Aplinkinių kritiškas požiūris

Tandeminis žindymas nėra itin dažnas reiškinys, žmonės prie jo neįpratę, todėl tenka pasitelkti kantrybę ir nusiteikti, kad susidursite su įvairiu aplinkinių požiūriu ir komentarais. Liūdniausia, kad dažnai net sveikatos priežiūros specialistai, neturėdami pakankamai žinių, nepalaiko tokio pasirinkimo ir abejoja dėl maistinės mamos pieno vertės žindant tandemu. Moterys yra kritikuojamos, jog toks dviejų vaikų žindymas yra tik energijos švaistymas, neduodantis vyresnėliui jokios naudos. Aplinkinių kritiški komentarai, nuvertinimas gali gerokai paveikti mamos emocinę savijautą. Svarbu neabejoti tuo, ką darote, ir pačiai sau turėti atsakymą, kuo tai naudinga ir jums prasminga.

Jau yra atlikta daug mokslinių motinos pieno sudėties žindant tandemu tyrimų. Visi parodė, jog kokybė tikrai nesuprastėja, o puikiai prisitaiko prie augančių vaikų poreikių. Pavyzdžiui, moterų, kurios žindo ilgiau nei vienerius metus, pienas yra maistingesnis už tų moterų, kurios žindo pagimdžiusios prieš gimdymo terminą ar numatytu laiku. Moterų, žindančių ilgiau nei dvejus metus, pienas turi daugiau riebalų, o kūdikio žindymo pradžioje daugiau angliavandenių.

Tandeminio žindymo aversija

Žindymas tandemu yra vienas iš veiksnių, galinčių įtakoti žindymo aversijos pojūčių atsiradimą. Vis dėlto dažniausiai žindymo aversija pasireiškia žindant tandemu tuo atveju, jei ji jau būdavo iki pastojimo, arba jei atsirado žindant nėštumo metu.

Dažnai moterys mano, jog žindymo aversiją joms sukelia nėštumas (jei iki tol aversijos nebuvo), tad tikisi, kad vaikeliui gimus ji baigsis. Tačiau, ar tikrai žindymo aversija baigsis atėjus gimdymui, niekas negali garantuoti. Tikėtina, kad jei jau patyrėte žindymo aversiją nėštumo metu, gimus vaikeliui ir žindant tandemu, ji bus tokia pati ar dar stipresnė, ir tokiu atveju gali tekti vaikus žindyti ne kartu, o atskirai.

Jei žindymo aversijos pojūčiai išliko, pastebėsite, kad naujagimio žindimas nemalonių pojūčių nesukelia, tačiau vyresnėlio – sukelia. Vyresnio vaiko burna didesnė, sąkandis stipresnis, jo žindimas jau yra kitoks, keliantis kitokius pojūčius, nei maitinant naujagimį. Egzistuoja ir psichologinis momentas – pasąmoningai švelniau priimame pojūčius, keliamus bejėgio naujagimio nei vyresnio vaikelio, su kuriuo kasdienybėje jau bendraujam skirtingai, kitaip jį suvokiame ir priimame, jau pažįstam jo, kaip atskiros asmenybės, aštresnius charakterio kampučius.

Jei jūs svarstėte apie tandeminį žindymą ir svajojote apie jį, tačiau nėštumo metu jus ištiko žindymo aversija, nenuleiskite rankų ir gimus vaikeliui bandykite. Tačiau prieš tai įvertinkite, kiek žindymas vyresniam vaikui dar reikalingas, kaip tandeminis žindymas padės jūsų vaikų tarpusavio santykiams ir ar kas nors padės namuose, nes su žindomu kūdikiu ant rankų jus galite judėti, kažką pasiimti, kažką neatidėliotino atlikti, o žindydama abu vienu metu jau turėsite būti stabiliai vienoje vietoje.

Negalėjimas žindyti abiejų vienu metu

Paveiksliukai ar meniškos nuotraukos, kuriose vaizduojama mama, žindanti du skirtingo amžiaus vaikus, atrodo labai jaukiai, romantiškai ir vilioja išgyventi tokią motinystės idilę. Kartais realybė iš tiesų būna panaši ir tai yra didelis džiaugsmas ir sėkmė. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad mūsų buities, naminio chaoso ir ne visada lengvai besiklostančių santykių fone tandeminio žindymo vaizdas ir išgyvenimai gali gerokai skirtis nuo to gražaus vaizdinio. Gali būti sunku įsitaisyti patogioje pozoje, kad moteris pajėgtų atsipalaiduoti žindymo metu, o įtampa gali trukdyti žindymo mechanizmui ir atrodys, kad pienukas nebėga. Bet kokia fizinė įtampa skatina veiksmą baigti greičiau, be to, kelia nervinę įtampą. O jei dar kažkuris iš žindomų vaikų yra neramus, tai savo blaškymusi išblaško ir kitą, mamai tenka išlaviruoti ir abu raminant vėl sugrąžinti prie to, ko čia visi susirinko – žindymo.

Jeigu jūsų atveju žindymas abiejų vaikų vienu metu kelia per daug įtampos, sekina ir sukuria daugiau konfliktų, nei teikia ramybės ir džiaugsmo, apsvarstykite galimybę vaikus žindyti atskirai. Jei sunku atsisakyti svajonės atitikti tą gražų „tandeminį” paveikslėlį, pabandykite prie tandeminio žindymo sugrįžti po savaitės–kitos. Auginant vaikus viskas labai greitai keičiasi, tad tai, kas nepavyksta dabar, gali puikiai sektis praėjus šiek tiek laiko. Nekaltinkite savęs, kad ne viskas vyksta, kaip norėjote. Nesijauskite prastesnė mama už tą, kuri didžiuojasi tandeminio žindymo sėkme. Mūsų, mamų, kasdienybės, galimybės, vaikų charakteriai ir daug kitų veiksnių tiek skiriasi, kad neįmanoma apskritai lygintis tarpusavyje. Ir būtinai atsiminkite – jūs esate nuostabi mama, nes siekiate suteikti, ką galite savo vaikams, ir nėra taip labai svarbu, ar tai jie gaus vienu metu, ar atskirai.

Vyresnėlio pavydas mažesniajam

Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas. Kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais matosi pavydas ir didelis apmaudas dėl atsiradusio broliuko ar sesutės – ypač kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs prie individualaus dėmesio, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Psichologai šį reiškinį vadina „vyresniojo nukarūnavimu”. Tokiu atveju yra pavojus, kad žindymas gali tapti kovos lauku, kuriame vyresnėlis nenori užleisti savo pozicijų. Kad ir kokie iššūkiai laukia, tai, kad vis dar žindote, jam yra svarbiausias jūsų meilės garantas ir nenustebkite, jei, gimus naujam vaikeliui, vyresnis vaikas žįsti prašysis kur kas dažniau nei iki gimdymo.

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai: neigiamų emocijų pavidalu, iš didžiulio ir kartais net agresyvaus dėmesio sau reikalavimo ir fizinio priekabiavimo prie naujagimio. Taip pat gali pasireikšti psichosomatiniai negalavimai ar įvairios fiziologinės reakcijos: naktinis šlapinimasis, dingęs arba padidėjęs apetitas, pilvuko skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, miego problemos. Dažniausiai visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs.
Jei vaikelis jau buvo išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, jis gali to pradėti reikalauti iš tėvų. Vaikelis visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė. Dažnai vaikas nustoja valgyti maistą, prie kurio jau buvo įpratęs, ir kaskart alkį nori malšinti tik žįsdamas.

