Neskubėkite nerimauti, nes:

– vaikų iki 3 metų apetitas nuolat kinta dėl augimo šuolių ir skirtingo fizinio aktyvumo;

– maži vaikai neauga taip greitai kaip kūdikiai, todėl jiems reikia mažiau maisto;

– mažų vaikų skrandis yra mažesnis nei vyresnių, juolab suaugusiųjų;

– mažus vaikus labai domina aplinkinis pasaulis, todėl jie skiria mažiau dėmesio maistui – tam „neturi laiko“;

– maži vaikai nori parodyti, kad jie yra savarankiški ir žino, ką daro;

– gali nevalgyti pietų ar vakarienės, jei tarp jų užkandžiavo, t. y. kažką nugriebęs suvalgė;

– normalu yra ir tai, kad vaikas valgo mažai vieną dieną ir daugiau kitą – tai pereinamasis periodas, vaikas šiuo amžiaus tarpsniu nėra visiškai nenuoseklus.

Ką daryti?

Užkandis, o ne užkandžiavimas turi būti, tačiau tam tikru laiku. Užkandį vaikui dera duoti po pagrindinio valgymo, pvz., pusryčių, pietų, praėjus 2–2,5 valandos. Užkandis – mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo, t.y. rodomas deramo elgesio pavyzdys.

Nesijaudinti, jei mažas vaikas vieną ar kelias dienas atsisakė mėgstamo maisto. Svarbu jam siūlyti sveiko maisto.

Kartu su vaiku ruošti patiekalus, kuriuos valgys jis ir jo šeima. Bet koks vaiko prisidėjimas prie maisto – patiekalo ruošimo yra jam malonus užsiėmimas, ypač kai mama ar senelė nuolat paaiškina kas, kodėl ir kaip daroma. Pvz., vaikas gali padėti Jums išsirinkti, ką nusipirkti valgymui, parsinešti pirkinį, nuplauti daržoves, supešioti salotas, daržovę įdėti į neužkaitusį troškinimo ar virimo puodą ir pan.

Parodyti vaikui, kaip jums patinka valgyti maistą – patiekalą, kurį kartu paruošėte. Kitaip tariant, rodyti pavyzdį, nes mažieji kopijuoja tėvus. Jeigu tėvai valgys kokį tai patiekalą, tai ir vaikas jo paragaus, stengsis daryti taip, kaip daro tėvai.

Padaryti valgymo laiką laimingą ne tik valgymo prasme, bet ir šilto bendravimo, prieraišumo ir savitarpio supratimo laiku. Kartu sėdėti, valgyti, pasakoti apie tai, ką valgo, girti patiekalą, daug šypsotis.

Patiekalą patiekti vaiko lėkštutėje su jo valgymo įrankiais. Į lėkštutę įdėti mažai patiekalo, nes daugumai mažų vaikų patinka mažos porcijos (mažas maisto kiekis). Jokiomis priemonėmis neįkalbinėti, juolab neversti vaiko suvalgyti visko, kas yra įdėta į lėkštutę, nes tai jam sukels stresą.

Valgymui skirti apie 20 minučių. Jei  vaikas nevalgė maisto, nunešti jį ir nesiūlyti alternatyvių užkandžių ar patiekalų. Pastebėjus, kad vaikas prarado susidomėjimą maistu ar atrodo pavargęs, niūrus ir / ar blogai nusiteikęs, patiekalą pašalinti. Niekada jokiomis priemonėmis nebausti vaiko už atsisakymą išbandyti naujus maisto produktus (patiekalus). Kitaip tariant, nesudaryti preteksto neigiamoms emocijoms, kurias vaikai ilgai atsimena ir visais jiems suprantamais būdais stengiasi jų išvengti.

Nepapirkinėti vaiko gardumynais, kad jis valgytų sveiką maistą.

Tai gali paskatinti vaiką labiau domėtis nesveiku maistu ir suprasti, kad valgyti sveiką maistą yra nemalonu.

Nuolat siūlyti naujus maisto produktus. Vaikui gali prireikti 10–15 bandymų priimti ir mėgautis naujais maisto produktais (patiekalais). Pasiūlyti naujo patiekalo su maistu, kurį vaikas jau žino ir mėgsta.

Leisti vaikui liesti, laižyti ir žaisti su maistu. Tol, kol išmoksta valgyti, šiokia tokia netvarka yra normalu. Kol mokosi valgyti, su šypsena neįkyriai, jei matote, kad tikrai nesiseka, padėti.

Pagirti mažylį už tai, kad suvalgė šaukštą ar kelis, išgėrė gurkšnį vandens… Jei šiandien vaikas valgė mažiau, tikėtina, rytoj ar poryt valgys daugiau, nes bus alkanesnis. Tik vaikas žino, kiek ir kada maisto jam reikia.

Jei mažylis yra guvus, atrodo sveikai, nėra jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti dar nors vieną šaukštelį. Vaikas tikrai nevers savęs badauti ir kai tik praalks, būtinai tau apie tai praneš. Vaikai nuo pat gimimo turi labai gerą alkio ir sotumo jausmą.

Pasitarti su savo vaiko gydytoju, jei vaikas:

– valgo tik labai nedaug įvairių maisto produktų;

– pablyško ar pradėjo atrodyti nesveikai;

– nuolat atsisako maisto;

– nerimaujate dėl vaiko augimo ar bendros mitybos.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Priežastys:

• patirtos neigiamos emocijos, išgyvenimai, susiję su valgymu, pavyzdžiui, užspringo duona – prie jos ilgai bijos prisiliesti; kitam gali nepatikti koks nors valgio kvapas – jis to valgio daugiau neragaus. Dar kitas ko nors suvalgęs vėmė – jis to produkto daugiau nebelies;
• dėl ligos, pavyzdžiui, autizmo <…>;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau ramiai sėdėti ir valgyti. Jo gyvybinis poreikis yra judėti;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau sukaupti dėmesio. Tai dar viena mažų vaikų savybė, galinti apsunkinti valgymą;
• vaiką labiau domina tai, kas dedasi aplink, o ne maistas;
• maži vaikai valgo tik tada, kai yra alkani. Sočiam sėdėti prie stalo ir valgyti yra per sunki užduotis;
• vaikas gali gerai valgyti kelis kartus per dieną kelias dienas, o paskui kelis kartus iš eilės nieko nevalgyti arba kelias dienas ar savaitę valgyti tik vieną patiekalą ir daugiau nieko. Tai normalu, nes tik pats valgytojas žino, kiek maisto reikia jo organizmo poreikiams patenkinti.

