Tėvams svarbu atpažinti, kaip jaučiasi jų vaikai ir stengtis sumažinti neigiamas koronaviruso pandemijos pasekmes jų psichikos sveikatai.

Specialistai pataria:

• Padėkite savo vaikams tinkamai suprasti informaciją apie koronaviruso infekciją, skirdami laiko nuoširdiems ir atviriems pokalbiams šia tema. Kalbėdami su vaiku / paaugliu paaiškinkite, kad mokslininkai, valstybės institucijos, tarptautinės organizacijos, medikai nuolat valdo susidariusias situacijas. Paaiškinkite jiems, kodėl svarbu laikytis valdžios rekomendacijų ir reikalavimų.

• Ribokite šeimos laiką, skiriamą naujienoms apie koronaviruso infekciją. Tačiau aptarkite jas su vaikais, atsakydami į jų klausimus remkitės patikimais ir oficialiais šaltiniais (Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapiais bei tinklalapiu www.koronastop.lrv.lt). Jei nežinote visų atsakymų, būkite nuoširdūs ir tai pripažinkite, pasiūlydami drauge paieškoti atsakymo arba pažadėdami jį pateikti vėliau.

• Dalykitės su šeima savo jausmais, bet parodykite, kad mokate juos suvaldyti: vaikai ir paaugliai iš dalies reaguoja į įvykius taip, kaip mato reaguojant suaugusiuosius. Taip reaguoti yra lengviau, kai esate pasirengę, tad nepamirškite rūpintis savimi: darykite pertraukas tarp darbų, pakankamai miegokite, sportuokite, valgykite subalansuotą maistą, virtualiai reguliariai bendraukite su draugais ir kartu negyvenančiais šeimos nariais.

• Galite pasiūlyti vaikams ir paaugliams įvairių nusiraminimo būdų: piešti, medituoti, lipdyti, rašyti, šokti, sportuoti arba kartu aptarkite, kas vaikui / paaugliui padėtų jaustis geriau.

• Kuo labiau išlaikykite savo vaikams pažįstamą rutiną ir kasdienio gyvenimo įpročius, skatinkite palaikyti ryšį su bendraamžiais nuotoliniais būdais. Skirkite jiems kokybiško laiko – tiesiogiai bendraukite ar užsiimkite bendra veikla.

• Kreipkitės profesionalios pagalbos į mokyklos, rajono Švietimo pagalbos tarnybos, poliklinikos ar kitą pasirinktą psichologą, konsultuokitės su emocinės paramos linijų specialistais telefonu 1809.

Visuomenės informavimo grupės (VIG) informacija

Ko bijo vaikai?

Nerimas ir baimė yra natūralios žmogaus organizmo reakcijos, kurios labai reikalingos mūsų kasdienybėje. Baimė padeda prisitaikyti bei įveikti įvairiausias sudėtingas gyvenimo situacijas, įspėja apie gresiantį pavojų ir laiku apsaugo. Baimė yra susijusi su konkrečiais, realiais dalykais, o nerimas neturi aiškios priežasties – dažnai tiesiog nerimaujama tiksliai negalint įvardinti nerimą keliančio objekto. Tai tarsi reakcija į kažką pavojingo ar bauginančio.

Kalbant apie vaikus ir jų baimes ir nerimą, reikėtų atsigręžti į vaikystės laikotarpį, kai ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau kyla aibė faktinių klausimų apie juos supantį pasaulį: kodėl, kaip, kada? Vaikai gali stipriai išgyventi tėvų išsiskyrimą, bijoti tamsos, griaustinio ar žaibo, pasilikti vienumoje, darbų mokykloje, jautriai išgyventi bendravimo sunkumus, baimintis dėl mirties ir t.t. Kai kurių vaikų baimių tėvai gali nesuprasti, manyti, kad tai kvaila ir išgalvota, tačiau kiekvienam vaikui jo baimės yra didelės ir rimtos, tad tėvai turėtų skirti tam dėmesį, o ne numoti į vaiko bėdas ranka, o tuo labiau, nebandyti jų sumenkinti.

Kas išduoda vaiko išgyvenamą baimę ar nerimą?

Kiekvienas vaikas šias emocijas išgyvena skirtingai. Baimę galima sieti su nesaugumo jausmu, bejėgiškumu, pažeidžiamumu. Depresinė nuotaika – taip pat atspindi baimės jausmą. Nerimą išduoda vaiko verksmas, irzlumas, baimingumas, vengimas bendravimo ir prisilietimų, sunkiai valdomas elgesys ar judrumas, greitai kintanti, iki galo nebaigiama veikla, negalėjimas nustygti vietoje.

Viduje „uždaromas“ nerimas gali pradėti reikštis per taip vadinamus psichosomatinius simptomus, kuomet vaikui be aiškios fiziologinės priežasties ima skaudėti pilvą, galvą, vargina lengvas galvos svaigimas, kyla permainingi, bet nuolatiniai nervingumo jausmai, apima drebulys, įsitempia raumenys, stipriau plaka širdis, tampa sunku susikaupti, atsiranda miego ir apetito sutrikimai, prakaitavimas. Todėl kiekvienu atveju tėvams reikia atidžiai stebėti vaiką, įvertinti jo emocinės savijautos ir elgesio pokyčius. 

Kaip tėvams kalbėti koronaviruso ir karantino temomis bei padėti suvaldyti vaiko nerimą ?

Tėvai visada yra pirmas pavyzdys savo vaikams, kaip reikėtų susidoroti su nerimu. Bene svarbiausia (kartais, beje, sunkiausiai įgyvendinama) taisyklė tėvams – į stresą keliančias situcijas patiems reaguoti ramiai ir stengtis nuraminti vaiką. Apie tai, kas vaiką neramina, reikėtų kalbėtis atvirai ir jam suprantamai, neslepiant svarbių dalykų. Kai nerimą kelia koronaviruso grėsmė, suaugusiesiems reikėtų būti itin kantriems, stengtis bendraujant su vaikais nesusierzinti, jeigu atžaloms reikėtų kartoti tuos pačius atsakymus kelis kartus per dieną. Svarbiausia šiuo visiems įtemptu laikotarpiu kuo daugiau laiko būti su šeimos nariais, prasmingai drauge leisti laiką, bendrauti ir žaisti.

Neramiu metu fiziniai kontaktai, tokie kaip apkabinimas, pabučiavimas, yra labai svarbūs gerai vaiko savijautai. Moksliškai įrodyta, kad vaikui apkabinimų reikia bent 10 kartų per dieną. Apkabinimas – ne vien meilės išraiška, jis veikia ir kaip padrąsinimas, nuraminimas, skatina abipusį pasitikėjimą, stiprina tarpusavio emocinį ryšį. Jei tokiu sunkiu momentu tėvams pritrūktų kūrybiškumo ir vaizduotės, visada galima pasinaudoti kitų  sukurtais ir taikomais metodais. Neseniai interneto platybėse pasirodė psichologės Manuela Molina Cruz kurta knygelė, kuri žaismingai ir suprantamai mažiesiems paaiškina apie naująjį koronavirusą.

Ko šiuo laikotarpiu tėvai turėtų mokyti vaikus, į ką atkreipti dėmesį?

Karantino metu įsigaliojo visuotinė drausmė ir reikalavimai, kaip turėtume elgtis, kad išvengtume ligos plitimo. Tėvai turėtų paaiškinti, kad norint neužsikrėsti koronovirusu reikia nusiplauti rankas šiltu vandeniu ir muilu, ir tą reikėtų daryti kaip įmanoma dažniau. Svarbu, jog suaugusieji mažiesiems rodytų tinkamą pavyzdį šiuo metu patys vengdami susitikimų su draugais, neidami iš namų be reikalo. Matydami tėvų demonstruojamą elgesį, vaikai greičiau ims suvokti, jog ir jiems laikinai negalima matytis su klasės ar kiemo draugais, ir kad daugiau laiko reikėtų leisti namuose kartu su artimaisiais.

Vaikai turi suprasti, kad šiuo metu namai – jiems pati saugiausia vieta, nes lauke užkratas gali tykoti bet kur: kosintis, čiaudintis, sergantis žmogus, į orą kartu su seilių lašeliais skleidžia daugybę virusų, kuriuos gali įkvėpti šalia esantys sveiki žmonės ir užsikrėsti.

Kaip galima padėti vaikams kovoti su nerimu ir baimėmis?