Taigi, vyresniojo vaiko pavyduliavimas ar maištas dėl jo „nukarūnavimo” neabejotinai gali pasireikšti ir žindymo srityje. Jis gali stipriai protestuoti prieš tai, jog naujagimis yra žindomas. Vyresnėliui gali būti susiformavusi nuostata, kad mamos krūtinė ir pienukas priklauso tik jam, ir naujagimis kėsinasi į jo turtą – bando iš jo atimti mamos meilę. Mamai visa tai kelia daug streso, kadangi naujagimį žindyti būtina, o vyresnio vaikučio traumuoti pykčiu ar staiga atsiradusiais itin griežtais draudimais, kai ir taip viskas taip jautru, nesinori. Moteris jaučiasi kaip tarp dviejų ugnių, kai nežinia, ką daryti, kaip elgtis, kad niekas nenukentėtų.

Ką daryti?

Mamai derėtų susidėlioti žindymo eigą taip, kad jo metu nereikėtų kariauti ir patirti įtampą, kuri gali trikdyti naujagimio žindymą. Pirmiausia tokiems iššūkiams reikėtų ruoštis iš anksto. Dar iki gimdymo perleiskite dalį vyresnėlio priežiūros darbų tėčiui, kad gimus kūdikiui vyresnysis švelniau patirtų mamos jam ir mažyliui skiriamo dėmesio kontrastą. Visus pokyčius svarbu daryti labai pamažu, kad jie nekeltų streso.

Kartu su vyresnėliu ruoškitės žindymo iššūkiams. Pasakokite, kad broliukui ar sesutei pienukas bus labai reikalingas, reikės dalintis, kad gimęs vaikelis dar negalės valgyti nieko kito, todėl pienuko gauti turės pirmiausia ir tiek daug, kiek tik pajėgs. Su vyresniu vaikučiu galima aptarti, kiek kartų jis galės žįsti, ir paminėti, kad kai lėliukas truputį paaugs, jis galės žįsti kartu, akcentuojant to smagumą ir gerumą. Galima tą ruošimąsi apipinti ir kitomis maloniomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pažadu, kad mažylio žindymo metu vyresnėliui jūs skaitysite knygutę. Galite paminėti, kad kartais jums reikės vyresniojo pagalbos pagydyti pienuką – kai mamos krūtinė susirgs ir reikės iš jos ištraukti daug pienuko (jei darytųsi pieno sąstovis ir reiktų problemą spręsti greitai).

Svarbu patiems tėvams nenuneigti vyresnėlio emocijų, neskatinti jo slopinti jausmų, o pripažinti sau, kad tai vyksta, ir labiau susitelkti į pagalbą vaikui susidoroti su nauju stresu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad tam tikri vaiko elgesio ir emociniai pokyčiai yra natūrali reakcija į pakitusias gyvenimo aplinkybes. Stenkitės nepykti ant jo, nekaltinti, o ramiai priimti, ir sąmoningai apgaubkite dėmesiu ir meile – gal net stipriau, nei iki gimstant naujam žmogučiui. Leiskite vyresniajam vaikui jausti neigiamus jausmus, juos išreikšti, tačiau būtinai išlaikykite ribas ir uždrauskite bet kokius fizinius veiksmus prieš naujagimį, nuo pat pirmų bandymų – tai turi būti aišku ir griežta.

Jeigu viltys neišsipildo

Atminkite, žmogus yra svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu, nepaisant žinių ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne tandeminiam žindymui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su vaiku įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

MAMŲ ISTORIJOS. Nuo vaikystės palaikantis ryšys su šeima.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Nesuteikime virusams šanso. Bakterijos stipriam imunitetui. Folio rūgštis – gyvybės, sveikatos ir geros nuotaikos vitaminas. Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės.

ŽIEMOS LIGOS. Vaikas kosėja: gydyti patiems ar kreiptis į gydytoją?

MOKOMĖS. Žaidimas – ne tik pramoga, bet ir vaiko ugdymo būdas.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindymas: jeigu pieno per daug. Kokios švaros reikia kūdikiui?

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras Kada ir koks papildomas maistas!

VERTA ŽINOTI. Vaikas krapšto nosį: kaip jį atpratinti?

NĖŠTUMAS. Kai nėščiajai pritrūksta geležies

MAMYTĖ. 5 mitybos pokyčiai figūrai. Kaip atpažinti depresiją po gimdymo?

ŽIEMOS VAISTINĖLĖ. Svarbus vitaminas siautėjant virusams.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 metų žiema

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

 
[raw]

[/raw]

Kaip ir žindant, taip ir maitinant pieno mišiniais papildomo maisto ir skysčių (vandens) siūloma ne anksčiau kaip 17 ir ne vėliau kaip 26 vaiko gyvenimo savaitę.

 Papildomo maisto įtraukimas į racioną yra Iaipsniškas procesas:

????4–6 mėnesių amžiaus atsiranda įgūdis imti maistą lūpomis nuo šaukšto. Duodamas trintas vienalytis maistas, tyrė, skysta košė (žr. 6.3 lentelę);

6.3 lentelė. Amžiui tinkamų patiekalų davimo laikas*

*Nėra privaloma išvardintų produktų duoti lentelėje nurodytame amžiuje. Lentelėje pateiktas amžius, kuriame kūdikiai yra pajėgūs sėkmingai valgyti ir pasisavinti tam tikrą maistą.

????7–8 mėnesių dantimis kramto maistą. Viską, kas domina, deda į burną, kandžioja, pats deda maistą į burną, padedamas kitų geria iš puodelio. Duodama tyrė su mažais maisto gabaliukais ir košė. Maistą galima trinti šakute;

????9–10 mėnesių kanda maistą, ima maistą pirštais, pats laiko puodelį ir geria iš jo. Duodama tyrė su maisto gabaliukais;

????10–12 mėnesių bando pats valgyti šaukšteliu, pats geria iš puoduko. Duodamas smulkiai supjaustytas maistas. Palaipsniui didinama skonio įvairovė, leidžiama pačiam valgyti. Vienerių metų vaikas turi sugebėti pats valgyti šeimos maistą, pvz., rupiai pertrintą, supjaustytą, nesūdytą, nesaldintą.

Duodant papildomo maisto, kūdikis pratinamas prie vandens gėrimo. Iki 6 mėnesių po valgio pasiūloma virinto atvėsinto vandens, o vyresniems nevirinto. Nors vanduo iš čiaupo dažniausiai būna geros kokybės, tačiau atsargos dėlei jo sudėtį ir kokybę yra geriau patikrinti. Šulinio vanduo kūdikiams tinka tik patikrintas. Vanduo duodamas iš šaukštelio arba puoduko.

Sveikos moters išnešioto kūdikio organizmo visus maisto ir skysčių poreikius patenkina jos pienas iki 4–6 mėnesių amžiaus, išskyrus vitamino D ir cinko. Apie 4–5 gyvenimo mėnesį kūdikiui gali pritrūkti geležies, vitaminų A, B12 ir B2. Minėtų vitaminų ir mikroelementų kūdikis turi gauti su papildomu maistu.

 Nėra griežtų rekomendacijų, nuo kokio patiekalo geriausia pradėti papildomą maitinimą.

Svarbiausia, kad kūdikis gautų visų jam tuo metu reikalingų maisto medžiagų, ypač geležies.

Todėl pirmieji patiekalai turi turėti daug geležies ir būti lengvai pasisavinami.

Jeigu yra šviežių daržovių sezonas, tuomet bulvių, morkų ir mėsos tyrės patiekalai yra tinkamiausi. Kai daržovės jau tapo įprastu maistu, duodama vietinės kilmės vaisių ir uogų, pvz., obuolių, kriaušių, slyvų ir miško bei sodo uogų, ir tik paskui galima duoti bananų ir kitų atvežtinių vaisių. Bananas neturi tapti vieninteliu vaisiumi. Vasarą ir rudenį derėtų prisišaldyti uogų, brokolių, žiedinių kopūstų žiemai.

Jeigu papildomo maisto tenka pradėti duoti žiemą, kai nebėra šviežių daržovių, vertingesnis pasirinkimas yra grikių, avižų ir mėsos tyrė su viena kita daržove. Po mėnesio galima pasiūlyti miežių, rugių, kviečių košių. Taip pat tinka nesaldžios ir mūsų krašte neaugančių daržovių neprisotintos pramoniniu būdu pagamintos daržovių košės.

6.4 lentelė. Papildomai maitinamų kūdikių kasdieninis maistas*

*Nurodyti maisto kiekiai yra apytiksliai. Kūdikis kiekvienąkart valgydamas pasirenka jam tinkamą maisto kiekį. Svarbu įvertinti jo siunčiamus signalus – alkanas ar sotus.

Sparčiai augančio kūdikio energinių ir kitų medžiagų poreikis užtikrinamas tik tuomet, kai:

????papildomo maisto duodamas pakankamas kiekis ir tinkamu dažniu (žr. 6.4 lentelę);

????duodami įvairūs didelės maistinės vertės patiekalai.

Dauguma papildomai maitinamų kūdikių valgo 6 kartus per parą.

 Skonį suvokti kūdikis išmoksta tik tuomet, kai jį dažnai jaučia, t.y. maitinamas įvairiais patiekalais.

Saldaus skonio, kaip malonaus, pojūtis yra įgimtas, todėl naujagimiai ir kūdikiai mielai valgo saldžius patiekalus. Jokie patiekalai nesaldinami, neprisotinami įvairių prieskonių, nes kūdikis turi išmokti pajusti ir skirti įvairių patiekalų, ypač daržovių ir vaisių, kvapą, skonį. Kuo daugiau skonių per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas pažins, tuo geriau jis priims tuos skonius ateityje. Iki metų dera tik didinti patiekalų įvairovę, o nuo metų nepataikauti, jeigu kažko atsisako, nepulti gaminti tik tai, ką mėgsta ir valgo. Nieko gero, jei mažylis kasdien valgys manų košę…

Devintą–dešimtą mėnesį kūdikiui kartą per parą galima duoti fermentuotų pieno produktų –priedų: pagaminto jogurto, kefyro, rūgpienio, o sukakus vieneriems metams ir 20–30 g varškės.

 Kūdikiui netinka įvairios dietos, liesi maisto produktai.

Iki dvejų metų riebalai yra neribojami. Vegetarų, ypač veganų, dietos taip pat netinka, nes neužtikrina sparčiai augančio organizmo energinio, geležies, cinko, kalcio, vitaminų B2, B12, D, folio rūgšties, omega 3 riebalų rūgščių poreikio.

Iki dvejų metų neduotini įvairiai kepti, skrudinti, rūkyti mėsos, paukštienos, žuvies patiekalai, produktai su maisto priedais, įvairūs saldumynai, saldinti ir gazuoti gėrimai, arbata, kava.

Sergančio vaiko apetitas sumažėja. Pakilus temperatūrai ir / ar mažyliui suviduriavus, skysčių poreikis didėja – tiks krūties pienas ar pieno mišinys, o jei nori – ir skystesnė mažylio mėgstama tyrė / košė. Sunegalavusiam joks naujas maistas ar jo komponentas neduodamas.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“

MAMŲ ISTORIJOS. Baletas, vandens sportas ir kitos trimetės mažylės pramogos.

RUDENS LIGOS. Skauda gerklę – skubėti į vaistinę ar pas gydytoją? Gripas ir COVID-19 – saugomės abiejų. Pediatrai: kada COVID-19 susirgusiam vaikui reikia tyrimų.       

VAISTINĖLĖ. Kaip įveikti didžiausius žarnyno priešus – virusus ir antibiotikus.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Gydytojas A. Vingras Mažakraujystė (anemija). Kaip sustiprinti sveikatą? (partnerio turinys). Kokiu oru kvėpuojame – taip ir jaučiamės. Svarbiausios atopiniu dermatitu sergančio vaiko tėvų užduotys.

KŪDIKIS. Gydytojas K. Vitkauskas Žindyti negalima! Ar tikrai?

NĖŠTUMAS. Nėščiajai svarbūs vitaminai ir mineralai.

MOKOMĖS. 2–3 metų mažylio pasiekimai.

VERTA ŽINOTI. Ruduo – ne tik virusinių ligų paūmėjimo metas.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Geležies stokos mažakraujyste gali susirgti kiekvienas bet kuriuo amžiaus periodu.

 Dažna mažylio iki vienerių metų mažakraujystės priežastis – jo motina.

Jei moteris nėštumo metu sirgo mažakraujyste, gimdamas mažylis neatsineša geležies atsargų. Geležies atsargas vaisius pradeda kaupti paskutinį nėštumo trimestrą, todėl jų sukaupti nespėja, jei motinos organizme geležies yra mažai arba kūdikis gimsta neišnešiotas, arba gimsta daugiau nei vienas. lšnešiotas sveikas mažylis iki gimimo sukaupia geležies atsargų iki 4 savo gyvenimo mėnesių, o neišnešioti, priklausomai nuo neišnešiotumo laipsnio, geležies atsargų sukaupia tik 1–2 mėnesiams.

Motinos piene, net jei ji neserga mažakraujyste, geležies nėra daug, tačiau iš mamos pieno geležį mažylis pasisavina geriau nei iš bet kokio kito maisto. Jeigu nėštumo metu motinai buvo nustatyta geležies stokos mažakraujystė, tuomet, pradėjusi žindyti, ji privalo darytis kraujo tyrimus ir vartoti gydytojo skirtus geležies preparatus bei folio rūgštį ir, suprantama, kasdien maitintis kuo įvairesniu maistu.

 Atpažinti, kad prasideda mažylio iki vienerių metų mažakraujystė, yra sunku,

nes nėra tik jai būdingų požymių (simptomų). Ligą aptikti padeda iš pažiūros sveikam išnešiotam mažyliui 4–5-ą jo gyvenimo mėnesį atliktas kraujo tyrimas, nes tuo metu baigiasi iš mamos gautos geležies atsargos ir sumažėja hemoglobino.

Būdinga:

• mažylis blykšta iš Iėto, todėl motinai sunku tai pastebėti, ji mažylį mato kasdien. Pablyškimą geriau pamato tie giminės, kurie mažylį mato rečiau. Blyškumas priklauso ir nuo kraujagyslių veide išsidėstymo ir nuo pačios odos ypatumų;
• tampa irzlesnis, o neretai ir vangesnis, blogiau valgo. Tačiau blyškumas, vangumas, blogas apetitas ir miegas, irzlumas gali būti ir daugybės kitų ligų simptomai;
• oda sausėja, tampa šiurkšti, tačiau tokia ji gali tapti ir dėl atopinio dermatito, ir dėl sauso oro kambariuose;
• nuo bendraamžių gali atsilikti savo gebėjimais, tačiau tai irgi nėra mažakraujystės įrodymas, nes kiekvieno mažylio raida yra savita;
• kadangi nėra aiškių ligos požymių, liga mažylio organizmą gali alinti ilgai.

 Mažakraujystė yra klastinga, nes gydytojas apžiūros metu neretai neaptinka jokių ligos požymių.