Ką daryti?

• neparodyti vaikui, kad jo elgesys jaudina. Vaikui nepriekaištauti;
• patiekti vieną patiekalą visai šeimai ir atsispirti norui gaminti kitą, jei vaikas atsisako to, kas siūloma;
• pasiūlyti paragauti paruoštą patiekalą – gal patiks? Jei vaikas pasakys: „Atrodo neskanu, nevalgysiu ar panašiai“, ramiu tonu ištarti: „Paragauk ir jeigu bus neskanu – nevalgysi, tačiau tai viskas, ką dabar paruošėme. Jei atsisakysi, teks palaukti kito valgymo“;
• patiekti įvairų namuose iš kokybiškų produktų gamintą maistą (pvz., be pridėtinio cukraus, druskos) nesvarbu, ar vaikas jį valgo ar ne. Jei vaikas suvalgė sočius pusryčius ar priešpiečius, jam gali nesinorėti valgyti vėliau;
• nuolat siūlyti naujų maisto produktų, kurių vaikas anksčiau nemėgo. Nesijaudinti, jei nevalgys. Dažnai vaikui naujas maistas tampa skanus, kai jis jo paragauja 10–15 ir daugiau kartų. Patiekalus gardinti žolelių prieskoniais;
• valgyti kartu tik prie stalo gerai nusiteikus ir kaskart pasiūlyti vis kitą patiekalą;
• valgyti kas 3–4 valandas. Vienas vaikas išalksta greičiau, kitas lėčiau;
• nesijaudinti – nepanikuoti, jei linksmas, žaismingai nusiteikęs vaikas atsisakė valgyti. Jei vaikas atsisakė valgyti kelis kartus ir pakito elgesys, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju, galbūt mažylis susirgo;
• patiekalus patiekti su išmone, pavyzdžiui, mėsą, daržoves supjaustyti skirtingomis formomis, košę paspalvinti įvairiomis pertrintomis uogomis, vaisiais. Kitaip tariant, prigalvoti visokiausių gudrybių, kurios sutelktų mažylio dėmesį į patiekalą, ir jam taptų smalsu jį paskanauti;
• į lėkštutę nepridėti daug valgio. Vaikai mėgsta mažas porcijas;
• valgydinti iš vaikui skirtų lėkštučių, turėti skirtingos spalvos šaukštelių, šakučių. Pavyzdžiui, jei nevalgo su vienu šaukšteliu ar šakute, pakviesti valgyti su kitu įrankiu, žodžiu, žaisti valgymą. Jei vaikui nepatinka valgyti su įrankiais, leisti maistą imti rankute. Svarbu, kad maisto gabaliukai būtų ne mažesnio kaip 4 cm skersmens – taip bus išvengta rizikos užspringti;
• įtraukti vaiką į maitinimo planavimą (procesą). Leisti jam pasirinkti, kuriuos vaisius ir daržoves nusipirkti, iš kokių gaminti pietus ar vakarienę. Vaikui patinka daržoves rūšiuoti, plauti, sijoti, maišyti, t. y. būti „svarbiam“. Tai motyvuoja vaiką valgyti.

Išrankumas valgiui yra normalus mažų vaikų vystymosi tarpsnis.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Nuo ko pradėti?

„Kūdikiams iki vienerių metų pats sveikiausias yra mamos pienas. Griežtų rekomendacijų, kada galima pradėti vartoti karvės pieno produktus, nėra. Visgi, bendrai sutariama, kad artėjant pirmajam gimtadieniui į vaiko dienos racioną verta pradėti įtraukinėti ir įvairius pieno gaminius, nes jie padeda aprūpinti augantį mažylio organizmą reikalingomis medžiagomis“, – teigia V. Urbonas.

Anot gydytojo, pratinant vaiką prie karvės pieno, geriausia pradėti nuo sviesto, kurį galima dėti į košes, kai kūdikiui sukanka 8–9 mėnesiai. Tuomet – eilė fermentuotiems pieno produktams: kefyrui, jogurtui ir rūgpieniui.

V. Urbonas atkreipia dėmesį, kad perkant pieno produktus vaikams, reikia atsižvelgti į jų riebumą. „Svarbu nepamiršti, kad mažiems vaikams reikėtų vengti liesų pieno produktų. Juose trūksta riebalų, kurie yra būtini tinkamai medžiagų apykaitai, kai kurių vitaminų įsisavinimui bei nervų sistemos vystymuisi“, – įspėja medikas.

Vaikui augant, siūloma didinti pieno kiekį. Pavyzdžiui, 4–8 metų vaikams rekomenduojama suvartoti nuo 1,5 iki 2 pieno produktų porcijų, 9–11 metų – nuo 2 iki 3 (viena pieno produktų porcija prilyginama 250 mililitrų pieno arba 200 gramų jogurto).

Išrūgų baltymai – itin vertingi

Piene aptinkama įvairių naudingų medžiagų, vaikams šis maisto produktas ypatingai svarbus kaip baltymų šaltinis.

„Baltymai – pagrindinė organizmo statybinė medžiaga. Sparčiai augančiam vaikui būtina gauti pakankamai baltymų, užtikrinančių greitą ląstelių augimą ir vystymąsi. Baltymų sudėtinės dalys – aminorūgštys yra svarbios smegenų veiklai, tad jų trūkstant darosi sunkiau išlaikyti dėmesį. Vienas pagrindinių aminorūgščių šaltinių – išrūgų baltymai, todėl vaikams geriausia pirkti kokybišką, lietuvišką pieną, kuriame gausu šių medžiagų“, – komentuoja V. Urbonas.

Išrūgų baltymai – vienas iš karvių pieno baltymų komponentų. Jie yra ypač naudingi, tačiau jautrūs aukštai temperatūrai. Kai pienas kaitinamas aukštesnėje nei 74 laipsnių temperatūroje, prasideda denatūracijos procesas, kurio metu išrūgų baltymai ima keisti savo struktūrą ir praranda biologinę vertę. Todėl, anot V. Urbono, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikai vartotų žemoje temperatūroje pasterizuotą, neperkaitintą pieną.

Siūlo atkreipti dėmesį į kilmės šalį

Kaip teigia gydytojas, rekomenduojama atsižvelgti ir į tai, kur pieno produktai pagaminti.

„Koks kiekis piene aptinkamų naudingųjų maisto medžiagų pasiekia mus ir mūsų vaikus priklauso nuo daugybės veiksnių – nuo  sąlygų, kuriomis auginamos melžiamos karvės, iki technologijų, naudojamų perdirbant pieną. Ypač svarbu, kuo gyvuliai maitinami – juk tai, ką suėda karvės, galiausiai pieno produktų forma pasiekia ir mus. Todėl geriausia rinktis vietinį, lietuviškose pievose besiganančių karvių pieną ir iš jo pagamintus produktus“, – sako V. Urbonas.

Anot jo, mūsų šalis gali didžiuotis ne tik giliomis pieno produktų gaminimo tradicijomis, tačiau ir itin aukštais standartais, užtikrinančiais saugumą bei gamyboje naudojamomis inovacijomis, kurios padeda išsaugoti vertingą pieno sudėtį.

Gydytojo nuomonę patvirtina ir „Pieno tyrimai“, nustatę, kad lietuviškame piene aptinkama daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių nei importuotame iš užsienio. Tam įtaką daro karvių pašaras – jis ne tik nulemia gyvulio sveikatą, bet ir keičia piene aptinkamų riebalų ir baltymų santykį.  

Pienas – naudingų mineralų ir vitaminų šaltinis

„Pieno produktus reikia vartoti dar ir todėl, kad juose gausu įvairių mineralų, visų pirma – kalcio. Jis yra itin reikalingas vaikui greitai augant, nes padeda formuotis tvirtiems kaulams ir dantims. Kalcio koncentracija pieno produktuose yra išties didelė ir jis lengvai patenka į organizmą. Stiklinėje pieno yra 300 miligramų kalcio, o 9–18 m. vaikams per parą reikia suvartoti 1300 miligramų. Augaliniuose produktuose kalcio taip pat yra, tačiau kur kas mažiau ir jis sunkiau patenka į organizmą. Pavyzdžiui, špinatuose šios medžiagos yra 20 procentų mažiau, o ir pasisavinimas prastesnis“, – sako V. Urbonas.

Pieno sudėtyje yra ir kitų mineralų, tokių kaip kalis ar fosforas. Kalis yra svarbus daugeliui gyvybinių organizmo funkcijų, o fosforas palaiko kaulų ir dantų struktūrą bei formuoja raumeninį audinį.

Kaip teigia vaikų gydytojas, pieno produktuose taip pat yra daugybė organizmui reikalingų vitaminų. „Pienas ir jo gaminiai turtingi vitaminų, ypač A, B2, B5, B12, kurie labai gerai patenka į organizmą. Šie vitaminai svarbūs sklandžiam vaiko organizmo sistemų darbui. Visgi, tai yra tik maža dalis piene aptinkamų naudingų medžiagų – iš viso jų apie 200“, – pasakoja V. Urbonas.

Normali mikrobiota – svarbi sveikatai

Apie 80 proc. visų žarnyno gyventojų sudaro vadinamosios gerosios bakterijos, didžiausia jų dalis yra laktobakterijos ir bifidobakterijos. Kitos yra sąlyginai patogeninės bakterijos, kurių ima sparčiai daugėti sumažėjus gerųjų, o tuomet sutrinka mikrobiotos pusiausvyra.

Nuo žarnyno mikrobiotos sudėties tiesiogiai priklauso virškinimas, taigi ir sveikata, nes be tinkamo maistinių medžiagų pasisavinimo organizmas negalės normaliai funkcionuoti.

Gerosios (probiotinės) bakterijos dalyvauja žarnyne vykstančiose cheminėse reakcijose, sintetina kai kuriuos vitaminus, padeda pasisavinti mineralus, organines rūgštis ir kitas medžiagas. Be to, žarnyno mikrobiota turi didelės įtakos cholesterolio balansui, imunitetui. Sveika mikrobiota prisideda prie baltymo imunoglobulino susidarymo, kuris yra būtinas stipriam vaikų ir suaugusiųjų imunitetui.

Naudingi mikroorganizmai neleidžia žarnyne daugintis įvairioms puvimo bakterijoms, neutralizuoja jų išskiriamus toksinus. Todėl, sumažėjus gerųjų bakterijų, ne tik sutrinka virškinimas, pradeda pūsti ir skaudėti pilvą, atsiranda viduriavimas, bet ir gali užpulti įvairios ligos.

Endokrininė sistema taip pat yra susijusi su mikrobiota. Tinkama bakterijų pusiausvyra gali padėti palaikyti ir hormonų pusiausvyrą. Žarnyno sveikata turi įtakos mėnesinėms, vaisingumui, padeda atsikratyti saldumynų potraukio, nuotaikos svyravimų.

Taigi, sveika mikrobiota turi didelės įtakos tinkamam visų organizmo sistemų darbui. Todėl svarbu ją tokią palaikyti.

Mityba žarnyno sveikatai

Puikiai žinome, kad sveikata labai priklauso nuo mitybos, maistas lemia ir mikrobiotos sudėtį. Jeigu su maistu gaunate mažai skaidulų, valgote perdirbtą maistą, kuriame yra daug cheminių priedų, tokia mityba sukels mikrobiotos disbalansą blogųjų bakterijų naudai.

Kad taip nenutiktų, mikrobiota turime nuolat rūpintis. Vienos svarbiausių medžiagų, būtinų normaliai mikrobiotai – probiotikai ir prebiotikai.

