Labai gaila, bet išties būna tokių situacijų. Vieniems vaikams visiškai negalima duoti motinos pieno, kitiems motinos pienas būtų pats geriausias maistas, tačiau jie negali žįsti krūties. Paprastai tos aplinkybės susijusios su kūdikio arba mamos sveikata.
Galaktozemija
Mokslininkams ir gydytojams žinoma vienintelė nuo vaiko sveikatos priklausanti priežastis, dėl kurios jie visiškai uždraustų kūdikį maitinti motinos pienu. Tai įgimtas medžiagų apykaitos sutrikimas, vadinamas galaktozemija. Tuomet kūdikis negali įsisavinti vienos iš pieno cukraus laktozės sudėtinių monosacharidų – galaktozės, nes vaiko organizme trūksta specifinių ją suskaldančių fermentų. Jeigu stinga tik fermento galaktokinazės, kūdikio kraujyje kaupiantis galaktozei, kliniškai vystosi katarakta.
O dėl trūkumo ir kito fermento, kuris būtinas vėlesniam galaktozės metabolizmui, gali išsivystyti ne tik katarakta, bet ir kepenų cirozė bei protinio vystymosi sulėtėjimas. Kadangi laktozės yra ne tik moters, bet ir gyvulių piene, tai ir joks kitoks pienas, nei jo pagrindu pagaminti mišiniai tokio kūdikio maitinimui netinka. Reikalingas specialus maistas be laktozės, pvz., iš sojos augalo pagaminti mišiniai. Laimei, galaktozemija pasitaiko labai retai, vidutiniškai vienam iš 80 000 kūdikių.
Fenilketonurija
Dažniau, statistiškai vienam iš 10 000 vaikų, pasitaiko kitas medžiagų apykaitos sutrikimas fenilketonurija, išsivystantis dėl amino rūgšties fenilalanino kaupimosi, organizme trūkstant atitinkamo fermento. Užsitęsus jo pertekliui, vaikui gresia protinio vystymosi atsilikimas. Beje, motinos piene fenilalanino yra žymiai mažiau, negu karvės piene, todėl geriau žindyti, tik reikia reguliariai tirti fenilalanino koncentraciją kraujyje. Jeigu ji pasidaro per didelė, kūdikiui skiriami (atitinkamai sumažinant motinos pieno dalį maiste) specialūs mišiniai be šios amino rūgšties.
Įgimtos ydos
Dažniausiai pasitaikantys anatominiai defektai, kurie gali trukdyti kūdikiui gerai žįsti yra lūpos ir gomurio nesuaugimai bei „prisegtas“ liežuvis. Dauguma vaikų su „kiškio lūpa“ gali žįsti, ypač, jei žindant krūtimi užspaudžiamas ir lūpos plyšys. Taip maitinti gali būti net lengviau, negu iš buteliuko. Jeigu yra platus gomurio nesuaugimas, apimantis ir kaulinę jo dalį, maitinti iš krūties gali būti išties sunku ar net neįmanoma. Kad kūdikis galėtų sėkmingai žįsti, mamos spenelis su krūties dalimi, atsiduriančia kūdikio burnoje, iš apačios yra spaudžiamas liežuvio, todėl reikalinga atrama. Gomurio rekonstrukcijos operacijos paprastai atliekamos vėliau, maždaug vienerių metų amžiaus vaikams. Iki to laiko gydytojai siūlo pasinaudoti specialiomis ortopedinėmis plyšį tarp burnos ir nosies uždengiančiomis priemonėmis.
„Prisegtas“ liežuvis
Liežuvis yra raumeninis organas, apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuvio galui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir iškišti jį gerokai į priekį. Tai yra labai svarbu žindymo sėkmei, nes liežuvis yra pagrindinis „darbininkas“.
Nedažnai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą („prisegtą“) prie burnos dugno ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. Suriestas liežuvis, užimdamas daug vietos burnoje, neleidžia apžioti užtektinai krūties, o vien tik spenelį, kuris, atsidūręs tarp dantenų, yra siurbiamas ir maigomas iki skausmo. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai trukdo jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas.
Jei serga mama
Žindyti neturėtų motinos, sergančios aktyvia nepagydyta plaučių tuberkulioze, AIDS, turinčios žmogaus T-limfocitinį virusą ar aktyvų paprastosios pūslelinės (herpes simplex) išbėrimą ant savo krūtų, nes visais šiais atvejais pavojinga liga gali užkrėsti ir žindomą kūdikį.
Tuberkuliozė
Jeigu mama serga aktyvia plaučių tuberkulioze, kūdikis neturėtų būti šalia jos, nepriklausomai nuo maitinimo būdo. Pavojingas yra būtent respiracinis kontaktas, t.y., galimybė užsikrėsti per ligonio iškvepiamą (ypač čiaudint, kosint) orą. Į motinos pieną tuberkuliozės bacilos nepatenka, taigi ir kūdikiui maitinti jis (steriliai ištrauktas pientraukiu) puikiausiai tinka. Aišku, mamos gydymui reikėtų parinkti tokius vaistus, kurie, patekę ir į jos pieną, nebūtų kenksmingi kūdikiui. Pasveikusi, nebeužkrečianti motina žindyti gali pati.
„Paprastos“ ligos
Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu, irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai jau net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, nešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar, kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnypškite arti vaiko.
Apsinuodijus maistu
Mamos apsinuodijimas maistu, sukeliantis virškinimo sutrikimą, pasireiškiantį vėmimu ar viduriavimu, paprastai nėra priežastis nežindyti. Net jeigu į mamos žarnyną su nešvariu ar sugedusiu maistu patenka ir dauginasi kenksmingos, ligą sukeliančios bakterijos, tai dar nereiškia, kad jos lengvai prasiskverbs į kraują ir tuo labiau į krūtyse gaminamą pieną. O jeigu ir taip atsitiktų, žindymo tęsimas, motiną gydant su žindymu derančiais antibiotikais, vis tiek būtų geriausias ir saugiausias pasirinkimas dėl kūdikio.
Mamos vaistai
Žindyti laikinai negalima, kai vėžiu serganti motina gydoma radioaktyviomis ir ląstelių vystymąsi stabdančiomis medžiagomis. Kai kurie epilepsijai ir psichinėms ligoms gydyti vartojami vaistai, patekę į motinos pieną, gali slopinti ir apsvaiginti žindomą kūdikį. Dauguma šiuolaikinių antibiotikų bei įprastinėmis dozėmis vartojamų priešuždegiminių, skausmą malšinančių ir karščiavimą mažinančių vaistų yra saugūs.
Jeigu vis dėlto tektų vartoti kūdikiui kenksmingą vaistą, perspėkite gydytoją, kad po gydymo norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol mama turėtų pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų.
Alkoholis
Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata. Alkoholis iš motinos kraujo lengvai patenka į pieną, didžiausią koncentraciją pasiekdamas praėjus maždaug 1–1,5 valandos po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti – geriau neimti nei lašo. Vėliau retomis progomis mamos pakelta vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.
Tabakas
Rūkyti irgi nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Į motinos pieną šis nuodas patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog, surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų tuojau po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi–trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų.
Tačiau… Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, kūdikį pasiekia per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose. Kūdikis šį „pasyvų rūkymą“ patiria nepriklausomai nuo to, ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis bent gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.
Nuostabiausia, jog žindymas gali moteriai padėti atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo sušvelnintų nikotino vartojimo nutraukimo simptomus. Be to, ši itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.
Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“