Dėl to, jei mažylio gydytojas skyrė kraujo tyrimą, jį būtina atlikti. Kai hemoglobino randama mažiau 110 g/l, nustatoma mažakraujystė. Tuomet mažylio gydytojas pataria, kaip mažylį maitinti, skiria geležies preparatų ir, priklausomai nuo situacijos, kitų vaistų. Jie vartotini, kol skirta gydytojo, ir mažyliui kraujo tyrimus reikia daryti taip dažnai, kaip gydytojo skirta. Yra svarbu ne tik padidinti hemoglobino kiekį, bet ir sukaupti organizme geležies atsargas.

 Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai sparčiai auga, todėl maisto medžiagų poreikis yra didžiausias.

Kasdien jie turi gauti pakankamai geležies, cinko, vario, vitaminų B12, B6, C, folio rūgšties ir kitų medžiagų. Lietuvoje dažniausiai mažyliams trūksta geležies. Dėl jos trūkumo išsivysčius mažakraujystei, sutrinka ląstelių dalijimasis ir augimas visuose organuose ir jų sistemose. Esant deguonies stygiui, nukenčia visi audiniai ir organų sistemos, bet labiausiai pažeidžiama širdis ir smegenys.

Pradėjus papildomai maitinti, t. y. kai mažyliui sukanka 4–6 mėnesiai, jis 2–3 kartus per parą turėtų gauti savo motinos pieno ir kartu su pirmąja daržovių tyre raudonos mėsos tyrės (…). Daržovių tyrė gaminama be pieno mišinio. Su daržovių tyre mažylis per parą turėtų suvalgyti 50 g raudonos mėsos (veršienos, triušienos, nutrijos mėsos, neriebios avienos (ėrienos), kiaulienos ar kalakutienos (šlaunelių). Motinos piene geležies nėra daug, bet ji itin gerai pasisavinama – net 50 proc. Pieno mišiniuose geležies yra daugiau nei motinos piene, bet jos pasisavinama tik 10 proc.

Jei organizme trūksta geležies, iš gyvūninės kilmės maisto pasisavinama 25–30 proc. geležies, t. y. hemogeležies, o iš augalinės kilmės maisto (daržovių, grūdų / kruopų, pvz., grikių), t. y. ne hemogeležies, pasisavinama tik apie 5 proc. Reikalinga abiejų tipų geležis, nes hemogeležis, esanti maiste, pagerina ir ne hemogeležies pasisavinimą.

Geležies daug yra juoduosiuose serbentuose, mėlynėse, bruknėse, spanguolėse, Iapinėse daržovėse, žiediniuose kopūstuose. Vitaminas C gerina geležies pasisavinimą. Kukurūzuose, kruopose, ankštiniuose augaluose, riešutuose esantys fitinai (fitatai), rūgštynėse, rabarbaruose, špinatuose esantys oksalatai sunkina geležies pasisavinimą, todėl minėtų produktų patiekalai neduodami kartu su jokia mėsa. Geležies įsiurbimą lėtina saldus ir riebus maistas.

Karvės pienas ir jo produktai iki vienerių metų neduotini, nes juose esantys fosfatai taip pat organizmui trukdo pasisavinti geležį.

Mažiems – iki 2 metų – vaikams mažakraujystė yra labai nepageidautina liga,

nes sutrikdo smegenų vystymąsi. Jei smegenų ląstelės negauna reikiamo kiekio geležies, jos blogai vystosi, nesusiformuoja ryšiai tarp smegenų ląstelių ir jų grupių. Dėl to vaikas gali blogiau mokytis, būti sunkiau valdomo būdo.

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“

Galaktozemija

Mokslininkams ir gydytojams žinoma vienintelė nuo vaiko sveikatos priklausanti priežastis, dėl kurios jie visiškai uždraustų kūdikį maitinti motinos pienu. Tai įgimtas medžiagų apykaitos sutrikimas, vadinamas galaktozemija. Tuomet kūdikis negali įsisavinti vienos iš pieno cukraus laktozės sudėtinių monosacharidų – galaktozės, nes vaiko organizme trūksta specifinių ją suskaldančių fermentų. Jeigu stinga tik fermento galaktokinazės, kūdikio kraujyje kaupiantis galaktozei, kliniškai vystosi katarakta.

O dėl trūkumo ir kito fermento, kuris būtinas vėlesniam galaktozės metabolizmui, gali išsivystyti ne tik katarakta, bet ir kepenų cirozė bei protinio vystymosi sulėtėjimas. Kadangi laktozės yra ne tik moters, bet ir gyvulių piene, tai ir joks kitoks pienas, nei jo pagrindu pagaminti mišiniai tokio kūdikio maitinimui netinka. Reikalingas specialus maistas be laktozės, pvz., iš sojos augalo pagaminti mišiniai. Laimei, galaktozemija pasitaiko labai retai, vidutiniškai vienam iš 80 000 kūdikių.

Fenilketonurija

 Dažniau, statistiškai vienam iš 10 000 vaikų, pasitaiko kitas medžiagų apykaitos sutrikimas fenilketonurija, išsivystantis dėl amino rūgšties fenilalanino kaupimosi, organizme trūkstant atitinkamo fermento. Užsitęsus jo pertekliui, vaikui gresia protinio vystymosi atsilikimas. Beje, motinos piene fenilalanino yra žymiai mažiau, negu karvės piene, todėl geriau žindyti, tik reikia reguliariai tirti fenilalanino koncentraciją kraujyje. Jeigu ji pasidaro per didelė, kūdikiui skiriami (atitinkamai sumažinant motinos pieno dalį maiste) specialūs mišiniai be šios amino rūgšties.

Įgimtos ydos

Dažniausiai pasitaikantys anatominiai defektai, kurie gali trukdyti kūdikiui gerai žįsti yra lūpos ir gomurio nesuaugimai bei „prisegtas“ liežuvis. Dauguma vaikų su „kiškio lūpa“ gali žįsti, ypač, jei žindant krūtimi užspaudžiamas ir lūpos plyšys. Taip maitinti gali būti net lengviau, negu iš buteliuko. Jeigu yra platus gomurio nesuaugimas, apimantis ir kaulinę jo dalį, maitinti iš krūties gali būti išties sunku ar net neįmanoma. Kad kūdikis galėtų sėkmingai žįsti, mamos spenelis su krūties dalimi, atsiduriančia kūdikio burnoje, iš apačios yra spaudžiamas liežuvio, todėl reikalinga atrama. Gomurio rekonstrukcijos operacijos paprastai atliekamos vėliau, maždaug vienerių metų amžiaus vaikams. Iki to laiko gydytojai siūlo pasinaudoti specialiomis ortopedinėmis plyšį tarp burnos ir nosies uždengiančiomis priemonėmis. 

„Prisegtas“ liežuvis

 Liežuvis yra raumeninis organas, apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuvio galui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir iškišti jį gerokai į priekį. Tai yra labai svarbu žindymo sėkmei, nes liežuvis yra pagrindinis „darbininkas“.

Nedažnai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą („prisegtą“) prie burnos dugno ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. Suriestas liežuvis, užimdamas daug vietos burnoje, neleidžia apžioti užtektinai krūties, o vien tik spenelį, kuris, atsidūręs tarp dantenų, yra siurbiamas ir maigomas iki skausmo. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai trukdo jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas.

 Jei serga mama

Žindyti neturėtų motinos, sergančios aktyvia nepagydyta plaučių tuberkulioze, AIDS, turinčios žmogaus T-limfocitinį virusą ar aktyvų paprastosios pūslelinės (herpes simplex) išbėrimą ant savo krūtų, nes visais šiais atvejais pavojinga liga gali užkrėsti ir žindomą kūdikį.

Tuberkuliozė

Jeigu mama serga aktyvia plaučių tuberkulioze, kūdikis neturėtų būti šalia jos, nepriklausomai nuo maitinimo būdo. Pavojingas yra būtent respiracinis kontaktas, t.y., galimybė užsikrėsti per ligonio iškvepiamą (ypač čiaudint, kosint) orą. Į motinos pieną tuberkuliozės bacilos nepatenka, taigi ir kūdikiui maitinti jis (steriliai ištrauktas pientraukiu) puikiausiai tinka.  Aišku, mamos gydymui reikėtų parinkti tokius vaistus,  kurie, patekę ir į jos pieną, nebūtų kenksmingi kūdikiui. Pasveikusi, nebeužkrečianti motina žindyti gali pati.

„Paprastos“ ligos

 Geriausia, ką mama, susirgusi virusine sloga, gripu, bronchitu ar net plaučių uždegimu, gali padaryti dėl savo kūdikio, tai tęsti jo žindymą! Kūdikis, būdamas kartu, irgi susiduria su tos ligos sukėlėjais, paprastai jau net dar anksčiau negu pati mama pasijunta serganti. Jam reikia padėti ir tą pagalbą teikia būtent motinos pienas, nešdamas kūdikiui specifinius antikūnus, saugančius, kad mažylis nesusirgtų arba bent nesirgtų taip stipriai, kaip pati mama ar kiti ta liga užsikrėtusieji. O žindymą ligos metu nutraukus, atvirkščiai, pavojus kūdikiui susirgti padidėtų. Ir dar, kūdikis netektų motinos artumo teikiamo nuraminimo ir paties geriausio maisto. Kūdikio užkrėtimo galimybę dar labiau sumažinkite, užkirsdama kelią infekcijai plisti: plaukite rankas, nekosėkite ir nešnypškite arti vaiko.

Apsinuodijus maistu

Mamos apsinuodijimas maistu, sukeliantis virškinimo sutrikimą, pasireiškiantį vėmimu ar viduriavimu, paprastai nėra priežastis nežindyti. Net jeigu į mamos žarnyną su nešvariu ar sugedusiu maistu patenka ir dauginasi kenksmingos, ligą sukeliančios bakterijos, tai dar nereiškia, kad jos lengvai prasiskverbs į kraują ir tuo labiau į krūtyse gaminamą pieną. O jeigu ir taip atsitiktų, žindymo tęsimas, motiną gydant su žindymu derančiais antibiotikais, vis tiek būtų geriausias ir saugiausias pasirinkimas dėl kūdikio.

Mamos vaistai

Žindyti laikinai negalima, kai vėžiu serganti motina gydoma radioaktyviomis ir ląstelių vystymąsi stabdančiomis medžiagomis. Kai kurie epilepsijai ir psichinėms ligoms gydyti vartojami vaistai, patekę į motinos pieną, gali slopinti ir apsvaiginti žindomą kūdikį. Dauguma šiuolaikinių antibiotikų bei įprastinėmis dozėmis vartojamų priešuždegiminių, skausmą malšinančių ir karščiavimą mažinančių vaistų yra saugūs.

Jeigu vis dėlto tektų vartoti kūdikiui kenksmingą vaistą, perspėkite gydytoją, kad po gydymo norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol mama turėtų pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų.

Alkoholis

Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata. Al­ko­ho­lis iš mo­ti­nos krau­jo leng­vai pa­ten­ka į pie­ną, didžiausią koncentraciją pasiekdamas praėjus maždaug 1–1,5 valandos po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti – geriau neimti nei lašo. Vėliau ret­omis progomis mamos pakelta vy­no tau­rė blo­go po­vei­kio kū­di­kio svei­ka­tai ne­tu­rė­tų, ta­čiau tai da­ry­ti ge­riau tuo­jau po žin­dy­mo, kad iki ki­to mai­ti­ni­mo al­ko­ho­lio kon­cent­ra­ci­ja pie­ne jau bū­tų su­ma­žė­ju­si.

Tabakas

Rūkyti irgi nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Į motinos pieną šis nuodas patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog, surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų tuojau po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi–trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų.

Tačiau… Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, kūdikį pasiekia per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose. Kūdikis šį „pasyvų rūkymą“ patiria nepriklausomai nuo to, ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis bent gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Nuostabiausia, jog žindymas gali moteriai padėti atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo sušvelnintų nikotino vartojimo nutraukimo simptomus. Be to, ši itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.  

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

MAMŲ ISTORIJOS .

VASAROS ATOSTOGOS. Sveikata alsuojančios vasaros atostogos drauge su šeima (partnerio turinys). Mažylio atostogų lagaminas: kaip neperkrauti.

BŪKIME SVEIKUČIAI. Vaikui iš nosies bėga kraujas: ką daryti? Miegas automobilinėje kėdutėje – mirtinai pavojingas. Kaip mūsų sveikata susijusi su rūgštimis.

VASAROS VAISTINĖLĖ. Kodėl vasaros saulė nesuteikia vitamino D?. Dažnas atostogų ir kelionių rūpestis – viduriavimas

KĄ VALGOME. Marinuota mėsa griliui: kaip išsirinkti taupant laiką ir sveikatą?

KŪDIKIS. Žindomo kūdikio pilvelio bėdos. Pilvuko bėdos pritrūkus gerųjų bakterijų.

VERTA ŽINOTI. Gyvenimą gadina meteorizmas – ką daryti?. Alergija ir alergija maistui.

Atsisiųskite žurnalo PDF failą spustelėję šią nuorodą:

Žurnalas „Mama ir vaikas“ 2021 m. vasara

Skaitykite žurnalą interaktyviu formatu ↓

[raw]

[/raw]

Alergija

Pakartotinai į organizmą patekus alergenui, įvyksta alerginė reakcija – antikūnai stengiasi neutralizuoti alergenus. Kovos padarinys – atsiradę įvairūs alerginės reakcijos požymiai, pvz., bėrimai, sloga, dusulys ir daugelis kitų. Alergenai gali patekti į organizmą per odą, kvėpavimo takus, injekcijas arba nuryjant maisto produktus. Norint palengvinti alergijos simptomus, reikia vengti alergenų, maisto produktų, kurių sudėtyje yra alergenų ar jų pėdsakų.

 Alergija yra fiziologijos klaida. Tikimybė, kad vaikas susirgs alergija, yra:

• 10–15 proc., jei abu tėvai yra sveiki;
• iki 30 proc., jei abu tėvai sveiki, bet alergine liga serga kiti giminės;
• iki 40 proc., jei vienas iš tėvų serga alergine liga;
• 60–80 proc., jei abu tėvai serga alergine liga.

Polinkį susirgti alergine liga lemia pakitę genai. Jau atrasta apie 20 pakitusių genų, kurie yra alerginės ligos atsiradimo priežastis. Paveldima ne alergija konkrečiam alergenui, o bendras polinkis susirgti alergine liga.

 Alergija maistui –

padidėjęs imuninis organizmo atsakas į tam tikrą maisto produktą. Dažniausi alergizuojantys produktai yra pienas, kiaušiniai, kviečiai, žuvys, riešutai ir sojos. Alergija maistui gali pasireikšti anksti – net kelių mėnesių mažyliams. Alergija pienui pasireiškia apie 2 proc. vaikų. Alergijos maistui požymiai yra įvairūs:

• apie 50 proc. – odos simptomai (pasikartojantys bėrimai, paraudimas, odos sausumas ar šlapiavimas, tinimas (paburkimas), niežulys);
• apie 20 proc. – virškinimo sistemos simptomai (atpylinėjimas, vėmimas, lūpų ir gomurio tinimas, diegliai, vidurių užkietėjimas arba gausios gleivės, kraujingos priemaišos išmatose, raudonas žiedas apie išangę, blogai augantis svoris);
• retesni kvėpavimo sistemos simptomai (sloga, čiaudulys, kosulys, švokštimas, padažnėjęs kvėpavimas, apsunkintas kvėpavimas per nosį);
• kartais nervų sistemos simptomai (dirglumas, irzlumas, sutrikęs miegas, stipraus verksmo priepuoliai ar nuolatinis verkimas).

 Aptikus alergijos simptomų, dera:

• kreiptis į vaiko gydytoją, su juo aptarti mažylio maitinimą ir priežiūrą namuose bei paklausyti jo patarimų. Gydytojas, įvertinęs konkretaus mažylio būklę, sprendžia, kokia pagalba būtina, ar reikalinga vaikų alergologo konsultacija;
• jeigu po gydytojo konsultacijos mažylio būklė nepagerėja per 7–10 dienų, dera kreiptis pakartotinai;
• neužsiimti mažylio gydymu jokiais vaistais, tepalais pagal draugių, močiutės ar ,,Google” patarimus;
• vaikų alergologui išsamiai (nepagražinant ir nesumenkinant situacijos) papasakoti, kokiais požymiais ir kada prasidėjo mažylio liga, jei ji kinta, tai kokios galimos jos kitimo priežastys, ar buvo taikytas koks nors gydymas; jei taip, koks jo efektas, kokiomis ligomis sirgo / serga artimiausi giminaičiai;
• ateiti į vaikų alergologo konsultaciją su jokiais tepalais neišteptu mažyliu, nes gydytojas turi pamatyti niekuo ir niekaip nepaveiktus ligos simptomus.

Vaikų alergologas, įvertinęs mamos pasakojimą apie mažylio ligą ir jo būklę, sprendžia, kokius alergologinius tyrimus atlikti norint patvirtinti arba paneigti alerginės ligos, taip pat ir maisto alergijos, diagnozę. Alergologiniai tyrimai nėra tikslūs 100 procentų, nes kiekvienas organizmas į alergenus gali sureaguoti skirtingai. Jei alerginės ligos diagnozė patvirtinama, konkrečiam mažyliui, priklausomai nuo jo būklės, duodami patarimai, kaip jį maitinti, prižiūrėti, kuo tepti odą ir pan. Jei diagnozuojama alergija maistui, žindančiai motinai atsisakius tam tikrų maisto produktų, mažylio bėrimai dažniausiai išnyksta. Derėtų visą savaitę valgyti vieną produktą ir stebėti mažylio būklę. Jei būklė blogėja, to produkto būtina atsisakyti.

Vienas dažniausių mamų klausimų – „Ką daryti, kad mažylis nesusirgtų alergine liga?”

Mitybos rekomendacijos alergijos prevencijai skirstomos į tris periodus: nėštumo, žindymo ir kūdikystės (t.y. kol vaikui sukaks vieneri metai), kai pradedami duoti papildomi maisto produktai.

 Speciali dieta nėščioms moterims nerekomenduojama, nes trūksta įrodymų, patvirtinančių mitybos apribojimo naudą mažylių maisto alergijai ir atopinio dermatito prevencijai (…). MoksIiniais tyrimais neįrodyta, kad įprastų maisto alergenų vengimas nėštumo metu maisto alergijos prevencijai buvo naudingas.

Žindymas naudingas tiek motinai, tiek mažyliui, todėl rekomenduojamas visiems mažyliams, nepriklausomai nuo to, ar jo giminėje yra ar buvo sergančiųjų alergine liga. Dabar visuotinai sutariama, kad žindymas yra pirmo pasirinkimo alerginių ligų prevencijos priemonė. Įrodymų, kad žindančioms moterims reikėtų laikytis specialios šalintinės dietos alerginių ligų prevencijai, nepakanka, todėl mitybos apriboti nerekomenduojama. Mama turi valgyti sveiką visavertį maistą, įvairius produktus. Mamos pienas nealergizuoja, bet alergizuoti gali tai, ką mamytė suvalgo, nes alergenai patenka į jos pieną, o su juo – į mažylio organizmą, taip žindantis mažylis gali tapti alergiškas tam tikriems produktams. Tik apie 0,5 proc. žindomų mažylių yra alergiški dėl su mamos pienu gaunamų alergenų.

Alergija dažniausiai pasireiškia pradėjus maitinti pieno mišiniais,

pagamintais karvės pieno pagrindu. Jei dėl kokių nors priežasčių žindymas neįmanomas ar trūksta mamos pieno, alergijos karvės pienui profilaktikai (prevencijai), didelę alerginių ligų riziką turinčius mažylius rekomenduojama pirmus 4 gyvenimo mėnesius maitinti hidrolizuotais karvės pieno arba amino rūgščių mišiniais. Mišinį parenka vaikų alergologas. Didelės alerginės rizikos mažyliai – tai mažyliai, kurių pirmos eilės giminaičiai (vienas ar abu tėvai, broliai / seserys) serga alergine liga – alergija maistui, atopiniu dermatitu, alergine sloga (rinitu), astma.

Remiantis 2015–2016 m. publikuotų tyrimų duomenimis, ankstyvas davimas galimai alergizuojančio maisto, kol dar mažylis gauna savo motinos pieno, didelės rizikos mažyliams gali turėti apsauginį poveikį, t. y. sumažinti alerginės ligos riziką. Minėtuose tyrimuose pateiktos ir šios alergijos maistui pirminės prevencijos rekomendacijos:

• žindyti visus mažylius pirmuosius 4–6 gyvenimo mėnesius, o vėliau tiek ilgai, kiek mama gali ir mažylis nori;
• iki 4 mėnesių neduoti jokio papildomo maisto;
• didelės rizikos mažyliams pirmus 4 gyvenimo mėnesius turėtų būti skiriami hidrolizuoti karvės pieno arba amino rūgščių mišiniai;
• mažyliams nuo 4 mėnesių, turintiems didelę alerginių ligų riziką, nerekomenduojama speciali dieta;
• duodant papildomo maisto, nereikia atidėlioti atskirų produktų, galinčių alergizuoti (pvz., kviečių, kiaušinio, riešutų, žuvies), į dietą įtraukimo laiko. Kol kas nėra nustatytas optimalus laikas, kada pradėti duoti kiekvieno iš paminėtų produktų;
• nujunkant mažylį nuo motinos pieno, neatidėliojamas papildomo maisto, galimai turinčio alergenų, įtraukimas į jo dietą (racioną);
• gerosios bakterijos (probiotikai) ir / ar prebiotikai (maistinės skaidulos) nerekomenduojamos, nes nepakanka įrodymų, kuri gerųjų bakterijų rūšis ar dozė gali atitolinti alerginės ligos atsiradimą ar daryti įtaką jos eigai.

 Vienintelis efektyvus maisto alergijos gydymas – alergeno pašalinimas iš dietos

Nors ir atliekami alergologiniai tyrimai, alergeną nustatyti ne visuomet lengva, nes alergiją vienu ir tuo pačiu metu gali sukelti keli alergenai, kurie gali patekti į organizmą įvairiais keliais, todėl jų išvengti gana sunku.

Yra žinoma, kad dauguma vaikų alergiją pieno produktams išauga vidutiniškai iki trejų metų, kiaušiniams – iki septynerių. Žuviai, vėžiagyviams, riešutams dauguma vaikų lieka alergiški visą gyvenimą.

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“ (gydytojo pediatro Algimanto Vingro patarimai)

Gausa kelia abejonę

Kažkada, ganėtinai legalios „prekybos“ medicininiais abortais laikais, kai jų skaičius Lietuvoje buvo beveik toks pats kaip ir gimusių vaikų, santykiu 9:10 (1990–1995 m.), poliklinikose nėščiųjų klausdavo „Ar gimdysi?“ Dabar vis dažniau pasiteiraujama –„Kaip gimdysi?“ Cezario pjūvio operacijų dalis tarp visų gimdymų nuo 13 procentų 2001 metais išaugo iki 25 procentų 2010 metais.

Ar tikrai taip greitai net du kartus padaugėjo rimtų priežasčių jas atlikti? Ar Lietuvoje vis daugiau ir daugiau moterų nebegali pačios padaryti tai, kam gamta jas ruošė per milijonus evoliucijos metų? Pasaulinė Sveikatos Organizacija skelbia, jog pagal tikras medicinines indikacijas Cezario pjūvio prireikia nuo 5 iki 15 procentų visų gimimų.

Matyt, kartais išties būtų pravartu žinoti, jog net jei nei cento nepaliekama „kišenėje“, chirurginės operacijos yra papildomai finansuojamos per lėšų iš ligonių kasų skirstymą. Jeigu jau gerokai iš anksto pasijusite kreipiama tuo keliu, klauskite dar ir dar – „kodėl?!“ Išgirskite daugiau nuomonių. Ypač tų specialistų, kurie pagarsėję kaip natūralaus gimdymo šalininkai. Net ir jie nevilios moterį gimdyti pačiai, jeigu po visų reikalingų tyrimų įsitikins, jog Cezario pjūvis tikrai būtinas.

Beje, iškviestas budėjimo ligoninėje metu, aš ne kartą mačiau tokią operaciją.  Neįsivaizduokite, jog tai yra labai patogus kūdikio išėjimas pro „paradui plačiai atvertus vartus“. Atrodo ganėtinai drastiškai. Visada likdavo įspūdis, jog nenorėčiau, kad man tai būtų išrinkta vietoje normalaus natūralaus gimimo galimybės.

Susitarkite iš anksto

Dalies Cezario pjūvio operacijų neišvengiamumas jau būna aiškus gerokai prieš gimdymo terminą. Pavyzdžiui, žemai esančios ir todėl užstosiančios kelią naujagimiui, placentos niekaip neįmanoma perkelti į kitą, aukštesnę gimdos vietą. Jau iš anksto mama su tėčiu gali apgalvoti savo planus ir su gydytojais aptarti nuskausminimo būdą bei pooperacinę taktiką.

Dėl žindymo sėkmės, esant galimybei, geriau rinktis ne bendrinį nuskausminimą – narkozę, o vietinę stuburinę nejautrą. Tada mama nepramiegos vaikelio gimimo, galės ne tik išgirsti jo pirmąjį pasisveikinimą su šiuo pasauliu ir pamatyti savo išsvajotąjį džiaugsmelį, bet ir pati nuraminti jo išgąstį (tikrai būna dėl ko!). Taip pat – kaip ir gimusieji natūraliai, per Cezario pjūvį gimęs vaikas gali prisiglausti prie savo mamytės tuojau pat. Taip pat susitarkite, kad tėveliui leistų būti šalia ir padėti mamai. Aišku, jis tam turi tinkamai pasiruošti.

Pirmasis prigludimas

Be abejo, operacijai dar nesibaigus (juk dar reikės iš gimdos išimti placentą, atidžiai susiūti visus pjūvio sužeistus audinius) naujagimis negalės gulėti ant mamos pilvo. Tačiau mamos krūtinė jam bus prieinama. Dar mama negalės vaikelio glausti ir glostyti abiem rankomis: nors viena bus laisva, antrąją – su adata arba kateteriu venoje – teks laikyti nuolat ištiestą. Taigi mamai reikės pagalbos. Geriausia, jeigu šalia bus jau pamokytas tėtis. Pagaliau ir slaugytoja gali padėti priglaudžiant vaikelį prie mamos krūtinės.

Kaip ir po natūralaus gimdymo, kūdikio nereikia versti iš karto apžioti spenelį, bet leisti jam nurimti ir priprasti: užuosti mamą, prisiglaudus ausimi išgirsti jam pažįstamą širdies plakimą ir kvėpavimo garsus, paskui pajusti pirmąjį norą valgyti, kuris įprastai pasireiškia seilių pasirodymu. O tada – jau ir burna priglusti prie krūties.

Po gimdymo per Cezario pjūvį kuo greičiau pradėti žindyti yra taip pat naudinga, kaip ir pagimdžius natūraliai. Tai skatina pieno gamybą krūtyse, o dėl spenelių dirginimo pagausėjęs hormonas oksitocinas stimuliuoja ne tik pieno tekėjimą, bet ir spartesnį gimdos susitraukimą ir jos gijimą. Priešpienis teikia imunines medžiagas naujagimio atsparumui prieš infekcijas ir – kaip pirmoji maisto porcija – sužadina žarnyno judesius ir pirmųjų naujagimio išmatų, kuriose susikaupęs nebereikalingas bilirubinas, greitesnį pašalinimą. Tai padeda išvengti naujagimio geltos.

Jeigu prireiktų narkozės

Nuskausminimui naudojant narkozę, pirmasis kūdikio priglaudimas prie krūties bus galimas šiek tiek vėliau, mamai atsibudus. Beje, naujagimiui irgi teko nujautrinančių medžiagų per kraują, atitekantį iš placentos. Todėl jis gali būti mieguistai vangokas ir nelabai domėtis aplinka bei norėti ir sugebėti žįsti.

Geriausia, jei tuo laiku su vaikeliu galėtų būti tėtis. Jis kalbintų, glostytų, panešiotų ir gal net pasiguldytų nuogutį sau ant krūtinės, taip suteikdamas naujagimiui taip svarbų nuraminimą ir betarpį oda prie odos sąlytį su artimu žmogumi. Tėčiai, kurie įtraukiami į aktyvią naujagimio priežiūrą, labai prisiriša prie vaiko, mieliau bendrauja su juo ir vėliau, moka lengviau nuraminti pravirkusį. Žindymas paprastai pradedamas pooperacinės slaugos palatoje, kai mama jau prabunda ir naujagimis darosi guvesnis, ima nerimauti. Dažniausiai tai atsitinka jau per pirmąją valandą po gimimo. Taigi tikrai ne per vėlai, kad žindymas būtų sėkmingas.

Nekentėkite skausmo

Prabudusi iš narkozės, mama jau gali drąsiai žindyti naujagimį, nors jos kraujyje dar būtų nemažai žaizdų skausmą malšinančių vaistų. Taip netgi geriau, nes skausmai tikriausiai gerokai trikdytų jos pirmojo susitikimo su savo jau gimusiu vaikeliu džiaugsmą. Be to, skausmas ir žindant stabdytų pieno tekėjimą iš krūties. Dėl kūdikio galimybės apsinuodyti mamos vaistais nerimauti nereikia – jos beveik nėra. Pailgintai nejautrai vartojami tokie vaistai nuo skausmo, kurių į motinos pieną patenka labai mažai, o ir tie, susijungę su pieno baltymais, pasidaro nebeveiksmingi.

Cezario pjūvis priskiriamas prie didžiųjų chirurginių operacijų. Plačių ir gilių daugelio pilvo sienos sluoksnių ir gimdos žaizdų gijimas užtrunka daug dienų. Todėl ir vaistus nuo skausmo mamai teks vartoti dar ir sugrįžus su vaikeliu namo. Rekomenduojama išgerti ar suleisti mažiausią reikalingą, kad nejaustų skausmo, vaisto dozę. Tikrai neverta bandyti būti kankine ir vaistų atsisakyti visiškai. Kaip minėjau, tie vaistai, kuriuos gydytojai paskirs žinodami, jog mama žindo, nepakenks kūdikiui, o jos pačios gyvenimas be didelių skausmų tikrai bus šviesesnis. Be to, su kiekviena diena pieno krūtyse gausėjant, lygiagrečiai silpsta gyjančių žaizdų skausmai ir vaistų reikia vis mažiau.

Žindymo sėkmei

Kaip ir natūraliai pagimdžius, taip ir po Cezario pjūvio operacijos, svarbiausias motinos pieno gamybą skatinantis veiksnys yra dažnas žindymas. Glauskite kūdikį prie krūties, kada tik jis to panori. Naujagimį rekomenduojama maitinti bent kas 2 valandas per dieną, ir su ne didesniais kaip 4 valandų tarpais naktį. Taip susidaro maždaug 10–12 žindymų per parą.

Įsitikinkite, jog kūdikis gerai priglunda prie krūties. Plačiai išsižiojęs, jis burna turi apimti ne vien tik spenelį, bet ir didumą tamsesniojo laukelio – areolės. Tuomet ir mažasis gerai pavalgys, ir mama išvengs spenelių pakenkimo. Nekiškite naujagimiui į burną čiulptuko, nes tai gali trikdyti gebėjimą gerai žįsti, ir neduokite gerti jokių kitų skysčių – jie slopins apetitą.

Jeigu atsitiktų taip, jog dėl sveikatos problemų naujagimis laikinai negalėtų būti kartu su mama, per tą laiką pieną iš krūtų reikėtų ištraukinėti dirbtinai. Geriausiai tam tiktų elektrinis pientraukis. Gimdymo namuose jų būna. Reguliarus pieno ištraukimas stimuliuotų pieno gamybą krūtyse, apsaugotų nuo krūtų uždegimo ir naujagimį aprūpintų pačiu vertingiausiu maistu.

Grįžus namo

Gimdymas per Cezario pjūvį buvo didelė operacija. Kol išgys ir sustiprės, mamai poilsio reikės dar daugiau negu po įprasto gimdymo.  Namie susikurkite „žindymo stotį“. Kūdikį guldykite lopšyje greta mamos lovos arba, dar geriau, toje pačioje lovoje. Turėkite šalia pakankamai vystyklų, ąsotį su sultimis ar vandeniu, užkandžio. Ir daug pagalvių! Jomis mama galės apsikamšyti, kad gulint ar sėdint nebūtų spaudimo ar nepatogaus tempimo, kad kūdikis neįspirtų į pilvą.

Po operacijos mama nepajėgs viską padaryti pati. Net vien tik atlikti savo pačios ir vaikelio priežiūros reikalus jai gali būti sunki užduotis. Reikės beveik nuolatinės pagalbos. Tegu tėvelis gauna bent kelias išeigines dienas, o dar geriau – savaites, atostogų. Jeigu tai būtų neįmanoma, gal galėtų padėti giminaitė ar geriausia draugė. Arba bent samdyta moteris. Kažkas, kas pasirūpintų skalbimu, virimu, indais, dulkėmis… 

Bus gerai!

Mama dėl gimdymo per Cezario pjūvį gali patirti daug įvairių emocijų. Ypač jeigu ši operacija buvo neplanuota. Neretai mamos nusivilia, kad nepavyko pagimdyti pačioms, nors tik apie tai svajojo. Jos gali netgi bijoti, jog tai kažkokia netikusi lemtis, todėl gali nepavykti ir žindyti. Tokie nerimavimai paprastai būna visiškai nepagrįsti, nes nėra priežasčių, dėl kurių žindymas nebūtų sėkmingas.

Gimdymui gali sutrukdyti tikrai neįveikiamos kliūtys, kaip jau anksčiau minėta placentos pirmeiga. Žindymui paprastai anatominių kliūčių nebūna. Nepaisant gimdymo aplinkybių, mamos nusiteikimas, išankstinis pasiryžimas žindyti ir maitinimas krūtimi yra esminiai dalykai nuo kurių labiausiai priklauso žindymo sėkmė ir trukmė.

Be abejo, po Cezario operacijos mamai gali prireikti daugiau ištvermės ir kantrybės. Tačiau rezultatas – suteikimas vaikui to, kas jam tuo metu labiausiai reikalinga, – vertas, kad būtų pasistengta nugalėti. Nustumkite šalin liūdesį ir pažiūrėkite į šį įvykį optimistiniu šviesios ateities žvilgsniu. Svarbu nepaskęsti savigraužoje dėl to, kas atsitiko, ir neprislėgti savęs kalte ir nusivylimu, bet verčiau džiaugtis kiekviena dabarties ir galimybės būti kartu su savo jau gimusiu vaiku minute.

*  *  * 

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“

Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, arba kai vaikas buvo per anksti nujunkytas mamai susirgus. Žindymo atnaujinimas būtų ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimus.  Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena mama, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Svarbiausia sėkmės sąlyga – pačios mamos noras tai padaryti.

Niekas nedirba be reikalo

Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o pagimdžius pienas randasi pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo ir stabdo gamybą, jeigu anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant žindymus, pieno krūtyse rasis vis mažiau, o galop visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Pamažu pieno liaukų alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.

Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas pakankamai ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai. Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu, o vėliau žindymą tęsti (iki dvejų metų ir ilgiau), duodant tinkamą papildomą maistą. Tačiau daugelis mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmaisiais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.

Bėdos dėl skubos

Per anksti pradėjus dirbtinį maitinimą kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimai. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Žindymo sąlygojamo glaudaus ryšio su motina netektis pakerta mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu.

Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomi naujagimiai ir neseniai pagimdžiusios moterys. Jas dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai mamai greičiau atsiranda mėnesinės (vėlgi kraujavimai) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio nėštumo. Trumpai žindžiusios moterys labiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze vyresniame amžiuje.

Kelias atgal

Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas.  Nežindymo atostogoms užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybos atnaujinimas taptų sunkiau įvykdoma užduotimi, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl užauginti. Tačiau ir tai įmanoma.

Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet taip pat gali stimuliuoti šių pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacija iš esmės įvykdo dvi užduotis: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.

Dviejų reikalas

Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas motinos krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas atranda krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks.

Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas. Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių kūdikiai.

 Tačiau relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir sugriebę tik spenelį bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip sužalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima burnon kaip atprasto ir nebepažįstamo daikto.

Žingsneliai į sėkmę

Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarimu bei moraliniu palaikymu, bet ir išvadavimu nuo daugelio buitinių rūpesčių.  Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbus glaudus mamos ir kūdikio sąlytis – nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešioklę. Kūdikiui taip pat reikia padėti priprasti prie pasikeitimų – juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminį pakaitalą. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminimui, ir pavalgymui.

Link pergalės gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu. Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui priprastu mišiniu. Greičiausiai girdymo mišiniu, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankama. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma.

Tai galima padaryti dviem būdais: kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai (rankomis arba pientraukiu). Bet kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai, vis mažinant porciją, dar kažkiek laiko (savaitę ar dvi) teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne per čiulptuką, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu. 

Geras prietaisas

Alkanas kūdikis keletą kartų pažindęs tuščią krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai pieną tiekiančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius pakankamai ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.

Papildiklis (arba papildoma maitinimo sistema) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo link krūties einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindymui ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.

Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar mišinukas. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų pakankamai stimuliuojama, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Pradžioje papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą.  Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.

Padės ir prigimtis

 Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek pasilieka ir rusena jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudžiant kūdikį prie krūties nesąmoningoje (mieguistoje) būsenoje, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtą žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.

 Kai pienas „sugrįžta“

Pradžioje, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties žindymui reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.

Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančio motinos pieno kiekio. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį pamažu išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymai bus tęsiami tol, kol to norės mama ir vaikas.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“