Bakterijų pusiausvyrai palaikyti patariama rinktis organizmui naudingą maistą. Iš maisto produktų sąrašo išbraukite perdirbtus maisto produktus, kiek galite sumažinkite cukraus kiekį.

Probiotinių baterijų galime gauti iš daugelio mums įprastų maisto produktų, jų yra visų rūšių fermentuoto pieno produktuose: kefyre, jogurte, rūgpienyje, sūryje; taip pat – raugintuose kopūstuose ir agurkuose. Patariama kasdien suvalgyti indelį jogurto ar išgerti stiklinę kefyro. Gerųjų bakterijų turi iš fermentuotų sojų pupelių gaminama pasta – misas, natūraliai rauginta gira, obuolių sidro actas. Dar vienas būdas gauti organizmui reikalingų gerųjų bakterijų – maisto papildai.

Kita mikrobiotai svarbi maisto medžiaga – prebiotikai. Tai augaliniuose produktuose esantys angliavandeniai, kurių organizmas nevirškina, juos skaido storosios žarnos mikroflora. Tai yra oligosacharidai, inulinas, pektinas, maistinės skaidulos ir kitos medžiagos. Prebiotikai – pagrindinis gerųjų žarnyno bakterijų maisto šaltinis, joms daugintis reikalinga terpė. Kai žarnyne prebiotikų yra pakankamai, probiotinės bakterijos auga ir klesti.

Prebiotikų taip pat galime gauti iš maisto produktų. Jų gausu daržovėse, šviežiuose vaisiuose, pupelėse, įvairiose kruopose, neskaldytuose grūduose, visagrūdėje duonoje, jų turi riešutai ir uogos. Tokį gerosioms bakterijoms reikalingą prebiotinį maistą rekomenduojama valgyti kasdien. Tačiau saldumynų ir baltų miltų verčiau atsisakyti.

Vanduo ir fizinis aktyvumas

Taip pat svarbus ir kasdien išgeriamo vandens kiekis. Vanduo turi būti švarus, šviežias ir negazuotas. Atsisakykite saldžių ir energetinių gėrimų. Tokie gėrimai tampa tikru stresu organizmui ir neigiamai veikia ne tik žarnyno, bet ir daugelio kitų organų darbą.

Mikrobiotai naudingas ir fizinis aktyvumas, reikalingas darniam žarnyno darbui, nes skatina įvairius medžiagų apykaitos procesus. Mikrobiotos pusiausvyros sutrikimą gali paskatinti dažnai patiriamas stresas, prastos gyvenimo sąlygos, oro tarša. Netinkama aplinka šalia judrių gatvių, kelių ar netoli esančių gamyklų.

Pagalba žarnynui – probiotikų preparatai

Palaikyti tinkamą gerųjų žarnyno bakterijų kiekį padeda probiotikų preparatai. Ypatingai jie svarbūs esant nepalankiems veiksniams, galintiems sutrikdyti mikrobiotos pusiausvyrą. Taip gali nutikti sergant įvairiomis uždegiminėmis žarnyno ligomis, kamuojant virusiniam viduriavimui, dirgliosios žarnos sindromui, vartojant antibiotikus. Dažna disbiozės priežastis vaikystėje rotavirusinė infekcija. Šie preparatai padės palaikyti mikrobiotos pusiausvyrą esant netinkamai mitybai, vartojant vaistus, patiriant stresą.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kiek vandens reikia vaikui?

Organizme nėra vandens atsargų, kurios galėtų būti panaudotos netekus daug skysčių, todėl kiekvieną dieną turime išgerti prarastą jų kiekį. Nuolat netenkame vandens kvėpuodami, prakaituodami, taip pat su šlapimu ir išmatomis.

Suaugusiesiems reikia 1,5–2,5 litrų skysčio per dieną, bet tiek išgerti neprivaloma: dalį skysčių gauname su maistu, pavyzdžiui, su daržovėmis, vaisiais, sriubomis. Kiek vandens reikia vaikams? Skysčių poreikį lemia vaiko amžius. Jei kūdikis maitinamas tik mamos pienu, vandens jam papildomai nereikia, nes užtektinai skysčių jis gauna su šiuo pienu. Po 4–6 mėnesių pradedamas vartoti papildomas maistas, ir kūdikiui jau reikalingas vanduo.

Kuo vaikas vyresnis, tuo mažesnis vandens poreikis kilogramui svorio. Pirmaisiais gyvenimo metais reikia 150–200 ml vandens vienam svorio kilogramui. Antraisiais poreikis jau mažesnis – 100–150 ml kilogramui kūno svorio. Į šį kiekį taip pat įeina maiste esantis skystis.

Paros skysčių kiekis yra sąlyginis: turime atsižvelgti į vaiko aktyvumą, maistą, aplinkos sąlygas. Jei vaikas nuolat juda, sportuoja, gali prireikti daugiau skysčių. Daugiau gerti norisi suvalgius sūraus, rūgštaus arba saldaus maisto. Daugiau vandens reikia gausiai prakaituojant per karščius, taip pat pakilus kūno temperatūrai, pavyzdžiui, perkaitus saulėje, nes jis greičiau išgarinamas. Užtektinai gerti svarbu viduriuojant ir vemiant, nes tuomet taip pat greitai netenkame daug skysčių. Tėvai turėtų stebėti vaiko būklę ir žinoti pirmuosius dehidratacijos simptomus.

Kaip atpažinti dehidrataciją?

Ištikus dehidratacijai netenkama daugiau vandens negu gaunama geriant, o tuomet sutrinka skysčių ir elektrolitų pusiausvyra. Įtarti, kad organizmui trūksta vandens galima pastebėjus šiuos požymius:

• sumažėjo šlapimo, vaikas ilgai nesišlapina;
• vaikas daug verkia, bet ašarų beveik nėra;
• šlapimas tampa tamsiai geltonas (paprastai jis šviesiai geltonas), stipresnio kvapo (tačiau nepamirškite, kad kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, burokėliai, gali pakeisti šlapimo spalvą);
• oda išblykšta ir išsausėja, išdžiūna burna, atsiranda lūpų sausumas;
• pasidaro silpna, svaigsta galva;
• vaiką labai troškina, jis godžiaigeria;
• vaikas pernelyg nerimauja;
• vyresnio amžiaus vaikas dėl dehidratacijos greičiau pavargsta, jam sunku sutelkti dėmesį.

Pastebėję kurį nors iš šių simptomų, duokite vaikui gerti daug skysčių, tinkamiausias – negazuotas vanduo. Jeigu vaikas vis jaučiasi prastai ar kūno temperatūra pakyla per 38 laipsnius, jis vangus ar silpnas, sutriko kalba, skubiai kreipkitės į medikus.

Vasaros karštyje reikia daugiau vandens

Ypatingai svarbu užtektinai gerti karštą vasaros dieną, nes trūkstant skysčių vaikas gali patirti šilumos smūgį. Mat organizmas ginasi nuo kaitros garindamas vandenį ir karštyje jo greitai pritrūksta. Geriant per mažai vandens karštą dieną organizmas negali pašalinti susikaupusio šilumos pertekliaus ir ištinka šilumos smūgis. Šis negalavimas ypač pavojingas vaikams, nes jų medžiagų apykaita spartesnė ir dehidratacija juos ištinka greičiau negu suaugusiuosius. Be to, kartu su skysčiais netenkama ir organizmui reikalingų druskų.

Gėrimų karštą dieną ypač svarbu pasiūlyti vaikams iki vienerių metų, kurie patys negali jų paprašyti. Vien motinos pienu maitinamam kūdikiui net karštą dieną duoti papildomai vandens nereikia – mažylį svarbu žindyti tiek, kiek jis nori.

Kūdikiui, kuris maitinamas mišiniais, arba primaitinamam mažyliui vandens siūlykite tarp maitinimų. Išsiruošę pasivaikščioti, į kelionę visada pasiimkite vaikui tinkamo vandens buteliuką.

 Kokių gėrimų reikia duoti vaikams?

Vaikams duodamas kambario temperatūros negazuotas vanduo, nesaldintos žolelių arbatos. Galite paskaninti vandenį  vaisiais ar uogomis be cukraus. Nedera vaikams gerti skrandį dirginančių gazuotų gėrimų, pirktinių saldintų gėrimų, energinių gėrimų. Vaikui netinka šulinio vanduo, nes dažnai jis būna užterštas nitratais, kurie nesunaikinami nei virinant, nei filtruojant buitiniais filtrais. Iš čiaupo Lietuvoje bėga kokybiškas požeminis (gruntinis) geriamasis vanduo. Tačiau patiems mažiausiems patariama duoti pirktinį vandenį, apie kurio sudėtį galima sužinoti.

Jeigu perkate vandenį, vaikui tinkamiausias natūralus negazuotas vanduo. Vandenį reikia gerti dažnai ir nedideliais gurkšneliais – taip geriau numalšinsite troškulį. Taip pat svarbu vaikui neduoti šalto vandens, nes dėl didelio temperatūrų skirtumo jis gali susirgti.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Augančiam vaikui būtinos medžiagos

Nuo vienerių iki 3 metų vaikui per parą rekomenduojama su maistu gauti 1200 kcal, 4–6 metų – 1500, o 7–10 m. – 1700 kcal.  Be to, kasdien vaiko racione turėtų būti pakankamai baltymų, angliavandenių ir riebalų.

Baltymai organizmo ląstelėse atlieka daug svarbių funkcijų, vertingi jų šaltiniai yra mėsa, žuvis, pienas ir jo produktai, kiaušiniai, turi baltymų ankštiniai augalai ir grūdai.

Riebalai yra energijos šaltinis, reikalingi termoreguliacijai, jie aprūpina organizmą riebaluose tirpiais vitaminais – A, D, E, K. Riebalų šaltiniai yra mėsa, žuvis, sviestas, augalinis aliejus, pienas ir jo produktai, avokadai. Energijos suteikiančių angliavandenių turi vaisiai, uogos, ankštiniai augalai, grūdai, miltiniai produktai. Taip pat – maisto produktai, į kuriuos įdėta daug cukraus gaminant. Tačiau saldumynai yra kaloringi ir juose mažai naudingų medžiagų. Daugiausia angliavandenių vaikas turi gauti iš grūdų ir miltinių produktų, t. y. įvairių košių, duonos, makaronų, taip pat – bulvių.

Vaikui neturi pritrūkti mineralinių medžiagų ir vitaminų. Kaulams ir dantims, taip pat kraujo krešėjimui reikalingas kalcis, kurio yra piene, jogurte, grietinėje, grietinėlėje, varškėje, varškės ir fermentiniame sūryje. Fosforas kartu su kalciu dalyvauja formuojant kaulinį audinį, jo reikia maisto medžiagų pasisavinimui ir apykaitai. Fosforo šaltiniai: žuvis, mėsa, sūriai, sojų pupelės, grikių kruopos, avižos, kiaušiniai.

Normaliam skydliaukės funkcionavimui būtinas jodas, kurio galima gauti iš jūros žuvų, jūros kopūstų, fermentinių sūrių, žirnių. Vaiko augimui ir brendimui reikalingo cinko gausu žuvyje, jautienoje ir kiaulienoje.

Vitamino C turi bulvės, petražolės, citrusiniai vaisiai, erškėtuogės, juodieji serbentai, brokoliai, kopūstai, saldžiosios paprikos. B grupės vitaminų –  mėsa, žuvis, varškė, sūriai, pienas, grūdai, ankštiniai augalai.  Vitamino A galima gauti iš kepenų, kiaušinių trynių, morkų,  grietinės. Vitamino D turi įvairi mėsa, kiaulių kepenys, žuvis, kiaušiniai, sviestas, sūriai, pienas. Vitamino E yra saulėgrąžose, rapsų aliejuje, kviečių grūduose, svieste, avokaduose, špinatuose.

Svarbu ne tik naudingi maisto produktai, bet ir laikytis mitybos režimo: valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę bei 1–2 užkandžius per dieną. Vaikas turi žinoti, kad negalima praleisti valgymo, tai svarbu, kad jis būtų energingas ir sveikas.

Pagrindiniai mitybos principai

1. Ne mažiau kaip 3–4 kartus per dieną vaikas turėtų valgyti daržovių, 1–2 kartus vaisių ar uogų. Kartą per dieną duokite jam košę.
2. Duokite vaikui įvairių maisto produktų, nes kiekvienas jų turi skirtingų maistinių medžiagų.
3. Pratinkite vaiką prie skirtingų skonių. Neragautą maisto produktą gali tekti pasiūlyti kelis kartus – naujas skonis ne visada vaikui patinka iš karto.
4. Riebią mėsą verčiau keiskite į liesą, arba į žuvį ar paukštieną.
5. Pirmenybę teikite ne kepimui riebaluose, o virimui vandenyje ar garuose, troškinimui.
6. Pirkdami pagamintą maisto produktą, atidžiai perskaitykite sudėtines dalis – jų neturi būti daug. Vertingesnis toks, kuriame mažiau druskos ir cukraus, nėra dažiklių, skonio ir kvapo stipriklių.
7. Nustatykite mitybos režimą. Valgymams skirkite tam tikras valandas ir kaskart stenkitės jų laikytis, pageidautina, kad jos sutaptų su režimu darželyje ar mokykloje.
   8. Ugdykite maisto kultūrą: visi drauge gaminkite šeimos vakarienę ar pietus, o valgydami neįjunkite televizoriaus, verčiau prie stalo pabendraukite su vaikais visiems malonia tema.
8. Mėgstamas maistas neturėtų būti naudojamas kaip atlygis ar paskatinimas.
9. Pasistenkite, kad vaikas gertų pakankamai vandens. Jokios sultys ar arbata jo nepakeičia.
10. Norėdami palepinti vaiką saldumynais, rinkitės maisto produktus, turinčius mažai cukraus, bet neduokite jų kasdien, venkite saldžių gėrimų. Dažniausiai saldumynai turi daug cukraus (paprastųjų angliavandenių), energijos jie suteikia tik trumpam, be to yra riebūs, o sotumo jausmas trumpalaikis. Vietoj saldumynų geriau valgyti vaisius.

Svarbiausia – būkite pavyzdys savo vaikui. Valgykite naudingą bei subalansuotą maistą ir nepamirškite į savo šeimos meniu įtraukti pakankamo kiekio vaisių ir daržovių. Jūsų elgesį mėgdžios ir vaikas, taigi jūsų įpročiai suformuos ilgalaikius vaiko įgūdžius.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Antraisiais gyvenimo metais, lyginant su pirmaisiais metais, sumažėja augimo tempas, energijos poreikis ir apetitas. Tobulėja sugebėjimas savarankiškai valgyti, atsiranda didesnis susidomėjimas naujomis maisto rūšimis, noras valgyti kartu su šeima.

 Antrais – trečiais vaiko gyvenimo metais:

– atsiranda nepriklausomybės suvokimas ir jos poreikis, todėl vaikas gali priešintis aplinkos tvarkai ir maitinimui;

– gali būti nepatiklus naujam maistui;

– atsisakyti jį valgyti;

– nori jį apžiūrėti, paliesti, pauostyti, pajausti ir paragauti;

– gali valgyti įvairų maistą;

–  pradedami  ugdyti sveiki (valgymo) įpročiai, pvz., parenkamas maitinimo laikas, tinkama maloni, neblaškanti vaiko dėmesio, vieta ir aplinka.

 Yra geriau, kai:

– vaikas kasdien tuo pačiu metu  valgo toje pačioje vietoje. Taip jis pratinamas prie tvarkos ir gerų įpročių;

– leidžiama vaikui nuspręsti, kada pasirinkti valgymo laiką, pvz., pusryčius valgyti atsikėlus ar praėjus pusvalandžiui, ir kiek daug valgyti;

– vaiko maisto poreikiui patenkinti patiekalai gaminami iš šviežių produktų;

– nesijaudinama atsiradus nenuspėjamam vaiko elgesiui valgant, pvz., atsisakymui ragauti patiekalą, ar jį valgyti vos tik paragavus vieną kąsnelį; norui, pvz., košę valgyti pirštukais, juos laižyti, papilti patiekalo ant stalo ir valgyti nuo jo, visai atsisakyti prieš kelias dienas mėgto patiekalo ir pan.;

– nesistebėti, kad vieno valgymo metu valgys daugiau, o kito valgymo mažiau ir nepradėti „kariauti“ už kiekvieną šaukštelį ar pieno gurkšnį;

– dvejų–trejų metų vaikui yra duodama valgyti tiek pat kartų (t.y. 5 kartus per dieną: trys pagrindiniai valgymai – pusryčiai, pietūs, vakarienė ir du užkandžiai), kaip ir 4–6 metų vaikui. Jaunesniems maistas pateikiamas mažesnėmis porcijomis nei 4 metų ir vyresniems, pvz., ½ puodelio daržovių, ¾ puodelio sulčių, riekė duonos, 60–80 g. virtos neriebios mėsos, paukštienos ar žuvies;

– nuo vienerių iki 2 metų amžiuje pieno riebumas neribojamas. Už karvės ar ožkos pieną nelyginamai vertingesni pramoniniu būdu pagaminti specialūs pieno mišiniai 1–3 m. amžiaus vaikams ir jogurtas be priedų;

– vaikas skatinamas  gerti daug vandens per visą dieną;

– patiekalai, užkandžiai patiekiami maloniai nusiteikus, su gera nuotaika ir gražios žaismingos išvaizdos;

– su vaiku pasidalinama valgiu ir užkandžiu. Vaikas geriau valgo matydamas tai darant suaugusįjį, ir ypač, kai šeimos narys yra šalia jo;

– leidžiama vaikui pačiam apsitarnauti prie stalo;

– pasiūlomos kelios sveiko maisto rūšys (pvz., kelios daržovės) ir leidžiama vaikui pasirinkti, ką valgyti;

– turėti kantrybės ir suvokti, kad vaikas mokosi valgyti ir dėl to gali ištepti, aptaškyti save ir stalą, ir pan. Dėl to jam nedaromos jokios pastabos;

– naujo maisto duodamos mažos porcijos;

– būti pavyzdžiu pratinant prie naujo maisto, t. y. toks pat maistas valgomas kartu su vaiku;

– nedaromas vaikui spaudimas valgyti atitinkamą maistą, arba suvalgyti daugiau, negu jis nori;

– maistas nenaudojamas vaiko nuraminimui, norint įgyti jo palankumą, prieraišumą, ir kaip dovana (pvz., saldumynai) ar net bausmė (jei neklausysi, eisi valgyti ar pan.);

– deserto duodama tik pavalgius – tinka uogos, vaisiai, truputis jogurto su namuose augintomis uogomis. Iki 4 metų uogos duodamos pertrintos;

– pasirūpinama maisto ir maitinimo saugumu,

t.y., kad: a) jis nebūtų užterštas ligas sukeliančiais mikroorganizmais ir cheminėmis medžiagomis. Tai aplinkos, suaugusiųjų ir vaiko higiena, tinkamas produktų laikymas, jų paruošimas patiekalo gamybai, cheminio užterštumo išvengimas, b) vengiama traumų – maitinamas sėdint aukštoje kėdėje, būnama kartu su vaiku, kol jis valgo, jo dėmesio neblaškančioje aplinkoje, neleidžiama valgyti automobilyje;

– pasirūpinama užspringimo profilaktika;

– pradedant antrais gyvenimo metais vaikui pasakojama apie patiekalus, kurie duodami, iš ko jie pagaminti, kaip, kur auga daržovės, vaisiai, uogos, grūdai, iš kurių gaminamos košės;

– vaikas įtraukiamas į maisto produktų pirkimą, patiekalų ruošimą, nes jam yra įdomi suaugusiųjų veikla, be to, jis įgyja atitinkamus įgūdžius. Už tai, kad plaudamas, pvz., obuolį, prisipylė rankoves, nedaromos pastabos, o parodoma, kaip plauti, kad neliktų šlapias ir pan. Leidžiama smulkinti išvirtą nekarštą maistą ir pan.;

– skatinamas būti fiziškai aktyvus, nes po judrių žaidimų geriau valgo;

– ribojami: saldainiai, džiovinti vaisiai, saldūs gėrimai, saldūs patiekalai (desertai), nes nėra sveikas maistas, kenkia dantims;

– jei gėrimui ir vaiko maisto gaminimui yra vartojamas šachtinio šulinio vanduo, jis visuomenės sveikatos centre patikrinamas (kiek jame yra fluoridų, nes įvairiose šalies vietose jų kiekis yra skirtingas).

 Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kaip ir žindant, taip ir maitinant pieno mišiniais papildomo maisto ir skysčių (vandens) siūloma ne anksčiau kaip 17 ir ne vėliau kaip 26 vaiko gyvenimo savaitę.

 Papildomo maisto įtraukimas į racioną yra Iaipsniškas procesas:

????4–6 mėnesių amžiaus atsiranda įgūdis imti maistą lūpomis nuo šaukšto. Duodamas trintas vienalytis maistas, tyrė, skysta košė (žr. 6.3 lentelę);

6.3 lentelė. Amžiui tinkamų patiekalų davimo laikas*

*Nėra privaloma išvardintų produktų duoti lentelėje nurodytame amžiuje. Lentelėje pateiktas amžius, kuriame kūdikiai yra pajėgūs sėkmingai valgyti ir pasisavinti tam tikrą maistą.

????7–8 mėnesių dantimis kramto maistą. Viską, kas domina, deda į burną, kandžioja, pats deda maistą į burną, padedamas kitų geria iš puodelio. Duodama tyrė su mažais maisto gabaliukais ir košė. Maistą galima trinti šakute;

????9–10 mėnesių kanda maistą, ima maistą pirštais, pats laiko puodelį ir geria iš jo. Duodama tyrė su maisto gabaliukais;

????10–12 mėnesių bando pats valgyti šaukšteliu, pats geria iš puoduko. Duodamas smulkiai supjaustytas maistas. Palaipsniui didinama skonio įvairovė, leidžiama pačiam valgyti. Vienerių metų vaikas turi sugebėti pats valgyti šeimos maistą, pvz., rupiai pertrintą, supjaustytą, nesūdytą, nesaldintą.

Duodant papildomo maisto, kūdikis pratinamas prie vandens gėrimo. Iki 6 mėnesių po valgio pasiūloma virinto atvėsinto vandens, o vyresniems nevirinto. Nors vanduo iš čiaupo dažniausiai būna geros kokybės, tačiau atsargos dėlei jo sudėtį ir kokybę yra geriau patikrinti. Šulinio vanduo kūdikiams tinka tik patikrintas. Vanduo duodamas iš šaukštelio arba puoduko.

Sveikos moters išnešioto kūdikio organizmo visus maisto ir skysčių poreikius patenkina jos pienas iki 4–6 mėnesių amžiaus, išskyrus vitamino D ir cinko. Apie 4–5 gyvenimo mėnesį kūdikiui gali pritrūkti geležies, vitaminų A, B12 ir B2. Minėtų vitaminų ir mikroelementų kūdikis turi gauti su papildomu maistu.

 Nėra griežtų rekomendacijų, nuo kokio patiekalo geriausia pradėti papildomą maitinimą.

Svarbiausia, kad kūdikis gautų visų jam tuo metu reikalingų maisto medžiagų, ypač geležies.

Todėl pirmieji patiekalai turi turėti daug geležies ir būti lengvai pasisavinami.

Jeigu yra šviežių daržovių sezonas, tuomet bulvių, morkų ir mėsos tyrės patiekalai yra tinkamiausi. Kai daržovės jau tapo įprastu maistu, duodama vietinės kilmės vaisių ir uogų, pvz., obuolių, kriaušių, slyvų ir miško bei sodo uogų, ir tik paskui galima duoti bananų ir kitų atvežtinių vaisių. Bananas neturi tapti vieninteliu vaisiumi. Vasarą ir rudenį derėtų prisišaldyti uogų, brokolių, žiedinių kopūstų žiemai.

