Per pastaruosius 10 metų, prieš kuriuos kalbėjomės, jūsų gyvenime įvyko daug pokyčių.  Sukūrėte naują šeimą ir trijų dukrelių karaliją papildė dar du vyro sūnūs. Koks buvo didžiausias iššūkis prisitaikant prie naujos gausios šeimos?

Pokyčių įvyko daug: nauja šeima, kraustymasis į kitą miestą, prisitaikymas prie kitokios tvarkos ir reikalavimų ugdymo įstaigose… Dukrytėms šie kardinalūs pokyčiai, turbūt, ir sukėlė daugiausiai streso. Viskas nauja, svetima, kitaip… Šiuo metu, kai jau viskas pagaliau susidėliojo, net gera prisiminti tuos žaibiškus pokyčius.

Sprendimą gyventi po vienu stogu nulėmė Aloyzo tėčio žodžiai: „Aš nenoriu būti tėčiu tik per atstumą, noriu kasdien matyti, kaip auga mano vaikas.“ Robertas buvo įsitikinęs, kad mes stiprūs, kad kartu įveiksime visas kliūtis ir būsime laimingi visi drauge. Tai suteikė ryžto, drąsos bei stiprino norą viską pakeisti. Visada priimdavau sprendimus viena, tačiau jo tvirtas apsisprendimas būti kartu suteikė pasitikėjimo man ir mano dukrelėms. Savo vaikus naujam gyvenimui ruošėme kiekvienas atskirai. Buvo daug kalbėta, buvo ir ašarų, nes tėveliai (seneliai) nebegalės kasdien matyti dukros, anūkių, o dar kur mergaičių draugai, mylimi mokytojai…

Labai greitai prisitaikėme vieni prie kitų. Aloyzo gimimas visiškai pakeitė mūsų gyvenimą. Nėštumas pralėkė taip greitai, jog net nespėjau juo pasidžiaugti. Tai laikotarpis, kupinas skubėjimo, dokumentų tvarkymo, baldų pirkimo bei kitų svarbių reikalų besirengiant naujajai pradžiai. Bendra veikla, problemų sprendimas, pasiruošimas pasitikti mažąjį stebuklą dar labiau visus suartino ir suvienijo. Visi jau suaugę,  tad jei reikia kažką padaryti, tuoj pat kimbame į darbą. Vyro sūnus Denukas su mumis negyvena, tačiau dažnai mus aplanko savaitgaliais. Kiekviena akimirka, praleista kartu, yra ypatinga – mes keliaujame, atostogaujame, mėgaujamės įvairiomis pramogomis bei dalijamės džiaugsmu, kartu kurdami šiltus prisiminimus.

Kaip dabartinis vyras priėmė jūsų dukras, o jūs – jo sūnus?

Robertas su mergaitėmis greitai susidraugavo. Kai esi atviras, bendraujantis ir pasirengęs padėti spręsti problemas bei įveikti gyvenimo iššūkius, tuomet lengviau pelnyti vaikų pasitikėjimą. Toks Robertas ir yra: geba bendrauti, bendradarbiauti ir žengti koja kojon kartu. Kadangi esu pedagogė ir puikiai išmanau vaikų psichologiją, bendravimas su vyro sūnumis man nesudaro jokių sunkumų. Suprantu vaikų poreikius: kada reikia padrąsinimo, apkabinimo, linksmų veiklų ir kaip sukurti šiltą atmosferą, kai tarp jų jaučiama įtampa. Su berniukais esame geri draugai – manau, kad nėra svetimų vaikų ir myliu kiekvieną vaiką.

Kaip vaikai priėmė gyvenimo pokyčius, kaip kūrėte jų santykius? Ar buvo iššūkių?

Iššūkiai mus lydi kasdien, todėl stengiuosi kiekvieną išgirsti, patarti, o jei reikia, suorganizuoju šeimos susirinkimą. Feisbuko platformoje sukūriau grupę „Šeima“, kad galėčiau vienu metu pasidalinti informacija su visais šeimos nariais. Taip išvengiu būtinybės tą pačią žinutę kartoti kiekvienam atskirai gyvenant dviejų aukštų name.  Pvz., sukviečiu visus prie bendro stalo valgyti, pranešu kelintą valandą visi turi būti pasiruošę išvykimui arba kokia diena yra skirta šeimai, kad niekas neplanuotų išeiti.

Taip pat ir šeimos nariai surašo savo poreikius, planus, kokią dieną juos reikia kur nuvežti – į mokyklą ir užklasinės veiklos užsiėmimus. Visi šeimos nariai aktyviai dalyvauja namų ruošos darbuose ir prisideda prie kiemo tvarkymo. Dėl bendrų veiklų ir išvykų mūsų santykiai tampa vis stipresni, o pokyčiai jau nebeatrodo tokie gąsdinantys, kaip atrodė santykių pradžioje. Su kiekviena bendra patirtimi mes vis labiau išmokstame prisitaikyti ir suprasti vieni kitus, todėl pokyčius lengviau priimame. Roberto sūnus Gytis mergaites net vadina sesėmis.

Į šeimą atėjus mažajam Aloyzui jus užgriuvo dar daugiau rūpesčių, dar labiau pasikeitė ne tik jūsų, bet ir vaikų gyvenimas. Kaip jie reagavo į broliuko gimimą?

Niekuomet neskriaudžiau savęs, o vaikai niekada nesutrukdė ir netrukdo man siekti savo tikslų. Didžiausias mano tikslas buvo įgyvendintas – baigiau magistrantūros studijas. Dabar mano dėmesys yra sutelktas į vaikus. Džiaugiuosi vėl tapusi mama. Mažylio laukė visi, net Denukas, ateidamas į svečius, nuolat klausdavo: „Kur mano brolis?“ Atsakydavau, kad jis dar pilvuke. O kai pirmą kartą jį pamatė, bučiavo ir mylavo.

Vyresnieji vaikai susitikti su savo broliuku atvyko į ligoninę, pilni džiaugsmo ir nekantrumo pamatyti naują šeimos narį, net surengė Aloyzui įspūdingą sutikimo šventę namuose. Visi buvo kupini emocijų, o aš, iš didelio laimės jausmo, net nesulaikiau ašarų. Mažas angelėlis ištirpdė visų širdis, apgaubė mus meile ir dar labiau suartino. Be galo džiaugėsi mano tėveliai: jie visada svajojo apie anūką ir ši svajonė pagaliau išsipildė. Daug palaikymo ir patarimų sulaukiu iš savo mamos, nes ji pati yra iš gausios šeimos.

Ar kilo kokių nors baimių dėl vėlyvos motinystės sužinojus, kad vėl tapsite mama po daugelio metų? Kaip jautėtės nėštumo metu?     

Visada sakiau, kad jei turėsiu mylimą vyrą, norėsiu su juo ir bendrų vaikų. Taip ir nutiko. Nejaučiau jokios baimės, nors nėštumo laikotarpis nebuvo lengvas, grėsė persileidimo rizika. Vyras ir vaikai nuolat rūpinosi manimi, neleido nieko daryti, atkakliai laikėmės visų medikų nurodymų, kad išsaugotume mažylį.

Namų ruošos ir kiemo darbus perėmė vyras ir vaikai, o aš tik patardavau, ką ir kaip reikia atlikti. Vėlyva motinystė man tapo tikra dovana, tarsi ženklas iš dangaus sustoti ir pailsėti. Jau buvau visiškai pasinėrusi į darbus vaikų darželyje, kurie nebeteikė džiaugsmo ir kirbėjo noras kažką keisti. Taigi, galėjau pailsėti, skirti laiko savo vaikams ir savo naujajai aš.

Dabar, po daugelio metų, iš naujo prasidėjo kūdikystės etapas. Kuo ši patirtis skiriasi nuo ankstesnės motinystės patirties?

Motinystė yra nuostabi, o ypatingas skirtumas tas, kad šalia turiu tris mokines, būsimąsias mamas, kurios net retkarčiais nepasidalina Aloyzo. Pasitaiko dienų, kai Aloyzas net nepatenka į mano rankas, jį tik pamaitinu. Mergaitės praleidžia su juo daug laiko, domisi šiuolaikiniu kūdikio ugdymu. Smagu stebėti iš šalies, kai visi guli su Aloyzu ant lovos ir žiūri į lubas projektoriaus rodomus sensorinio lavinimo vaizdo įrašus, kurie skatina kūdikio regėjimo ir klausos vystymąsi.

Vyresnysis brolis nuolat žavisi Aloyzo meilumu, o Denukas noriai dalijasi savo žaislais ir nekantrauja, kada Aloyzas galės žaisti kartu su juo. Įdomu stebėti, kaip jis meiliai bendrauja su mažyliu, pasakoja jam apie mašinas, pučia balioną ir švelniai laiko jo rankytes sakydamas, kokie maži jo pirštukai. Taigi, dabar turiu daug pagalbininkų, todėl nesijaučiu pavargusi, nes visada yra kas gali mane pakeisti.

Ar pasikeitė jūsų požiūris į vaiko priežiūrą, auklėjimą? Ką dabar darote kitaip nei augindama nuo mažumės dukreles?

Kai mano dukrelės buvo mažos, daug laiko paaukojau mokslams ir karjerai, dėl to, manau, joms trūko mamos dėmesio. Dabar visą savo laiką noriu skirti sūneliui. Dirbdama ikimokyklinio ugdymo mokytoja darželyje, nuolat stebiu pokyčius vaikų ugdymo(si) procese ir tuos pokyčius taikau savo vaikams. Vis dėlto, kalbant apie kūdikio auginimą, nepakeičiau nieko, nes kai kurie senieji metodai man atrodo efektyvesni nei šiuolaikiniai.

Ligoninėje medikai sakė: „Šios mamytės mokyti nereikia, mes patys turėtume iš jos pasimokyti.“ Šiuo metu mano pagrindinis tikslas, kol esu vaiko priežiūros atostogose, išmokyti Aloyzą kasdienių gyvenimo įgūdžių. Kad jam pradėjus lankyti darželį pats valgytų, eitų ant puoduko, nuplautų rankytes, susitvarkytų savo žaidimo vietą bei galėtų savarankiškai atlikti kitas užduotis.

Šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo mūsų, jie gerai išmano informacines technologijas, todėl džiaugiuosi, kad yra vyresnių vaikų, kurie galės padėti Aloyzui mokykloje. Tai bus didelė pagalba ir man. Mokysiuosi kartu nuo pradžių, tačiau man tai nekelia baimės. Viskas, kas nauja, yra įdomu, mane užgrūdina ir padeda tapti stipresnei.

Kokia jūsų kasdienybė su šešiais vaikais? Kaip atrodo įprasta diena?

Kasdienybė gausioje šeimoje manęs nevargina, priešingai – ji teikia daug džiaugsmo ir pilnatvės jausmą. Visi jau suaugę, nereikia nuolat kontroliuoti – kiekvienas sugeba pasirūpinti savimi. Mano pagrindinė užduotis yra maisto gamyba. Visa kita atliekame drauge. Savaitgaliais palepina vyras savo išradingais patiekalais, o vaikai saldžiais skanėstais.

Visi planai yra iš anksto aptariami, todėl nekyla jokių sunkumų. Kai namuose daug rankų ir Aloyzui netenka liūdėti, retkarčiais net nesijaučia, kad jis yra. Kasdien visus apdovanoja šypsena, suburia pasimėgauti akimirka, stabtelėti ir prisiminti, kas iš tiesų svarbiausia. Net ir tada, kai gyvenimo ritmas tampa chaotiškas, Aloyzo šypsena primena, kad tikrosios vertybės slypi paprastume – buvime kartu ir gebėjime džiaugtis kasdienybės stebuklais.

Kaip pavyksta skirti dėmesio kiekvienam vaikui? Ar randate laiko sau, savo mėgstamoms veikloms, vyrui, rūpindamasi tokia gausia šeima? Ar turite šeimos laisvalaikio tradicijų?

Šiuo metu visi stropiai mokosi, dažnai diskutuojame apie ateitį ir planuojame, kokių žinių ir įgūdžių mums reikės, norint pasiekti savo tikslus. Į asmeninius reikalus nesikišu, jų nevaržau, nes vaikų darbo dienos pilnos įvairių veiklų bei individualių užsiėmimų. Taigi, visas mano dėmesys sutelktas į Aloyzą. Vyresniems vaikams skiriu tiek laiko, kiek jie jaučia būtinybę. Visos šeimos laisvalaikį suplanuojame, kai atvyksta Denas, tada ieškome įdomių vietų ir leidžiamės į nuotykių kupiną kelionę. Kartais pramogaujame ir atskirai, mergaitės turi savo dienas, o berniukai – savo. Vaikai supratingi, mus, tėvelius, išleidžia praleisti laiką dviese – pabūti romantiškoje aplinkoje, apsilankyti teatre, kavinėse arba tiesiog pasivaikščioti parke.

Man imponuoja vyro požiūris į gyvenimą – mes visur ir viską darome kartu, todėl vaikų auginimas ir auklėjimas mums natūrali ir maloni kasdienybė, dėl to nekyla jokių problemų. Padedama vyro turiu galimybę skirti laiko sau ir rūpintis savo sveikata. Mano mėgstamos veiklos taip pat nenukentėjo. Su vyru atradome bendrų pomėgių ir veiklų, kurios leidžia mums daugiau laiko praleisti kartu.

Kaip rūpinatės savo sveikata ir energija? Juk šeši vaikai – ne tik džiaugsmas, bet ir nemažas iššūkis.

Šiuo metu lankau gydomuosius masažus, sportuoju tiek, kiek leidžia sveikata, o energijos semiuosi iš gamtos. Mėgstu pasivaikščioti parke, paplaukioti baseine, aplankyti gimtąjį kraštą, susitikti su draugais ir giminaičiais. Visa tai man padeda išsivaduoti nuo streso ir palaikyti gerą savijautą. Mano gyvenimas kupinas energijos, greito tempo ir nuolatinių pokyčių, todėl norisi tylos, poilsio ir ramybės.

