Žindymas itin glaudžiai susieja motiną ir vaiką. Visa, kas tuo metu vyksta, labai veikia mamą, vaikelį ir jų santykius. Mama–vaikas poroje mama yra duodančioji pusė, o vaikas – imančioji. Mama yra atsakinga už tai, ką ji perduos vaikeliui. Žindymo metu mama ne tik dovanoja savo kūno produktą – pieną, bet ir savo meilę. O vaikas it kempinė sugeria tai su visais niuansais – kaip mama jį liečia, glaudžia, kokiu balsu kalba su juo ar aplinkiniais, kokias emocijas išspinduliuoja, kur nukreiptas jos žvilgsnis. Mamos elgsena formuoja vaiko savęs vertinimo, saugumo jausmą. Todėl itin svarbu, kaip ji pati jaučiasi – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklausys ir vaiko emocinė gerovė.
Žindomas vaikas – mamos tęsinys
Nėštumas, gimdymas ir žindymas – fiziologiniai procesai, kurie mamą ir vaiką susieja ypatingais ryšiais. Mama ir vaikas dalinasi vienu kūnu. Šios vienovės, kuri yra akivaizdi nėštumo metu, tęsinys gimus vaikeliui pasireiškia žindant.
Žindymas yra vienas iš būdų saugiam vaikelio prieraišumui prie mamos kurti. Žindymo metu išsiskiriantis hormonas oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Oksitocinas paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį. Kai mama glosto vaikutį, šypsosi jam, kalba ar kažką švelniai niūniuoja žindant, vaikelis sieja mamos veidą ir jos balsą su malonumu, kurį gauna maitinimo metu. Žindymas užtikrina artimą sąlytį, o šis didina vaikelio saugų prieraišumą prie mamos. Mokslinių tyrimų metu įrodyta, kad žindančios mamos būna jautresnės savo vaikų poreikiams tiek žindymo laikotarpiu, tiek jam pasibaigus. Kuo ilgiau moteris žindo vaiką, tuo ilgiau ji sėkmingai tenkina įvairius jo poreikius ir užtikrina teigiamo ryšio kūrimą.
Žindymas ir vaiko psichinė sveikata
Tam, kad vaikas sveikai vystytųsi, jis turi jaustis ramus, saugus ir mylimas. Viso gyvenimo pamatai klojami, kai vaikas yra dar visai mažas. Tikriausiai būtent dėl visų minėtų teigiamų žindymo privalumų vaiko ryšiui su mama bei jo savijautai pastebėta, kad ilgiau žindytiems vaikams rizika patirti psichikos sutrikimus vėliau gyvenime būna mažesnė. Taip pat mažesnis ir priklausomybės nuo alkoholio pavojus paauglystėje, lyginant su trumpiau žindytais vaikais. Ilgalaikių žindymo privalumų psichinei sveikatai tyrimas atskleidė, jog ilgiau nei 6 mėnesius žindyti vaikai, būdami 14 metų amžiaus, turėjo mažesnę riziką patirti tiek emocinių sunkumų (apleistumo jausmo, nerimo, depresijos išgyvenimų), tiek elgsenos problemų (delinkventinio elgesio bei agresyvumo), lyginant su bendraamžiais, kurie kūdikystėje buvo žindyti trumpiau nei 6 mėnesius.
Kalbant apie tokius puikius ilgalaikio žindymo privalumus vaiko psichinei sveikatai norisi stabtelti ir prisiminti, jog turime įsidėmėti, kad žindymas nereiškia tik mechaninio veiksmo, kai mama tiesiog savo pienu pamaitina vaiką. Vaiko maitinimas, yra tik viena žindymo mozaikos detalė. Žindymo visuma apima kur kas daugiau. Tai reiškia, kad mama tiek dėl fiziologinių procesų (prisiminkime oksitocino poveikį), tiek dėl sąmoningo apsisprendimo ir iš meilės savo kūdikiui kylančių siekių stengiasi visapusiškai rūpintis vaikeliu, patenkinti jo poreikius, apsupti meile, buvimu kartu, dėmesiu ir švelnumu – tiek žindymo metu, tiek apskritai visose gyvenimo situacijose. Visa tai yra sąlygos, kuriose vaikas gali augti kaip besiskleidžianti gražiausia gėlė derlingoje dirvoje.
Meilės apykaita mamos ir vaiko santykiuose – kaip ji priklauso nuo pokyčių žindyme
Žindymas yra labai svarbus mamos santykių su vaiku laukas ir bet kokie žindymo pokyčiai daro įtaką emocijoms, kuriomis jie dalijasi. Vaikai labai greit auga ir pokyčių, prie kurių tenka kūrybiškai prisitaikyti, būna labai daug. Vienokios emocijos ir santykiai sieja mamą ir naujagimį, kitokios – mamą ir ūgtelėjusį kūdikėlį, dar kitokios – mamą ir metinuką, dvimetį, trimetį… Kiekvienam raidos etape vaikas patiria savus iššūkius, o mamai tenka būti užuovėja, prie kurios jis skuba tiek savo gyvenimo džiaugsmuose, tiek skausmuose. Dažnai nusiraminimo vaikelis ieško žįsdamas. O mamai būti ta užuovėja kokybiškai, taip, kad vaikas jaustųsi gerai, tikrai nėra lengva. Tai reikalauja labai daug ir fizinės, ir psichinės energijos. Pastarųjų resursų dažnai pritrūksta, ir tada ne viskas pavyksta taip, kaip moteris norėtų: kyla konfliktai, įtampa, vaikas rėkia, mama ašaroja – ištikta įvairiausių jausmų bei emocijų, graužiasi dėl kaltės ir nepasitenkinimo savo motinyste.
Paaugus vaikui žindymas išlieka labiau ne dėl maisto, bet dėl emocinio nusiraminimo, pasiekiamo per fizinį artumą. Būna laikotarpių, kai tokio nusiraminimo vaikelis ieško itin dažnai, o mama nuo to pavargsta. Juk tikimasi, kad augant mamos pienelio reikės vis mažiau, bet kartais nutinka priešingai – vaikas tarsi regresuoja į kūdikėlį ir būdamas pusantrų, dvejų ar net trejų metų staiga prašosi žįsti taip dažnai, kad mamai atrodo, jog ji išprotės nuo tokio intensyvumo. Kartais tai sukelia žindymo aversiją arba tiesiog labai daug stiprių emocijų, kurių pati mama nenorėtų jausti, tačiau tai nutinka. Vietoj noro vaikelį apgaubti tuo dėmesiu ir artumu, kurio jam taip ūmai prisireikė, kyla noras nuo jo pabėgti. Užsiveda tarsi užburtas ratas. Kuo labiau vaikelis siekia žįsti, tuo labiau mama bėga nuo jo. Pasijutęs nesaugus, vaikelis dar labiau siekia mamos, kad įsitikintų, jog tebėra lygiai tiek pat mylimas. Kuo atkakliau jis siekia mamos dėmesio, tuo stipresnis jos noras pabėgti nuo vaiko. Ir kaip iš to užburto rato ištrūkti?
Žindymas yra viena reikšmingiausių savęs kaip motinos vertinimo sričių. Kai moteris pajunta, kad žindymu nebegali patenkinti vaikelio poreikių, ji pradeda save kaltinti, kad yra bloga mama. Tenka išgyventi labai daug emocijų: pykčio, kaltės, liūdesio, nepasitenkinimo savimi, beviltiškumo. Reikia leisti sau visa tai jausti, bet taip pat laiku pasakyti STOP ir, užuot save plakus kaltės rykštėmis, pagalvoti, ką galiu pakeisti, kad ABU su vaikeliu pasijustume geriau?
O gal metas nujunkyti?
Dažnai moterims kyla mintis: man pikta, aš nenoriu žindyti, bet vis tiek vaikui geriau to pienuko gauti nors ir iš nepatenkintos mamos, nei visai negauti ir jaustis atstumtam. Tada vertėtų paklausti savęs – ar man iš tiesų pavyksta pažindyti ir neprikaupti neigiamų emocijų vaiko atžvilgiu už tai, kad jis sukėlė nemalonius pojūčius, ar vis tik aš žindymą tik ištveriu, bet vėliau kitose situacijose tas užslopintas emocijas išlieju ant vaiko.
Jei emocinis žindymo fonas pasidaro itin įtemptas, kupinas kančios ir nepakantumo, reiktų įvertinti, ar žindymas iš tiesų duoda daugiau naudos nei žalos? Ar vaikas po žindymo yra laimingas, ramus, patenkintas? Ar, atvirkščiai, jis tarsi sugeria mamos įtampą ir darosi nervingas, įsitempęs, nesaugus? Tada vėl apsisukęs bando ateiti žįsti ir vėl jaučia mamos atstūmimą (fiziškai ne, bet emociškai – taip).
Jei žindymas tik kursto neapykantą vaikui ir ji niekaip nemažėja, niekas nepadeda, jei jaučiate, kad neigiami pojūčiai, kuriuos kenčiate žindymo metu, jums sukelia tiek pykčio, jog vėliau jį išliejate ant vaiko, tai vis dėlto reiktų pagalvoti apie žindymo pabaigą. Tokios „meilės”, kurią teikiate per kančią ir už kurią vaikas vėliau turi susimokėti sugerdamas jūsų pyktį ant jo, jam nereikia. Tai tik traumuoja jo psichiką. Būdamas suaugęs jis gali bijoti fizinio artumo, nes pasąmoniniam lygmenyje jaus, kad vėliau už tai turės iškęsti savo partnerio pyktį.
Vaikai patiria stiprias emocijas, jei interpretuoja, kad draudimas žįsti reiškia, jog jie nebemylimi, mažiau mylimi. Svarbiausia patikinti visu kitu elgesiu, kad vaikelis toks pat mylimas, nepaisant ar galima žįsti, ar negalima. Niekas nepasakys, kaip jums tai padaryti, jūs ir jūsų vaikas bei judviejų tarpusavio ryšys nepakartojami, tad reikalauja ir unikalių sprendimų.
Ir tai praeis
Sunkiausiomis akimirkomis galima sau priminti: „Ir tai praeis”. Tačiau prisiminkime – baigsis ne tik didžiausi sunkumai, bet praeitim virs ir tos gražios vaikelio auginimo valandėlės, kurių pasiilgsime, bet nebesugrąžinsime.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
Feisbukas Išsipildymas Motinystėje
Instagramas issipildymas.motinysteje