Vienas iš pagrindinių ir natūralių būdų kovoti su nerimu ir baime, taip pat puiki galimybė išsaugoti tvirtesnius tarpusavio santykius šeimoje, yra aktyvi veikla ir judrūs žaidimai. Pagal vaiko amžių ir norus, būsto erdvę ir kitas sąlygas ar galimybes, yra nemažai puikių užsiėmimų: šokinėjimas per šokdynę, pratimai su lanku, slėpynės, landžiojimas pro sustatytas kėdes ar suolų tunelį, žaidimai su kamuoliu, žodžių estafetė, šokinėjimo žaidimai ir t.t. Tėvai, žaisdami ir džiaugdamiesi kartu su vaikais, mažiau nerimaus patys.

Kitos naudingos priemonės, kurios ugdo vaiko pažinimą apie pasaulį, yra filmai, knygos, pasakos. Galėčiau rekomenduoti autorės Karen Young knygas. Pirmoji – „Ei, šaunuoli. Knyga vaikams apie nerimą ir drąsą“. Ši knyga moko, kaip įveikti nerimą ir surasti savyje drąsos galių. Kitas minėtos autorės kūrinys – „Ei, karžygy. Knyga vaikams apie nerimą“ – padedantis išaiškinti vaikams, kas yra nerimas ir suteikiantis žinių, kaip iš jo išsivaduoti. Šios ir panašaus pobūdžio vaikiškos literatūros knygos skaitančiam vaikui atskleidžia, jog nerimą įmanoma įveikti bei supažindina, kokių yra sėkmingų ar netinkamų kelių su juo kovoti. Taip pat, knygų skaitymas lavina vaiko vaizduotę, ugdo jo asmenybę, moko vertybių.

Kur tėvai ir vaikai galėtų kreiptis pagalbos dėl apnikusių neigiamų jausmų?

Šiuo sunkiu ir sudėtingu etapu, natūralu, kad gali kilti neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Apie jas visada, ne tik karantino metu, būtina pasikalbėti su artimuoju ar draugu. Jei tokių žmonių šalia nėra, arba nesinori savo bėdų išsakyti pažįstamam asmeniui, visuomet galima kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus – kurie pasiruošę išklausyti kiekvieną žmogų bei padėti kartu įveikti užklupusias negandas. Karantino metu privatūs psichologai, psichoterapeutai teikia konsultacijas tik nuotoliniu būdu. Nemokamų pagalbos linijų darbas vyksta įprastai.

Informacinė platforma www.pagalbasau.lt, kurioje galima  rasti rekomendacijas, kaip palaikyti gerą emocinę būseną koronaviruso pandemijos metu bei kur kreiptis pagalbos.

Spalvas suvokiame subjektyviai

Spalva tai yra pojūtis, kurį formuoja rega, tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Žodyne spalva apibūdinama kaip objektų ar šviesos šaltinių savybė. Taip pat šiuo terminu nusakoma ir atspalvio vieta spektre. Taigi spalva yra ir pojūtis, kuriuo žmogus gauna informaciją apie aplinką per regėjimą, ir daiktų savybė, suvokiama kaip regėjimo pojūtis.

Ar spalvas visi suvokia vienodai?

Spalva yra pojūtis, taigi, kaip ir kiti pojūčiai, suvokiama nevienodai. Tai priklauso nuo akių jautrumo, suvokimo, amžius (pvz. senstant mažėja akies jautrumas trumpabangėms spalvoms, todėl jos matomos ne taip ryškiai, naujagimiai skiria tik baltą ir juodą spalvas), gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai mėgsta ryškesnes spalvas, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Berniukai ir mergaitės mėgsta skirtingas spalvas, tik dar nėra aišku, ar tai įgimta, ar įgyta. Manoma, kad spalvų pasirinkimas yra įgimtas.

Kokia įtaką spalvos daro nuotaikai?

Neabejojama, kad spalvos daro įtaką psichologinei būsenai, nuotaikai. Pagal tai, kokias spalvas žmogus renkasi, galima nusakyti charakterį, psichologinę būseną. Tam yra psichologiniai testai (populiariausias – Liušerio spalvų testas). Spalvos interjere gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą. Apie spalvų poveikį žmogui yra ne viena teorija. Egzistuoja gydymas spalvomis (kitaip – chromoterapija), teorija apie spalvų reikšmes mandalose ir pan.

Aš, kaip psichologė, neapsiriboju piešinių vertinimu vien pagal spalvas. Meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos asmenybės dalykus, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Tačiau vienareikšmiškai daryti išvadas vien iš piešinio, kai negalime aptarti kūrinio, paklausti, ką reiškia tam tikra spalva, kokias emocijas sukelia, nėra prasmės.

Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam galbūt neigiamas, nemalonius prisiminimus. Juoda piešiniuose dažniausiai interpretuojama neigiamai. Šia spalva suaugusieji dažnai išreiškia pyktį, baimę, agresiją, galbūt dėl to ją pamatę vaikų piešiniuose išsigąstame. Daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis, bet tam tikrame amžiaus tarpsnyje dažnai piešiniuose naudoja juodą. Todėl suaugusiesiems gali pasirodyti, kad kažkas negerai. Bet tam tikro amžiaus vaikams spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir net gali neatitikti realybės (pvz. mėlyna žolė). Neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos suaugusiųjų piešiniuose gali rodyti emocines problemas, prislėgtą nuotaiką ar pan. Tačiau visada pirmiausia reikia išgirsti paties žmogaus interpretaciją.

Piešti naudinga kiekvienam

Daugelis mano, kad piešti mėgsta tik vaikai. Maži vaikai piešdami atsipalaiduoja, nebijo, kad jų piešiniai bus vertinami, jiems tiesiog gera kurti. Bet jei mokykloje per dailės pamokas vaiko piešinys vertinamas nekaip, jis gali visam laikui atsisakyti piešti.

Dažnas suaugusysis ar paauglys sako, kad jis nemoka piešti, o iš tikrųjų bijo įvertinimo. Todėl neatsipalaiduoja, perdėtai stengiasi nupiešti gražiai, naudoja vos kelias spalvas, piešia tik viena priemone, atvaizduoja konkrečius objektus, nes kontroliuoja piešimą. Gerų rezultatų galima pasiekti sudarius atitinkamą kūrybos atmosferą, nevertinant kūrinio ir skatinant visiškai atsipalaiduoti.

Dar neteko sutikti žmogaus, kuris atsipalaidavęs kūrybos procese po to pasakytų, kad piešimas jam nepatiko arba sukėlė neigiamų emocijų. Laisvai piešiant, išreiškiant emocijas, kyla noras panaudoti įvairias spalvas, netgi išgauti naujas, jas maišant. Piešimas ramina, tuo metu galima išreikšti save taip, kaip neįmanoma padaryti žodžiais. Saviraiška piešiant naudinga kiekvienam – ir mažam vaikui, ir pagyvenusiam žmogui. Piešiant tam tikromis temomis ir aptariant kūrinius, padedama kiekvienam geriau pažinti save, savo elgesį, suvokti jausmus, geriau suprasti kitus žmones.

Kita vertus, iš šalies gauta informacija gali būti netiksli, nepilna ir ne visiškai mergaitei suprantama. Svarbiausia, kad visi šie šaltiniai nesuteiks paauglei psichologinės ir emocinės paramos, neapsaugos nuo baimių. Todėl apie laukiančius pokyčius geriausia išgirsti iš artimo žmogaus, o kas gali būti arčiau negu mama. Ne mažiau negu žinios mergaitei būtinas artimo žmogaus palaikymas. Mama iš savo patirties paaiškins dukrai apie šiuos intymius dalykėlius, patars ir atsakys į visus klausimus.

Kada laikas pradėti rimtus moteriškus pokalbius?

Atrodytų, dar vakar jūs dukrelei buvote didžiausias autoritetas, mielai drauge leidote laiką, o bene įdomiausias jos užsiėmimas buvo pasipuikuoti mamos suknele ar įsispirti į jos aukštakulnius. Dabar mergaitės pomėgiai visiškai kitokie, o ir elgesys tapo tipišku maištaujančio paauglio pavyzdžiu. Ji pasidarė uždara, užgauli, dirgli, nuotaikos nuolat kinta. Mamai šiuo periodu iškyla nelengvas galvosūkis – kaip neprarasti ryšio su dukra ir išlikti jai geriausia drauge ir patarėja.

Lytinis brendimas – mergaitei sunkus periodas, o prasideda jis dar gerokai prieš pasirodant pirmosioms mėnesinėms – maždaug aštuonerių-dešimties ir trunka keletą metų. Mergaitė ištįsta ir priauga svorio, šiuo periodu kiaušidėse pradeda bręsti folikulai, gali atsirasti balkšvų makšties išskyrų. Mergaitei svarbu žinoti apie jos laukiančius šiuos kūno pokyčius.