Aloyzas yra nuostabus vaikas, kuris leidžia man visa tai turėti. Taigi, kai nėra visų namuose, mes su sūneliu karaliaujame. Mano mažasis princas tapo mano ilgai lauktu poilsiu ir ramybe. Dėl jo aš sustojau ir supratau, kad nebūtina nuolat skubėti, kai galima tiesiog pailsėti. Nebereikia stengtis dėl kitų, nes dažnai tai, ką darai, yra tik tavo pačios noras. Tik dabar supratau, ką reiškia, kai mylintis žmogus tavimi rūpinasi, kurio dėka jaučiuosi saugi ir mylima.

Esu dėkinga savo vyresnei dukrytei, kuri visuomet su meile ir kantrybe perima mano kasdienius rūpesčius ir darbus. Galiu visiškai ramiai palikti Aloyzą jos priežiūrai. Todėl galiu atsikvėpti, skirti laiko sau, pasimėgauti akimirkomis dviese su vyru.

Gausi šeima – tai lyg stipri komanda, įveikianti visas kliūtis… tai nesibaigiantis žaidimas, siekiant užsibrėžtų tikslų, ėjimas link pergalių tvirtai susikibus rankomis.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuo pat vyresnėlės gimimo Guoda neapsiribojo tik namais ir vaiko auginimu. Iš pradžių įsitraukė į aktyvių mamų veiklas, labdarą, vėliau grįžo prie savo profesijos. Išėjusi iš ilgamečio samdomo darbo žmogiškųjų išteklių srityje, įkūrė darbuotojų atrankos agentūrą OnHR. Moters dienotvarkėje sutelpa ir darbas, ir įvairios dukrelių veiklos. 

Vyresniosios dukrelės – dainininkės ir fotomodelio – pasiekimai įspūdingi, papasakokite apie juos.

Dešimtmetė Gabrielė dainuoja nuo ketverių, dar darželyje ją pastebėjo mokytoja. Taip ir pradėjo keliauti po muzikos pasaulį. Nuolatos dalyvauja įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose vokalo konkursuose (jų netoli 70), festivaliuose, miesto ir bendruomenės šventėse, kviečiama dainuoti kalėdinių eglučių įžiebimo šventėse, kituose renginiuose. Jau trejetą metų Vilniaus miuziklo mokykloje ji dainuoja su nuostabia mokytoja Ingrida Žiliūte, vaidina dramos studijos spektakliuose ir užsiima kitomis veiklomis. Vos spėjame suktis.

Foto- ir videomodeliukė Gabrielė nuo mažumės dėl didelių akių ir ilgų plaukų užkariaudavo fotografų simpatijas, tad dažnai papuošdavo vaikiškų žurnalų viršelius, atstovaudavo Lietuvos kūrėjų prekiniams ženklams, taip pat filmavosi TV videoreklamose, laidose. Namų sienas puošia daug gražių nuotraukų. Jai visada smagu – ar tai būtų filmavimas, ar renginys, ar kitkas. Svarbu patenkinti smalsumą, įgyti naujos patirties. Dar viena Gabrielės aistra klasikinis baletas, kuriame susijungia estetika ir muzika – tai ją žavi.

Sesutė taip pat ir dainininkė, ir aktorė, ir modelis, dar ir šokėja. Kaip sekasi jai?

Deimantė tikras vijurkas, jos pilna visada ir visur, pozityvus vaikas, kuris iš gyvenimo ima viską didelėmis saujomis. Dainuoja ji taip pat nuo darželio laikų, kartu su sese lanko Vilniaus miuziklo mokyklą, dalyvauja konkursuose, o šiemet jai puikiai sekėsi „Dainų dainelėje“. Aktyviai pasirodo renginiuose, miesto šventėse, garsina filmus ir reklamas, įdainuoja daineles LRT, vaidina spektakliuose.

Mažosios aistra būgnai, tad keletą metų lanko „Yamahos“ muzikos mokyklą. Deimantės šypsena pritraukia kameras, tad gauna pasiūlymų filmuotis TV reklamose, fotografuojasi produktų, drabužių, žaislų reklamose. Jai smagu, kai gali su kitais vaikais aktoriais ar suaugusiaisiais įsijausti į vaidmenį, o paskui save pamatyti TV ekrane. Šiemet pradėjo lankyti gatvės šokius: keletą metų norėjo ir pagaliau pabandėme. Kol kas tai dar naujas užsiėmimas, žiūrėsime, kaip seksis toliau.

Ar skatinote dukreles šioms veikloms?

Specialiai niekada neskatinau, viskas vyksta savaime, tad būrelius renkasi pačios. Kasmet klausiu: „Kokias veiklas tęsiame, o gal kažkurias nutraukime?“ Smagu, kad viskas, ką jos pabando, tampa ilgalaikiais projektais. Jos įsijaučia į tą veiklą, kasmet vis labiau įsitraukia. Reklamos, fotosesijos – tai tiesiog smagi pramoga, kartais net klausia, kodėl mūsų jau kuris laikas nekviečia ar pan. Mano didžiausias noras, kad viskas, ką daro, joms būtų smagu ir įdomu, kad iš veiklų pasisemtų patirties. Kiekviena veikla atneša naujų potyrių, išgyvenimų, pamokų, gebėjimų valdyti situacijas savarankiškai. Tai yra svarbiausia: vaikas gali pamatyti, pažinti tam tikrų veiklų užkulisius ir kt. Dalykus, su kuriais ne visada paprasta susipažinti.

Konkursai, koncertai ir kiti pasirodymai, pergalės ir nesėkmės sukelia įvairiausių emocijų. Kaip mergaitėms sekasi su jomis susidoroti?

Apie tai kalbame ir pasiruošiame, o į konkursus žiūrime kaip į žaidimą, kuris turi tam tikras taisykles. Taip, kartais būna liūdna, bet konkuruoji pats su savimi, kad kitą kartą galėtum pasirodyti dar geriau. Turime daug draugų iš muzikos konkursų. Tie vaikai nekonkuruoja tarpusavyje, nes jie išmokę taip gyventi nuo mažumės. Jiems visada smagu susitikti, apsikabinti po pasirodymo ir pabūti kartu. Būna visko: kartais nurieda ašarėlė, kartais nusišypso laimė – tai natūralios emocijos.

Ar dėl intensyvios dienotvarkės nenukenčia dukrelių mokslai?

Abi mergaitės mokosi tikrai gerai, įvertinimai būna aukštesni, jos skaito knygas, dalyvauja mokyklos renginiuose, olimpiadose. Mokslai mums visada yra prioritetas. Sakau: „Jeigu kažko nespėsite ir kentės mokslai, teks atsisakyti būrelių.“ Tai joms abiems puiki motyvacija. Džiaugiuosi gerais rezultatais. Kol kas mergaitės mokosi pradinėje mokykloje, kitais metais Gabrielė bus penktokė ir prisidės daugiau pamokų, tada įvertinsime užimtumą iš naujo.

Ar mergaitės nepavargsta nuo tokios daugybės veiklų? Kaip jūs ilsitės, pramogaujate?

Kasdien laikomės režimo: 9 val. mergaitės eina miegoti, išimtys būna tik per atostogas ar savaitgaliais. Laiko vaikiškoms pramogoms jos tikrai turi: žaidžia stalo žaidimus, susikuria žaidimus pačios, geru oru būna lauke ir drauge užsiima kitomis veiklomis.

Ilsimės ir pramogaujame daug – beveik kiekvieną laisvadienį kažką veikiame. Keliaujame į filmą, spektaklį, susitinkame su draugais ar tiesiog patinginiaujame namie. Mėgstame keliauti: mūsų mergaitiška trijulė dažnai sėda į automobilį ir su draugais keliaujame po Lietuvą ar kaimynines šalis. Aprodome vaikams lankytinus objektus, kad jie įgytų žinių, pramogaujame vandens parkuose, atrakcionuose ir t.t. Skrendame į kitas šalis, pavyzdžiui, Legolendą, ar tiesiog pailsėti prie jūros. Mėgstu keliauti, ir kai tik turiu galimybę, visada stengiuosi tai daryti.

Esate veikli mama, verslininkė, o dar daug jūsų laiko užima įvairūs dukrelių užsiėmimai, pasirodymai, fotosesijos. Kaip spėjate visur dalyvauti?

Turbūt planavimas ir veiklumas mano stiprioji pusė: jeigu gyvenčiau chaose, tikrai nieko nespėtume. Susiplanuoju kitos dienos darbus: kur reikės nuvažiuoti su dukromis, laiką, kurį skiriu darbui. Kaip ir daugeliui mamų, dažnai tenka dirbti vaikų būreliuose, automobilyje ir pan. Kai gebi atsiriboti nuo aplinkos, puikiai sutvarkai ir darbinius reikalus. Prisipažinsiu – dažnai tenka dirbti vakarais, jas paguldžius.

Gyvename už Vilniaus ribos, taigi Gabrielė kasdien keliauja į mokyklą Vilniuje. Ryte atsikėlusi pašildau naminį maistą ir sudedu į termosus bei pietų dėžutes. Abiejų mergaičių visi būreliai taip pat yra Vilniuje, tad laiko planavimas – vienas iš svarbiausių dalykų mūsų gyvenime. Vaikai taip pat turi rutiną, savo atsakomybes, žino, kada ir ką reikia padaryti.

Stengiamės spėti ten, kur norime ir patinka. Tikrai nedalyvaujame visur, kur galėtume. Dalies veiklų atsisakome ir paskirstome prioritetus. O kartais net pasakome griežtą STOP – ypač po kalėdinio aktyvaus laikotarpio, kai koncertinės veiklos baigiasi – ir ilsimės. Buvimas su vaikais man patinka, mane papildo ir niekada netrukdė. Visada esu ir būsiu šalia, kai jos patirs vis naujų ir naujų dalykų.

Noriu, kad vaikai pamatytų, pajaustų ir išgyventų kiek įmanoma daugiau didelių ir mažų emocijų. Kiekvienas įvykis yra patirtis, kuri plečia akiratį ir formuoja mažą žmogutį. 

Kas, jūsų manymu, svarbiausia ugdant vaikus? Kokias vertybes stengiatės įskiepyti savo dukroms?

Mano akimis, svarbu vaikus išmokinti savarankiškumo, gebėjimo priimti sprendimus, mokėti ieškoti išeičių, tyrinėti pasaulį, atskirti blogus dalykus nuo teigiamų, pažinti emocijas. Vaikas smalsus ir kuo daugiau potyrių, tuo jo akiratis labiau plėsis visomis prasmėmis. Ateityje iš mažų detalių jis gebės susikurti savo paveikslą ir kiekvieną potyrį integruoti į savo tolimesnį gyvenimą. Stengiuosi vaikams įskiepyti kultūringo ir mandagaus elgesio principus, lygybės sampratą, sveikesnio gyvenimo principus, imlumą aplinkai ir meilę sau, aplinkiniams ir pasauliui.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Gretos Kniežaitės-Novikovienės, „Roberta Fotografė”

ir asmeninio archyvo nuotraukos

Geriau būti mama, kuri save realizuoja, nei ta, kuri užauginusi vaikus supranta, kad gyvenimas tiesiog pralėkė…

Klaipėdoje gyvenanti verslininkė Reda Zavadskė keturių vaikučių mama. Vyresnėlei Laisvei aštuoneri, Vyčiui jau tuoj septyneri, Gintui treji, o mažylei Meilei dveji metukai. Būdama daugiavaikė mama Reda spėja dar ir dirbti savo sukurtuose versluose. O jų taip pat jau keturi! Kaip jai tai pavyksta?

Papasakokite, kaip vaikams sugalvojote tokius nuostabius simbolinius vardus?

Kai laukėmės pirmagimės, gimdymo terminas buvo numatytas vasario 20 d. Tad su vyru rinkdami vardus svarstėme pavadinti Frėja, bet jei dukrytė gims Vasario 16-tąją, jos vardas bus Laisvė. Taip ir nutiko. Šį vardą dukra neša kaip vėliavą. Ji negali būti varžoma, nes tada iškart kils maištas. O kai gimė antrasis sūnus, vardą derinome prie Laisvės, tad jam išrinkome Vyčio vardą. Trečiojo vardas taip pat labai lietuviškas – Gintas, nes reikia ginti tautą, o mažiausioji – Meilė, nes ji viską sujungia ir ji tikrai tokia, visiška meilė…

Kaip randate laiko visiems keturiems vaikams, užsiimdama savo verslais? Juk kiekvienas individualus, su savais poreikiais ir kiekvienam reikia mamos dėmesio.

Esu tikrai labai aktyvi mama. Keturi vaikai ir nei karto nesusipažinau su tikromis motinystės atostogomis, nes visada dirbau. Kiekvienas vaikas į mano gyvenimą atnešė vis kitą veiklą. Šiuo metu vadovauju „Hi‘story verslo komunikacija“ komandai, dėstau dirbtinį intelektą, esu verslių moterų klubo „Start4networking“ Turmalino padalinio kokybės vadovė bei nesenai įkūriau auklių agentūrą „Daugiavaike.lt“

Kadangi tiek aš, tiek vyras turime darbus, kuriuos deriname pagal save, viską gražiai susidėliojame. Vyras labai padeda, ir kai man reikia kažkur išvykti ar ilgiau padirbėti, jis pabūna su vaikais, o nuo rudens visi vaikai jau ugdymo įstaigose.

Visi mūsų vaikai buvo ramūs leliukai, tai daug darbų darydavau tiesiog su vaiku. Tokia jau esu, jog negaliu sėdėti tarp keturių sienų. Pasitaikė etapas, kai vyro šalia nebuvo, bet ir tada susitvarkiau, nes viskas yra įmanoma. Nesakau, kad lengva, bet įmanoma.

