Dažniau kenčia fiziškai neaktyvios moterys

Dubens dugno raumenys atlieka labai svarbią funkciją – tinkamoje padėtyje prilaiko šlapimo pūslę, gimdą ir žarnyną. Jie padeda kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, sutraukia ir atpalaiduoja makšties sieneles lytinio akto metu. Jei dubens dugno raumenys įsitempę arba, priešingai, atsipalaidavę, gali sutrikti šių organų veikla.

Dėl to sunku kontroliuoti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, susilpnėja seksualiniai pojūčiai. Esant silpniems dubens dugno raumenims gali nusileisti žemyn makšties sienelės, šlapimo pūslė, gimdos kaklelis ir gimda, tiesioji žarna. Dėl raumenų silpnumo atsiranda tarpvietės, pilvo ir dubens skausmas. Stiprūs dubens dugno raumenys padeda išvengti apatinės nugaros dalies skausmo, išlaikyti taisyklingą laikyseną, palaiko pilvo formą.

Šie raumenys itin lengvai neatsikuria – tam prireikia keleto mėnesių. Jeigu po gimdymo raumenų tonusas neatkuriamas, su kiekvienu nėštumu jis silpsta dar labiau. Ypač tai aktualu, jeigu moteris gimdo su trumpomis pertraukomis. Dažniau nusilpsta šie raumenys toms moterims, kurios nebuvo fiziškai aktyvios prieš gimdymą. Didelės įtakos dubens dugno raumenų susilpnėjimui turi tarpvietės kirpimai ar plyšimai gimdant.

Nerimą keliančios situacijos

Ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu dėl silpnų dubens raumenų gyvenimą ir nuotaiką gali gadinti įvairios situacijos. Šlapimo nelaikymu skundžiasi maždaug pusė moterų. Šlapimas nevalingai išsiveržia kosėjant, čiaudint, juokiantis ar sportuojant. Kai kurios moterys jaučia nepakeliamą norą šlapintis, net kai jų šlapimo pūslė tuščia. Kitoms, priešingai, sunku pradėti šlapintis arba visiškai ištuštinti šlapimo pūslę.

Silpni dubens raumenys gali apsunkinti tuštinimąsi, o pilvo pūtimas ir užkietėjimas gali būti signalas, kad šie raumenys tinkamai nefunkcionuoja. Dar viena itin nemaloni problema po gimdymo, susijusi su silpnais raumenimis – išmatų nelaikymas. Kai kurioms pagimdžiusioms moterims sunku kontroliuoti dujų pasišalinimą.

Dubens raumenų problemos gali lemti skausmą ar diskomfortą lytinių santykių metu, kuris komplikuoja intymų gyvenimą, tačiau apie tai moterys linkusios nutylėti.

Sustiprėjus šiems raumenims geriau palaikomi vidaus organai, pagerėja jų funkcijos ir galite išvengti organų nusileidimo ir kitų negalavimų.

Padės Kėgelio pratimai

Atkurti dubens dugno raumenų stangrumą ir elastingumą padeda Kėgelio pratimai. Juos, nesant komplikacijų, galima atlikti praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Sutraukinėjant raumenis jie stiprėja, o atlikti pratimus paprasta ir nereikia jokių priemonių. Kėgelio pratimus patariama pradėti nėštumo metu, kad išvengtumėte raumenų problemų pagimdžius.

Pirmiausia turite identifikuoti raumenis, kuriuos reikia treniruoti. Tam šlapindamasi sustabdykite šlapimo srovę. Jei pavyksta, vadinasi, radote reikiamus raumenis. Tada jau galite pereiti prie pratimų.

Suspauskite raumenis, palaikykite 3–5 sekundes ir atpalaiduokite tiek pat laiko. Sutelkite dėmesį būtent į dubens dugno raumenų susitraukimą. Jokiu būdu neįtempkite pilvo, šlaunų ar sėdmenų. Treniruodami raumenis nesulaikykite kvėpavimo: kvėpuokite laisvai ir tolygiai.

Kartokite pratimą 10 kartų. Vėliau, sustiprėjus raumenims, susitraukimų ir atpalaidavimo laiką galėsite pailginti iki 10 sekundžių ir kartoti pratimą iki 15 kartų. Atlikite šiuos pratimus blokais 3 kartus per dieną. Norint pasiekti gerą rezultatą, teks padirbėti kelis mėnesius.

Raumenims būtinas maistas

Raumenims reikia ne tik treniruočių, bet ir maisto. Pasirūpinkite svarbiausiomis medžiagomis, suteikiančiomis energijos. Viena iš tokių omega-3 riebalų rūgštys, kurios yra svarbi organizmo ląstelių statybinė medžiaga. Šios riebalų rūgštys būtinos  imuninei, nervų, kraujotakos, griaučių sistemoms, taip pat ir raumenims. Omega-3 riebalų rūgštys reikalingos raumenų baltymų sintezei.

Jos teigiamai veikia eritrocitų membranų elastingumą. Tai palengvina eritrocitų darbą, tiekiant deguonį ir maisto medžiagas į organizmo audinius, tarp jų ir raumenis.

Svarbus mikroelementas sveikiems ir stipriems raumenims yra cinkas. Paprastai organizme jo yra apie 3 g, gana daug iš šio kiekio sutelkta raumenyse. Cinko reikia ląstelių augimui, jis dalyvauja daugelio fermentų apykaitoje, baltymų sintezėje, padeda pasisavinti vitaminą D bei kalcį.

Raumenims yra būtinas leucinas – viena iš nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurių organizmas pats negamina. Leucinas reikalingas baltymų sintezei iš riebalinio audinio, dalyvauja aprūpinant raumenis energija. Ši aminorūgštis padeda palaikyti tvirtą raumenų struktūrą.

Visas šias medžiagas bei  subalansuotą jų kiekį galite rasti naujame maisto papilde „Mommytoo”.

Parengė Undinė Gilė

Išsiaiškinus, kad ir draugų yra, ir galimybių, kaip leisti laiką ne namuose tikrai yra, nebereikėjo toli ieškoti nerimo priežasties – moteris niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip jai reikėtų žindyti vaikelį prie kitų žmonių ar kažkur lauke, pro šalį vaikštinėjant praeiviams. Šios moters tokia paniška baimė žindyti viešumoje turėjo gilias ir skausmingas priežastis. Istorija baigėsi sėkmingai ir jai pavyko. Bet šis atvejis labai akivaizdžiai iškėlė skausmingą temą – yra mamų, kurios labai stipriai riboja savo gyvenimą, nes bijo žindyti viešai.

Žindymas viešumoje

Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo temomis, o žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra viena iš tokių. Ir šiuo klausimu žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.

Žindymas viešumoje yra viena iš temų, susilaukiančių įvairiausių nuomonių. Kadangi vieša erdvė – visų erdvė, tad daugelis jaučiasi turintys teisę išreikšti savo nuomonę: galima ar nederėtų to daryti. Nuomonių spektras labai platus – nuo didelio džiaugsmo bei palaikymo, matant tokias mamas ir jų laimingus vaikus, iki žindančių viešumoje moterų pasmerkimo ir vadinimo vulgariomis. Yra manančių, jog jei krūtis kažkiek atidengta, tai yra pernelyg seksualu, nepadoru ir toks vaizdas provokuoja aplinkinius, ypač vyrus. Kartais moterys, žindančios vaikus viešumoje, kai kurių žmonių netgi būna apkaltintos ekshibicionizmu, o tai skamba ganėtinai tragikomiškai.

Žindymas viešumoje apima ir žindymą savo darbo aplinkoje, kur dažnai nėra tinkamų sąlygų įsitaisyti su vaikeliu ramiai be pašalinių žmonių. Žindančios moterys jaučiasi labiau pažeidžiamos, jei pastebi, kad bendradarbiai šnairuoja ir vertina kritiškai. Kyla nerimas, kad tas neigiamas požiūris turės įtakos ir darbinių kompetencijų vertinimui ir taip pakenks jų profesinei sėkmei.

Moterys jaučiasi nejaukiai, kai žindydamos viešumoje susilaukia nemalonių replikų ar įkyrių piktų žvilgsnių. Šie nemalonūs išgyvenimai gali ne tik sulaikyti nuo žindymo viešumoje ir stengtis laiką planuoti taip, kad netektų to daryti, bet ir lemti moterų vengimą būti viešumoje su žindomais vaikais, o pasekmė – užsidarymas namuose ir didesnis pavojus atsirasti neigiamiems padariniams tiek vaiko, tiek moters savijautai, nuotaikai bei jų tarpusavio ryšiui. Kuo didesnė izoliacija, tuo didesnė rizika susirgti depresija.

Kaip aplinkinių replikos gali paveikti žindančią moterį?

Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate.
Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepalaikymas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų.

Kuo mama labiau pavargusi, kuo jautresnė jos nervų sistema dėl nuolatinio krūvio, atsipalaidavimo stokos ir miego trūkumo – tuo ji jautriau reaguos į aplinkinių vertinimus ir kritiką. Kartais gali užtekti ir vienos nepalankiai susiklosčiusios situacijos žindant viešai ir moteris bijos vėl tai pakartoti.

Žindymo sėkmė priklauso tiek nuo pačios moters požiūrio į žindymą, jos žinių ir tikėjimo žindymo nauda, tiek nuo aplinkos įtakos: visuomenės, draugų, giminaičių, šeimos nuomonės apie žindymą ir ypač moters partnerio pritarimo ir paramos. Motinos asmeninės savybės ir aplinkos įtaka lemia, kiek ji jaučiasi pasitikinti savo sugebėjimu žindyti bei spręsti visas su žindymu susijusias problemas ir įveikti iššūkius – tarp jų ir emocinės įtampos rizikas žindant viešai.

Šis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi lemia tiek žindymo sėkmę, tiek trukmę, tiek su žindymu susijusius pasirinkimus, tokius kaip žindyti ar nežindyti viešumoje. Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti, trumpinti ar skatinti būti didesnėje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio.

Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina pieno gamybai reikalingų hormonų kiekį, ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba baigėsi pienas, todėl žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.

Taigi, jei mama yra jautresnė, krizinėje situacijoje, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, įvairūs aplinkinių komentarai gali išprovokuoti abejones savimi ir savo pasirinkimais.

Kodėl žindymas viešai nepalieka abejingų?

Manoma, kad aršios diskusijos kyla dėl to, kad kai kuriose žmonių grupėse vyrauja nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas.

Kai kurie užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie žindymą viešumoje yra palanki, tačiau kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai – jų manymu, moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Taigi kaskart kilus diskusijoms reikėtų aptarti krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuoti, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas.

Jei paklaustumėt manęs…

Jei paklaustumėte manęs kaip psichologės ir kaip trijų vaikų mamos, kuri turi ilgą žindymo patirtį įvairiose gyvenimo situacijose, aš atsakyčiau – jei jūsų gyvenimo kokybė bus geresnė neribojant savęs ir renkantis žindymą viešai – jūs galite, turite, tiesiog privalote tai daryti.

Vaikelio žindymas jokiu būdu nėra gėdingas veiksmas, kurį galima būtų vertinti kaip įžūlų aplinkinių trikdymą. Jei kažkam nepatinka savo horizonte matyti savo vaikelį žindančią moterį,– tai tų žmonių problema, tik jų. Jei jie išreiškia nepasitenkinimą – matyt, taip jie tiesiog randa „atpirkimo ožį“ savo prastai nuotaikai pateisinti arba tuo pasinaudoja kaip savo neigiamų emocijų katalizatoriumi.

Lengva pasakyti, bet ne visada taip paprasta padaryti?

Taip, sutinku, vaikelio žindymas yra intymus, net sakralus procesas ir tikrai ne visada norisi tuo metu jaustis kaip ant scenos, o dar ir leisti save vertinti kitiems. Pritariu, kad tema jautri, ypač, jei ir šiaip dažnai susiduriame su aplinkinių komentarais, neigiamais žindymo vertinimais ir bandymais kištis į mūsų pasirinkimus auginant vaikelį.

Ką daryti, kad savo pasirinkimuose jaustumės tvirtos, nepalaužiamos, kad būtume psichologiškai atsparios įvairioms kitų žmonių replikoms? Turime nuolatos stengtis save stiprinti, palaikyti, pajusti savo poreikius ir rasti būdus juos patenkinti.

Kaip apginti savo pasirinkimus, kai kiti mus kritikuoja? Mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios, nes tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Tokiu būdu mes savo energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Kai remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.

Visada priminkite sau, kad  kalbama apie JŪSŲ vaiką ir tai, kas JAM geriausia. Dažniausiai tokiose diskusijose kiti žmonės veliasi į ginčą daugiau iš azarto apginti savo nuomonę ir taip pasikelti savivertę, o jūsų tikslas – apginti savo vaiko gerovę.

Jei aplinkiniai bent maža dalele įsodina jums abejonių ar nepasitenkinimo žindymu sėklą, tai atsilieps jūsų vaikeliui. Moterys, kurios kažkodėl turi neigiamą požiūrį į žindymą, žindo su rusenančiu nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas persiduoda per jų veiksmus, nuotaiką, irzlumą, balso toną žindymo metu vaikeliui ir tai daro įtaką jo savijautai. O jis, patirdamas abejones, ar vis dar yra besąlygiškai mylimas, vėliau savo elgsena siekia mamos dėmesio ir ryšio mamai nepriimtinais būdais.

Atsiminkite, kad jūsų ramybė yra labai svarbi žindymo sėkmei. Tam, kad gerai veiktų pieno paleidimo mechanizmas, kuriam reikalingas oksitocino išsiskyrimas, moteris turi būti kuo labiau atsipalaidavusi. Atsipalaidavimo stoka gali lemti jausmą, jog trūksta pieno. Saugokite savo gerą emocinę būseną, nes, panirus į neigiamas mintis, užsitęsus įtampai ir patiriant depresyvias būsenas, gali pasunkėti ir pats žindymas.

Kitas dalykas – raskite bendraminčių palaikymo ratą. Pastebėta, kad mamos, kurios priklauso žindymui palankioms bendruomenėms, linkusios žindyti ilgiau. Taip pat ilgiau savo vaikus žindo religinėse praktikose dalyvaujančios moterys.

Kalbant apie psichologinį atsparumą aplinkinių replikoms, visada verta prisiminti kitų žmonių replikavimo motyvus – tai sumažina emocinį krūvį ir padeda mažiau viską, ką girdime, priimti asmeniškai. Žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių.

Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Taigi, jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite to asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?

Smagios vasaros neribojant savęs ir savo vaikelio poreikių!

Pabaigai noriu priminti, kad net ir pati gamta pasirūpino, kad moteris turėtų ryžto apginti savo ir žindomo vaikelio poreikius. Motinystės hormonai prolaktinas ir oksitocinas ne tik reguliuoja pieno gamybą ir tekėjimą, tačiau jie veikia ir moters smegenis, tad atitinkamai veikia ir jos protinę veiklą. Žindančios moterys yra linkusios labiau kovoti už savo vaikus – nustatyta, kad oksitocinas padidina motinų jautrumą savo vaikų poreikiams bei agresiją, kurią jos parodo ginantis ar ginant vaikus.

Pastebėta, kad kuo vaikelis mažesnis, tuo stipresnės jį žindančios mamos gynybinės agresijos reakcijos. Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja taip, lyg kažkas pultų vaikelį, ir fiziologiniu lygmeniu įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.

Taigi, pasinaudokime ir šia natūralia jėga apgindamos savo ir vaikelio poreikius!

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo kelionėje patiriamus iššūkius ir kaip su jais susidoroti skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 metų leidimas)

MAMŲ ISTORIJOS.

VAISTINĖLĖ. Kas svarbiausia renkantis geležies preparatą? Vitaminas D: kodėl reikia vaikui papildomai ištisus metus. Suviduriavote – gelbėkite mikrobiotą.

PAVASARIO LIGOS. Kodėl svarbu gydyti net paprastą peršalimą.

BŪKIME SVEIKUČIAI . Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Apie mažų vaikų dantukų problemas. Mažiau sėdėjimo ir daugiau žaidimų.

KŪDIKIS. Švari, bet ne sterili kūdikio aplinka. Psichologė K. Tarnauskienė  Tėtis – žindymo sergėtojas. Gelbėjame odelę nuo atopinio dermatito.

TĖVAI. Po skyrybų vaikas nenori bendrauti su vienu iš tėvų: ką daryti?

MOTERŲ LIGOS. Makšties uždegimo gydymas jodo povidonu.

VAIKAS LAUKE. Vaiko apranga pavasarį – į ką atkreipti dėmesį.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2023 m. pavasaris
[raw]

[/raw]

Tačiau, kartais nutinka taip, kad, atsižvelgiant į šią didelę vyro palaikymo naudą, gimus vaikeliui į tėtį ir imama žiūrėti daugiausia tik kaip į tam tikras funkcijas privalantį atlikti pagalbininką. Pamirštama, kad jis šiuo pokyčių laikotarpiu, laukiantis ir susilaukus vaikelio, taip pat patiria daug įvairių jausmų, emocijų, iššūkių ir pokyčių. Negalime iš vyro tik reikalauti besąlygiško palaikymo ir įsitraukimo, pamiršdami pasigilinti, ką tuomet tenka išgyventi jam pačiam.

Šiame skyriuje aptarsime, kaip jaučiasi vyrai tapdami tėvais, kas juos jaudina kalbant apie žindymą bei kaip geriausiai jie galėtų įsitraukti į tėvystės pareigas, palaikydami savo žindančią moterį.

Vyro savijauta tapus tėčiu

 Tapę tėvais, vyrai susiduria su daugybe iššūkių ir visa tai paveikia jų emocinę savijautą. Dažnai ankstyvuoju laikotarpiu po vaikelio gimimo vyrai išgyvena didesnį nei įprastai nerimą ir stresą, jiems padidėja rizika susirgti depresija. Vyrai, kurie susilaukia vaiko, šešias savaites po jo gimimo jaučia didesnį nuovargį, irzlumą, stipresnes depresines nuotaikas, nervingumą, dėmesio koncentracijos sumažėjimą, juos dažniau kankina nemiga, galvos skausmas, nugaros skausmai ir peršalimo ligos.

Stipresnis stresas vyrams dažniausiai pasireškia jau laukiantis vaikelio ir tai yra susiję su daugeliu psichologinę būseną lemiančių veiksnių: finansiniais sunkumais, gyvenimo būdo pokyčiais, identiteto pasikeitimu, o ypač santykių su žmona problemomis bei menku socialinių ryšių tinklu. Pastarieji nesklandumai lemia didesnį psichologinį pažeidžiamumą. Nepasitenkinimas tarpusavio santykiais, įvairūs sunkūs išgyvenimai prieš susilaukiant vaikelio, anksčiau buvusi depresija, socialinės paramos stoka bei ribotas suvokimas, ko iš vyro tikimasi susilaukus vaikelio, gali kelti nerimą bei padidinti depresijos riziką.

Nereikia galvoti, kad tik moterys patiria stresą tapusios mamomis. Tose situacijose, kuriose stresą patiria moteris, stresą išgyvena ir vyras. Nors vyrams psichiniai sunkumai po vaiko gimimo pasireiškia šiek tiek silpniau nei moterims, tačiau visokios problemos veikia juos abu. Būtina paremti vienas kitą ir ieškoti pagalbos, nes jei ir moterį, ir vyrą tuo pačiu metu ištinka depresija po gimdymo, jie veikia vienas kitą ir jų būklė dar pasunkėja. Jei vaikui tenka augti su abiem depresija susirgusiais tėvais, tai neigiamai veikia jo socialinę, psichologinę ir pažintinę raidą. Gera žinia ta, kad jei tik moteris serga depresija po gimdymo, sveikas tėtis turi galimybę kompensuoti tai, ko vaikelis negauna iš mamos ir apsaugoti nuo žalingų mamos depresijos padarinių jo vystymuisi.

Taigi, matome, kad vyro vaidmenų pokyčiai, laukiantis ir susilaukus vaikelio, turi reikšmingos įtakos jo savijautai. Kad būtų mažiau streso ir įtampos, labai svarbu ruoštis laikui, kai vaikelis gims. Svarbu domėtis vaiko priežiūra, raidos ypatumais, maitinimo ir miego klausimais, galimais pavojais poros santykiams ir kitais ne tik mamos, bet ir tėčio laukiančiais iššūkiais. Kuo daugiau žinių – tuo mažiau nežinomybės ir nerimo. Žinojimas, kas laukia ir kaip su tuo galės susitvarkyti, vyrui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Taip pat labai svarbu apgalvoti, į ką bus galima kreiptis pagalbos įvairiais klausimais, turėti aplinkinių rato paramą ir rūpintis sveikata, kad užklupus iššūkiams pakaktų energijos juos įveikti.    

Kas vyrus neramina žindymo pasirinkimuose?

Viena svarbiausių iš daugybės temų, kurias reikia aptarti ir apgalvoti laukiantis vaikelio, yra jo maitinimas. Nors vyrai būna linkę žindymą vertinti palankiai, tačiau, kai susilaukia vaikų, vis dėlto dažnai turi mažai žinių apie žindymo naudą. Pastebėta, jog vyrai turi mažiau žinių apie žindymą ir palankesnį požiūrį į maitinimą mišiniais, lyginant su moterimis. Todėl jie paprasčiau žiūri į pasiūlymus vaiko mitybą papildyti mišiniu, o tai gali tapti įtampos šaltiniu santykiuose su žindančia moterimi, kai jos nuomonė yra kitokia. Manoma, kad taip įprastai atsitinka stokojant žinių, kadangi vyrai apskritai mažiau domisi žindymo tema, nes jie negali nei gimdyti, nei žindyti, tad nesijaučia tiesiogiai su tuo susiję, o ir daugelis reklamų apie žindymo naudą yra orientuotos į moteris ir sulaukia mažiau vyrų dėmesio.

Vis dėlto, galime pasidžiaugti, kad vis daugiau porų renkasi natūralų kūdikio maitinimą – žindymą. Daugelis tokį sprendimą priima lengvai, tačiau yra ir tokių porų, kur diskusijos verda ilgiau ir karščiau. Egzistuoja įvairūs klausimai apie žindymą, kurie gali jaudinti vyrus, turinčius ne išsamią, o tik dalinę, ir kartais įvairiais mitais bei gandais apipintą informaciją.

Viena iš aplinkybių, kuri gali sukelti vyro abejones dėl žindymo ir padidinti jausmą, jog jis paliktas nuošalyje ir nebeįdomus moteriai, yra tai, jog kai kurioms moterims žindymo laikotarpiu daugiau ar mažiau susilpnėja lytinis aktyvumas. Dažnai šis moterų lytinio aktyvumo sumažėjimas siejamas su žindymu. Iš dalies žindymas gali paveikti seksualinį gyvenimą, tačiau tai tik vienas iš keleto reikšmingų veiksnių. Visų pirma reikia pastebėti, kad seksualinis gyvenimas bei moters savijauta santykiaujant pradeda kisti jau nėštumo metu, o vėliau yra paveikiami gimdymo patirties bei įvairių tiek fizinių, tiek aplinkybių pokyčių, atsiradusių po gimdymo. Žindymas yra tik vienas iš jų. Vadinasi, net ir nežindančios moterys patiria seksualinio gyvenimo sunkumų ir pokyčių po vaikelio gimimo. Taigi, jei vyras atkalbės moterį žindyti vaikelį, bijodamas, kad tai paveiks poros lytinius santykius, tikrai neapsisaugos nuo pokyčių – jie bus bet kokiu atveju, ir su tuo reikia susitaikyti bei rasti būdų, kaip atsiradusius sunkumus įveikti arba laikinai kompensuoti kitais dalykais.

Kai kurie vyrai nerimauja, kad glaudi mamos ir vaiko sąveika bei nuolatinis buvimas kartu dėl žindymo gali apsunkinti jų, kaip tėčių, galimybes kurti santykį su vaiku. Kartais net ir tie vyrai, kurie yra palankūs žindymui, jaučia pavydą, matydami mamos ir vaiko glaudų santykį. Tokia tėčių savijauta gali lemti, jog jie atideda pastangas kurti savo ryšį su vaikeliu iki jo nujunkymo. Tačiau tai yra didelė klaida ir taip daryti nereikėtų. Priešingai, jei tėtis nori kurti ir puoselėti glaudžius santykius su vaiku, tai geriausia pradėti tuojau po gimimo – kaip ir mama pradeda vaikelį žindyti iškart jam gimus. Ryšio kūrimas prasideda nuo psichologinės vyro savijautos tapus tėčiu – to, ką jis jaučia savo vaikui, kaip jaučiasi būdamas šio vaikelio tėvu. Tokios pastangos įsisąmoninti savo tėvystę kloja tvirtus jų abiejų ryšio pamatus.

Taigi tėčio santykių su vaiku puoselėjimui tikrai nebūtinas beveik nuolatinis fizinis sąlytis, kokį turi žindanti mama. Tyrimai patvirtina, kad ir žindant betarpiškai nedalyvaujantys artimieji gali sukurti gerą ryšį su vaiku. Svarbiausia, kad tėtis kuo artimiau bendrautų su vaiku. Vaikas turi kartkartėmis matyti tėvo veidą, girdėti jo balsą, jausti prisilietimą. Maudynės, sauskelnių keitimas, nešiojimas – tai puiki praktika kuriant ryšį su vaikeliu, ir visa tai galima daryti, kai vaikelis nėra žindomas, o mama turi atlikti kitus svarbius darbus bei spėti pasirūpinti savimi.

Dar viena iš prieštaringai vertinamų temų yra kūdikio žindymas viešumoje. Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie tokį žindymą yra palanki, tačiau, kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai, kadangi moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Dažniausiai toks požiūris kyla iš nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas. Taigi reikėtų išnagrinėti žindymo viešumoje temą, aptariant krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuojant, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas. Taip pat reiktų iš anksto apgalvoti, kaip ramiai ir pasitikint savo pasirinkimais atlaikyti kitų žmonių neigiamą požiūrį į žindymą, ypač viešumoje.

Vyrai – neatsiejama sėkmingo žindymo dalis

Tėvo vaidmuo labai reikšmingas nuo pat nėštumo ir pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Sėkmingai žindymo pradžiai svarbus vyro dalyvavimas gimdymo procese, stengiantis, kad moteris patirtų kuo mažiau streso. Tiek mamos, tiek vaikelio nerimas nėštumo bei gimdymo laikotarpiu lemia vėlesnę pieno liaukų veiklos pradžią. Vyro vaidmuo taip pat itin reikšmingas prižiūrint vaikelį pirmosiomis dienomis, paremiant žindančią mamą – visa tai padeda užvesti žindymo motoriuką ir palaiko jo sėkmingą veikimą bei stiprina moters pasitikėjimą savimi.

Svarbu, kad vyro palaikymas žindymo laikotarpiu apimtų ne tik su žindymu susijusius klausimus ar veiksmus – bet kokia pagalba prižiūrint vaikelį atitinkamai yra ir pagalba žindant: kuo moteriai lengvesnė kasdienybė, tuo sėkmingesnis ir žindymas. Dalyvauti vaikelio auginime reiškia nepalikti visų rūpesčių tik mamai. Tad tėčiui derėtų domėtis, kartu su mama pasitarti, padiskutuoti – tiek pasirenkant kaip kūdikėlį geriau maitinti, tiek ir vėliau svarstant įvairius su žindymu susijusius reikalus. Sprendimus priimant abiem drauge vėliau būna lengviau atlaikyti aplinkinių spaudimą, skeptiškus komentarus ir kritiką.

Vyro požiūris į žindymą yra labai reikšmingas ir stipriai veikia moters požiūrį, todėl būtina domėtis žindymo tema dar iki susilaukiant vaikelio: skaityti apie žindymo naudą, lankyti paskaitas, kuriose kalbama apie tai. Žindymo nauda yra didžiulė tiek vaikui, tiek mamai, tiek šeimos gyvenimui apskritai, tad reikia tik pasidomėti ir įsidėmėti.

Dažnai moterys tiesiog nori jausti, kad vyras yra šalia – jos siekia bendrumo ir patvirtinimo, kad vaiko auginimas yra abiejų laimė ir pareiga. Moteriai reikia pajusti, kad tėtis vaikelio auginime dalyvauja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dažnai, net ir vyrui esant labai rūpestingam, moteriai kažko trūksta. Pavyzdžiui, ji norėtų, kad jis ne tik išvirtų arbatos ir atneštų su užkandžiu žindančiai mamai, bet taip pat ilgėliau pasėdėtų šalia, pabendrautų su ja ir kartu pasidžiaugtų vaikeliu. Moteriai reikia dėmesio, kurio ji gali stokoti, nes gimus vaikeliui natūraliai viskas namų pasaulyje ima suktis aplink jį. Dažnai mamos, visą dėmesį skirdamos vaikeliui, pasijaučia taip, tarsi jų pačių nelieka. Moteris norėtų, kad kažkas pasidomėtų ir ja: ką ji jaučia, apie ką mąsto ir svajoja, ko pasiilgo, kokių turi tikslų ir planų. Ši emocinė parama pirmiausiai laukiama iš vyro. 

Dažnai moterims kelia pyktį vyrų nesugebėjimas suteikti joms pagalbą žindant, o vyrai tiesiog nežino, kuo ir kaip galėtų padėti – juk tėtis neturi krūtų ir negali pažindyti už mamą. Tačiau galima padėti moteriai nudirbti visus kitus darbus – taip jai liks daugiau laiko, jėgų ir ramybės žindymui. Tai gali būti vaikelio maudymas, žaidimai su juo, panešiojimas, aprengimas, pasakų skaitymas, sauskelnių keitimas, išėjimas pasivaikščioti, pavežiojimas vežimėlyje. Beje, tai tikrai padės tėčiui ir megzti ryšį su vaikeliu.

Vyro emocinio skydo taip pat reikia atlaikant aplinkinių klausimus ir komentarus dėl žindymo pasirinkimų. Moteris, augindama vaikelį, yra labiau pažeidžiama nei iki motinystės, tad aplinkinių kritiškos užuominos ir įkyresnės atakos prieš jos sprendimus vaikelio auginimo klausimais kelia daug įvairių, kartais ir labai nelengvų emocijų. Jai norisi sulaukti palaikymo, supratimo, turėti užnugarį, už kurio galima nuo viso to pasislėpti ir pailsėti. Vyro empatija, supratingumas ir palaikymas yra ypatingai svarbūs ir žindymo sėkmei.

 Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

„Trečiokui Matui šį pavasarį sukanka 10, tad tai ir mano motinystės jubiliejus, – sako Karolina. – Jaučiu, kaip nuo jo jau vis dvelkteli artėjančios paauglystės vėjai. Dukrytei Danielei – penkeri. Ji vis dar gyvena tame mergaitiškame saldume, kai rožinė spalva – pati pačiausia, o jausmai ir emocijos kunkuliuoja meile pasauliui, šeimai, draugams ir labiausiai – man ir mažajam broliukui Titui, kuriam neseniai sukako vieneri.“

Su vaiko gimimu pasikeitęs gyvenimas – iššūkis visai šeimai. Kaip su šiais iššūkiais susidorojote Jūs – profesionali psichologė, Jūsų šeima, vyras, kaip jiems pasiruošėte? 

Su šypsena prisimenu vaizdą, kaip aš po pirmo gimdymo vis dar labai sunkiai vaikštau, viską skauda, silpna, normaliai išsitiesti dar nepajėgiu… O mano vyras maudo mūsų pirmagimį ir kiek sunerimęs sako: „O tai kaip čia mes viską darysim, gi nieko nemokam!”. O aš tokia rami rami ir atsipūtusi jam sakau: „Viską mes mokam, ko nemokam – išmoksim”. Tokia buvau šviežia mama.  Laimė turėti vaikelį man nustelbė bet kokias baimes. 

Mano džiaugsmą ir euforiją tapus mama stiprino tai, kad iki šeimos sukūrimo turėjau sveikatos bėdų ir man grėsė nevaisingumas. Kai pajunti grėsmę kažko neturėti, tai gavęs kur kas labiau vertini ir brangini. Dar mane labai stiprino ir tai, kad jaučiau didelę meilę, motinystės džiaugsmą ir savo Mamytės palaikymą. Visada jaučiau jos pasitikėjimą, lyg ji vis man kartotų: „Tu gali, tu viską moki, aš tavim tikiu!“ 

Džiaugiausi ir tuo, kad mūsų su vyru vertybės, sprendžiant įvairius vaikelio atėjimo, gimimo, auginimo klausimus sutapo, tad nereikėjo eikvoti energijos papildomoms kovoms. Galėjome tik paremti ir papildyti vienas kitą.

O vėliau, įsibėgėjus motinystei, buvo ir labai nelengvo laiko, kai vaikelis jautrus, dirglus, reikalauja nuolatinio dėmesio, o pati beprotiškai pavargusi. Kartais pagalvodavau, ačiū Dievui, kad aš taip norėjau vaikų, taip svajojau apie juos nuo pat savo vaikystės – dabar turiu daugiau pasiryžimo viską įveikti su meile.

Gal papasakotumėte apie savo gimdymų patirtis, kas Jums padėjo labiausiai? 

Mano gimdymai – brangiausios gyvenimo patirtys. Tai tos dienos ir akimirkos, kai labai aiškiai jaučiau buvimą tarp dviejų pasaulių: šio, žemiško, ir to, dvasinio, iš kurio visi ateinam ir į kurį po gyvenimo visi sugrįžtam. Visi gimdymai buvo skirtingi trukmės, eigos prasme, bet visi turėjo ir bendrą panašumą – jie nebuvo labai lengvi fiziškai, ypač pirmasis. Tačiau net ir dėl to aš savotiškai džiaugiuosi. Man buvo įdomu patirti, kiek gali ištverti mano kūnas ir koks jis yra tobulai gamtos sukurtas mechanizmas – jis puikiai žino ir moka, kaip išleisti vaikelį į šį pasaulį.

Man beliko atsiduoti vyksmui, nesipriešinti, priimti… Kartu patyriau, kaip kiekviename mano gimdyme atsispindėjo paties nėštumo patirtis: koks gyvenimas buvo nėštumo metu, kokia buvau aš, ypač mano vidinis pasaulis, emocinė būsena, santykiai su svarbiausiais žmonėmis… Ne veltui yra posakis: kaip gyveni, taip ir gimdai. 

Kaip suderinate darbą ir trijų vaikučių priežiūrą, tikriausiai mažiausiąjį dar iki šiol žindote?

Taip, mažiausiąjį žindau ir, jei viskas bus gerai, žindysiu tiek, kiek jam to reikės. Pirmus du žindžiau lygiai taip pat ir dėl to labai džiaugiuosi.

Mano darbas visada vykdavo poilsio sąskaita. Laiko, kai galiu kažką sukurti, parašyti ar ištrūkti be vaikų visada turėjau ribotai. Manyje visą gyvenimą ruseno noras kažką prasmingo nuveikti ir pasitarnauti kitiems, o teikti psichologines konsultacijas, pravesti paskaitėles ar kaip dulai ruošti gimdymui, lydėti moteris į gimdymą ir palaikyti po jo man atrodė prasminga. Tai atlikusi jausdavau, kad mano siela yra rami, o tada ir prie motinystės grįždavau su nauju įkvėpimu.

Jei atvirai, kartais sėdėdama konsultacijose ar dalyvaudama gimdymuose, kurie trukdavo ir parą, net savotiškai pailsėdavau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Labai gerai pamenu ir vienos pažįstamos atsakymą, kai aš, būdama dviejų mažamečių mama, stebėjausi ir susižavėjusi klausiausi, kad ji ne tik augina tris vaikus, bet dar ir dirba visu etatu. O ji sako: „Tai kad aš darbe pailsiu. Ten galiu ramiai išgerti kavos. Niekas ten ant manęs nerėkia, nelieja emocijų, o priešingai – mandagiai bendrauja ir vertina, ką darau.” 

Tada pagalvojau: iš tiesų, kaip gera, kai gali tiesiog daryti savo darbą ir niekam tavęs neprireikia kas penkias minutes. 

Gimus trečiajam vaikui kurį laiką panirau tik į motinystę, tačiau tokia jau esu, kad nenustygstu vietoje ir turiu kažką daryti, kurti. Psichologės bei dulos kontaktinei veiklai kol kas galimybių neturiu, bet priėmiau kvietimą parašyti knygos „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė” psichologinę dalį. Taip pat sukūriau feisbuke puslapį „Išsipildymas Motinystėje”, kur dalinuosi įrašais įvairiomis temomis: apie motinystę, nėštumą, gimdymą, vaikelio auginimą, santykius šeimoje. Motinystės kasdienybė ir šios veiklos puikiai papildo viena kitą, tad džiaugiuosi tuo.

Kas paskatino tapti dula?

Kai laukiausi pirmojo vaikelio, labai ruošiausi gimdymui, domėjausi ta tema. Man buvo labai svarbu, kad ši patirtis būtų kuo geresnė tiek man, tiek vaikeliui, tiek mūsų šeimai. Sukaupiau tiek žinių, kad jau tada pati sau tapau geriausia dula, ir negi viskas tuo baigiasi? Norėjosi dalintis su pasauliu, su kitomis moterimis, kad ir joms gimdymas būtų kaip šventė.

Dar nėštumo metu sužinojau, kad užsienyje yra tokios dulos, kurios lydi moteris į gimdymus, ruošia jiems. Tada svajojau, jei tik Lietuvoje tokia profesija būtų, tai tuojau pat jos mokslų imčiausi. Bet nebuvo. Tada man nušvito galvoje, kad artimiausia tam yra akušerės veikla.

Jau buvau tvirtai pasiryžusi nuo 2014 stoti į akušeriją. O tada visai netikėtai, lyg pats likimas pasirūpino, kad, likus vos savaitei iki pirmųjų dulų mokymų Lietuvoje, aš visiškai atsitiktinai pamačiau internete informaciją apie tai. Galvotrūkčiais nusiunčiau laišką su prašymu priimti, ir nors laisvų vietų nebebuvo, matyt, mano kunkuliuojantis noras ir pasiryžimas ištirpdė visus ledus – jau po kelių dienų sėdėjau pirmoje paskaitoje. Įpusėjus šiems mokymams supratau, kad būtent dulos veikla yra tai, apie ką svajoju. 

Kokia buvo dulos darbo pradžia, su kokiais iššūkiais teko susidurti? 

Šios veiklos pradžia buvo, sakyčiau, lydima ir palaikoma didelio rato moterų šviesos, užsidegimo, tikėjimo ir, be abejo, darbo šviesti visuomenę apie tokią veiklą, skintis kelius, kad gimdymo namuose ir gimdymo skyriuose į mus nebežiūrėtų kaip į įsibrovėles, kurios nori visas akušeres nustumti nuo jų sosto.

Mūsų pirmasis dulų ratas buvo toks idėjinis branduolys, kur susirinko moterys, vedinos ne siekio susikurti versliukus, bet šviesios svajonės, kad kuo daugiau moterų patirtų gimdymą kaip šventę, būdamos apsuptos meilės, švelnumo ir palaikymo. Deja, ne visi tai matė taip ir gimdymo įstaigose dažnai jautėmės nelaukiami svečiai.

Dažnai, lydėdama moterį į gimdymą, kur kas daugiau įtampos jausdavau ne dėl to, kaip susiklostys pats gimdymas, o dėl personalo požiūrio į dulos dalyvavimą, ar tai nesukels kažkokių neigiamų padarinių gimdančiai moteriai. Yra buvę atvejų, kai akušerė visais kanalais skleisdavo žinutę: „Atsivedėt tą dulą, tai dabar ir gimdykit su ja.“ Būdavo nesmagu jausti, kad akušerė į dulą žvelgia kaip į konkurentę, kai, iš tiesų, mes tampame komanda, kuri surėmusi pečius stengiasi, kad moteriai gimdymas, o vaikeliui gimimas būtų kuo geresnis. 

Tapusi dula ne tik pradėjau lydėti moteris jų nėštumo ir gimdymo kelionėse, bet drauge su dulomis Rūta Žemaityte Tal-Or ir Asta Žūkaite Kaune įkurėme besilaukiančiųjų mokyklėlę, vesdavom pasiruošimo gimdymui paskaitų ciklą. Šią veiklą puoselėjome porą metų, tačiau gimus dukrytei man teko pasitraukti.

Koks dabar ligoninės personalo požiūris į dulas?

Šiuo metu jau nueitas ilgas kelias nuo tų pirmųjų metų, kai buvo pralaužiami storiausi ledai. Daugelyje įstaigų gimdymo skyriaus personalas dulas priima natūraliai, kaip moterį lydintį asmenį, kuris turi kompetencijų moterį palaikyti, pamasažuoti, pagelbėti, būti tomis dažnai taip reikalingomis papildomomis rankomis. Dėl to yra džiugu. Yra medikų, kurie po gimdymo duloms net padėkoja už dalyvavimą. Ir man ne kartą teko to sulaukti, o tai labai sušildo ir įkvepia. 

Gal galėtumėte apibūdinti, kokios moterys kreipiasi į jus konsultacijos? Juk vienoms nereikia pagalbos iš pašalies, o kitos be jos neapsieina?

Mane dažniausiai susiranda tos moterys, kurios yra jautresnės, kurioms svarbus atliepimas į jų emocijas ir jausmus, kurios jaučia, kad gimdymo metu jų kūnas gali įsitempti vien dėl naujos aplinkos, kai iš namų atvykstama į gimdymo įstaigą, kurioms reikia švelnaus, palaikančio užnugario. Aš esu kaip emocinis amortizatorius. Gimdymo metu man esminis akcentas yra tas, kad moteris kuo labiau atsipalaiduotų ne tik fiziškai, bet dar svarbiau – emociškai. 

Yra buvę, kai dulos ieškojo moterys, kurių pirmoji gimdymo patirtis paliko skaudžių emocinių randų, ir jos svajojo, kad antrasis gimdymas būtų kitoks. Arba laukiančios pirmojo gimdymo, kurios jau dabar aiškiai žino, ko nori, ir yra pasiruošusios viską padaryti dėl to. Buvo moterų, kurių pirmasis gimdymas baigėsi cezario pjūviu ir jos svajoja pagimdyti natūraliai. O mieliausia, kai mane pakviečia vėl būti kartu jau su manim gimdžiusios moterys. Viena šeima visus tris savo vaikučius gimdė man esant šalia. Kelias kitas šeimas teko gimdymo kelionėje lydėti porą kartų. 

Psichologinės konsultacijos motinystės temomis kreipiasi moterys, kurios negali pastoti, patyrusios persileidimą, išgyvenančios stiprią gimdymo baimę arba jaučiančios psichologinę traumą dėl patirto gimdymo. Kartais apsilanko išgyvenančios depresiją po gimdymo arba sutrikusios, nežinančios, kaip pačiai adaptuotis ir padėti adaptuotis vyresniam vaikeliui gimus antrajam. 

Na, o dulos paslaugų dažniausiai ieško moterys, kurios nori tiek konsultacijų nėštumo metu, ruošiantis gimdymui, tiek dalyvavimo gimdyme. Po gimdymo dažniausiai susitinkame vieną ar du kartus aptarti gimdymo patirties ir naujai kilusių klausimų dėl žindymo, vaikelio priežiūros ar pačios moters emocinės savijautos. 

Gimdančios moters palaikymas, ko gero, sunkiausias psichologinis krūvis, kaip jį pakeliate?

Oi, nieko panašaus. Gimdančios moters palaikymas man yra šventė, palyginus su kitomis savo darbo situacijomis, kuriose tenka palaikyti žmones. Gimdanti moteris man yra karalienė, pasaulio kūrėja. Visi jos norai – man įsakymas, kurį su džiaugsmu vykdau. Net jei ji irzli, pavargusi, piktoka – na ir kas? Man kasdienybėje tenka tiek sugerti savo pačios vaikų emocijų, kad gimdančios moters emocijos nesunkiai pakeliamos. O labiausiai palaiko tai, jog kad ir kaip sunku gimdyme taptų, visada lydi ir džiaugsmas, nes mes visi, gimdanti moteris ir esantieji šalia, laukiame džiaugsmo, didžiulio džiaugsmo!

Kalbėjosi Neringa Grabauskienė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Mamos nėra pasiruošusios tam, kad jas gali ištikti kažkas nemalonaus žindymo kelionėje, ypač tada, kai visi naujagimio ir kūdikio žindymo iššūkiai jau seniausiai įveikti, o vaikelis žindomas jau ne pirmus metus. Reklamose, knygose ir sveikatos priežiūros specialistų rengiamoje informacijoje žindymas piešiamas kaip ne tik didžiulę naudą, bet ir laimę teikiantis. Ten įprastai matome besišypsančią mamą ir patenkintą kūdikį.

Žindymo aversija pamažu iškilo į dienos šviesą kaip kartais pasitaikantis ilgalaikio žindymo siurprizas. Nepaisant to, kad nemažai motinų ją patiria, vis dėlto, susidūrusios pirmą kartą, dažniausiai nesupranta, kas joms darosi, nes dar net negirdėjo apie šį reiškinį. Taigi būtina apie tai kalbėti – kad kuo daugiau moterų suprastų, kas vyksta, mokėtų atpažinti žindymo aversiją bei gebėtų ją ramiai priimti ir sėkmingai tą sunkų laiką išgyventi. Pasiruošimas tokiems iššūkiams padeda pasiekti geresnių rezultatų.

Kas tai?

Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Ją patiriant žindymo metu, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.

Žindymo aversijos metu pasireiškiantys fiziniai ir psichologiniai potyriai žindymą daro atgrasiu, fiziškai nepakeliamu ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.

Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių.  Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.

Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar konkrečiomis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.

Simptomai varijuoja nuo itin skausmingų iki visiškai beskausmių fizinį ir psichologinį pasibjaurėjimą keliančių pojūčių. Ne tik skirtingoms moterims jie pasireiškia savaip, bet ir ta pati moteris žindymo aversiją kaskart gali patirti kitaip. Jos intensyvumas priklauso nuo žindymo dažnumo ir trukmės bei įvairių kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, paros laiko, – būdinga, kad stipriausiai žindymo aversija pasireiškia vakare, o naktį ir ryte ji būna silpnesnė.

Žindymo aversija ar nuovargis, nebenoras žindyti?

Pasitaiko, kad moterys žindymo aversiją painioja su nuovargiu, autonomijos stoka – kai atrodo, jog visas jų gyvenimas pavirto vien žindymu, tik su pertraukomis higienos ir buities reikalams. Tačiau žindymo aversijai būdingi pojūčiai skiriasi nuo tų, kurie kyla iš nuovargio, kai moteris norėtų tik pailsėti nuo žindymo.              

Žindymo aversija nėra ir tiesiog nenoras žindyti. Priešingai, daug ją patiriančių motinų norėtų žindymą tęsti, kaip buvo suplanavusios ir svajojusios. Tačiau ištikus žindymo aversijai to nebepajėgia daryti. Tokiais atvejais moterys išgyvena neurozę – du vienas kitam prieštaraujančius poreikius: savo protu, vertybėmis, sprendimais žindyti jos nori, tačiau fiziškai ir psichologiškai nepajėgia. Akimirkomis, kai nežindo, jos vis ryžtasi žindymą tęsti, bet žindymo metu jaučiant tuos pačius nemalonumus sugrįžta impulsas atstumti vaiką.

Mamos žindymo aversiją kartais painioja su jausmu, kad apskritai žindymas neteikia joms malonumo, bet priešingai, po patirtų žindymo bėdų, mokantis žindyti, vaikeliui nuolat kabant ant krūties, žindymas asocijuojasi labiau su darbu, pareiga, varginančia veikla, o ne su malonumu. Tačiau tai taip pat nėra žindymo aversija. Tos moterys, kurios tikrai patyrė žindymo aversiją, iki to laiko irgi turėjo žindymo problemų, sunkumų, patyrė bemieges naktis ir nuovargį vaikeliui beveik nuolat prašant žįsti. Išgyvenusios tikrąją žindymo aversiją jos drąsiai galės sakyti, kad anksčiau patirti dalykai dar nebuvo žindymo aversija. Žindymo aversijos pojūčiai sunkiai supainiojami su kažkuo kitu.

Žindymo aversijos priežastys

Mokslas jau keliolika metų tyrinėja žindymo aversiją, tačiau priežastys vis dar nėra tiksliai nustatytos. Mokslininkai dirba ta kryptimi, keldami įvairias hipotezes ir jas tikrindami. Toliau aptarsime veiksnius, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius.

– Naujas nėštumas. Pastojus smarkiai keičiasi hormonų balansas organizme ir tai lemia žindymo pojūčių kitimą. Daugybė moterų tęsia savo esamo vaikelio žindymą pastojusios ir tai nesukelia jokių padarinių, tačiau kai kurios patiria žindymo aversiją. Kartais žindymo aversija nėštumo metu gali būti tokia nemaloni ir kankinanti, jog kyla mintys, kad moteris apskritai nepajėgs žindyti naujojo žmogučio, kurio dabar laukiasi.

– Mėnesinių atsinaujinimas. Žindymo pojūčiai siejasi su hormonų įtaka moters kūnui, todėl labai dažnai žindymo aversija atsiranda tada, kai atsinaujina menstruaciniai ciklai. Tokiu atveju moterys pastebi, jog nemalonūs pojūčiai vargina ne nuolat, bet tik tam tikru ciklo metu. Kai žindymo aversija susijusi su hormoniniais pokyčiais organizme, dažniausiai pojūčiai yra skausmingi, nes krūtys pajautrėja, speneliai patinsta, parausta.

– Tandeminis žindymas. Vienas iš veiksnių, didinančių tikimybę patirti žindymo aversiją, yra tandeminis žindymas. Žindymo aversija tandeminio žindymo metu dažniausiai pasireiškia tada, kai jau nėštumo metu žindymas kėlė nemalonius pojūčius.

– Stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai. Žindymo aversija pasireiškia tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu lygmeniu. Didelis stresas, skaudūs įvykiai gali sukelti didelį šoką, dėl kurio organizmas išsibalansuoja ir atsiranda pojūčiai, kurių nebuvo – tarp jų žindymo aversija, pajautrėję speneliai, sustiprėjęs nervinis dirglumas.

– Psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka. Gali nutikti taip, kad mama pradeda jausti, jog jai tenka patirti per daug stimuliacijos būnant su vaiku / vaikais. Tai apima ir psichinę (nuolatiniai pokalbiai, klausimai–atsakymai, nuolatinis dėmesys vaikui / vaikams, siekiant išlaikyti jiems saugią aplinką ir pan.), ir fizinę (nuolatinis vaikelio nešiojimas, vedžiojimas už rankos, prilaikymas, miegojimas šalia, vaikelio sėdėjimas ant kelių, žindymas ir panašiai) sritis. Esant autonomijos stokai ir jaučiant tą fizinį ir / ar psichinį perdirginimą moteris pradeda nepakęsti, kai ją liečia, čiupinėja, ypač kai tie pojūčiai yra krūtinės srityje.

– Nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka. Žindymo aversija dažniau pasireiškia moterims, kurioms trūksta poilsio, miego, visavertės mitybos. Tuomet ir moters kūnas stokoja maisto medžiagų ir poilsio, o tai gali grėsti išsekimu – žvelgiant iš fiziologinės perspektyvos, žindymo aversijos pojūčiai galbūt siunčia signalą nustoti žindyti.

– Praeities psichologinės traumos ir esami psichikos sutrikimai. Labai retais atvejais pasitaiko, kad žindymo aversiją moterys patiria nuo pat vaikelio gimimo ir ji nesisieja nei su hormoniniais pokyčiais (nes žindymo pradžioje dėl hormonų padidėjus spenelių jautrumui žindymas yra skausmingesnis, tačiau vėliau skausmingi pojūčiai išnyksta), nei su natūraliais žindymo iššūkiais. Tokiu atveju mama jaučia, kad ji tiesiog nepajėgia to daryti, ji negali pakelti pojūčio, kad šis mažas žmogus kažką iš jos kūno ima, būna sunku patirti nuolatinį fizinį sąlytį su kitu. Tokio pobūdžio žindymo aversija gali sietis su gyvenime patirta seksualine prievarta, smurtu, valgymo sutrikimais, esant kai kuriems psichikos sutrikimams.

– Trumpas liežuvio pasaitėlis. Kartais žindymo aversijos metu skausmą sukelia blogas kūdikio prigludimas prie krūties, nes per trumpas jo liežuvio pasaitėlis. Tokiais atvejais nemalonūs pojūčiai žindant pasireiškia jau pačioje pradžioje.

– Žindymas pagal poreikį. Daugumos žindymo aversiją patiriančių moterų vaikai jau yra 2–3 metų amžiaus, taigi tikrai valgo ir kitokį maistą, tačiau vis dar žindomi pagal poreikį – kaskart, kai vaikelis užsinori. Tai skatina atsirasti arba sustiprina žindymo aversiją, kadangi toks dažnas žindymas lemia ir dažnesnį fizinį sąlytį su vaiku.

Žindymo aversija – iššūkis, kurį galima įveikti

Viskas, kas vyksta mūsų kūne – ne be priežasties. Žindymo aversijos sukeliami pojūčiai yra signalas, kad kažką reikia keisti. Kai išanalizuojame, kas būtent mums labiausiai skatina atsirasti žindymo aversiją ir ją sustiprina, tada galima bandyti ieškoti būdų, kaip sau padėti. Ne visada pavyksta žindymo aversijos visiškai išvengti ir ją panaikinti, tačiau tikrai įmanoma, kad ji sumažėtų ir būtų lengviau pakeliama. Pagalbos sau galimybes aptarsime kitame žurnalo numeryje.

 *  *  *

Pagal Kazimiero Vitkausko ir Karolinos Tarnauskienės knygą „Kūdikio žindymas“.

Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Joje rasite naujausių mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius! Septintoji knygos laida papildyta penkiais naujais skyriais.

Daugiau apie knygą ir autorius: www.zindyk.lt

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Facebook: Išsipildymas Motinystėje

Moterims stresas pavojingesnis

Moterų smegenys veikia kitaip negu vyrų – dailiosios lyties atstovės emocingesnės, į stresą reaguoja stipriau ir ilgiau dėl jo sielojasi.

Natūralus su stresu kovojantis hormonas oksitocinas, vadinamas meilės hormonu, gaminamas moters organizme gimdymo metu, žindymo periodu, taip pat abiejų lyčių organizmuose lytinio suartėjimo metu. Šis hormonas išsiskiria ir po nemažo sukrėtimo, turi raminamąjį, laimės suteikiantį poveikį. Emocinei sveikatai palaikyti moterims reikia daugiau oksitocino nei vyrams, todėl įvairiose gyvenimo situacijose, taip pat ir tarpusavio santykiuose, jos patiria didesnį stresą nei vyrai.

Stresas yra natūralus savisaugos instinktas, skatinantis atsiradus pavojui priimti sprendimus, bet pernelyg dažnas ir užsitęsęs stresas pavojingas sveikatai.

Organizmo signalai, perspėjantys apie stresą

Kiekvienam žmogui streso pasekmės gali būti skirtingos, nes pirmiausia nukenčia silpniausia organizmo sistema. Streso poveikis gali pasireikšti įvairiai: ir galvos skausmu, ir dirgliosios žarnos sindromu.

Stresą galima patirti dėl įvairių gyvenimo situacijų, tačiau jei tuo pačiu metu nerimaujate dėl darbo, vaikų, kaimynų ir savo santuokos, tai labai rimta. Moterims stiprus stresas gali sukelti menstruacijų sutrikimus. Streso pasekmė gali būti plaukų slinkimas, nuovargis, aukštas kraujospūdis, virškinimo ir tuštinimosi sutrikimai.

Štai keletas organizmo reakcijų į stresą.

• Valgymo sutrikimai. Anoreksija ir bulimija moterims yra 10 kartų dažnesnė nei vyrams, ir yra siejama su stresu. Kaip ir depresija, šie sutrikimai atsiranda dėl serotonino trūkumo ir dažnai gydomi antidepresantais, kurie padidina šio hormono gamybą.
• Žarnyno problemos. Stresas verčia valgyti nesveiką, lengvai paruošiamą maistą, kuriame yra daug kalorijų. Gali būti taip, kad dėl streso visiškai negalite valgyti. Pagrindiniai su stresu susiję sutrikimai yra pilvo pūtimas, rėmuo, skrandžio skausmas, šleikštulys. Priklausomai nuo to, ar persivalgote, ar, priešingai, badaujate, priaugate arba numetate svorio.
• Odos reakcijos. Stresas gali sukelti niežtinčius bėrimus ar spuogus, pabloginti esamas odos ligas.
• Emociniai sutrikimai. Patiriant stresą gali apnikti bloga nuotaika, dirglumas ar rimtesnės psichinės problemos, tokios kaip depresija. Smegenų struktūros skirtumai lemia tai, kad moterys geriau slepia pyktį nei vyrai, tačiau dailiosios lyties atstovės yra dvigubai labiau linkusios į depresiją.
• Miego problemos. Patiriančios stresą moterys sunkiai užmiega ir naktį dažnai nubunda. Tai pablogina savijautą, o sveikas gilus miegas, atvirkščiai, padeda sumažinti neigiamą streso poveikį.
• Dėmesio koncentracijos problema. Stresas trukdo susikaupti ir veiksmingai susidoroti su darbu ir namų ruoša. Jei stresą sukelia problemos darbe ir jis trukdo dirbti, atsiranda užburtas ratas.
• Susilpnėjęs imunitetas. Viena iš sunkiausių streso padarinių yra sumažėjęs organizmo gebėjimas kovoti su ligomis, nesvarbu, ar tai būtų peršalimas, ar lėtinės ligos.

Nuolatinė įtampa skatina oksidacinį stresą – laisvųjų radikalų susidarymą. Tai gali lemti širdies ir kraujagyslių ligas, padidinti kraujospūdį, sukelti infarktą ir insultą. Tyrimai parodė, kad yra ryšys tarp streso ir krūties bei kiaušidžių vėžio. Nustatyta, kad krūties vėžio rizika buvo 62 % didesnė moterims, kurios patyrė daugiau nei vieną svarbų įvykį, tokį kaip skyrybos ar sutuoktinio mirtis.

Kaip sumažinti stresą?

Svarbiausia numatyti, kas jus gali sutrikdyti, ir pasitelkti stresą malšinančius metodus. O jie yra gana paprasti.

• Tinkama mityba. Venkite nesveiko maisto, maitinkitės subalansuotai. Taip pagerinsite savo fizinę būklę, o vėliau ir emocinę.
• Raskite laiko fiziniams pratimams. Sportas yra vienas paprasčiausių būdų įveikti stresą. Tyrimai rodo, kad mankšta gerina nuotaiką ir skatina gaminti endorfinus – natūralias medžiagas, gerinančias emocinę būklę.
• Raskite atsipalaidavimo būdus. Susitikite su šeima ir draugais, su kuriais malonu bendrauti. Prisiminkite ankstesnius savo pomėgius. Atsikratyti streso gali padėti, pavyzdžiui, mezgimas ir nėrimas, joga ir meditacija.

Jei nuolat patiriate stresą, būtinai išmokite jį valdyti. Mokykitės slopinti savo reakcijas į stresą, pasitarkite su gydytoju, nepalikite visko likimo valiai, kol nuolatiniai išgyvenimai per stipriai nesutrikdė sveikatos.

Parengė Undinė Gilė

Mėnesinių dienos

Ką reikia žinoti apie mėnesines?

Sveika moteris tomis dienomis neturėtų jausti labai stipraus skausmo – tik lengvą negalavimą. Padės paprastos priemonės: daugiau palepinkime save, venkime didesnio fizinio krūvio, dažniau ilsėkimės ir neperšalkime.

Mėnesinių kraujas – puikus maistas įvairiausiems mikrobams, todėl jie sparčiai vystosi. Tokia kaimynystė pavojinga, nes mėnesinių dienomis gimdos kaklelis kiek atvertas ir į ją lengvai gali patekti infekcijos sukėlėjai. Todėl šiomis dienomis moterims nepatariama praustis vonioje, maudytis baseine ar jūroje. Be to, kraujas gali tapti nemalonaus kvapo priežastimi. Išvengti šių nemalonumų padeda kruopštesnė negu įprasta intymi higiena ir tinkamai parinktos higienos priemonės.

Kiek kartų moteris turėtų praustis?

Praustis derėtų duše, tik į makštį neturi patekti vandens. Išorinius lytinius organus geriausia plauti su muilu be kvapiklių mažiausiai 2 kartus per dieną – ryte ir vakare. Ginekologai pataria praustis kaskart keičiant įklotą, t.y. kas 3 – 4 valandas. Jeigu išskyrų nedaug ir įklotas beveik švarus, vis tiek jį reikia pakeisti, nes jame jau yra mikrobų. Kai apsiprausti neįmanoma, moteris išgelbės drėgnos intymios higienos servetėlės, tačiau reikėtų rinktis bekvapes ir be parabenų.

Kokius prausiklius naudoti?

Mėnesinių dienomis prausiamės dažniau, todėl derėtų pasirūpinti tinkamu prausikliu. Įprastinio muilo šarminės medžiagos sausina tarpvietės odą, o ji dar trinama įklotų. Geriausia moterims prastis specialiu intymios higienos neutralaus PH geliu, pagamintu iš odos nedirginančių bei nesausinančių augalinių ekstraktų. Atkreipkite dėmesį į sudėtį: venkite prausiklių su natrio sulfatais, kurie etiketėse pažymėti kaip Sodium Lauryl Sulfatas (SLS) bei Sodium Laureth Sulfatas (SLES). Ši medžiaga išsausina gleivinę ir gali ją sudirginti. Jeigu nespėjote nusipirkti tokio prausiklio, tiks vaikiškas muilas: jame nėra dažiklių, kvapiųjų bei kitų alergiją sukeliančių medžiagų.

Įklotai ar tamponai?

Ginekologai pataria pirmenybę teikti įklotams. Šios taisyklės turėtų laikytis ir mergaitė, ir moteris. Pirmiausia, higieniniai įklotai daug geriau sugeria išskyras negu tamponai. Be to, laiku keičiant įklotus, minimali pratekėjimo rizika. Išskirtinė įklotų savybė, kad juos naudojanti moteris išvengia kraujo sąstovio. Higieniniai įklotai netrukdo kraujui laisvai ištekėti makšties kanalu išorėn.

Tamponai praverčia kai kuriais atvejais: aktyviai sportuojant bei maudantis baseine ar jūroje. Taigi nuolat patariama naudoti įklotus. Periodu po gimdymo, taip pat –jeigu moteris serga gimdos kaklelio ligomis, makšties uždegimais tamponai visiškai netinka.

Į ką atsižvelgti renkantis įklotus?

Higieniniai įklotai gaminami įvairių rūšių: skirtingų dydžių ir storio, įvairios dangos, su sparneliais ir be jų, su skirtingais užpildais ir kvapikliais. Kiekviena moteris ir mergina gali išsirinkti pagal kraujo kiekį, kaip dažnai patogu juos keisti ir kuriuo paros metu naudoja.

Netinkami higieniniai įklotai mėnesinių metu dirgina odą ir ji gali iššusti, parausti, niežėti, atsiranda bėrimų. Skirtingų gamintojų įklotų kokybė skiriasi. Svarbiausia, ieškokite įklotų, kurie nėra apdoroti cheminėmis medžiagomis.

Higieniniai įklotai yra trijų sluoksnių: viršutinis sluoksnis, absorbuojamasis vidinis sluoksnis ir apatinis. Renkantis reikėtų atsižvelgti į visų sluoksnių kokybę. Vidinis įklotų sluoksnis turėtų gerai sugerti kraują ir sulaikyti jį viduje. Be to, svarbu, kad jis būtų pagamintas iš malonių kūnui neutralaus PH medžiagų. Apatinis sluoksnis turi būti laidus orui, antraip įklotuose ypač sparčiai dauginsis bakterijos. Jei šis sluoksnis pagamintas iš plonytės porėtos celofano plėvelės, tokių įklotų viduje nesikaupia drėgmė ir šiluma. Be to, toks pagrindas sulaiko skystį nuo pratekėjimo išorėn. Plonyčiai kasdieniai įklotai, kurie patogūs ir besibaigiant mėnesinėms, su orui laidžiu apatiniu sluoksniu palaiko natūralią odos būklę.

Išorinis įkloto sluoksnis liečiasi su kūno oda, todėl jis turi būti kuo minkštesnis ir švelnesnis, nedirginti odos. Medvilninės medžiagos viršus su mikroskopine ventiliacijos sistema lengvai praleidžia skystį į įkloto vidų, o oda išlieka sausa.

Patogūs įklotai, kaip ir kūnas, turi priekinę ir užpakalinę puses, todėl idealiai prisitaiko prie moters judesių.

Jeigu patinka kvepiantys įklotai, kad išvengtumėte alerginės odos reakcijos, įsitikinkite, kad kvapioji medžiaga natūrali. Įklotai neturėtų dirginti odos. Jei oda sudirgsta ar parausta, jaučiamas nemalonus tempimas, tikriausiai pasirinkote netinkamus įklotus.

Naujos kartos higieniniai įklotai su anijonų juostele

Higienos, alergijos ir infekcijos problemas išsprendžia inovatyvus išradimas (kuriam suteiktas patentas) moterų higienos srityje – anijonų ir tolimųjų infraraudonųjų spindulių juostelė. Anijonai gali neutralizuoti dulkes, sunaikinti virusus ir bakterijų ląsteles. Anijonai naikina blogą kvapą, slopina bakterijų dauginimąsi įkloto viduje bei palaiko natūralią makšties PH pusiausvyrą.

Įklotai su šia juostele nealergizuoja odos ir padeda išlikti švariai ir gaiviai be jokių papildomų dezodoruojančių priedų. Tai ypač svarbu įklotus kasdien naudojančioms moterims.

Ar reikia vengti fizinio aktyvumo

Kai kurios moterys šiomis dienomis jaučiasi itin prastai. Įkyriai skausmingi kraują išstumiančios gimdos susitraukimai verčia gultis į lovą. Ginekologų nuomone, horizontali padėtis silpnina gimdos tonusą ir stiprina skausmą. Todėl mėnesinių dienomis verta kiek įmanoma judėti. Bent pavaikštinėkite bute ar kieme. Judėjimas skatina dubens organų kraujotaką, todėl susilpnėja gimdos spazmai.

Seksas mėnesinių dienomis

Mėnesinių dienos – ne pats geriausias metas lytiniams santykiams. Daugelis porų atsisako sekso šiomis dienomis higienos sumetimais. Pats mėnesinių kraujas sterilus, jame nėra bakterijų, bet gali erzinti iš makšties sklindantis specifinis kvapas. Svarbiausia, pavojus kyla dėl to, kad šiuo periodu labai pažeidžiami moters lytiniai organai: į atsivėrusią gimdą gali lengvai patekti infekcijos. Todėl tomis dienomis derėtų naudoti prezervatyvus ne tik sekso su nauju partneriu metu, bet ir su nuolatiniu. Taigi kiekviena moteris ir vyras gali pasirinkti – priimtini jiems šie momentai ar ne.

Parengė Undinė Gilė

Gimdymas ir anatominiai pokyčiai

Daugelis lytinio gyvenimo problemų po gimdymo atsiranda dėl anatominių pokyčių. „Ar moteris turės šlapimo nelaikymo ir seksualinių problemų po gimdymo, priklauso nuo daugelio dalykų: vaisiaus svorio, moters sportiškumo, nuo to, ar ji treniravosi nesilaukdama, ar buvo menkai fiziškai pasirengusi. Moterų kūno sudėjimas, organizmo ir raumenų stiprumas skiriasi, todėl vienoms tokios problemos kyla, o kitoms – ne”, – teigia akušerė Violeta Staniulevičienė.

Didelę patirtį turinti specialistė teigia, kad jei moteris iki gimdymo turėjo tvirtus dubens raumenis arba atlikdavo raumenų stiprinimo pratimus, jai ir po gimdymo bus lengviau susidoroti su problemomis.

Dubens dugno raumenys palaiko gimdą ir makštį taisyklingos padėties, o nėštumo metu auganti gimda spaudžia dubens dugno raumenis ir raiščius, jie išsitempia ir suminkštėja. Gimdymo metu raumenims tenkantis krūvis paskatina mažojo dubens organų nusileidimą, todėl sumažėja lytinis jautrumas santykiaujant. Lytinių organų pokyčiai sukelia šlapimo šalinimo problemas – bėgant metams raumenys dar labiau nusilpsta ir gali grėsti šlapimo nelaikymas.

Tarpvietės raumenų stiprinimo pratimai

Nėštumo ir gimdymo metu dubens dugno raumenys stipriai įtempiami, o raumenų stangrumas atsistato gana lėtai. Po gimdymo moters gimda dažnai šiek tiek nusileidžia, dubens dugno raumenys suminkštėja, todėl būtina kuo greičiau jiems padėti. „Praėjus kelioms dienoms po gimdymo, jei nebuvo komplikacijų, nebuvo atliktas cezario pjūvis, moteris gali pradėti atlikti dubens dugno raumenų stiprinimo pratimus. Pratimai sutvirtins raumenis ir pagerės seksualiniai pojūčiai. Treniruojami raumenys stiprėja, o pratimus moteris gali atlikti net stovėdama eilėje parduotuvėje – nereikia jokių specialių sąlygų sako V. Staniulevičienė.

Sėdėdama, stovėdama, gulėdama ar net vaikščiodama, moteris gali sutraukinėti tarpvietės raumenis. Per dieną užtenka atlikti tokius pratimus tris-keturis kartus ir jau po 2-3 mėnesių pasijus rezultatas. Jaunesnės moterys geriau pasijus per trumpesnį laiką. Tik pirmiausia reikia pajusti raumenis, kuriuos būtina treniruoti, nes kai kurios moterys mankština pilvo preso ir dubens raumenis, tačiau visai netreniruoja mažojo dubens raumenų.

Pirmasis patarimas: šlapinantis bandoma sulaikyti šlapimo srovę sutraukiant mažojo dubens raumenis. Sulaikyti šlapimo srovę reikėtų 5-10 s., pagal tai, kaip moteriai sekasi. Keletą kartų pamėginus bus nesunku imtis ir pačios mankštos – moteris bus įsidėmėjusi, kuriuos raumenis reikia sutraukinėti. Verta žinoti, kad moteris, gebanti 5-10 s. sulaikyti šlapimo srovę, turi tikrai tvirtus tarpvietės raumenis.

Antrasis patarimas: reikėtų atsigulti ant nugaros, pusiau sulenkti ir šiek tiek praskėsti kojas, pėdas atremti į grindis. Pratimas atliekamas sutraukiant mažojo dubens raumenis 3-5 s., paskui palengva juos atleidžiant. Minimalus pratimų kiekis – 25. Jei nepavyksta iš karto atlikti visų, reikėtų daryti tiek pratimų, kiek galime ir palengva didinti jų skaičių.

Trečiasis patarimas: Norėdamos paįvairinti mankštą, moterys gali atlikti ne tik atskirus pratimus, bet ir pratimų kompleksus. Jų būna ir naujokėms, ir pažengusioms moterims. Pavyzdžiui, Norvegijos profesorė Kari Bø sukūrė tarpvietės raumenų stiprinimo pratimų kompleksą „Pelvicore Technique“. Nemokamus vaizdo įrašus, kuriuose pratimų atlikimo techniką aiškina pati profesorė, galima rasti internete.

Gimdos kaklelio vėžys yra viena iš penkių dažniausių vėžio rūšių, kuriomis serga Lietuvos moterys. Lietuvos vėžio registro duomenimis, 2012 m. šia liga sirgo 294,26 iš 100 tūkst. moterų. 12,6 iš 100 tūkst. moterų nuo šio naviko mirė.

Gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksniai

– Žmogaus papilomos viruso infekcija (ŽPV). Ja dažniausiai užsikrečia nenaudojančios barjerinių kontraceptinių priemonių, anksti pradėjusios lytinius santykius, dažnai keičiančios lytinius partnerius moterys. Susimąstyti turėtų ir vyrai: dažnai keisdami lytines partneres, jie užsikrečia ŽPV infekcija ir ją perduoda.

– Chlamidijozė. Ja užsikrečiama taip pat kaip ir ŽPV infekcija. Tik dažnai moterys nežino, kad yra užsikrėtusios, nes ši liga nesukelia jokių simptomų.

– Rūkymas taip pat yra rizikos veiksnys, nes tabakas tiesiogiai veikia gimdos kaklelio gleivinę, taip pat skatina vėžio atsiradimą užsikrėtus ŽPV.

– Imunosupresija (organizmo imuninių mechanizmų slopinimas gydant imunines ligas arba po organų transplantacijos.). Dėl sumažėjusio organizmo atsparumo padidėja rizika užsikrėsti ŽPV infekcija. Silpna imuninė sistema negali kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, todėl jos greičiau dauginasi ir plinta.

– Netinkama mityba, ypač jei nepakankamai valgoma daržovių bei vaisių.

– Antsvoris padidina riziką išsivystyti gimdos kaklelio adenokarcinomai.

– Oraliniai kontraceptikai, ypač jeigu jie vartojami ilgesnį laiką, skatina gimdos kaklelio vėžį ŽPV užsikrėtusioms moterims.

– 3 ir daugiau gimdymų padidina riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu dėl hormoninių pokyčių organizme.

– Paveldimumas. Gimdos kaklelio vėžio atvejai šeimos istorijoje padidina riziką susirgti šia liga. Jei moters mama ar sesuo sirgo gimdos kaklelio vėžiu, rizika susirgti yra 2-3 kartus didesnė, palyginti su moterimis, kurių šeimos moterys gimdos kaklelio vėžiu nesirgo.

Išvengti gimdos kaklelio vėžio padės sveika gyvensena. Nerekomenduojama ilgai vartoti hormoninių kontraceptinių preparatų. Efektyvi ŽPV infekcijos prevencija yra barjerinės kontraceptinės priemonės, jos taip pat efektyviai saugo ir nuo chlamidijų infekcijos. Skiepai nuo ŽPV apsaugo nuo keturių viruso tipų, iš kurių du sukelia 70 proc. visų gimdos kaklelio vėžio atvejų. Efektyviausia skiepyti paaugles mergaites, neturėjusias lytinių santykių, nes vyresnės moterys jau gali būti užsikrėtusios ir tokiu atveju skiepai nebus veiksmingi.

Efektyvi antrinės prevencijos priemonė yra ankstyva ligos diagnozė. Net 80 proc. šia liga susirgusių moterų galėtų pasveikti, jei liga būtų greitai pastebėta ir kuo anksčiau pradėta gydyti. Lietuvoje vykdoma gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, kurios metu 25-60 metų amžiaus moterys gali kartą per trejus metus nemokamai pasitikrinti PAP testu.

Tai citologinis tyrimas, kurio metu ištiriamas gimdos kaklelio tepinėlis. Procedūra yra greita ir neskausminga, o šis tyrimas leidžia anksti diagnozuoti ligą ir laiku imtis gydymo. Moteris dėl tyrimo turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją arba ginekologą. Jei atlikus citologinį tyrimą nustatomi pakitimai, gydytojas siunčia pacientę atlikti biopsiją, kuri galutinai patvirtina arba paneigia šią diagnozę.

Pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro medžiagą informaciją parengė Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Asta Ivoškienė