Tyrimais įrodyta, kad išrankumas valgiui dažniausiai atsiranda 2 vaiko gyvenimo metais. Tik tada, kai tėvai elgiasi teisingai, jis išnyksta 3–5 gyvenimo metais. Išrankaus valgymo priežasčių žinojimas padeda išvengti būgštavimų dėl vaiko elgesio, suprasti, kad jis nėra blogas, ir koreguoti jo maitinimo taktiką.
Priežastys:
- patirtos neigiamos emocijos, išgyvenimai, susiję su valgymu, pavyzdžiui, užspringo duona – prie jos ilgai bijos prisiliesti; kitam gali nepatikti koks nors valgio kvapas – jis to valgio daugiau neragaus. Dar kitas ko nors suvalgęs vėmė – jis to produkto daugiau nebelies;
- dėl ligos, pavyzdžiui, autizmo <…>;
- dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau ramiai sėdėti ir valgyti. Jo gyvybinis poreikis yra judėti;
- dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau sukaupti dėmesio. Tai dar viena mažų vaikų savybė, galinti apsunkinti valgymą;
- vaiką labiau domina tai, kas dedasi aplink, o ne maistas;
- maži vaikai valgo tik tada, kai yra alkani. Sočiam sėdėti prie stalo ir valgyti yra per sunki užduotis;
- vaikas gali gerai valgyti kelis kartus per dieną kelias dienas, o paskui kelis kartus iš eilės nieko nevalgyti arba kelias dienas ar savaitę valgyti tik vieną patiekalą ir daugiau nieko. Tai normalu, nes tik pats valgytojas žino, kiek maisto reikia jo organizmo poreikiams patenkinti.
Ką daryti?
- neparodyti vaikui, kad jo elgesys jaudina. Vaikui nepriekaištauti;
- patiekti vieną patiekalą visai šeimai ir atsispirti norui gaminti kitą, jei vaikas atsisako to, kas siūloma;
- pasiūlyti paragauti paruoštą patiekalą – gal patiks? Jei vaikas pasakys: „Atrodo neskanu, nevalgysiu ar panašiai“, ramiu tonu ištarti: „Paragauk ir jeigu bus neskanu – nevalgysi, tačiau tai viskas, ką dabar paruošėme. Jei atsisakysi, teks palaukti kito valgymo“;
- patiekti įvairų namuose iš kokybiškų produktų gamintą maistą (pvz., be pridėtinio cukraus, druskos) nesvarbu, ar vaikas jį valgo ar ne. Jei vaikas suvalgė sočius pusryčius ar priešpiečius, jam gali nesinorėti valgyti vėliau;
- nuolat siūlyti naujų maisto produktų, kurių vaikas anksčiau nemėgo. Nesijaudinti, jei nevalgys. Dažnai vaikui naujas maistas tampa skanus, kai jis jo paragauja 10–15 ir daugiau kartų. Patiekalus gardinti žolelių prieskoniais;
- valgyti kartu tik prie stalo gerai nusiteikus ir kaskart pasiūlyti vis kitą patiekalą;
- valgyti kas 3–4 valandas. Vienas vaikas išalksta greičiau, kitas lėčiau;
- nesijaudinti – nepanikuoti, jei linksmas, žaismingai nusiteikęs vaikas atsisakė valgyti. Jei vaikas atsisakė valgyti kelis kartus ir pakito elgesys, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju, galbūt mažylis susirgo;
- patiekalus patiekti su išmone, pavyzdžiui, mėsą, daržoves supjaustyti skirtingomis formomis, košę paspalvinti įvairiomis pertrintomis uogomis, vaisiais. Kitaip tariant, prigalvoti visokiausių gudrybių, kurios sutelktų mažylio dėmesį į patiekalą, ir jam taptų smalsu jį paskanauti;
- į lėkštutę nepridėti daug valgio. Vaikai mėgsta mažas porcijas;
- valgydinti iš vaikui skirtų lėkštučių, turėti skirtingos spalvos šaukštelių, šakučių. Pavyzdžiui, jei nevalgo su vienu šaukšteliu ar šakute, pakviesti valgyti su kitu įrankiu, žodžiu, žaisti valgymą. Jei vaikui nepatinka valgyti su įrankiais, leisti maistą imti rankute. Svarbu, kad maisto gabaliukai būtų ne mažesnio kaip 4 cm skersmens – taip bus išvengta rizikos užspringti;
- įtraukti vaiką į maitinimo planavimą (procesą). Leisti jam pasirinkti, kuriuos vaisius ir daržoves nusipirkti, iš kokių gaminti pietus ar vakarienę. Vaikui patinka daržoves rūšiuoti, plauti, sijoti, maišyti, t. y. būti „svarbiam“. Tai motyvuoja vaiką valgyti.
Išrankumas valgiui yra normalus mažų vaikų vystymosi tarpsnis.
Gydytojas pediatras Algimantas Vingras
Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“
