Kalėdos asocijuojasi su nušvitusiais vaikų veidais, kai šie gauna išsvajotas dovanas. Vaikystės prisiminimuose iškyla vaizdas, kai taip šypsojomės patys. Akivaizdu, kad dovanos – giliai įsišaknijusi tradicija. Tad ką turėtume žinoti, kad Kalėdų Senelis būtų dosnus, o pačios Kalėdos – stebuklingos?
„Jei būsi blogas, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų“, – šią frazę turbūt girdėjo kone kiekvienas vaikas. Ir štai vaikas nevalgė košės, nėjo laiku miegoti, mušė sesutę, pasakė blogą žodį mamai. Buvo „blogas“. Bet Kalėdų Senelis vis tiek aplankė, atnešė dovanų. Tikras Kalėdų stebuklas!
Nuvilia ne Kalėdų Senelis
Tėvai ne visada leidžia savo vaikams žinoti, kad šie yra geri. Vaikų auklėjimo taisyklių tiek daug, kad vaikams jau sunku atskirti, ar jie yra geri ir mylimi? Pasak psichologės, psichoterapeutės, Vaikų paramos centro vadovės Aušros Kurienės, šiandien mes tiek daug keliame sąlygų vaikams, reguliuojame jų elgesį, o tam pajungiame net Kalėdų Senelį! Visa laimė, jei mums užtenka sveiko proto apvainikuoti tuos prabėgusius metus dovana ir tokiu būdu pasakyti vaikui, kad jis buvo ir yra geras.
„Girdėjau istorijų, kai tėvai panaudoja Kalėdų Senelį bausmei –vaikas negauna dovanos, – prisimena A.Kurienė. – Mano manymu, tai žiauru ir neteisinga. Juk tėvai be galo skriaudžia savo vaiką! Jis vienas iš tūkstančio, milijono vaikų (ar vienintelis iš visos darželio grupės), kurį Kalėdų Senelis įvardijo kaip blogą. Tai vaikui – be galo didelė trauma.
Dabar daug kalbama apie tai, kaip stipriai vaikai nusivilia, kai sužino, kad Kalėdų Senelio, kuriuo jie taip tikėjo, iš tiesų nėra. Kad tėvai visą laiką jam melavo. Nesu sutikusi nei vieno vaiko, kurį ši paaiškėjusi tiesa traumavo. Tačiau įsivaizduokite, kaip jaučiasi dvimetis (kurį tėvai įtikino, kad Kalėdų Senelio nėra), kuriam vieninteliam darželyje Kalėdų Senelis neatnešė dovanų. Tad vaikus traumuoja ne Kalėdų Senelis, o patys tėvai. Laikas, kada baigiasi stebuklai, ateina natūraliai“.
Kaip atsispirti socialiniam spaudimui?
Ar tikroji švenčių esmė išties yra kalnas dovanų? Kaip paaiškinti vaikui, kad po ta blizgučių gausybe iš tiesų slypi kur kas svarbesni dalykai – meilė, dėmesys vienas kitam, rūpestis, dėkingumas, šiluma?
„Esant vartotojiškai dvasiai, apipynusiai ir didžiąsias metų šventes, dalis visuomenės tikrai susipainiojo vertybėse, – pripažįsta A.Kurienė. – Kita vertus, jei gauni minimalią algą ir negali susitaupyti namui ar kelionei, bent prieš Kalėdas gali pripirkti sau ir šeimai visokių blizgučių, smulkmenų – bent trumpam pasijausti lygiaverčiu žmogumi. Tai žmogiškai suprantama.
Net ir toms šeimoms, kurioms Kalėdos – religinė, šeimos šventė, labai sunku atsilaikyti prieš susidariusį socialinį, reklamų spaudimą. Kita vertus, kokiam spaudimui atsispirti lengva? Juk esame siaubingai spaudžiami mokyti vaikus atpažinti raides vos ne nuo dvejų metų, vesti juos į tūkstančius būrelių, vienaip ar kitaip juos auklėti, taip pat pirkti atitinkamas dovanas. Tėvų, dėdžių ir tetų, krikštatėvių lepinami vaikai tikrai nesiskundžia žaislų stoka, ir jiems sunku sugalvoti, ko jie dar norėtų iš Kalėdų Senelio“.
Psichologė pataria įsigilinti į tai, kas vaiką tikrai džiugina. Galbūt jam jau užtenka daiktų, žaislų, ir vietoj dar vieno geriau padovanoti valandą slidinėjimo su tėčiu? Galbūt Kalėdų Senelis galėtų padovanoti knygą, kurią jis visą savaitę kas vakarą skaitys kartu su mama? Arba dėlionę (jei vaikas jas labiausiai mėgsta), net jei jums tai atrodys per menka, smulki kasdieniška dovana.
„Dovana yra džiaugsmas, ji pasako kitam žmogui, koks jis tau svarbus, kad apie jį galvoji. Tad tėvai turėtų susivokti, kas vaikui yra svarbu ir vertinga, o ne vaikytis madų ar žiūrėti, ką savo vaikams nupirko draugai ir pažįstami. Todėl man nesupranta, kodėl visi darželinukai gauna vienodas dovanas. Kad nė vienas neverktų, nepavydėtų, neįsižeistų? Ar mes tokiu būdu bandome sukurti visuomenę, kurioje nebus pavydo ir nelygybės? – stebisi A.Kurienė. – Pasaulyje jau buvo tokių bandymų ir jie baigėsi liūdnai. Tad kodėl tai turėtų pavykti darželiuose? Jei nutarta, kad vaikams darželiuose dovanos reikia, darželio administracija turi prisiimti atsakomybę nustatyti vienodą sumą, ir apdovanoti kiekvieną vaiką būtent tuo, kas jam patinka“.
Tikroji dovana – pagal vaiko norus
Dovanos tikrai neturi tapti esminiu šventės akcentu. Liūdna matyti, kaip vaikai terorizuoja tėvus parduotuvėse dėl dovanų. Ir, beje, tokį vaikų elgesį tėvai patys leidžia!
Geriausios dovanos – ne didžiausios ar brangiausios, o tos, kuriomis vaikas tikrai džiaugtųsi, kurių prasmė daugiau emocinė, o ne materialinė. Tebūnie tai kūrybinės dovanos, žinutės, paslaugos – dėmesys, kuriuo parodysime vaikui, kaip smarkiai jis mums rūpi. Jeigu nuo pat mažų dienų pradėsime prasmingų dovanų tradiciją, vaiko požiūris į dovanas bei pačią šventę toks ir bus.
„Traktoriaus ar lėlės tai jau tikrai nepirksiu, žaislais ir taip užversti visi namų kampai. Geriau padovanosiu ką nors praktiško“, – ko gero, tai ne vieno iš tėvų mintys. Tačiau ką daryti, jei vaikas užsispyręs prašo dar vieno žaislo, kurį, jūsų nuomone, jis po dienos ar dviejų, numes į kampą?
Pasak edukologijos mokslų daktarės, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos Austėjos Landsbergienės, dovanos esmė – tai, kas vaiką džiugina, kad jis pakeltų džiaugsmo kupinas akis, pribėgtų apsikabinti. Jei to nėra, kam tuomet reikalingos dovanos?
„Man labiausiai nepatinka praktiškos dovanos. Todėl, kad pirštines ar kelnes turbūt vis viena nupirksite. Ir jei tai tiesiog tėvų noras „prasisukti“, tai apgailėtina ir tokia pozicija, ir tokia dovana. Vaikai nėra racionalūs – tuo ir gražus jų pasaulis! Jeigu klausiate, ko vaikas norėtų, atsižvelkite į tai“, – pataria A.Landsbergienė.
Didelė vaiko svajonė ir tėvų galimybės
Kompiuteriai ir kitos naujosios technologijos yra neatskiriama gyvenimo dalis. Todėl nenuostabu, kad dažnas vaikas svajoja gauti dovanų asmeninį išmanųjį telefoną ar planšetę. Juo labiau, kad vaikai mato nuolat šiais įrenginiais besinaudojančius tėvus, taip pat juos turi kaimynai, klasės ar kiemo draugai – neturintis šio daikto vaikas jaučiasi išskirtas ir išstumtas iš bendruomenės.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad tėvai neturėtų bijoti tokios dovanos vaikui įteikti. Tik prieš perkant reiktų žinoti keletą dalykų.
„Išvengti modernių technologijų mes tikrai negalime, bet turime kiekvieną akimirką suvokti, jog technologijos formuoja mūsų vaikų vertybes.
Jeigu nusprendėte pirkti vaikui planšetę, prisiimkite ir to pasekmes – vėliau nedrauskite ja naudotis! – perspėja L.Slušnys. – Dovana, jeigu ja ribojama ar draudžiama naudotis – ne dovana. Dovanojant vaikui kompiuterį ar planšetę reiktų su vaiku iš anksto aptarti, kokiais tikslais ji bus naudojama, pakalbėti apie jos teikiamas galimybes ir interneto pavojus. Bendraukite su vaiku, kad jis galėtų suprasti šeimos vertybes ir jūsų lūkesčius. Tad jei tik tėvų finansinės galimybės leidžia tokią dovaną vaikui nupirkti – pirmyn!“
„Jeigu planšetė – didžiausia vaiko svajonė, kiekvienos šeimos reikalas, bandyti ją išpildyti ar ne. Mano nuomone, yra visai normalu norėti planšetės, kompiuterio ar telefono. Nenormalu, jei tėvai turėtų dėl to imti paskolą, ir šeima nukentėtų dėl vaiko noro, bet čia jau kalbame apie suaugusiųjų poelgius“, – pritaria A.Landsbergienė.
Tėvams, kurie negali vaikams įpirkti brangios planšetės, pasaulinio mobiliųjų įrenginių, elektronikos prietaisų ir aksesuarų gamintojas Prestigio siūlo išeitį – kokybišką, funkcionalią MultiPad planšetę, kuri kainuoja vos nuo 200 –300 litų. Ieškodami išskirtinės dovanos, nepamirškite, kad vaikams ypač patinka spalvingi, ryškūs, žaismingi daiktai. Tokios yra MultiPad Color planšetės: vaiskios mėlynos, mėtos, violetinės, raudonos, baltos ar juodos spalvos.
Planšetinis kompiuteris – gali būti dovana ir trimečiui
L.Slušnys nuomone, vaikas iki 14 metų naujausiomis technologijomis turėtų naudotis kuo mažiau, o A.Landsbergienės nuomone su technologijomis vaiką galima supažindinti jau nuo trejų metų. Planšetės aktyviai naudojamos mokymui ir jos vadovaujamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
„Mano nuomone, technologijos – XXI amžiaus gyvenimo dalis, kurią atimti iš vaikų ne protinga. Esmė: KADA naudojame, KIEK naudojame ir KĄ darome, – sako A.Landsbergienė. – Laikas turi būti ribotas, tai turi praturtinti, o ne bukinti vaiką. Bet juk taip yra su viskuo! Ar vaikas valgo ledus pusryčiams, pietums ir vakarienei? Ne! Bet ar smagu kartkartėm pasmaližiauti ledais? Taip! Jei norime, kad vaikas šakute neišsidurtų akies, neatimame jos, o išmokome ja naudotis“.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui geriausia prie kompiuterio praleisti 15-20 min. per dieną, vyresniems – apie pusę valandos. Negalite dvimečio atitraukti nuo planšetės? Pasiūlykite jam tokią veiklą, kuriai jis negalėtų atsispirti. Dažniausiai ta veikla yra įdomus laisvalaikis su tėvais. Naudokite planšetę ne vaikui nuraminti ar kaip laisvalaikio praleidimo priemonę, bet kaip mokymosi ir tobulėjimo įrankį.
„Įvairios interaktyvios programėlės padeda lavinti akių ir rankų koordinaciją, motoriką, ugdo mąstymą, pojūčius, praturtina pasaulio pažinimą. Vaikas greičiau išmoksta skaityti ir skaičiuoti. Žaisdami su planšete vaikai kartoja garsus, patys išmoksta dainuoti anglišką abėcėlę, mokosi užsienio kalbos be akcento. Naudojantys technologines naujoves vaikai labiau susidomi įvairia informacija, lengviau supranta ir įsimena. Tai puiki priemonė keičiant požiūrį į vaikų edukaciją“, – įsitikinusi A.Landsbergienė.
Reikalaudami iš vaiko nuolat nesėdėti prie kompiuterio, patys turime būti gyvenimo be ekrano pavyzdžiu. Nepalikime patys 5 valandas įjungto televizoriaus, nesodinkime vaiko prie kompiuterio, kad tuo metu turėtume laiko sau. Naršykime, skaitykime, diskutuokime kartu su juo! Skaitydami knygą, žaisdami stalo žaidimus domėkimės įvairiais dalykais, o technologijos puikiai papildys mūsų žinias.
