Svarbiausia – saugus maistas ir higiena

Viduriavimo tikimybė priklauso nuo lankomos šalies, keliautojo elgesio ir higieninių įpročių, organizmo savybių bei imuniteto. Dažniausiai suviduriuoja atostogaujantys Azijoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose, Lotynų Amerikoje. Kitokia aplinka bei maistas, neįprasta vandens sudėtis lemia ir žarnyno mikrobiotos pokyčius: viršinamame trakte atsiranda neįprastos bakterijos. Jos gali pažeisti bakterijų pusiausvyrą, sukelti disbiozę, kuri ir lemia viduriavimą.

Svarbi ne tik vieta, kurioje atostogaujame, bet ir viešbučio lygis. Kelionėse su įskaičiuotu maitinimu rizika mažesnė nei valgant gatvės kavinėse, turguose, vietinių prekeivių parduotuvėse ir kioskeliuose.

Dažnai keliautojų viduriavimas susijęs su infekcija. Infekcinę ligą gali sukelti bakterijos: E. coli, kampilobakterijos, šigelės, salmonelės. Taip pat kelionėje gali užklupti virusai (norovirusai, rotavirusai) ir parazitai (pvz., Giardia lamblia).

Pagrindinis šių mikroorganizmų šaltinis nepakankamai termiškai apdorota mėsa ar žuvis, nenulupti vaisiai, užterštos daržovės ir vanduo. Infekcija patenka į organizmą su netinkamai laikomais maisto produktais – kiaušiniais, nepasterizuotu pienu ar jo produktais, pavyzdžiui, ledais, konditerijos gaminiais su kremu, padažais. Galite apsinuodyti atsigaivinę gėrimu su ledo kubeliais, jeigu sušaldytas iš čiaupo bėgantis vanduo.  

Infekcija taip pat perduodama kontaktuojant su sergančiuoju, jei nesilaikoma higienos taisyklių. Dėl to kelionėje dažnai suviduriuoja vaikai, kurie neįpratę visuomet laikytis higienos reikalavimų.

Svarbi ne tik vieta, kurioje atostogaujame, bet ir viešbučio lygis. Kelionėse su įskaičiuotu maitinimu rizika mažesnė nei valgant gatvės kavinėse, turguose, vietinių prekeivių parduotuvėse ir kioskeliuose. Karšto klimato sąlygomis viduriavimo rizika padidėja, nes aukšta temperatūra skatina infekcijų vystymąsi ir plitimą.

Didelis viduriavimo pavojus – dehidratacija

Patekę į virškinamąjį traktą infekcijos sukėlėjai dauginasi, išskiria toksinus ir sukelia žarnyno infekciją. Suviduriuoti galima ne tik kelionėje, bet ir išvykus iš svečios šalies (inkubacinis infekcijos periodas trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų).

Kartu su staiga prasidėjusiu viduriavimu atsiranda pilvo skausmas, pykinimas, gali pakilti temperatūra. Tuštinamasi daugiau nei 3 kartus per dieną, išmatose gali atsirasti kraujo priemaišų, kai kurie sunegalavusieji vemia. Gali kamuoti nesuvaldomas noras tuštintis, bendras silpnumas, galvos skausmas. Šios bėdos sukelia daug nepatogumų kelionėje. Paprastai keliautojų viduriavimas praeina per tris–keturias dienas, tačiau gali užsitęsti ilgiau.

Viduriuojant rekomenduojama laikytis švelnios dietos, vengiant sunkiai virškinamų riebių, aštrių, sūrių, keptų riebaluose patiekalų, konservuotų, rūkytų maisto produktų. Verčiau atsisakyti daug skaidulų turinčių šviežių vaisių ir daržovių, rupios duonos.

Viduriuojant netenkama skysčių ir galime patirti dehidrataciją. Ši bėda ypatingai greitai ištinka vaikus, žmones, sergančius lėtinėmis ligomis, silpninančiomis imuninę sistemą. Taigi, vienas iš svarbiausių tikslų viduriuojant – atkurti vandens bei druskų pusiausvyrą. Todėl reikia gerti daug skysčių. Tinka vanduo, natūralus sultinys, pasaldinta arbata, vaisių sultys. Esant sunkesniam viduriavimui ir praradus daug skysčių, gali prireikti druskos tirpalo, kurio miltelių įsigysite vaistinėje.

Kaip išvengti virškinimo problemų atostogaujant?

Pagrindinės keliautojų viduriavimo prevencijos priemonės – asmeninė higiena ir maisto produktų saugumas. Prieš valgydami visada nusiplaukite rankas su muilu arba naudokite antiseptiką. Atidžiai patikrinkite maisto produktų galiojimo laiką, nerizikuokite, jeigu jis pasibaigęs. Rinkitės gerai termiškai apdorotą mėsą ir žuvį. Laikykite maisto produktus tinkamoje temperatūroje. Prieš valgydami šviežias daržoves ir vaisius gerai juos nuplaukite ir nulupkite.

Būkite atsargūs rinkdamiesi maitinimo įstaigas išvykoje, venkite gatvėje parduodamo maisto. Rizikuosite užkandinėse ir kioskuose valgydami net vaisius bei daržoves, kurie parduodami nulupti ir supjaustyti. Norėdami paragauti vietinės virtuvės patiekalą, rinkitės pagamintą aukštoje temperatūroje. Neįprastus, egzotiškus maisto produktus ragaukite po truputį, nes jų persivalgius, galima suviduriuoti.

Viena iš svarbių prevencinių priemonių, galinčių padėti išvengti viduriavimo arba jį sušvelninti – probiotikai. Jeigu gerųjų bakterijų žarnyne pakanka, organizmui lengviau atsilaikyti prieš svetimus mikroorganizmus ir mažesnė viduriavimo tikimybė.

Subalansuota žarnyno mikrobiota lemia sklandų žarnyno darbą ir stiprią imuninę sistemą, todėl viduriuojant svarbu atkurti bakterijų pusiausvyrą.

Greičiau atsikratyti viduriavimo gali padėti probiotikai

Keliautojų viduriavimas paprastai praeina nesunkiai, tačiau infekcinė liga gali išprovokuoti dirgliosios žarnos sindromą arba reaktyvųjį artritą. Jeigu viduriuojate gausiai, dažnai ir ilgiau nei 4 dienas, kamuoja stiprus pilvo skausmas, silpnumas, vemiate, karščiuojate, išmatose atsiranda kraujo, reikia skubiai kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.

Viena iš žarnyno mikrobiotos funkcijų yra užkirsti kelią patogeninių mikroorganizmų patekimui arba jį apriboti. Nepriklausomai nuo sukėlėjo, viduriavimas sutrikdo žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą ir sukelia disbiozę. Mikrobiotai atkurti reikalingos probiotinės – gerosios bakterijos.

Subalansuota žarnyno mikrobiota lemia sklandų žarnyno darbą ir stiprią imuninę sistemą, todėl viduriuojant svarbu atkurti bakterijų pusiausvyrą. Tam kelionės vaistinėlėje patariama turėti probiotiko preparatą.

Vienas iš probiotinių preparatų Saccharomyces boulardii yra pagamintas iš mieliagrybio, kurio nėra žarnyno mikrobiotos sudėtyje. Tačiau S. boulardii veikia panašiai kaip normali mikrobiota: palaiko sveiką bakterijų balansą ir gerina maistinių medžiagų pasisavinimą. Taip pat slopina patogeninių mikroorganizmų dauginimąsi ir jų toksinų poveikį. Vienas iš šio mieliagrybio privalumų, kad jis atsparus skrandžio rūgštims, todėl veikia efektyviai. Didelė šių mikroorganizmų koncentracija greitai susidaro ir išlieka, kol vartojamas probiotikas. Nutraukus vartojimą jis pasišalina iš žarnyno. Be to, S. boulardii  yra atsparus antibiotikams, todėl jį galėsite vartoti, jeigu gydytojas skirs šiuos vaistus.

Šio mieliagrybio preparatą pradėjus vartoti nuo virusinės žarnyno infekcijos pradžios mažiau kamuos viduriavimas ir greičiau pasveiksite.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Mityba ir miegas

Maži vaikai yra ypač pažeidžiami infekcinių ligų, nes jų imuninė sistema dar silpna. Galutinai ji susiformuoja, kai vaikui sukanka 5–7 metai. Ligoms šaltuoju metų sezonu palankūs temperatūros svyravimai, drėgnas oras lauke ir sausas patalpose, saulės stoka. Kai saulės spindulių mažai, trūksta ir vitamino D, o dėl to suprastėja savijauta bei imunitetas. Kitos dažnų vaiko ligų priežastys: nesubalansuota mityba, prastas miegas, retas buvimas gryname ore, higienos taisyklių nesilaikymas.

Mityba turi didelės įtakos stipriai sveikatai. Jeigu vaikas per mažai valgo daržovių ir šviežių vaisių, mėgsta termiškai apdorotus, riebesnius patiekalus, saldumynus, miltinius patiekalus, gerokai mažiau gauna naudingų maistinių medžiagų.

Vaiko racione turi užtekti vitaminų, mineralų, taip pat baltymų, gerųjų riebalų ir naudingų angliavandenių. Todėl sudarant meniu svarbi maisto įvairovė ir vertė. Vaikui duokite daržovių, vaisių, mėsos ar žuvies, pieno ir fermentuotų pieno gaminių, visagrūdžių maisto produktų. Kiaušinius į valgiaraštį rekomenduojama įtraukti 2–3 kartus per savaitę. Patiekalus gardinkite kokybišku sviestu ar augaliniu aliejumi.

Imuninei ir nervų sistemoms svarbus geras poilsis ir miegas. Kiek vaikas turi miegoti, priklauso nuo jo amžiaus. Kūdikiams reikia 12–16 valandų miego per parą, 1–3 metų amžiaus vaikams 11–14 val., 3–5 metų mažyliai turėtų išmiegoti 10–13, 6–12 metų – 9–12 val., o vyresniems užtenka 8–10 val. Svarbu ne tik išmiegoti reikiamą valandų kiekį, bet ir eiti į lovą tuo pačiu metu – tai padės greičiau užmigti ir laiku nubusti.

Skiepai ir higiena

Vienas patikimiausių ir saugiausių daugelio infekcinių ligų prevencijos būdų yra skiepai.

Jie treniruoja imuninę sistemą gaminti antikūnus, kurie išskiriami susirgus, tik vakcinos ligos nesukelia. Tokia treniruotė reikalinga tam, kad, susidūrusi su tikru ligos sukėlėju, imuninė sistema galėtų jį atpažinti ir sunaikinti.

Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, vaikai nemokamai skiepijami nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, tymų, raudonukės, pneumokokinės ir meningokokinės, rotavirusinės infekcijos. Visų ligų sąrašas skelbiamas LR sveikatos apsaugos ministerijos svetainėje.

Užkirsti kelią daugeliui ligų padeda tinkama higiena. Kad vaikas rečiau sirgtų, išmokykite jį reguliariai plauti rankas, neragauti kito vaiko valgomo sumuštinio, negerti iš to paties puodelio. Kiek įmanoma, venkite masinių renginių sezoninių peršalimo ligų laikotarpiais.

Mažiau streso ir daugiau judėjimo

Vaiko augimui ir sveikatai reikalingas fizinis aktyvumas. Vaikščiojimas gryname ore ir aktyvūs žaidimai padeda išlaikyti sveiką svorį, didina ištvermę, stiprina raumenis ir kaulus, gerina nuotaiką.

Nerenkite vaiko per šiltai, nes jis suprakaituos ir pūstelėjus vėjeliui greitai peršals. Imunitetą stiprina grūdinimas. Tai daryti reikia palaipsniui, pavyzdžiui, maudant apipilti vaiko kojas šiek tiek šaltesniu vandeniu.

Vienas didžiausių imuniteto priešų – stresas. Ilgalaikis stresas skatina hormono kortizolio išsiskyrimą, o kortizolis slopina imuninę sistemą. Todėl domėkitės vaiko savijauta, problemomis, bendraukite su juo.

Parengė Undinė Gilė

Priežastys:

• patirtos neigiamos emocijos, išgyvenimai, susiję su valgymu, pavyzdžiui, užspringo duona – prie jos ilgai bijos prisiliesti; kitam gali nepatikti koks nors valgio kvapas – jis to valgio daugiau neragaus. Dar kitas ko nors suvalgęs vėmė – jis to produkto daugiau nebelies;
• dėl ligos, pavyzdžiui, autizmo <…>;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau ramiai sėdėti ir valgyti. Jo gyvybinis poreikis yra judėti;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau sukaupti dėmesio. Tai dar viena mažų vaikų savybė, galinti apsunkinti valgymą;
• vaiką labiau domina tai, kas dedasi aplink, o ne maistas;
• maži vaikai valgo tik tada, kai yra alkani. Sočiam sėdėti prie stalo ir valgyti yra per sunki užduotis;
• vaikas gali gerai valgyti kelis kartus per dieną kelias dienas, o paskui kelis kartus iš eilės nieko nevalgyti arba kelias dienas ar savaitę valgyti tik vieną patiekalą ir daugiau nieko. Tai normalu, nes tik pats valgytojas žino, kiek maisto reikia jo organizmo poreikiams patenkinti.

Ką daryti?

• neparodyti vaikui, kad jo elgesys jaudina. Vaikui nepriekaištauti;
• patiekti vieną patiekalą visai šeimai ir atsispirti norui gaminti kitą, jei vaikas atsisako to, kas siūloma;
• pasiūlyti paragauti paruoštą patiekalą – gal patiks? Jei vaikas pasakys: „Atrodo neskanu, nevalgysiu ar panašiai“, ramiu tonu ištarti: „Paragauk ir jeigu bus neskanu – nevalgysi, tačiau tai viskas, ką dabar paruošėme. Jei atsisakysi, teks palaukti kito valgymo“;
• patiekti įvairų namuose iš kokybiškų produktų gamintą maistą (pvz., be pridėtinio cukraus, druskos) nesvarbu, ar vaikas jį valgo ar ne. Jei vaikas suvalgė sočius pusryčius ar priešpiečius, jam gali nesinorėti valgyti vėliau;
• nuolat siūlyti naujų maisto produktų, kurių vaikas anksčiau nemėgo. Nesijaudinti, jei nevalgys. Dažnai vaikui naujas maistas tampa skanus, kai jis jo paragauja 10–15 ir daugiau kartų. Patiekalus gardinti žolelių prieskoniais;
• valgyti kartu tik prie stalo gerai nusiteikus ir kaskart pasiūlyti vis kitą patiekalą;
• valgyti kas 3–4 valandas. Vienas vaikas išalksta greičiau, kitas lėčiau;
• nesijaudinti – nepanikuoti, jei linksmas, žaismingai nusiteikęs vaikas atsisakė valgyti. Jei vaikas atsisakė valgyti kelis kartus ir pakito elgesys, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju, galbūt mažylis susirgo;
• patiekalus patiekti su išmone, pavyzdžiui, mėsą, daržoves supjaustyti skirtingomis formomis, košę paspalvinti įvairiomis pertrintomis uogomis, vaisiais. Kitaip tariant, prigalvoti visokiausių gudrybių, kurios sutelktų mažylio dėmesį į patiekalą, ir jam taptų smalsu jį paskanauti;
• į lėkštutę nepridėti daug valgio. Vaikai mėgsta mažas porcijas;
• valgydinti iš vaikui skirtų lėkštučių, turėti skirtingos spalvos šaukštelių, šakučių. Pavyzdžiui, jei nevalgo su vienu šaukšteliu ar šakute, pakviesti valgyti su kitu įrankiu, žodžiu, žaisti valgymą. Jei vaikui nepatinka valgyti su įrankiais, leisti maistą imti rankute. Svarbu, kad maisto gabaliukai būtų ne mažesnio kaip 4 cm skersmens – taip bus išvengta rizikos užspringti;
• įtraukti vaiką į maitinimo planavimą (procesą). Leisti jam pasirinkti, kuriuos vaisius ir daržoves nusipirkti, iš kokių gaminti pietus ar vakarienę. Vaikui patinka daržoves rūšiuoti, plauti, sijoti, maišyti, t. y. būti „svarbiam“. Tai motyvuoja vaiką valgyti.

Išrankumas valgiui yra normalus mažų vaikų vystymosi tarpsnis.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kodėl nevirškina pieno?

Laktozė yra piene ir jo produktuose esantis natūralus cukrus – angliavandenis, kurį skaido fermentas laktazė. Šis fermentas gaminasi plonojoje žarnoje, o jo paveikta laktozė skyla į gliukozę ir galaktozę, tada šias medžiagas įsisavina organizmas.Jeigu laktazės nepakanka, nesuskaidytas pieno cukrus patenka į storąją žarną. Čia jį skaidant žarnyno bakterijoms susidaro dujos, išsiskiria organinės rūgštys. Dėl to pučia pilvą, atsiranda vandeningas viduriavimas ir kiti nemalonūs požymiai.

Dažniausiai laktazės stoka nulemta genetiškai: pieno cukrų skaidančio fermento aktyvumas palaipsniui mažėja jau nuo 5 metų amžiaus. Tai yra pirminis laktazės nepakankamumas. Dažniausiai laktozės netoleravimas atsiranda suaugusiesiems, o jaunesni žmonės ją toleruoja geriau. Įgimtas laktozės netoleravimas pasitaiko retai.  

Iš pradžių vaisiaus žarnyne laktazės aktyvumas yra mažas, vėliau jis didėja ir naujagimis iš karto po gimimo gali virškinti motinos pieną. Neišnešioti naujagimiai gali patirti laikiną laktozės netoleravimą, tačiau vaikui augant fermento kiekis didėja. 

Antrinį laktazės nepakankamumą paskatina virusinės (pavyzdžiui, rotavirusinė) ir bakterinės žarnyno infekcijos, celiakija, Krono liga, kitos virškinimo sistemos ligos, onkologinės ligos. Išsigydžius ligą, laktozės netoleravimas paprastai praeina per keletą savaičių.

Pagrindiniai požymiai, iš kurių galėtume įtarti laktazės stoką:

• dujų kaupimasis žarnyne (meteorizmas), pilvo skausmas, pūtimas ir gurgėjimas;
• viduriavimas, dėl kurio gali ištikti dehidratacija;
• pykinimas, vėmimas;
• koncentracijos, trumpalaikės atminties sutrikimas;
• raumenų, sąnarių ir galvos skausmas;
• be priežasties kamuojantis nuovargis;
• alerginiai bėrimai;
• kūdikiams būdingi pilvuko diegliai ir atpylimas

Visi simptomai atsiranda išgėrus pieno arba suvalgius jo produktą. Simptomų stiprumas priklauso nuo to, kiek fermento trūksta, taip pat turi reikšmės į žarnyną patenkančios laktozės kiekis.

Tačiau tokie simptomai ne visada reiškia laktozės netoleravimą, juos pastebėjus vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Kaip nustatomas laktozės netoleravimas?

Diagnozei nustatyti atliekami kai kurie tyrimai. Vienas iš tokių yra kraujo tyrimas, kuris parodo laktozės vartojimo įtaką cukraus kiekiui kraujyje. Iš pirmojo kraujo mėginio nustatomas cukraus kiekis kraujyje. Antrąkart gliukozė tikrinama praėjus porai valandų po to, kai išgeriama stiklinė pieno.

Jei organizme užtenka fermento laktazės, tyrimo pradžioje suvartota laktozė būna suskaidyta į gliukozę ir galaktozę, o tai lemia cukraus kiekio kraujyje padidėjimą. Tačiau jei pakartotinai tiriant cukraus kiekis kraujyje nepadidėja, tai rodo, kad organizmas jo nepasisavina.

Kitas tyrimas – kvėpavimo testas, kai išgėrus daug laktozės turinčio skysčio, matuojamas vandenilio kiekis iškvėptame ore. Paveldėtam laktozės netoleravimui nustatyti iš kraujo arba seilių gali būti atliekamas genetinis laktozės netoleravimo tyrimas (PGR).

Ką daryti, jeigu nuo pieno pučia pilvą?

Laktozės netoleravimo problema sprendžiama koreguojant mitybą. Galima vartoti mažiau pieno ir jo produktų arba jų atsisakyti ir rinktis tokį maistą be laktozės.Kitas variantas – įsigyti fermento laktazės preparatą, kuris padės suskaidyti piene esantį cukrų.

Laktozės netoleruojančiam žindomam kūdikiui kiekvieno maitinimo metu pienas ištraukiamas ir įmaišoma fermento laktazės lašų. Dirbtinai maitinamam kūdikiui fermento įlašinama į pieno mišinį.

Kūdikiui laktozė yra pagrindinis energijos šaltinis, ji svarbi sparčiai besivystančioms smegenims. Vaikui augant, kai pienas nėra vienintelis maistas, angliavandenių organizmas gali pasisavinti ir iš kitų produktų.

Turint genetiškai paveldėtą įgimtą fermento trūkumą mažylį gali tekti maitinti pienu be laktozės arba augaliniais mišiniais. Laimei, toks laktozės netoleravimas pasitaiko retai.

Laktozės netoleravimo požymiai priklauso nuo ją skaidančio fermento kiekio. Vieniems jo trūkumas sukelia tik nedidelį diskomfortą, kitiems – stiprius negalavimus. Visiškai laktozės netoleruojančiam žmogui šis negalavimas gali lemti atminties sutrikimus, raumenų skausmus, burnos opas, odos bėrimus, net sutrikdyti širdies darbą.

Nevartojant laktozės turinčių produktų arba sumažinus jų kiekį, mitybos racioną reikia sudaryti taip, kad organizmui užtektų visų reikalingų maistinių medžiagų. Tuomet reikėtų daugiau valgyti riešutų, lapinių daržovių, kiaušinių trynių, žuvies, ypač svarbi daug vitamino D turinti jūrinė žuvis.

Jei laktazės fermento trūksta ne itin daug, paprastai galima suvalgyti tam tikrą kiekį pieno produktų. Jei išgėrę pieno jaučiate nemalonius simptomus, pabandykite sumažinti jo kiekį, vartoti pieno produktus mažomis porcijomis, kad spėtų atsinaujinti reikiamas laktazės kiekis. Mažiau laktozės raugintuose pieno produktuose, todėl galbūt virškinimas nesutriks, jei nedideliais kiekiais vartosite kefyrą, rūgpienį, jogurtą, grietinę, sviestą, brandintą sūrį.

Pienas be laktazės

Jeigu tai nepadės, galite rinktis pieną, pagamintą be laktozės. Šiuo metu yra sukurta daug specializuotų mažai laktozės ir visai jos neturinčių produktų vaikams ir suaugusiesiems.

Pieno produktai yra baltymų, vitaminų bei mikroelementų šaltinis, jie ypatingai svarbūs vaikui. Piene daugiausia kaulams bei dantims būtino kalcio, yra fosforo, dėl to šie produktai turi didelę reikšmę augimo laikotarpiu vaikams ir paaugliams. Pieno baltymų sudėtyje yra visos žmogui reikalingos aminorūgštys. Labai vertingi ir nesunkiai įsisavinami piene esantys riebalai. Karvės pienas yra regėjimui ir imunitetui būtino vitamino A šaltinis, turi vitamino D, gerinančio kalcio pasisavinimą. Be to, suteikia nervų sistemai reikalingų B grupės vitaminų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Žiemą sąlygos virusams palankios

Virusai ypatingai aktyvūs esant dideliems temperatūros svyravimams. Šie, taip pat ir oro drėgmės, ir saulės šviesos pokyčiai gali susilpninti organizmo gynybą, dėl to žiemą esame imlesni kvėpavimo takų ligas sukeliantiems virusams.

Nors ir ūminės kvėpavimo takų infekcijos vadinamos peršalimu, iš tikrųjų šaltis nėra ligos priežastis. Jei virusai nepateks į organizmą iš išorės, nesusirgsime. Užsikrečiama nuo kito žmogaus – infekcijos nešiotojo. Peršalimas yra vienas iš veiksnių, kurie susilpnina imunitetą ir padeda virusams įsitvirtinti organizme. Užsigrūdinęs žmogus yra atsparesnis šalčiui, todėl ir virusinėmis kvėpavimo takų ligomis serga rečiau.

Imunitetą silpnina stresas, netinkama mityba, nuovargis, miego stoka. Virusais dažniau užsikrečiame šaltuoju metų laiku dar ir todėl, kad daug laiko praleidžiame patalpose, ten kontaktuojame su kitais žmonėmis. Jos rečiau vėdinamos, todėl išsausėja oras – visa tai palankios sąlygos infekcijai.

Nors paprastai peršalimo ligų simptomai nesunkūs ir praeina savaime, juos palengvinus plačiai prieinamomis priemonėmis, tačiau šios ligos gali sukelti komplikacijas. Pavyzdžiui, vidurinės ausies uždegimą, net plaučių uždegimą. Be to, prie virusinės infekcijos gali prisidėti bakterinė liga.

Virusai į organizmą patenka kvėpuojant

Virusai į organizmą patenka kartu su įkvėptu oru. Kai sergantis žmogus čiaudi, kosėja, kalba ar dainuoja, aplink jį pasklinda kvėpavimo takų išskyrų lašeliai, kuriuose yra virusų. Todėl, atsidūrę šalia sergančiojo, rizikuojame užsikrėsti. Sausame, dulkėtame ir nevėdinamame patalpų ore virusai išlieka aktyvūs daugelį valandų. Susirgti galime ir palietę šiais lašeliais užterštą paviršių, o po to rankomis liesdami veidą, nosį, burną ar akis.

Maži vaikai serga dažniau, nes neturi tinkamų higienos įgūdžių, o su jais supančiu pasauliu susipažįsta ragaudami aplink esančius daiktus. Be to, jų imuninė sistema dar per silpna nugalėti infekcinių ligų sukėlėjus.

Su oru įkvėpti virusai pirmiausia patenka į viršutinius kvėpavimo takus, kuriuose gali sukelti ligą. Stipri imuninė sistema pradeda kovoti su infekcija ir neleidžia virusams plisti. Jeigu imuninė sistema nepajėgi susidoroti su įsibrovėliais, virusai ima daugintis. Be to, virusai gali nusileisti į apatinius kvėpavimo takus – bronchus bei plaučius ir sukelti bronchitą arba pneumoniją.

Pastilės ir kitos priemonės, suteikiančios stiprybės

Viršutiniai kvėpavimo takai – nosis, ryklė, gerklų dalis – tai filtras, užtikrinantis įkvepiamo oro švarą: jie drėkina, šildo ir filtruoja orą.

Kvėpavimo takų gleivinę sudaro virpamosios ląstelės, kurių plaukeliai judėdami stumia gleives iš kvėpavimo takų. Taip iš organizmo pašalinami virusai, bakterijos bei kiti oro teršalai. Kvėpavimo takų gleivinėje gaminasi gleivės, kurių sudėtyje yra sekrecinio imunoglobulino A  (IgA), suteikiančio imunitetą. Tai apsaugos mechanizmas, kad infekcija nepatektų į kvėpavimo takus. Kai ši apsauga pažeidžiama, susergame įvairiomis ligomis.

Kai sergančiųjų kvėpavimo takų virusinėmis ligomis daug, žmonių perpildytose vietose labai padidėja virusų koncentracija ore, o biologinė gleivinės apsauga gali nesusidoroti su infekcija.