Yra mamų, kurios nenori niekam palikti savo vaikų, nes bijo būti tos „blogos mamos“, bet galiu pasakyti labai nuoširdžiai: jei vaikas pabus dvi, tris valandas su mylinčia aukle, jam nieko blogo neatsitiks. Geriau būti mama, kuri save realizuoja, nei ta, kuri užauginusi vaikus supranta, kad gyvenimas tiesiog pralėkė…

Taip pat yra mamų, kurios nori būti su vaiku ir apie darbus negalvoja – viskas gerai, mes visos skirtingos. Svarbiausia, jaustis laimingai ir nebūti ta nusivylusia namų šeimininke.

Vaikams laiko randu visada, net pačioj įtempčiausioj dienotvarkėj. Rytas, vakaras, visi savaitgaliai ir atostogos yra mūsų laikas, kurį aš vertinu, branginu ir visada jo laukiu. Taip pat turiu tokią tradiciją – kartą per mėnesį pasikviečiu į pasimatymą po vieną savo vaiką ir skiriu dėmesį tik jam. Kadangi vaikai keturi, tai ir pasimatymai per mėnesį yra keturi. Jie neprivalo būti labai prabangūs. Kartais nueiname į filmą, bet kartais užtenka ir tiesiog pasivaikščioti dviese.

Sakoma, kad vieną vaiką auginti sunkiau negu du, o kaip auginant dar daugiau? Juk rūpesčių nemažėja – atsiranda naujų: darželis, mokykla, būreliai…

Nemanau, kad yra koks receptas, kuriame būtų aiškiai parašyta kiek vaikų auginti lengviau. Kartais vienas vaikas šeimoje gali atstoti tris, o trys prilygti vienam. Žinoma, mano vaikai pykstasi vienas su kitu, apsižodžiuoja, bet džiaugiuosi, kad muštynių namuose neturim. Dažniausiai jie žaidžia vienas su kitu, padeda vienas kitam ir todėl nėra taip sunku, kaip iš šono gali atrodyti.

Didelė šeima turi ir nemažai pliusų, nes mano vaikai labai savarankiški, komunikabilūs ir drąsūs.

Taip, nelengva vaikus vežioti į skirtingus būrelius, kurie vyksta tuo pačiu metu. Pasiimti iš mokyklos ir darželio užtrunka nemažai laiko… Na, bet Laisvė jau didelė, pati pareina namo ir tikiu, kad paaugus kitiems to vežiojimo vis mažės, nes tikrai taksiste būti ne taip paprasta.

Na, gal dar vienas sunkumas auginant daug vaikų yra ligos, nes kai suserga vienas, visi kiti – iš paskos ir namai tampa ne namais, o privačia ligonine. Bet tai neilgas laiko tarpas (dažniausiai žiemą), tad net ir tada stengiamės išlikti pozityvūs.

Visus keturis vaikus nuo vystyklų prižiūrėjo jūsų vyras, kaip jis susidorojo su tokia ilgai trukusia buities rutina?

Nebuvo taip, kad prižiūrėjo tik jis. Nemažai laiko namuose praleidom abu, o būdama namuose pasidarydavau keletą darbų. Tik paaugus vaikams išėjau į biurą. Tiesiog vyras su visais vaikais buvo tėvystės atostogose, kadangi aš tokių gauti negalėjau, nes nedirbau jokiam samdomam darbe, o visada užsiėmiau tik savo verslais.

Vyras labai daug prisideda prie vaikų auginimo ir džiaugiuosi, jog nesam stereotipinė šeima, kurioje moteris prižiūri buitį, o vyras tik uždirba pinigus.

Ar kasdienių darbinių ir buitinių rūpesčių gausybėje randate laiko sau, taip pat – pabūti dviese su vyru?

Nelengva, bet, kaip minėjau anksčiau – įmanoma. Nesenai, prieš keletą savaičių skyriau ilgiausią įmanomą laiką sau po daug metų – keliavau savaitei į Italiją be šeimos. Graužė sąžinė, neslėpsiu, vis susimąstydavau: kaip gaila, kad jų nėra šalia. Bet kaip galiu būti pozityvi mama, jei pati savęs nepakraunu? Visada buvau už tai, kad pirma skirtume laiko sau, pripildytume save ir tada galime dalinti kitiems.

Santykiai su vyru… buvo ir tokių laikotarpių, kai atrodė, jog vienas kitą pametėme, atrodė, kad stovime ir ant skyrybų slenksčio. Bet laiku susizgribome. Dabar turime aukles, tad randame laiko pabūti tik dviese – einame į pasimatymus.

Kaip sugebėjote išauginti tiek verslų, kas pastūmėjo, kokia buvo pradžia?

Manau, puikus giminės pavyzdys. Augau tarp verslių žmonių, tad turbūt šias savybes perėmiau. O šiaip esu žmogus, kuris visada stengiasi viską padaryti iki pabaigos ir nuoširdžiai, o tai versle yra svarbiausia. Pradžią man davė tinklinis marketingas, kuriame išmokau begalės dalykų: nuo šaltų skambučių, kai dažnai girdi – ne, iki pristatymų vedimo viešuose renginiuose. Taip pat tinkliniam marketinge reikėjo telkti savo komandą, tapti lydere, tad šie įgūdžiai puikiai pravertė kuriant savo pačios verslą.

Jūsų specialybė – režisūra, o verslų sritys – ne pagal išsilavinimą. Veikiausiai jums pačiai teko semtis papildomų žinių?

O taip, niekada nenustojau mokytis. Visada vis ieškau, kokiuose mokymuose, konferencijose galiu sudalyvauti ir papildyti savo bagažą. Kadangi daug mokau kitus, akivaizdu, kad negalėčiau to daryti, jei pati nesimokyčiau bei neturėčiau tam kompetencijos. O režisūra yra toks mokslas, kuriame gauti įgūdžiai tikrai padeda begalėje gyvenimo ir darbo sferų.

Kuri iš jūsų veiklų mieliausia širdžiai?

Šiuo metu su dideliu malonumu dėstau dirbtinį intelektą užimtumo tarnybos studentams, mokymų organizatoriams, įmonių vadovams ir kitiems, kurie tuo domisi. Ir, žinoma, auginamas verslas – auklių agentūra „Daugiavaike.lt“, kuriai atiduodu ne tik širdį, bet ir sielą.

Patikėti mažą vaiką svetimam žmogui baisoka. Ką gali pažadėti tėvams, kuo išskirtinė jūsų auklių agentūra?

Taip, tikrai sunku susirasti gerą, kompetentingą auklę. Pati ne kartą buvau susidūrusi su situacija, kai iš pirmo žvilgsnio žmogus atrodo labai malonus ir geras, bet po kurio laiko vaikai sako, kad nebenori su ja pasilikti. Arba – palieku vaikus su aukle, bet nežinau, ką ji su jais veikia…

Tad mūsų auklių agentūra „Daugiavaike.lt“ ir išskirtinė tuo, kad kruopščiai atrenkame ir apmokome aukles, kurios gali kokybiškai užsiimti su vaiku per ugdomąsias veiklas. Be to, ir tėvai, ir auklė žino, kad ji yra stebima vaizdo kamerų.

Atrinkdama aukles netgi testuoju su savo vaikais, kad įsitikinčiau, jog tikrai šis žmogus žino, ką daro, ir ras ryšį su skirtingo amžiaus vaikais. Nors mūsų paslaugos tikrai nėra pigios, bet darbai labai greitai įsibėgėjo, tad panašu, kad tokios paslaugos poreikis didžiulis. Auklių agentūra veikia Klaipėdoje ir Palangoje, o dabar startuoja ir Kaune bei Vilniuje.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Fotografavo Vilma Zalanskaitė

Motinystė dažną mamą paskatina naujai veiklai, paprastai suteikiančiai tai, ko labiausiai trūksta jai pačiai šiuo sudėtingu ir nuostabiu laikotarpiu. Jums taip pat, ko gera, buvo panašiai?

Motinystė tikrai paskatino šiai veiklai. Negaliu sakyti, kad man pačiai viso to labai trūko, nes ėjau į motinystę nusiteikusi laukiantiems iššūkiams ir atlikusi šiokius tokius namų darbus. Vos pastojusi žinojau, kad motinystės pradžia bus žymiai lengvesnė turint draugių su panašaus amžiaus vaikais, todėl sukūriau būsimų mamų bendruomenę internete. Be abejo, tapusi mama, aiškiai pajaučiau, ko trūksta mamoms, auginančioms labai mažus vaikus, kur jos jaučiasi visuomenės atstumtos ir kas galėtų padaryti motinystės pradžią lengvesnę. Tad išleidusi dukrytę į darželį sukūriau fizinius namus mamoms, auginančioms kūdikius ir pradedančius vaikščioti todlerius.

Kokia jūsų motinystės patirtis?

Labai įvairi! Man pastojus, po mėnesio prasidėjo pandemija. Tą pačią dieną, kai sužinojau, kad laukiuosi, atėjo metus laukti tyrimų rezultatai ir paaiškėjo, kad turiu labai retą genetinę ligą. Tad jau nėštumas buvo kupinas netikėtų iššūkių. Labai aiškiai nuo pat pradžių pajaučiau, kad mama dėl savo vaiko tikrai gali viską! Paauglystėje esu alpusi, kai man iš venos ėmė kraują tyrimams, lankant vairavimo kursus pasidarė bloga pirmosios pagalbos mokymuose. Bet kai pastojus prireikė kasdien susileisti vaistus – kažkas manyje persijungė ir nuo pirmos dienos dariau tai užtikrintai ir ramia širdimi.

Taip pat man labai pasisekė, kad turėjau mamą pediatrę – neonatologę. Tad net ir būdama pirmą kartą mama jau labai daug dalykų žinojau, buvau rami, nusiteikusi, kad gali pasitaikyti visko! Nepaisant sudėtingų momentų, kurių tikriausiai neišvengia nė viena mama, sąmoningai stengiausi išlikti rami ir pasiduoti ritmui, kurį diktuoja naujagimis. Iki šiol stengiuosi kasdien mėgautis nuostabiomis akimirkomis ir ramiai išgyventi sudėtingus momentus. Vakarė yra tikras viesulas, ji nepaprastai aktyvi ir labai stipraus charakterio. Su ja nėra lengva, bet motinystė man kasdien dovanoja neapsakomą laimę ir meilę.

Iki dukrelės gimimo dirbote pramogų pasaulyje, ar lengvai pakeitėte įprastinę darbo sritį? Kaip reagavo vyras į šią jūsų idėją?

Na, negalėčiau pasakyti, kad pakeičiau. Greičiau praplėčiau veiklų ratą. Aš iki šiol dirbu pramogų pasaulyje, užsiimu grupės Mad Money koncertų organizavimu ir administravimu bei pianistės Ievos Dūdaitės vadyba. Su pastarąja ruošiamės jos areniniams koncertams. Grįžtant prie klausimo – visada buvau linkusi į iššūkius, mano vyras tą žinojo, tad viskas vyko labai sklandžiai. Darbus pramogų pasaulyje susimažinau, kai pradėjome planuoti vaikelį. Žinojau, kad laukimui man reikia daugiau ramybės. Kai dukra išėjo į darželį – tą laiką užėmė „Va Va Erdvė“. Dabar svajoju dar pradėti dailės terapijos magistro mokslus.

Ši sritis Jums buvo nauja – iš kur sėmėtės patirties?

Šį sritis ne tik man nauja. Kai atidarinėjau erdvę – buvau pirmoji Lietuvoje pradėjusi šią veiklą, tad turėjau viską atrasti, sugalvoti ir sukurti pati. Dabar, praėjus pusantrų metų nuo veiklos pradžios, galima rasti daug panašių vietų, kuriose sekama mano pramintu keliu, atkartojamos mano idėjos.

Visada mėgau iššūkius, daugybę metų buvau atlikėjų vadybininke, renginių organizatore, tad įveikti iššūkius, su kuriais dar niekas nebandė susitvarkyti iki tol – man nėra naujiena. Tiesiog sujungiau savo vadybinę ir organizacinę patirtį su įgimta empatija, meile kitiems, noru padėti ir globoti.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kas labiausiai padėjo?

Iki šiol sunkiausia žmonėms paaiškinti, kad tai nėra vaikų žaidimų kambarys, darželis ar panaši vieta, kuri skirta vaikams. Mūsų visuomenėje vis dar įprasta, kad gimus vaikui mama lieka nuošalyje, kad visi teiraujasi tik apie vaiką, bet nesidomi mamos būsena. Atėję į erdvę apie ją išsamiau nepasidomėję žmonės dažnai nustemba, kad čia ant sienų nėra nei drambliukų, nei drugelių. Erdvė yra tarsi šeimos, auginančios mažus vaikus, namai – interjeras skirtas suaugusiesiems, bet galima rasti viską, ko gali prireikti turint mažą vaiką. Šį klausimą sprendžiu nuolatine komunikacija.

Kaip pavyko sudominti mamas joms siūloma nauja susitikimų erdve?

Mamoms tiesiog norisi šiltos, jaukios bendrystės. Tai pagrindinis stimulas ateiti. Ne kartą esu girdėjusi, kad jos ateina ne į šią vietą, o pas mane. Be abejo, jos džiaugiasi ir mėgaujasi galėdamos šioje erdvėje save įvairiapusiškai auginti, lankydamos veiklas. Tai, kad net turėdamos kelių mėnesių kūdikį jos gali toliau sportuoti, sužinoti ir išmokti naujų dalykų, dalyvauti koncertuose, kurie skirti suaugusiesiems, socializuotis – joms labai svarbu.

Kuo ypatinga ir išskirtinė ši mamų erdvė? Kokio amžiaus vaikučių mamos laukiamos?

Ši erdvė pirma tokia Lietuvoje. Kai atvėriau „Va Va Erdvės“ duris – visos kitos erdvės buvo orientuotos į vaikus, jų žaidimus ar lavinimą. Mano sukurta erdvė yra mamai ir dėl mamos. Mamai, kurios vaikas yra nuo 1 mėnesio iki 3 metų amžiaus. Mamos čia jaučiasi lyg atėję į svečius pas draugę. Per tiek laiko yra susikūrusi saugi bendruomenė. Mamos ne tik vaišinasi karštais gėrimais, bet žino, kad po kiekvieno užsiėmimo vyksta jaukūs, nuoširdūs pokalbiai įvairiausiomis temomis, dalinamasi nerimu ir džiugiais išgyvenimais.

Visos mamos čia priimamos su savo požiūriais. Tai saugi erdvė įvairiems pasirinkimams, pavyzdžiui, čia susitinka tiek žindančios trimečius vaikus, tiek maitinančios ką tik gimusius kūdikius mišinuku. Ir visos mamos gerbia viena kitą. Tai pagrindinė erdvės taisyklė: gerbti kitą mamą ir jos pasirinkimus.

Kiek laiko gyvuoja Jūsų sukurta „Va Va Mama“ ir kaip ji galbūt keitėsi?

Erdvei jau yra pusantrų metų. Labiausiai keitėsi pavadinimas – nuo rugsėjo ji vadinasi ne „Va Va Mama“, o „Va Va Erdvė“. Ši vieta nuo pat pradžių buvo orientuota į suaugusiuosius ir jų laisvalaikį tiek būnant su vaikais, tiek be jų. Kai pavadinime yra žodis „mama“, žmonėms atrodo, kad tai dar vienas vaikų žaidimų kambarys. Taip pat, kaip paradoksaliai beskambėtų, nors ir pavadinimas kalbėjo apie tėvystę – jis gąsdino tėčius. Jiems nebuvo jauku eiti į vietą, kurios pavadinime yra žodis „mama“. Aš akcentuoju motinystę, nes dažniausiai mamos eina vaiko priežiūros atostogų, bet tėčiai taip pat laukiami tiek vykstančiuose užsiėmimuose, tiek mokomuosiuose renginiuose ir norėjau, kad jie taip ir pasijaustų.

Kokios veiklos labiausiai traukia mamas?

Sunku išskirti veiklas dėl dviejų priežasčių: pirma, vyksta tik tos, kurios yra patrauklios ir domina mamas; antra, mamas traukia visuma. Joms patinka, kad gali ateiti į užsiėmimą ir pasilikti pabūti po jo – niekas jų neskubina išeiti. Mamai malonu atrasti vietą, kur ja pasirūpinama, kur gali pailsėti išgerdama puodelį karštos kavos ar arbatos, kol kitas žmogus palaiko ant rankų kūdikį ar kol jos vaikas pažindinasi ir žaidžia su kitais bendraamžiais. Kur suaugusiųjų pasaulio aplinka, bet kartu yra visi daiktai, kurių reikia būnant su mažu vaiku: nuo gultuko iki maitinimo kėdutės.

Kaip suderinate veiklą su dukrelės auginimu?

Veiklos mamoms vyksta tik rytais, tuo metu, kai dukra jau būna darželyje, tad derinti nesunku. Dažnai žmonės nustemba, kodėl ji darželyje, o ne pas mane erdvėje. Priežastis labai paprasta – darželyje ją supa bendraamžiai, o erdvėje dažniausiai būna vaikai nuo 5 mėnesių iki 2 metų amžiaus.

Paaiškinate, kad jūsų projekto pavadinimo „Va Va Mama“ reikšmė – Vaida Vakarės mama.  Kaip jį sugalvojote ir ką norite juo iškomunikuoti?

Šio pirmojo erdvės pavadinimo prasmė buvo vienos mamos kvietimas kitai mamai ateiti, susitikti, nebūti vienai motinystėje. Tai buvo mamos ženklas kitai mamai, kad ji girdima, kad yra bendruomenė, kuri ją supras visais klausimais ir kur visos mamos visada laukiamos. Dabartinis pavadinimas „Va Va Erdvė“ išlaiko kvietimą ateiti pabūti. Galima lankytis tiek su vaiku, tiek be jo.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos Personal.lt

Sūnų Dovydą Galina Mikštienė pagimdė prieš gerą dvidešimt metų, dabar jis studijuoja turizmo vadybą Vilniaus verslo kolegijoje. O Dovydo sesutei Deimantei praėjusių metų gruodį sukako tik vieneri. Antrasis vaikas po 19 metų – ir vėl viskas iš pradžių: sauskelnės, verksmai, bemiegės naktys… Bet visi šie motinystės sunkumai įveikiami, o svarbiausia, kad dukrytės gimimas – išsipildžiusi Galinos svajonė.  

Kokios emocijos ir mintys kilo sužinojus, kad vėl po ilgo laiko tapsite mama? Ar negąsdino vėlyvos motinystės iššūkiai, pačios ir būsimo vaikelio sveikata?

Šiandien esu laiminga mama. Visada svajojau turėti dukrytę. Žinia apie nėštumą sukėlė daug pozityvių emocijų, nes to besąlygiškai laukiau. Niekada negalvojau apie blogas pasekmes, nors ir girdėjau, kad vėlyvas nėštumas atneša daug iššūkių. Bet dėl didžiulio noro turėti vaiką manęs tai nesustabdė ir neišgąsdino. Giliai širdyje žinojau, kad viskas bus gerai. Tą patvirtino ir vėliau atlikti visi tyrimai.

Kuo skyrėsi antrasis nėštumas, gimdymas? Koks dabar požiūris į vaikus, auginimą, auklėjimą?

Abu nėštumai buvo sklandūs, skirtumas tik tas, jog sūnus gimė atlikus cezario pjūvio operaciją, o dukrytė natūraliai. Pirmas vaikas užaugo auklių apsuptyje, antram vaikui to patirti neleisiu.

Kaip reagavo į žinią apie nėštumą sūnus, šeima, pažįstami, kaip pati prisitaikėte prie naujos situacijos?

Nustebo visi – niekas nesitikėjo tokios naujienos. Tik manęs ši naujiena nesuglumino visiškai, nes aš to labai troškau. Man net nebuvo įdomi jokių kitų žmonių nuomonė. Sūnus visada žinojo, kad aš noriu dukrytės, todėl ši žinia jo nenustebino, o atvirkščiai, pradžiugino. Jutau nuolatinį palaikymą ir globą. Pačiai prisitaikyti prie naujos situacijos nereikėjo, nes viską buvau suplanavus iš anksto. Būtent tokiame amžiuje ir norėjau susilaukti mergaitės, kai sūnus jau užaugęs ir pradėjęs kurti savo gyvenimą atskirai.

Ar gimus dukrytei pasikeitė santykiai su Dovydu, kaip jis priėmė sesutę?

Gimus dukrytei, sūnus pirmas atvyko į ligoninę susipažinti su Deimante. Šį vardą daviau dukrytei dar būdama nėščia. Dabar sūnus gyvena atskirai, bet jis labai myli sesę ir nuolat mus aplanko. Nėra nei dienos, kad jis apie mus nepasiteirautų. Atvykęs sesės nepaleidžia iš rankų, žaidžia su ja, lepina dovanomis, įsiamžina su ja. Džiaugiuosi turėdama vyresnį sūnų, nes man nereikia samdyti auklės. Jis mane paleidžia pailsėti, nuvykti į SPA procedūras, apsipirkti, susitikti su draugėmis.

Gyvenimas kardinaliai pasikeitė gimus dukrelei. Be to, vyresniame amžiuje sunkiau prižiūrėti vaiką, keltis naktimis. Kaip susitvarkote?

Jaučiuosi jauna, pilna jėgų ir noro užauginti nuostabią dukrytę. Manęs negąsdina jokie sunkumai, nes susilaukti vaikelio buvo mano svajonė. Žinoma, būna bemiegių naktų, atsiranda nuovargio jausmas, bet vaiko šypsena užglaisto visus sunkumus. Sutinku, kad gyvenimas kardinaliai pasikeitė: pasikeitė mano gyvenimo ritmas, dienotvarkė, planai, privalėjau daug ko atsisakyti, tačiau įtraukiu į savo veiklas ir Deimantę, kiek tai įmanoma. Dukrytė mane skatina judėti į priekį, neatsisakyti savo svajonių. Jos judrumas skatina kasdien mane pasitempti, būti jaunai ir gražiai.

Su kokiais iššūkiais susiduriate antrą kartą motinos vaidmenyje po tokios ilgos pertraukos?

Negalėčiau pasakyti, jog sulaukiau didelių iššūkių, nes patirtį, kaip auginti vaiką, jau turėjau. Šiuo metu džiaugiuosi, kad visą laiką galiu skirti tik dukrytei, džiaugtis brandžia motinyste. Jaučiuosi atsidavusi vaikui daugiau nei tada, kai buvau jauna studentė. Tuomet siekiau karjeros, siekiau gyvenime stabilumo ir neturėjau tiek daug laiko skirti pirmajam vaikui. O dabar gyvenu visavertį gyvenimą tarp mane supančių mylimų žmonių ir galiu skirti visą savo meilę ir laiką Deimantei.

Ką patartumėte iš savo patirties kitoms moterims, ketinančioms gimdyti po ilgos pertraukos?

Patarčiau nebijoti gyvenimo pokyčių, staigmenų ir Dievo dovanų. Visuomet reikia siekti savo svajonių, pasitikėti savimi. Stipriai ir brandžiai moteriai geriausia atsiriboti nuo kitų žmonių nuomonių, kritikos, stereotipų ir galvoti tik apie save, išdrįsti judėti į priekį. Nes pasitikėdami savimi gyvename džiuginantį, įkvepiantį, prasmingą gyvenimą. Niekada nevėlu tapti mama!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Telšiuose gyvenanti Greta Drąsutavičiūtė sako, kad didžiausia jos motyvacija yra trejų sūnelis Arijus. Jis skatina domėtis įvairiomis gyvenimo sritimis, mokytis, keliauti. Gimus sūneliui Greta atrado kosmetologiją, ėmėsi suknelių nuomos verslo, įstojo studijuoti dietetiką.

Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado kosmetologija, kuri dabar yra ir darbo sritis?

Gimus vaikui pajutau pilnatvės jausmą, labai daug atradau, labiau pažinau save. Sakyčiau, mano požiūris itin prasiplėtė.

Arijus gimė birželio mėnesį ir norėjau kuo daugiau būti su juo gryname ore. Pietų miegelio važiuodavome prie ežero, kur įrengti pasivaikščiojimo takeliai, suoliukai, ramina paukščiukų čiulbesys. Tai buvo nuostabus laikas ir galėjau daug ką apmąstyti: apie džiaugsmą man teikiančią veiklą, ką norėčiau gyvenime daryti. Nuo pat paauglystės domino sveika gyvensena, sportas, buvau įgijusi masažuotojos specialybę. Žavėjo bendravimas su žmonėmis, geros emocijos.

Arijus gimė turėdamas atopinį dermatitą ir tai mane taip įtraukė į kosmetologiją, kad iškart įstojau studijuoti. Dabar, dirbdama kosmetologe, jaučiu didžiulę šios profesijos prasmę ir aistrą šiai veiklai. Vėliau dar pradėjau nuomoti sukneles – kiek džiaugsmo suteikia spindinčios klienčių akys! Užburia nuostabi šventė, kai fotosesijos metu mamytė ir dukrytė atrodo kaip princesės ir tos emocijos išlieka ilgam.

Anksčiau dirbau padavėja restorane. Šį darbą labai mėgau: man patinka bendrauti ir apskritai myliu žmones. Dirbdama ten turėjau aiškų tikslą ir didžiulį norą daryti tai, ką dabar. Kaupiau finansus mokslams, seminarams, įrangai ir pan. Ir svajonė išsipildė!

Nesenai kartu su kosmetologėm iš visos Lietuvos vykau pasitobulinti į Italiją, kuri mane be galo sužavėjo. Ši kelionė buvo mano kita išsipildžiusi svajonė ir dabar svajoju dar kartą ten grįžti. Kelionėje sutikau saviugdos trenerę Gintarę Davainienę, su kuria daug kalbėjom apie savivertę, apie meilę sau, kad savivertė formuojasi iki 4 metų.

Apie vaiko savivertės formavimąsi įdomu bus ir kitoms mamoms. Kaip savo vaikelio savivertę stengiatės ugdyti?

Didžiausias mano prioritetas yra ryšys su vaiku. Būti mama man gražiausia, tyriausia gyvenimo dovana, kurią vertinu ir labai branginu. Aš augu kartu su vaiku. Jis yra lygus su manim ir niekada nesijaučiu aukščiau jo. Gerbiu jį taip pat, kaip ir suaugusį žmogų. Leidžiu jam bandyti – būdama šalia ir nekritikuodama. Domiuosi vaiko savivertės ir pasitikėjimo savimi temomis ir pati save treniruoju palaikančiais žodžiais. Jei vaikas, pavyzdžiui, sudaužo puodelį, nekeliu balso dėl to, nes ryšys su vaiku man svarbesnis nei puodelis. Žodžiai turi didžiulę galią, tad tegul jie būna palaikantys, padrąsinantys, užjaučiantys. Norėdami užauginti laimingus, savimi pasitikinčius, aukštą savivertę turinčius vaikus, turime patys tokie būti.

Papasakokite, kaip tvarkotės su sūnaus atopiniu dermatitu, kaip padėjo dietetikos mokslai?

Mane nuolat žavėjo sveika gyvensena. Jau paauglystėje domėjausi, kokią naudą turi mano valgomas maistas, o jeigu nenaudingas, kam tokį rinktis? Noras gilintis į mitybą atvedė į Klaipėdos kolegiją, kurioje dabar 2 kurse studijuoju dietetiką. Mityba turi didžiulę įtaką mūsų savijautai ir odos būklei. Kai paaugliai ateina veido procedūroms, visų pirma paklausiu, ką jie valgo. Viskas prasideda nuo subalansuotos mitybos ir, žinoma, vandens. Su sūnaus atopiniu dermatitu tvarkausi puikiai: svarbu odą drėkinti emolientais po kiekvieno prausimosi. Maistas turi būti įvairus, reikia daug skaidulų, svarbi žarnyno mikrobiota. 

Sakėte, kad sportuojate, tad galbūt esate sveikos gyvensenos šalininkė?

Sportuoju, sveikai maitinuosi, tačiau nesu linkusi į kraštutinumus – svarbiausia yra saikas. Man tai gyvenimo būdas. Rytais atlieku mankštą, nes tai jau yra įprotis ir tiesiog norisi, valgau visagrūdes košes. Subalansuota mityba ir sportas turi didžiulę naudą ir psichologinei būklei. Arijus taip pat valgo subalansuotą maistą. Dažnai ieškau receptų – palankių vaiko sveikatai. Arijus, matydamas mane sportuojančią, atkartoja mano judesius ir sportuoja kartu. 

Gal turite kokius nors kasdienius ritualus ar tradicijas? Kokias veiklas jūsų šeima mėgsta?

Noriu būti pavyzdys vaikui. Gyvenu širdimi – taip, kaip jaučiuosi geriausiai, darau tai, kas man patinka ir teikia džiaugsmą. Tą noriu įskiepyti ir savo vaikui, kad klausytų savo širdies balso. Arijus auga labai draugiškas, apsuptas begalinės mamos meilės. Esu labai užsiėmusi, todėl, kai esam su vaiku, tai yra tik mūsų laikas, be jokio telefono. Važiuojame pasivaikščioti į mišką, pasiklausyti paukščiukų čiulbėjimo, žaidžiam su kamuoliu, kartu gaminame maistą, konstruojame Lego ir mėgaujamės gyvenimu. Žiemą smagu abiem įkristi į pusnį ir lipdyti sniego angelus, o vasarą abu šokinėjame po balas.

Su sūnum keliaujame po Lietuvą – kiek yra gražių vietų! Lankomės įvairiuose parkuose, vaikštinėjome Vilniuje, prie Gedimino pilies, Bernardinų sode, grožėjomės žydinčiomis sakuromis. Lankomės įvairiuose spektakliuose. Smagi pramoga Arijui buvo važiavimas traukiniu.

Mūsų ryšys yra brangiausia dovana – sūnelio auginimas teikia didžiulę laimę. Augu kartu su vaiku kaip asmenybė ir mane tas labai veža. Gyvenimas mums duotas, kad juo mėgautumės – mes tą ir darome. Mėgaujamės kiekviena diena: einam pasivaikščioti, žaidžiame, kartu dainuojame, šokame, einame į muzikos pamokėles, į baseiną. Sėdame į mašiną ir važiuojame prie jūros pasigrožėti vaizdu. Žaidžiame gaudynių, juokiamės ir džiaugiamės tarp pirštų byrančiu smėliu. Toks mūsų tas nuostabus gyvenimas.

Arijui netrukus bus ketveri ir jis labai laukia savo gimtadienio, o aš galvoju, kaip greit lekia laikas, tačiau mes jo sustabdyti juk negalime, galime tik vertinti, branginti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Kaip organizuojate savo dieną, kad užtektų laiko tiek sūneliui, tiek sau? Kas padeda prižiūrėti vaikelį?

Dažnai sulaukiu klausimo, kaip aš viską spėju. Padeda puiki savijauta, sportas ir laiko planavimas. Man patinka būti užsiėmusiai ir visada stengiuosi kokybiškai praleisti laiką su vaiku. Jei esu su sūneliu, tai šimtu procentu su juo. Svarbu ne tik tai, kiek skiri valandų buvimui su vaiku, taip pat, kaip leidi laiką kartu. Kai prasideda atsiskaitymų metas ir reikia studijoms atlikti užduotis, keliuosi 5 valandą ryte ir, kol vaikas dar miega, aš mokausi. Prižiūrėti Arijų padeda mano mamytė. Ji pati nuostabiausia močiutė, kokia tik gali būti.

Nuo vienerių metų ir 6 mėnesių Arijus pradėjo lankyti darželį ir prie jo vaikas neįtikėtinai lengvai priprato. Tuo metu dar jį maitinau krūtimi – iki pat 2 metų ir 1 mėn. Buvau nusprendusi pabandyti, bet jei vaikui bus didžiulis stresas, maniau, dar palauksiu. Jis visada būdavo man ant rankų, nes norėjau nešioti Arijų tol, kol jam to reikės. Taip vaikas jaučia saugumą, o ir ryšys mezgasi labai stiprus.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Olga, kadangi jau esame pažįstamos, žinau tavo idėjas, įdomu, kodėl pasirinkai būtent tokį fotografavimo stilių?

Dažnai šio klausimo sulaukiu iš savo herojų. Manau, kad, tikriausiai, ne aš pasirinkau tokį stilių, o jis pasirinko mane. Pradžioje aš neturėjau nei stiliaus, nei aiškios vizijos. Tiesiog išmokau techniškai valdyti kamerą, o toliau… Juk fotografija – ne tik vaizdas, tam tikras paveikslėlis. Fotografija kalba apie žmones, kurie joje vaizduojami, ir apie žmogų, stovintį už kadro. Tai yra, tu savo viziją perduodi, savo vidinį pasaulį, savo vertybes.

Pradėjau nuo moterų portretų. Žinoma, labai daug praktikavausi su savo vaikais. Kūriau tokius pasakiškus vaizdus, kaip atvirutėse. O paskui atėjo momentas, kai man pasidarė nuobodi tokia klasikinė fotografija. Pajutau norą nuotraukoje perduoti kažką daugiau negu gražų vaizdą su mažyliu, vaiku ar mergina… Kad nuotrauka atspindėtų kažkokią vertybę ir realybę. Manau, kad galutiniam rezultatui daro įtaką ir tai, ką tu skaitai, ką žiūri, kokių fotografų darbus stebi, fotografuojant tai suveikia kaip orientyrai.

O aš maniau, jog stilius atsiranda dėl skirtingo retušavimo…

Iš dalies. Kalbant apie tai, anksčiau aš daug laiko skyriau redagavimui. Nenorėjau, kad išeitų per daug „saldu“. Man nepatiko valandų valandas sėdėti prie vienos nuotraukos, retušuoti… Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos. Kad jos daugiau bylotų apie gyvenimą.

Nuolat kažko ieškau, kažką bandau gerinti, keisti. Aš pati keičiuosi kaip žmogus, kaip asmenybė, o tai atsispindi ir vaizduose. Man atrodo neįmanoma du kartus padaryti tą patį – kaskart išeina vis kitaip. Todėl šis procesas, turbūt, begalinis. Dabartinis stilius susikūrė, manau, per pastaruosius metus. Buvo labai daug bandymų, fotosesijų, stebėjau savo žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratau, kad jiems patinka. Ėmiau dar labiau gilintis į dalykus, kurie mane traukė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. Ir nuotraukos tampa dar labiau… na, nenorėčiau sakyti unikalios, bet kitokios, išsiskiriančios iš bendro srauto.

O jeigu per tavo nuotraukas, per vaizdus galima būtų perduoti filosofiją? Kokias idėjas norėtum išreikšti nuotraukomis – žmonių, laimingų šeimų?

Pastaruoju metu fotografuoju daug mažylių. Tai yra, lankausi šeimos, kurioje gimė naujas žmogus, namuose. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas – mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Aš, būdama su jais, siekiu išsaugoti tuos jaudulio momentus. Nes visa tai labai greitai pamirštama… Buitis prislopina šias emocijas. Noriu, kad žmonės turėtų galimybę vėl patirti tą pojūtį – ypatingą jaudulį, švelnumą vienas kitam.

Visi suprantame, kad gyvenimas – ne vien saldus gražus paveiksliukas, būna įvairių etapų. Santykiai šeimoje gali būti sudėtingi. Dažnai lieka kažkokių klausimų, neišspręstų iki vaiko gimimo, kurie paaštrėja. Kiekvienoje šeimoje būna momentų, kai atrodo, kad viskas blogai, viskas vyksta netinkamai. O dar pažiūrime įvairių vaizdų instagrame ir atrodo, kad kitiems viskas puiku, o mums ne taip… Tokiomis akimirkomis žmonės gali atsiversti savo istoriją – paprastai aš darau ne kelis kadrus, o pasakojimą, kad jie turėtų galimybę pamatyti save iš šalies. Kaip jie žiūri vienas į kitą, kiek švelnumo prisilietimuose…

Dažnai nutinka taip, kad dėl kažko susierzini, supyksti ant mažylio – kai nežinai, kodėl vaikas verkia, kai reikalauja daug dėmesio; tada pavargsti, paaštrėja reakcijos. Pyksti ir ant savęs: kaip aš galiu pykti ant mažo žmogučio, kuris nuo manęs priklauso… Tokiais momentais mama gali pažiūrėti tas nuotraukas ir nusiraminti. Žinoma, tai ne panacėja, būna įvairių situacijų. Bet kartais pakanka grįžti į tuos pojūčius. Koks mūsų žvilgsnis, kaip laikome savo mažylį. Kiek meilės, švelnumo, šilumos jaučiame vienas kitam.

Žinoma, kas kartą perduodu nuotraukose ir dalį savo pasaulio. Bet stengiuosi nepamiršti, kad tuos vaizdus kuriu kitiems žmonėms, kad jie galėtų prisiminti šią savo gyvenimo dalį. Noriu padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuriu ne tam, kad kiti fotografai mane pagirtų, jog taikau kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Noriu, kad žmonės patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės. Tai noriu atskleisti nuotraukomis.

Puiku. O su savo vaikais tu irgi taikai tokią fotografijos terapiją?

Ir taip, ir ne. Šiek tiek gailiuosi, kad pradėjau intensyviai fotografuoti, kai mano mažieji vaikai buvo 3–4 metų ir jau ėjo į darželį. Mes neturime daug nuotraukų iš anksčiau… Tada neteikiau tiek reikšmės fotografijai: pagrindinės nuotraukos iš pirmųjų vaikų gyvenimo dienų, vyras kartais pafilmuodavo telefonu.

Kartais pasitaiko tokių dienų, kai tik noriu, kad manęs niekas neliestų. Galiu supykti, susierzinti, galiu nesuvaldyti emocijų, pakelti balsą ir būti labai griežta… Tokiomis akimirkomis padeda tie vaizdo įrašai telefone ir prisiminimai… Bet gerai būtų turėti ir kito žmogaus darytų mūsų visų nuotraukų albumą.  Iš didžiosios dalies mūsų nuotraukų, padarytų pirmaisiais vaikų gyvenimo metais, galima pamanyti, kad juos augina tik tėvas: manęs nuotraukose beveik nėra – juk aš fotografuoju. Deja, tada nekilo minčių pakviesti fotografą.

Pasakojai apie atidėto gyvenimo sindromą, kad žmonės dažnai atideda fotosesiją, ruošdamiesi tokiam jaudinančiam įvykiui, taip pat atideda ir gyvenimą. Fotografuoji namuose, tačiau ne visi noriai įsileidžia į namus. Kaip tau pavyksta įtikinti savo herojus, kad jau dabar, jau šiandien yra puikus metas įsiminti tam tikras akimirkas ir jas įamžinti?

Apie tai aš nuolat rašau. Ir ta auditorija, kurią jau turiu, manau, pradeda tai suprasti. Kai dažnai apie tai kalbi ir žmonės mato kitų žmonių istorijas, nuotraukas, jie supranta, jog aš netelkiu dėmesio į jų būstą. Pagrindinė vertybė – žmonės, o ne interjeras. Įtikinti kažkaip specialiai nebandau. Žmonės, kurie jau paskaitė, pažiūrėjo, priprato prie manęs. Ir kai jie kreipiasi į mane, dažniausiai jau yra apsisprendę. Bet būna kartais ir kitaip…

Pavyzdžiui, viena mama man rašė, kad jie gyvena labai mažame vieno kambario bute. Kad jie labai kukliai gyvena ir neturi tokio namo, kokius aš fotografuoju. Nusiunčiau jai nuotraukas, kurios buvo padarytos net neišeinant iš miegamojo. Visa fotosesija vyko viename kambaryje ir tai šimtas įvairių nuotraukų. Fotosesijos metu aš stengiuosi apimti viską – iš skirtingų pusių, skirtingų rakursų. Savo herojams pasiūlau, ką veikti, bet nesakau, kaip jie turi tai daryti. Stengiuosi tai užfiksuoti, o tam nereikalingi rūmai: tris žmones puikiai galima fotografuoti neišeinant iš vieno kambario. Užtenka lango ir kokio nors baldo, ant kurio galima atsisėsti ar atsigulti… Nors, tiesą sakant, turbūt, pakaktų ir lango, kokio nors pledo, kad susikurtų ypatinga istorija. Ir ta mama sutiko. Mes fotografavome Kaune, sename name. Tai buvo mažas butukas, bet toks jaukus, tiek daug pasakantis apie tuos žmones…

Moters kūnas keičiasi nėštumo ir gimdymo metu. Daugelis tai priima kaip kažkokį etapą, kurį reikia išgyventi, kuo greičiau bėgti sportuoti, atsikratyti tų pokyčių, kuriuos patyrei per devynis mėnesius. Bet juk iš tikrųjų gražiausios nuotraukos – tai švytinti mama, net atrodanti netobulai, ką tik gimęs mažylis ir tėtis, kuris taip pat pasikeitė… Ar moterims sunku pasiruošti fotosesijai?

Aš puikiai suprantu, jog negaliu paveikti kiekvienos moters nuomonės, kad ji susitaikytų su tuo, jog vos pagimdžiusi ji negali atrodyti kaip aštuoniolikmetė. Bet svarbu suprasti, kad mažylis greitai auga ir, jeigu nori įamžinti būtent šį laikotarpį, tenka nustumti nepasitenkinimą savimi į antrą planą. Kita vertus, bendras įspūdis labai priklauso nuo žmonių aprangos. Mamytėms patariu vilkėti laisvus drabužius. Parinkus tinkamus drabužius, galima suteikti mamai komforto jausmą, jeigu jie laisvi, malonių atspalvių, nevaržo judesių…

Namų aplinkoje nereikalingos sudėtingos šukuosenos, ryškus makiažas. Čia neatrodys adekvačiai puošnūs drabužiai, ilgi lakuoti nagai, kai laikote rankose naujagimį. Geriau tegul būna tiesiog prižiūrėti nagai. Tėčiai dažnai pergyvena, kad jų rankos šiurkščios. Bet tai toks įspūdingas kontrastas – didelės, plaukuotos, šiurkštokos tėvo rankos, kurios laiko mažytę, švelnią, trapią naują gyvybę. Kai vaikas užaugs, jis matys tuos kadrus – koks jis mažytis ir kokios stiprios tėčio rankos. Tai nuostabi realybė.

Socialinė žiniasklaida dažnai mus verčia jaustis negerai dėl to, kad esame natūralios, nes turime atrodyti kaip modeliai. Kad būtų parduodamos paslaugos, padedančios pasiekti tokią išvaizdą. Jeigu daugiau fotografų rodys mažiau retušuotus kadrus, kuriuose daug natūralumo – nekalbu apie apsileidimą, o tiesiog apie tai, ką mes dažnai matome gyvenime – mažiau moterys jaus kompleksų tuo laikotarpiu, kai dar neatsigavo po gimdymo.

Olgos Gotli nuotraukų galerija    

Kokiomis dar mintimis norėtum pasidalinti su kitomis moterimis?

Norėčiau patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Bet, jeigu jūs norite išsaugoti tam tikras savo gyvenimo akimirkas, neverta atidėlioti vien dėl to, kad  dabar nelabai patenkinti savo išvaizda, savo būstu ir taip toliau.

Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies. Beje, neseniai fotografavau porą su mažyliu, kuriam buvo trys savaitės, ir mama nuolat kartojo tėčiui: „Pažiūrėk, ką mes sukūrėme. Mes, du žmonės, sukūrėme naują gyvybę. Juk tai nuostabu…„ Tai ir yra didžiausia vertybė.    

Kalbėjosi Viktorija Panfilenkova

Olgos Gotli šeimą fotografavo Tati Frank

Ar sunku buvo įprasti prie naujo gyvenimo būdo? Kas padėjo tai padaryti?

Domėtis sveiku gyvenimo būdu pradėjau dar būdama studentė. Tada viskas sukosi aplink išvaizdą ir mažiausiai galvojau apie tai, kokią įtaką sveikas gyvenimo būdas gali turėti mano organizmui. Mokykloje nebuvau sportiška, tuo labiau kad turėjau širdies problemų, dėl kurių sportas man buvo apribotas. Sunkiai kvėpuodavau, darydavosi silpna, jeigu bent šiek tiek buvau aktyvesnė kūno kultūros pamokose. Įdomu, bet šias problemas išsprendžiau tik per sportą. Tik gaila, kad to nepadariau dar mokyklos laikais…

Prieš 14 metų susipažinau su savo būsimu vyru, kuriam sportas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Man pasidarė įdomu. Pradėjau po truputį taikyti naujas žinias savo gyvenime, keisti gyvenimo būdą iš esmės ir iš naujo pažindintis su sportu. Iš tiesų, kelias nebuvo lengvas, kaip ir visada, norint pasiekti rezultatų, reikia dirbti ir lipti per savo „nenoriu”, „neturiu nuotaikos”, „rytoj”… Supratau, kad jeigu noriu atrodyti gražiau ir jaustis sveika, turiu išmokti naujų dalykų, įgauti naujų įgūdžių, netinginiauti ir nemeluoti sau.

Kaip nėštumas pakeitė jūsų gyvenimo ritmą, ar sportavote nėštumo metu?

Nėštumo metu buvau gan aktyvi. Dirbau įprastai, lankiau specialias mankštas nėštukėm sporto salėje, lankiau baseiną ir mankštinausi jame, bet nėštumo metu mano prioritetai buvo kitokie nei studentavimo laikais. Atsisakiau ilgų ir sunkių treniruočių su sunkiais svoriais, pakeičiau jas į specialias mankštas. Nerūpėjo išlaikyti gražias formas, o galvojau apie savo sveikatą, apie tai, kaip padėti savo kūnui ir kaip jį paruošti mažylio atėjimui.  Sveikata ir savijauta man leisdavo tai daryti.

Esu įsitikinusi, kad visa tai galėjau daryti būtent dėl to, jog sveikas gyvenimo būdas yra mano kasdienybė jau 15 metų. Kalbu ne tik apie sportą, vienas iš svarbiausių punktų yra MITYBA – kuras, kuris leidžia mums judėti ir dirbti. Lankiau specialias mankštas, nevalgiau prasto maisto, užtektinai miegojau dėl svarbiausios priežasties – būsimo vaiko. Man, kaip mamai, buvo itin svarbu valgyti tik kokybišką maistą, gerai išsimiegoti, būti tinkamai aktyviai, kad kūdikis vystytųsi, augtų mano pilve ir būtų aprūpintas viskuo, kuo tik gali aprūpinti mamos organizmas. Nevalgiau tortų, ledų, traškučių ar kokio kito šlamšto, nes puikiai žinojau, jog visa tai nukeliaus iki mano mažylio. Juk esu atsakinga už besivystančią gyvybę ir prioritetas buvo būtent vaikas.

Kiek laiko dabar sportas užima jūsų dienotvarkėje ir kokių naudų suteikia jums?

Vos 20 minučių per dieną. Jau 4 metus sportuoju namų sąlygom, todėl sportas visada su manimi. Bet kada, man patogiu laiku, man patogioje vietoje. Sportas – tai energijos šaltinis, tai sveikata, grožis, geros nuotaikos užtaisas, atsipalaidavimas, antidepresantas. Sportuodama atsikratau susikaupusio emocinio nuovargio. Visos mamos susiduria su kasdieniais emociniais iššūkiais: turim padėti susitvarkyti su emocijom vaikui, taip pat ir sulaikyti savąsias, nepalūžti. Visgi motinystė – nėra lengvas darbas. Tas visas susikaupusias emocijas, nepasitenkinimus, netgi pyktį – išlieju sportuodama. Tai pagalbininkas numeris vienas. Mamos, jeigu norite būti emociškai stabilios ir sveikos – būtinai sportuokite. Galite tai daryti kaip ir aš – namų sąlygomis. Vos 15–20 min. per dieną ir rezultatai tikrai jus nudžiugins. Jeigu nežinote, nuo ko pradėti – parašykite man instagrame arba feisbuke.

Štai trys svarbiausi dalykai, kuriuos man duoda sportas. Fizinė sveikata. Galiu žaisti ir dūkti su savo vaiku. Galiu leistis į ilgas keliones ir nuotykius net su mažu vaiku, nes esu tam pasiruošusi fiziškai. Kai mūsų sūnui buvo vos treji metai, mes lipom į kalnus link dviejų didžiausių krioklių Josemičio parke, Kalifornijoje. O lipdama stačiu kalnu ir laiptais dėkojau sau, jog sportuoju ir neieškau atsikalbinėjimų. Tuo metu aš savimi didžiavausi: „Aš – šaunuolė“.

Emocinė sveikata. Motinystė – tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės. Jeigu aš būsiu emociškai nestabili, blogos nuotaikos, šauksiu, nuolat stresuosiu – nemanau, kad mano vaikas, vyras ir aš pati galėsim džiaugtis laimingu gyvenimu. Turiu savimi rūpintis pati, o ne permesti atsakomybę kitiems.

Na, ir be abejo, gražus ir dailus kūnas, figūra. Man 33 metai, esu mylinti save moteris, žmona, kuriai rūpi santykiai. Esu mama ir noriu būti pavyzdys savo sūnui. Aš gerbiu savo kūną ir atsidėkoju jam už viską gyvendama sveikai. Man sunku suprasti tas moteris, kurios numoja ranka į savo išvaizdą teigdamos, kad neturi laiko sportui. Tai yra netiesa. Visos turim tiek pat valandų paroje, tad jeigu galiu aš – gali ir tu, miela skaitytoja. Prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą ir pamatysi – pasaulis pradės keistis. Keistis į gera.

Ar teko atidėti darbus gimus vaikeliui – juk didžiąją dienos dalį užima jo priežiūra?

Sūnui gimus, pirmus mėnesius mes pažindinomės, turėjome daug pirmų kartų kaip ir visos kitos šeimos. Buvom visada kartu ir iki šiol mūsų tarpusavio ryšys labai stiprus. Bet, aišku, reikėjo laiko, kad suprastume, kokia dabar bus mūsų dienotvarkė, kaip joje atrasti laiko darbams, sau, namų ruošai ir kitiems dalykams. Tad viskas laikui einant susidėliojo pagal prioritetus.

Šeima – pirmoje vietoje. Darbai visada gali ir palaukti, ko negali padaryti mano mylima šeima, tačiau mes visada ieškome balanso. Suspėju viską: ir šeimai laiko skirti, ir savęs nepamiršti (sportas, grožio procedūros, pomėgiai), ir su klientėm pasiekiam nuostabių rezultatų. Nes kai labai nori – surasi būdą. O aš labai labai noriu, todėl ir randu laiko viskam.

Propaguojate sveiką mitybą, patariate kitoms moterims, o kaip maitinasi jūsų šeima, ar sūnelį taip pat pratinate sveikai valgyti? Ar atsisakote saldumynų?

Jeigu propaguoji sveiką mitybą ir gyvenimo būdą, o pats kasdien valgai traškučius ir saldainius – esi dviveidis, o aš labai nemėgstu veidmainių. Mūsų šeima 95 % valgo tik sveiką ir tikrą maistą. Tikru maistu mes vadiname ne patiekalus (iš anksto paruoštus), o produktus, kuriuos įsigiję mes patys verdame, kepame ir kitaip ruošiame. Tokiu būdu mes tiksliai žinome, ką dedame į burną, be jokių skonio stipriklių, dažiklių ar kitokios bjaurasties, kuri kenkia organizmui.

Tai, ką dabar pasakysiu, šokiruos daugelį mamų, bet… Mūsų sūnus per savo 4 metus nėra suvalgęs nei vienos porcijos ledų, nei vieno saldainio, nei vieno šokoladuko ar kokio kito deserto.

Kodėl? Nes mes puikiai žinome kaip tie „produktai” yra gaminami, kiek ten yra daug cukraus ir palmių aliejaus bei kaip visa tai veikia vaikų organizmą ir smegenis.

Mūsų sūnus valgo sveikuoliškus pakaitalus, pvz., batonėlius, kurie sudaryti vos iš 3 ingredientų, pvz., datulių, migdolų, vyšnių. Jokių pridėtinių cukrų, konservantų, dažiklių ar augalinių riebalų. Jis labai mėgsta uogas (šilauoges, braškes, avietes, trešnes) ir jam tai yra skaniausi saldumynai. Sūnus nuo pat mažens žino, kaip atrodo tikras maistas ir kodėl svarbu žiūrėti, ką valgai, jeigu nori būti stiprus, sveikas ir protingas. Mūsų namuose nerasite saldainių, traškučių, šokoladukų ir pan. Neturi namie – neskauda galvos.

Kaip sudarote mitybos planą sūneliui? Kokie jo mėgstamiausi patiekalai? Gal pasidalinsite su kitomis mamomis tokio patiekalo receptu?

Svarbiausia – natūralūs produktai. Richardas valgo taip pat, kaip ir mes. Įsivaizduokit, kad tėvai valgo virtas dešreles (kuriose nerasime mėsos) ir gruzdintas bulvytes, viską užpylę kečupu, o vaikui ant lėkštės padeda ryžius ir vištieną. Vaikas to tikrai nesupras.

Mūsų šeimos moto – „Ne tuščiai kalbėti, o rodyti pavyzdį.” Tą ir darome – savo šeimoje ir mūsų soc. tinkluose. Kartu su vyru propaguojame sveiką mitybą visoje Lietuvoje ir kviečiame prisijungti kiekvieną norinčią.

Mūsų mityboje dominuoja kiaušiniai, paukštiena, jautiena, ėriena – tai baltymai. Iš angliavandenių renkamės ryžius, saldžias ir įprastas bulves, visagrūdę duoną ir retkarčiais makaronus. Be abejo, reikia ir riebalų. Richardas labai mėgsta avokadus ir kiaušinius (su tryniu).

Taip pat – nei dienos be šilauogių, aviečių ar kitų uogų. Bananai, kriaušės, obuoliai, trešnės – vaisiai pagal sezoną visada ant mūsų stalo.

Dalinuosi orkaitėje keptų varškėčių receptu. Ingredientai:

•  2 kiaušiniai,
• šaukštelis vanilinio cukraus, žiupsnelis druskos ir šaukštelis kepimo miltelių, 
• 100 g kukurūzų miltų,
• 100 g ryžių miltų,
• 600–700 g varškės,
• agavų sirupo pagal skonį,
• 2 šaukšteliai kokoso aliejaus,
• Richardui dedu papildomai razinų.

Kiaušinius suplakam su šaukštu cukraus iki purumo. Viską sumaišom ir formuojam. Ant viršaus užtepam kiaušinio trynį. Kepame 180 laipsnių orkaitėje 35–40 min. Kepimo režimas iš viršaus ir apačios. Paskutinėm 5 min perjungiam ir apskrudinam iš viršaus.

Į jus kreipiasi moterys, norinčios pagerinti išvaizdą. O kas sunkiausia norint pakeisti gyvenimo būdą, prie kurio esi įpratusi ilgą laiką? Ar jums pačiai reikia kartais prisiversti? Ką patartumėte kitoms?

Ne, manęs skatinti nereikia. Aš pasirinkau sveiką gyvenimo būdą ir neplanuoju grįžti prie kitokio. Alkoholis, cigaretės ar nesveikas maistas – ne man.

Moterims sunkiausia padaryti pirmą žingsnį – paprašyti pagalbos, įsigyti mano konsultaciją ir mitybos planą. O kai aš joms sudarau individualų planą ir papasakoju, kokių nuostabių rezultatų mes pasieksime kartu – joms viskas pasidaro aišku. Visas tikrai norinčias pokyčių vedu į naują, grožio, aukštos savivertės ir meilės sau kupiną pasaulį.

Tai darau per sportą namuose ir mitybą. Atrodo neįtikėtinai, tačiau tai yra tiesa.  Turiu tūkstančius nuotraukų moterų, kurios labai norėjo ir mes kartu su jomis pasiekėme neįtikėtinų rezultatų. Kai kurios sulieknėjo ir susirado mylimą vyrą. Kita sulieknėjusi pagaliau sugebėjo pastoti, nors anksčiau daug metų nesėkmingai bandė tai padaryti. Dar kita pagaliau ryžosi atostogoms prie jūros ir leido sau apsirengti maudymuką be jokios gėdos. Visos moterys skirtingos, bet aš surandu, kaip prieiti prie kiekvienos iš jų.

Siūlote 5 savaičių kursą, kiek pokyčių galima pasiekti per tą laiką?

Viskas priklauso nuo noro. Jeigu norite – bus ir rezultatas. Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, jog per 5 savaites galima neatpažįstamai pasikeisti. Ir aš kalbu ne vien apie atvaizdą veidrodyje. Didžiausi pokyčiai įvyksta moters viduje, kai ji bene pirmą kartą per paskutinius 10 metų (o kai kada ir išvis – savo gyvenime) jaučia meilę sau, o ne neapykantą ar gėdą. Tai yra neapsakomas jausmas, kai moteris žiūri į save veidrodyje ar nuotraukose ir šypsosi. Viduje sau nuoširdžiai ištaria: „Tu graži!” Būtent dėl tokių emocijų, meilės sau atradimo aš ir dirbu. Mane veža mano klienčių pasiekiami rezultatai ir tai skatina pačiai stengtis dėl jų dar daugiau. Mano klientės – mano kuras. Esu be galo joms dėkinga.

 Kaip jūsų šeima atostogauja, kur mėgstate važiuoti?

Mes jau seniai niekur neatostogavome. Jei neklystu, paskutinį kartą atostogų važiavome 2019-ais metais. O taip yra todėl, jog nusprendėme gyventi taip, kaip norime, ir sukūrėme tokias sąlygas, kad nereikia poilsio. Šiuo metu gyvename Amerikoje, Los Andžele. Prieš tai 2-ejus metus pragyvenome Ispanijoje. Mums labai patinka jūra, šilti orai ir saulė. Be šių dalykų negalime. Prisimenu, kaip iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau kaip ir su sportu, ir sveiko gyvenimo būdo pasirinkimu, sunkiausia – pasiryžti ir nieko nebijoti. Mes taip ir padarėme. Ir dabar padedame kitiems susigrąžinti meilę sau, įgyti aukštą savivertę ir mėgautis gyvenimu. Ir dar kartą pasikartosiu: „Ne žodžiais, o veiksmais. Ne tuščiai kalbame, o rodome pavyzdį.”

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Penkiametės Izabelės mama Dovilė Baranauskienė vietoj karjeros mėgstamame darbe pasirinko dukrelės priežiūrą ir ugdymą namuose. Taip nusprendė dėl vaiko gerovės, kad mergaitė augtų apsupta besąlygiškos meilės, vadovaujantis prieraišios tėvystės principais, atliepiant vaiko poreikius. Tėvai neišsiskiria su dukrele ir keliaudami – jie visur drauge. Tik ketvirtam šeimos nariui auksaspalviui retriveriui Toriui tenka palaukti sugrįžtančių namiškių.

Kaip ryžotės palikti darbą, kad galėtumėte namuose auginti dukrelę? Ar nebuvo gaila?

Gyvenime susidėlioju prioritetus, išsigryninu savo norus. Tuomet tikrai nesudėtinga darbą iš namų suderinti su vaiko auginimu. Žinau, kas dabar geriausia man ir mano šeimai. Permainos manęs negąsdina, todėl, gimus vaikui, atsidaviau motinystei.

Į darbą biure planavau grįžti po 3 mėnesių, bet negrįžau ir po 3-ejų metų. Sprendimus pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Jeigu kas nors man, karjeristei, pamišusiai dėl savo darbo, daugybės veiklų, būtų tai pasakę prieš gimstant dukrai, būčiau gardžiai pasijuokus. Dirbau labai mylimą darbą personalo ir rinkodaros vadove finansinėje įstaigoje, puikiame kolektyve. Bet tapus mama mano gyvenimo prioritetai pasikeitė. Liko graži patirtis.

Dėl savo sprendimų tik džiaugiuosi. Gimus vaikui, atsirado ilgai laukta ramybė ir pilnatvė. Išmokau neskubėti, nepavargti, atsisakyti, kas man nesvarbu ir nesukti dėl to galvos. Gyvenu harmonijoje, be didelio ankstesnio tempo, kai reikėjo lėkti, spėti, dalyvauti visur. Dabar man gera neskubėti ir tuo mėgaujuosi. Gera išjausti  akimirkas su vaiku. Raginu ir kitas mamas įsiklausyti į save, būtent jūs žinote geriausiai, ko reikia jums, ko reikia vaikui.

Iš kur semiatės žinių ugdymui? Juk mokytis daugelio dalykų reikia nuo mažumės?

Idėjų semiuosi iš kitų mamų, draugių, skaitau atitinkamas knygas, straipsnius. Kai domiesi, informacija pasiekiama vienu ar kitu būdu. Šiais laikais jos apstu, svarbu tik atsirinkti.  Man, turinčiai edukologijos bakalaurą, tai nesunku. Juokiuosi, kad tik tapusi mama, žinias, įgytas universitete, ir pritaikau praktikoje, nes iki tol niekada nedirbau mokytoja.

Mano visa darbinė patirtis finansiniame sektoriuje, o dabar mokau finansinio raštingumo savo dukrytę. Gerų praktikų patyriau ir išmokau studijuodama pagal  Erasmus programą Suomijoje. Man patinka skandinaviškas požiūris į vaikų ugdymą. Jei ir neturėčiau tokio išsilavinimo, idėjas reiktų tik išsirinkti. 

Namie ugdant vaiką man padeda rutina ir planavimas. Mokomės skaityti, rašyti, matematikos, darom įvairias kūrybines užduotis, sportuojame, muzikuojame, tyrinėjame. Viskas vyksta žaidimo principu ir su gera nuotaika, įkvėpimu. Būna dienų, kai tiesiog paklūstu vaiko norams, ir veikiame tai, ką nori ji, arba lekiame iš namų pramogauti. Myliu ir globoju savo vaiką, tikiu, kad moters pasiekimai ateityje, pasitikėjimas ir tikėjimas savimi, laimė dažnai priklauso nuo jos santykių su mama. Juk būtent šis ryšys dažniausiai ir padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime. 

Nuo kokio amžiaus dukrelė jau keliavo su jumis kartu ir kaip ji jaučiasi kelionėje, kitoje šalyje? Ką iš savo patirties galėtumėt patarti kitiems tėvams, besiruošiantiems keliauti su mažu vaiku?

Mes keliones mėgstanti šeima ir visada keliaujam su vaiku. Mūsų kelionės savarankiškos, pažintinės ir gan aktyvios, kiek tai įmanoma keliaujant su vaiku pagal jo amžių. Izabelės pirma kelionė nelabai ankstyva – vienerių metukų.

Iki 3-ejų metukų dukrelė skrydžių metu miegodavo. Vėliau susidūrėm su ausų skausmu. Man pačiai skraidant reikia vaistų nuo skausmo. Pasitarus su gydytoja, dukrytei prieš kylant irgi duodu sirupo nuo skausmo ir įpurškiu nosies lašų. Skrydžio metu Izabelė užsideda vaikiškas apsaugines ausines, geria vandenį, valgo. Tai tikrai apsaugo nuo skausmo. Lėktuve dukrytė spalvina knygeles, piešia, pasiimam kelioninį žaisliuką, žaidžiam žodžių žaidimą, turim įsirašę filmukų. 

Maršrutus susiplanuojam namuose, o jų laikymasis priklauso nuo situacijos, oro sąlygų ir pan. jau nuvykus. Planuodama kelionę visada žiūriu, ką įdomaus galima nuveikti su vaiku, ką pamatyti, pasiteirauju feisbuke tų miestų grupėse.

Kelionėse dukrytei viskas įdomu. Iki 4 metukų visada imdavome kelioninį vežimėlį, kad pavargusi galėtų pailsėti ir numigti, o mes dėl to nestabdytumėm savo kelionės. Dar ant vežimo ir kuprinę pasikabindavome – nereikia nešti. Vieni pliusai. Kai dukrytė buvo mažesnė, rinkdavausi maršrutus, kurie tinkami važiavimui su vežimėliu. O dabar imam paspirtuką: kiek važiuoja, kiek eina savo kojytėm.

Jeigu rezervuoju pietums ar vakarienei vietas restorane, būtinai pasižiūriu arba pasiteirauju, ar priima su vaikais. Sužiūriu vaikiškus renginius, koncertus ar spektaklius, nuperku iš anksto bilietus. Lankomės teatruose, muziejuose. Nemėgstu zoologijos sodų, bet Paryžiuje esantį labai rekomenduoju – didelė teritorija, dauguma gyvūnų gyvena po atviru dangumi – panašiai kaip laisvėje.

Tik viena kelionė buvo tingėjimui – Zakinto saloje Graikijoje, kai laiką leidome viešbučio teritorijoje ir pajūryje, o buvo tik kelios pažintinės išvykos. Visada keliaujam tam, kad kuo daugiau patirtume ir pamatytume. Visokios kelionės yra naudingos! Nes iš kiekvienos vaikas grįžta gerokai ūgtelėjęs visomis prasmėmis. Kol kas keliaujame tik po Europą, dažniausia kryptis – Italija. Ten važiuojame traukiniais, automobiliu ir daug einam pėsčiomis. Italijoje keliauti su vaiku šaunu: italai myli vaikus, gatvėje senjoros kviečia vakarienės, vaišina ledais.

Artėjant kelionei, visada patikrinu dokumentų galiojimo datas, peržiūriu skrydžių bendrovės bagažo taisykles, nes atsiranda pakeitimų. Prieš kelionę pasirūpinam visais įmanomais draudimais, kiekvienas turime ir  Europos sveikatos draudimo korteles. Visus skrydžiui reikalingus dokumentus laikau vienoje vietoje. Kol laukiam lėktuvo, apžiūrinėjam lėktuvus pro langą, aptariam artėjančią kelionę ir pan.

Visada imu kelioninę vaistinėlę, kurioje yra termometras, pincetas ir  keli būtiniausi vaistai: nuo skausmo ir temperatūros, gerklės perštėjimo, nuo pilvelio bėdų, savo rankinėje visada turiu vaistą nuo  alergijos, kremą nuo vabzdžių įkandimų ir pleistrų. Jeigu kažko prireiktų daugiau – nusiperku vietinėje vaistinėje.

Kaip ir kasdienybėje, taip ir kelionėje, svarbiausia, mano manymu, yra nusiteikimas ir suvokimas, kad viskas yra mūsų požiūrio klausimas.

Lagaminais neapsikraunam, išmokau susikrauti daiktus visai šeimai labai apgalvotai, bet būtinos gražios suknelės man ir dukrytei. Viena kuprinė skiriama daiktams, kurie reikalingi oro uoste ir skrydžio metu.

Tėvams patarčiau pasirūpinti kelioniniu naktipuodžiu. Turim kelioninį  sulankstomą naktipuodį, kuris „auga” su vaiku ir vienkartinių lengvų naktipuodžių. Jie nėra brangūs, paprasti naudoti, saugūs, telpa ir į kišenę, lengvai išlankstomi.

Į vaiko drabužio kišenę įdedu vizitinę, kurioje vieno iš tėvų kontaktai, vardas ir pavardė. Kai keliavau į Italiją viena su vaiku kalėdiniu laikotarpiu, striukės vidinėje pusėje prisiuvau etiketę su kontaktais. Nors Izabelė žino svarbiausius asmens duomenis, bet man taip ramiau. Žinoma, prieš kiekvieną kelionę svarbu aptarti su vaiku elgesio taisykles, viską išaiškinti, išsiaiškinti, ar ji žino, ką turėtų daryti, jeigu pasimestų, kaip elgtis oro uoste, lėktuve.

Izabelė puiki keliautoja, paskutinė kelionė buvo pernai gruodį iš Helsinkio į Laplandiją pas Kalėdų Senelį. Kelionė buvo ilga ir pilna nuotykių: didelė pūga, elnių bandos pakelėje. Kasmet keliaujam į Italiją, ten malamės traukiniais ir automobiliu. Stengiamės, kad vaikas pažintų pasaulį ne tik iš knygų. Vis dar mūsuose vyrauja nuomonė, su ja susidūrėm ir mes, kad neverta imti vaiko į keliones: tai nepatogu, sunku, jis nieko neprisimins ir pan. Tačiau mums patinka keliauti kartu ir lengva! Taip, vaikas neprisimena pirmųjų savo kelionių, bet prisimenu jas aš, prisiminimai šildys visada, mes žiūrime kartu nuotraukas, vaizdo įrašus.

Ar dažnai dukrelė bendrauja su kitais vaikais, kur susiranda draugų?

Izabelė,  kaip ir aš, komunikabili asmenybė, draugų susiranda visur, kur nueina. Dukrelė turi savo mėgstamus žaidimų kambarius. Nuo ankstyvo amžiaus ji kartu su bendraamžiais lanko mokyklėles. Mums sekasi, nes Izabelę moko nuostabios mokytojos. Pradėjome nuo „Yamahos“, lankėme dailės ir keramikos mokyklą „Džiaugsmo ratas”, muzikinio ir kūrybinio ugdymo studiją „Džimba”. Izabelė nuolat šoka ir dainuoja.

Lankomės teatruose, muziejuose, parodose. Man svarbu, kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Lietuvoje esam buvę visuose vaikiškuose spektakliuose ir viename suaugusiųjų – balete „Bajederė“.  Lankėmės Milano teatre „La Scala”, Paryžiuje „Opera Garnier“.

Kaip jūsų namuose atsirado šuniukas – ne kiekvienam vaikui taip pasiseka? Ką manote, kodėl auginant vaiką verta turėti šuniuką?

Toris mūsų namuose atsirado dar prieš gimstant Izabelei. Aš, nors ir myliu gyvūnus, nesiruošiau turėti dar vieno po šuns netekties vaikystėje.

Mūsų šeimoje įvyko nelaimė – iškeliavo vyro mama, o Toris buvo jos šuo. Į mūsų namus atkeliavo jau suaugęs, didelis baltų pūkų kamuolys su charakteriu. Reikėjo laiko visiems susigyventi, susibičiuliauti. Kaip žinia, netekties skausmą patiria ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Tuo sunkiu laiku mes padėjome jam, jis – mums. Taip į mūsų gyvenimą atėjusios baltos letenytės pėduoja iki šiol. Šuo mūsų gyvenimui suteikė įkvepiančių emocijų, naujų patyrimų ir skatino atrasti naujas kasdienybės spalvas. Tuo sunkiu laiku tai buvo terapija mums visiems.

Torio veislė auksaspalvis retriveris, mano nuomone, ideali vaikams: šuo, atrodo, visada šypsosi, jo šelmiškos ir gėrio pilnos akys, rodos, visada viską supranta, jis yra tikras džiaugsmo skleidėjas. Toris nėra vaiko žaislas, jis žaidimų draugas, visavertis šeimos narys. Žinoma, tam tikros ribos yra ir turi būti. Rūpesčių yra tik dėl Torio sveikatos. Jam jau 13 metų, o per pastaruosius dvejus metus jis patyrė ne vieną operaciją. Bet viskas išgyventa ir nublanksta prieš gausybę pačių geriausių emocijų, kurių šuo suteikia mums kasdien. Norintys augintinio turi suprasti, kad tai didelė atsakomybė ir dar didesnė meilė.

Kai išvykstame atostogų, Toriu pasirūpina mūsų prosenelis arba kaimynas. Šunų viešbutis nepasiteisino, po jo Torį vežėme operuoti kojos. Šios veislės agresija, palyginti su kitų veislių šunimis, yra nulinė. Jie yra bičiuliai, nori su visais draugauti. Izabelė su juo auga ir mokosi švelnumo, ištikimybės, atsakomybės. Žinoma, būna ir pykčių: vieną akimirką nepasidalija žaislais, o kitą jau dovanoja jam savuosius. Jis nuspalvina šeimos dienas savo šėliojimais ir, kaip kažkas pasakė, „leidžia ant savo uodegos suptis gražiausioms mūsų svajonėms“.

Papasakokite apie Izabelės dalyvavimą reklamose, kas paskatino? Kokios įsimintiniausios fotosesijos buvo? Turite daug gražių nuotraukų ir instagrame kuriate šeimos istorijos archyvą. Gal fotografija vieno iš jūsų hobis?

Pirmoji Izabelės fotosesija buvo 2–3 metukų – Lietuvos kūrėjų vaikiškų drabužių reklamai. Už pradžią esu dėkinga savo kursiokei Gintarei, parašiusiai žinutę apie atranką: „Dalyvaukit, tai kaip tik tavo Izabelei.” Niekada iki tol jokiose atrankose nedalyvaudavom. Atrinko. Buvo pirmas susitikimas po uždaros pandemijos. Visi išsiilgę bendravimo – jaudinausi, kaip pavyks.

Pavyko gerai! Vėliau apie atrankas parašydavo bičiuliai, agentūros. Dalyvavimas reklamose, fotosesijose ir filmavimuose Izabelei yra tarsi smagūs žaidimai, ji įsijaučia į vaidmenis. Smagus pasiruošimas, pats procesas ir, žinoma, rezultatas: turi gražių profesionaliai padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Taip pat mokosi finansinio raštingumo – pati planuoja, kaip išleis ar taupys savo uždirbtus pinigus.

Būtent filmavimo aikštelėse užsimezgė gražios draugystės. Jai patinka dėmesys, patinka save matyti reklaminiuose stenduose mieste ar per televizorių.  Man, kaip mamai, svarbu, kokia tai reklama, kokia reklamos žinutė, kaip jausis vaikas. Jeigu kyla abejonių, nedalyvaujam.

Įsiminė amerikietiškai rinkai skirta naujo kraujospūdžio matuoklio su programėle reklama. Izabelė dar ir dabar prisimena įdomių istorijų papasakojusį „netikrą“ senelį, su kuriuo dalyvavo filmavime. Dukrai paliko įspūdį draudimo bendrovės reklama, kur reikėjo ne tik nusifilmuoti, bet ir įrašyti reklamoje skambančią dainelę tikroje garso įrašų studijoje.

Man patinka grožis visur ir visada, taip pat ir gražios nuotraukos. Daug fotografuoju, mėgstu fiksuoti akimirkas. Neleidžiu prisiminimams tūnoti užslėptiems telefone ar kompiuteryje – spausdinuosi nuotraukas. Pildau fotoalbumus, puošiu namus gražiausių akimirkų vaizdais.

Jeigu nefotografuoju pati, žinau į ką galiu kreiptis. Turiu kelis mėgstamus fotografus ir žinau, kad rezultatas bus toks, kokio tikiuosi ir dar geresnis. Visai neseniai dukrytę pakvietė fotografuotis  su alpakomis. Esu dėkinga fotografui už nerealius jausmus ir tobulą rezultatą Žinoma, norint tobulų kadrų, reikia atsakingai pasiruošti: svarbus nusiteikimas, gera nuotaika, derantys drabužiai ir avalynė. 

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Kas paskatino, suteikė drąsos kurti savo saldų verslą?

Visada mėgau gaminti, tačiau įsidrąsinau susilaukusi antros dukros, kai Panevėžyje pradėjo kurtis mamų bendruomenė „Mamos, varom kavos“. Ten aš susipažinau su daug veiklių mamų, kurios ne tik vaikus augina, bet ir dirba, mokosi, savanoriauja ir t.t. Mamos mane labai palaikė, taip pat palaikė draugai, vyras, šeima – tai suteikė daug drąsos. Manau, kad geriau pabandyti, nei visą laiką galvoti kaip būtų, jeigu būtų…

Ar pati kuriate receptus? Gal ir šeimą dažnai savo saldumynais palepinate?

Internete gausu receptų, kuriuos naudoju. Daug jų išbandyta ir renkuosi tik tuos, kurie man pačiai patinka. Kuriu nebent tortus veganams arba besilaikantiems ketogeninės mitybos – kai ateina įkvėpimas. Šeimą savo saldumynais palepinu per šventes, tačiau, pradėjau mažiau kepti namuose – darbe tos veiklos užtenka.

Kokia buvo jūsų visuomeninės veiklos pradžia, kai atėjote į Panevėžio miesto jaunų šeimų organizaciją „Mamos, varom kavos“?

Pradžia buvo tokia, kad ėjau į organizuojamus susitikimus, tačiau bėgant laikui ir organizacijai plečiantis reikėjo pagalbos, papildomų žmonių, kurie savanoriškai prisidėtų prie bendruomenės tobulėjimo. Pasisiūliau pati būti organizacijos taryboje, labiausiai norėjau rinkti labdarą, todėl įsitraukiau į iniciatyvas, tokias kaip daugiavaikėms Panevėžio rajono šeimoms surinkti paramą rūbais, maistu, dovanomis. Inicijavau pyragų dienos minėjimą. Panevėžio gyventojai kepė pyragus ir juos atveždavo man. Aš juos padalindavau į porcijas ir vežiau bendruomenės partneriams: senelių globos namams, Maltos ordino globojamiems vienišiems seneliams, moterų krizių centrui, motinos ir vaiko namams.

Esate net Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, kas jus ten atvedė, kuo patraukė ši veikla?

Mokykloje svajonių profesija buvo – policija. Tačiau nepavyko, nes įstoti sutrukdė sveikatos patikrinimas. Tuomet netikėtai po mokyklos pakvietė išbandyti save Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Važiavau į 3 savaites trunkančius mokymus ir taip tapau nuostabios savo kuopos kare. Tai mano gyvenimo pasiekimas, kurį labai vertinu. Kariuomenė puikiai priėmė motinystę, o po dukrų priežiūros atostogų, grįžusi į savo kuopą, vėl aktyviai dalyvauju pratybose. Ir iki pat pensijos nežadu nutraukti šios veiklos. Man tai artima, ta kovinga laisvės dvasia manyje gyvena.

Daug laiko skiriate veiklai Raudonajame Kryžiuje, ką jums pačiai suteikia šios veiklos patirtis?

Raudonajame Kryžiuje pradėjau savanoriauti vykstant vakcinacijai COVID-19 pandemijos metu, tačiau ši savanorystė man nelabai patiko. Norėjau pabandyti savanoriauti globos namuose, o ten atradau save iš naujo. Pati stengiausi iš Raudonojo Kryžiaus savanorių suburti komandą, vykti į globos namus, vėliau pradėjau savanoriauti ir moterų pataisos namuose.

Metus laiko aktyviai savanoriaujant (manęs buvo pilna visur), buvo ieškoma naujo savanorių koordinatoriaus ir pasiūlė atsiųsti savo CV. Po darbo pokalbio mane priėmė į darbą. Savanorystė padėjo man ne tik atrasti save, bet ir rekomendacijas įsidarbinimui gavau, nes turėjau darbo patirties.

Į savanorišką veiklą įtraukiate ir dukreles, kaip joms sekasi?

Jos dar mažos, bet labai daug ką matė ir daug ką supranta. Visada joms pasakoju, ką aš veikiu, kad dirbu Raudonajame Kryžiuje, kad rūpinamės vienišais senjorais. Jog ne visi žmonės turi su kuo bendrauti ir negalima nei vieno žmogaus palikti bėdoje. Ne kartą dukrelės buvo humanitariniame centre, kur pagalba teikiama ukrainiečiams. Rinko savo žaislus, rūbus, kad galėtų atiduoti.

Apskritai, labai šaunu matyti mūsų vaikus, dar mažus, bet jau empatiškus. Raudonasis Kryžius organizavo ukrainiečiams talką: kartu grėbėm lapus, tvarkėm aplinką. Vėliau valgėme drauge pietus, žaidėme kamuoliu. Su mumis žaidė ir vaikinas, turintis gana didelę protinę negalią. Tačiau, nors vaikai ir klausė, kodėl jis taip reaguoja į kamuolį, galbūt per daug džiaugsmingai – skirtingai nei mes, tačiau paklausinėję žaidė toliau ir labai stengėsi parodyti empatiją.

Kaip spėjate pasirūpinti šeima, dukrelėmis, turėdama tiek daug veiklų?

Stengiuosi visus darbus atlikti dieną, vakare būname kartu, važiuojame į būrelius. Nežinau, kaip viską spėju, bet kažkaip. Turiu gerą vyrą, namų ruošos darbus pasidaliname per pusę, o galų gale, jeigu man reikia dirbti savaitgalį Raudonajame Kryžiuje, dukras pasiimu kartu, nes čia dažnai būna daug kitų vaikų. Tortus dažniausiai kepu penktadienį, šeštadienį, taigi laisvo laiko tikrai randu. Gal kartais ir kamuoja mane pačią nuovargis, bet tada kokią dieną pasidarau laisvesnę ir „persikraunu“. Svarbiausia, kad nedirbu nuo 8 iki 17 val., o dirbu laisvu grafiku, tad galiu viską suderinti. Netgi močiutėms nedažnai paliekame vaikus, nors jos ir norėtų daugiau.

Atstovaujate jaunas šeimas Panevėžio miesto savivaldybės Jaunimo reikalų taryboje. Kaip sekasi ši veikla? Ką norėtumėte palinkėti jaunimui?

 Noriu pasidžiaugti, kad su kiekvienais metais situacija gerėja. Labiausiai noriu pasakyti – viską įmanoma suderinti, SVARBIAUSIA neprarasti savęs. Turime jaustis laimingi, o ne aukotis vardan kažko… Visiems linkiu gero gyvenimo partnerio, teigiamos ir palaikančios aplinkos. Ir mes visai neprivalome būti ir bendrauti su tais, kurie mūsų nepalaiko ir moralizuoja, kaip mums gyventi, nes gyventi turime sau.

Už viską, ko esu pasiekusi, dėkoju mane supantiems žmonėms, šeimai, draugams, kolegoms, giminėms. Nuolat girdžiu, kaip manimi didžiuojasi, o tai tik veda į priekį. Todėl nebijokime, girkime ir skatinkime vieni kitus.

Pažiūrėkime į viską plačiau, pasirūpinkime savo artimaisiais ir taip pat dar padėkime kaimynui. Pabendraukime su vienišu žmogumi, jam tai gali pakeisti labai daug, taip pat kaip ir Jums.

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė