Mažyliai gali užsikrėsti sloga ir tuomet, kai suaugusieji nepaiso asmens higienos taisyklių, pvz., nusišnypštę nosį, nenusiplovę rankų ima mažylį ant rankų ir pan. Jei žindanti mama ar mažylį maitinantis asmuo negaluoja – žindoma, maitinama tik užsidėjus kaukę – jos įsigyjamos vaistinėse. 

Sloga yra rimta mažylio liga

Užsikimšus nosytei, jis negali gerai kvėpuoti ir jo gyvenimas pasikeičia: nevalgo ir blogai miega. Mažylio organizmas nesugeba apriboti uždegimo plitimo. Jis išplinta į nosiaryklę ir kitus kvėpavimo takus. Susikaupusios išskyros čiaudint, kosint greitai per platų klausomąjį vamzdį patenka į vidurinę ausį ir prasideda jos uždegimas <…>. 

Būdinga:

• nosies gleivinė paburksta, atsiranda įvairaus tirštumo gleivių (dažniausiai skystų, vandeningų), nosytė varva, vėliau gleivės tirštėja;
• mažyliui sunku kvėpuoti pro nosį, tampa irzlus, neramus;
• atsiranda čiaudulys – taip organizmas mėgina atsikratyti gleivių, kuriose yra ligos sukėlėjų;
• mažylis neramiai miega, blogai valgo;
• gali karščiuoti;
• sloga tęsiasi 7–10 dienų.

Kaip padėti?

– Gleives ištraukti nosies gleivių aspiratoriais. Aspiratoriais išskyros pašalinamos greitai, saugiai ir higieniškai. <…> Gleivės atsiurbinėjamos dažnai, kai tik pamatoma, kad jų atsirado ir būtinai prieš žindymą, maitinimą, miegą, vaistų lašinimą į nosį.

– Į nosį lašinti izotoninį jūros vandenį. Jis suskystina gleives – jos tampa lengviau išsiurbiamos. Purkšti yra neatsargu, nes neįmanoma sureguliuoti purškimo srovės jėgą ir greitį.

– Į nosį lašinti nosies užgulimą mažinančius vaistus. Mažyliams iki vienerių – trejų metų į nosį galima lašinti tik jiems skirtus vaistus. Kitaip tariant, negalima lašinti vyresniems vaikams ir suaugusiesiems skirtų lašų.

– Nosies lašus, mažinančius nosies užgulimą, galima lašinti tik gerai išvalius susikaupusias išskyras. Lašiukus lašinkite gulinčiam mažyliui – iš pradžių į vieną šnervę, o po to į kitą. Į kiekvieną šnervę įlašinami 2–3 lašai. Jokių lašų į nosį negalima lašinti dažniau kaip 5–6 kartus per parą. Lašindamos vaistus į nosį, stenkitės jų buteliuko (pipetės) antgalio neįkišti į šnervę, nes, pajudinęs galvą, mažylis gali susižeisti. Po kiekvieno lašinimo buteliuko galas nuplaunamas šilto tekančio vandens srove.

– Gulinčiam sloguojančiam mažyliui padėkite pagalvėlę, kad gleivės lengviau ištekėtų iš nosies į išorę. Kai sloguojant gleivės teka į nosiaryklę, mažylis kosi, o tai vėl sukelia nemalonius pojūčius ir mažylį erzina, jis tampa neramus, verkia.

– Dažnai, jei įmanoma, kambarį vėdinkite skersvėju, palaikykite jame ne aukštesnę kaip 18 °C temperatūrą. Vėsiame ore vaikas geriau jaučiasi.

– Migdykite gerai išvėdintoje patalpoje, balkone (kai lauke ne žemesnė negu + 5–7 °C temperatūra). Vėsus oras mažina nosies gleivinės paburkimą, palengvėja kvėpavimas, mažylis geriau pailsi. Be to, žemesnėje temperatūroje ne taip greitai gleivės sudžiūsta į plutą.

– Jeigu neturi temperatūros, eikite į lauką. Žinoma, būnant gryname ore, reikia nuolat stebėti, ar mažylis kvėpuoja pro nosį. Jeigu nosis užkimšta ir mažylis kvėpuoja išsižiojęs, grįžkite į namus. Prieš nešdamos mažylį į lauką, išvalykite nosį.

– Prieš kiekvieną žindymą, maitinimą nosis išvaloma jūros vandeniu ir išsiurbiamos gleivės. Krūtis pasiūloma dažniau, nes kai sunku kvėpuoti, mažylis greitai pavargsta ir ištraukia mažiau pieno. Reikia stengtis, kad žindantis sloguojantis mažylis būtų kuo vertikalesnėje padėtyje. Sloguojantį mažylį geriau žindyti sėdint, kiek pakėlus galvutę, krūtinėlę. Galima žindyti priglaudus mažylį prie krūties vertikaliai. Maitinant pieno mišiniu irgi būtina imti ant rankų, maitinti vertikalesnėje padėtyje.

Į gydytoją nedelsiant dera kreiptis, kai:

• pradėjo sloguoti jaunesnis nei 3 mėnesių mažylis;
• pakilo temperatūra iki 38 °C;
• išskyros pagelto, tapo pūlingos, tirštos, atsirado nemalonus kvapas;
• staiga tapo neramus, irzlus, pablogėjo apetitas, griebiasi už ausų;
• atsirado kosulys;
• sloga užsitęsė ilgiau nei 10 dienų.

Kaip išvengti?

Svarbu yra mažinti užsikrėtimo nuo sloguojančių asmenų riziką. Dera:

• peršalusiems sloguojantiems naudoti vienkartines nosinaites, popierinius rankšluosčius. Po pasinaudojimo minėtas priemones iš karto išmesti į uždarą talpą;
• nečiaudėti, nekosėti neužsidengus burnos ir nosies;
• plauti rankas. Nesiliesti prie mažylio neplautomis rankomis;
• viršutinių kvėpavimo takų (peršalimo) liga sergantiems šeimos nariams  dėvėti kaukę, dengiančią burną ir nosį;
• valyti virtuvės stalo ir spintelių paviršius, durų rankenas, jei serga bet kuris iš šeimos narių.

Mažyliams, ypač pirmomis savaitėmis po gimimo, nosis būna užsikimšusi ir be slogos. Kai kurie mažyliai net kelis mėnesius pro nosį kvėpuoja švilpdami. Taip yra dėl to, kad mažylių nosies landos gana siauros – jas greitai užkemša nedidelis gleivių kiekis. Mažylis šnopuoja ir dėl to, kad atsiradus įvairiems dirgikliams (dulkėms, lakioms cheminėms medžiagoms, bakterijoms, virusams) jų nosies gleivinė greitai paburksta ir išskiria daugiau sekreto.

Šnopavimą skatina ir sausas patalpų oras, todėl būtina patalpas gerai vėdinti, sekti, kad jose nebūtų per sausa, ir mažylio nosytę esant reikalui išplauti jūros vandeniu <…>. Jei šnopavimas sumažėja išvalius nosies angas vatos suktukais, iš jos nebėga išskyros, nėra mažylio elgesio pokyčių, kosčiojimo, vadinasi – tai ne sloga.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

 Priežastys:

– nepakankamai subrendusi virškinimo sistema – trūksta virškinimo fermentų (medžiagų, skaidančių įvairias maisto medžiagas) ir dėl to atsiranda dujų;

– fiziologiškai mažo spindžio žarnos. Dėl to žarnyne gali susikaupti dujų, kurios išpučia pilvą, sukelia skausmą ir kitus nemalonius pojūčius;

– oro prisirijimas žindant / valgant. Labai svarbu yra teisingas mažylio priglaudimas prie krūties. Kai mažylis tik čiulpia, o ne žinda, didėja tikimybė, kad jis prisiris oro ir suskaus pilvuką;

– pernelyg didelės emocijos, nervinis stimuliavimas (kalbinimas, aktyvus žaidinimas) gali padidinti lygiųjų žarnyno raumenų tonusą, sukelti spazmus. Dėl to sulėtėja žarnyno peristaltika, o tai lemia spazmus, pilvo pūtimą ir skausmą;

– žindanti motina valgo daug pilvo pūtimą galinčių sukelti produktų.

Būdinga:

– verkdamas mažylis pritraukia keliukus prie pilvuko, spiria kojomis, riečiasi, nenurimsta paimtas ant rankų;

– pilvuko apimtis padidėjusi, oda įtempta.

Ką daryti?

– Kai žindote, patikrinkite, ar taisyklingai kūdikis apžioja spenelį kartu su pigmentiniu laukeliu;

– jei maitinate iš buteliuko, pasistenkite, kad kūdikis apžiotų platų žinduko pagrindą, o ne žinduko galą. Buteliuką laikykite taip, kad oras susikauptų jo gale, naudokite žindukus su vožtuvu;

– kai žindote, saikingai valgykite maisto, skatinančio dujų susidarymą, pvz., visų kopūstinių daržovių, svogūnų, ankštinių, ridikų, saldžių obuolių, kriaušių, uogų, raugintų,  marinuotų daržovių. Kartais užtenka tik sumažinti tokio maisto kiekį ir nereikia jo visiškai atsisakyti. Stebėkite, po kokio suvalgyto maisto kūdikiui pučia pilvuką, ir to maisto kiekį pirmiausiai sumažinkite, o jei tai nepadeda, atsisakykite;

– prieš ir po žindymo padėkite atsirūgti <…>;

– kai maitinate, neskubėkite, mažylį pakelkite 45° kampu arba, kai jis jau sėdi, maitinkite sėdintį;

– neduokite jokio žinduko ar čiulptuko.

Kaip padėti?

– prieš maitinimą guldykite ant pilvuko, t. y. stiprinkite tiesiuosius pilvo raumenis;

– žindydamos kūdikį pridėkite prie krūties taip, kad jis apžiotų ne tik spenelį, bet ir tamsų laukelį apie spenelį, ir jo apatinė lūpa būtų atvipusi;

– po žindymo apie 30 min. palaikykite stačią;

– po to, kai baigs atpilti, raugėti oru, paguldykite ant kairiojo šono;

– paguldykite kūdikį pilvuku ant pašildyto delno, prilaikykite galvutę;

– pilvuko nešildykite šildytuvu, nedėkite ant jo šilto kompreso;

– kai kuriems mažyliams padeda sūpavimas, nešiojimas ant rankų;

– išbandykite „važiavimą dviratuku”, kai mažylio keliai lenkiami prie pilvuko;

– pilvuką sukamaisiais judesiais pagal laikrodžio rodyklę pamasažuokite. Masažuojant pilvuką rankos turi būti šiltos, švelnios, be ilgų nagų ir žiedų. Masažą pradėkite prie pat krūtinės ląstos delnais, plonai pateptais masažo aliejumi. Iš pradžių judesiai turi būti švelnūs, glostantys, palaipsniui virstantys lengvu spaudimu, skatinančiu pilvo raumenų susitraukimą.  Sušildytais delnais švelniai spausdamos pilvo sienelę glostykite pilvuką nuo viršutinės pilvo dalies žemyn. Rankos juda viena paskui kitą. Kaire ranka prilaikykite kūdikio pėdutes. Dešiniu delnu glostykite pilvuką nuo viršaus žemyn. Uždėkite rankas iš abiejų pilvuko šonų, braukite nykščiais nuo centro į šonus. Glostykite pilvuką pagal laikrodžio rodyklę aplink bambą.

Dešinės rankos delnu glostykite pilvuko dešinę pusę iš viršaus žemyn. Dešinės rankos delnu glostykite pilvuką iš dešinės į kairę ir žemyn. Dešinės rankos delnu glostykite pilvuką iš apačios į viršų, iš kairės į dešinę ir žemyn. Dešinės rankos pirštų pagalvėlės „vaikštinėja“ per pilvuką iš kairės į dešinę. Masažo trukmė 2–4 min. Kuo mažylis neramesnis, tuo masažo trukmė trumpesnė. Jei masažuojant dujos pradeda šalintis, o mažylis leidžia jums masažuoti pilvuką, galite pamasažuoti ilgėliau – 4–7 minutes arba netrukus pakartoti procedūrą;

– duokite dujų kaupimąsi mažinančių vaistų (jų be recepto įsigyjama vaistinėse, instrukcijose nurodyta, kaip vartoti).

Kada kreiptis į gydytoją?

– Jeigu pilvuką pučia kasdien, kūdikis ar mažas vaikas būna neramus, nedelsiant būtina kreiptis į gydytoją;

– jeigu naujagimiui, kūdikiui ar vyresniam vaikui pradeda staiga ir smarkiai pūsti pilvuką – nedelsiant kreipkitės į gydytoją, nes taip gali prasidėti sunki žarnyno liga – jo nepraeinamumas.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kodėl pritrūksta pieno angliavandenius skaldančios laktazės?

Pagrindinis pieno angliavandenis laktozė (pieno cukrus) patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių. Laktozės yra motinos piene, taip pat – karvės, ožkos ir pieno mišiniuose.  Laktozės skaldymui yra būtinas fermentas laktazė, kuris paverčia ją gliukoze ir galaktoze, o šios medžiagos absorbuojamos į kraują. Sparčiai besivystančiam kūdikiui jos yra labai svarbios – būtinos smegenų, visos nervų sistemos vystymuisi. Be to, laktozė reikalinga kalcio, magnio, geležies pasisavinimui. Nesuvirškinta laktozė storojoje žarnoje tampa prebiotiku, skatinančiu normalios mikrobiotos susidarymą.

Jeigu plonojoje žarnoje nepasigamina pakankamai fermento laktazės, kad galėtų susivirškinti pieno angliavandeniai, atsiranda laktozės netoleravimas. Nesuskaldyta plonajame žarnyne laktozė kartu su maistu patenka į storąjį žarnyną, kuriame ją veikia šios žarnos bakterijos. Jos ima skaldyti laktozę fermentacijos būdu, o jai vykstant atsiranda rūgimas. Šio proceso metu išsiskiria daug dujų ir pradeda pūsti pilvą, kamuoja pilvuko diegliai, suskystėja išmatos.

Pagrindiniai laktozės netoleravimo požymiai: dujų kaupimasis, pilvo pūtimas ir skausmas, diegliai, atpylimai ir viduriavimas. Po maitinimo kūdikis pasidaro neramus, nervingas, verkia, jo pilvukas išsipučia ir sukietėja. Geriausiai laktozės netoleravimą galime atpažinti iš sauskelnių turinio: esant šiam negalavimui išmatos būna vandeningos ir putotos.

Laktozės netoleravimas gali būti pirminis (įgimtas), kurį lemia genetiškai paveldimas fermento laktazės trūkumas. Tačiau šis variantas pasitaiko retai.

Antrinį laktozės netoleravimą lemia vėliau atsirandantys veiksniai. Jo priežastis gali būti žarnyno infekcijos ar alergija karvės pieno baltymams, pažeidžianti žarnyno gleivinės epitelį. Ši problema išnyksta pasveikus po infekcijos ar pašalinus alergeną. Antrinį laktozės netoleravimą gali sukelti tokios ligos kaip virusinis gastroenteritas, celiakija arba Krono liga.

Neišnešioti naujagimiai dažnai patiria laikiną laktazės trūkumą, susijusį su virškinimo sistemos nebrandumu ir silpnu šio fermento aktyvumu. Dėl to gali atsirasti trumpalaikis laktozės netoleravimas.

Kuo maitinti laktozės netoleruojantį kūdikį?

Atsiradus tokioms pilvuko bėdoms reikia kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė. Neturėtume pamiršti, kad žarnyno dieglius ir pilvo pūtimą gali sukelti ne tik laktazės stoka, bet ir kitos priežastys. Gydytojas skirs reikiamus tyrimus negalavimui nustatyti. Tyrimais nustatomas ir laktozės netoleravimą lemiantis genetinis faktorius.

Laktazės trūkumas gali atsirasti tiek krūtimi, tiek dirbtinai maitinamam kūdikiui. Jeigu stiprūs laktozės netoleravimo simptomai kamuoja mišinuku maitinamą mažylį, gydytojas gali rekomenduoti mišinį be laktozės. Jeigu žindomam kūdikiui ši problema atsirado dėl alergijos, galbūt mamai užteks pašalinti alergizuojantį produktą iš savo mitybos ir ji galės tęsti žindymą.

Beje, žindomiems kūdikiams pilvuką dažniausiai pučia ne dėl laktozės netoleravimo, bet dėl jos pertekliaus mamos piene. Mat pradiniame piene yra mažiau riebalų, bet daug pieno cukraus. Dalies laktozės kūdikio virškinamasis traktas nespėja įsisavinti, nes šis skystesnis pienas greičiau nuteka į storąją žarną ir sukelia ten rūgimą, dėl kurio atsiranda pilvuko bėdos.

Todėl vieno maitinimo metu patariama kūdikiui duoti valgyti iš vienos krūties, kad jis gautų visą joje esantį pieną – taip pat ir galinį, ir per daug neprisivalgytų daug laktozės turinčio liesesnio pradinio.

Jeigu vaikui nustatomas laktazės trūkumas, laktozę ne visada būtina visiškai pašalinti iš jo mitybos raciono. Dažnai toleruojamas tik tam tikras pieno cukraus kiekis. Laktozės netoleruojantys kūdikiai gali vartoti pieno mišinius su mažesniu laktozės kiekiu. Gydytojas gali patarti įsigyti fermento laktazės preparatą, kuris padės suskaldyti piene esančią laktozę.

Įgimtą laktozės netoleravimą turintys kūdikiai negali gerti ne tik motinos pieno, bet ir karvės bei ožkos pieno. Jie maitinami pieno produktais be laktozės arba augaliniais mišiniais, pavyzdžiui, iš sojos pupelių. 

Palengvinti pilvuko dieglius gali padėti paprastos priemonės. Prieš valgymą paguldykite mažylį ant pilvo. Kad pilvuke susikaupusios dujos greičiau pasišalintų, pamaitintą kūdikį palaikykite vertikaliai, taip jis galės atsirūgti. Kenčiančiam pilvukui gali padėti lengvas masažas. Esant stipriam pilvo pūtimui, galima naudoti dujų šalinimo vamzdelį.

Parengė Undinė Gilė

Priemonės, padedančios atkurti apsauginį barjerą

Oda sudaro barjerą, apsaugantį organizmą nuo žalingų išorinės aplinkos veiksnių. Šis barjeras saugo ir iš vidaus – neleidžia pasišalinti per daug vandens. Atopinis dermatitas pažeidžia ir vidinį, ir išorinį odos barjerą, todėl padidėja infekcijų pavojus.

Sergant šia liga pažeidžiama epidermio raginio sluoksnio tarpląstelinių lipidų struktūra. Be to, odoje išsiskiria mažiau antimikrobinių peptidų, atliekančių cheminio barjero funkciją ir veikiančių kaip natūralūs antibiotikai. Todėl dažno sergančiojo odą apninka auksinio stafilokoko bakterijos, kurios gali sukelti pūlingą uždegimą.

Atopinio dermatito varginama oda netenka daugiau vandens, todėl nuolat kamuoja niežulys bei tempimo jausmas. Pažeistos išsausėjusios odos vietos parausta, pleiskanoja, patinsta, gali atsirasti žaizdelių, skysčio pripildytų pūslelių.

Sergant atopiniu dermatitu būtina kreiptis į gydytoją. Dažniausiai skiriami receptiniai preparatai, kovojantys su uždegimu, patariama vengti ligą provokuojančių veiksnių.

Sušvelninti negalavimus, atkurti pažeistą odos barjerą, apsaugantį nuo išorinių dirgiklių, ir išvengti ligos paūmėjimų padeda specialios atopinės odos priežiūrai pritaikytos priemonės. Todėl kartu su gydytojo skirtais vaistais labai svarbu naudoti tinkamus kremus ir prausiklius. Prausikliuose neturi būti muilo, konservantų, kvapiųjų medžiagų.  Atopinei odai skirta kosmetika drėkina ir minkština odą, slopina niežulį ir uždegimą, padeda atkurti reikiamą lipidų kiekį. Kremai gali būti naudojami taip dažnai, kaip reikia, kad nuramintų pažeistą odą ir padėtų išlaikyti jos apsaugines savybes.

Negyvosios jūros mineralų galios

Negyvoji jūra yra unikali vieta, esanti tarp Palestinos, Jordanijos ir Izraelio. Tai ežeras, į kurį įteka Jordano upė, bet vanduo iš šio ežero neišteka. Jūra jis pavadintas dėl sūraus vandens, primenančio jūros vandenį, o negyvąja todėl, kad dėl itin didelės druskų ir mineralų koncentracijos čia nėra nei žuvų, nei augalų.

Negyvojoje jūroje yra susikaupę daug mineralų. Jos turtai magnis, natris, kalcis, kalis, bromas, geležis, siera, fluoras, manganas, jodas ir kiti mineralai. Tai tik dalis naudingų junginių, randamų iš Negyvosios jūros išgautame purve, vandenyje ir druskoje.

Šie mineralai labai naudingi visam organizmui ir odai, turi antialerginį, uždegimus slopinantį ir raminamąjį poveikį. Negyvosios jūros mineralai stiprina natūralų odos barjerą, kuris neleidžia prarasti drėgmę. Taigi, padeda normalizuoti vandens balansą, kad oda būtų tolygiai sudrėkinta.

Magnis dalyvauja odos ląstelių medžiagų apykaitoje, skatina gijimą. Kalis reguliuoja vandens balansą ląstelėse, gerina apykaitos procesus, ląstelių atsinaujinimą. Kalcis stiprina ląstelių membranas, pasižymi atpalaiduojančiu ir raminančiu poveikiu, mažina niežulį. Jodas turi antiseptinį poveikį, skatina odos žaizdelių gijimą. Natrio chloridas reguliuoja vandens balansą, pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu.

Cinkas skatina ląstelių augimą ir atsinaujinimą, stimuliuoja kolageno ir elastino sintezę. Tai puikus antioksidantas, neutralizuojantis laisvuosius radikalus. Taip pat jis pasižymi uždegimą slopinančiomis savybėmis, kaip ir siera, kuri turi antibakterinį poveikį, mažina odos pleiskanojimą, minkština.

Kiti mineralai taip pat padeda gerinti odos būklę, jos valymąsi ir medžiagų apykaitą. Jie turi maitinamąjį poveikį, padeda sureguliuoti riebalų kiekį, pašalinti toksinus, pagerinti odos kraujotaką.

Negyvosios jūros mineralai, druska, purvas ir vanduo yra vertingi odos priežiūros priemonių komponentai ir nuo seno naudojami kosmetikoje. Teigiamas jų poveikis odai patvirtintas daugybės mokslinių tyrimų. Šie ingredientai padeda sumažinti odos uždegimą ir ją prižiūrėti gydant dermatologines ligas.

Iš Negyvosios jūros išgauti mineralai naudojami gaminant įvairius tepalus, kremus bei prausiklius, tinkamus įvairių odos problemų kamuojamai odai. Dėl antialerginių, uždegimą mažinančių ir raminamųjų savybių šių mineralų yra atopinės odos priežiūrai skirtos kosmetikos sudėtyje, taip pat ji tinka sergantiems diateze, dilgėline, neurodermitu ir kitomis ligomis.

Kosmetika su Negyvosios jūros komponentais tinka ne tik probleminei odai prižiūrėti. Ji gali būti naudojama visų tipų odai, net labai jautriai ir gležnai, pavyzdžiui, vaikų ir kūdikių odelei.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Polinkis sirgti gali būti paveldimas

Vienas iš veiksnių, galinčių sukelti ligą, yra paveldimumas. Jei vienas iš tėvų serga atopiniu dermatitu, tikimybė susirgti vaikui yra apie 20 %. Jei liga kamuoja abu tėvus, jos rizika vaikui siekia 40 %. Tačiau kalta ne tik genetika.

Išprovokuoti ligą arba jos paūmėjimą gali maisto alergenai, žiedadulkės, gyvūnų plaukai, vabzdžių įkandimai, namų dulkių erkutės, taip pat – stresas ir nerimas. Kiti dirgikliai: cigarečių dūmai, šaltas ir sausas oras, didelė drėgmė ar temperatūra, per karštas vanduo, plovikliai, sintetiniai ir vilnoniai drabužiai. Ligos ir jos paūmėjimų prevencijai labai svarbu vengti šių provokuojančių veiksnių.

Serga įvairaus amžiaus vaikai

Sergančių atopiniu dermatitu vaikų nuolat daugėja. Kūdikiams liga dažniausiai atsiranda nuo 3 iki 6 mėnesio. Šiuo periodu paprastai išberia veidą, ypač – skruostus, taip pat galvos odą, kelius ir alkūnes. Vėliau prasidėjus ligai, bėrimų vaikams atsiranda ant kaklo, riešų, rankų ir kojų linkių. Negydant ligos bėrimai gali išplisti, o esant sunkiai formai, pažeidžiama didelė odos dalis.

Atopinio dermatito kamuojama oda pasidaro šiurkšti ir nelygi, išsausėja, parausta, patinsta ir pleiskanoja, joje atsiranda pūslelių, žaizdelių. Pažeistą odą niežti, dėl to sutrinka miegas, o nusikasius susidaro įtrūkimai, per kuriuos prasiskverbusi infekcija gali išprovokuoti įvairias odos ligas.

Dėl atopinio dermatito atsiradę bėrimai, deginimas ir stiprus niežėjimas sukelia rimtas problemas: medicinines, kosmetines, psichologines, socialines. Taip pat ši liga padidina kvėpavimo takų ligų tikimybę: galima susirgti alerginiu rinitu, bronchine astma.

 Gydantis itin svarbi tinkama odos priežiūra

Kiekvienam vaikui parenkamas individualus gydymas – pagal jo būklę, amžių ir ligos sunkumą. Gydytojas gali skirti hormoninius ir kitus tepalus, antihistamininius vaistus niežuliui slopinti, fototerapiją, infekcijos prevencijai gali išrašyti antiseptinį vaistą.

Pagrindinių atopinės odos priežiūros taisyklių reikia laikytis visiems, nepriklausomai nuo ligos sunkumo. Gydant atopinį dermatitą, išsausėjusią ir jautrią ligos pažeistą odą ypatingai svarbu kasdien tinkamai prižiūrėti. Tai yra, odą reikia drėkinti, atkurti jos apsauginį lipidinį barjerą, vengti dirginančių veiksnių. Odos priežiūra turi didelę įtaką vaiko savijautai.

Netinkamos kosmetikos priemonės gali dar labiau pažeisti atopinio dermatito paveiktos odos barjerą, todėl labai svarbus šių priemonių pasirinkimas. Dauguma įprastų prausiklių yra šarminiai, kurių pH didesnis nei 7. Tokie muilai, dušo geliai, putos, šampūnai netinka atopiškai odai, nes ją dar labiau sausina ir silpnina lipidinį sluoksnį. Turi būti naudojami tik švelnūs prausikliai, kurių pH 5,5–6,0, išsaugantys hidrolipidinę plėvelę.

Šiandien yra daug odą drėkinančių ir minkštinančių kremų bei losjonų, specialiai sukurtų atopinės odos priežiūrai. Šios kosmetikos priemonės padeda atkurti apsauginį epidermio barjerą. Odos sausumas sergant atopiniu dermatitu yra susijęs su jos barjerinės funkcijos pažeidimu, todėl reikia ne tik drėkinti odą, bet ir atkurti lipidų sluoksnį. Daugelis šiuolaikinių priemonių sujungia šias dvi savybes, todėl jos veikia efektyviai.

Kosmetikos, skirtos atopinio dermatito pažeistos odos priežiūrai, sudėtyje yra odą drėkinančių ir maitinančių medžiagų, lipidų (riebalų), kurie ją minkština ir saugo nuo išorinių dirgiklių. Užtepti ant odos tokie kremai sudaro riebalinę plėvelę, kuri neleidžia išgaruoti vandeniui.

Padėdami atkurti apsauginį odos barjerą ir drėgmę, jie mažina niežėjimą ir odos jautrumą dirgikliams. Naudojant atopinei odai skirtus kremus ar losjonus galima prailginti atoslūgio periodus, o paūmėjus ligai nuraminti sudirgusią odą.

Kaip naudoti kremą ar losjoną?

Kremas ar losjonas turėtų būti tepamas taip dažnai, kiek reikia, kad oda neliktų sausa nei minutę. Paūmėjimo periodu odą gali prireikti tepti net 10 kartų, o vėliau gali užtekti 3-jų kartų per dieną (po miego, išsimaudžius ir prieš miegą). Be to, odą reikia patepti iš karto po maudymosi, laikantis 3 minučių taisyklės. Po maudynių odos visiškai sausai nenušluostome, o dar drėgną, ypač kruopščiai labai išsausėjusias vietas, patepame kremu ar losjonu per 3 minutes.

Kad vaikas nenusikasytų

Taigi, atsižvelgdami į atopiniu dermatitu sergančio vaiko odos jautrumą, vengiame įprastų muilų, ploviklių, šiurkščių drabužių, pasirūpiname, kad jis neperkaistų ir nesušaltų.

Stengiamės, kad vaikas stipriai nenusikasytų ir odoje neatsirastų įtrūkių. Sumažinti niežulį padeda minkšta patalynė ir drabužiai iš medvilnės, šilko, viskozės.

Kad oda būtų mažiau žalojama kasantis, trumpai nukerpame vaiko nagus, bet tai darome labai atsargiai, nepažeisdami aplinkinių audinių.

Parengė Undinė Gilė

Ar galima ligą išaugti?

Atopinis dermatitas dažniausiai atsiranda per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius. Šia lėtine uždegimine odos liga serga maždaug 20 % vaikų. Taip nutinka todėl, kad mažylių oda lengvai pažeidžiama įvairių dirgiklių, sukeliančių alergines reakcijas. Šia liga sergančio vaiko imuninė sistema pernelyg stipriai reaguoja į šiuos dirgiklius, todėl kyla odelės uždegimas.

Atopinį dermatitą sunku visiškai išgydyti ir paauglystėje arba vėliau jis dažnai vėl atsinaujina. Tačiau tinkamai gydant ir prižiūrint odą šią ligą vaikas gali išaugti. O progresuojantis atopinis dermatitas vėliau gali peraugti į alerginį rinitą ar bronchų astmą. Tai vadinama alerginiu maršu.

Sergant atopiniu dermatitu, neaktyvūs ligos periodai tam tikru dažnumu kaitaliojasi su paūmėjimo laikotarpiais. Kartais atrodo, kad odos bėdos beveik išnyko, o paskui vėl apipuola.

 Kodėl atsiranda atopinis dermatitas?

Didelę įtaką šiai ligai turi paveldimumas. Jei vienas iš tėvų sirgo ar serga atopiniu dermatitu, didelė tikimybė, kad jis atsiras ir vaikui. Jei serga abu tėvai, vaikui ši liga dar labiau tikėtina. Prie genetinio polinkio prisideda aplinkos veiksniai, kurie silpnina vaiko imuninę sistemą.

Ligą ir jos paūmėjimą gali sukelti šie veiksniai:

• alergenai, kurie į organizmą patenka su maistu arba įkvepiant (pvz., dulkės, žiedadulkės);
• ant odos patenkančios cheminės medžiagos, naudojant sintetinius ploviklius, taip pat – sausai odelei netinkamus prausiklius;
• odą dirginantys ir prakaitavimą skatinantys sintetiniai drabužiai;
• į atopinį dermatitą labiau linkę užterštuose miestuose gyvenantys vaikai, ligos riziką didina pasyvus rūkymas;
• dar vienas provokuojantis veiksnys stresas.

Kūdikiams atopinis dermatitas paprastai pažeidžia veido odą, ypač skruostus, galvą, kelius ir alkūnes. Staiga atsiranda bėrimų, oda išsausėja, ji tampa pleiskanota, niežti. Paūmėjimo metu infekcijos pažeista oda gali šlapiuoti. Vaikui atsiranda bėrimų alkūnių ir kelių linkiuose, ant kaklo, riešų, kulkšnių. Išsausėjusi oda pleiskanoja, pasidaro nelygi, šiurkšti, sustorėja. Liga paprastai paūmėja šaltuoju metų laiku, o vasarą pastebimas pagerėjimas.

 Emolientai – švelniai pažeistos odos priežiūrai

Vienas iš pagrindinių atopinio dermatito padarinių – odos sausumas. Sausoje odoje susidaro mikroįtrūkimai, kurie yra vartai patogeniniams mikroorganizmams, dirginančioms medžiagoms ir alergenams.

Atopinio dermatito paūmėjimo metu pablogėja ne tik odos būklė, bet ir bendra savijauta. Labiausiai tėvus ir vaikus nuvarginantis ligos požymis yra stiprus niežėjimas. Jis gali kamuoti ištisą dieną, dažniausiai sustiprėja vakare ir naktį, dėl to sutrinka vaiko miegas. Mažylis pradeda kasytis, o pažeistose vietose atsiranda žaizdelių, per kurias lengva patekti infekcijai. Todėl prižiūrint uždegimo pažeistą odą labai svarbi tinkama higiena.

Odos niežulį ir dirginimą gali palengvinti nuolatinė priežiūra, naudojant specialias kosmetikos priemones. Atopinio dermatito pažeistą odą svarbu valyti, drėkinti ir minkštinti. Jos priežiūrai naudojami emolientai – speciali kosmetika, sukurta atsižvelgiant į atopinės odos ypatybes.

Emolientai – tai odą drėkinantys, minkštinantys ir raminantys kremai, losjonai, aliejai. Jie yra gaminami riebalų pagrindu ir padeda atkurti odos barjerines funkcijas. Šios priemonės sudaro lipidinį barjerą, padedantį odoje išlaikyti drėgmę, susilpninti niežulį ir sumažinti uždegimą.

Atopinę odą turinčiam vaikui itin svarbios maudynės. Pirmiausia – tam, kad nuo odos paviršiaus pašalintume nešvarumus ir alergenus, taip pat sudrėkintume. Rekomenduojama maudytis šiltame vandenyje ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

Patariama naudoti tik tokius prausiklius, kuriuose nėra kvapiklių, muilo, dažiklių ir kitų, galinčių sudirginti ir išsausinti odą medžiagų. Reikėtų rinktis švelnų prausiklį, kurio pH yra neutralus. Įprasto muilo, dušo želių, šampūnų naudoti nedera, nes jie gali pažeisti epidermio barjerą ir dar labiau išsausinti odą.

Iš karto po maudynių odą nusausiname rankšluosčiu ir drėgną, dar nenudžiūvusią per 3 minutes po maudymosi patepame emolientu, ypač kruopščiai – itin išsausėjusias vietas.

Emolientai gerai susigeria, jų sudaryta lipidinė plėvelė apsaugo odą nuo aplinkos dirgiklių. Emolientų sudėtyje yra šios pagrindinės medžiagų grupės:

• odą drėkinančios ir minkštinančios medžiagos (glicerolis, šlapalas ir kt.);
• apsauginį riebalinį sluoksnį sukuriantys lipidai: parafinas, mineraliniai ar natūralūs aliejai, dėl kurių iš odos išgaruoja mažiau vandens;
• niežėjimą mažinančios ir odos regeneraciją skatinančios medžiagos. Reguliariai naudojant emolientus, sumažėja odos sausumas, o sudrėkintą odą mažiau niežti.

Svarbu naudoti dažnai ir nedaryti pertraukų

Prižiūrint į atopinį dermatitą linkusio vaiko odą labai svarbu dažnai ją tepti emolientu. 2–3 kartų per dieną dažniausiai per mažai: šias priemones derėtų tepti tiek kartų, kiek reikia, kad oda neišsausėtų nei minutei.

Dažniausia klaida rūpinantis atopiniu dermatitu sergančiu vaiku – nepakankamas dėmesys odos priežiūrai atslūgus paūmėjimui. Nepamirškime, kad sveikstančio vaiko oda taip pat išlieka sausa ir jautri įvairiems dirgikliams ir infekcijoms. Todėl, nepaisant ligos paūmėjimo ar atoslūgio, būtina toliau naudoti emolientus.

Parengė Undinė Gilė

Kūdikių mamos dažnai į gydytojus kreipiasi dėl virškinamojo trakto sutrikimų. Kodėl jie kyla ir kokie galimi sprendimo būdai, paklausėme Santaros klinikų Pediatrijos centro gydytojos Justės Parnarauskienės ir gydytojos dietologės Linos Barauskienės.

Kol kūdikis vystosi mamos gimdoje, maisto pagrindą jis gauna iš kraujo, tad virškinamasis traktas dar nėra naudojamas medžiagų įsisavinimui. Kūdikio žarnynas ir jo fermentinės sistemos pradeda bręsti pirmą gyvenimo mėnesį. Kol virškinamasis traktas „mokosi“ skaidyti įvairias medžiagas, kyla įvairių nesklandumų. 

„Daugelis pilvuko problemų kūdikystėje tėra funkciniai sutrikimai, tai reiškia, kad nėra jokio pažeidimo, jokios ligos, tai yra tiesiog vystymosi etapas, kuris anksčiau ar vėliau praeis. Tėvus visuomet raminu, kad tai – nepavojingas, išaugamas dalykas, kurį mes, kaip tėvai, tiesiog turime kantriai ir su rūpesčiu pralaukti“, – sako gydytoja Justė Parnarauskienė. 

Kaip teigia moksliniai šaltiniai, daugiau nei 50 % kūdikių pirmaisiais metais po gimimo turi bent vieną funkcinį virškinimo trakto sutrikimą arba susijusį požymį ir simptomą[1] [2]

Vis dėlto tiesiog kantriai palaukti, kai ant rankų – kojytes iš skausmo riečiantis kūdikis, nėra lengva, todėl aptarkime dažniausias pilvuko bėdas ir galimus pagalbos būdus.

Pilvuko diegliai

Gydytoja J. Parnarauskienė pripažįsta, kad apie pilvo dieglius iki šiol yra žinoma mažiausiai. „Labiausiai diegliai siejami su virškinamojo trakto nebrandumu. Jie būna ne visiems vaikams ir prasideda  apie 1–2 mėnesį, o baigiasi apie 3–4, kai vaikas pradeda judėti, kai jau galima šiek tiek pakeisti mitybą“, – sako Pediatrijos centro gydytoja.  Remiantis mokslininkais, tai paveikia apie 20 % kūdikių[3].

Dalis kūdikių gali būti jautrūs karvės pieno baltymams, kiti gali prasčiau virškinti pieno angliavandenius (laktozę). Pilvo diegliai taip pat gali atsirasti dėl to, jog žarnyne susikaupia daugiau dujų dėl mikrobiotos pokyčių ir net dėl tėvų nerimo[4] [5] [6]

Pagalbos būdų diegliukų kamuojamam kūdikiui yra įvairių ir jie labai individualūs. Vieniems padeda švelnus pilvuko masažas, kitiems – šiluma, tretiems – vėsinimas, dar kitiems – vibracija, važinėjimas autokėdutėje. 

Tačiau svarbiausia yra meilė, kantrybė ir tinkama mityba. Rūpindamiesi savo kūdikiu, tėvai neturėtų pamiršti ir savo poreikių. Kuo mažiau streso ir nuovargio jie jaučia, tuo labiau jie gali sutelkti dėmesį į mažylį. Ir tai padės nutraukti „verkiančio kūdikio – bejėgių tėvų“ ciklą.

Pilvo pūtimas

Jei dieglius galime tik numanyti, pilvo pūtimą patvirtina padidėjusi pilvo apimtis ir visiems pažįstami garsai, lydintys dujų išėjimą iš žarnyno. Dujos kūdikio žarnyne kaupiasi, jeigu vaikas per greitai prisivalgo, netinkamai žinda ar paima buteliuką, valgydamas prisiryja oro. 

„Reikėtų mažylį dažniau maitinti, kad jis neįsiverktų ir per daug neišalktų, kad galėtų valgyti ramiai. Leisti atsirūgti, kad oro burbuliukai nenueitų žemyn į žarnyną”, – pataria gydytoja. 

Viduriavimas

Jei kūdikis tuštinasi skystomis išmatomis daugiau nei 6 kartus per dieną, tai laikoma viduriavimu.

„Ištikus šiai bėdai, žindomą kūdikį reikia žindyti dažniau. Pieno mišiniu maitinami kūdikiai taip pat turėtų būti maitinami dažniau. Jei tai nepadeda, reikėtų pasikonsultuoti su pediatru“, – pataria gydytoja.

Vidurių užkietėjimas

Užkietėjus viduriams, vaikui sunku pasituštinti, jis tampa neramus, pradeda mažiau valgyti, nepriauga svorio.

Vidurių užkietėjimą gali lemti ir kitos problemos, ne tik skysčių trūkumas. Taip gali nutikti dėl alergijos karvės pieno baltymams, psichologinių problemų ir pan. Kūdikiai yra labai individualūs ir tuštinimosi dažnis gali skirtis.

„Užkietėjus viduriams padeda judėjimas, pilvuko masažas. Masažuojama švelniais judesiais –pusračiais iš dešinės žarnyno pusės apie bambą į kairę. Jei viduriai užkietėjo karštomis dienomis – tai gali būti skysčių trūkumas, reikia dažniau pasiūlyti vaikui gerti”, – pataria J. Parnarauskienė.

Mažesnį nei 6 mėnesių kūdikį vasarą svarbu dažniau maitinti krūtimi ar iš buteliuko. Žindomam kūdikiui mamos pienas yra ne tik jo maistas, bet ir gėrimas. Žindymo pradžioje piene yra daugiau vandens, ir tai užtikrina reikalingą skysčių kiekį. Žindymo pabaigoje kūdikis gauna riebesnio pieno, kuris jį pasotina. Jei mažylis maitinamas pieno mišiniu ir mišinys ruošiamas pagal gamintojo nurodymus, kūdikiui skysčių irgi užteks. Vasaros metu, mažesnį nei 6 mėnesių kūdikį, galima dažniau maitinti krūtimi ar iš buteliuko. Jei labai karšta, jam galima duoti atsigerti šiek tiek švaraus virinto vandens. Jei pastebite, kad kūdikis geria labai daug ir tai Jus neramina, pasitarkite su savo gydytoju. Siūlykite kūdikiui vandens tik tuo atveju, jei taip rekomendavo jūsų gydytojas.

Gydytoja dietologė L. Barauskienė priduria, jog tokiose situacijose reikia prisiminti ir gerąsias bakterijas. „Jei maitinant mišiniu vidurių užkietėjimas yra nuolatinis, galima parinkti mišinuką su skaidulinėmis medžiagomis, probiotikais, prebiotikais. Papildomai maitinamiems kūdikiams verta duoti daugiau maistinių skaidulų turinčių maisto produktų – košių, daržovių, vaisių. Svarbus valgymo reguliarumas“, – pataria L. Barauskienė.

Laktozės įtaka

Dažnai visomis pilvuko bėdomis apkaltinama laktozė ir jos netoleravimas. Pirminis laktozės netoleravimas gali būti dėl įgimto fermento-laktazės, kuris būtinas virškinti pieno cukrų – laktozę, trūkumo. Tokie kūdikiai visiškai negali vartoti jokio pieno turinčio laktozės. Tačiau tokia liga yra itin reta ir apie ją reikėtų galvoti pačioje pabaigoje.

„Laktozės netoleravimas gali atsirasti po žarnyno infekcijų ar esant maisto produktų alergijai, kai pažeidžiamas žarnyno gleivinės epitelis. Tai vadinamasis antrinis laktozės netoleravimas. Ši problema praeina pasveikus po infekcijos ar išsiaiškinus bei pašalinus alergeną. Tokiu atveju kūdikiams, maitinamiems mišinuku ir labai vargstantiems dėl simptomų, galima būtų parinkti gydytojo rekomenduotą mišinuką be laktozės, o žindančioms mamoms – jeigu tai yra alergija – pašalinti alergeną iš savo mitybos ir tęsti žindymą“, – pataria gydytoja.

Pasak specialistės, žindomiems kūdikiams pasireiškiantis pilvo pūtimas dažniausiai būna susijęs ne  su laktozės netoleravimu, bet jos pertekliumi mamos piene. Kai mamos pieno gamyba yra labai gera ir kūdikis vos spėja žįsti laktozės gausų pradinį pieną – kūdikio virškinimo traktas nespėja suvirškiti visos laktozės. Tuomet ji patenka į storajį žarnyną, dėl jame esančių bakterijų susiformuoja dujos ir tuomet turime pilvelio bėdas.

Ar mamos mityba ir pieno mišinys turi reikšmės kūdikio virškinamojo trakto problemoms?

Kūdikio virškinamasis traktas vystosi ir mokosi virškinti įvairias medžiagas, kurias gauna iš motinos pieno arba pieno mišinio. Gydytoja pataria nedaryti skubotų išvadų vos susidūrus su virškinimo sutrikimais.

„Jeigu kūdikiui įtariama alergija kokiam nors maisto produktui ar tiesiog mama pastebi, kad jai kažko suvalgius kūdikio savijauta pablogėja, specialistas gali atlikti tyrimus ir patarti žindančiai mamai, kokį produktą laikinai pašalinti iš savo mitybos, kuo ji pakeisti ir kurį laiką stebėti vaikučio būklę prieš jį sugrąžinant. Labai svarbu pašalinti ne visus produktus iš karto, o po vieną. Ir jei pokyčio nėra, būtina juos sugrąžinti į mamos valgiaraštį. Kitu atveju galime prisišaukti didesnę bėdą – pačios mamos išsekimą dėl maisto medžiagų trūkumo. O juk ji – svarbiausias žmogus kūdikiui, tad šiuo periodu jai būtina stiprybė“, – sako L. Barauskienė.

Pieno mišiniai yra keleto rūšių. Dažniausiai pieno mišinių pagrindą sudaro karvės pieno išrūgų baltymai, augaliniai riebalai ir laktozė, vitaminai ir mineralinės medžiagos, gali būti papildytas gerosiomis bakterijomis ir kitomis medžiagomis. Kadangi nėra vieno riebalo, kuris turėtų visas organizmui būtinas riebalų rūgštis, į mišinukus dedamas įvairių aliejų mišinys – tam, kad kūdikis gautų didesnį spektrą riebalų rūgščių.

„Yra ir įvairioms žarnyno problemoms spręsti skirtų pieno mišinių, tačiau visada raginu mamas neskubėti jų kaitalioti, leisti vaiko žarnynui „pajausti“ naują mišinuką. Tam, kad galėtume suprasti, ar vyksta koks nors  pagerėjimas ar pablogėjimas, nepakanka kelių dienų, reikia bent savaitės, o geriausia – dviejų. Būtina pasikliauti specialisto – pediatro ar dietologo – pagalba“, –  pataria L. Barauskienė.

Požymiai, kada reikia sunerimti

Gydytoja J. Parnarauskienė taip pat pastebi, kad kūdikių mamos labai jautriai reaguoja į virškinimo sutrikimus. 

„Dažnai pakanka tiesiog nuraminti vaikutį, skirti jam rūpesčio, dėmesio ir daugiau jokių vaistų ar gydymo būdų nereikia. Tačiau yra keletas požymių, kai reikia sunerimti: tuomet, kai vaikas nepriauga svorio, sustoja jo augimas, sulėtėja vystymasis. Tačiau taip pat reikia suprasti, jog visi vaikai auga skirtingai – vienas mažylis per mėnesį paaugs į ūgį, bet nepriaugs svorio, kitas – priešingai, priaugs svorio, bet nepaaugs į ūgį, o trečias paaugs ir į ūgį, ir į svorį. Visuomet, kilus nerimui, verčiau pasikonsultuoti su gydytoju ir ieškoti sprendimų kartu“, – reziumuoja gydytoja.

[1] Ref.: 1. Mahon J et al. BMJ Open. 2017;7(11):e015594.

[2] Glanville J et al. BMJ Open. 2016;6(8):e011475. 

[3] Vandenplas Y et al. J Pediatr Gastroenterol Nutr. 2015;61(5):531-537.

[4] Daelemans S et al. F1000Research. 2018;7.

[5] Zeevenhooven J et al. Nat Rev Gastroenterol Hepatol. 2018;15(8):479–496.

[6] Kaley F et al. Infant Ment Health J. 2011;32(5):526–541

Odos priežiūros ABC

Pirmų gyvenimo mėnesių mažylių oda būna rausva, nes ji labai plona ir pro ją prasišviečia kraujagyslės.  Ji yra labai jautri, nes neturi apsauginio raginio sluoksnio. Ji taip pat neturi sluoksnio, apsaugančio nuo rūgščių, bakterijų, grybelių, virusų ir dirginimo. Mažylių odos sluoksniai nėra tvirtai sukibę, todėl jos negalima trinti. Mažylių odoje yra daug vandens ir mažai riebalų, todėl pro ją gali lengvai prasiskverbti įvairių kenksmingų medžiagų. Svarbu yra naujagimių, kūdikių ir mažų vaikų odos apsauga nuo:

• natūralių išskyrų (šlapimo, išmatų, seilių) ir maisto likučių poveikio;
• dirginančių ir alergizuojančių priemonių (nepritaikytų amžiui muilo, prausiklių, drabužėlių skalbimo priemonių, o pritaikytų – gausaus naudojimo, drabužėlių audiniuose bei jų dažuose galimai esančių toksinių medžiagų galimo poveikio);
• mechaninių veiksnių (trinties) poveikio;
• fizinių veiksnių (drėgmės, saulės, karščio, šalčio) poveikio.

Mažylis pervystomas, kai tik jis pasišlapina ar pasituština.

Kitaip tariant, sauskelnės keičiamos kas 2–3 valandas. Ilgalaikė drėgmė silpnina odą. Šiltoje ir drėgnoje aplinkoje sparčiai dauginasi bakterijos ir grybeliai. Dėl to oda greitai sudirgsta, parausta, peršti, Iupasi, ją beria, ypač kirkšnyse ir bet kokio gylio raukšlėse.  Nusegus sauskelnes, švelniai ir kruopščiai apiplaunant vandeniu (geriau tekančiu), nuo odos pašalinami visi nešvarumai. Prisilietimais (patapšnojimais) nusausintas mažylis kelis kartus per parą 10–15 minučių paliekamas be sauskelnių. Oro vonios padeda išvengti odos sudirgimo, o sudirgusiai odai padeda greičiau gyti. Be to, oro vonios mažylį grūdina.

Jeigu paisydami naujagimio, kūdikio higienos, aptinkate odos sudirgimą, paraudimą, bėrimus ten, kur uždėtos sauskelnės, jas pakeiskite kito gamintojo sauskelnėmis. (…)

Naujagimiams ir kūdikiams skirti prausikliai, muilai vartojami saikingai, maudant ne dažniau kaip kartą per savaitę. Jų drabužėliai skalbiami tik su jiems skirtomis skalbimo priemonėmis ir paskui gerai išskalaujami (skalbimo mašinos skalavimo režimas užprogramuojamas du kartus).

Dėl silpnos termoreguliacijos naujagimio, kūdikio oda negali greitai prisitaikyti prie aplinkos temperatūros pokyčių, todėl labai greitai ji sudirgsta, prakaituoja arba sausėja. Kambaryje, kuriame būna naujagimis, kūdikis, nuolat turėtų būti 20–21 °C temperatūra ir ne mažesnė nei 50–60 proc. drėgmė. Vaiko erdvę dera kuo dažniau vėdinti. Saikingos saulės vonios, kaip ir grynas oras, yra svarbi priemonė nuo prakaitavimo, iššutimų ir jų vieno iš požymių – bėrimų. Geriausia saulė mažylio odai yra popiečio saulė, kai ji tampa švelni ir nebedegina. Saulės vonios trukmė 5–10 minučių. (…)

 Iššutimas (vystyklų dermatitas)

Tai gana dažna mažylių odos problema. Iššutimus provokuoja neteisinga mažylio priežiūra, kai jis retai apiplaunamas, keičiamos sauskelnės (vystyklai), oda „nekvėpuoja“, per šiltai rengiamas.

Kuo ilgiau oda drėksta nuo šlapimo, didėja trintis, sumažėja odos „kvėpavimas“, tuo labiau didėja

mikroorganizmų aktyvumas. Išmatose esantys virškinimo fermentai dirgina ir pažeidžia ploną mažylio odą.

Būdinga:

• odos sudirginimas, pleiskanojimas, paraudimas stebimas sėdmenų, šlaunų, kirkšnių,

tarpvietės paviršiuje, t.y. tose vietose, kur odą dirgina išmatos, šlapimas, prakaitas ir dengia sauskelnės ar vystyklai, drabužėliai;

• raudonos odos ploteliuose pastebimos mažytės pūslelės ir opelės;
• odos raudonis ir kiti jos pakenkimo požymiai yra ryškesni raukšlėse ir odoje apie jas.

Kartais gali atsirasti ant odos ir pūlinukų;

• odos pažeidimo židiniai būna gana riboti, kurie blogai gydomi gali susilieti;
• rečiau minėti odos pažeidimai pažastų, kaklo raukšlių srityje;
• kartais šlapiuojančioje, paraudusioje odoje pastebimos įvairaus dydžio iki 1–4 mm skersmens baltos, vos pakilusios dėmelės. Jos leidžia įtarti, kad prisidėjo grybelinė infekcija, pvz., pienligė (…);
• verksmas, irzlumas, ypač kai mažylis pervystomas.

Iššutimų prevencijai svarbu:

– sauskelnes keisti ne rečiau kaip kas 3–4 val., o naujagimiams dar dažniau – kas 2–3 valandas (…);

– užpakaliuką nuplovus šiltu, geriau tekančiu vandeniu, jo netrinant, švelniu rankšluosčiu arba šilta plaukų džiovintuvo oro srove jis ir visos raukšlės kruopščiai išsausinamos;

– jei mažylio neįmanoma apiplauti, odą ir raukšleles atidžiai išvalykite tik bekvapėmis drėgnomis servetėlėmis;

– tik po to, kai užpakaliukas 15–20 minučių pabus nuogas – oda „pakvėpuos”, užsekite sauskelnes;

– sauskelnes užsekite laisvai, palikite galimybę odai kvėpuoti. Kol uždegimas nuslops, naudokite vienu dydžiu didesnes sauskelnes, kad nesitrintų prie pažeistų vietų;

– jei mažylis linkęs šusti, suraskite tą sauskelnių rūšį, kuri geriausiai tinka tik jam. Kartais tenka išbandyti net visas Lietuvoje parduodamas rūšis. Kartais nesvarbu, kas parašyta sauskelnių etiketėje, kad jos ekologiškos, pralaidžios orui, nealergizuoja, pažymėtos visais įmanomais sertifikatais ir ženklais, bet gali netikti konkrečiam mažyliui ir paaiškinimo nebus;

– pažeistoms vietoms gydyti ir profilaktikai tinka cinko preparatai (purškiami, tepami).

Priemonė su cinku pažeistai odai vartotina ne rečiau kaip tris kartus per dieną, kai oda yra sausa ir „pakvėpavusi”. Jeigu naudojate tepamąją priemonę, švarios ir sausos rankos pirštų galiukais paėmę nedidelį kremo gabaliuką, švelniai sukamaisiais judesiais masažuojamos pažeistos odos vietos. Kremas turi susigerti ir likti plona peršviečiama plėvelė;

– jokia priemonė negelbės, jei ignoruosite higieną.

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“

Sloga yra rimta mažylio liga. Užsikimšus nosytei, jis negali gerai kvėpuoti ir jo gyvenimas pasikeičia – jis nevalgo ir blogai miega. Mažylio organizmas nesugeba apriboti uždegimo plitimo. Jis išplinta į nosiaryklę ir kitus kvėpavimo takus. Susikaupusios išskyros čiaudint, kosint greitai per platų klausomąjį vamzdį patenka į vidurinę ausį ir prasideda jos uždegimas (…).

Būdinga:

• nosies gleivinė paburksta, atsiranda įvairaus tirštumo gleivių (dažniausiai skystų, vandeningų), nosytė „varva“, vėliau gleivės tirštėja;
• mažyliui sunku kvėpuoti pro nosį, jis tampa irzlus, neramus;
• atsiranda čiaudulys – taip organizmas mėgina atsikratyti gleivių, kuriose yra ligos sukėlėjų;
• mažylis neramiai miega, blogai valgo;
• gali karščiuoti;
• sloga tęsiasi 7–10 dienų.

Mažyliams vienintelis būdas nosiai išvalyti yra gleivių ištraukimas nosies gleivių aspiratoriais. Aspiratoriais išskyros pašalinamos greitai, saugiai ir higieniškai. Mamai tereikia antgalio galą pridėti prie mažylio nosies šnervės ir įtraukti pridėjus burną prie siurbiamosios angos. Aspiratoriaus antgalis sulaiko ir absorbuoja gleives. Panaudojus antgalį rekomenduojama pakeisti kitu. Gleivės atsiurbinėjamos dažnai, kai tik pamatoma, kad jų atsirado, ir būtinai prieš žindymą, maitinimą, miegą, vaistų lašinimą į nosį.

Vienas iš efektyviausių slogos simptomų lengvinimo būdų – tai nuolatinis nosies skalavimas ir drėkinimas. Tai suskystina gleives ir jas lengviau išsiurbti. Skalauti tinka izotoninis jūros vanduo (…).  

Mažyliams iki vienerių–trejų metų į nosį galima lašinti tik jiems skirtus vaistus. Kitaip tariant, negalima lašinti vyresniems vaikams ir suaugusiems skirtų lašų. Nosies lašus, mažinančius nosies užgulimą, galima lašinti tik gerai išvalius susikaupusias išskyras. Lašiukus lašinkite gulinčiam mažyliui iš pradžių į vieną šnervę, o paskui į kitą. Į kiekvieną šnervę įlašinami 2–3 lašai. Jokių lašų į nosį negalima lašinti dažniau kaip 5–6 kartus per parą. Lašindamos vaistus į nosį, stenkitės jų buteliuko (pipetės) antgalio neįkišti į šnervę, nes, pajudinęs galvą, mažylis gali susižeisti. Po kiekvieno lašinimo buteliuko galas nuplaunamas šilto tekančio vandens srove.

Sloguojančiam mažyliui padėkite pagalvėlę, kad gleivės lengviau ištekėtų iš nosies į išorę. Kai sloguojant gleivės teka į nosiaryklę, mažylis kosi, o tai vėl sukelia nemalonius pojūčius ir mažylį erzina, jis tampa neramus, verkia.

Sloguojančio mažylio kambarį dažnai, jei įmanoma, vėdinkite skersvėju, palaikykite jame temperatūrą, ne aukštesnę kaip 18 °C. Vėsiame ore vaikas geriau jaučiasi. Mažylį migdykite gerai išvėdintoje patalpoje, balkone (kai lauke ne žemesnė negu +5–7 °C temperatūra). Vėsus oras mažina nosies gleivinės paburkimą, palengvėja kvėpavimas, mažylis geriau pailsi. Be to, žemesnėje temperatūroje gleivės ne taip greitai sudžiūsta į plutą.

Jeigu mažylis neturi temperatūros, eikite į lauką. Žinoma, būnant gryname ore, reikia nuolat stebėti, ar mažylis kvėpuoja pro nosį. Jeigu nosis užkimšta ir mažylis kvėpuoja išsižiojęs, grįžkite į namus. Prieš nešdamos mažylį į lauką, išvalykite nosį.

Sloguojančiam mažyliui žįsti krūtį sunku, nes, apžiojęs spenelį, likusiu vieninteliu kvėpavimo šaltiniu – nosimi – jis negali arba beveik negali kvėpuoti. Tuomet jis dažnai išspjauna spenelį, pyksta, verkia, kartais iš viso atsisako žįsti. Todėl prieš kiekvieną žindymą ir maitinimą nosis išvaloma jūros vandeniu ir išsiurbiamos gleivės. Krūtis pasiūloma dažniau, nes kai sunku kvėpuoti, mažylis greitai pavargsta ir ištraukia mažiau pieno. Reikia stengtis, kad žindantis sloguojantis mažylis būtų kuo vertikalesnėje padėtyje. Sloguojantį mažylį geriau žindyti sėdint, kiek pakėlus galvutę, krūtinėlę. Galima žindyti priglaudus mažylį prie krūties vertikaliai. Maitinant pieno mišiniu taip pat būtina imti jį ant rankų, maitinti kuo vertikalesnėje padėtyje.

Į gydytoją nedelsiant dera kreiptis, kai:

• pradėjo sloguoti jaunesnis nei 3 mėnesių mažylis;
• pakilo temperatūra iki 38 °C;
• išskyros pagelto, tapo pūlingos, tirštos, atsirado nemalonus kvapas;
• staiga tapo neramus, irzlus, pablogėjo apetitas, griebiasi už ausų;
• atsirado kosulys;
• sloga užtruko ilgiau nei 10 dienų.

Svarbu mažinti užsikrėtimo nuo sloguojančių asmenų riziką. Dera:

• peršalusiems sloguojantiems naudoti vienkartines nosinaites, popierinius rankšluosčius. Panaudotas minėtas priemones iš karto išmesti į uždarą talpyklą;
• nečiaudėti, nekosėti neužsidengus burnos ir nosies;
• plauti rankas. Nesiliesti prie mažylio neplautomis rankomis;
• mamai dėvėti kaukę, dengiančią burną ir nosį;
• valyti virtuvės stalo ir spintelių paviršius, durų rankenas, jei serga bet kuris iš šeimos narių.

Mažyliams, ypač pirmomis savaitėmis po gimimo, nosis būna užsikimšusi ir be slogos. Kai kurie mažyliai net kelis mėnesius pro nosį kvėpuoja švilpdami. Taip yra dėl to, kad mažylių nosies landos gana siauros – jas greitai užkemša nedidelis gleivių kiekis. Mažylis šnopuoja ir dėl to, kad, atsiradus įvairiems dirgikliams (dulkėms, lakiosioms cheminėms medžiagoms, bakterijoms, virusams), jo nosies gleivinė greitai paburksta ir išskiria daugiau sekreto. Švogždimą skatina ir sausas patalpų oras, todėl būtina patalpas gerai vėdinti, sekti, kad jose nebūtų per sausa ir mažylio nosytę prireikus išplauti jūros vandeniu (…). Jei šnopavimas sumažėja, išvalius nosies angas vatos suktukais, iš jos nebėga išskyros, nėra mažylio elgesio pokyčių, kosčiojimo, vadinasi, tai ne sloga.

 Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“ (gydytojo pediatro Algimanto Vingro patarimai)

Dėl kvėpavimo sunkumų nebūtinai kalta sloga

Nosis užsikemša ir nesergančiam sloga kūdikiui. Mažylio nosies landos yra siauresnės nei suaugusio žmogaus, todėl užsikemša ir dėl nedidelio gleivinės paburkimo ar kiek pagausėjus išskyroms. Nors ir nėra slogos, bėganti ir užkimšta nosis labai pablogina kūdikio savijautą. Neprakvėpuodamas kūdikis negali normaliai žįsti, dėl to suirzęs, gali sutrikti mažylio miegas.

Nosytei kenkia per didelė šiluma. Kai trūksta gryno oro, būdamas tvankioje patalpoje, mažylis perkaista, dėl to patinsta nosies gleivinė.

Nepageidautinas ir per sausas oras.Paprastai nosytėje yra sekreto, kuris apvalo ją nuo įvairių teršalų. Jei oras kambaryje yra sausas ir karštas, nosies gleivinės išskiriamas sekretas išdžiūsta ir susidaro luobelės. Tai apsunkina mažylio kvėpavimą.

Po gimimo kūdikis susiduria su nepažįstamais dirgikliais – dulkių dalelėmis, įvairiausiais kvapais, chemikalais, mikroorganizmais, kurie taip pat išprovokuoja gleivinės paburkimą ir gausesnes išskyras.

Šiltame ir sausame ore išdžiūvus nosies gleivinei mažylis greičiau suserga kvėpavimo organų ligomis. Mat tada nosies gleivinė nebesulaiko oro teršalų, dulkių ir ligų sukėlėjų. Kūdikiai taip pat serga sloga, nors ir su mamos pienu gauna nuo ligų saugančių antikūnų. Deja, šis imunitetas apsaugo ne nuo visų mikroorganizmų.

Kaip atpažinti kūdikio slogą?

Jei temperatūra ir drėgmė namuose yra optimali, didelis gleivių kiekis ir nosies užgulimas gali reikšti prasidedančią virusinę ligą. Tokiu atveju turėtumėte kreiptis į gydytoją, ypač, jeigu kūdikiui mažiau negu trys mėnesiai. Į ką reikėtų atsižvelgti norint paprastą nosies užgulimą atskirti nuo ligos?

• Sloga nesergančio mažylio nosies išskyros yra skaidrios ir skystos. Ligą galima įtarti, kai gausiai ima tekėti gelsvos ar žalsvos gleivės, jos gali būti ir su kraujo intarpais.
• Sloguojančiam vaikui gali atsirasti čiaudulys, kosulys, gerklės skausmas, pakilti kūno temperatūra. Be to, mažylis tampa vangus, nusilpsta.
• Jeigu nosytės problemos atsiranda dėl sauso patalpų oro, joms išnykti padeda drėkinamosios priemonės. Bet ir tada kvėpavimui nepalengvėjus galite įtarti slogą.

Kaip padėti kūdikiui?

• Kūdikio kambario drėgmė turi būti 40–60 %. Ją palaikyti padės drėkintuvas, kuriuo nustatysite reikiamus parametrus. Neturintys šio prietaiso ant radiatoriaus gali pakabinti drėgnus rankšluosčius.
• Reguliariai valykite vaiko kambarį šlapia šluoste, nuolat vėdinkite namus. Iš vaiko kambario išneškite dulkes kaupiančius daiktus: vilnones antklodes, minkštus žaislus, knygas ir kt.
• Kad per šiltas oras neišsausintų nosies gleivinės, temperatūra vaiko kambaryje neturėtų būti aukštesnė kaip 21–22 laipsniai.
• Jeigu mažylio temperatūra nepakilusi, vežkite jį į lauką: gryname ore kvėpavimas palengvėja, nes sumažėja nosies gleivinės paburkimas. Jei savijauta nebloga, kūdikį galima maudyti.
• Nepamirškite, kad kūdikis turėtų gauti užtektinai skysčių, todėl sloguojantį mažylį, maitinamą tik motinos pienu, dažniau žindykite. Motinos pienas svarbus dar ir dėl to, kad jame esantys imunoglobulinai padidina organizmo atsparumą infekcijoms.
• Sloguojantį kūdikį nešiokite vertikaliai, žindykite taip pat kiek įmanoma vertikalioje padėtyje, nes mažyliui gulint gleivės teka į nosiaryklę, o tai nemalonu. Jeigu kūdikis dar nesėdi, pakelkite galvūgalį, tada gleivės lengviau ištekės išorėn.

 Nosies higiena

Jeigu kūdikis nesloguoja, jokių vaistų nereikia, bet būtina atsikratyti gleivių pertekliaus, kuris trukdo kvėpuoti nosimi. Pirmoji pagalba užsikimšus nosytei – jos plovimas ir drėkinimas. Nosytę gerai išplauti mažyliams pritaikytu izotoniniu tirpalu su jūros vandeniu, kuris ne tik valo nosį, bet ir drėkina gleivinę.

Gausesnes gleives išsiurbsite nosies aspiratoriumi. Prieš šią procedūrą į nosį įlašinami 2–3 lašai sterilaus izotoninio tirpalo. Jis padeda suskystinti gleives, suminkštinti pluteles, o tada jos lengviau pasišalina. Purkšdami jūros vandenį vaiką paguldykite taip, kad viršutinė kūno dalis būtų aukščiau, nes gulint horizontaliai skystis gali nutekėti į ausytes ir sukelti uždegimą. Paprastai procedūra atliekama 3–5 kartus per dieną.

Kūdikiams skirtą tirpalą su jūros vandeniu galima naudoti tiek higienos procedūroms, tiek slogos simptomams palengvinti. Lašinti vaistus nuo slogos galima tik tuos, kuriuos paskyrė gydytojas.

Parengė Undinė Gilė