Viršutinių kvėpavimo takų gleivinėje atsidūręs virusas įsiskverbia į jos epitelio ląsteles ir ima daugintis, sukeldamas intoksikaciją. Taip nenutiktų, jeigu virusai negalėtų prisitvirtinti prie kvėpavimo takų ląstelių ir įsiskverbti pro ląstelės membraną.

Užkirsti virusams kelią į ląsteles sukurtos specialios pastilės, kurios burnos ir ryklės gleivinės membranose suformuoja virusus ir kitus patogenus sulaikantį apsauginį sluoksnį. Tokia apsauga pravers, pavyzdžiui, parduotuvėje, renginyje, viešajame transporte, gydymo įstaigoje, kitose vietose, kuriose susiburia daug žmonių.

Sezoninių virusinių infekcijų prevencija vertėtų pasirūpinti iš anksto. Net nedideli gyvenimo būdo pokyčiai gali padėti apsisaugoti nuo ligų sukėlėjų.

Nepamirškite higienos taisyklių: dažnai plaukite rankas, o nešvariomis rankomis nelieskite veido. Paprasčiausias būdas sumažinti užkrato koncentraciją ore – reguliariai vėdinti patalpas.

Stiprybės organizmui suteiks sveika gyvensena: geras miegas, grynas oras, aktyvus poilsis, subalansuotas maistas, kuriame gausu vitaminų.

Apsisaugoti nuo rimtesnę grėsmę sveikatai keliančių ligų – gripo, COVID-19 ir RSV – padės skiepai. Nors jie nesuteiks šimtaprocentinės garantijos, kad nesusirgsite, bet padės išvengti sunkių ligos formų.

Parengė Undinė Gilė

Visavertė mityba

Tai yra svarbus stiprios imuninės sistemos veiksnys. Vaiko racione turi užtekti baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralų ir kitų medžiagų, kurias suteikia maisto įvairovė. Vaikui reikia mėsos, žuvies, pieno produktų, viso grūdo gaminių. Kasdien jo lėkštėje turi būti vaisių ir daržovių.

Kai kurie mikroelementai itin svarbūs imunitetui. Vienas iš jų – vitaminas D, kurio, deja, trūksta beveik visiems. Jis reikalingas kaulams, dantims, nervų sistemai. Trūkstant vitamino D dažniau sergama kvėpavimo takų infekcijomis.

Kai kurie B grupės vitaminai yra antioksidantai, slopinantys ligas sukeliančius laisvuosius radikalus. Geriausi natūralūs šių vitaminų šaltiniai yra grūdiniai produktai, riešutai, avokadai, taip pat mėsa, žuvis, kiaušiniai, daržovės ir vaisiai.

Dėl antioksidacinių savybių imuninei sistemai naudingas vitaminas A. Daugiausia jo turi žuvų taukai, jautienos kepenys, sviestas, kiaušinio trynys. Šį vitaminą sintetina kepenys – panaudodamos beta karoteną, kurio gausu daržovėse ir vaisiuose.

Vaisiai, daržovės ir uogos – puikus imunitetui svarbaus vitamino C šaltinis. Šio vitamino daug kopūstuose, kiviuose, ananasuose, citrusiniuose vaisiuose, mėlynėse, juoduosiuose serbentuose, erškėtuogėse. Stiprus antioksidantas, skatinantis imuninį atsaką, vitaminas E. Daugiausia jo turi saulėgrąžų sėklos, žemės riešutai, kukurūzų aliejus.

Dideli antioksidantų klodai glūdi uogose, kurias galima valgyti ne tik šviežias, bet ir užšaldytas ar kitaip paruoštas žiemai. Mėlynėse yra antioksidanto antocianino, A, C, E ir B grupės vitaminų, seleno, cinko, geležies. Šaltalankio uogos turi daug vitaminų C, E, K, D, B grupės, beta karoteno, polinesočiųjų riebalų rūgščių.  

Erškėtuogėse vitamino C daugiau negu citrinose. Šiose uogose daug vitaminų A ir E, stiprių augalinių antioksidantų polifenolių, fosforo, geležies, kalio, kalcio, magnio. Turtingi vitamino C ir juodieji serbentai, juose gausu antocianinų, polifenolių, vitaminų B, C, D, E, K, beta karoteno, kalio, natrio, magnio, geležies, fosforo.

Švara ir optimali oro drėgmė namuose

Rečiau vėdinami namai ir sausas oras juose – palanki aplinka įvairiems virusams ir alergijas sukeliančioms dulkių erkutėms. Be to, sausame ore išdžiūvus nosies gleivinei susilpnėja jos atsparumas virusams. Todėl nepamirškite kasdien išvėdinti kambarių ir palaikyti juose tinkamą drėgmę, kuri turėtų būti 40 – 60 proc.

Namų dulkėse knibžda įvairūs virusai ir bakterijos. Todėl švara – viena iš ligų prevencijos priemonių. Dulkės kaupiasi ne tik ant baldų paviršių, grindų, bet ir ant kilimų, užuolaidų ir minkštų žaislų. Todėl namus patartina nuolat valyti drėgnai. Užuolaidas reikėtų skalbti ne rečiau kaip kartą per mėnesį, pliušinius žaislus – kelis kartus. Kilimų vertėtų iš viso atsisakyti, ypač – vaiko kambaryje. 

Puiki ligų prevencija – tinkama higiena

Reguliarus rankų plovimas gali žymiai sumažinti riziką užsikrėsti infekcijomis. Įpratinkite vaiką nusiplauti rankas su muilu po kiekvieno apsilankymo tualete, grįžus iš gatvės, po žaidimų ir prieš valgį.

Grįžus iš lauko taip pat naudinga išplauti nosį, kad iš jos ertmės pašalintumėte ligos sukėlėjus. Be to, plaudami nosį sudrėkinate jos gleivinę, kuri gali geriau apsaugoti nuo virusų. Tai darykite specialiu jūros vandeniu.

Judėjimas, grynas oras ir grūdinimas

Lauke vaikui būtina praleisti bent 1–2 valandas per dieną. Ne mažiau svarbu judėti, sportuoti.   Judėjimas suaktyvina visų organizmo sistemų veiklą, suteikia stiprybės, pagerina miegą, emocinę būklę.

Pasiruošti temperatūrų pokyčiams, sustiprinti atsparumą ligoms padeda grūdinimas.

Pradėkite pamažu – laipsniškai mažindami vandens temperatūrą ir ilgindami procedūros trukmę. Iš pradžių pratinkite vaiką plauti rankas vėsesniu vandeniu, apipilkite juo pėdutes. Grūdina apsipylimai pakaitomis šiltu ir vėsiu vandeniu, bėgiojimas basomis, pasivaikščiojimai gryname ore.

Poilsis ir apsauga nuo streso

Geras miegas padeda organizmui atgauti jėgas ir palaikyti apsaugines funkcijas. Miegant suaktyvėja augimo hormonas kortizolis ir kitos vaiko augimui ir vystymuisi svarbios medžiagos. Vienerių–dvejų metų vaikui per parą būtina miegoti 11–14 valandų, 3–5 metų – 10–13, 6–12 metų – 9–12 val.

Visą organizmą neigiamai veikia ilgalaikis stresas. Jis slopina imuninę sistemą, todėl greičiau užpuola įvairios infekcijos. Žinoma, visiškai apsaugoti vaiko nuo neigiamų emocijų nepavyks, tačiau galime suteikti jam svarbų palaikymą ir meilę. Vaikas turi žinoti, kad tėvai visada bus šalia, o prireikus jam padės.

Parengė Undinė Gilė

IPRR – tai laikinas visos ar dalies švietimo įstaigos veiklos apribojimas, jei dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės užtikrinti saugų kasdienį (kontaktinį) mokymo organizavimą taikant kitas infekcijų plitimą ribojančias priemones.

Visų Lietuvos apskričių sergamumo rodiklius, kurie skelbiami kiekvieną savaitę, rasite adresu https://nvsc.lrv.lt/lt/uzkreciamuju-ligu-valdymas/uzkreciamosios-ligos/gripas-1/sergamumo-duomenys/

Kada gali būti skelbiamas IPRR ugdymo įstaigoje?

IPRR gali būti skelbiamas gripo ir (ar) COVID-19 epidemijos laikotarpiu ir atskirais atvejais, esant sergamumo pakilimo laikotarpiui, kurie vertinami atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją apskrityje, savivaldybėje, įstaigoje – ne epidemijos laikotarpiu.

Gripo ir (ar) COVID-19 ligos epidemijos laikotarpiu ugdymo įstaigos vadovo sprendimu IPRR gali būti paskelbtas šiais atvejais.

Ugdymo įstaigos ar atskiro srauto lygmeniu

Kai serga vaikai: daugiau kaip 20 proc. mokinių ugdymo įstaigoje arba atskirame sraute diagnozuojama COVID-19 liga, gripas, ŪVKTI arba pasireiškė ŪVKTl požymiai (pvz., karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan.). Tokie atvejai nustatomi ne mažiau kaip dviejuose trečdaliuose klasių (grupių) ugdymo įstaigoje arba atskirame sraute.

Kai serga mokytojai: švietimo įstaigoje COVID-19, gripas ar ŪVKTI nustatoma tokiai daliai švietimo įstaigos darbuotojų, kad nėra galimybės užtikrinti ugdymo proceso kasdieniu (kontaktiniu) būdu.

Klasės (grupės) lygmeniu

Kai bent trečdaliui klasės (grupės) mokinių diagnozuojama COVID-19 liga, gripas, ŪVKTI arba pasireiškė ŪVKTI požymiai (karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan.)

Ne epidemijos laikotarpiu Savivaldybės mero sprendimu

Įvertinus bendrą gripo, COVID-19 ligos ir ŪVKTI situaciją savivaldybėje ir (ar) švietimo įstaigoje, gavus NVSC teikimą raštu, kai švietimo įstaigos vadovas teikia prašymą NVSC.

IPRR skelbiamas ne trumpesniam kaip 5 kalendorinių dienų ir ne ilgesniam kaip 14 kalendorinių dienų laikotarpiui Savivaldybės mero ar ugdymo įstaigos vadovo sprendime nurodant IPRR pradžios ir pabaigos datą.

Kol kas nė viena ugdymo įstaiga IPRR nėra paskelbusi. Informacija   NVSC interneto svetainėje: https://nvsc.lrv.lt/lt/uzkreciamuju-ligu-valdymas/uzkreciamosios-ligos/gripas-1/iprr-skelbimas-ugdymo-istaigose/

Ugdymo įstaigose paskelbus IPRR, nedarbingumo pažymėjimus (NP) tėvams išduoda ne gydytojas, o „Sodra“. Sergančių vaikų priežiūrai, kai būtina slauga, NP išduoda gydytojai. Gydytojas NP išduoda tik tuo atveju, jei serga mokinys iš tos ugdymo įstaigos, kurioje paskelbtas IPRR.

Daugiau informacijos apie nedarbingumo pažymėjimų išdavimą IPRR atveju galite rasti čia.

Prevencija – itin svarbi

NVSC specialistai primena, kad visuomet svarbu reguliariai ir gerai plauti rankas, jei nėra galimybės nusiplauti muilu ir vandeniu – jas dezinfekuoti. Taip pat svarbi tinkama kvėpavimo takų higiena (kosint ar čiaudint prisidengti burną / nosį popierine servetėle ar nosine, nusiplauti rankas), dažnas gyvenamųjų ir darbo patalpų vėdinimas bei valymas drėgnuoju būdu. Pajutus į peršalimą panašius simptomus (gerklės ar galvos skausmą, nosies užgulimą ar slogą ir kt.), svarbu likti namuose arba dirbti iš namų ir kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM informaciją

Būtina reguliari mityba ir įvairovė

Valgyti reikia reguliariai ir žiemą, ir vasarą, ir per atostogas. Vaikams rekomenduojami 3 pagrindiniai valgymai tuo pačiu metu ir 2–3 užkandžiai. Nepaisant dienos režimo, gali sutrikti virškinimas. Tačiau normalu, kad karštą vidurdienį vaiko apetitas prastesnis. Jeigu karštyje jis atsisako valgyti, versti nepatariama. Sočiau jį pamaitinsite ryte, kol dar yra vėsiau, ir vakare, kai oro temperatūra nukris.

Visais metų laikais vaikams labai svarbu valgyti kuo įvairesnį maistą, kad jie gautų visų reikalingų medžiagų. Tiesa, šiltesniu oru mitybos racionas pakinta, norime lengvesnio maisto. Kaloringo riebaus maisto vasarą reikėtų atsisakyti.

Mėsa vaikui reikalinga visais metų laikais, tik karštuoju sezonu ji turėtų būti liesesnė. Raudoną mėsą galime pakeisti į paukštieną. Mėsą verčiau troškinkite arba virkite, nekepkite su riebalais. Kartais mėsą galima pakeisti kitais baltymais – žuvimi, pupelėmis.

Pusryčiams vaikui pasiūlykite košę. Ją galite pagardinti šviežiomis uogomis, įtarkuoti obuolio, apibarstyti smulkintais riešutais. Sutepkite visagrūdės duonos sumuštinį su avokadu, varškės sūriu, vištiena, daržovėmis. Šie patiekalai – puikus angliavandenių ir kitų naudingų medžiagų šaltinis. Kitas pusryčių valgis gali būti omletas su daržovėmis, varškės apkepas.

Kaip ir bet kuriuo sezonu, nemaitinkite vaiko greitu maistu ir pusgaminiais – naudingiausi namuose pagaminti patiekalai.

Daugiau vitaminų

Karštuoju metų laiku į vaiko racioną reikėtų įtraukti daugiau daržovių, vaisių ir uogų.

Idealu, jei jos auga jūsų ar močiutės darže. Bet kuriuo atveju tinkamiausios vaikui mūsų klimato juostoje išaugintos daržovės ir vaisiai. Pagardinę salotas aliejumi, daržoves papildysite naudingais augaliniais riebalais.

Daržovėse, vaisiuose ir uogose gausu įvairių vitaminų, mineralų ir skaidulinių medžiagų. Be to, daug vandens, todėl iš jų galime gauti dalį per dieną reikalingo vandens kiekio.

Saldumynai – kodėl reikėtų jiems atsispirti?

Pyraguose, sausainiuose, saldainiuose, desertuose ir kituose skanumynuose daug angliavandenių ir cukraus. Visi šie saldumynai – tuščios kalorijos, iš kurių naudos beveik nėra, o žalos daugiau nei manome. Saldumynai gadina dantis, sutrikdo virškinimą, išderina skonio receptorius. Pernelyg dažnai jais smaližiaudamas vaikas praranda apetitą naudingiems patiekalams.

Torto ir desertų su riebiais kremais karštyje geriausia iš viso atsisakyti. Verčiau patys pagaminkite vaikui želė, desertą su uogomis, naminius ledus.

Nepamirškite ir rauginto pieno produktų, padedančių gerinti virškinimą. Gardus vasarinis desertas – jogurtas ar varškė su vaisiais ir uogomis. Jį skanaudamas, vietoje gausybės cukraus ir riebalų, esančių daugumoje pirktinių saldumynų, vaikas gaus vitaminų, mineralinių ir kitų naudingų medžiagų. Vietoj traškučių ar šokoladukų užkandžiams pasiūlykite uogų ar vaisių. 

Troškulį geriausiai malšina paprastas vanduo

Aktyviai judant ir sekinant karščiui, organizmui reikia daugiau skysčių. Geriausiai atgaivina grynas vanduo. Vaiką pratinkite prie jo, o ne prie saldžių gazuotų gėrimų, kuriuose yra didžiulis kiekis cukraus ir cheminių priedų, o išgerti tokio gėrimo galima daug. Mat, saldūs gazuoti gėrimai nemalšina troškulio, atvirkščiai – norime gerti dar daugiau. Netinka tokie gėrimai dar ir todėl, kad skatina vandens pasišalinimą iš organizmo.

Bet jeigu vaikas nori skanesnio gėrimo, paprastą vandenį galite pagardinti vaisiais ar uogomis – be jokio cukraus, duokite natūralių sulčių, šaltos arbatos.

Karštomis dienomis dėl gausesnio prakaitavimo greitai netenkama mineralų, padidėja dehidratacijos rizika. Antra vertus, prakaitavimas, kurio metu atiduodama šiluma, apsaugo nuo perkaitimo. Todėl palaikyti vandens balansą itin svarbu.

Mažas vaikas gali nepajusti troškulio, o vyresniam, užsiėmusiam žaidimais, dažnai nėra kada atsigerti. Todėl nepamirškite dažniau pasiūlyti vandens. Prisiminkite, kad vaikas gali pajausti troškulį, tik jau atsiradus dehidratacijai.

Kad karštu oru vaikas gertų švarų vandenį, visada su savimi turėkite parduotuvėje pirktą jo buteliuką. Karštą dieną skysčiai yra itin svarbūs, būtina gerti nuolat – po truputį, ir nelaukti, kol pradės kamuoti troškulys.

Atminkite, kad ir kaip karšta lauke, bet kokio gėrimo temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 15 laipsnių, geriant ledinį vandenį yra didelė tikimybė peršalti.

Parengė Undinė Gilė

UV spinduliai pasiekia ir namuose, ir biure

Apie apsaugą nuo saulės paprastai pagalvojame tada, kai atostogaujame, ruošiamės į paplūdimį: pasitepame kremu, užsidedame kepurę ar skrybėlę. Tačiau saulė mus pasiekia ir biure, einant į darbą, išeinant į lauką iš biuro per pietus. Ar visada pagalvojame apie saulės poveikį namo ar darželio kieme žaidžiančiam vaikui?

Saugoti odą nuo saulės reikia pradėti vaikystėje. Neigiamas UV spindulių poveikis kaupiasi nuo pat mažų dienų ir ilgainiui gali sukelti negrįžtamus odos ląstelių pokyčius. Be to, vaikų oda jautresnė UV spinduliams. Todėl mažyliams iki vienerių metų negalima būti tiesioginėje saulėje.

Labiausiai odą veikia UVB ir UVA spinduliai. Ultravioletiniai B (UVB) spinduliai prasiskverbia iki epidermio ir sukelia nudegimus bei pigmentaciją. Šie spinduliai skatina melanino – odos pigmento, saugančio ląsteles nuo neigiamos ultravioletinės spinduliuotės, gamybą odoje. Todėl oda patamsėja. UVB spinduliai nepasiekia mūsų per stiklą, bet prasiskverbia pro vandenį, todėl nudegti galime net maudydamiesi.  

Ultravioletiniai A spinduliai (UVA) yra patys ilgiausi ir prasiskverbia į giliausius odos sluoksnius, jie gali lemti ankstyvą odos senėjimą. Šie spinduliai gali mus pasiekti pro langus ir debesis ištisus metus. Todėl žalojantį saulės poveikį galite patirti net būdami namuose ar važiuodami automobiliu. Taip pat – biure, jei sėdėsite prie lango, kuris neapsaugotas nuo UV spindulių. Todėl ir patalpoje gali prireikti atvirą odą patepti apsauginiu kremu.

Papildoma apsauga nuo saulės

Be kasdien naudojamo apsauginio kremo būtų gerai dar labiau apsaugoti atvirų kūno vietų odą nuo žalingų – ne tik ją nudeginančių ir sendinančių, bet ir vėžį sukeliančių ultravioletinių spindulių. Yra daugybė papildomų apsauginių priemonių – ne tik skrybėlių ir akinių, bet ir skėčių bei kitų paplūdimio atributų.

Apsisaugoti nuo saulės padės net toks paprastas dalykas kaip vaikščiojimas šešėlyje. Tačiau ne visada galite būti tikri, kad nuolat atsidursite medžių, pastatų ar pavėsinių šešėlyje. Todėl verta pasirūpinti ir kitomis apsaugos nuo saulės priemonėmis. Galime patys susikurti šešėlį, pavyzdžiui, išskleidę skėtį nuo saulės, o lepinimuisi paplūdimyje pasirūpinę šiai vietai skirta palapine.

Pasislėpti nuo saulės galime kuo daugiau kūno prisidengę drabužiais. Tačiau ne kiekvienas drabužio, kepurės ar skėčio audinys gerai apsaugo nuo ultravioletinių spindulių. Pasitelkus aukštųjų technologijų naujoves sukurti audiniai su apsaugos nuo UV spinduliuotės faktoriumi (UPF).

UPF faktorius (Ultraviolet Protection Factor) rodo, kiek ultravioletinių spindulių gali prasiskverbti dėvint drabužį, nešiojant skrybėlę ar saugantis nuo saulės skėčiu. Pavyzdžiui, UPF 50, sulaiko net 98 % ultravioletinių spindulių.

Šešėlio taisyklė UV spinduliavimui įvertinti

Apsaugoti odą kremu būtina ir esant šešėlyje ar užsidengus skėčiu, nes aplinka sustiprina saulės spindulių poveikį, daugiausia jų atspindi paplūdimio smėlis ir vanduo.

Apsauginis kremas tepamas likus 30 min. prieš išėjimą į lauką. Vieną kartą per dieną pasitepti neužtenka – pakartotinai teptis turime kas 2 val. ir dar kartą po kiekvieno maudymosi, jeigu kremas nėra atsparus vandeniui. Po saulės vonių turime nusiprausti ir patepti odą drėkinamuoju kremu. Patariama įsigyti apsauginį kremą su ne mažesne kaip 30 SPF apsauga. Tepti kūną reikia itin kruopščiai. Be to, drabužiai ir smėlis gali nutrinti kremą nuo odos.

Stipriausias UV spinduliavimas mus pasiekia vasaros vidurdienį, todėl tuo metu geriausia vengti tiesioginių saulės spindulių. Įvertinti UV spinduliavimą padės šešėlio taisyklė: didžiausias saulės pavojus yra tada, kai jūsų šešėlis trumpesnis už ūgį.

Parengė Undinė Gilė

Kodėl maiste pritrūksta naudingų medžiagų?

Įsisukusios į beprotišką gyvenimo ritmą dažnai vietoj pačių pasigamintų patiekalų renkamės greitai paruošiamus pusfabrikačius. Dažnokai mityboje dominuoja perdirbti maisto produktai, kurių maistinė vertė gerokai mažesnė. Per mažai ant mūsų stalo visagrūdžių gaminių, iš kurių galime gauti antioksidantų, vitamino B, geležies, kitų mineralų. Nevalgome užtektinai daržovių, tarp jų – ir ankštinių.

Nieko gero nesuteikiančiais saldumynais ir konditerijos kepiniais neretai tenka slopinti stresą. O kur dar aukos figūrai ir grožiui – alinančios sveikatą dietos. Todėl būtinų vitaminų ir mineralų trūkumas ne tik vyresnio amžiaus žmonių ar vegetarų problema.

Net naudingų maisto produktų vertė šiuolaikinėmis sąlygomis dažnai nėra tokia, kokios tikimės. Viena iš priežasčių – aktyvus pesticidų naudojimas žemės ūkyje. Dėl to nualinama dirva, mažėja vitaminų ir mikroelementų kiekis daržovėse ir vaisiuose.

Vitaminai bei mineralinės medžiagos greitai nyksta netinkamomis sąlygomis laikomose daržovėse ir vaisiuose. Be to, didelę reikšmę naudingoms medžiagoms turi ankstyvas derliaus nuėmimas. Nuskintuose neprinokusiuose vaisiuose mažiau vitaminų, mineralų ir kitų svarbių medžiagų. Atvežtinių daržovių ir vaisių, kurių gausu prekybos centruose, maistinė vertė priklauso dar ir nuo jų pervežimo sąlygų.

Mėsos, kuri yra pagrindinis geležies šaltinis, kokybė taip pat nevienoda. Ją lemia, pavyzdžiui, gyvulio laikymo sąlygos, iš kokių produktų gaminami pašarai. Natūraliomis sąlygomis auginamo galvijo, judančio ganykloje ir ėdančio žolę, mėsa ir pienas kur kas vertingesni negu nuolat uždaryto tvarte. Svarbu ir žolė, kuri neturi būti pertręšta. Mėsą prastina kiaulių kompleksuose ir paukštynuose naudojami sintetiniai priedai, siekiant greičiau užauginti gyvūnus.

Maisto produktų auginimo sąlygos idealios toli gražu ne visada. Todėl šiuolaikiniam žmogui itin sunku patenkinti vitaminų ir mineralų poreikį vien iš maisto – net jei racionas sudarytas pagal visas sveikos mitybos taisykles.

Mėsoje esanti geležis – vertingiausia

Visos šeimos reikaluose paskendusi moteris savas problemas dažniausiai nukelia į antrą planą. O apnikęs silpnumas, energijos stoka, nuovargis ar dažnesnis širdies plakimas pirmiausia nurašomas įtemptai dienotvarkei.

Tačiau tai gali būti moterims dažnai pasitaikančios problemos – geležies stokos požymiai. Svarbiausias šio mineralo šaltinis raudona mėsa. Iš mėsos gerai pasisavinama hemo geležis –naudingiausia stengiantis išvengti geležies stokos mažakraujystės. Augaliniuose maisto produktuose esanti ne hemo geležis dėl prasto pasisavinimo negali pakeisti mėsoje esančio mineralo.

Moterims geležies reikia daugiau, nes šio mineralo prarandama kraujuojant per mėnesines, gimdant, jo poreikis padidėja nėštumo bei žindymo periodais. Geležis būtina raudonuosiuose kraujo kūneliuose esančiam baltymui hemoglobinui, kuris tiekia kiekvienai organizmo ląstelei gyvybiškai svarbų deguonį. Be to, geležis svarbi imuninei sistemai, raumenims, medžiagų apykaitai.

Kai organizmas negauna pakankamai geležies su maistu, pradeda naudoti jos atsargas. Joms senkant užklumpa liga – mažakraujystė. Stokojant daug geležies, audiniams pritrūksta deguonies ir dėl to labiausiai nukenčia smegenys ir širdis. Geležies stoka nustatoma iš kraujo tyrimų, o kompensuoti trūkstamą kiekį ir užkirsti kelią ligai kito būdo, kaip vartoti geležies preparatą, nėra. Gydytojas jį gali patarti ir profilaktiškai – esant didesniam geležies poreikiui.

Apie geležies preparatus

Preparatuose, kaip ir maiste esanti geležis, gali būti hemo ir ne hemo formos. Šių skirtingų rūšių geležies biologinis prieinamumas, t. y. organizmo gebėjimas pasisavinti preparate esantį mineralą, taip pat skiriasi.

Efektyviau veiks ta geležies forma, kuri lengviau pasisavinama ir sukelia minimalų šalutinį poveikį virškinamajam traktui. Šiomis savybėmis pasižymi hemo geležis: jos iš preparato pasisavinama daug daugiau negu ne hemo formos. Todėl hemo geležies užteks mažesnės dozės, o tai svarbu, nes vartoti preparatą tenka netrumpai.

Preparate esanti hemo geležis yra išgauta iš gyvūninių šaltinių. Šios formos geležis panašiausia į randamą žmogaus organizme, todėl gerai toleruojama ir galime išvengti virškinimo problemų. Hemo formos pasisavinimui neturi įtakos nei skrandžio rūgštingumas, nei maistas. Ne hemo geležies vartojimą gali apkartinti tokie erzinantys nemalonumai kaip skrandžio skausmai, pykinimas, vidurių užkietėjimas.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė