Kas tie pilvuko diegliai?

Diegliai diagnozuojami tuomet, kai atmetamos kitos sveikatos sutrikimų priežastys. Tai yra, kūdikis neserga, jis sotus, sausas, išsimiegojęs, patogiai įsitaisęs, bet vis tiek irzlus, blaškosi ir verkia. Rėkti mažylis pradeda netikėtai, be jokios akivaizdžios priežasties, o paskui taip pat staiga liaujasi.

Pilvo dieglių kamuojamas vaikas rėkia kiek įmanydamas, lenkia kojytes prie pilvo, spaudžia kumštukus, išrausta. Nuraminti jį, atrodo, neįmanoma – niekas nepadeda arba gelbsti tik trumpam, ir gyvenimas tėvams virsta košmaru. Tėvų įtampa ir stresas dar labiau sustiprina mažylio verksmą, nes jis jaučia jų nuotaiką.

Pilvo diegliai nėra liga, jie nepavojingi sveikatai – tai savaime su amžiumi praeinanti problema. Todėl reikia tiesiog kantriai išlaukti stengiantis palengvinti kūdikio būklę.

Diegliai dažniausiai prasideda pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis. Taip pat yra ryšys su paros laiku – pilvuko skausmai apninka antroje dienos pusėje arba vakare ir trunka apie 2–3 valandas. Nenumaldomo verksmo priepuoliai gali tęstis iki 4–6 mėn.

Taigi pilvuko dieglius galite atpažinti pagal verkimo trukmę ir kartojimosi laiką bei dažnį, išsiaiškinus, kad nėra kitų priežasčių. Žinoma, nustatinėti diagnozę savarankiškai neverta. Nepaaiškinamas verksmas yra priežastis parodyti kūdikį pediatrui.

Kas sukelia pilvuko skausmą?

Pilvo diegliai kamuoja ir natūraliai žindomus kūdikius, ir maitinamus mišinukais. Tikslios jų priežastys nežinomos, o įtakos jiems atsirasti gali turėti daugelis veiksnių.   

• Žarnyno mikrobiotos balanso sutrikimas, kai pritrūksta gerųjų bakterijų. Taip gali nutikti gimdant cezario pjūvio operacijos metu, nes kūdikis negauna šių bakterijų iš mamos organizmo. Gerąsias bakterijas pažeidžia antibiotikai, kuriuos vartojo mama ar teko duoti kūdikiui iškart po gimimo.
• Karvės pieno baltymų netoleravimas, jei žindanti mama vartoja pieno produktus arba kūdikis maitinamas su karvės pienu pagamintais mišinukais.
• Piene esantį cukrų – laktozę skaidančio fermento laktazės trūkumas organizme. Laikinas laktozės netoleravimas dėl šio fermento trūkumo kūdikiams atsiranda ir todėl, kad jų žarnynas dar nesubrendęs. Tokiu atveju į motinos pieną arba mišinuką galima pridėti laktazės fermento lašiukų.
• Pilvuko skausmo kaltininkai gali būti kai kurie žindančios mamos suvalgyti maisto produktai, pavyzdžiui, kopūstai, ridikėliai, svogūnai, česnakai, riešutai, vynuogės, kriaušės.
• Virškinamojo trakto nebrandumas, lemiantis dujų kaupimąsi žarnyne.
• Netinkamas maitinimo būdas, kai kūdikis praryja daug oro apžiojęs ne visą spenelį arba maitinamas iš netinkamo buteliuko. Oro kartu su maistu prisivalgo skubėdamas gerti pienuką peralkęs kūdikis. Diegliai gali kamuoti persivalgiusį mažylį.
• Vienas iš dieglius lemiančių veiksnių – nebrandi nervinė sistema. Turi reikšmės psichosocialiniai faktoriai: kūdikio emocinis jautrumas, įtempta situacija šeimoje. Diegliai dažniau kamuoja mamų, kurios nėštumo metu patyrė daug streso ir įtampos, vaikus.

Didesnę pilvo dieglių tikimybę lemia rūkymas nėštumo metu, po gimdymo.

Kaip padėti kūdikiui?

Pirmas dalykas, kurį turėtų padaryti tėvai – nusiraminti patiems. Yra daug būdų verkiančiam kūdikiui nuraminti, kuriuos galėtumėte išbandyti.