Todėl ginekologai siūlo mamai pakalbinti dukrą šiomis temomis iš anksto – dar prieš mėnesinių pradžią. Juo labiau, kad jos prasideda ne visoms to paties amžiaus – vienoms 11-12 metų, kitoms – 13-14. Be to, stambesnėms mergaitėms mėnesinės gali ateiti greičiau, o lieknesnėms – vėliau, turi įtakos ir genai. Taigi paruošti dukrą naujam gyvenimo etapui derėtų iš anksto, pamažu, suteikiant vis daugiau ir išsamesnės informacijos apie moters organizmo ypatumus, krūtų formavimąsi, kitus pokyčius ir artėjančias mėnesines.

Apie viską atvirai

Šiam intymiam pokalbiui raskite tinkamą progą, kai mergaitė gerai nusiteikusi, pradėkite pokalbį ramioje vietoje, kur niekas jums nesutrukdys. Priverstinis pokalbis nebus nuoširdus – jis turi išplaukti iš jūsų artimų santykių ir abiejų noro. Apie viską kalbėkite atvirai, be jokių užuominų ir nutylėjimų, kad dukrai būtų aišku. Pasistenkite išsiaiškinti, ką ji jau žino, o jeigu ką nors įsivaizduoja klaidingai, paaiškinkite tikrąją situaciją. Jeigu bandysite nutylėti kai kuriuos dalykus, išsisukti nuo kai kurių temų, mergaitė kitą kartą drovėsis jūsų paklausti apie tai, kas tam tikru gyvenimo momentu jai labiausiai rūpės. Kalbėdama apie intymius moteriškus dalykus, stenkitės pati nesijausti nejaukiai, tuomet ir dukrai bus paprasčiau. Lytinį brendimą, vyro ir moters santykius, ateityje laukiančią motinystę ji turėtų suvokti kaip natūralius dalykus, apie kuriuos nėra gėda kalbėti su mama. Paskatinkite dukrą užduoti jums klausimus. Juk pati ne per seniausiai buvote paauglė ir greičiausiai prisimenate, ką tuomet labiausiai norėjote sužinoti.

Pirmųjų pokalbių metu neperkraukite dukros informacija – nušvieskite tik esminius dalykus, nevarginkite jos išsamiais aiškinimais. Prie šios temos geriausia grįžti nuolat, kai tik jausite, kad to reikia arba dukra pati pradės pokalbį. Mergaitė turi žinoti, kad prireikus visada gali kreiptis į jus – kas gi geriau paaiškins, patars, pagaliau – paguos, negu mama.

Pasakodama apie mėnesines, dukrai prieinama kalba bandykite paaiškinti, kodėl jos atsiranda, kad tai pirmieji jos žingsniai į suaugusios moters pasaulį. Ji būtinai turi sužinoti apie visus mėnesinių keliamus nemalonumus: pilvo skausmą, pykinimą, galvos svaigimą – vadinamąjį priešmenstruacinį sindromą. Perspėkite mergaitę, kad ją gali užklupti nuovargis, dirglumas, prasta nuotaika – tų dienų palydovai, kurie greitai dingsta. Kalbėkite apie tai kaip apie natūralius reiškinius, susijusius su moters fiziologija, apie tai, ką galime padaryti, kad būtų lengviau. Mergaitei reikėtų paaiškinti ir tai, kad mėnesinės prasideda ne visoms to paties amžiaus, o iš pradžių ciklai gali būti nevienodi – jos gali kartotis rečiau negu kas mėnesį ir trukti neilgai. Ji turi žinoti, kad tai natūralu ir dėl to baimintis nereikia.

Apie higieną ir įklotus

Kalbėdamos apie šias moteriškas problemas, nepamirškite papasakoti apie higieną. Paaiškinkite, kad mėnesinių dienomis geriau praustis po dušu, o ne mirkti vonioje. Intymios vietos prausiamos ne rečiau kaip du kartus per dieną – ryte ir vakare, apsiprausti būtų gerai ir dar sykį dienos viduryje, o geriausia tai daryti specialiu intymios higienos prausikliu. Mėnesinių dienomis vertėtų atsisakyti maudynių jūroje, ežere ar baseine, nes galima pasigauti bakterijų ir susirgti kuria nors ginekologine liga.

Paauglei bus įdomu sužinoti ir apie higieninius įklotus, kurie tinka tam tikru momentu. Paaiškinkite, kad jie turi būti laidūs orui, natūralių medžiagų, nes odai reikia kvėpuoti, o netinkami gali sukelti perštėjimą, oda gali parausti, niežėti. Be to, higieniniai įklotai turi gerai sugerti kraują ir slopinti kvapą, kad mergaitė nesibaimintų visose situacijose. Tik nederėtų rinktis prikvėpintų cheminėmis medžiagomis, kurios gali dirginti odą. Parodykite mergaitei savo naudojamus įklotus, paaiškinkite, kodėl tokius pasirinkote ir pasitarkite, kokie įklotai jai būtų patogesni ir malonesni. Mergaitė turėtų žinoti, kad higieninius įklotus reikia keisti kas kelias valandas. Kai jau mėnesinės prasidės, galėsite drauge išsirinkti dukrai tinkamiausius.

Specialiai paauglėms skirtus įklotus sukūrusi, Mama ir Gentle Day® prekės ženklo įkūrėja Vilmantė Markevičienė sako, kad šiai naujovei ją paskatino paauglė dukra. „Jos pagalbos ir patarimų dėka gimė paketų dizainas, kuris pateisintų tiek mergaičių, tiek ir jų mamų lūkesčius, – pasakoja Vilmantė. – Šios linijos paketai yra siauresni ir mažesni, labai ploni ir švelnūs, pritaikyti lengvesnėms menstruacijoms, gražiose spalvingose pakuotėse. Kurdama šią liniją norėjau paskatinti mamas artimiau bendrauti su dukromis apie brendimą, menstruacijas ir intymią higieną, taip pat padrąsinti mergaites nebijoti pačioms užduoti rūpimus klausimus mamoms. Tikiuosi, kad ši linija bus puiki dingstis pradėti tokį pokalbį.“

Kiekviena mama jaučia dukros nuotaikos svyravimus, kitas paauglystės pokyčių išraiškas, pagaliau – kada mergaitei ypatingai reikia artimiausio žmogaus palaikymo. Kiekviena mama gerai pažįsta savo dukrą ir tikrai ras progą pradėti pokalbį apie artėjančią moteriškumo pradžią, ji geriausiai žino, kuri situacija nuteiks palankiausiai.

Undinė Gilė

Kaip atskirti depresijos požymius?

Jie gali būti skirtingi kiekvienam vaikui – pagal jo lytį, amžių, charakterį ir t.t. Kartais, deja, jie nepastebimi, nes priskiriami augimo „krizėms“.

Požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

• Pyktis ar dirglumas.
• Pastovus liūdesys ar beviltiškumo jausmas.
• Riboti socialiniai kontaktai.
• Pernelyg jautri reakcija į atstūmimą.
• Apetito pokyčiai – padidėjimas ar sumažėjimas.
• Miego pokyčiai – mieguistumas arba nemiga.
• Dėmesio koncentracijos sunkumai.
• Silpnumas ir energijos stoka.
• Nusiskundimai galvos ar pilvo skausmais, jeigu nepadeda įprastinis gydymas.
• Nebenori ir negeba užsiimti jokia veikla už mokyklos ribų, apleidžia savo hobius ir santykius su draugais.
• Bevertiškumo ar kaltės jausmas.
• Sunku kryptingai mąstyti, priimti sprendimus.

Ne kiekvienas vaikas patiria visus šiuos simptomus. Be to, simptomai gali pasireikšti įvairiu laiku ir priklausyti nuo aplinkybių. Kai kurie vaikai, pavyzdžiui, pakankamai ilgą laiką sugeba neblogai prisitaikyti prie tam tikros aplinkos (mokykloje), deja, daugumos jų socialiniai kontaktai mažėja ir įvairios veiklos vis labiau vargina. Laipsniškai atsiranda mokymosi problemos, prastėja rezultatai, o kartais vaikas nustoja rūpintis net savo išvaizda. Kai kurie vaikai, ypač vyresni negu 12 metų, gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas. Nors vaikai iki 12 metų bando žudytis gana retai, tačiau tai padaryti gali net ir mažas vaikas. Nusiminęs ar įpykęs savižudybei jis gali ryžtis gana impulsyviai. Mergaitės dažnai tik bando tai daryti, o berniukų savižudybės dažniau baigiasi mirtimi, nors įvykiai gali vystytis skirtingai.

Kas vaikams gali sukelti depresiją?

Kaip ir suaugusiesiems, depresiją vaikui sukelia įvairių faktorių derinys: gyvenimo įvykiai, šeimos istorija, aplinka, genetinis pažeidžiamumas, vartojamos psichoaktyvios medžiagos.

Vaikas, kurio šeimoje yra sergančiųjų depresija, turi didesnę riziką susirgti šia liga. Sergančių depresija tėvų vaikai pirmąjį depresijos epizodą patiria anksčiau negu ja nesergančių tėvų. Konfliktiškose šeimose augantis ar piktnaudžiaujantis alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis vaikas taip pat pasižymi didesniu imlumu depresijai.

Kaip nustatyti depresiją vaikui?

Visų pirma, depresinė būsena paprastai trunka bent jau dvi savaites. Ligą gali nustatyti tik specialistas – gydytojas psichiatras. Dažniausiai reikalingas psichologinis tyrimas, be to, kalbama ne tik su vaiku, bet ir su tėvais ar kitais vaikui artimais žmonėmis, galinčiais suteikti informacijos apie vaiko būsenos pokyčius.

Kaip gydoma vaikų depresija?

Ji gydoma panašiai kaip ir suaugusiųjų depresija. Dažniausiai tai yra psichoterapijos ir medikamentų derinys. Kaip rodo tyrimai, taip pasiekiama geriausių rezultatų.

Nekreipti dėmesio į depresiją yra pavojinga. Juolab kad depresija dažnai atveda į savižudybę. Žemiau pateikiami ženklai, kurie rodo galimą savižudybės riziką:

• Stiprūs depresijos požymiai (miego, apetito, veiklos pokyčiai).
• Socialinė izoliacija, įskaitant ir atsiskyrimą nuo šeimos narių.
• Kalbos apie savižudybę, išsakomos mintys apie beviltiškumą ar bejėgiškumą.
• Daugėja rizikingo elgesio apraiškų.
• Dažni nelaimingi atsitikimai.
• Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.
• Dėmesio sutelkimas į negatyvias ar liguistas temas.
• Kalbos apie mirtį.
• Perdėtas verksmingumas arba, atvirkščiai, sumažėjusi emocinė išraiška.
• Savo daiktų, mažmožių dalinimas kitiems.

Pagal užsienio spaudą parengė medicinos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė Jurga Šimaitė

Emocinė prievarta yra visų prievartos rūšių pagrindas

„Iš tiesų, Lietuvoje vaikai iki šiol patiria įvairias patyčias ne tik mokyklose, tačiau dažnai yra barami ir šeimose. Emocinė prievarta yra visų prievartos rūšių pagrindas, todėl neturime toleruoti tokių veiksmų. Organizuojama akcija yra svarbus prevencinis žingsnis, kuris dar kartą visiems primins, kad vaikų auginimas ir ugdymas turi būti paremtas pagarba vaiko orumui, taip gerinant tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichologinę savijautą ir psichinę sveikatą”, – teigė ministrė R. Šalaševičiūtė.

Pagyrimo žodžiai skatina

SAM akciją „Nustokime barti, pradėkime girti” vykdys balandžio 23 dieną. Jos metu bus pastatytos specialios dėžės, paženklintos akcijos atributika. Savanoriai kvies žmones užrašyti į kortelę žodžius, kurių jie nebevartos auklėdami savo vaikus ir mesti į dėžes. Atsikratę netinkamų žodžių, suaugusieji gaus kortelę su vaiką pagiriančiais ir skatinančiais žodžiais.

Akciją organizuoja ir remia VšĮ Paramos vaikams centras bei bendradarbiaujančių organizacijų tinklas Eurochild.

Kalėdos

„Jei būsi blogas, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų“, – šią frazę turbūt girdėjo kone kiekvienas vaikas. Ir štai vaikas nevalgė košės, nėjo laiku miegoti, mušė sesutę, pasakė blogą žodį mamai. Buvo „blogas“. Bet Kalėdų Senelis vis tiek aplankė, atnešė dovanų. Tikras Kalėdų stebuklas!

Nuvilia ne Kalėdų Senelis

Tėvai ne visada leidžia savo vaikams žinoti, kad šie yra geri. Vaikų auklėjimo taisyklių tiek daug, kad vaikams jau sunku atskirti, ar jie yra geri ir mylimi? Pasak psichologės, psichoterapeutės, Vaikų paramos centro vadovės Aušros Kurienės, šiandien mes tiek daug keliame sąlygų vaikams, reguliuojame jų elgesį, o tam pajungiame net Kalėdų Senelį! Visa laimė, jei mums užtenka sveiko proto apvainikuoti tuos prabėgusius metus dovana ir tokiu būdu pasakyti vaikui, kad jis buvo ir yra geras.

„Girdėjau istorijų, kai tėvai panaudoja Kalėdų Senelį bausmei –vaikas negauna dovanos, – prisimena A.Kurienė. – Mano manymu, tai žiauru ir neteisinga. Juk tėvai be galo skriaudžia savo vaiką! Jis vienas iš tūkstančio, milijono vaikų (ar vienintelis iš visos darželio grupės), kurį Kalėdų Senelis įvardijo kaip blogą. Tai vaikui – be galo didelė trauma.

Dabar daug kalbama apie tai, kaip stipriai vaikai nusivilia, kai sužino, kad Kalėdų Senelio, kuriuo jie taip tikėjo, iš tiesų nėra. Kad tėvai visą laiką jam melavo. Nesu sutikusi nei vieno vaiko, kurį ši paaiškėjusi tiesa traumavo. Tačiau įsivaizduokite, kaip jaučiasi dvimetis (kurį tėvai įtikino, kad Kalėdų Senelio nėra), kuriam vieninteliam darželyje Kalėdų Senelis neatnešė dovanų. Tad vaikus traumuoja ne Kalėdų Senelis, o patys tėvai. Laikas, kada baigiasi stebuklai, ateina natūraliai“.

Kaip atsispirti socialiniam spaudimui?

Ar tikroji švenčių esmė išties yra kalnas dovanų? Kaip paaiškinti vaikui, kad po ta blizgučių gausybe iš tiesų slypi kur kas svarbesni dalykai – meilė, dėmesys vienas kitam, rūpestis, dėkingumas, šiluma?

„Esant vartotojiškai dvasiai, apipynusiai ir didžiąsias metų šventes, dalis visuomenės tikrai susipainiojo vertybėse, – pripažįsta A.Kurienė. – Kita vertus, jei gauni minimalią algą ir negali susitaupyti namui ar kelionei, bent prieš Kalėdas gali pripirkti sau ir šeimai visokių blizgučių, smulkmenų – bent trumpam pasijausti lygiaverčiu žmogumi. Tai žmogiškai suprantama.

Net ir toms šeimoms, kurioms Kalėdos – religinė, šeimos šventė, labai sunku atsilaikyti prieš susidariusį socialinį, reklamų spaudimą. Kita vertus, kokiam spaudimui atsispirti lengva? Juk esame siaubingai spaudžiami mokyti vaikus atpažinti raides vos ne nuo dvejų metų, vesti juos į tūkstančius būrelių, vienaip ar kitaip juos auklėti, taip pat pirkti atitinkamas dovanas. Tėvų, dėdžių ir tetų, krikštatėvių lepinami vaikai tikrai nesiskundžia žaislų stoka, ir jiems sunku sugalvoti, ko jie dar norėtų iš Kalėdų Senelio“.

Psichologė pataria įsigilinti į tai, kas vaiką tikrai džiugina. Galbūt jam jau užtenka daiktų, žaislų, ir vietoj dar vieno geriau padovanoti valandą slidinėjimo su tėčiu? Galbūt Kalėdų Senelis galėtų padovanoti knygą, kurią jis visą savaitę kas vakarą skaitys kartu su mama? Arba dėlionę (jei vaikas jas labiausiai mėgsta), net jei jums tai atrodys per menka, smulki kasdieniška dovana.

„Dovana yra džiaugsmas, ji pasako kitam žmogui, koks jis tau svarbus, kad apie jį galvoji. Tad tėvai turėtų susivokti, kas vaikui yra svarbu ir vertinga, o ne vaikytis madų ar žiūrėti, ką savo vaikams nupirko draugai ir pažįstami. Todėl man nesupranta, kodėl visi darželinukai gauna vienodas dovanas. Kad nė vienas neverktų, nepavydėtų, neįsižeistų? Ar mes tokiu būdu bandome sukurti visuomenę, kurioje nebus pavydo ir nelygybės? – stebisi A.Kurienė. – Pasaulyje jau buvo tokių bandymų ir jie baigėsi liūdnai. Tad kodėl tai turėtų pavykti darželiuose? Jei nutarta, kad vaikams darželiuose dovanos reikia, darželio administracija turi prisiimti atsakomybę nustatyti vienodą sumą, ir apdovanoti kiekvieną vaiką būtent tuo, kas jam patinka“.

Tikroji dovana – pagal vaiko norus

Dovanos tikrai neturi tapti esminiu šventės akcentu. Liūdna matyti, kaip vaikai terorizuoja tėvus parduotuvėse dėl dovanų. Ir, beje, tokį vaikų elgesį tėvai patys leidžia!

Geriausios dovanos – ne didžiausios ar brangiausios, o tos, kuriomis vaikas tikrai džiaugtųsi, kurių prasmė daugiau emocinė, o ne materialinė. Tebūnie tai kūrybinės dovanos, žinutės, paslaugos – dėmesys, kuriuo parodysime vaikui, kaip smarkiai jis mums rūpi. Jeigu nuo pat mažų dienų pradėsime prasmingų dovanų tradiciją, vaiko požiūris į dovanas bei pačią šventę toks ir bus.

„Traktoriaus ar lėlės tai jau tikrai nepirksiu, žaislais ir taip užversti visi namų kampai. Geriau padovanosiu ką nors praktiško“, – ko gero, tai ne vieno iš tėvų mintys. Tačiau ką daryti, jei vaikas užsispyręs prašo dar vieno žaislo, kurį, jūsų nuomone, jis po dienos ar dviejų, numes į kampą?

Pasak edukologijos mokslų daktarės, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos Austėjos Landsbergienės, dovanos esmė – tai, kas vaiką džiugina, kad jis pakeltų džiaugsmo kupinas akis, pribėgtų apsikabinti. Jei to nėra, kam tuomet reikalingos dovanos?

„Man labiausiai nepatinka praktiškos dovanos. Todėl, kad pirštines ar kelnes turbūt vis viena nupirksite. Ir jei tai tiesiog tėvų noras „prasisukti“, tai apgailėtina ir tokia pozicija, ir tokia dovana. Vaikai nėra racionalūs – tuo ir gražus jų pasaulis! Jeigu klausiate, ko vaikas norėtų, atsižvelkite į tai“, – pataria A.Landsbergienė.

Didelė vaiko svajonė ir tėvų galimybės

Kompiuteriai ir kitos naujosios technologijos yra neatskiriama gyvenimo dalis. Todėl nenuostabu, kad dažnas vaikas svajoja gauti dovanų asmeninį išmanųjį telefoną ar planšetę. Juo labiau, kad vaikai mato nuolat šiais įrenginiais besinaudojančius tėvus, taip pat juos turi kaimynai, klasės ar kiemo draugai – neturintis šio daikto vaikas jaučiasi išskirtas ir išstumtas iš bendruomenės.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad tėvai neturėtų bijoti tokios dovanos vaikui įteikti. Tik prieš perkant reiktų žinoti keletą dalykų.

„Išvengti modernių technologijų mes tikrai negalime, bet turime kiekvieną akimirką suvokti, jog technologijos formuoja mūsų vaikų vertybes.

Jeigu nusprendėte pirkti vaikui planšetę, prisiimkite ir to pasekmes – vėliau nedrauskite ja naudotis! – perspėja L.Slušnys. – Dovana, jeigu ja ribojama ar draudžiama naudotis – ne dovana. Dovanojant vaikui kompiuterį ar planšetę reiktų su vaiku iš anksto aptarti, kokiais tikslais ji bus naudojama, pakalbėti apie jos teikiamas galimybes ir interneto pavojus. Bendraukite su vaiku, kad jis galėtų suprasti šeimos vertybes ir jūsų lūkesčius. Tad jei tik tėvų finansinės galimybės leidžia tokią dovaną vaikui nupirkti – pirmyn!“

„Jeigu planšetė – didžiausia vaiko svajonė, kiekvienos šeimos reikalas, bandyti ją išpildyti ar ne. Mano nuomone, yra visai normalu norėti planšetės, kompiuterio ar telefono. Nenormalu, jei tėvai turėtų dėl to imti paskolą, ir šeima nukentėtų dėl vaiko noro, bet čia jau kalbame apie suaugusiųjų poelgius“, – pritaria A.Landsbergienė.

Tėvams, kurie negali vaikams įpirkti brangios planšetės, pasaulinio mobiliųjų įrenginių, elektronikos prietaisų ir aksesuarų gamintojas Prestigio siūlo išeitį – kokybišką, funkcionalią MultiPad planšetę, kuri kainuoja vos nuo 200 –300 litų. Ieškodami išskirtinės dovanos, nepamirškite, kad vaikams ypač patinka spalvingi, ryškūs, žaismingi daiktai. Tokios yra MultiPad Color planšetės: vaiskios mėlynos, mėtos, violetinės, raudonos, baltos ar juodos spalvos.

Planšetinis kompiuteris – gali būti dovana ir trimečiui

L.Slušnys nuomone, vaikas iki 14 metų naujausiomis technologijomis turėtų naudotis kuo mažiau, o A.Landsbergienės nuomone su technologijomis vaiką galima supažindinti jau nuo trejų metų. Planšetės aktyviai naudojamos mokymui ir jos vadovaujamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

„Mano nuomone, technologijos – XXI amžiaus gyvenimo dalis, kurią atimti iš vaikų ne protinga. Esmė: KADA naudojame, KIEK naudojame ir KĄ darome, – sako A.Landsbergienė. – Laikas turi būti ribotas, tai turi praturtinti, o ne bukinti vaiką. Bet juk taip yra su viskuo! Ar vaikas valgo ledus pusryčiams, pietums ir vakarienei? Ne! Bet ar smagu kartkartėm pasmaližiauti ledais? Taip! Jei norime, kad vaikas šakute neišsidurtų akies, neatimame jos, o išmokome ja naudotis“.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui geriausia prie kompiuterio praleisti 15-20 min. per dieną, vyresniems – apie pusę valandos. Negalite dvimečio atitraukti nuo planšetės? Pasiūlykite jam tokią veiklą, kuriai jis negalėtų atsispirti. Dažniausiai ta veikla yra įdomus laisvalaikis su tėvais. Naudokite planšetę ne vaikui nuraminti ar kaip laisvalaikio praleidimo priemonę, bet kaip mokymosi ir tobulėjimo įrankį.

„Įvairios interaktyvios programėlės padeda lavinti akių ir rankų koordinaciją, motoriką, ugdo mąstymą, pojūčius, praturtina pasaulio pažinimą. Vaikas greičiau išmoksta skaityti ir skaičiuoti. Žaisdami su planšete vaikai kartoja garsus, patys išmoksta dainuoti anglišką abėcėlę, mokosi užsienio kalbos be akcento. Naudojantys technologines naujoves vaikai labiau susidomi įvairia informacija, lengviau supranta ir įsimena. Tai puiki priemonė keičiant požiūrį į vaikų edukaciją“, – įsitikinusi A.Landsbergienė.

Reikalaudami iš vaiko nuolat nesėdėti prie kompiuterio, patys turime būti gyvenimo be ekrano pavyzdžiu. Nepalikime patys 5 valandas įjungto televizoriaus, nesodinkime vaiko prie kompiuterio, kad tuo metu turėtume laiko sau. Naršykime, skaitykime, diskutuokime kartu su juo! Skaitydami knygą, žaisdami stalo žaidimus domėkimės įvairiais dalykais, o technologijos puikiai papildys mūsų žinias.

Kas jums sukelia stresą

Streso lygį sunku įvertinti, nes jis gali būti užslėptas arba jo paprasčiausiai nepaisoma. Vienas įtemptas renginys nėra toks pavojingas kaip kasdienės stresinės situacijos, galinčios išmušti žmogų iš pusiausvyros ir turėti įtakos nuolat augančiam antsvoriui.

Akivaizdu, žodis „stresas“ nuvalkiotas ir vartojamas reikia nereikia. Tačiau, mano nuomone, gyvenime patiriame daug streso dėl nuolat didėjančių visuomenės protinių, fizinių ir emocinių poreikių. Nepaneigsi, kad pastaruoju metu plečiasi bedarbių gretos, daugėja skyrybų, vienišų žmonių.

Holmes’o streso skalė apibrėžia streso šaltinį. Ja remdamiesi galime įvertinti streso lygį konkrečioje situacijoje.

Streso lygis priklauso nuo kultūros ir asmeninės vertybių skalės. Artimo žmogaus netekimas neabejotinai bus pačiame sąrašo viršuje. Daugiausia streso sukelia gyvenimo sąlygų neužtikrintumas ir negalėjimas išspręsti kai kurių gyvenimiškų situacijų. Liga, neįgalumas – labai didelis įtampos šaltinis. Vėliau pamatysime, kaip pernelyg stiprus stresas gali įvaryti liguistą nerimą.

Darbo aplinkoje patiriate nemenką stresą, kai esate priversti žaibiškai priimti sprendimus, pateikti informaciją, konkuruoti su kolegomis, o kartais net atlaikyti psichologinį priekabiavimą. Emociškai daugiausia streso sukelia įvairūs ginčai, arši kritika, konfliktai šeimose, sutuoktinių vaidai.

Beje, tikrai nustebsite, kad tokie teigiami dalykai kaip daugybė komplimentų, vedybos, vaiko gimimas taip pat yra streso šaltinis.

Holmes’o ir Rahe’s streso skalė

Kodėl patirdami stresą užkandžiaujame

Pirmiausia paklausiu, ar jums yra tekę tai patirti? Ar pastebėjote, kad padidėjus darbo krūviui kramsnojate kas papuola po ranka, paskubomis, bet kuriuo dienos metu, net nejausdami alkio?

Kaip jau minėjau šio skyriaus pradžioje, stresas gali jus trumpam apsaugoti nemalonioje situacijoje. Tačiau per didelė įtampa gali ilgam pakenkti jūsų sveikatai. Dėl streso maistas tampa paguoda. Kai kuriuos maistas ir alkoholis veikia kaip raminamieji! Ar atkreipėte dėmesį, kad apėmus įsiūčiui ar nusivylimui maistas padeda nusiraminti? Jei esate vienas arba nuobodžiaujate, gabalėlis šokolado tikrai pradžiugins. Įsivaizduojate, kaip palengvėtų po konflikto surijus pyragą? O jei taip kokį gardėsį po alinančios darbo dienos! Ar bent numanote, kaip nuramintų gaivus gurkšnis viskio po svarbių darbų? Visi aperityvai, sausainiai ir bulvių traškučiai yra tikras malonumas po sunkios darbo dienos, palepinantis ne tik pilvą, bet ir paguodžiantis vienatvės valandomis…

Maistas padeda atsikratyti nerimo

Jau supratote, kad maistas ir alkoholis puikiai mažina nerimą ir be jų apsieiti sunku. Supažindinsiu jus su keletu metodų, kuriuos yra išbandę mūsų pacientai (trečia dalis, 24–28 skyriai).

Kol neperprasite „streso ir maisto paguodos“ mechanizmo, svorio metimas bus laikinas ir tikrai turės grįžtamąjį pobūdį. Numesti kilogramai „ataugs“ kaip ir daugeliui žmonių, kurie nesistengia atpažinti stresorių, neieško būdų, kaip juos mažinti, ir nemėgina suvokti viso to esmės.

Stresas kiekvieną veikia vis kitaip

Dauguma antsvorio kamuojamų žmonių yra itin jautrūs, jie sunkiai ištveria patiriamą stresą. Šioje knygoje atpažinsite jums būdingus stresorius, išmoksite kiek įmanoma jų vengti ar bent jau pakeisti požiūrį į juos.

Streso gydymo metodika, kurią plačiai taikome, tikrai labai prisidėjo prie puikių rezultatų. Daugiau nei 65 proc. pacientų nekintamą svorį išmoksta išlaikyti po penkerių metų. Šis rodiklis gerėja dėl psichologijos, ir aš esu įsitikinęs, kad šioje knygoje rasite svorio didėjimo ir užkandžiavimo problemų sprendimą.

Kaip elgiatės stresinėje situacijoje

Pirmiausia patirsite šoką, tapsite itin budrūs. Tokia pirminė reakcija vadinama aliarmo faze (žr. 2 pav.). Streso hormonai (adrenalinas, katecholaminai) suaktyvina visą organizmą, parengia jus instinktyviai išlikti. Tokia būsena gali išgelbėti gyvybę (gyvūnai instinktyviai jaučia, kur yra grobuonis, ir sugeba nuo jo pasprukti). Jūsų raumenys įsitempia, širdis pradeda smarkiau plakti, išmuša prakaitas, pajautrėja visos juslės. Esate aliarmo būsenos, budrūs ir akyli. Suvokiate, kad ši būsena gali būti naudinga, todėl dauguma žmonių stengiasi sąmoningai patirti stresą, kad galėtų daugiau nuveikti, atremti iššūkius ir nuversti kalnus.

Vis dėlto šoko ir aliarmo fazė gali sukelti nerimą, susirūpinimą, o nerimas – persivalgymo priepuolius, vos tik pajusite, kad valgymas jus ramina.

Ši pirminė fazė gali trukti nuo kelių sekundžių iki keleto valandų, o tada pereisite į kitą fazę – priešinimąsi.

Priešinimosi fazė

Atėjus šiai fazei prisitaikymas užtrunka ilgiau, jūsų kūnas įsitempęs, kad pajėgtų atlaikyti patiriamą šoką. Pakaušio ir nugaros raumenys būna dažnai įsitempę – keletą dienų, o ištvermingesniems net keletą savaičių. Be adrenalino, jūsų kūnas dar išskiria ir kitų streso hormonų – kortikosteroidų ir kortizono. Organizmas šiuos hormonus gamina, kad galėtumėte ilgai suvaldyti stresą.

Kortikosteroidai veikia kaip stiprus priešuždegiminis vaistas, apsaugantis jus nuo skausmo ir daugybės ligų. Jums nebaisi jokia sloga, sinusitas, artritas ar pan. Būsite ne tik budrūs ir kupini jėgų dėl adrenalino, bet ir patikimai kortikosteroidų apsaugoti nuo įvairiausių uždegimų. Esant priešinimosi fazei nemažai žmonių daug valgo, kad atlaikytų stresą. Jis trukdo jums miegoti, todėl nuovargį kompensuojate maistu. Per daug kalorijų kartu su streso hormonais tikrai užaugins ne vieną papildomą kilogramą.

Dėmesio! Visi geri dalykai kada nors baigiasi, todėl nederėtų jais piktnaudžiauti. Tiesą sakant, priešinimosi būsena pereis į nuovargį ir taip pasieksite trečiąją fazę – išsekimą.

Išsekimo fazė

Mūsų atsparumas stresui skiriasi ir kiekvienas jį išgyvename savaip. Jūs kitaip reaguojate į naujienas, kivirčus, darbo krūvį, todėl išsekimas gali pasireikšti net ir po kelių dienų. Kad ir kokį stiprų stresą patyrėte, išsekimą pajusite tik po kelių savaičių, o gal net po ne vieno mėnesio. Esu įsitikinęs, kad apkūnūs žmonės yra jautresni nei antsvorio neturintys, todėl išsekimą pajunta greičiau ir stresą mažina valgydami ar nuolat užkandžiaudami. Kitame skyriuje atidžiau panagrinėsime jūsų jautrumą stresui.

Esant aliarmo fazei alkio nejuntate, o štai atėjus priešinimosi ir ypač išsekimo fazėms papuotaujate gana dažnai. Kai esate išsekę, valgymas itin svarbus, mat „padeda atsilaikyti“. Kartą toks apvalių formų vairuotojas man pasakojo turėdavęs be paliovos užkandžiauti, kad išliktų budrus prie vairo ir kiek įmanoma vytų šalin mieguistumą. Ne kartą mačiau tai darant savo kolegas medikus ir medicinos seseles per naktinę pamainą. Tiesą pasakius, naktinėse pamainose tikrai pavargstama, o nuovargis sukelia didžiulį stresą.

Skaudūs streso padariniai

Atėjus išsekimo fazei organizmas nebepagamina pakankamai kortikosteroidų, dėl to pajuntate skausmą. Dažniausiai pradeda skaudėti galvą, atsiranda migrena. Strėnų gėla gali pereiti į šlaunis, o taip išsekus visa tai gali baigtis išvarža. Sudirgęs žarnynas sukelia storosios žarnos spazmus (dirgliosios žarnos sindromas), skrandžio susitraukimus. Dėl nuolatinių pilvo skausmų žmogus tampa bejėgis.

Skaudūs streso padariniai

• Įtampa pakaušyje

• Dirglumas• Skrandžio susitraukimai

• Dirgliosios žarnos sindromas

• Skrandžio opa• Epikondilitas

• Bursitas

• Artritas

Nuolat patiriant stresą gali išsivystyti skrandžio opa, dvylikapirštės žarnos uždegimas, be to, gali atsirasti divertikulų, dėl kurių viduriai užkietėja arba žmogus pradeda viduriuoti. Didžiuosius kelio, peties, klubo sąnarius apėmęs epikondilitas, bursitas ar artritas taip pat labai būdingas išsekimo skausmams.

Visi šie skausmai yra pavojaus signalas, įspėjantis apie organizmo išsekimą. Ne netinkamas judesys yra kaltas dėl strėnų skausmo, kamuojančio jus tris savaites, tikroji priežastis – išvargusi nugara dėl nepakenčiamo gyvenimo ritmo ir didžiulės darbų apimties.

Medicininiai streso padariniai

Diabetui ar vėžiui išsivystyti vien blogos naujienos ar patirto šoko neužtenka. Tai tėra paskutinis lašas, perpildęs taurę po keleto metų nesirūpinimo savimi: per mažai miego, stiprus stresas, persivalgymas, alkoholio vartojimas, fizinės veiklos trūkumas ir t. t. Užtenka 15–20 metų gyvenimo su antsvoriu ir turėsite diabetą.

Pateiksiu keletą skaičių, kurie jus įspės ir motyvuos. Daugiau nei 50 proc. nutukusių žmonių diabetu suserga po dvidešimties antsvorio metų. Turint galvoje, kad apkūnių žmonių vis daugėja, diabetikų skaičius per pastaruosius dvidešimt metų patrigubėjo ir dar patrigubės iki 2025-ųjų. Šiandien pamatysite ne vieną dvidešimtmetį jaunuolį, varginamą antsvorio ir diabeto. Dėl streso atsiradęs išsekimas dažnai sukelia arterinę hipertenziją, širdies infarktą, kraujavimą į smegenis, paralyžių. Norėčiau įspėti, kad kai kuriems žmonėms stresas reiškia išsekimą, sukeliantį depresiją ir miego sutrikimų.

Medicininiai streso padariniai

• Hipertenzija

• Infarktas• Kraujavimas į smegenis

• Miego sutrikimai

• Nerimas• Depresija

• Augliai

• Vėžys

Kinų medicina teigia, kad atėjus išsekimo fazei streso išderintas organizmas gali stipriai susirgti, išsivystyti koks nors auglys arba vėžys.

Tikrai nenoriu toliau vardyti visų ilgalaikio streso sukeliamų ligų, nes sąrašas labai ilgas, o mano tikslas nėra įvaryti jums streso anksčiau laiko!

Turite žalingų įpročių!

Jau pirma kalbėjome, kad siekdami atlaikyti stresą žmonės labai daug prisivalgo ir dieną naktį užkandžiauja.

Kai kurie, norėdami išlikti žvalūs ir kupini energijos, kavos geria keliskart per dieną. Kiti griebiasi net amfetamino, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie svaiginasi kokainu siekdami išlikti ypač darbingi ir veiklūs. Visos šios priemonės mažina stresą ir atitolina išsekimo fazę. Deja, viskas baigiasi tuo, kad žmogus tampa priklausomas ir nebegali be jų apsieiti nė vienos dienos, ryja migdomųjų, kad užmigtų, paskui išgeria kelis litrus kavos norėdamas kaip nors atsibusti ir atsikratyti persekiojančio nuovargio.

Yra ir tokių, kurie tik alkoholiu sumažina stresą ir atsikrato nerimo. Bėda ta, kad nuolat vartojamas alkoholis sukelia depresiją, verčiančią įsipilti dar, ir taip be paliovos sukasi užburtas ratas. Jei turite „toksiškų“ įpročių, valgote norėdami sumažinti stresą ir sukaupti jėgų, būkite atsargūs, nes esate vos per vieną laiptelį nuo išsekimo, nervinės depresijos, „perdegimo“ ir nutukimo.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad esant aliarmo fazei stresas gali trumpam nuvyti alkio pojūtį. Tačiau visa kita veiks priešingai, nes atėjus priešinimosi ir išsekimo fazėms jūs užkandžiausite norėdami sukaupti jėgų, o tai bus puikus atspirties taškas svoriui augti.

Išvada: stresas naudingas esant aliarmo ir priešinimosi fazėms, tam kartui mus apsaugo, tačiau lengvai gali susargdinti atėjus išsekimo fazei.

Knygos ištrauka

Alain Golay. Lieknėti be streso

Išanalizuokite problemą

Kartą susidūrus su nerimu reikia rasti jo priežastį, išanalizuoti situaciją ir stengtis prie tos pačios problemos nebegrįžti. Turite nuspręsti kaip kovosite su problema. Dažnai nerimą sukelia būtent svyravimas ir neryžtingumas. Kai rasite sprendimą jo ir laikykitės, nors jis gali būti ir ne pats teisingiausias. Tačiau bet koks veiksmas yra geriau nei jokio.

Atskirkite, kur yra mintys ir kur yra nerimas

Dažnai tikrą nerimą supainiojame su savo mintimis. Pavyzdžiui, motinoms dažnai kyla nerimas jų vaikams išvykus į kelionę ar turistinį žygį. Jos įsivaizduoja, kad vaikui būtinai atsitiks, kas nors blogo. Bet iš tikro tai tik mintys, kurios ir iššaukia nerimą. Tai savotiškas įsikalbėjimas. Išmokite atskirti, kur jūs patys sugalvojote problemą, o kur ji yra iš tiesų.
Tam labai padeda keletas šalto vandens gurkšnių, atsikvėpimas ir pabandymas į situaciją pažvelgti iš šalies.

Išmokite gyventi šia diena

Mums, tikriausiai, yra įgimta nuolatos nerimauti dėl rytojaus ir ateities. Tačiau tai eikvoja daug energijos. Be abejo, rūpintis savo ateitimi yra tiesiog būtina, tačiau geresnę ateitį ir produktyvesnį savo galimybių išnaudojimą užsitikrinsite susikoncentruodami į dabartį. Deilas Karnegis rekomenduoja užduoti sau keletą klausimų, kurie padės užverti duris praeičiai ir ateičiai bei susikoncentruoti ties dabartimi:
– Ar tikrai verta griauti savo šiandienį gyvenimą nerimaujant dėl artimos ir tolimos ateities, jaudinantis, kad ji gali būti ‚ne tokia rožėmis klota, kaip man norėtųsi”?
– Ar kartais jaučiu kartėlį dėl to, kad kažką praeityje padariau ne taip?
– Ar pabundu ryte kupinas ryžto „kuo labiau pasinaudoti šiandienos duotomis galimybėmis”, kuo daugiau išpešti iš ateinančių dvidešimt keturių valandų?
– Ar vadovaudamasis principu „gyvenk šia diena” galiu iš gyvenimo pasiimti kur kas daugiau?
– Kada turėčiau pradėti gyventi pagal naująjį principą?… Rytoj?… Šiandien?

Nebijokite permainų

Reikia susitaikyti su faktu, kad progresas be permainų yra neišvengiamas. Daug žmonių permainų bijo, nes taip jie yra išstumiami iš komforto zonos, baiminasi, kad permainos padarys jiems neigiamą įtaką. Čia reikėtų savęs paklausti ne ką blogo padarys permainos, tačiau kaip jos gali pasitarnauti tolimesniam gyvenimui? Žinoma, permainos yra susijusios su pavojais, kad pokyčiai gali nepasiteisinti. Tačiau savimi pasitikintys žmonės sugeba atsispirti nerimui ir lankščiai pažvelgia į iškilusius sunkumus. Atminkite, kad tik pokyčių nebijantis ir juos nugalėjęs žmogus gali eiti pirmyn.

Veikite dabar, neatidėliokite veiksmų rytdienai

Labai dažnas reiškinys darbe ir moksluose yra atidėliojimas. Šis reiškinys dažniausiai pasitaiko, kai kalbame apie nemielus darbus ar veiksmus. Kad išvengtumėte tokios situacijos, pirmiausia pasidarykite tuos darbus, kurie jums yra nemieli ir nepatinka. Taip greičiau įveiksite nenorą dirbti, o pabaigai palikti mėgstami darbai suteiks malonumo ir pasitenkinimo.

Liaukitės nerimauti dėl pinigų

Deilas Karnegis pataria, ką reikėtų daryti, kad visada jaustumėtės ramiai dėl savo finansinės situacijos.
Pirmiausia analizuokite, kur leidžiate pinigus. Sudarykite nuolatinių išlaidų sąrašą į jį įtraukdami nuolatines išlaidas – būsto ir komunalines, paskolas, maisto ir rūbų. Pasižymėkite, kaip mokate už konkretų daiktą ar paslaugą – grynais ar pavedimu. Po dviejų mėnesių stebėjimo turėtumėte matyti, kur iškeliauja jūsų pinigai. Sudarinėkite savo biudžetą. Taip matysite, kur išleidžiate pinigus, kur nebūtinai reikėtų juos leisti. Pavyzdžiui, gal šį mėnesį nereikia pirkti naujos suknelės ar poros batų.

Taip sužinosite tas sritis, kuriose galima sumažinti išlaidas, nepatiriant didelio nepatogumo (rečiau valgyti kavinėse ar įsigyti ne tokio garsaus prekės ženklo rūbą). Visada palaikykite aukštą savo kreditingumą. Gyvenime pasitaiko situacijų, kai pinigų prireikia labai greitai. Jei iki tol būsite visas sąskaitas ir paskolas apmokėję laiku ir tvarkingai, didelė tikimybė, kad bankas, prireikus, jums skirs paskolą. Todėl geriausia visada įvertinti, ar visus kreditus galėsite apmokėti laiku, kad nesumenkintumėte savo kreditingumo. Galiausiai visada atsidėkite pinigų. Apsiskaičiuokite savo biudžetą, pažiūrėkite, kiek galite sau leisti pinigų atsidėti, kas mėnesį ir taupykite. Tai labai praverčia ypatingais atvejais sukuria finansinio saugumo jausmą.

Nesivelkite ir numalšinkite konfliktus darbe

Daug streso sukelia konfliktai darbe. Keletas patarimų, kaip juos būtų galima numalšinti.
– Pažvelkite į situaciją kito žmogaus akimis. Kaip jis mato šį reikalą? Kuo jo supratimas skiriasi nuo manojo?
– Kalbėdami su konfliktuojančiu žmogumi naudokite įvardžius „aš” ir „mes”, o ne „tu”.
– Jei jūsų ir kito žmogaus vertybės skiriasi, pirmenybę teikite aukštesnėms vertybės.
– Nuoširdžiai prisiimkite įsipareigojimus.
– Kumščiais mojuokite tik tuose mūšiuose, kurie verti pergalės.
–Savo energiją sutelkite į tuos dalykus, kuriuos „galite padaryti”, o ne tuos, kurių „negalite”.

Pasitikėkite savimi ir imkitės veiksmų

Dauguma žmonių nesiima veiksmų, ką nors pakeisti, nes nepasitiki savo jėgomis. Dažnu atveju tokie žmonės net turi tam tikrų gebėjimų tai padaryti, tačiau baimė suklysti juos stabdo. Jei norite patikėti savimi, pirmiausia, mylėkite save. Jei negerbsite savęs, sunku tikėtis, kad tai padarys kiti. Akcentuokite pozityvius dalykus. Kelyje gali pasitaikyti ir nesėkmių, tačiau jų nesureikšminkite ir orientuokitės tik į laimėjimus. Reikalaukite iš savęs didesnių siekių. Kai jums nusišypso mažytė sekmė, nepulkite labai džiaugtis, o kelkite dar didesnius tikslus. Sekite sėkmingų žmonių pavyzdžiu. Skaitykite didžių žmonių biografijas, mokykitės iš jų, analizuokite, koks buvo jų požiūris į gyvenimą.

Kiekvienas žmogus gali rasti savo būdą numalšinti stresui ir nerimui, tereikia į viską žvelgti pozityviai ir visada ieškoti sprendimų.

Vaiko gimimas yra įspūdingas reiškinys, o apie jį galvodami ir jį planuodami tėvai dažnai pamiršta šalia to džiaugsmo vykstančius pasikeitimus, kurie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Vaiko gimimas sukelia stresą motinai, tėvui ir pačiam vaikui. Prisitaikymas prie naujo žmogaus, naujo vaidmens ir naujų gyvenimo taisyklių mamai ir tėčiui trunka ne vieną dieną.

Mamai prisitaikyti padeda pati gamta, kuri per maitinimą krūtimi bei hormoninius pakitimus motinos kūne sukuria ypatingą ryšį tarp vaiko ir mamos. Tėvui viskas vyksta sudėtingiau. Kiekvienas vyras, negaudamas tėvo statuso iš gamtos, turi sugebėti jį įgyti per savo gyvenimą. Tapimas tėvu nėra biologinis, o greičiau psichologinis ir kultūrinis reiškinys.

Kurį laiką psichologijos literatūroje vis buvo keliamas klausimas apie tėvo svarbą vaiko auklėjime ir vystymesi. Šiuo metu jau nebekyla abejonių, kad tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus ir daro teigiamą įtaką. Didėjantis tėvo įsitraukimas yra siejamas su didėjančiu pasitenkinimu tėvyste bei stiprėjančiu artumo jausmu vaikui. Vaikai, kurių tėvai yra stipriai įsitraukę į jų priežiūrą, įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, didesnę savigarbą ir aukštesnį verbalinį intelektą.

Kaip mama atlieka savo vaidmenį, dažniausiai vertinama remiantis tuo, koks yra jos ryšys su vaiku. Tėvo padėtis yra kitokia: jo, kaip tėvo, sėkmė priklauso nuo jo sąveikos ne tik su vaiku, bet ir su visuomene, o nerašyti įstatymai, kurie galioja minėtose dvejose srityse, nėra tie patys.

Tapimas tėvu – pereinamasis laikotarpis

Kai į šeimą ateina kūdikis, kuris yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, prasideda didelių permainų laikas. Kūdikio atėjimas į šeimą įneša daug gilesnius pokyčius nei bet kuri kita šeimos gyvenimo ciklo vystymosi fazė. Reikia išmokti naujų vaidmenų, sukurti naujus santykius bei perstruktūruoti jau egzistuojančius. Dažnai yra nekreipiamas dėmesys į tai, kad gimus vaikui tėvams prasideda adaptavimosi periodas kupinas streso.

Stresas, kuris lydi pirmąjį kartą tapus tėvais, gali stipriai įtakoti poros santykius bei pačius individus, kurie kuria tuos santykius. Yra daug duomenų apie tai, kad dauguma porų patiria nuosmukį pasitenkinime santuoka po pirmojo vaiko gimimo, tačiau kiti tyrimai rodo, kad kai kurios poros patiria didėjantį pasitenkinimą santuoka.

Pokyčiai gimus pirmam vaikui yra tokie gilūs, kad anksčiau tyrėjai šį periodą priskirdavo prie krizių. Dabar tyrėjai perėjimo į tėvystę periodą vadina „vystymosi faze” ar „procesu”. Kiek ilgai trunka šita vystymosi fazė priklauso nuo asmens, bet mokslininkai, tyrinėję šią sritį užsimena apie 2 prisitaikymo prie tėvo vaidmens metus. Beje, vyrų ir moterų perėjimas į tėvystę apima skirtingus dalykus, todėl reikia kiekvienam iš jų skirti atitinkamą dėmesį. Perėjimo į tėvystę periodu vyrams yra būdingi tokie jausmai kaip nerimas, nereikalingumas ir vienišumo jausmas, šiuo laikotarpiu pasikeičia finansinė padėtis, laisvalaikio praleidimo galimybės, darbo planai, santykiai su draugais ir artimaisiais. Taip pat tėvai išreiškia nepasitenkinimą dėl sumažėjusio laiko sau ir apribotos individualios laisvės. Dažniausiai tyrimuose minimi tėvų sunkumai yra piniginės problemos, miego problemos ir prisitaikymas prie naujos rutinos (valgymas, išėjimas pasivaikščioti ir pan.).

Mokslininkai teigia, kad vyrai tik po kurio laiko pajunta neigiamą tėvystės įtaką. Taip yra dėl to, kad po vaiko gimimo kurį laiką yra juntamas pakylėjimas, ir džiaugsmas esant naujame vaidmenyje, o su tuo vaidmeniu susiję sunkumai yra nepastebimi ir neakcentuojami.

Perėjimo laikotarpiu padidėja ir konfliktų santuokoje, kurių priežastys gali būti šios: pora išgyvena padidėjusios depresijos rizikos laikotarpį, per pirmuosius metus po vaiko gimimo stipriai sumažėja santuokos kokybė, šeima sugrįžta prie tradicinio darbų pasidalinimo modelio ir stereotipinių vaidmenų, jie yra išsekę nuo daugybės namų ruošos darbų ir vaiko priežiūros darbų, tėvai įsitraukia į darbinę veiklą, nebelieka laiko ir erdvės poros bendravimui ir lytiniam gyvenimui.

Kaip matome, yra daugybė dalykų, kurie pasikeičia gimus vaikui. Svarbu yra suvokti, kad tokius pačius pokyčius išgyvena ir kiti vyrai, susilaukę pirmagimio.

Rasa Vaitkienė, Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologė