Geležis padeda palaikyti daugelį svarbių organizmo funkcijų, veikia energijos lygį, dėmesio koncentraciją, virškinimo procesus, imuninę sistemą. Apie du trečdalius organizme esančios geležies yra hemoglobine, o raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų sudėtyje esantis hemoglobinas prisijungia deguonį ir perneša jį iš plaučių į visus organizmo audinius. Hemoglobinas atlieka dar vieną svarbią funkciją – pašalina anglies dioksidą. Jis taip pat būtinas odai, plaukams ir nagams. Todėl geležies trūkumas iš karto paveikia ir savijautą, ir išvaizdą. Taigi turime pasistengti, kad taip nenutiktų. Ypatingai tai aktualu atsisakantiems mėsos produktų, taip pat besilaikantiems dietų.

Geriausi maisto šaltiniai

Geležies idealiu atveju turėtume gauti su maistu. Šio mikroelemento yra ir gyvūniniuose, ir augaliniuose maisto produktuose. Tačiau labai skiriasi jos pasisavinimas iš šių skirtingų produktų grupių. Maisto produktuose yra dviejų rūšių – hemo ir ne hemo geležis.

Hemo geležis į organizmą patenka iš gyvūninės kilmės baltymų – mėsos ar žuvies. Ne hemo geležies galima gauti iš žalumynų, riešutų ir ankštinių augalų, tačiau jos biologinis prieinamumas yra iki 15 proc. Gyvūninės kilmės produktuose esančią hemo geležį organizmas pasisavina daug geriau – iki 40 proc.

Hemo geležies daugiausia turi austrės, krabai, subproduktai, raudona mėsa, yra jos paukštienoje ir kiaušiniuose. Augalinės geležies šaltiniai yra grikiai, avinžirniai, pupelės, lęšiai, špinatai, burokėliai, moliūgų sėklos, anakardžių riešutai.

Kad augaliniame maiste esanti geležis geriau pasisavintų, turime derinti produktus. Maistas, kuriame gausu šio mineralo, puikiai dera su vaisiais ir daržovėmis, turinčiais daug vitamino C. Šis vitaminas padidina geležies pasisavinimą. Maistas, kuriame gausu kalcio, priešingai, slopina geležies pasisavinimą, todėl jį geriau valgyti skirtingu laiku.

Taigi, augalinį maistą, iš kurio gauname geležies, turėtume valgyti kartu su daug vitamino C turinčiais produktais: greipfrutais, citrinomis, apelsinais, spanguolėmis, raugintais kopūstais, obuoliais, geltonosiomis paprikomis, petražolėmis, juodaisiais serbentais, špinatais.

Vegetarizmas ir geležis

Tačiau jeigu atsisakysime mėsos arba valgysime jos per mažai, apribodami maisto kiekį, kad padailintume figūrą, kaip besistengtume subalansuoti savo mitybą, gauti užtektinai geležies nepavyks.

Šiandien vis populiarėja vegetarizmas. Vegetarai nevalgo mėsos, žuvies ir paukštienos, kaip ir veganai, kurie atsisako dar ir pieno produktų, kiaušinių, medaus. Kai kurie tokią mitybą pasirenka dėl etinių, religinių ar aplinkosaugos sumetimų; kitiems – tai sveikas gyvenimo būdas, siekis pagerinti sveikatą, atsikratyti užklupusių negalavimų, galimybė numesti kelis papildomus kilogramus.

Apie vegetarizmo naudą ar žalą galima diskutuoti ilgai. Tačiau nesvarbu, kokiais tikslais vadovaujamasi, akivaizdu, kad, atsisakius gyvūninės rūšies maisto, kai kurių mikroelementų, vitaminų ir maistinių medžiagų pritrūks ir jų reikės iš kažkur gauti papildomai.

Vegetarinė ir veganinė mityba laikoma viena iš labiausiai paplitusių geležies trūkumo priežasčių. Pasirodo, žmonės renkasi tokią mitybą, norėdami pagerinti savo sveikatą, tačiau kartu rizikuoja susirgti rimta liga, reikalaujančia ilgalaikio gydymo ir nuolatinio stebėjimo, – geležies stokos anemija.

Ypatingai rizikos grupei priklauso mėsos ir žuvies atsisakančios arba per mažai šių produktų valgančios nėščios moterys ir žindančios mamos, jų vaikai. Šiais periodais moterims ypatingai svarbus reikiamas geležies kiekis ne tik savo, bet ir būsimo, ir ką tik gimusio vaikelio sveikatai.

Kaip papildyti geležies trūkumą nekeičiant mitybos?

Kadangi augalinis maistas nuo geležies stokos neišgelbės, vegetarei, veganei ar dietos besilaikančiai moteriai lieka vienintelė išeitis – vartoti geležies maisto papildą. Tačiau svarbu pasirinkti tokį preparatą, kuris nesukels problemų ilgai vartojant.

Patariama rinktis hemo geležies preparatą. Ne hemo – trivalentė geležis organizme iš pradžių paverčiama dvivalentės geležies jonais, todėl yra lėčiau absorbuojama. Taigi, norint gauti tam tikrą geležies kiekį, reikės didesnės dozės. Be to, ne hemo geležis prasčiau toleruojama ir dažnai sukelia skrandžio skausmus ir pykinimą.

Hemo geležis yra organizmui artimas natūraliai susidarantis gyvūninės kilmės dvivalentės formos (Fe2+) junginys, iš karto absorbuojamas žarnyne. Hemo geležies junginys pasisavinamas nesuskaidytas, todėl, vykstant jo absorbcijai, nesusidaro laisvieji geležies jonai ir išvengiama žarnyno dirginimo. Be to, jos pasisavinimui neturi įtakos nei maistas bei gėrimai, nei skrandžio rūgštingumas. Hemo geležis gerai toleruojama, todėl ją galima saugiai ir ilgai vartoti.

 Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Gana dažnai pasitaikanti vulvovaginito priežastis yra infekcija: bakterinė, grybelinė, taip pat – sukelta pirmuonių trichomonų. Kitos formos – neinfekcinė ar atrofinė liga.

 Grybelinės kilmės infekcija

Paplitusi infekcinė moterų liga, kuria dauguma suserga bent kartą gyvenime – makšties kandidozė (pienligė), sudirginanti makštį ir vulvą. Jos kaltininkai yra mieliagrybiai, dažniausiai – Candida genties grybeliai. Šie grybeliai natūraliai egzistuoja makštyje, o liga atsiranda sutrikus mikrofloros pusiausvyrai, t. y. sumažėjus šio grybelio augimą makštyje slopinančių bakterijų.

Svarbūs makšties kandidozę skatinantys veiksniai – nusilpęs imunitetas, antibiotikų vartojimas, cukrinis diabetas ir kitos endokrininės ligos. Šiai ligai turi įtakos alergijos, stresas, nėštumas, hormoniniai kontraceptikai, kuriuose yra didelis estrogenų kiekis. Makšties mikroflora gali sutrikti dažnai naudojant higieninius įklotus, plaunant makštį, vilkint aptemptus sintetinius apatinius.

Grybelinės kilmės uždegimo simptomai – baltos, varškę primenančios, lipnios, paprastai bekvapės išskyros, išorinių lytinių organų ir makšties deginimas, perštėjimas, niežulys (ypač stiprūs po lytinių santykių ar šlapinantis), skausmingi lytiniai santykiai.

Bakterinis vulvovaginitas

Bakterinė liga, kaip ir grybelio sukelta infekcija, neplinta lytiniu keliu. Ji gali atsirasti sutrikus pusiausvyrai tarp makštyje esančių bakterijų. Tuomet sumažėja gerųjų makšties bakterijų (laktobakterijų), įsivyrauja anaerobinės bakterijos.

Itin nemalonus bakterinio vulvovaginito požymis – žuvies kvapo makšties išskyros. Šis kvapas intensyvesnis po lytinių santykių. Pakinta išskyrų spalva: jos pasidaro balkšvai pilkšvos. Vargina lytinių organų perštėjimas, deginimo jausmas, niežulys.

Makšties mikrofloros pokyčius gali išprovokuoti antibiotikai, stresas, dažnas lytinių organų plovimas, netinkamas intymios higienos prausiklis, netinkamai naudojami tamponai, aptempti drabužiai. Uždegimui atsirasti turi įtakos hormonų aktyvumo pokyčiai nėštumo, menopauzės metu, geriamieji kontraceptikai, taip pat – gimdos spiralės.

Trichomonozė

Tai pirmuonių Trichomonas vaginalis sukelta liga, kuria užsikrečiama lytinių santykių metu. Ja serganti nėščioji gimdydama gali užkrėsti kūdikį.

Šios ligos požymiai: nemalonaus kvapo žalsvos, putotos išskyros, lytinių organų niežulys, deginimo pojūtis, skausmingas šlapinimasis, skausmas apatinėje pilvo dalyje; dažnai paūmėja mėnesinių metu ir iškart joms pasibaigus.

Trichomonozę svarbu gydyti, nes negydoma liga moterims gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, o vyrams – priešinę liauką. Gydomi abu partneriai, nors ir kuris iš jų nejaučia jokių negalavimų.

 Atrofinis uždegimas

Šios ligos priežastis – hormonų pokyčiai, estrogenų trūkumas. Esant atrofiniam vulvovaginitui išsausėja gleivinė, gali pasirodyti šiek tiek kraujo. Liga atsiranda ne tik menopauzės laikotarpiu, bet ir žindančioms moterims.

Neinfekcinis uždegimas

Vulvos ir makšties uždegimo priežastis gali būti gleivines sudirginančios alerginės reakcijos. Jas sukelia makšties plovimas, per dažnas prausimasis, vietiniai kontraceptikai – spermicidai, kvepiančios intymios higienos priemonės ir įklotai, sintetinės kelnaitės, taip pat per maži, spaudžiantys ir trinantys apatiniai. Neinfekcinio vulvovaginito atveju išskyros nepasikeičia, tačiau kamuoja infekcinei ligai būdingi požymiai: lytinių organų niežėjimas ir deginimas.

 Vulvovaginito gydymas

Ilgai negydomas vulvovaginitas gali kartotis ir tapti lėtiniu, moterims uždegimai gali sukelti nevaisingumą, negimdinį nėštumą. Liga ypač pavojinga nėščiosioms, nes uždegimai didina persileidimo ir priešlaikinio gimdymo grėsmę. Įvairios kilmės vulvovaginitų požymiai panašūs, taigi svarbu nustatyti sukėlėją, nuo kurio priklauso ir gydymas. Todėl, pastebėjusios uždegimo simptomus, būtinai kreipkitės į ginekologą.

Susirgus bakteriniu vulvovaginitu, gydytojas gali skirti antibiotikus. Kiekvienu individualiu atveju šie vaistai parenkami pagal tepinėlio tyrimą. Candida genties grybelių sukelta liga gydoma priešgrybeliniais vaistais. Makšties mikroflorai atkurti skiriami probiotikų preparatai.

Trichomonozei gydyti ir vyrui, ir moteriai skiriami antibiotikai. Atrofinis makšties uždegimas gydomas estrogenų preparatais į makštį. Sergant neinfekcine liga  svarbu vengti ją sukėlusių veiksnių ir stiprinti organizmą. 

Dėl įvairių priežasčių sukelto vulvovaginito kamuoja itin nemalonus diskomfortas lytinių organų srityje, kurį svarbu greičiau susilpninti. Todėl gydant bet kurios kilmės uždegimą patariamos niežulį ir kitus erzinančius simptomus malšinančios pagalbinės priemonės, pavyzdžiui, makšties apiplovimai specialiu tirpalu. 

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Koks mėnesinių ciklas normalus?

„Merginos ir moterys su mėnesinių ciklo sutrikimais susiduria įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Ciklas gana dažnai būna nereguliarus vos tik mėnesinėms atsiradus, tačiau įprastai susireguliuoja per porą metų. Retėjantis, gausesnis ar trumpiau trunkantis kraujavimas būdingas ir premenopauzės laikotarpiu, prieš mėnesinėms išnykstant. Daugelis moterų, nepaisant amžiaus, tarsi įsikibusios laikosi „standarto“ ir klaidingai tiki, kad jų ciklas privalo trukti 28 dienas. Normaliu laikomas tiek trumpesnis, tiek ilgesnis mėnesinių ciklas, kuris gali svyruoti nuo 25 iki 35 dienų“, – aiškina D. Keršulytė.

Anot gydytojos akušerės-ginekologės, reikėtų sunerimti bei kreiptis į gydytojus esant trumpesniam nei 25 dienos ar ilgesniam nei 35 dienos mėnesinių ciklui, jo trukmei itin svyruojant bei išvis nežinant, kada bus mėnesinės. Toks mėnesinių ciklas laikomas nereguliariu.

Mėnesinių ciklo sutrikimu laikomas ir ilgai besitęsiantis ar trumpas, tačiau labai gausus kraujavimas. Merginų ir moterų prašoma bent kelis mėnesius atidžiai stebėti, kiek tamponų ar įklotų jos sunaudoja, ar kraujuojant pastebi krešulius, koks būna jų dydis, ir užpildyti specialią skalę. Tačiau, gydytojos teigimu, kur kas objektyviau įvertinti sutrikimus padeda išsamūs kraujo tyrimai.

„Atlikdami tyrimus vertiname ne tik pacienčių hemoglobino, bet ir kitus kraujo rodiklius, pavyzdžiui, feritino lygį, geležies atsargas ir koncentraciją. Neretai hemoglobinui esant geram, tyrimai parodo slaptą mažakraujystę bei pagrindžia prastą merginų ir moterų savijautą: galvos svaigimą, mieguistumą, silpnumą“, – pasakoja D. Keršulytė.

Mėnesinės gali pranešti apie rimtas ligas

Gydytoja priduria, kad skundžiantis mėnesinių ciklo sutrikimais taip pat svarbus skausmas: „Pacienčių visuomet klausiu, ar mėnesinių metu joms reikia gerti vaistus nuo skausmo, ar jie padeda, kiek vidutiniškai tablečių išgeriama ir pan.“

„Jeigu mėnesinės labai skausmingos ir nepadeda net  vaistai, prireikia leidžiamų medikamentų, kreiptis į gydytoją – būtina. Ypač skausmingos mėnesinės yra vienas iš endometriozės simptomų. Tai liga, kuriai būdingas gimdos gleivinės – endometriumo – išplitimas už gimdos ribų“, – pasakoja akušerė-ginekologė D. Keršulytė.

Sunkiai pakeliamą mėnesinių skausmą bei nereguliarų ciklą taip pat gali sukelti ir cistiniai kiaušidžių dariniai, kurie susiformuoja kiaušidžių paviršiuje ir gali būti piktybiniai. Gausias mėnesines gali lemti ir gimdoje esantys polipai – jie, gydytojos teigimu, vis dažniau nustatomi ir labai jaunoms pacientėms.

„Yra ginekologinių susirgimų, kurių simptomai neapsiriboja vien tik nereguliariu mėnesinių ciklu. Jeigu pacientė susiduria su akne, odos problemomis, skundžiasi plikimu arba padidėjusiu plaukuotumu blauzdų, rankų, krūtinės ir veido srityje, sunkiai sureguliuojamu viršsvoriu, neretai nustatomas policistinių kiaušidžių sindromas (PKS). Tai rimtą pavojų moters vaisingumui kelianti liga, kurios negydant didėja gimdos kaklelio vėžio rizika“, – sako gydytoja akušerė-ginekologė.

Kaip gydomi mėnesinių ciklo sutrikimai?

Pasak D. Keršulytės, priemonės priklauso nuo konkrečios diagnozės ir  gyvenimo būdo, netrūksta atvejų, kai sutrikimai yra ne hormoniniai, o sukeliami fizinių ar emocinių faktorių.

„Mėnesinių ciklo sutrikimams įtakos turi ilgalaikis stresas, nesubalansuotas darbo ir poilsio režimas, pavyzdžiui, darbas naktimis, didelis fizinis krūvis sportuojant bei mityba. Mėnesinių ciklas dažnai sutrinka dėl griežtos, nesubalansuotos dietos ar  tam tikrų valgymo sutrikimų – tačiau tokiu atveju sutrikimai ne priežastis, o pasekmė“, – pažymi D. Keršulytė.

Pasiryžus tam tikriems gyvenimo būdo pokyčiams, nereguliarus mėnesinių ciklas susitvarko, tačiau tokioms ligos kaip policistinių kiaušidžių sindromas reikia rimtesnių priemonių, teigia gydytoja. Tuomet sutrikęs hormonų balansas reguliuojamas vaistais.  Specialūs medikamentai sušvelnina ir endometriozės simptomus, bet gimdos polipai šalinami chirurginiu būdu.

„Daugelis merginų ir moterų nežino, jog mėnesinių ciklas gali sutrikti ir dėl netinkamos skydliaukės veiklos. Todėl neretai, siekdami išsiaiškinti pirmųjų sutrikimų priežastis, tiriame ir skydliaukės hormonus – prireikus, endokrinologas paskiria gydymą medikamentais, kurio laikantis mėnesinių ciklo sutrikimai  išnyksta“, – pasakoja gydytoja.

Kadangi mėnesinių ciklo sutrikimai gali būti rimtų ginekologinių ligų simptomai, juos diagnozuoti ir gydyti reikia kuo anksčiau. Delsdamos kreiptis į gydytojus merginos ir moterys, sulaukusios vyresnio amžiaus, rizikuoja susidurti su onkologinėmis ligomis, jeigu laiku nepašalinami gimdoje esantys polipai, ar nevaisingumo problemomis.

Makšties uždegimas – vaginitas dar vadinamas vulvovaginitu, nes liga paprastai pažeidžia ne tik makštį, bet ir išorinių lytinių organų – vulvos paviršių išklojančią gleivinę. Vulvovaginitu serga ir mažos mergaitės bei paauglės. Negydomas uždegimas gali išplisti, paveikti moters šlapimo takus ir sukelti uretritą, cistitą ir net inkstų uždegimą. Be to, uždegimas gali plisti į gimdos kaklelį ir endometriumą, kuris iš vidaus iškloja gimdą.

Gali išprovokuoti ir netinkama higiena

Būdingiausi vulvovaginito simptomai yra niežulys ir deginimas lytinių organų srityje, taip pat pakitusios išskyros. Pastebėjusios pirmuosius tokius požymius, nedelsdamos kreipkitės į ginekologą, nes ligos priežastys gali būti ne tik makšties mikrofloros pažeidimas, bet ir lytiškai plintančios ligos.

Dažnai ligą sukelia makšties mikrobiotos sutrikimai (natūralaus makšties mikroorganizmų kiekio pokyčiai). Neinfekcinis makšties uždegimas gali atsirasti dėl daugybės priežasčių. Jį gali išprovokuoti higieninės servetėlės ​​ar įklotai, kūno prausikliai, dažnas prausimasis, hormonų pokyčiai įvairiais gyvenimo periodais, tam tikri makštyje naudojami kontraceptikai, pavyzdžiui, spermicidai. Sudirginti ir sukelti uždegimą gali ir aptempti drabužiai.

Dėl hormoninių pokyčių sumažėjus estrogenų kiekiui gali išsivystyti atrofinis vaginitas.

Šis negalavimas atsiranda ne tik prasidėjus menopauzei, bet ir po gimdymo, žindymo laikotarpiu, taip pat bet kurio amžiaus moterims, endometriozės gydymui vartojančioms estrogenų koncentraciją mažinančius preparatus. Esant atrofiniam vaginitui kamuoja deginimo pojūtis makštyje, pasidaro skausmingi lytiniai santykiai, kartais pasirodo kraujo.

Dažna ne lytiniu keliu plintančių vaginitų priežastis bakterinės ir grybelinės kilmės infekcija.

Bakterinė vaginozė ir pienligė

Bakterinė liga atsiranda dėl sutrikusios makšties mikrobiotos, t. y. makštyje sumažėjus natūraliam laktobakterijų skaičiui ir smarkiai padaugėjus anaerobinių bakterijų. Taip gali nutikti, pavyzdžiui, ilgai gydantis antibiotikais arba užsikrėtus lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis, sergat cukralige, nusilpus imuninei sistemai, dėl higieninių įklotų, tamponų, prausiklių, pažeidžiančių natūralų makšties pH. Bakterijų pusiausvyros sutrikimą gali lemti hormoniniai pokyčiai nėštumo metu ar hormoniniai vaistai.

Bakterinei ligai būdingos gausios pilkšvai žalsvos, nemalonaus kvapo (panašaus į sugedusios žuvies) išskyros, taip pat makšties niežulys ir perštėjimas.

 Candida genties grybelių sukeltas vaginitas dar vadinamas pienlige arba kandidoze. Šių grybelių yra makštyje ir paprastai jie nekenksmingi, bet susidarius palankioms sąlygoms jie ima daugintis ir sukelia infekciją. Atsiranda niežulys, graužimas, skausmas, deginimas makštyje ir baltos, į varškę panašios išskyros, kurios kartais būna kraujingos. Dažniausiai liga užpuola nusilpus imuninei sistemai, atsiranda moterims, sergančioms medžiagų apykaitos bei endokrininėmis ligomis,  vartojančioms antibiotikus ar kitus vaistus. Dėl hormoninių pokyčių pienligė gali atsirasti nėštumo metu, ją, kaip ir bakterinę ligą, gali išprovokuoti netinkama higiena.

Palanki grybeliui drėgmė ir šiluma. Todėl pienlige galima susirgti vasarą po maudynių ežere ar jūroje ilgai vilkint šlapią maudymosi kostiumėlį. Liga gali apnikti ir pirtyje, atsisėdus ant rankšluosčiu neuždengto gulto arba ant patiesto šlapio rankšluosčio.

Kaip gydomas makšties uždegimas?

Atsiradus pirmiesiems ligos simptomams, svarbu kuo greičiau kreiptis į ginekologą, nes gydymas priklauso nuo sukėlėjo. Pirmiausia būtina jį nustatyti. Priklausomai nuo ligos priežasties, gydytojas skiria makšties tirpalą, žvakutes, kremus, tabletes, tepalus.

Savarankiškai gydytis nedera, nes netinkamai gydomos ligos simptomai tik susilpnės kuriam laikui, bet infekcija niekur nedings, o jos sukėlėjai taps atsparūs. Todėl vėliau ligą teks gydyti ilgiau ir prireiks didesnių vaistų dozių. Laiku pradėjus gydytis pagal gydytojo rekomendacijas uždegimas išnyksta nesukeldamas komplikacijų. Negydoma liga gali sukelti rimtų sveikatos problemų – išprovokuoti gimdos, kiaušidžių ir kiaušintakių infekciją, o tai gali būti nevaisingumo priežastis.

Bakterinei vulvovaginozei gydyti skiriami tam tikros grupės antibiotikai, grybelių sukelta liga  gydoma priešgrybeliniais vaistais, taip pat atkuriama makšties ir žarnyno mikroflora. Atrofinis vaginitas  gydomas hialurono ar estrogenų ovulėmis. Esant neinfekciniam vaginitui  reikia vengti simptomus sukėlusių veiksnių ir stiprinti organizmą. 

Makšties niežulys, perštėjimas ir kiti erzinantys simptomai, kamuojantys sergant vaginitu, prastina savijautą, nuotaiką ir gadina gyvenimą. Tačiau galima palengvinti šiuos nemalonius pojūčius. Kaip pagalbinė priemonė gydant makšties ir išorinių lytinių organų uždegimus naudojamos makšties apiplovimo priemonės. Specialūs tirpalai greitai malšina pagrindinius nemalonius simptomus – niežulį, deginimą, skausmą. Paprastai vaistų makšties infekcijoms gydyti efektas pasireiškia per keletą dienų, tad greito veikimo tirpalas pagerins savijautą pirmomis paskirto gydymo dienomis arba palengvins laukimo pas ginekologą laiką.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Normali makšties mikroflora – apsauga nuo ligų

Normali makšties mikroflora turi didelės įtakos moters lytinės sistemos būklei. 90–95 % mikrofloros sudaro laktobakterijos, maža jos dalis – makštyje natūraliai gyvenančios santykinai patogeninės bakterijos ir grybeliai. Ši normali makšties mikroflora sukuria tokią ekosistemą, kai egzistuoja mikroorganizmų pusiausvyra, neleidžianti atsirasti infekcijai. Bet jeigu ši pusiausvyra sutrinka, t. y pagausėja sąlyginai patogeninių mikroorganizmų, išsivysto vadinamoji makšties disbiozė.

Laktobakterijos išskiria pieno rūgštį, todėl makšties terpė yra rūgštinė ir nepalanki daugintis sąlyginai patogeniniams mikroorganizmams. Pakankamas laktobakterijų kiekis užtikrina optimalų makšties pH lygį, kuris yra nuo 3,8 iki 4,5. Sumažėjus laktobakterijų kiekiui, pH pasidaro šarminis (didesnis kaip 4,5), o tokioje aplinkoje gali sparčiai daugintis ligas sukeliantys mikroorganizmai. Pavyzdžiui, jeigu makšties mikrofloroje pradeda dominuoti bakterijos Gardnerella vaginalis, vystosi bakterinė vaginozė, jei grybeliai Candida albicans – makšties kandidozė (pienligė). 

Kodėl makšties mikrobiotos sudėtis pakinta?

Makšties disbiozė gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Tai gali lemti hormoniniai pokyčiai moters organizme (nėštumas, gimdymas, menstruacijų sutrikimai), geriamieji kontraceptikai ir gimdos spiralės, lytinis partneris. Makšties mikrofloros pokyčius gali lemti bet kokios infekcinės ir uždegiminės dubens organų ligos, įskaitant plintančias lytiniu keliu; žarnyno ligos, lėtinės žarnyno problemos, žarnyno disbakteriozė, taip pat cukrinis diabetas ar kitos endokrininės ligos.

Makšties mikroflorą sutrikdo gydymasis antibiotikais, netinkama arba pernelyg intensyvi asmeninė higiena, makšties plovimas, netinkamas tamponų naudojimas, aptemptų sintetinių drabužių dėvėjimas. Mikroorganizmų pusiausvyrą veikia stresas, makšties infekcijos užpuola nusilpus imunitetui, pavyzdžiui, dėl peršalimo, sunkių ligų, nesubalansuotos mitybos. Gali turėti įtakos klimato zonos pasikeitimas (kartais makšties disbiozė paūmėja kelionių į šiltuosius kraštus metu).Ne kiekvienai moteriai šie veiksniai sukelia disbiozę. Imuninė sistema palaiko normalią makšties mikroflorą ir padeda jai atsigauti esant nedideliam sutrikimui. Tačiau jeigu organizmą vienu metu veikia keli veiksniai, didėja disbiozės tikimybė.

Nesigydant gresia nevaisingumas ir priešlaikinis gimdymas

Dažniausiai pasitaikantys makšties infekcijos simptomai: gausios makšties išskyros, kurios gali būti balkšvai gelsvos spalvos ir nemalonaus žuvies kvapo, taip pat – baltos arba panašios į varškę. Atsiranda niežulys, perštėjimas, deginimo pojūtis, skausmas lytinių santykių metu, gali nestipriai pakraujuoti arba pateplioti krauju.

Makšties disbakteriozė sudaro palankias sąlygas įvairiems patogenams vystytis urogenitalinėje sistemoje. Komplikacijos priklauso nuo to, kokie mikroorganizmai (Candida genties grybeliai, trichomonų genties pirmuonys, Gardnerella vaginalis ar kitos bakterijos) įsivyrauja makšties mikrofloroje, taip pat nuo imuninės sistemos būklės.

Makšties disbiozė kai kurioms tampa lėtine ir periodiškai kartojasi jos paūmėjimai. Šis negalavimas gali būti besimptomis arba sukelti tam tikrus požymius, tačiau neretai lemia rimtas komplikacijas. Pavyzdžiui, bakterine vaginoze serganti moteris kartais nejaučia simptomų, bet negydoma ši liga gali lemti nevaisingumą, o ja susirgusiai nėščiajai – priešlaikinį gimdymą. 

Makšties disbakteriozė gali sukelti gimdos gleivinės uždegimą, išprovokuoti endometriozę, apsunkinti pastojimą ir normalią nėštumo eigą. Taip pat disbiozės pasekmė gali būti šlaplės ir šlapimo pūslės infekcija, uretritas (šlaplės uždegimas), cistitas ir kita šlapimo sistemos infekcija. Todėl moters sveikatai yra svarbu atkurti normalią makšties mikroflorą.

Be laktobakterijų ovulių neapsieinama net gydantis vaistais

Sutrikus makšties bakterijų pusiausvyrai, patariamos mikroflorą ir pH atkuriančios makšties ovulės su laktobakterijomis arba jų lizatais. Jose esančios medžiagos tiesiogiai veikia makštyje, padeda nuslopinti uždegimą ir apsaugoti makšties gleivinę. Gydant makšties disbakteriozės sukeltas ligas svarbu vienu metu slopinti patogeninę mikroflorą ir didinti laktobakterijų skaičių, reguliuojant makštyje esančių mikroorganizmų pusiausvyrą.

Makšties infekcijos dažniausiai gydomos vietinio ar sisteminio poveikio preparatais, sergant kai kuriomis ligomis neapsieinama be antibiotikų, naikinančių ne tik ligas sukeliančius, bet ir naudingus mikroorganizmus. Todėl gydantis vaistais kaip pagalbinė priemonė skiriamos laktobakterijų ar jų lizatų ovulės – normaliai makšties mikroflorai atkurti.

Gydantis antibiotikais, laktobakterijų ar jų lizatų ovules reikėtų naudoti nuo pirmos vaistų vartojimo dienos iki kurso pabaigos, ir dar savaitę baigus juos vartoti. Laktobakterijų ir jų lizatų ovulės taip pat svarbios kartojantis makšties infekcijoms. Moterims, linkusioms į makšties infekcijas, tokios ovulės patariamos prevencijai.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Moterims stresas pavojingesnis

Moterų smegenys veikia kitaip negu vyrų – dailiosios lyties atstovės emocingesnės, į stresą reaguoja stipriau ir ilgiau dėl jo sielojasi.

Natūralus su stresu kovojantis hormonas oksitocinas, vadinamas meilės hormonu, gaminamas moters organizme gimdymo metu, žindymo periodu, taip pat abiejų lyčių organizmuose lytinio suartėjimo metu. Šis hormonas išsiskiria ir po nemažo sukrėtimo, turi raminamąjį, laimės suteikiantį poveikį. Emocinei sveikatai palaikyti moterims reikia daugiau oksitocino nei vyrams, todėl įvairiose gyvenimo situacijose, taip pat ir tarpusavio santykiuose, jos patiria didesnį stresą nei vyrai.

Stresas yra natūralus savisaugos instinktas, skatinantis atsiradus pavojui priimti sprendimus, bet pernelyg dažnas ir užsitęsęs stresas pavojingas sveikatai.

Organizmo signalai, perspėjantys apie stresą

Kiekvienam žmogui streso pasekmės gali būti skirtingos, nes pirmiausia nukenčia silpniausia organizmo sistema. Streso poveikis gali pasireikšti įvairiai: ir galvos skausmu, ir dirgliosios žarnos sindromu.

Stresą galima patirti dėl įvairių gyvenimo situacijų, tačiau jei tuo pačiu metu nerimaujate dėl darbo, vaikų, kaimynų ir savo santuokos, tai labai rimta. Moterims stiprus stresas gali sukelti menstruacijų sutrikimus. Streso pasekmė gali būti plaukų slinkimas, nuovargis, aukštas kraujospūdis, virškinimo ir tuštinimosi sutrikimai.

Štai keletas organizmo reakcijų į stresą.

• Valgymo sutrikimai. Anoreksija ir bulimija moterims yra 10 kartų dažnesnė nei vyrams, ir yra siejama su stresu. Kaip ir depresija, šie sutrikimai atsiranda dėl serotonino trūkumo ir dažnai gydomi antidepresantais, kurie padidina šio hormono gamybą.
• Žarnyno problemos. Stresas verčia valgyti nesveiką, lengvai paruošiamą maistą, kuriame yra daug kalorijų. Gali būti taip, kad dėl streso visiškai negalite valgyti. Pagrindiniai su stresu susiję sutrikimai yra pilvo pūtimas, rėmuo, skrandžio skausmas, šleikštulys. Priklausomai nuo to, ar persivalgote, ar, priešingai, badaujate, priaugate arba numetate svorio.
• Odos reakcijos. Stresas gali sukelti niežtinčius bėrimus ar spuogus, pabloginti esamas odos ligas.
• Emociniai sutrikimai. Patiriant stresą gali apnikti bloga nuotaika, dirglumas ar rimtesnės psichinės problemos, tokios kaip depresija. Smegenų struktūros skirtumai lemia tai, kad moterys geriau slepia pyktį nei vyrai, tačiau dailiosios lyties atstovės yra dvigubai labiau linkusios į depresiją.
• Miego problemos. Patiriančios stresą moterys sunkiai užmiega ir naktį dažnai nubunda. Tai pablogina savijautą, o sveikas gilus miegas, atvirkščiai, padeda sumažinti neigiamą streso poveikį.
• Dėmesio koncentracijos problema. Stresas trukdo susikaupti ir veiksmingai susidoroti su darbu ir namų ruoša. Jei stresą sukelia problemos darbe ir jis trukdo dirbti, atsiranda užburtas ratas.
• Susilpnėjęs imunitetas. Viena iš sunkiausių streso padarinių yra sumažėjęs organizmo gebėjimas kovoti su ligomis, nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar lėtinės ligos.

Nuolatinė įtampa skatina oksidacinį stresą – laisvųjų radikalų susidarymą. Tai gali lemti širdies ir kraujagyslių ligas, padidinti kraujospūdį, sukelti infarktą ir insultą. Tyrimai parodė, kad yra ryšys tarp streso ir krūties bei kiaušidžių vėžio. Nustatyta, kad krūties vėžio rizika buvo 62 % didesnė moterims, kurios patyrė daugiau nei vieną svarbų įvykį, tokį kaip skyrybos ar sutuoktinio mirtis.

Kaip sumažinti stresą?

Svarbiausia numatyti, kas jus gali sutrikdyti, ir pasitelkti stresą malšinančius metodus. O jie yra gana paprasti.

• Tinkama mityba. Venkite nesveiko maisto, maitinkitės subalansuotai. Taip pagerinsite savo fizinę būklę, o vėliau ir emocinę.
• Raskite laiko fiziniams pratimams. Sportas yra vienas paprasčiausių būdų įveikti stresą. Tyrimai rodo, kad mankšta gerina nuotaiką ir skatina gaminti endorfinus – natūralias medžiagas, gerinančias emocinę būklę.
• Raskite atsipalaidavimo būdus. Susitikite su šeima ir draugais, su kuriais malonu bendrauti. Prisiminkite ankstesnius savo pomėgius. Atsikratyti streso gali padėti, pavyzdžiui, mezgimas ir nėrimas, joga ir meditacija.

Jei nuolat patiriate stresą, būtinai išmokite jį valdyti. Mokykitės slopinti savo reakcijas į stresą, pasitarkite su gydytoju, nepalikite visko likimo valiai, kol nuolatiniai išgyvenimai per stipriai nesutrikdė sveikatos.

Parengė Undinė Gilė

Gyvybiškai svarbus mikroelementas

Geležis – vienas būtiniausių organizmui mikroelementų. Ji įeina į raudonuosiuose kraujo kūneliuose – eritrocituose esančio baltymo hemoglobino sudėtį, o šis baltymas tiekia gyvybiškai svarbų deguonį visų organizmo audinių ląstelėms. Tad trūkstant geležies sumažėja ir hemoglobino, ir eritrocitų, todėl sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi. Geležis reikalinga raumenų susitraukimams, normaliai nervinės sistemos būklei, naujų kraujo ląstelių gamybai kaulų čiulpuose, DNR sintezei. Be to, geležis dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, ji yra daugelio fermentų ir imuninės sistemos medžiagų sudedamoji dalis. Šio mikroelemento stoka gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

Moteris per parą turėtų gauti 1–2 mg geležies su maistu, o nėštumo metu, kraujuojant ir žindant šio mikroelemento reikia gerokai daugiau – 10–25 mg.

Kada geležies pritrūksta?

Geležis į organizmą patenka su maistu, taigi viena iš stokos priežasčių, kad per mažai jos gaunama netinkamai maitinantis, ši problema ypatingai aktuali mėsos, paukštienos ir žuvies nevalgantiems veganams ir vegetarams. Dar viena geležies stokos priežasčių – dietų laikymasis, apribojant maisto kiekį, badavimas.

Geležies stokos anemijos rizikos grupei priskiriamos reprodukcinio amžiaus moterys, nes jos menstruacijų metu netenka dalies kraujo, o kartu su juo ir geležies. Gimdymo metu moteris taip pat praranda daug kraujo. Padidėjus geležies poreikiui dažnai jos pritrūksta nėščiosioms ir žindančioms moterims. Todėl šiais gyvenimo periodais itin svarbu tinkamai maitintis ir reguliariai tikrintis geležies kiekį.

Geležies gali pritrūkti aktyviai sportuojant, nes jos prarandame prakaituodami, vartodami kai kuriuos vaistus, daug kofeino turinčius gėrimus, taip pat – dėl kraujo donorystės. Dažna priežastis yra lėtinis kraujavimas, liga gali išsivystyti sergant virškinimo trakto ligomis, dėl kurių sutrinka geležies pasisavinimas. Šio mikroelemento stoką lemia įvairios ligos: inkstų, cukrinis diabetas, vėžys, širdies ir kraujagyslių ligos, gimdos miomos.

Ar galime atpažinti ligą?

Mažakraujystė vystosi lėtai, iš pradžių ligos simptomų galima nejausti ir ligos neįtarti. Be to, kai kuriuos geležies stokos anemijos požymius nesunku priskirti paprastam nuovargiui, motyvacijos stokai. Nieko nedarant geležies trūkumas virsta alinančia liga.

Pagrindiniai anemijos simptomai:
– greitas nuovargis, energijos stoka, nemiga;
– dėmesio koncentracijos sutrikimai;
– raumenų silpnumas;
– galvos skausmas, svaigimas;
– neįprastai didelis širdies susitraukimų dažnis, ypač fizinio aktyvumo metu;
– žemas kraujospūdis;
– kvėpavimo nepakankamumas, dusulys;
– blyški oda, plaukų slinkimas;
– kojų mėšlungis;
– skonio pasikeitimas – potraukis valgyti ne maisto produktus, tokius kaip popierius, kreida ar smėlis.

Dėl geležies stokos anemijos gali atsirasti šalčio netoleravimas, sumažėti atsparumas infekcijoms, paūmėti širdies ir kvėpavimo takų ligos, pasidaryti sunku nuryti kietą maistą.

Geriausiai organizmo pasisavinama – hemogeležis

Su maistu į organizmą patekusios geležies atsargų kiekį reguliuoja absorbuojančios plonosios žarnos ląstelės. Maiste geležis randama hemojunginių ir ne hemogeležies jonų formų. Hemogeležies yra mėsoje, daugiausia – jautienoje ir avienoje, gyvulių kepenyse, triušienoje, žuvyje, ne hemogeležies turi augaliniai maisto produktai (daržovės, vaisiai, grūdai). Iš įvairaus maisto organizme pasisavinama tik 1–2 proc. geležies. Hemogeležį organizmas pasisavina greičiau ir lengviau.

Augalinės kilmės – ne hemogeležies pasisavinimą gerina askorbo rūgštis, baltymai, esantys mėsoje, žuvyje, vištienoje. Blogina pasisavinimą medžiagos, sudarančios netirpias druskas – fitatai, kurių yra grūduose, ankštinėse daržovėse, fosfatų druskos, kalcis. Taip pat – vaisiuose, daržovėse, arbatoje ir kavoje esantys polifenoliai. Tačiau šios medžiagos neturi įtakos hemogeležies pasisavinimui.

Teks išsitirti

Nustatant anemiją pirmiausiai išsiaiškinama ligą sukėlusi priežastis. Įvertinami simptomai, žmogaus sveikata, vartojami vaistai, mitybos įpročiai, galimi kraujavimo ar infekcijos židiniai. Įtarus geležies stoką atliekami kraujo tyrimai. Tačiau bendrojo kraujo tyrimo nustatyti ligai neužtenka, nes šio mikroelemento kiekis kraujo serume skirtingu paros metu svyruoja. Jis priklauso, pavyzdžiui, nuo to, ką valgėte ar gėrėte. Todėl atliekamas tikslesnis – geležies atsargų organizme, t. y. baltymo feritino kiekio tyrimas. Gali būti tiriamas ir transferinas – baltymas, pernešantis geležį į audinius ir padedantis reguliuoti šio mikroelemento kiekį kraujyje. Trūkstant geležies transferino koncentracija didėja, nes organizmas stengiasi kuo daugiau jos pernešti hemoglobino gamybai.

Taip pat gali būti atliekami papildomi tyrimai kraujavimui iš įvairių organų nustatyti: slapto kraujavimo išmatose išsiaiškinimui, endoskopinė žarnyno apžiūra (įvertinti, ar nekraujuoja iš virškinamojo trakto), šlapimo tyrimas dėl kraujavimo iš šlapimo sistemos organų bei ginekologinė moters išorinių ir vidinių lytinių organų apžiūra.

Kaip gydoma geležies stokos mažakraujystė?

Nustačius anemiją, rekomenduojama gydyti geležies stoką lėmusią pagrindinę ligą. Geležies atsargos nesunkiai papildomos tinkamai maitinantis ir vartojant geležies papildus. Patariama valgyti daug geležies turinčių maisto produktų: jautienos, vištienos, žuvies, krevečių, austrių, tamsių lapinių salotų, pupelių, įvairių grūdų patiekalų, kiaušinių, riešutų, džiovintų ir šviežių vaisių, tamsaus šokolado.

Paprastai rekomenduojama vartoti 100–200 mg geležies turinčius maisto papildus, geriau vienu kartu, arba išimties atvejais dozę dalinant į 2–3 dalis. Nėščiosioms, nustačius geležies trūkumą bei esant anemijai būdingų požymių, patariama vartoti mažas 20–80 mg/d geležies dozes.

Geležies maisto papildai gali būti skirstomi į dvi grupes: turintys hemogeležies (gyvulinės kilmės) arba ne hemogeležies (augalinės kilmės). Ne hemogeležies, esančios maisto papilduose, pasisavinama tik iki 10 proc., o likę 90 proc. nepasisavintos geležies dirgina žarnyną, gana dažnai sukelia skrandžio skausmus, pilvo pūtimą, pykinimą bei vidurių užkietėjimą.

Be to, ne hemogeležies pasisavinimą blogina skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai, taip pat kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, kava ir arbata. Augalinės kilmės geležis absorbuojama tik dvylikapirštėje žarnoje, o gyvulinės – visame žarnyne. Gyvulinės kilmės hemogeležis organizme pasisavinama 15–45%. Skirtingai negu augalinės kilmės geležies, hemogeležies pasisavinimui beveik neturi įtakos mityba ir skrandžio rūgštingumas (slopina pasisavinimą tik pienas). Todėl vartojant hemogeležies preparatą geležis geriau pasisavinama ir greičiau atkuriamas reikiamas jos kiekis. Optimaliam rezultatui pasiekti geležies preparatą rekomenduojama vartoti ne trumpiau kaip 3 mėnesius.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kodėl pavargę nebepailsime?

Lėtinio nuovargio sindromą skatina šiandieninis pašėlęs gyvenimo ritmas ir informacijos gausa, kuri mus vejasi visur. Internete informacija pateikiama dinamiškai ir smegenys nuolatos įsitempusios, kad galėtų ją apdoroti.

Siekdami materialinės gerovės, imamės įvairiausių darbų, prisideda namų ruoša ir kiti asmeniniai rūpesčiai. Dėl to patiriame nuolatinę emocinę įtampą, o tada gali nutikti taip, kad nuvargins net menkas darbelis.

Tarp veiksnių, turinčių įtakos lėtiniam nuovargio sindromui, yra mikroelementų, pavyzdžiui, magnio, kalio, trūkumas, B grupės vitaminų stoka. Šis sindromas gali atsirasti kaip kitų ligų pasekmė, pavyzdžiui, po infekcijų, tokių kaip pneumonija, gripas. Manoma, kad lėtiniam nuovargiui didelės įtakos turi herpeso virusas.

Ligą gali paskatinti persirgtos nervų sistemos ligos, nepalankios aplinkos sąlygos, stresas, paveldimumas, tai pat – imuninės, endokrininės ir nervų sistemos sutrikimai. Nuovargis silpnina imuniteto gebėjimą apsiginti nuo infekcijų, o sutrikus imuninei sistemai gali atsirasti alerginės reakcijos.

Jei užklupo nuovargis, pabandykite racionaliai įvertinti savo gyvenimo būdą. Pagalvokite, kada šie nemalonumai prasidėjo? Objektyviai įvertinkite savo galimybes: gal jūs prisiėmėte per didelį krūvį ir dėl to nuleidote rankas? Jei suprantate, kad jo nebeįveikiate, sulėtinkite tempą.

Kaip atpažinti lėtinio nuovargio sindromą?

Atpažinti šį negalavimą nėra paprasta, nes aktyviai gyvenantis žmogus gali nuvargti dažnai. Ligą galima įtarti, kai alinantis nuovargis, kuris nepraeina net po ilgo poilsio, trunka ilgiau kaip 6 mėnesius.

Lėtinio nuovargio simptomai gana įvairūs – gali kamuoti silpnumas, dirglumas, nuotaikų kaita ir užsitęsusi prasta nuotaika, nesinori eiti į darbą, užsiimti buities darbais, sutrinka miegas – tiesiog dingsta gyvenimo džiaugsmas. Tokia būsena, kai neužtenka jėgų niekam. Tuomet svarbiausia yra pripažinti problemą, o ne kaltinti tinginystę ir iš paskutinių jėgų stengtis save nugalėti. Juk gyvenimas pasidaro nebepakeliamas: sunku sutelkti dėmesį, suprastėja atmintis, greitai nuvargstama, žmogus tampa neatidus, užmaršus.

Kamuojant lėtinio nuovargio sindromui, dažniau sergama virusinėmis ligomis, peršti gerklę, padidėja ir pasidaro skausmingi limfmazgiai, pakyla kūno temperatūra (iki 37,5 °C), užsitęsia galvos skausmai, kamuoja nepaaiškinamas raumenų silpnumas. Kiti ligos požymiai: naujai atsiradęs jautrumas vaistams, kvapams, maistui, prakaitavimas, galvos svaigimas, širdies permušimai, pasunkėjęs kvėpavimas.

Dažniausiai pakerta 25 – 45 metų moteris

Moteris yra priklausoma nuo hormonų. Menstruacinis ciklas daro didelę įtaką išvaizdai, nervų sistemai, taigi ir emocinei būklei. Jėgų antplūdžio ir darbingumo, ramybės ir atsipalaidavimo periodai kaitaliojasi su padidėjusio dirglumo, irzlumo laikotarpiais. Labiausiai nuotaika suprastėja ir moteris tampa itin jautri dėl vadinamojo priešmenstruacinio sindromo. Moteriai tenka didelis darbų krūvis: ji yra darbuotoja, namų šeimininkė ir mama. Taigi, moterys yra apkrautos emociškai, fiziškai ir fiziologiškai, todėl 2–3 kartus dažniau nei vyrai kenčia nuo lėtinio nuovargio sindromo.

Ligos gydymas

Daugelis dėl lėtinio nuovargio sindromo net nesikreipia į gydytojus, todėl neretai liga lieka negydoma. Lėtinis nuovargis sunkiai nustatomas, gydymas taip pat nėra paprastas ir greitai nepasveikstama. Panašius simptomus sukelia nemažai ligų ir reikia išsiaiškinti, ar kuria nors žmogus neserga. Nustatyti nuovargio priežastis padeda duomenys apie simptomus ir gydytojo skiriami tyrimai pagal individualų poreikį.

Gydytojas paskiria bendrąjį kraujo tyrimą, taip pat – skydliaukės hormonų, biocheminius, uždegiminius kraujo rodiklių, geležies atsargų (feritino) ir kitus tyrimus.

Liga gydoma kompleksiškai. Stengiamasi pašalinti ją skatinančius veiksnius, patariama laikytis dienotvarkės, padeda tinkama aktyvumo ir poilsio, mitybos programa, pakankamas miegas, patariama apriboti darbo krūvį, skatinamas fizinis aktyvumas, gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas. Stengiantis įveikti lėtinį nuovargį taip pat svarbi stabili psichologinė pusiausvyra.

Parengė Undinė Gilė

Prastą savijautą dažna moteris linkusi nurašyti blogam orui, sunkiai darbo savaitei ar stresams. Bet jei kamuoja nuolatinis nuovargis, sukasi galva, ima slinkti plaukai, vargu ar verta laukti, kol tai praeis savaime. Tokie negalavimai panašūs į anemijos požymius, o jie gali pranešti apie kitas, daug rimtesnes ligas. Anemija nustatoma iš kraujo tyrimo, todėl sunegalavus derėtų apsilankyti pas šeimos gydytoją. Šia liga dažniausiai suserga moterys, o visoms nėščiosioms išsivysčiusiose šalyse atliekami anemijos tyrimai.

Šiek tiek apie kraują ir anemiją

Kraujas yra sudarytas iš vandens su įvairiomis jame ištirpusiomis medžiagomis ir kraujo kūnelių: leukocitų, trombocitų ir eritrocitų. Visi jie atlieka svarbias funkcijas. Leukocitai – baltieji kraujo kūneliai – kovoja su infekcija. Iš kraujo patekę į audinius, jie sunaikina ligas sukeliančias bakterijas ir grybelius. Trombocitai apsaugo nuo nukraujavimo, tai yra kraujo plokštelės, nuo kurių priklauso kraujo krešėjimas.

Geram kraujui labai svarbūs raudonieji kraujo kūneliai eritrocitai ir juose esantis baltymas hemoglobinas, kuris perneša deguonį iš plaučių į visus kitus organizmo audinius. Kai eritrocitų kraujyje sumažėja, pritrūksta ir hemoglobino. Dėl to stokodami deguonies organai negali normaliai atlikti savo funkcijų. Tai ir yra mažakraujystė (anemija), kitaip tariant, deguonies badas. Anemija gali pažeisti visas organizmo sistemas: nukenčia širdis, plaučiai, endokrininė ir lytinė sistema, virškinimas, oda ir kt.

Kas lemia kraujo kokybę?

Pagrindiniai elementai, nuo kurių priklauso kraujas, yra geležis, folio rūgštis ir vitaminas B12_. Daugiau nei du trečdaliai organizme esančios geležies yra raudonųjų kraujo kūnelių baltymo hemoglobino sudėtyje. Todėl ji labai svarbi normaliam hemoglobinui susidaryti, o nuo jo priklauso, ar organizmas gaus užtektinai deguonies.

Vitaminas B12 arba kobalaminas – būtinas raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui, ląstelių dalijimuisi, jis reguliuoja kraujodarą, suaktyvina folio rūgštį. Kai šio vitamino trūksta, sumažėja ir eritrocitų bei trombocitų.  Vitamino B12 stokos mažakraujystė vadinama megaloblastine anemija. Kraujodaros procesuose taip pat dalyvauja folio rūgštis, kuri padeda susiformuoti sveikiems eritrocitams.

Trūkstant vieno iš šių mikroelementų, gali išsivystyti anemija. Dažniausiai sergama geležies stokos mažakraujyste. Jeigu greitai nuvargstate, esate mieguista net dieną, pasidarėte jautri, irzli, sunku susikaupti, galite įtarti anemiją, todėl nedelskite apsilankyti pas gydytoją. Liga vystosi lėtai, o jai progresuojant simptomai nuolat stiprėja, vis labiau alinamas organizmas. Trūkstant vis daugiau geležies lūžinėja nagai, išsausėja ir išblykšta oda, veide daugėja raukšlių. Keičiasi skonis: ima patikti neįprasti kvapai (tokie kaip benzino), traukia neįprasti maisto produktai, pavyzdžiui, žalios bulvės, ir kt. 

Kodėl anemija dažniau serga moterys?

Pagrindinė priežastis, kodėl šia liga serga daug moterų – mėnesinės, dėl kurių netenkama nemažai kraujo. Jeigu dar prisideda nuolatinės dietos arba nesveikas maistas, anemijos tikimybė išauga kelis kartus. Šia liga itin dažnai suserga nėščiosios, tada ji ir vadinama nėščiųjų anemija.

 Nėščiųjų anemija – grėsmė vaiko sveikatai

Nėštumo metu geležies, folio rūgšties ir vitamino B12, kaip ir kitų mikroelementų, reikia daugiau, nes jais mama turi pasidalinti su augančiu vaisiumi. Todėl nėščiai moteriai mažakraujystė išsivysto greičiau. Ligą lemia ir fiziologiniai pokyčiai, nes šiuo periodu kraujagyslėse ima kauptis daugiau skysčių ir dėl to sumažėja hemoglobino koncentracija. Jei iki pastodama moteris sirgo mažakraujyste, gausiai kraujuodavo per mėnesines, nėštumo metu anemija bus dar sunkesnė. Kraujas nusilpsta ir dėl įvairių ligų, kai suprastėja naudingųjų medžiagų pasisavinimas, turi įtakos dažni nėštumai.

Mažakraujystė gali sutrikdyti vaisiaus augimą, dažniau pagimdoma per anksti. Iš mamos sukauptų geležies atsargų kūdikiui gali užtekti maždaug šešis mėnesius. Bet didelė tikimybė, kad geležies stokos anemija sergančios mamos vaikas taip pat sirgs šia liga. Vitamino B12 atsargų vaisius taip pat sukaupia iš mamos organizmo ir jų nepritrūksta 1–2 ar daugiau metų. Tačiau jei mama šių atsargų neturi, kūdikiui nebus iš kur paimti šio vitamino. Folio rūgštis – nėščiosioms labai svarbus B grupės vitaminas, apsaugantis būsimą kūdikį nuo daugelio apsigimimų. Mamos anemija dėl šio vitamino stokos gali baigtis nepagydomomis vaiko ligomis.

Kraujo tyrimai – būtini svarbių mikroelementų stokai nustatyti

Ligos pradžioje anemijos požymių galima nepastebėti, todėl rekomenduojama bent kartą per metus atlikti bendrąjį kraujo tyrimą ir sužinoti geležies, vitamino B12 bei folio rūgšties koncentraciją kraujo serume. Atidžiau stebėti savo sveikatą derėtų sergant tam tikromis ligomis, esant gausioms mėnesinėms.  Nustačius anemiją, ypač trūkstant daug geležies, reikėtų atlikti ir feritino kiekio tyrimą, kuris parodo, kiek geležies atsargų yra organizme.

Nėščiosioms bendrąjį kraujo tyrimą rekomenduojama atlikti bent tris kartus – nėštumo pradžioje, per vidurį ir pabaigoje. Nėštumo metu svarbu ištirti ir vitamino B12 koncentraciją kraujyje, nes tas vitaminas šiuo laikotarpiu prastai pasisavinamas.

Neatliekant kraujo tyrimų, svarbiausių mikroelementų stokojantis organizmas gali būti ilgai sekinamas, todėl gresia ligos ir pačiai moteriai, ir būsimam vaikeliui.

Visavertė mityba – ne visada įmanoma

Daugiausia geležies gaunama valgant raudoną mėsą: jautieną, veršieną, kiaulieną, avieną, galvijų kepenis (tik jos nepatariamos nėščiosioms dėl sunkiųjų metalų sankaupų). Šio mikroelemento turi ir paukštiena, kiaušiniai, žuvys. Nustatyta, kad geležis pasisavinama daug geriau mėsą valgant kartu su daržovėmis – dėl jose esančio vitamino C. Nemažai geležies turi grikiai, avižos, moliūgų, sezamų sėklos, pupelės, lęšiai, saulėgrąžos, linų sėmenys, lazdynų, žemės riešutai.

Folio rūgšties daugiausia turi jautiena, ėriena, kiauliena, vištiena, kepenys, kiaušinio trynys, pienas, sūris, lašiša, tunas, tamsiai žalios daržovės. Tačiau nepamirškime, kad termiškai apdorotame maiste folio rūgšties sumažėja 25–75 %, nyksta jos atsargos ir kambario temperatūroje, šviesoje laikomuose produktuose.

Vitamino B12 galime gauti tik iš gyvulinių produktų: mėsos, kiaušinių, žuvies, pieno produktų. Deja, gaminant karštyje nebelieka apie 30–40 proc. šio vitamino.

Vitamino B12 ir geležies itin trūksta vegetarėms ir veganėms. Vitamino B12 veganių maiste visiškai nėra, nes jo turi tik gyvuliniai produktai. Jei žindanti mama veganė kūdikio neprimaitins kitu maistu, vaikas bus išblyškęs, prastesnės sveikatos, lėčiau vystysis. Todėl veganėms būtina vartoti vitamino B12 maisto papildus.

Žindančios ir nėščios moterys turėtų valgyti šviežiai ruoštą įvairų maistą. Tai padaryti nesunku – tereikia vadovautis sveiko maisto piramide.  Pavyzdžiui, mėsos arba kiaušinių, derėtų valgyti bent kas antrą dieną, folio rūgšties ir geležies turinčių augalinių produktų – kasdien.

Esant įsisenėjusiai geležies stokai vien maistas atsargų nepapildys. Įvertinęs feritino ir hemoglobino koncentraciją kraujyje, kitas ligas, gydytojas paskirs reikiamą geležies preparato dozę. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktas naujausias nėščiųjų priežiūros rekomendacijas, geležies preparatus besilaukiančios moterys turėtų vartoti profilaktiškai.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Lietuvos moterų mirtingumas nuo gimdos kaklelio vėžio yra vienas didžiausių Europoje. Kasmet mūsų šalyje šia liga suserga apie 450 moterų ir 250 nuo jos miršta – tai antrą vietą (po krūties vėžio) užimanti onkologinė moterų liga. Daugelį būtų galima išgelbėti iš šios jos gniaužtų, nes 25–60 metų moterys gali nemokamai kas 3 metus atlikti PAP tyrimą dėl gimdos kaklelio vėžio, o nustačius ligos užuomazgas iš karto pradėti gydymą. Deja, pagal šios ligos prevencijos programą Lietuvoje patikrinta tik 44 proc. moterų. Pasak ginekologės Žanos Bumbulienės, toks moterų abejingumas sau nepateisinamas.

Gimdos kaklelio vėžys amžiaus nepaiso

VUL Santariškių klinikų ginekologė doc. Žanos Bumbulienė nerimauja, kad ikivėžinių pakitimų arba gimdos naviką turinčių pacienčių amžius jaunėja. Tam gali turėti įtakos anksti pradėti lytiniai santykiai, nes nesubrendęs gimdos kaklelis yra ypač imlus gimdos vėžį sukeliančiai žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijai. Taip pat – lytinių partnerių kaita, nes tuomet padidėja galimybė užsikrėsti ŽPV virusu, dar – rūkymas, silpna imuninė sistema“, – sako specialistė.

Ž. Bumbulienė akcentuoja, kad susirgti šia liga gali bet kurio amžiaus moteris, pradėjusi lytinį gyvenimą, tad į savo ginekologą kreiptis turėtų ir jaunesnės nei 25 metų. Visoms bent kartą per metus derėtų pasidaryti gimdos kaklelio ląstelių tyrimą, jog laiku būtų pastebėti jų pokyčiai ir imtasi gydymo. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad dažna moteris pas ginekologą apsilanko tik pajutusi nemalonius pojūčius, tačiau tada išgyti sunkiau, nes gimdos kaklelio ląstelių pokyčiai jau būna pažengę. Šis vėžys pradeda formuotis tada, kai pakitusios ląstelės ima daugintis gimdos kaklelio gleivinėje ir išplinta į aplinkinius audinius bei organus. Laiku nepradėjus gydymo, gali išsivystyti piktybinis navikas, o kova su juo sunki ir ilga.

„Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, per metus nuo gimdos kaklelio vėžio miršta apie 250 Lietuvos moterų, t. y. per savaitę netenkame 5 moterų, kurias buvo galima išgelbėti laiku nustačius ikivėžinius pokyčius arba pirmą vėžio stadiją. Pasak ginekologės, tiksliems rezultatams sužinoti svarbu pasirinkti tinkamą tyrimą.

Du skirtingi tyrimai

Šiuo metu Lietuvoje atliekami du skirtingi tyrimai: valstybės finansuojamą onkocitologinį PAP tyrimą, kitas – PAP tyrimas iš skystosios terpės. Ląstelių abiems tyrimams paimama taip pat (ginekologas švelniai nuima jų nuo gimdos kaklelio paviršiaus), bet skiriasi mėginio paruošimo technika ir tyrimo rezultatų patikimumas.

„Pagrindinis šių tyrimų skirtumas – inovatyvios technologijos, kurios leidžia pasiekti didelio tikslumo. Valstybės finansuojamo onkocitologinio PAP tyrimo metu pacientės ląstelių mėginėlis tiriamas su visomis jame esančiomis priemaišomis – krauju ar gleivėmis ir kt. Atliekant pažangesnį PAP tyrimą, mėginys imamas į skystąją terpę, o sudėtingame įrenginyje ląstelės atskiriamos nuo priemaišų. Gydytojui patologui pateikiamos tik išgrynintos ląstelės. Todėl tiksliau ir dažniau nustatomi ankstyvos stadijos pakitimai“, – sako ginekologė Ž. Bumbulienė. Gydytoja paaiškina, kad senojo PAP tyrimo rezultatai dažnai nėra aiškūs arba neįmanoma tiksliai įvertinti situacijos. Todėl tyrimą tenka kartoti, o moteris dėl to nerimauja.

Pasak gydytojos, skystoji terpė turi dar vieną didelį privalumą – paėmus vieną mėginį, iš jo galima atlikti visus pagrindinius tyrimus, kurie suteiks informacijos apie visą moters lytinės sistemos sveikatą: „Iš to paties mėginio galima atlikti antrąjį gimdos kaklelio vėžio prevencijai skirtą – ŽPV tyrimą –juo galima nustatyti net 14 aukštos rizikos ŽPV genotipų. Net jei gimdos kaklelis nepakitęs, gali būti, kad neseniai „pasigavote“ virusą. Jeigu jau tūno vienas iš 14 aukštos rizikos viruso genotipų, ateityje galima susirgti vėžiu, todėl tokią moterį būtina stebėti ir skirti tam tikrą prevenciją pagal nustatytą ŽPV tipą.“ Iš to paties mėginio galima atlikti ir lytiškai plintančių infekcijų tyrimus: „Taigi šiandien moteris, vos vieną kartą pasiryžusi tyrimui, gali sužinoti apie bendrą sveikatą.“

Tyrimas išgelbėjo 24 metų moterį

Šiandien vilnietei Gabijai dvidešimt aštuoneri, ji laiminga mama – augina sveiką pustrečių metų dukrytę. Jeigu prieš ketverius metus 24 metų merginos darbdavys nebūtų paraginęs profilaktiškai pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio, jaunos moters jau nebebūtų. „Buvau viena iš trisdešimties įmonės moterų, kurioms tąsyk buvo atliktas PAP skystosios terpės tyrimas. Neapsakomai džiaugiuosi, kad neatsisakiau šio pasiūlymo – man buvo nustatyti ikivėžiniai audinių pokyčiai“,– šiurpią diagnozę prisimena Gabija.

Ligoninėje jaunai moteriai iš gimdos kaklelio ir jo kanalo buvo pašalinta dalis audinių. Po šios procedūros ginekologė rekomendavo per metus pastoti. Gabija šiuo patarimu pasinaudojo: „Neilgai trukus pastojau, sėkmingai išnešiojau ir pagimdžiau dukrytę. Džiaugiuosi nepapildžiusi žiaurios onkologinės statistikos.“