinta iš pirmosios santuokos, penkiolikmetis vyro sūnus Gytis, kurio broliukui Denui šešeri. Daugiau priežiūros reikia visų jų broliukui – šešių mėnesių Aloyzui. Kaip pavyksta susitvarkyti, kad užtektų laiko ir pramogauti visiems kartu, ir saviems užsiėmimams, ir atokvėpiui dviese su vyru?
Per pastaruosius 10 metų, prieš kuriuos kalbėjomės, jūsų gyvenime įvyko daug pokyčių. Sukūrėte naują šeimą ir trijų dukrelių karaliją papildė dar du vyro sūnūs. Koks buvo didžiausias iššūkis prisitaikant prie naujos gausios šeimos?
Pokyčių įvyko daug: nauja šeima, kraustymasis į kitą miestą, prisitaikymas prie kitokios tvarkos ir reikalavimų ugdymo įstaigose… Dukrytėms šie kardinalūs pokyčiai, turbūt, ir sukėlė daugiausiai streso. Viskas nauja, svetima, kitaip… Šiuo metu, kai jau viskas pagaliau susidėliojo, net gera prisiminti tuos žaibiškus pokyčius.
Sprendimą gyventi po vienu stogu nulėmė Aloyzo tėčio žodžiai: „Aš nenoriu būti tėčiu tik per atstumą, noriu kasdien matyti, kaip auga mano vaikas.“ Robertas buvo įsitikinęs, kad mes stiprūs, kad kartu įveiksime visas kliūtis ir būsime laimingi visi drauge. Tai suteikė ryžto, drąsos bei stiprino norą viską pakeisti. Visada priimdavau sprendimus viena, tačiau jo tvirtas apsisprendimas būti kartu suteikė pasitikėjimo man ir mano dukrelėms. Savo vaikus naujam gyvenimui ruošėme kiekvienas atskirai. Buvo daug kalbėta, buvo ir ašarų, nes tėveliai (seneliai) nebegalės kasdien matyti dukros, anūkių, o dar kur mergaičių draugai, mylimi mokytojai…
Labai greitai prisitaikėme vieni prie kitų. Aloyzo gimimas visiškai pakeitė mūsų gyvenimą. Nėštumas pralėkė taip greitai, jog net nespėjau juo pasidžiaugti. Tai laikotarpis, kupinas skubėjimo, dokumentų tvarkymo, baldų pirkimo bei kitų svarbių reikalų besirengiant naujajai pradžiai. Bendra veikla, problemų sprendimas, pasiruošimas pasitikti mažąjį stebuklą dar labiau visus suartino ir suvienijo. Visi jau suaugę, tad jei reikia kažką padaryti, tuoj pat kimbame į darbą. Vyro sūnus Denukas su mumis negyvena, tačiau dažnai mus aplanko savaitgaliais. Kiekviena akimirka, praleista kartu, yra ypatinga – mes keliaujame, atostogaujame, mėgaujamės įvairiomis pramogomis bei dalijamės džiaugsmu, kartu kurdami šiltus prisiminimus.
Kaip dabartinis vyras priėmė jūsų dukras, o jūs – jo sūnus?
Robertas su mergaitėmis greitai susidraugavo. Kai esi atviras, bendraujantis ir pasirengęs padėti spręsti problemas bei įveikti gyvenimo iššūkius, tuomet lengviau pelnyti vaikų pasitikėjimą. Toks Robertas ir yra: geba bendrauti, bendradarbiauti ir žengti koja kojon kartu. Kadangi esu pedagogė ir puikiai išmanau vaikų psichologiją, bendravimas su vyro sūnumis man nesudaro jokių sunkumų. Suprantu vaikų poreikius: kada reikia padrąsinimo, apkabinimo, linksmų veiklų ir kaip sukurti šiltą atmosferą, kai tarp jų jaučiama įtampa. Su berniukais esame geri draugai – manau, kad nėra svetimų vaikų ir myliu kiekvieną vaiką.
Kaip vaikai priėmė gyvenimo pokyčius, kaip kūrėte jų santykius? Ar buvo iššūkių?
Iššūkiai mus lydi kasdien, todėl stengiuosi kiekvieną išgirsti, patarti, o jei reikia, suorganizuoju šeimos susirinkimą. Feisbuko platformoje sukūriau grupę „Šeima“, kad galėčiau vienu metu pasidalinti informacija su visais šeimos nariais. Taip išvengiu būtinybės tą pačią žinutę kartoti kiekvienam atskirai gyvenant dviejų aukštų name. Pvz., sukviečiu visus prie bendro stalo valgyti, pranešu kelintą valandą visi turi būti pasiruošę išvykimui arba kokia diena yra skirta šeimai, kad niekas neplanuotų išeiti.
Taip pat ir šeimos nariai surašo savo poreikius, planus, kokią dieną juos reikia kur nuvežti – į mokyklą ir užklasinės veiklos užsiėmimus. Visi šeimos nariai aktyviai dalyvauja namų ruošos darbuose ir prisideda prie kiemo tvarkymo. Dėl bendrų veiklų ir išvykų mūsų santykiai tampa vis stipresni, o pokyčiai jau nebeatrodo tokie gąsdinantys, kaip atrodė santykių pradžioje. Su kiekviena bendra patirtimi mes vis labiau išmokstame prisitaikyti ir suprasti vieni kitus, todėl pokyčius lengviau priimame. Roberto sūnus Gytis mergaites net vadina sesėmis.
Į šeimą atėjus mažajam Aloyzui jus užgriuvo dar daugiau rūpesčių, dar labiau pasikeitė ne tik jūsų, bet ir vaikų gyvenimas. Kaip jie reagavo į broliuko gimimą?
Niekuomet neskriaudžiau savęs, o vaikai niekada nesutrukdė ir netrukdo man siekti savo tikslų. Didžiausias mano tikslas buvo įgyvendintas – baigiau magistrantūros studijas. Dabar mano dėmesys yra sutelktas į vaikus. Džiaugiuosi vėl tapusi mama. Mažylio laukė visi, net Denukas, ateidamas į svečius, nuolat klausdavo: „Kur mano brolis?“ Atsakydavau, kad jis dar pilvuke. O kai pirmą kartą jį pamatė, bučiavo ir mylavo.
Vyresnieji vaikai susitikti su savo broliuku atvyko į ligoninę, pilni džiaugsmo ir nekantrumo pamatyti naują šeimos narį, net surengė Aloyzui įspūdingą sutikimo šventę namuose. Visi buvo kupini emocijų, o aš, iš didelio laimės jausmo, net nesulaikiau ašarų. Mažas angelėlis ištirpdė visų širdis, apgaubė mus meile ir dar labiau suartino. Be galo džiaugėsi mano tėveliai: jie visada svajojo apie anūką ir ši svajonė pagaliau išsipildė. Daug palaikymo ir patarimų sulaukiu iš savo mamos, nes ji pati yra iš gausios šeimos.
Ar kilo kokių nors baimių dėl vėlyvos motinystės sužinojus, kad vėl tapsite mama po daugelio metų? Kaip jautėtės nėštumo metu?
Visada sakiau, kad jei turėsiu mylimą vyrą, norėsiu su juo ir bendrų vaikų. Taip ir nutiko. Nejaučiau jokios baimės, nors nėštumo laikotarpis nebuvo lengvas, grėsė persileidimo rizika. Vyras ir vaikai nuolat rūpinosi manimi, neleido nieko daryti, atkakliai laikėmės visų medikų nurodymų, kad išsaugotume mažylį.
Namų ruošos ir kiemo darbus perėmė vyras ir vaikai, o aš tik patardavau, ką ir kaip reikia atlikti. Vėlyva motinystė man tapo tikra dovana, tarsi ženklas iš dangaus sustoti ir pailsėti. Jau buvau visiškai pasinėrusi į darbus vaikų darželyje, kurie nebeteikė džiaugsmo ir kirbėjo noras kažką keisti. Taigi, galėjau pailsėti, skirti laiko savo vaikams ir savo naujajai aš.
Dabar, po daugelio metų, iš naujo prasidėjo kūdikystės etapas. Kuo ši patirtis skiriasi nuo ankstesnės motinystės patirties?
Motinystė yra nuostabi, o ypatingas skirtumas tas, kad šalia turiu tris mokines, būsimąsias mamas, kurios net retkarčiais nepasidalina Aloyzo. Pasitaiko dienų, kai Aloyzas net nepatenka į mano rankas, jį tik pamaitinu. Mergaitės praleidžia su juo daug laiko, domisi šiuolaikiniu kūdikio ugdymu. Smagu stebėti iš šalies, kai visi guli su Aloyzu ant lovos ir žiūri į lubas projektoriaus rodomus sensorinio lavinimo vaizdo įrašus, kurie skatina kūdikio regėjimo ir klausos vystymąsi.
Vyresnysis brolis nuolat žavisi Aloyzo meilumu, o Denukas noriai dalijasi savo žaislais ir nekantrauja, kada Aloyzas galės žaisti kartu su juo. Įdomu stebėti, kaip jis meiliai bendrauja su mažyliu, pasakoja jam apie mašinas, pučia balioną ir švelniai laiko jo rankytes sakydamas, kokie maži jo pirštukai. Taigi, dabar turiu daug pagalbininkų, todėl nesijaučiu pavargusi, nes visada yra kas gali mane pakeisti.
Ar pasikeitė jūsų požiūris į vaiko priežiūrą, auklėjimą? Ką dabar darote kitaip nei augindama nuo mažumės dukreles?
Kai mano dukrelės buvo mažos, daug laiko paaukojau mokslams ir karjerai, dėl to, manau, joms trūko mamos dėmesio. Dabar visą savo laiką noriu skirti sūneliui. Dirbdama ikimokyklinio ugdymo mokytoja darželyje, nuolat stebiu pokyčius vaikų ugdymo(si) procese ir tuos pokyčius taikau savo vaikams. Vis dėlto, kalbant apie kūdikio auginimą, nepakeičiau nieko, nes kai kurie senieji metodai man atrodo efektyvesni nei šiuolaikiniai.
Ligoninėje medikai sakė: „Šios mamytės mokyti nereikia, mes patys turėtume iš jos pasimokyti.“ Šiuo metu mano pagrindinis tikslas, kol esu vaiko priežiūros atostogose, išmokyti Aloyzą kasdienių gyvenimo įgūdžių. Kad jam pradėjus lankyti darželį pats valgytų, eitų ant puoduko, nuplautų rankytes, susitvarkytų savo žaidimo vietą bei galėtų savarankiškai atlikti kitas užduotis.
Šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo mūsų, jie gerai išmano informacines technologijas, todėl džiaugiuosi, kad yra vyresnių vaikų, kurie galės padėti Aloyzui mokykloje. Tai bus didelė pagalba ir man. Mokysiuosi kartu nuo pradžių, tačiau man tai nekelia baimės. Viskas, kas nauja, yra įdomu, mane užgrūdina ir padeda tapti stipresnei.
Kokia jūsų kasdienybė su šešiais vaikais? Kaip atrodo įprasta diena?
Kasdienybė gausioje šeimoje manęs nevargina, priešingai – ji teikia daug džiaugsmo ir pilnatvės jausmą. Visi jau suaugę, nereikia nuolat kontroliuoti – kiekvienas sugeba pasirūpinti savimi. Mano pagrindinė užduotis yra maisto gamyba. Visa kita atliekame drauge. Savaitgaliais palepina vyras savo išradingais patiekalais, o vaikai saldžiais skanėstais.
Visi planai yra iš anksto aptariami, todėl nekyla jokių sunkumų. Kai namuose daug rankų ir Aloyzui netenka liūdėti, retkarčiais net nesijaučia, kad jis yra. Kasdien visus apdovanoja šypsena, suburia pasimėgauti akimirka, stabtelėti ir prisiminti, kas iš tiesų svarbiausia. Net ir tada, kai gyvenimo ritmas tampa chaotiškas, Aloyzo šypsena primena, kad tikrosios vertybės slypi paprastume – buvime kartu ir gebėjime džiaugtis kasdienybės stebuklais.
Kaip pavyksta skirti dėmesio kiekvienam vaikui? Ar randate laiko sau, savo mėgstamoms veikloms, vyrui, rūpindamasi tokia gausia šeima? Ar turite šeimos laisvalaikio tradicijų?
Šiuo metu visi stropiai mokosi, dažnai diskutuojame apie ateitį ir planuojame, kokių žinių ir įgūdžių mums reikės, norint pasiekti savo tikslus. Į asmeninius reikalus nesikišu, jų nevaržau, nes vaikų darbo dienos pilnos įvairių veiklų bei individualių užsiėmimų. Taigi, visas mano dėmesys sutelktas į Aloyzą. Vyresniems vaikams skiriu tiek laiko, kiek jie jaučia būtinybę. Visos šeimos laisvalaikį suplanuojame, kai atvyksta Denas, tada ieškome įdomių vietų ir leidžiamės į nuotykių kupiną kelionę. Kartais pramogaujame ir atskirai, mergaitės turi savo dienas, o berniukai – savo. Vaikai supratingi, mus, tėvelius, išleidžia praleisti laiką dviese – pabūti romantiškoje aplinkoje, apsilankyti teatre, kavinėse arba tiesiog pasivaikščioti parke.
Man imponuoja vyro požiūris į gyvenimą – mes visur ir viską darome kartu, todėl vaikų auginimas ir auklėjimas mums natūrali ir maloni kasdienybė, dėl to nekyla jokių problemų. Padedama vyro turiu galimybę skirti laiko sau ir rūpintis savo sveikata. Mano mėgstamos veiklos taip pat nenukentėjo. Su vyru atradome bendrų pomėgių ir veiklų, kurios leidžia mums daugiau laiko praleisti kartu.
Kaip rūpinatės savo sveikata ir energija? Juk šeši vaikai – ne tik džiaugsmas, bet ir nemažas iššūkis.
Šiuo metu lankau gydomuosius masažus, sportuoju tiek, kiek leidžia sveikata, o energijos semiuosi iš gamtos. Mėgstu pasivaikščioti parke, paplaukioti baseine, aplankyti gimtąjį kraštą, susitikti su draugais ir giminaičiais. Visa tai man padeda išsivaduoti nuo streso ir palaikyti gerą savijautą. Mano gyvenimas kupinas energijos, greito tempo ir nuolatinių pokyčių, todėl norisi tylos, poilsio ir ramybės.
Aloyzas yra nuostabus vaikas, kuris leidžia man visa tai turėti. Taigi, kai nėra visų namuose, mes su sūneliu karaliaujame. Mano mažasis princas tapo mano ilgai lauktu poilsiu ir ramybe. Dėl jo aš sustojau ir supratau, kad nebūtina nuolat skubėti, kai galima tiesiog pailsėti. Nebereikia stengtis dėl kitų, nes dažnai tai, ką darai, yra tik tavo pačios noras. Tik dabar supratau, ką reiškia, kai mylintis žmogus tavimi rūpinasi, kurio dėka jaučiuosi saugi ir mylima.
Esu dėkinga savo vyresnei dukrytei, kuri visuomet su meile ir kantrybe perima mano kasdienius rūpesčius ir darbus. Galiu visiškai ramiai palikti Aloyzą jos priežiūrai. Todėl galiu atsikvėpti, skirti laiko sau, pasimėgauti akimirkomis dviese su vyru.
Gausi šeima – tai lyg stipri komanda, įveikianti visas kliūtis… tai nesibaigiantis žaidimas, siekiant užsibrėžtų tikslų, ėjimas link pergalių tvirtai susikibus rankomis.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