• Tinkamai priglauskite kūdikį prie krūties, keiskite buteliuką, jei kūdikis maitinamas dirbtinai – tai padės nuryti mažiau oro. Galite įsigyti buteliuką, kuris pagamintas taip, kad oras nepatektų į kūdikio pilvuką.
• Jeigu maitinate kūdikį dirbtinai, pasitarkite su gydytoju dėl mišinuko.
• Nepermaitinkite – jei maitinate mišinuku, laikykitės paruošimo taisyklių ir dozavimo pagal amžių.
• Po maitinimo palaikykite kūdikį vertikaliai, kad padėtumėte jam atsirūgti. Taip iš virškinamojo trakto pasišalins nurytas oras ir sumažės slėgis skrandyje.
• Nusiraminti kūdikiui padeda nešiojimas ir supimas.
• Gali padėti šiluma – vaikiška šildyklė arba lygintuvu pašildytas vystyklas ant pilvuko.
• Priglauskite mažylį prie savęs, nuogu pilvuku paguldykite kūdikį ant savo ar tėčio krūtinės.
• Pasitelkite vadinamąjį baltąjį triukšmą: galite įjungti oro valytuvą, ventiliatorių arba specialų prietaisą.
• Galbūt mažylis nusiramins vežiojamas automobilyje ar vežimėlyje.
• Prieš maitinimą paguldykite kūdikį ant pilvuko sulenktomis kojytėmis – tai padės sumažinti susikaupusias dujas.
• Jeigu žindote, pabandykite iš savo raciono išbraukti įtartiną produktą, kurį suvalgius kūdikis ima verkti.
• Kad oras greičiau pasišalintų, švelniai pamasažuokite pilvuką pagal laikrodžio rodyklę, pamankštinkite kojytes – lenkiant jas prie pilvo.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Pirmasis ir reikšmingiausias žaislas saldžiam miegui

Specialistai jau seniai ištyrė, kad žaislai turi didelę reikšmę vaiko raidai ir vystymuisi. Tam tikri svarbūs etapai vaiko gyvenime, pavyzdžiui, pirmosios savaitės darželyje, trumpas išsiskyrimas su tėvais arba maitinimo krūtimi nutraukimas, sukelia nemažai nerimo, kurį gali padėti išgyventi ir priimti mylimas žaislas. Vaikai, vaikystėje turėję mylimiausią žaislą, užauga dėmesingesni ir drąsesni, lengviau prisitaikantys prie pokyčių. Bene svarbiausias žaislas kūdikystės etape yra pirmasis žaislas – migdukas. Galimai savo vaikystėje taip pat turėjote panašios paskirties žaislą, tai galėjo būti tiek pliušinis žaisliukas, tiek mama kvepiantis apklotukas. Šiandien migdukai kūdikiams gali būti įvairūs, kartais tai pliušinis kiškutis su skepetaite arba barškučiu, kartais kramtukas su maloniu prisiglausti žaisliuku arba melodiją skleidžiantis žaislas. Svarbiausia migduko paskirtis – suteikti vaikučiui saugumo jausmą, kuris jaučiamas prisiglaudus prie mamos. Daugiafunkcis migdukas – nauda jums ir jūsų vaikučiui.

Lavinamieji žaislai ir jų nauda

Net labai ankstyvais kūdikystės mėnesiais vaikučiai mokosi sutelkti dėmesį ir pažinti pasaulį užčiuopdami įvairias formas, stebėdami žmonių veidus, tyrinėdami spalvas. Jau nuo antro mėnesio rekomenduojama suteikti sąlygas šiems gebėjimams vystytis. Vienas tinkamiausių žaislų – lavinamasis kilimėlis, kuriame vaikas gali pažinti įvairias medžiagų tekstūras, lavinti smulkiąją motoriką apčiuopdamas pakabintus žaisliukus ir klausytis naujų garsų. Vis dėlto, renkant bet kokį žaislą 2–4 mėn. vaikui, vertėtų orientuotis į paprastumą, nesistengti perkrauti vaiko dėmesio žaislų įvairove – tai yra hiperstimuliacija, kuri trikdo ir nepadeda vaiko dėmesio paskirstymui. Tokio amžiaus vaikučiams taip pat galima pasiūlyti pliušinius kamuolius, paprastus ir patogius suimti barškučius, leisti susipažinti su kontrastinėmis spalvomis, lavinti regą ir erdvės suvokimą. Neužverskite vaiko kalnu žaislų, o verčiau investuokite į kokybiškas būtiniausias priemones kūdikėlių auginimui – Philips Avent prekių asortimente galima rašti gausų prekių pasirinkimą jūsų mažylio, taip pat ir mamytės komfortui.

Kokius žaislus reikėtų vertinti atsargiai?

Tam tikri populiarūs ir daugelio tėvelių mėgstami žaislai turėtų būti vertinami ne vien iš teigiamos pusės. Pavyzdžiui, spyruoklinis gultukas dėl stipraus vaikučio supimosi gali sukelti nugaros mėšlungį, taip pat sutrikdyti pusiausvyros pajutimą. Štai šokliukas turėtų būti naudojamas tik tuomet, kai vaikas geba ropoti, sėdėti ir atsistoti, o jo klubų sąnariai yra pilnai ir taisyklingai išsivystę. Įvairių vaikštynių nauda taip pat yra kvestionuojama, iš pirmo žvilgsnio tai patogus žaislas, suteikiantis tėvams ramybę dėl vaiko užimtumo ir saugumo, kita vertus – vaikštynėje esančio vaiko judesiai yra suvaržomi, apribojamas pusiausvyros ir svorio perkėlimo lavinimas. Čia, kaip ir kitur, tinka paprasta taisyklė – mažiau yra daugiau. Tai reiškia, kad ankstyvajam vaiko vystymuisi dažnai užtenka saugios namų aplinkos ir kelių paprastų žaisliukų. Visa kita – dažnai prekybininkų sukurtos prekės, kurios neretai trukdo natūraliai vaiko raidai.

Vaiko raida – individualus reiškinys, tad įsiklausykite į savo vidinį balsą bei išgirskite vaiko poreikius, tačiau nepamirškite ir nuolatos domėtis specialistų rekomendacijomis ir vaiko raidos etapais. Žinios suteiks užtikrintumo ir sąmoningumo atsirenkant geriausius žaislus daiktų gausybėje.

Partnerio turinys

Kada laikas vaikui valgyti pačiam?

Su šaukštu kūdikis susipažįsta pirmojo primaitinimo metu, kai mama pasiūlo košės ar tyrės, o kiek vėliau dažniausiai vaikas susidomėjęs imasi šaukšto ir bando pavalgyti pats. Neskubėkite mažylio pratinti prie savarankiško valgymo, kai tik jis pradeda sėdėti ant kėdutės. Kiekvienas mažylis vystosi individualiai ir vienus ar kitus įgūdžius įgyja skirtingu laiku. Iš priverstinio mokymo dažniausiai nieko neišeina.

Pradėti šiuos mokslus reikia tuomet, kai kūdikis tvirtai sėdi maitinimo kėdutėje. Įpratusiam prie savo valgymo vietos vaikui galite pasiūlyti šaukštą. Tačiau neverta tikėtis, kad kūdikis iš karto sugebės iš lėkštės paimti gabalėlį maisto ir šaukštą nukreipti į burnytę. Tokios savarankiškumo pamokos užsitęs keletą mėnesių.

Būkite pasiruošę, kad visą šį laiką kūdikis nesielgs labai pavyzdingai. Pavyzdžiui, jis gali įkišti ranką į lėkštę, delnais suspausti šaukšto turinį arba valgymą paversti žaidimu. Nors ir mažai maisto pateks į bandančio savarankiškai valgyti mažylio burną, o didžioji jo dalis bus išdrabstyta ant stalo, grindų ir drabužėlių, išterliotos rankytės ir veidukas, nedrauskite vaikui valgyti pačiam. Tai daryti jis išmoks tik daug kartų kartodamas tuos pačius veiksmus.

Kuo daugiau savarankiškumo suteiksite savo vaikui, tuo lengviau jis išmoks valgyti pats. Į mažylio bandymus reikėtų žiūrėti atlaidžiai ir neatimti šaukšto pirmą kartą jam nesusitvarkius su šia užduotim. Teks susitaikyti su tuo, kad mažylis greitai nepradės tvarkingai valgyti, o bet koks lavinamas įgūdis reikalauja kasdienės praktikos. Aprenkite vaiką tokiais drabužėliais, kurių negaila išteplioti, užsekite neperšlampamą seilinuką ir leiskite mažyliui tobulinti savo įgūdžius.

Pradėję vaiką mokyti savarankiškai valgyti būkite pasiruošę tam, kad pietūs ar vakarienė gerokai užtruks, nes greitai mažylis nepavalgys. Taigi prireiks kantrybės, o kad vaikas neliktų alkanas, kol dar neįgudo, teks pamaitinti jį su kitu šaukštu.

 Mokome savo pavyzdžiu

Vaikas turi valgyti ramioje aplinkoje. Jei jie abu su mama ar tėčiu yra geros nuotaikos, mažyliui geriau seksis ir jis lengviau išmoks laikyti šaukštą. Atvirkščiai gali nutikti, jei vaikas verčiamas valgyti su šaukštu, vadovaujantis principu: „jau laikas jam valgyti pačiam“. Maitinimas vaikui turi teikti teigiamas emocijas. Pasodinkite mažylį ant patogios kėdutės, nesinervinkite, neskubinkite ir nemaitinkite per prievartą. Nedera kritikuoti, gėdinti ir barti vaiką, jeigu jam nesiseka, verčiau padrąsinkite. Pagirkite už pastangas ir nepamirškite pasidžiaugti, kai pavyksta. 

Parinkite mažyliui nedidelį, patogų laikyti rankytėje šaukštą. Nebarkite, jei jis atkakliai ima šaukštą į kumštį ir netaisyklingai jį laiko, iš pradžių leiskite valgyti taip, kaip jam išeina. Nebandykite savo ranka nukreipti kūdikio laikomą šaukštą. Svarbiausia, kad vaikas mokytųsi įsidėti maisto iš lėkštės į burną. Viskam savas laikas, laikyti šaukštą išmoks vėliau.

Valgančio mažylio neturi blaškyti žaislai, televizorius ar knygelė ir valgymas neturėtų virsti žaidimu. Vaiką derėtų pamažu pratinti, kad prie stalo galioja tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis.

Pasiimkite antrą lėkštę ir valgykite kartu. Rodykite vaikui, kaip su šaukšteliu reikia paimti maistą ir kaip jį įdėti į burną, pademonstruokite, kad jums skanu. Mažyliai linkę mėgdžioti suaugusiuosius, todėl mamos ar tėčio pavyzdys paskatins kartoti tuos pačius veiksmus ir padės greičiau išmokti naudotis šaukšteliu.

Valgantį vaiką reikia prižiūrėti

Sugebėjimas savarankiškai valgyti svarbus mažylio raidai. Vaikas lengviau išmoksta trinti maistą dantenomis ir kramtyti. O tai būtina, kad sustiprėtų kramtomieji raumenys, svarbu žandikaulių formavimuisi ir dantukų apsaugojimui nuo apnašų.

Maždaug nuo 8 mėnesių galima skatinti mažylį imti pirštukais ir įsidėti į burną nedideliais gabalėliais supjaustytą kietesnį maistą, pavyzdžiui, banano gabalėlį ar obuolio skiltelę. Taip lavinsite smulkiąją motoriką ir vaikas mokysis kramtyti. Į košę galite jam pridėti mažais gabėliais supjaustytų virtų daržovių, pavyzdžiui, morkos ar moliūgo.

Valgančio kūdikio nepalikite be priežiūros, tikėdamiesi, kad jis vis tiek susitvarkys ir pavalgys. Mažylį turite nuolat stebėti, kad neužspringtų.

Parengė Undinė Gilė

Vaikas

Neretai tėveliai sutrinka, susidūrę su galybe informacijos. Prekybininkų siūlomi žaislai, priemonės dažnai ne padeda, o trikdo vaiko vystymąsi, formuoja netaisyklingą laikyseną. Kaip tinkamai pasirinkti? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį pirmaisiais vaiko gyvenimo metais? Į šiuos klausimus gali atsakyti kineziterapeutas. Pataria klinikos „Ave Vita“ gydytoja Miglė Bliuvienė.

Kineziterapeutas pirmiausiai įvertins vaiko motorinę raidą, patars, kaip tinkamai formuoti sėdėjimo, stovėjimo įgūdžius, kokioje padėtyje nešioti, maitinti mažylį. Kineziterapija neretai painiojama ar lyginama su masažo procedūromis. Masažas – tai vienas iš būdų koreguoti kūno raumenų, raiščių elastingumą, gerinti kraujotaką, apykaitos procesus. Vaikui – tai ir taktilinių pojūčių lavinimas. Masažas turėtų būti derinamas tiek su pasyviais, tiek su aktyviais vaiko judesiais. Sėdėti, stovėti, ropoti, vaikščioti kūdikis mokosi pats aktyviai keisdamas kūno padėtį. Todėl geriausių rezultatų pasiekiama derinant kineziterapiją, masažą, žaidimų terapiją kartu su tėveliais. Mama ir tėtis ne tik išmokomi kineziterapijos pratimų, bet ir parenkami tinkami žaislai ir priemonės.

Patirtis parodė, kad nereikėtų labai žavėtis įmantriomis kėdutėmis, supynėmis, šokliukais, vaikštynėmis. Ypač jei vaikas juose išbūna didesnę dienos dalį. Šios priemonės dažniausiai riboja, o ne skatina vaiko judesius, užfiksuoja vieną kūno padėtį ar besikartojantį stereotipinį judesį. Visa tai turi neigiamos įtakos tiek laikysenai, tiek vaikučio savarankiškam judėjimui.

Pradėjus vaikui vaikščioti, tėveliams iškyla dar viena problema – kaip pasirinkti tinkamą avalynę ir išvengti kojyčių problemų. Dažniausiai pasitaikančios 2-3 metų vaikučių problemos – šleivapėdystė, plokščiapėdystė, kojų deformacijos. Laiku nesiimant priemonių, vėliau sutrinka laikysena, iškrypsta stuburas. Labai svarbu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai daug bėgiotų, šokinėtų, turėtų galimybę lavinti pusiausvyrą, koordinaciją, vikrumą. Tada geriausia lankyti grupinius kineziterapijos užsiėmimus.

Žingsnelių belaukiant

Kai kūdikis išmoksta tvirtai stovėti, laukite pirmųjų žingsnelių. Iš pradžių kūdikis bando atsistoti laikydamasis už atramos, po to bando judėti pagal sieną arba išilgai lovelės. Kitas svarbus mažylio pasiekimas, kai jis išmoksta stovėti nesilaikydamas.

Skatinkite kūdikį šliaužioti, nes tai labai naudinga mankšta, kuri formuoja tinkamą laikyseną, stiprina nugaros, kojų, rankų, pilvo preso, kaklo raumenis. Pašokdinkite kūdikį laikydamos jį už pažastų, kad, stovėdamas ant pėdų, išmoktų išlaikyti kūno svorį. Mamos prilaikomas kūdikis gali pašokinėti ant didelio pripučiamo kamuolio. Stenkitės sudominti įvairiausiais žaidimais. Tik neverskite vaiko daryti pratimus – visi užsiėmimai turi jam suteikti tik džiaugsmą.

Kūdikio mankšta ir dienos režimas

Jėgų ir energijos vaikui suteiks tinkama mityba, gimnastika, masažas ir dienotvarkė. Fiziniai pratimai padės sustiprinti kūdikio raumenis, masažas normalizuos jų tonusą. Pieno produktai, kuriuose gausu kalcio, žuvyje esančios polinesočiosios riebalų rūgštys parūpins raumenų, kaulų sistemoms ir smegenims reikalingų medžiagų. Grynas oras ir geras miegas sustiprins nervų sistemą.

Lieknesni kūdikiai pradeda vaikščioti anksčiau, nes dar nesutvirtėjusiems kaulams ir raumenims sunkiau išlaikyti didesnį svorį.

Kad vaikas greičiau pradėtų vaikščioti

Žinoma, suprantate, kad pernelyg skubinti nedera. Vaikščiojimas – sudėtingas veiksmas, kuriam vaiko organizmas turi subręsti. Tam turėtų būti pasirengę vaiko galvos ir nugaros smegenys, periferiniai nervai, perduodantys impulsus raumenims. Taip pat – kaulai, raumenys ir sąnariai, pusiausvyros centras vidurinėje ausyje.

Darbo galime imtis tuomet, kai kūdikis gerai išlaiko pusiausvyrą. Galite paskatinti vaiką eiti, jeigu išstumdysite baldus kambaryje taip, kad jis galėtų apkeliauti didelį plotą. Daugiau vaikščiojančio vaiko pusiausvyra greičiau lavėja ir jis ima pasitikėti savo jėgomis. Tik išneškite iš kambario nestabilius baldus, kurie vaikui įsikibus gali nuvirsti. Jei mažasis tinginys juda nenoriai, skirtinguose kambario kampuose išdėliokite jo mėgstamiausius žaisliukus. Tinka ir gerai žinomas žaidimas „Ateik pas mamą“. Atsistojusi per kelis žingsnelius nuo vaiko ir pakvietusi mažylį, tuojau pat sulauksite savarankiškais žingsneliais į mamos glėbį atpuolusio mažylio. Pirmieji žingsneliai netvirti, o kad išlaikytų pusiausvyrą, vaikas plačiai išskečia rankas ir kojas – krypuoja kaip ančiukas.

Geriausia – basomis

Vaikui mokantis vaikščioti nereikėtų auti batukų. Basa pėda jis geriau jaučia paviršių, dirginamos pėdose esančios nervų galūnėlės ir jam lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Jei grindys per šaltos, apmaukite kojinytes neslidžiu padu.

Pasirūpinkite vaiko saugumu

Judrus kūdikis nuolat griuvinėja, todėl namuose neturi būti aštrių kampų. Pavojingus stalų, spintelių ir kitų daiktų kampus geriausia apsaugoti specialiomis apsaugomis. Jų galite įsigyti prekybos centruose ir interneto parduotuvėse. Šios apsaugos negadina baldų, o vėliau jas lengvai nuimsite.

Parengė Undinė Gilė

Neišnešiotą naujagimį

Mamos sutaria, kad išgyventi sunkiausias akimirkas labiausiai padeda šeima, o ankstukų tėvų bendruomenės- svarbus įrodymas, kad esi ne vienas ir turi į ką kreiptis pagalbos.

I. Prudnikovaitė: skaudžiausia, kad negalėjau būti su vaiku

I. Prudnikovaitė prisimena, kad tik gimus Veronikai ją užplūdo įvairiausi jausmai – baimė ir nepasitikėjimas savo jėgomis. Žlugo visos jos svajonės: priglausti mažylį, maitinti jį, o žinios apie neišnešiotus kūdikius buvo labai miglotos. Skaudžiausia, kad ji negalėjo būti su vaiku – pirmąsias savaites neišnešiotukai praleidžia inkubatoriuje. Mama tik stebėtoja ir mokinė.

„Kiekviena procedūra, tyrimas ar dūris gąsdino ir varė į neviltį. Atvykus į neišnešiotų naujagimių skyrių šokiravo ten esančios mamos – tikra zombių kariuomenė. Pavargusios, išsigandusios, išsekusios. Teliko pasitikėti gydytojais ir sesutėmis, kuriems esme labai dėkingi, ir mokytis būti ankstuko mama. Laimei Veronika stipriai kabinosi į gyvenimą ir netgi išmoko žįsti. Tačiau nepaisant didesnių ir mažesnių pergalių, pirmieji metai buvo išties sudėtingi, rėksmingi ir bemiegiai”, – prisimena Ieva.

Operos solistė sako, kad tokioje situacijoje tėvams labiausiai padeda šeima. Svarbus ir ligoninės personalo dėmesys – informacija, paskatinimas nugalėti baimes. Būtent šeima ir medikai, pasak jos, padėjo išgyventi sunkiausią laikotarpį.

„Dabar Veronika sveika, stipri, puikiai vystosi ir įdomiai mąsto. Tačiau ši situacija pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Dabar į neišnešiotukų problemas galiu žvelgti be baimės. Tai nėra nuosprendis ar liga – tik kiek kitokios aplinkybės. Atsiranda galimybė perkratyti savo vertybių sistemą, išmokti pasitikėti savo jėgomis ir kitaip pažvelgti į gyvybės dovaną”, – sako Ieva.

D. Tamošiūnaitė: neįsivaizdavau, kad būna tokių vaikų

D. Tamošiūnaitė prisimena, kad pirmieji metai buvo kupini didžiulio nerimo. Mažylei padarė akių operaciją, ir nebuvo aišku, kaip ji matys. Neramino ir įvairiausi nepagrįsti gandai: pavyzdžiui, jai paskambino nepažįstama moteris, apkaltinusi slepiant tiesą, kad jos vaikas, kaip ir visi ankstukai, serga cerebriniu paralyžium.

„Aš net neįsivaizdavau, kad būna vaikų, kurie gimsta vos kelių šimtų gramų ir panašesni į varliukus, o ne į rubuilius kūdikius iš paveikslėlių. Pamenu, tik ką išėjau iš reanimacijos skyriaus ir gydytoja už rankos vedė mane prie inkubatoriaus sakydama: tu tik neišsigąsk. Juk Adelė gimė liepos vidury, nors turėjo dar palaukti iki spalio pradžios. Sunku net patikėti, kokia ji buvo coliukė”, – sako Daiva.

Pasak Daivos, sunkiausia buvo išlaikyti sveiką protą, vidinę pusiausvyrą ir nepasiduoti panikai, kai atrodo, kad niekas be jos ir vyro netiki, kad mažylė išgyvens. Ji įsitikinusi, kad, kaip ir kiekvienai mamai, būtų pravertusi psichologo pagalba.

„Mačiau verkiančias mamas, kurių kūdikiams kažko pritrūko, kad įsikibtų į gyvenimą. O atrodė, kad jie ir valgė geriau, ir kvėpavo geriau už manąją dukrytę. Todėl labai bijojau. Didžiausia parama buvo nuo ryto iki vakaro budėjęs dukrytės tėtis. Padėjo ir močiutės, seneliai ir visa giminė – jutau, kad jie šalia bent jau savo mintimis ir gerais linkėjimais. Šiandien, atrodo, viskas gerai. Adelė nešioja akinukus, bet jų reikia tik dėl astigmatizmo ir tikėtina, kad ateityje nebeprireiks. Dukrytę operavusi gydytoja Rasa Bagdonienė vis stebisi jos geru regėjimu, sako, kad tai stebuklas. O aš manau, kad gydytojai daro stebuklus”, – įsitikinusi Daiva.

A. Stakėnaitė-Dizona: labiausiai slėgė nežinomybė

Po dvynukų Sofijos ir Čarlio gimimo (tai įvyko 28 nėštumo savaitę) Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenančios A. Stakėnaitės-Dizonos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iki tol apie ankstukus ji beveik nieko nežinojo. Pirmosiomis dienomis kamavo fizinis ir emocinis šokas, Agnė nežinojo, ko tikėtis. Mama negalėjo net priglausti savo ankstukų, nes tai jiems tai būtų didelis stresas, tik kasdien juos lankė inkubatoriuje.

„Pirmaisiais metais džiaugiausi net mažiausiais pasiekimais: patys įkvėpė oro, nurijo pieno. Labiausiai slėgė nežinia. Stengiausi kiekvieną dieną negalvoti, kas bus rytoj, ir daryti viską, kas būtina. Ėjau į ligoninę, į darbą, tęsiau studijas, prižiūrėjau pirmąją dukrytę. Išmokome gyventi šia diena ir priėmėme mažylius tokius, kokie jie yra. Tik po metų suvokėme, kaip tai buvo sudėtinga, bet neabejojome, kad mes tai įveiksim”, – teigia Agnė.

Pasak Agnės, sunkumus įveikti padėjo didžiulė šeimos pagalba ir moralinė parama, kaimynų geranoriškumas, draugų ir bendradarbių palaikymas. Dabar mažyliams jau 4 metai, jie tokie pat, kaip kiti vaikai, nors nerimas dėl ateities nepasitraukė.

„Ši patirtis mums suteikė stiprybės ir užgrūdino ateičiai, išmokė džiaugtis paprastais mažais dalykėliais: ar galite įsivaizduoti, kiek džiaugsmo suteikia pramerktos kūdikio akys? Mano vaikučiai paruošti gyvenimui, nes buvo grūdinami iš pat pradžių. Džiugu, kad ir Lietuvoje stengiamasi padėti neišnešiotiems vaikams, informuoti visuomenę”, – sako Agnė.

Statistika

Maždaug vienas iš dešimties naujagimių gimsta neišnešiotas. Iš viso kasmet į pasaulį ateina 15 mln. neišnešiotų naujagimių. Daugiau kaip 1,1 mln. jų neišgyvena.

Lietuvos statistikos departamento preliminariais duomenimis, 2013 m. Lietuvoje gimė 27309 naujagimiai, iš jų 1649 – neišnešioti. Pats mažiausias iš jų išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o jauniausias naujagimis gimė vos 22 savaičių.

Dabar išgyvena 57 proc. labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių (pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais išgyvendavo vos 12 proc.). Didesni neišnešiotukai, kurie sveria 1000-1499 g., išgyvena 94 proc., pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais išgyvendavo 48 proc.

Nuo rugsėjo 15 d. visoje Lietuvoje vyksta paramos iniciatyva „Ankstukai”, kviečianti Lietuvos žmones padėti anksčiau gimusiems kūdikiams užaugti. Paremti ankstukus galite pirkdami specialiu „Ankstukų” akcijos ženklu pažymėtas prekes „Maxima” prekybos centruose, aukodami akcijos dėžutėse prekybos centro kasose arba pervesdami paramą SMS žinute numeriu 1670 arba į sąskaitą.

Vanduo – natūrali, kūdikiui gerai pažįstama terpė. Šeimos gydytoja Aušra Urbutienė sako, kuo anksčiau vaikas išmoksta plaukti, tuo geriau jam tai sekasi ateityje ir patiria daugiau plaukimo privalumų.

Medikė pataria tinkamai įvertinti kūdikio būklę ir rasti geriausią laiką jo draugystės su vandeniu pradžiai. Ką pataria gydytoja mokyti plaukti kūdikį ketinantiems tėvams.

Ir mažiausias kūdikis gali daug

Svarbiausių savisaugos ir išgyvenimo taisyklių vaikas gali išmokti labai anksti. A. Urbutienė pataria tėveliams nesibaiminti, kad kelių mėnesių kūdikis per mažas mokytis plaukti. Jau šešių savaičių naujagimis turi imunitetą infekcijoms, adaptuojasi prie aplinkos ir gali mokytis plaukti. Tik mama ir tėtis turėtų atsakingai įvertinti baseino būklę, ar jame pakankamai šiltas vanduo.

Pirmosios plaukimo pamokos

A. Urbutienė sako, kad svarbu laikytis nuoseklaus tvarkaraščio, mokyti kūdikį taisyklingai kvėpuoti ir stebėti jo pažangą. Pratimus vandenyje atliekame 10 minučių, tuomet leidžiame kūdikiui pailsėti, vėliau pratimų trukmė ilgesnė. Pertraukas reikia daryti, nes kūdikis turi pailsėti, be to, ilgai būdamas vandenyje vaikas gali sušalti. Todėl labai svarbi optimali vandens temperatūra. Anot gydytojos, mažiausi plaukikai (iki 6 mėnesių kūdikiai) turėtų mokytis plaukti ne vėsesniame negu 32 laipsnių temperatūros vandenyje.

Tėvų ir kūdikio ryšys

Gydytoja sako, kad pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis daug ko mokosi reaguodamas į tėvų prisilietimus. Nuolat mokydami kūdikį plaukti mama ir tėtis su juo smagiai praleidžia laiką. Tėvų mokomas plaukti baseine kūdikis įgunda reaguoti į tėvų žodžius, be to, dėl mamos ir tėčio artumo bei rūpesčio jaučiasi saugus ir mylimas. Kūdikio plaukimo pamokėlėms turėtų pasirengti ir tėveliai: jie turėtų pasitikėti savimi, atsipalaiduoti ir nebijoti pirmųjų vaiko bandymų vandenyje. Mat tėvų patiriamas stresas persiduos ir mažyliui, kūdikis bus susikaustęs ir mokytis plaukti nesiseks.

Fizinė ir psichologinė kūdikio raida

A. Urbutienės nuomone, plaukimas yra puikus kūdikio fizinio aktyvumo pradžiamokslis. Vandenyje vaikas jaučiasi laisvas, nevaržomais judesiais treniruojami raumenys. Kūdikio fizinis aktyvumas svarbus jo psichinei raidai ir sveikatos ateityje pamatas. Kūdikis reaguoja į pakitusią aplinką, teigiamų emocijų sukelia tėvų palaikymas, mažylio nervų sistema apdoroja daug naujos informacijos.

Pirmieji vaiko socializacijos žingsniai

Gydytoja pastebi, kad baseine su kūdikiu tėvams drąsiau kartu su draugais ar giminaičiais, auginančiais mažus vaikus. Drauge treniruodamiesi baseine, tėvai gali pasitarti bei pasidalinti savo kūdikių pasiekimais. Turkšdamasis baseine drauge su kitais panašaus amžiaus vaikais, kūdikis pradeda bendrauti, taigi įgyja pirmuosius socializacijos įgūdžius. Tai puiki vaiko socialinės raidos pradžia.

Pirmieji du mėnesiai

Tik gimęs kūdikis geriausiai mato tik šviesos šaltinius, baltą ir juodą spalvas. Antrąją – trečiąją gyvenimo savaitę naujagimis jau pradeda fiksuoti žvilgsnį ir domisi ryškiais daiktais ir žaislais. Ryškių spalvų didelius žaislus kabinkite 50 – 70 cm atstumu nuo naujagimio akyčių, kad jam būtų patogu į juos žiūrėti.

Pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje naujagimis aktyviai domisi aplinka. Todėl žvalgymasis kambaryje gali tapti regą lavinančiu žaidimu. Nešiokite mažylį ant rankų ir supažindinkite su įvairiais kambaryje esančiais daiktais.

Virš naujagimio lovytės galite pakabinti karuselę su judančiais žaisliukais ir grojančia muzikėle. Karuselė padės mažyliui išmokti fiksuoti žvilgsnį ir lavins jo klausą. Išgirdęs muziką, naujagimis akytėmis ieško, iš kur ji sklinda. Tuomet jis atranda virš lovelės kabančius spalvotus žaisliukus.

Pirmieji kūdikio žaislai turi lavinti regėjimą, klausą, tobulinti lytėjimą. Mojuodamas rankomis, kūdikis iš pradžių atsitiktinai paliečia virš jo kabantį žaisliuką. Greitai jis stengsis tai daryti sąmoningai. Jam įdomu, kaip žaisliukai juda, barška, skamba. Žaisliukus ar jų detales stenkitės keisti kas 2 – 3 dienas, nes kūdikis pripranta prie tų pačių žaisliukų ir jie tampa nebeįdomūs. Po kurio laiko tuos pačius žaislus mama galės vėl jam pateikti – kaip naujus.

2– 4 mėnesių kūdikis

2– 4 mėnesių kūdikiui galima pirkti įvairiausius barškučius, kramtukus, grojančius žaislus, skirtingų formų, dydžių ir medžiagų žaisliukus (medžio, gumos, plastmasės). Kūdikis stengsis pasiekti žaisliukus. Ryškių detalių ir įvairių formų barškučiai skatina mažylio mąstymą. Juos kūdikis tyrinėja rankytėmis ir burnyte. Todėl geriausi žaisliukai gaminami iš kokybiškų medžiagų ir neturi aštrių kampų.

Funkcionalus iš skirtingų detalių susidedantis žaisliukas. Kietąją dalį patogu sugriebti pirštukais ir pakasyti į ją dantenas, o minkštąją – galima įsikišti į burnytę ir pakandžioti.

4 – 5 mėnuo

4 – 5 mėnesių kūdikis noriai viską griebia, o tai, kas patenka į rankytes, tuojau pat atsiduria burnytėje. Ištyrinėjusiam žaisliuką mažyliui pasidaro įdomu, ką gi jis gali daryti: riedėti, skambėti, šokinėti… Taigi kūdikis ims mėtyti žaisliukus. Šio amžiaus kūdikiui be ankstesnių žaislų tinka žaidimų kilimėliai su pakabinamais žaisliukais, spalvoti kramtomieji žiedai.

Nuo 5 mėn. iki pusės metų

5 – 6 mėnesių ir didesni kūdikiai mėgsta žaisliukus laikyti rankytėse, jais pabarškinti, pastuksenti į stalą arba dėlioti. Kūdikiui patiks įvairūs cypiantys guminiai žaislai, spalvingi plastmasiniai žaisliukai, kamuoliukai ir kaladėlės. Medžiaginių arba kailinių žaislų neduokite, nes jų mama negali išplauti, todėl juose kaupiasi įvairios ligas sukeliančios bakterijos.

Kai kūdikis išmoksta pasiekti žaislą ir jį išlaikyti, sugeba mosikuoti juo, įsikišti į burną, virš jo žaislų nebekabinkite. Šalia ant nugaros gulinčio kūdikio padėkite žaislus taip, kad juos matytų ir pasivertęs pasiektų. Taip skatinsite mažylį judėti. Ant pilvuko gulinčiam mažyliui padėkite žaislą priešais jį, tegu bando siekti: greičiau išmoks šliaužti.

Kūdikio žaislai turi būti saugūs

Ypač pavojingos smulkios žaisliuko detalės, kuriomis jis gali užspringti. Rinkitės patikimų gamintojų žaislus. Tokie žaislai būna pagaminti iš saugių medžiagų, kurios netirpsta seilėse, nenusilupa ir nenusibraižo. Žaislai neturi dužti į smulkias aštrias dalis. Patogiausi kūdikiui lengvi ir nedideli žaislai, kuriuos jis gali paimti į rankytes ir lengvai kilnoti. Svarbi ir žaislo forma – vaikas neturi jo giliai įsikišti į burnytę. Mama turėtų ieškoti praktiškų, lengvai plaunamų žaisliukų.

Įdomiausia žaisti su mama

Kiekvienas žaisliukas bus daug įdomesnis, jei mama pateiks jį kūrybiškai. Mama kol kas pagrindinė mažylio žaidimų veikėja, nes ji su mažyliu praleidžia daugiausiai laiko. Net pats geriausias ir brangiausias žaisliukas – be švelnių mamos rankų ir meilių žodelių tėra plastmasės gabalėlis. Žaiskite drauge su mažyliu, aiškindama paprastus, bet tokius svarbius ir naujus jam dalykėlius.

Pastebėta, kad ilgai vienų lovelėje gulinčių ir nieko neveikiančių bei neturinčių patrauklių žaislų mažylių emocinė ir protinė raida lėtesnė.

Parengė Dalia Petrutytė