Ką išgyvena vaikas?

Pradėkime nuo to, kad kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas: kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais jausti pavydą ir didelį apmaudą dėl atsiradusio broliuko ar sesutės. Ypač tai aštru, kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs gauti individualų dėmesį, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Tai vadinama pirmagimio nukarūnavimu.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna…

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai neigiamų emocijų pavidalu, didžiuliu ir kartais net agresyviu dėmesio sau reikalavimu, fiziniu priekabiavimu prie naujagimio. Gali pasireikšti psichosomatika ar įvairiomis kitomis fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, dingęs arba padidėjęs apetitas, naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar, priešingai, vidurių užkietėjimas, pilvelio skausmai, miegelio problemos.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna, gali atsirasti polinkis čiulpti savo pirštą. Išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, vaikas gali to pradėti reikalauti iš tėvų.

Vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas

Visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs. Vaikas visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė.

Šios reakcijos, žinoma, priklauso nuo vyresniojo vaiko amžiaus. Jaunesnis nei trijų metų vaikas dažniausiai dar nepastebi ryškių pokyčių, kol jaunesnysis broliukas ar sesutė nepaauga ir nepradeda kištis į jo žaidimus ir pan. Tačiau trejų metų vaikai ir vyresni jau sugeba aiškiau suprasti atsiradusį skirtumą ir tam priešinasi minėtais būdais. Net vaikai, beveik pasiekę paauglystę, gali jausti nuoskaudą dėl sumažėjusio tėvų dėmesio jiems, atsiradus naujam vaikeliui, tačiau jie dažniausiai tai išreiškia švelnesniais būdais, kartais jaučiasi kalti dėl tokių savo jausmų ir jų neparodo, savyje susitaikydami su pakitusia situacija.

Mūsų nagrinėjama situacija, kai žindomas naujagimis, tik viena iš daugelio, kai yra tikimybė, kad vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas.

Ką išgyvena mama?

Dažniausiai ne tik pirmagimį, bet ir mamą stipriai emociškai paveikia pirmagimio nukarūnavimo procesas. Gali kilti didelis sąmyšis, pasimetimas: ką ji jaučia savo vaikui, ar  tebemyli jį vis dar taip pat?

Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Kartais gimus naujagimiui vyresnis vaikas gali tapti tarsi nebe toks reikšmingas, koks buvo anksčiau. Tokie jausmai mamą gali labai sutrikdyti. Jai gali atrodyti, kad ji nuo pirmojo tarsi atsiribojo emociškai ir kad jo poreikiams patenkinti reikia tarsi daugiau valios pastangų nei anksčiau, kad ji tai daro lyg su mažesniu dėmesingumu. Mamai gali kilti labai didelis kaltės jausmas ir daug impulsų pirmagimiui tą menamą skriaudą kaip nors kompensuoti – o tai ne visada išeina į naudą tiek mamai, tiek vaikui. Kartais tokie impulsai gali paskatinti vėl pradėti žindyti vyresnį vaikelį, nepaisant to, kad jis jau buvo nujunkytas ir dabartinis jo žindymas, iš tiesų, mamai būtų gerokai sunki užduotis.

Tad šis pirmagimio nukėlimo nuo sosto momentas iš tiesų yra jautrus ne tik vaikui, bet ir mamai. Nes visą tą požiūrio į vaiką pokytį savyje ji gali priimti net kaip staiga dingusią meilę savo vaikui. Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti

Jei mama iki gimstant naujam vaikeliui nebuvo pakankamai emociškai paleidusi vyresniojo, priklausomai nuo jo amžiaus, tai tas paleidimas gali štai taip staiga ir gana skausmingai tiek mamai, tiek vaikui ištikti gimus antrajam. Tam tikra prasme apkarpyti tą stiprų simbiotinį ryšį su vyresniu vaiku jam raidos prasme yra sveika. Bet kaip tai padaryti švelniai ir atsakingai – tai jau motinystės menas.

Iš tiesų, tos simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti nuo pat gimimo – taip iš lėto, kad sunku tai ir pastebėti. Kai sveikas palaipsnis atsiskyrimas vyksta taip lėtai, vos pastebimai, jo skausmingai nepajunta nei vaikas, nei mama. Gyvenimas taip sudėtas, kad mamai nuo pat vaikelio gimimo tenka pamažu jį paleisti. Pirmiausia mamai tenka suvokti, kad jis vis tik nėra jos kūnas, vėliau – kad jis yra savita, kartais ir labai skirtinga nuo mamos, asmenybė.

Kaip visi šie išgyvenimai paveikia žindymą ir situacijas, susijusias su juo?

Vyresnis vaikas, kai mama pradeda žindyti naujagimį, dažnai patiria įvairias emocijas, priklausomai nuo jo amžiaus, temperamento ir to, kaip šeima paruošė jį naujam broliui ar sesei.

Vaikas gali jausti pavydą naujagimiui, kurį lydi jausmai, kad esu mažiau svarbus ir atstumtas. Atsiranda didelė rizika, kad vaikas į naujagimį pradės žiūrėti priešiškai, kaip į konkurentą dėl mamos meilės, ypač jei anksčiau jis pats buvo mamos dėmesio centre. Šiuos išgyvenimus gali lydėti liūdesys ar vienišumas, ypač jei nėra išsamiai paaiškinta, kodėl mama dabar tiek dėmesio skiria kūdikiui.

Taip pat, kaip jau minėjome anksčiau, vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip mažesnis, kad susigrąžintų mamos dėmesį. Sustiprėja saugumo poreikis – jam gali reikėti daugiau apkabinimų, padrąsinimo ir patikinimo, kad jis vis dar mylimas ir svarbus. Jei vaikas dar per mažas suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia su naujagimiu, jam gali būti sunku tai išgyventi be paaiškinimų ir emocinės paramos, jis gali būti labai pasimetęs.

Esminis klausimas – ką daryti? Leisti ar neleisti vaikui pažįsti, jei jis to prašo?

Pirmiausia prisiminkime, kad kai mama žindo naujagimį, labai natūralu, jog vyresnis vaikelis gali išreikšti norą būti taip pat žindomas – tai dažnai būdas ieškoti artumo, saugumo ar mamos dėmesio, ypač, kai šeimoje atsiranda naujas kūdikis.

Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas.

Atsakymas į klausimą, ar leisti pabandyti pažįsti, priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia mama turi įvertinti savo galimybes: ar jaučiuosi pajėgi tai išgyventi – ar man pakaks emocinių resursų išlikti ramiai, jei tai bus nemalonu? Prisiminkime, kad kuo didesnis vaikelis, tuo didesnė rizika patirti žindymo aversiją. 

Jei mama jaučiasi patogiai, galima leisti trumpai pažįsti ar paragauti pieno – tai gali būti būdas nuraminti vaiką ir patenkinti jo emocinį poreikį. Nebijokime, tai negrąžins jo į visavertį žindymą, jei jis jau buvo nujunkytas (dažniausiai tokie vaikai jau nebemoka žįsti, nes išnykęs žindimo refleksas), bet gali suteikti jam reikalingą artumo jausmą.

Ir vis tik, jei mama nesijaučia patogiai, tokiu atveju svarbu reaguoti švelniai, bet ribą nubrėžti. Prisiminkime, kad dauguma vaikų šį norą greitai pamiršta, jei jaučia, kad jų emocinis poreikis atliepiamas kitaip. Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas. Raskime kitokių būdų tai padaryti.

Svarbiausia išlaikykime ryšį

Vaikui mamos meilė gali atkeliauti įvairiais keliais. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu negalime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu.  Kartais reikia tik kūrybiškumo rasti tuos visiems priimtinus būdus.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS

Motinystė, paskatinusi projektą, kviečiantį bendrauti mamas

VASAROS VAISTINĖLĖ

Vasarinis peršalimas: ką daryti, kad neapkarstų atostogos.  Alerginis rinitas – kaip sumažinti negalavimus? Suviduriavote kelionėje – kas kaltas ir ką daryti? Vabzdžių įkandimų pavojai

PATARIA GYDYTOJAS

Gydytojas A. Vingras Apie pilvuko pūtimą 

BŪKIME SVEIKUČIAI

Progresuojančios trumparegystės epidemija: iššūkis augančioms akims. Geležis maiste: kodėl neužtenka? Ką vaikas valgo vasarą?

VERTA ŽINOTI

Tėvų namų darbai prieš vaiko vasaros atostogas. Apsauga nuo saulės – geriausi sprendimai

KŪDIKIS

Laktozės netoleravimas: atmintinė kūdikių tėvams

MAMYTĖ

Psichologė K. Tarnauskienė Ar man žindyti viešai?

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2024 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Išsiaiškinus, kad ir draugų yra, ir galimybių, kaip leisti laiką ne namuose tikrai yra, nebereikėjo toli ieškoti nerimo priežasties – moteris niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip jai reikėtų žindyti vaikelį prie kitų žmonių ar kažkur lauke, pro šalį vaikštinėjant praeiviams. Šios moters tokia paniška baimė žindyti viešumoje turėjo gilias ir skausmingas priežastis. Istorija baigėsi sėkmingai ir jai pavyko. Bet šis atvejis labai akivaizdžiai iškėlė skausmingą temą – yra mamų, kurios labai stipriai riboja savo gyvenimą, nes bijo žindyti viešai.

Žindymas viešumoje

Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo temomis, o žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra viena iš tokių. Ir šiuo klausimu žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.

Žindymas viešumoje yra viena iš temų, susilaukiančių įvairiausių nuomonių. Kadangi vieša erdvė – visų erdvė, tad daugelis jaučiasi turintys teisę išreikšti savo nuomonę: galima ar nederėtų to daryti. Nuomonių spektras labai platus – nuo didelio džiaugsmo bei palaikymo, matant tokias mamas ir jų laimingus vaikus, iki žindančių viešumoje moterų pasmerkimo ir vadinimo vulgariomis. Yra manančių, jog jei krūtis kažkiek atidengta, tai yra pernelyg seksualu, nepadoru ir toks vaizdas provokuoja aplinkinius, ypač vyrus. Kartais moterys, žindančios vaikus viešumoje, kai kurių žmonių netgi būna apkaltintos ekshibicionizmu, o tai skamba ganėtinai tragikomiškai.

Žindymas viešumoje apima ir žindymą savo darbo aplinkoje, kur dažnai nėra tinkamų sąlygų įsitaisyti su vaikeliu ramiai be pašalinių žmonių. Žindančios moterys jaučiasi labiau pažeidžiamos, jei pastebi, kad bendradarbiai šnairuoja ir vertina kritiškai. Kyla nerimas, kad tas neigiamas požiūris turės įtakos ir darbinių kompetencijų vertinimui ir taip pakenks jų profesinei sėkmei.

Moterys jaučiasi nejaukiai, kai žindydamos viešumoje susilaukia nemalonių replikų ar įkyrių piktų žvilgsnių. Šie nemalonūs išgyvenimai gali ne tik sulaikyti nuo žindymo viešumoje ir stengtis laiką planuoti taip, kad netektų to daryti, bet ir lemti moterų vengimą būti viešumoje su žindomais vaikais, o pasekmė – užsidarymas namuose ir didesnis pavojus atsirasti neigiamiems padariniams tiek vaiko, tiek moters savijautai, nuotaikai bei jų tarpusavio ryšiui. Kuo didesnė izoliacija, tuo didesnė rizika susirgti depresija.

Kaip aplinkinių replikos gali paveikti žindančią moterį?

Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate.
Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepalaikymas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų.

Kuo mama labiau pavargusi, kuo jautresnė jos nervų sistema dėl nuolatinio krūvio, atsipalaidavimo stokos ir miego trūkumo – tuo ji jautriau reaguos į aplinkinių vertinimus ir kritiką. Kartais gali užtekti ir vienos nepalankiai susiklosčiusios situacijos žindant viešai ir moteris bijos vėl tai pakartoti.

Žindymo sėkmė priklauso tiek nuo pačios moters požiūrio į žindymą, jos žinių ir tikėjimo žindymo nauda, tiek nuo aplinkos įtakos: visuomenės, draugų, giminaičių, šeimos nuomonės apie žindymą ir ypač moters partnerio pritarimo ir paramos. Motinos asmeninės savybės ir aplinkos įtaka lemia, kiek ji jaučiasi pasitikinti savo sugebėjimu žindyti bei spręsti visas su žindymu susijusias problemas ir įveikti iššūkius – tarp jų ir emocinės įtampos rizikas žindant viešai.

Šis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi lemia tiek žindymo sėkmę, tiek trukmę, tiek su žindymu susijusius pasirinkimus, tokius kaip žindyti ar nežindyti viešumoje. Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti, trumpinti ar skatinti būti didesnėje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio.

Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina pieno gamybai reikalingų hormonų kiekį, ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba baigėsi pienas, todėl žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.

Taigi, jei mama yra jautresnė, krizinėje situacijoje, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, įvairūs aplinkinių komentarai gali išprovokuoti abejones savimi ir savo pasirinkimais.

Kodėl žindymas viešai nepalieka abejingų?

Manoma, kad aršios diskusijos kyla dėl to, kad kai kuriose žmonių grupėse vyrauja nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas.

Kai kurie užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie žindymą viešumoje yra palanki, tačiau kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai – jų manymu, moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Taigi kaskart kilus diskusijoms reikėtų aptarti krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuoti, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas.

Jei paklaustumėt manęs…

Jei paklaustumėte manęs kaip psichologės ir kaip trijų vaikų mamos, kuri turi ilgą žindymo patirtį įvairiose gyvenimo situacijose, aš atsakyčiau – jei jūsų gyvenimo kokybė bus geresnė neribojant savęs ir renkantis žindymą viešai – jūs galite, turite, tiesiog privalote tai daryti.

Vaikelio žindymas jokiu būdu nėra gėdingas veiksmas, kurį galima būtų vertinti kaip įžūlų aplinkinių trikdymą. Jei kažkam nepatinka savo horizonte matyti savo vaikelį žindančią moterį,– tai tų žmonių problema, tik jų. Jei jie išreiškia nepasitenkinimą – matyt, taip jie tiesiog randa „atpirkimo ožį“ savo prastai nuotaikai pateisinti arba tuo pasinaudoja kaip savo neigiamų emocijų katalizatoriumi.

Lengva pasakyti, bet ne visada taip paprasta padaryti?

Taip, sutinku, vaikelio žindymas yra intymus, net sakralus procesas ir tikrai ne visada norisi tuo metu jaustis kaip ant scenos, o dar ir leisti save vertinti kitiems. Pritariu, kad tema jautri, ypač, jei ir šiaip dažnai susiduriame su aplinkinių komentarais, neigiamais žindymo vertinimais ir bandymais kištis į mūsų pasirinkimus auginant vaikelį.

Ką daryti, kad savo pasirinkimuose jaustumės tvirtos, nepalaužiamos, kad būtume psichologiškai atsparios įvairioms kitų žmonių replikoms? Turime nuolatos stengtis save stiprinti, palaikyti, pajusti savo poreikius ir rasti būdus juos patenkinti.

Kaip apginti savo pasirinkimus, kai kiti mus kritikuoja? Mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios, nes tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Tokiu būdu mes savo energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Kai remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.

Visada priminkite sau, kad  kalbama apie JŪSŲ vaiką ir tai, kas JAM geriausia. Dažniausiai tokiose diskusijose kiti žmonės veliasi į ginčą daugiau iš azarto apginti savo nuomonę ir taip pasikelti savivertę, o jūsų tikslas – apginti savo vaiko gerovę.

Jei aplinkiniai bent maža dalele įsodina jums abejonių ar nepasitenkinimo žindymu sėklą, tai atsilieps jūsų vaikeliui. Moterys, kurios kažkodėl turi neigiamą požiūrį į žindymą, žindo su rusenančiu nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas persiduoda per jų veiksmus, nuotaiką, irzlumą, balso toną žindymo metu vaikeliui ir tai daro įtaką jo savijautai. O jis, patirdamas abejones, ar vis dar yra besąlygiškai mylimas, vėliau savo elgsena siekia mamos dėmesio ir ryšio mamai nepriimtinais būdais.

Atsiminkite, kad jūsų ramybė yra labai svarbi žindymo sėkmei. Tam, kad gerai veiktų pieno paleidimo mechanizmas, kuriam reikalingas oksitocino išsiskyrimas, moteris turi būti kuo labiau atsipalaidavusi. Atsipalaidavimo stoka gali lemti jausmą, jog trūksta pieno. Saugokite savo gerą emocinę būseną, nes, panirus į neigiamas mintis, užsitęsus įtampai ir patiriant depresyvias būsenas, gali pasunkėti ir pats žindymas.

Kitas dalykas – raskite bendraminčių palaikymo ratą. Pastebėta, kad mamos, kurios priklauso žindymui palankioms bendruomenėms, linkusios žindyti ilgiau. Taip pat ilgiau savo vaikus žindo religinėse praktikose dalyvaujančios moterys.

Kalbant apie psichologinį atsparumą aplinkinių replikoms, visada verta prisiminti kitų žmonių replikavimo motyvus – tai sumažina emocinį krūvį ir padeda mažiau viską, ką girdime, priimti asmeniškai. Žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių.

Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Taigi, jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite to asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?

Smagios vasaros neribojant savęs ir savo vaikelio poreikių!

Pabaigai noriu priminti, kad net ir pati gamta pasirūpino, kad moteris turėtų ryžto apginti savo ir žindomo vaikelio poreikius. Motinystės hormonai prolaktinas ir oksitocinas ne tik reguliuoja pieno gamybą ir tekėjimą, tačiau jie veikia ir moters smegenis, tad atitinkamai veikia ir jos protinę veiklą. Žindančios moterys yra linkusios labiau kovoti už savo vaikus – nustatyta, kad oksitocinas padidina motinų jautrumą savo vaikų poreikiams bei agresiją, kurią jos parodo ginantis ar ginant vaikus.

Pastebėta, kad kuo vaikelis mažesnis, tuo stipresnės jį žindančios mamos gynybinės agresijos reakcijos. Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja taip, lyg kažkas pultų vaikelį, ir fiziologiniu lygmeniu įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.

Taigi, pasinaudokime ir šia natūralia jėga apgindamos savo ir vaikelio poreikius!

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo kelionėje patiriamus iššūkius ir kaip su jais susidoroti skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 metų leidimas)

Aplinkinių kritiškas požiūris

Tandeminis žindymas nėra itin dažnas reiškinys, žmonės prie jo neįpratę, todėl tenka pasitelkti kantrybę ir nusiteikti, kad susidursite su įvairiu aplinkinių požiūriu ir komentarais. Liūdniausia, kad dažnai net sveikatos priežiūros specialistai, neturėdami pakankamai žinių, nepalaiko tokio pasirinkimo ir abejoja dėl maistinės mamos pieno vertės žindant tandemu. Moterys yra kritikuojamos, jog toks dviejų vaikų žindymas yra tik energijos švaistymas, neduodantis vyresnėliui jokios naudos. Aplinkinių kritiški komentarai, nuvertinimas gali gerokai paveikti mamos emocinę savijautą. Svarbu neabejoti tuo, ką darote, ir pačiai sau turėti atsakymą, kuo tai naudinga ir jums prasminga.

Jau yra atlikta daug mokslinių motinos pieno sudėties žindant tandemu tyrimų. Visi parodė, jog kokybė tikrai nesuprastėja, o puikiai prisitaiko prie augančių vaikų poreikių. Pavyzdžiui, moterų, kurios žindo ilgiau nei vienerius metus, pienas yra maistingesnis už tų moterų, kurios žindo pagimdžiusios prieš gimdymo terminą ar numatytu laiku. Moterų, žindančių ilgiau nei dvejus metus, pienas turi daugiau riebalų, o kūdikio žindymo pradžioje daugiau angliavandenių.

Tandeminio žindymo aversija

Žindymas tandemu yra vienas iš veiksnių, galinčių įtakoti žindymo aversijos pojūčių atsiradimą. Vis dėlto dažniausiai žindymo aversija pasireiškia žindant tandemu tuo atveju, jei ji jau būdavo iki pastojimo, arba jei atsirado žindant nėštumo metu.

Dažnai moterys mano, jog žindymo aversiją joms sukelia nėštumas (jei iki tol aversijos nebuvo), tad tikisi, kad vaikeliui gimus ji baigsis. Tačiau, ar tikrai žindymo aversija baigsis atėjus gimdymui, niekas negali garantuoti. Tikėtina, kad jei jau patyrėte žindymo aversiją nėštumo metu, gimus vaikeliui ir žindant tandemu, ji bus tokia pati ar dar stipresnė, ir tokiu atveju gali tekti vaikus žindyti ne kartu, o atskirai.

Jei žindymo aversijos pojūčiai išliko, pastebėsite, kad naujagimio žindimas nemalonių pojūčių nesukelia, tačiau vyresnėlio – sukelia. Vyresnio vaiko burna didesnė, sąkandis stipresnis, jo žindimas jau yra kitoks, keliantis kitokius pojūčius, nei maitinant naujagimį. Egzistuoja ir psichologinis momentas – pasąmoningai švelniau priimame pojūčius, keliamus bejėgio naujagimio nei vyresnio vaikelio, su kuriuo kasdienybėje jau bendraujam skirtingai, kitaip jį suvokiame ir priimame, jau pažįstam jo, kaip atskiros asmenybės, aštresnius charakterio kampučius.

Jei jūs svarstėte apie tandeminį žindymą ir svajojote apie jį, tačiau nėštumo metu jus ištiko žindymo aversija, nenuleiskite rankų ir gimus vaikeliui bandykite. Tačiau prieš tai įvertinkite, kiek žindymas vyresniam vaikui dar reikalingas, kaip tandeminis žindymas padės jūsų vaikų tarpusavio santykiams ir ar kas nors padės namuose, nes su žindomu kūdikiu ant rankų jus galite judėti, kažką pasiimti, kažką neatidėliotino atlikti, o žindydama abu vienu metu jau turėsite būti stabiliai vienoje vietoje.

Negalėjimas žindyti abiejų vienu metu

Paveiksliukai ar meniškos nuotraukos, kuriose vaizduojama mama, žindanti du skirtingo amžiaus vaikus, atrodo labai jaukiai, romantiškai ir vilioja išgyventi tokią motinystės idilę. Kartais realybė iš tiesų būna panaši ir tai yra didelis džiaugsmas ir sėkmė. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad mūsų buities, naminio chaoso ir ne visada lengvai besiklostančių santykių fone tandeminio žindymo vaizdas ir išgyvenimai gali gerokai skirtis nuo to gražaus vaizdinio. Gali būti sunku įsitaisyti patogioje pozoje, kad moteris pajėgtų atsipalaiduoti žindymo metu, o įtampa gali trukdyti žindymo mechanizmui ir atrodys, kad pienukas nebėga. Bet kokia fizinė įtampa skatina veiksmą baigti greičiau, be to, kelia nervinę įtampą. O jei dar kažkuris iš žindomų vaikų yra neramus, tai savo blaškymusi išblaško ir kitą, mamai tenka išlaviruoti ir abu raminant vėl sugrąžinti prie to, ko čia visi susirinko – žindymo.

Jeigu jūsų atveju žindymas abiejų vaikų vienu metu kelia per daug įtampos, sekina ir sukuria daugiau konfliktų, nei teikia ramybės ir džiaugsmo, apsvarstykite galimybę vaikus žindyti atskirai. Jei sunku atsisakyti svajonės atitikti tą gražų „tandeminį” paveikslėlį, pabandykite prie tandeminio žindymo sugrįžti po savaitės–kitos. Auginant vaikus viskas labai greitai keičiasi, tad tai, kas nepavyksta dabar, gali puikiai sektis praėjus šiek tiek laiko. Nekaltinkite savęs, kad ne viskas vyksta, kaip norėjote. Nesijauskite prastesnė mama už tą, kuri didžiuojasi tandeminio žindymo sėkme. Mūsų, mamų, kasdienybės, galimybės, vaikų charakteriai ir daug kitų veiksnių tiek skiriasi, kad neįmanoma apskritai lygintis tarpusavyje. Ir būtinai atsiminkite – jūs esate nuostabi mama, nes siekiate suteikti, ką galite savo vaikams, ir nėra taip labai svarbu, ar tai jie gaus vienu metu, ar atskirai.

Vyresnėlio pavydas mažesniajam

Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas. Kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais matosi pavydas ir didelis apmaudas dėl atsiradusio broliuko ar sesutės – ypač kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs prie individualaus dėmesio, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Psichologai šį reiškinį vadina „vyresniojo nukarūnavimu”. Tokiu atveju yra pavojus, kad žindymas gali tapti kovos lauku, kuriame vyresnėlis nenori užleisti savo pozicijų. Kad ir kokie iššūkiai laukia, tai, kad vis dar žindote, jam yra svarbiausias jūsų meilės garantas ir nenustebkite, jei, gimus naujam vaikeliui, vyresnis vaikas žįsti prašysis kur kas dažniau nei iki gimdymo.

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai: neigiamų emocijų pavidalu, iš didžiulio ir kartais net agresyvaus dėmesio sau reikalavimo ir fizinio priekabiavimo prie naujagimio. Taip pat gali pasireikšti psichosomatiniai negalavimai ar įvairios fiziologinės reakcijos: naktinis šlapinimasis, dingęs arba padidėjęs apetitas, pilvuko skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, miego problemos. Dažniausiai visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs.
Jei vaikelis jau buvo išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, jis gali to pradėti reikalauti iš tėvų. Vaikelis visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė. Dažnai vaikas nustoja valgyti maistą, prie kurio jau buvo įpratęs, ir kaskart alkį nori malšinti tik žįsdamas.

Taigi, vyresniojo vaiko pavyduliavimas ar maištas dėl jo „nukarūnavimo” neabejotinai gali pasireikšti ir žindymo srityje. Jis gali stipriai protestuoti prieš tai, jog naujagimis yra žindomas. Vyresnėliui gali būti susiformavusi nuostata, kad mamos krūtinė ir pienukas priklauso tik jam, ir naujagimis kėsinasi į jo turtą – bando iš jo atimti mamos meilę. Mamai visa tai kelia daug streso, kadangi naujagimį žindyti būtina, o vyresnio vaikučio traumuoti pykčiu ar staiga atsiradusiais itin griežtais draudimais, kai ir taip viskas taip jautru, nesinori. Moteris jaučiasi kaip tarp dviejų ugnių, kai nežinia, ką daryti, kaip elgtis, kad niekas nenukentėtų.

Ką daryti?

Mamai derėtų susidėlioti žindymo eigą taip, kad jo metu nereikėtų kariauti ir patirti įtampą, kuri gali trikdyti naujagimio žindymą. Pirmiausia tokiems iššūkiams reikėtų ruoštis iš anksto. Dar iki gimdymo perleiskite dalį vyresnėlio priežiūros darbų tėčiui, kad gimus kūdikiui vyresnysis švelniau patirtų mamos jam ir mažyliui skiriamo dėmesio kontrastą. Visus pokyčius svarbu daryti labai pamažu, kad jie nekeltų streso.

Kartu su vyresnėliu ruoškitės žindymo iššūkiams. Pasakokite, kad broliukui ar sesutei pienukas bus labai reikalingas, reikės dalintis, kad gimęs vaikelis dar negalės valgyti nieko kito, todėl pienuko gauti turės pirmiausia ir tiek daug, kiek tik pajėgs. Su vyresniu vaikučiu galima aptarti, kiek kartų jis galės žįsti, ir paminėti, kad kai lėliukas truputį paaugs, jis galės žįsti kartu, akcentuojant to smagumą ir gerumą. Galima tą ruošimąsi apipinti ir kitomis maloniomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pažadu, kad mažylio žindymo metu vyresnėliui jūs skaitysite knygutę. Galite paminėti, kad kartais jums reikės vyresniojo pagalbos pagydyti pienuką – kai mamos krūtinė susirgs ir reikės iš jos ištraukti daug pienuko (jei darytųsi pieno sąstovis ir reiktų problemą spręsti greitai).

Svarbu patiems tėvams nenuneigti vyresnėlio emocijų, neskatinti jo slopinti jausmų, o pripažinti sau, kad tai vyksta, ir labiau susitelkti į pagalbą vaikui susidoroti su nauju stresu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad tam tikri vaiko elgesio ir emociniai pokyčiai yra natūrali reakcija į pakitusias gyvenimo aplinkybes. Stenkitės nepykti ant jo, nekaltinti, o ramiai priimti, ir sąmoningai apgaubkite dėmesiu ir meile – gal net stipriau, nei iki gimstant naujam žmogučiui. Leiskite vyresniajam vaikui jausti neigiamus jausmus, juos išreikšti, tačiau būtinai išlaikykite ribas ir uždrauskite bet kokius fizinius veiksmus prieš naujagimį, nuo pat pirmų bandymų – tai turi būti aišku ir griežta.

Jeigu viltys neišsipildo

Atminkite, žmogus yra svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu, nepaisant žinių ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne tandeminiam žindymui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su vaiku įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

MAMŲ ISTORIJOS.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Ženklai, perspėjantys apie silpną imunitetą. Ką reikėtų žinoti apie vaiko dantukų gydymą? Svarbiausi vitaminai vaiko akims. Du zuikiai vienu šūviu: kaip stiliaus detalė gali apsaugoti vaikų akis?

RUDENS LIGOS. Nepasiduokime virusams. Apie kokias ligas perspėja kosulys? Kad sloga ilgai nekamuotų. Gydytojas A. Vingras Apie faringitą ir pavojingesnes ligas: epiglotitą ir laringitą.

MOTERS SVEIKATA. Hemorojus nėštumo metu: natūraliai, bet veiksmingai. Išsekote po gimdymo – galbūt trūksta geležies?

MAMYTĖ. Psichologė K. Tarnauskienė Kaip žindymas paveikia vaiko ir mamos santykius. 

KŪDIKIS. Kaip prižiūrėti atopinio dermatito varginamą vaiką?

 VAIKAS LAUKE. Kaip aprengti vaiką, kad nesušaltų ir nesukaistų?

 Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓
[raw]

[/raw]

Žindomas vaikas – mamos tęsinys

Nėštumas, gimdymas ir žindymas – fiziologiniai procesai, kurie mamą ir vaiką susieja ypatingais ryšiais. Mama ir vaikas dalinasi vienu kūnu. Šios vienovės, kuri yra akivaizdi nėštumo metu, tęsinys gimus vaikeliui pasireiškia žindant.

Žindymas yra vienas iš būdų saugiam vaikelio prieraišumui prie mamos kurti. Žindymo metu išsiskiriantis hormonas oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Oksitocinas paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį. Kai mama glosto vaikutį, šypsosi jam, kalba ar kažką švelniai niūniuoja žindant, vaikelis sieja mamos veidą ir jos balsą su malonumu, kurį gauna maitinimo metu. Žindymas užtikrina artimą sąlytį, o šis didina vaikelio saugų prieraišumą prie mamos. Mokslinių tyrimų metu įrodyta, kad žindančios mamos būna jautresnės savo vaikų poreikiams tiek žindymo laikotarpiu, tiek jam pasibaigus. Kuo ilgiau moteris žindo vaiką, tuo ilgiau ji sėkmingai tenkina įvairius jo poreikius ir užtikrina teigiamo ryšio kūrimą.

 Žindymas ir vaiko psichinė sveikata

Tam, kad vaikas sveikai vystytųsi, jis turi jaustis ramus, saugus ir mylimas. Viso gyvenimo pamatai klojami, kai vaikas yra dar visai mažas. Tikriausiai būtent dėl visų minėtų teigiamų žindymo privalumų vaiko ryšiui su mama bei jo savijautai pastebėta, kad ilgiau žindytiems vaikams rizika patirti psichikos sutrikimus vėliau gyvenime būna mažesnė. Taip pat mažesnis ir priklausomybės nuo alkoholio pavojus paauglystėje, lyginant su trumpiau žindytais vaikais. Ilgalaikių žindymo privalumų psichinei sveikatai tyrimas atskleidė, jog ilgiau nei 6 mėnesius žindyti vaikai, būdami 14 metų amžiaus, turėjo mažesnę riziką patirti tiek emocinių sunkumų (apleistumo jausmo, nerimo, depresijos išgyvenimų), tiek elgsenos problemų (delinkventinio elgesio bei agresyvumo), lyginant su bendraamžiais, kurie kūdikystėje buvo žindyti trumpiau nei 6 mėnesius.

Kalbant apie tokius puikius ilgalaikio žindymo privalumus vaiko psichinei sveikatai norisi stabtelti ir prisiminti, jog turime įsidėmėti, kad žindymas nereiškia tik mechaninio veiksmo, kai mama tiesiog savo pienu pamaitina vaiką. Vaiko maitinimas, yra tik viena žindymo mozaikos detalė. Žindymo visuma apima kur kas daugiau. Tai reiškia, kad mama tiek dėl fiziologinių procesų (prisiminkime oksitocino poveikį), tiek dėl sąmoningo apsisprendimo ir iš meilės savo kūdikiui kylančių siekių stengiasi visapusiškai rūpintis vaikeliu, patenkinti jo poreikius, apsupti meile, buvimu kartu, dėmesiu ir švelnumu – tiek žindymo metu, tiek apskritai visose gyvenimo situacijose. Visa tai yra sąlygos, kuriose vaikas gali augti kaip besiskleidžianti gražiausia gėlė derlingoje dirvoje.

Meilės apykaita mamos ir vaiko santykiuose – kaip ji priklauso nuo pokyčių žindyme

Žindymas yra labai svarbus mamos santykių su vaiku laukas ir bet kokie žindymo pokyčiai daro įtaką emocijoms, kuriomis jie dalijasi. Vaikai labai greit auga ir pokyčių, prie kurių tenka kūrybiškai prisitaikyti, būna labai daug. Vienokios emocijos ir santykiai sieja mamą ir naujagimį, kitokios – mamą ir ūgtelėjusį kūdikėlį, dar kitokios – mamą ir metinuką, dvimetį, trimetį… Kiekvienam raidos etape vaikas patiria savus iššūkius, o mamai tenka būti užuovėja, prie kurios jis skuba tiek savo gyvenimo džiaugsmuose, tiek skausmuose. Dažnai nusiraminimo vaikelis ieško žįsdamas. O mamai būti ta užuovėja kokybiškai, taip, kad vaikas jaustųsi gerai, tikrai nėra lengva. Tai reikalauja labai daug ir fizinės, ir psichinės energijos. Pastarųjų resursų dažnai pritrūksta, ir tada ne viskas pavyksta taip, kaip moteris norėtų: kyla konfliktai, įtampa, vaikas rėkia, mama ašaroja – ištikta įvairiausių jausmų bei emocijų, graužiasi dėl kaltės ir nepasitenkinimo savo motinyste.                  

Paaugus vaikui žindymas išlieka labiau ne dėl maisto, bet dėl emocinio nusiraminimo, pasiekiamo per fizinį artumą. Būna laikotarpių, kai tokio nusiraminimo vaikelis ieško itin dažnai, o mama nuo to pavargsta. Juk tikimasi, kad augant mamos pienelio reikės vis mažiau, bet kartais nutinka priešingai – vaikas tarsi regresuoja į kūdikėlį ir būdamas pusantrų, dvejų ar net trejų metų staiga prašosi žįsti taip dažnai, kad mamai atrodo, jog ji išprotės nuo tokio intensyvumo. Kartais tai sukelia žindymo aversiją arba tiesiog labai daug stiprių emocijų, kurių pati mama nenorėtų jausti, tačiau tai nutinka. Vietoj noro vaikelį apgaubti tuo dėmesiu ir artumu, kurio jam taip ūmai prisireikė, kyla noras nuo jo pabėgti. Užsiveda tarsi užburtas ratas. Kuo labiau vaikelis siekia žįsti, tuo labiau mama bėga nuo jo. Pasijutęs nesaugus, vaikelis dar labiau siekia mamos, kad įsitikintų, jog tebėra lygiai tiek pat mylimas. Kuo atkakliau jis siekia mamos dėmesio, tuo stipresnis jos noras pabėgti nuo vaiko. Ir kaip iš to užburto rato ištrūkti?

 Žindymas yra viena reikšmingiausių savęs kaip motinos vertinimo sričių. Kai moteris pajunta, kad žindymu nebegali patenkinti vaikelio poreikių, ji pradeda save kaltinti, kad yra bloga mama. Tenka išgyventi labai daug emocijų: pykčio, kaltės, liūdesio, nepasitenkinimo savimi, beviltiškumo. Reikia leisti sau visa tai jausti, bet taip pat laiku pasakyti STOP ir, užuot save plakus kaltės rykštėmis, pagalvoti, ką galiu pakeisti, kad ABU su vaikeliu pasijustume geriau?

O gal metas nujunkyti?

Dažnai moterims kyla mintis: man pikta, aš nenoriu žindyti, bet vis tiek vaikui geriau to pienuko gauti nors ir iš nepatenkintos mamos, nei visai negauti ir jaustis atstumtam. Tada vertėtų paklausti savęs – ar man iš tiesų pavyksta pažindyti ir neprikaupti neigiamų emocijų vaiko atžvilgiu už tai, kad jis sukėlė nemalonius pojūčius, ar vis tik aš žindymą tik ištveriu, bet vėliau kitose situacijose tas užslopintas emocijas išlieju ant vaiko.

Jei emocinis žindymo fonas pasidaro itin įtemptas, kupinas kančios ir nepakantumo, reiktų įvertinti, ar žindymas iš tiesų duoda daugiau naudos nei žalos? Ar vaikas po žindymo yra laimingas, ramus, patenkintas? Ar, atvirkščiai, jis tarsi sugeria mamos įtampą ir darosi nervingas, įsitempęs, nesaugus? Tada vėl apsisukęs bando ateiti žįsti ir vėl jaučia mamos atstūmimą (fiziškai ne, bet emociškai – taip).

Jei žindymas tik kursto neapykantą vaikui ir ji niekaip nemažėja, niekas nepadeda, jei jaučiate, kad neigiami pojūčiai, kuriuos kenčiate žindymo metu, jums sukelia tiek pykčio, jog vėliau jį išliejate ant vaiko, tai vis dėlto reiktų pagalvoti apie žindymo pabaigą. Tokios „meilės”, kurią teikiate per kančią ir už kurią vaikas vėliau turi susimokėti sugerdamas jūsų pyktį ant jo, jam nereikia. Tai tik traumuoja jo psichiką. Būdamas suaugęs jis gali bijoti fizinio artumo, nes pasąmoniniam lygmenyje jaus, kad vėliau už tai turės iškęsti savo partnerio pyktį.

Vaikai patiria stiprias emocijas, jei interpretuoja, kad draudimas žįsti reiškia, jog jie nebemylimi, mažiau mylimi. Svarbiausia patikinti visu kitu elgesiu, kad vaikelis toks pat mylimas, nepaisant ar galima žįsti, ar negalima. Niekas nepasakys, kaip jums tai padaryti, jūs ir jūsų vaikas bei judviejų tarpusavio ryšys nepakartojami, tad reikalauja ir unikalių sprendimų.

Ir tai praeis

Sunkiausiomis akimirkomis galima sau priminti: „Ir tai praeis”. Tačiau prisiminkime – baigsis ne tik didžiausi sunkumai, bet praeitim virs ir tos gražios vaikelio auginimo valandėlės, kurių pasiilgsime, bet nebesugrąžinsime.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Dažniausiai žindymas dovanoja daug laimės, švelnumo, džiaugsmo, būties prasmės išgyvenimų, bet nebūtinai tik taip – būna visaip. Šįkart aptarsime, kas vyksta moters emociniame pasaulyje žindymo laikotarpiu, kaip žindymas gali paveikti jos savijautą, taip pat paguosime mamas, kurios ne(be)gali žindyti.

Kaip žindydama jaučiasi mama?

Daugeliui moterų žindymo akimirkos yra vienos maloniausių gyvenime ir atneša pilnatvės jausmą. Žindymas joms siejasi su emociškai labai glaudžiu ryšiu su vaikeliu. Tuo metu būna neapsakomai gera į vaikelį žiūrėti, bučiuoti jam galvytę, glausti prie savęs, uosti jo kvapą. Žindant smegenyse išsiskiria daug hormono oksitocino, o tai teikia gerą savijautą tiek moters psichikai, tiek kūnui.

Kai kurios moterys žindymą patiria kaip malonų emociškai, tačiau kūno pojūčiai išlieka neutralūs. Būna moterų, kurioms fiziniai pojūčiai nėra malonūs, tačiau patirdamos emocinį pasitenkinimą glaudžiant, uodžiant, myluojant savo vaikelį, vis dėlto žindymą jos vadina maloniu.

Taigi, būna visaip ir nereikėtų savęs kaltinti ar smerkti, jei mums kažkuria prasme tai nėra malonu. Viskas priklauso ne tik nuo mūsų nusiteikimo ir noro išgyventi vienus ar kitus jausmus ir pojūčius, bet ir nuo mūsų galimybių šiuo metu. Fiziniai pojūčiai ir emociniai potyriai yra neatsiejami nuo moters bendros fizinės ir dvasinės savijautos, jos emocinės būsenos. Dažnokai žindymas siejamas su moters nuovargiu (kuris išties labiau kaupiasi nuo skubos ir įtampos tarp žindymų), o tam, kad bendras žindymo vertinimas pagerėtų, užtenka tiesiog nurimti ir atsipalaiduoti – pailsėti bent tuo metu.

Kaip žindymas veikia moters savijautą?

Kai moteris pradeda žindyti, jos organizmas yra veikiamas hormonų, kurie keičia tiek jos kūno fiziologiją, tiek emocinę būseną. Taigi, vien žvelgiant iš fizinių veiksnių pusės, motinystė, ypač susilaukus pirmojo vaikelio ir pradėjus žindyti, yra ypatingas laikas. Moteris tampa motina – tuo, kuo iki tol niekada nebuvo ir jaučiasi taip, kaip dar niekada nesijautė. Šalia užduoties priimti pokyčius savyje, reikia pajėgti pasirūpinti vaikeliu, santykiais su vyru ir artimaisiais, buitimi, dar susidėlioti ir darbinės veiklos planus, o galbūt ją ir tęsti. Taigi, iššūkių tikrai daug, tad ir streso, kurį tenka išgyventi, netrūksta. Tačiau nuostabu tai, kad gamta yra davusi priemonę moteriai su šiuo stresu lengviau susidoroti – žindymą.

 Žindymo metu mama ne tik atiduoda, bet ir gauna atlygį sau. Gamta per moters fiziologiją rūpinasi, kad motina suteiktų vaikeliui ne tik geriausią maistą, bet ir saugią emocinę erdvę. Mokslinių tyrimų metu buvo įrodyta, jog žindančios moterys lengviau susidoroja su stresu, lyginant su nežindančiomis. Pastebėta, kad tai siejasi su oksitocino poveikiu. Kuo daugiau oksitocino išsiskiria, tuo lengviau žindanti mama išgyvena kasdienybėje kylančią įtampą ir stresą.

Žindymas ne tik tausojančiai veikia moters savijautą, sumažindamas motinystėje išgyvenamą stresą, bet ir padeda geriau pailsėti. Žindyme dalyvaujantis hormonas prolaktinas prailgina moters gilaus miego fazę. Taigi, natūralu, kad moterys, kurios žindo, savo savijautą įvertina geriau, nei tos, kurios nežindo. Tyrimais rastas ryšys tarp ilgalaikio žindymo ir motinų depresijos simptomų – žindymas gali sumažinti moterų, tapusių mamomis, tikimybę susirgti depresija arba švelnina jos sunkumą. Pastebėta, kad moterų, kurioms nebūdingi depresijos požymiai, kraujyje oksitocino kiekis didesnis, lyginant su moterų, kurioms depresijos simptomai būdingi. O mes jau žinome – žindymo metu hormono oksitocino išsiskiria daug.

Gamta daugybe būdų pasirūpina, kad motina globotų savo vaiką. Žindymas žinduoliams yra būtina sąlyga, kad patelės, susilaukusios jauniklių, elgtųsi motiniškai ir rūpintųsi savo jaunikliais. Oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Ne veltui, šalia visų kitų nuopelnų, oksitocinas dar vadinamas ir meilės, prieraišumo hormonu. Jis paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį nukreiptą į kūdikį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį.

Ar mamos emocinė savijauta persiduoda žindomam vaikeliui?

Vienas iš kelių klausimų, kurių sulaukia mažą vaikelį auginanti mama, yra: „Ar vaikas ramus?“ Vaiko ramybė / neramybė savotiškai apsprendžia motinystės lengvumo / sunkumo laipsnį.

Vaikelio neramumo priežasčių yra labai daug. Vienos jų kyla iš prigimtinio temperamento, kai vaikas tiesiog stipriau ir jautriau reaguoja į viską, kas aplink jį ir jame vyksta. Kitos priežastys gali būti sąlygotos situacijos ar prastos savijautos. Egzistuoja ir rimtesnės priežastys, tokios kaip sveikatos sutrikimai, kai jau reikia gydytojų pagalbos.

Ir vis dėlto, kiek pagrįsta manyti, jog žindomas vaikas neramus todėl, kad nerami jo mama? Viena iš priežasčių, susijusių su žindymu, yra, buitine kalba kalbant, tokia, jog stresas persiduoda per mamos pieną. Streso hormono kortizolio kiekis mamų ir jų žindomų vaikų kraujyje yra panašesnis nei mamų ir vaikų, kurie maitinami mišiniu. Taigi galima daryti prielaidą, kad žindymo metu iš mamos vaikui pereinantys hormonai suvienodina jų abiejų streso hormonų lygius. Pastebėta, jog kūdikiai, kurių kraujyje yra daugiau kortizolio, pasižymi didesniu neigiamu emocionalumu, lyginant su kūdikiais, kurių kraujyje kortizolio mažiau. Neigiamas emocionalumas – tai polinkis išgyventi neigiamas emocijas, didelis emocinis jautrumas, nerimastingumas ir emocijų kontrolės stoka. Visi išvardyti ypatumai puikiai apibūdina neramius vaikus. Taigi, labai tikėtina, jog liaudyje vartojamas posakis, kad žindanti mama perduoda savo stresą vaikui, turi fiziologinį pagrindą.

Pažvelkime į situaciją ir kitu kampu. Pasirodo, kad galima būtų sakyti ir taip: „Neramus vaikas – nerami mama.“ Mokslininkai nustatė, jog nuo vaiko temperamento priklauso mamos elgsena su vaiku ir judviejų santykiai. Taip pat pastebėta, kad nuo vaiko temperamento priklauso ne tik tai, kaip mama jį augina, bet net ir tai, kaip tėvai augindami vaiką sugeba bendradarbiauti tarpusavyje. Išskiriamas sunkaus temperamento vaiko tipas, kuris apibūdinamas kaip sunkiai prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, patiriantis ir išreiškiantis daug neigiamų emocijų, stipriai reaguojantis į įvairius dirgiklius. Tokie vaikai turi itin jautrią nervų sistemą ir į viską reaguoja labai emocionaliai. Jie jautresni ir įvairiems auklėjimo niuansams, tad tokiems vaikams lengviau padaryti tiek neigiamą, tiek teigiamą įtaką. Pastebėta, kad mamos, auginančios sunkaus temperamento vaiką (-us), savo motinystę vertina prasčiau – jaučiasi blogesnėmis mamomis, nei tos, kurių vaikai lengvesnio temperamento. Natūralu – kai vaikelis dirglus, išreiškiantis daug neigiamų emocijų, dažnai nepatenkintas, mama pergyvena ir svarsto, gal ji kažką daro negerai, kažko nesugeba, tad atitinkamai jaučia daugiau streso ir nerimo, lyginant su mamomis, kurių vaikai ramesni.

Mamoms, kurios ne(be)gali žindyti

Kad ir kokios būna ne(be)galėjimo žindyti priežastys, dažniausiai tai kelia sunkias ir sudėtingas emocijas. Tarp slegiančių išgyvenimų yra nerimas ir liūdesys, kad ne(be)žindydama savo vaikelio mama nesukurs pakankamai gero ir artimo ryšio su juo. Šio nuogąstavimo nuraminimui pasidalinsime įvairių mokslinių tyrimų duomenimis.

Kaip jau aptarėme anksčiau, žindymo metu pagausėję tam tikri hormonai paveikia moters fiziologiją ir psichologiją taip, kad ji geriausiu būdu sąveikautų su savo vaikeliu. Žindanti mama darosi jautresnė vaiko siunčiamiems signalams, tad atitinkamai greičiau į juos reaguoja. Tokia mama dažnai liečia savo vaikelį ir tai padeda kurti jų abipusį ryšį. Oda prie odos sąlytis tiek vaiko, tiek mamos organizme skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, o tai stiprina prieraišumą. Tokia mama su vaikučiu yra glaudžiau susijusi, nes jo naujagimystėje ir kūdikystėje dėl mažojo mitybos poreikių abu beveik visą laiką praleidžia kartu, tad bet kuriuo momentu yra vaikui lengvai pasiekiama.

Galime vardinti daugybę aplinkybių, atsirandančių, kai moteris žindo, ir padedančių megztis vaikučio ir mamos saugiam prieraišumui. Bet pasvarstykime – negi tokių pačių aplinkybių ir sąveikų su vaiku nesukurtume jo nežindydamos? Tai, kad negalime žindyti, nereiškia, kad ir negalime daryti viso kito, ką daro žindančios mamos. Galbūt per hormonų poveikį gamta mūsų neaprūpins tokiu stipriu fiziologiniu užtaisu rūpintis vaikeliu, kokį turi žindančios mamos, bet tam mes ir esame protaujančios būtybės – žmonės, kad savo veiksmus galėtume kreipti tikslingai valios pastangomis, o ne tik veikiamos instinktų. Ir visa tai gali puikiai pavykti.

Nors vienas iš žindymo privalumų yra tai, jog motinos būna jautresnės savo vaikų poreikiams, tačiau tyrimais nustatyta, kad niekada nežindžiusios moterys taip pat buvo jautrios savo vaikų poreikiams, ir jų jautrumas nebuvo mažesnis nei reikėtų, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Stebėtas geras ryšys tarp žindančių mamų ir jų dvylikos mėnesių amžiaus vaikų, tačiau ir ryšys tarp iš buteliuko maitinamų vaikučių bei jų mamų taip pat nebuvo prastas ar nesaugus.

Žindymas užtikrina mamos ir vaikelio fizinį sąlytį, nes žindydama mama vaikutį laiko priglaudusi, apkabinusi, glosto jam galvytę, bučiuoja, liečia rankutes ir panašiai. Taigi, natūraliai žindomas vaikas gauna daug motinos meilės per lietimąsi. Turėdamos tai mintyje, nežindančios mamos vaikučiui taip pat gali teikti tokį fizinį sąlytį. Pavyzdžiui, mokslininkų pastebėta, kad mamoms, kurios žaidimų metu dažniau lietė savo vaikus, į kraują išsiskyrė daugiau oksitocino, lyginat su tomis, kurios vaikus lietė rečiau. Jeigu negalime pasididinti šio prieraišumo hormono kiekio žindydamos, tai pagausinkime jį paglostydamos, apkabindamos, bučiuodamos vaikutį.

Mamos savo meilę vaikui išreiškia daugybe būdų. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu ne(be)galime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesugebėjusios, kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu. Jei ne(be)galime žindyti, vis dar galime turėti visus kitus būdus. Tad svarbiausia – mylėkime savo vaikučius. Puoselėkime tarpusavio ryšį, džiaukimės juo ir mūsų gyvenimas bus nuspalvintas gražiausiomis spalvomis.

Kai mama laiminga – laimingas vaikelis

Galime įsivaizduoti, kad mama yra tarsi angelas, gaubiantis vaikutį savo sparnais it apsiaustu. Ko pilna po šiuo apsiaustu – kokių emocijų, minčių, jausmų ten prikaupta, tuo dvelks visas vaiko pasaulis. Arba trumpai sakant – pirmasis vaiko pasaulis yra jo mama. Todėl labai svarbu, kaip jaučiasi pati mama – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklauso ir vaiko emocinė gerovė. Todėl rūpinkimės savimi ir leiskime kitiems pasirūpinti mumis, kol mes darom prasmingiausią darbą gyvenime – auginam žmogų.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS. Baletas, vandens sportas ir kitos trimetės mažylės pramogos.

RUDENS LIGOS. Skauda gerklę – skubėti į vaistinę ar pas gydytoją? Gripas ir COVID-19 – saugomės abiejų. Pediatrai: kada COVID-19 susirgusiam vaikui reikia tyrimų.       

VAISTINĖLĖ. Kaip įveikti didžiausius žarnyno priešus – virusus ir antibiotikus.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gydytojas A. Vingras Mažakraujystė (anemija). Kaip sustiprinti sveikatą? (partnerio turinys). Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės. Svarbiausios atopiniu dermatitu sergančio vaiko tėvų užduotys.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindyti negalima! Ar tikrai?

NĖŠTUMAS. Nėščiajai svarbūs vitaminai ir mineralai.

MOKOMĖS. 2–3 metų mažylio pasiekimai.

VERTA ŽINOTI. Ruduo – ne tik virusinių ligų paūmėjimo metas.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Galaktozemija

Mokslininkams ir gydytojams žinoma vienintelė nuo vaiko sveikatos priklausanti priežastis, dėl kurios jie visiškai uždraustų kūdikį maitinti motinos pienu. Tai įgimtas medžiagų apykaitos sutrikimas, vadinamas galaktozemija. Tuomet kūdikis negali įsisavinti vienos iš pieno cukraus laktozės sudėtinių monosacharidų – galaktozės, nes vaiko organizme trūksta specifinių ją suskaldančių fermentų. Jeigu stinga tik fermento galaktokinazės, kūdikio kraujyje kaupiantis galaktozei, kliniškai vystosi katarakta.

O dėl trūkumo ir kito fermento, kuris būtinas vėlesniam galaktozės metabolizmui, gali išsivystyti ne tik katarakta, bet ir kepenų cirozė bei protinio vystymosi sulėtėjimas. Kadangi laktozės yra ne tik moters, bet ir gyvulių piene, tai ir joks kitoks pienas, nei jo pagrindu pagaminti mišiniai tokio kūdikio maitinimui netinka. Reikalingas specialus maistas be laktozės, pvz., iš sojos augalo pagaminti mišiniai. Laimei, galaktozemija pasitaiko labai retai, vidutiniškai vienam iš 80 000 kūdikių.

Fenilketonurija

 Dažniau, statistiškai vienam iš 10 000 vaikų, pasitaiko kitas medžiagų apykaitos sutrikimas fenilketonurija, išsivystantis dėl amino rūgšties fenilalanino kaupimosi, organizme trūkstant atitinkamo fermento. Užsitęsus jo pertekliui, vaikui gresia protinio vystymosi atsilikimas. Beje, motinos piene fenilalanino yra žymiai mažiau, negu karvės piene, todėl geriau žindyti, tik reikia reguliariai tirti fenilalanino koncentraciją kraujyje. Jeigu ji pasidaro per didelė, kūdikiui skiriami (atitinkamai sumažinant motinos pieno dalį maiste) specialūs mišiniai be šios amino rūgšties.

Įgimtos ydos

Dažniausiai pasitaikantys anatominiai defektai, kurie gali trukdyti kūdikiui gerai žįsti yra lūpos ir gomurio nesuaugimai bei „prisegtas“ liežuvis. Dauguma vaikų su „kiškio lūpa“ gali žįsti, ypač, jei žindant krūtimi užspaudžiamas ir lūpos plyšys. Taip maitinti gali būti net lengviau, negu iš buteliuko. Jeigu yra platus gomurio nesuaugimas, apimantis ir kaulinę jo dalį, maitinti iš krūties gali būti išties sunku ar net neįmanoma. Kad kūdikis galėtų sėkmingai žįsti, mamos spenelis su krūties dalimi, atsiduriančia kūdikio burnoje, iš apačios yra spaudžiamas liežuvio, todėl reikalinga atrama. Gomurio rekonstrukcijos operacijos paprastai atliekamos vėliau, maždaug vienerių metų amžiaus vaikams. Iki to laiko gydytojai siūlo pasinaudoti specialiomis ortopedinėmis plyšį tarp burnos ir nosies uždengiančiomis priemonėmis. 

„Prisegtas“ liežuvis

 Liežuvis yra raumeninis organas, apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuvio galui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir iškišti jį gerokai į priekį. Tai yra labai svarbu žindymo sėkmei, nes liežuvis yra pagrindinis „darbininkas“.

Nedažnai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą („prisegtą“) prie burnos dugno ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. Suriestas liežuvis, užimdamas daug vietos burnoje, neleidžia apžioti užtektinai krūties, o vien tik spenelį, kuris, atsidūręs tarp dantenų, yra siurbiamas ir maigomas iki skausmo. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai trukdo jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas.

 Jei serga mama

Žindyti neturėtų motinos, sergančios aktyvia nepagydyta plaučių tuberkulioze, AIDS, turinčios žmogaus T-limfocitinį virusą ar aktyvų paprastosios pūslelinės (herpes simplex) išbėrimą ant savo krūtų, nes visais šiais atvejais pavojinga liga gali užkrėsti ir žindomą kūdikį.

Tuberkuliozė

Jeigu mama serga aktyvia plaučių tuberkulioze, kūdikis neturėtų būti šalia jos, nepriklausomai nuo maitinimo būdo. Pavojingas yra būtent respiracinis kontaktas, t.y., galimybė užsikrėsti per ligonio iškvepiamą (ypač čiaudint, kosint) orą. Į motinos pieną tuberkuliozės bacilos nepatenka, taigi ir kūdikiui maitinti jis (steriliai ištrauktas pientraukiu) puikiausiai tinka.  Aišku, mamos gydymui reikėtų parinkti tokius vaistus,  kurie, patekę ir į jos pieną, nebūtų kenksmingi kūdikiui. Pasveikusi, nebeužkrečianti motina žindyti gali pati.

„Paprastos“ ligos

 Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu, irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai jau net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, nešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar, kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnypškite arti vaiko.

Apsinuodijus maistu

Mamos apsinuodijimas maistu, sukeliantis virškinimo sutrikimą, pasireiškiantį vėmimu ar viduriavimu, paprastai nėra priežastis nežindyti. Net jeigu į mamos žarnyną su nešvariu ar sugedusiu maistu patenka ir dauginasi kenksmingos, ligą sukeliančios bakterijos, tai dar nereiškia, kad jos lengvai prasiskverbs į kraują ir tuo labiau į krūtyse gaminamą pieną. O jeigu ir taip atsitiktų, žindymo tęsimas, motiną gydant su žindymu derančiais antibiotikais, vis tiek būtų geriausias ir saugiausias pasirinkimas dėl kūdikio.

Mamos vaistai

Žindyti laikinai negalima, kai vėžiu serganti motina gydoma radioaktyviomis ir ląstelių vystymąsi stabdančiomis medžiagomis. Kai kurie epilepsijai ir psichinėms ligoms gydyti vartojami vaistai, patekę į motinos pieną, gali slopinti ir apsvaiginti žindomą kūdikį. Dauguma šiuolaikinių antibiotikų bei įprastinėmis dozėmis vartojamų priešuždegiminių, skausmą malšinančių ir karščiavimą mažinančių vaistų yra saugūs.

Jeigu vis dėlto tektų vartoti kūdikiui kenksmingą vaistą, perspėkite gydytoją, kad po gydymo norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol mama turėtų pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų.

Alkoholis

Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata. Al­ko­ho­lis iš mo­ti­nos krau­jo leng­vai pa­ten­ka į pie­ną, didžiausią koncentraciją pasiekdamas praėjus maždaug 1–1,5 valandos po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti – geriau neimti nei lašo. Vėliau ret­omis progomis mamos pakelta vy­no tau­rė blo­go po­vei­kio kū­di­kio svei­ka­tai ne­tu­rė­tų, ta­čiau tai da­ry­ti ge­riau tuo­jau po žin­dy­mo, kad iki ki­to mai­ti­ni­mo al­ko­ho­lio kon­cent­ra­ci­ja pie­ne jau bū­tų su­ma­žė­ju­si.

Tabakas

Rūkyti irgi nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Į motinos pieną šis nuodas patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog, surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų tuojau po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi–trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų.

Tačiau… Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, kūdikį pasiekia per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose. Kūdikis šį „pasyvų rūkymą“ patiria nepriklausomai nuo to, ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis bent gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Nuostabiausia, jog žindymas gali moteriai padėti atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo sušvelnintų nikotino vartojimo nutraukimo simptomus. Be to, ši itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.  

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, arba kai vaikas buvo per anksti nujunkytas mamai susirgus. Žindymo atnaujinimas būtų ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimus.  Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena mama, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Svarbiausia sėkmės sąlyga – pačios mamos noras tai padaryti.

Niekas nedirba be reikalo

Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o pagimdžius pienas randasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo ir stabdo gamybą, jeigu anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant žindymus, pieno krūtyse rasis vis mažiau, o galop visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Pamažu pieno liaukų alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.

Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas pakankamai ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai. Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu, o vėliau žindymą tęsti (iki dvejų metų ir ilgiau), duodant tinkamą papildomą maistą. Tačiau daugelis mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmaisiais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.

Bėdos dėl skubos

Per anksti pradėjus dirbtinį maitinimą kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimai. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Žindymo sąlygojamo glaudaus ryšio su motina netektis pakerta mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu.

Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomi naujagimiai ir neseniai pagimdžiusios moterys. Jas dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai mamai greičiau atsiranda mėnesinės (vėlgi kraujavimai) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio nėštumo. Trumpai žindžiusios moterys labiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze vyresniame amžiuje.

Kelias atgal

Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas.  Nežindymo atostogoms užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybos atnaujinimas taptų sunkiau įvykdoma užduotimi, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl užauginti. Tačiau ir tai įmanoma.

Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet taip pat gali stimuliuoti šių pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacija iš esmės įvykdo dvi užduotis: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.

Dviejų reikalas

Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas motinos krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas atranda krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks.

Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas. Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių kūdikiai.

 Tačiau relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir sugriebę tik spenelį bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip sužalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima burnon kaip atprasto ir nebepažįstamo daikto.

Žingsneliai į sėkmę

Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarimu bei moraliniu palaikymu, bet ir išvadavimu nuo daugelio buitinių rūpesčių.  Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbus glaudus mamos ir kūdikio sąlytis – nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešioklę. Kūdikiui taip pat reikia padėti priprasti prie pasikeitimų – juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminį pakaitalą. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminimui, ir pavalgymui.

Link pergalės gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu. Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui priprastu mišiniu. Greičiausiai girdymo mišiniu, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankama. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma.

Tai galima padaryti dviem būdais: kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai (rankomis arba pientraukiu). Bet kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai, vis mažinant porciją, dar kažkiek laiko (savaitę ar dvi) teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne per čiulptuką, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu. 

Geras prietaisas

Alkanas kūdikis keletą kartų pažindęs tuščią krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai pieną tiekiančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius pakankamai ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.

Papildiklis (arba papildoma maitinimo sistema) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo link krūties einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindymui ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.

Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar mišinukas. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų pakankamai stimuliuojama, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Pradžioje papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą.  Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.

Padės ir prigimtis

 Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek pasilieka ir rusena jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudžiant kūdikį prie krūties nesąmoningoje (mieguistoje) būsenoje, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtą žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.

 Kai pienas „sugrįžta“

Pradžioje, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties žindymui reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.

Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančio motinos pieno kiekio. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį pamažu išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymai bus tęsiami tol, kol to norės mama ir vaikas.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“