Jeigu papildomo maisto tenka pradėti duoti žiemą, kai nebėra šviežių daržovių, vertingesnis pasirinkimas yra grikių, avižų ir mėsos tyrė su viena kita daržove. Po mėnesio galima pasiūlyti miežių, rugių, kviečių košių. Taip pat tinka nesaldžios ir mūsų krašte neaugančių daržovių neprisotintos pramoniniu būdu pagamintos daržovių košės.

6.4 lentelė. Papildomai maitinamų kūdikių kasdieninis maistas*

*Nurodyti maisto kiekiai yra apytiksliai. Kūdikis kiekvienąkart valgydamas pasirenka jam tinkamą maisto kiekį. Svarbu įvertinti jo siunčiamus signalus – alkanas ar sotus.

Sparčiai augančio kūdikio energinių ir kitų medžiagų poreikis užtikrinamas tik tuomet, kai:

????papildomo maisto duodamas pakankamas kiekis ir tinkamu dažniu (žr. 6.4 lentelę);

????duodami įvairūs didelės maistinės vertės patiekalai.

Dauguma papildomai maitinamų kūdikių valgo 6 kartus per parą.

 Skonį suvokti kūdikis išmoksta tik tuomet, kai jį dažnai jaučia, t.y. maitinamas įvairiais patiekalais.

Saldaus skonio, kaip malonaus, pojūtis yra įgimtas, todėl naujagimiai ir kūdikiai mielai valgo saldžius patiekalus. Jokie patiekalai nesaldinami, neprisotinami įvairių prieskonių, nes kūdikis turi išmokti pajusti ir skirti įvairių patiekalų, ypač daržovių ir vaisių, kvapą, skonį. Kuo daugiau skonių per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas pažins, tuo geriau jis priims tuos skonius ateityje. Iki metų dera tik didinti patiekalų įvairovę, o nuo metų nepataikauti, jeigu kažko atsisako, nepulti gaminti tik tai, ką mėgsta ir valgo. Nieko gero, jei mažylis kasdien valgys manų košę…

Devintą–dešimtą mėnesį kūdikiui kartą per parą galima duoti fermentuotų pieno produktų –priedų: pagaminto jogurto, kefyro, rūgpienio, o sukakus vieneriems metams ir 20–30 g varškės.

 Kūdikiui netinka įvairios dietos, liesi maisto produktai.

Iki dvejų metų riebalai yra neribojami. Vegetarų, ypač veganų, dietos taip pat netinka, nes neužtikrina sparčiai augančio organizmo energinio, geležies, cinko, kalcio, vitaminų B2, B12, D, folio rūgšties, omega 3 riebalų rūgščių poreikio.

Iki dvejų metų neduotini įvairiai kepti, skrudinti, rūkyti mėsos, paukštienos, žuvies patiekalai, produktai su maisto priedais, įvairūs saldumynai, saldinti ir gazuoti gėrimai, arbata, kava.

Sergančio vaiko apetitas sumažėja. Pakilus temperatūrai ir / ar mažyliui suviduriavus, skysčių poreikis didėja – tiks krūties pienas ar pieno mišinys, o jei nori – ir skystesnė mažylio mėgstama tyrė / košė. Sunegalavusiam joks naujas maistas ar jo komponentas neduodamas.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Nėštumas, gimdymas, pirmieji gyvenimo metai“

„Motiejų ir Meilę dar kūdikystėje veždavome pas močiutę į kaimą, kur natūraliai auga agurkai, pomidorai, kitos daržovės ir vaisiai, duodavome juos pačiupinėti, pauostyti. Vėlesniame amžiuje itin patraukia tėvų pavyzdys, nes vaikai natūraliai kopijuoja tėvų elgesį, todėl sveika šeimos mityba – labai svarbi – sako pašnekovė.

Vis dėlto ji priduria, kad reikia nepamiršti, jog vaikai – unikalios asmenybės, turinčios savo pomėgius: „Tėvai negali garantuoti, ar vaikui patiks vaisiai ir daržovės, tačiau jie gali pabandyti – tereikia fantazijos ir įdomių ar išradingų, žaidimą primenančių būdų.“

Noriai padeda gaminti maistą

Norint sudominti vaikus sveika mityba, galima juos kuo labiau įtraukti į maisto ruošimą. Pasak I. Mackevičienės, atžalas pratinti „suktis“ virtuvėje rekomenduojama jau nuo trejų metų.

„Tokio amžiaus vaikai jau gali atlikti paprastas užduotis – plakti, maišyti, ar net pjaustyti maistą. Panašius namų darbus Motiejus ir Meilė jau gauna ir darželyje bei mokykloje, pavyzdžiui, namuose su šeima išsikepti blynų, pasigaminti sveikų užkandžių. Tuo pat metu galite jiems paaiškinti ir apie atitinkamų ingredientų naudą. Be to, prieš akis matant rezultatą, prie kurio buvo prisidėta savo rankomis, vaikams dar skaniau“, – sako I. Mackevičienė.

„Septynerių Motiejus nuo mažens pats mėgdavo prisidėti ir prie sriubos virimo, ir prie kitų patiekalų gaminimo. Tiesa, savo mėgstamiausius patiekalus jis jau moka paruošti pats. Šiandien virtuvėje dažniau padeda pustrečių Meilė –mums leidus ima mažą peilį, pjausto agurkus ir pomidorus. Ji rodo didelį susidomėjimą, o mes atsakome tuo pačiu. Juk tai – savotiškas žaidimas, padedantis auginti supratimą apie organizmui naudingą maistą, vaisius, daržoves“, – sako Ieva.

Kasdienybė be daržovių ir vaisių – neįsivaizduojama

Nuomonės formuotoja sako, kad dar vienas efektyvus būdas supažindinti vaikus su vaisiais ir daržovėmis – papildyti įprastus receptus sveikais ingredientais: „Itin daug kas priklauso nuo pateikimo, pavyzdžiui, visada galima į blynelius įtarkuoti truputėlio cukinijų ar pagaminti trintą daržovių sriubą. Net jei jūsų vaikai ne itin mėgsta kai kurias daržoves ar vaisius, įdėdami juos į kasdienius, mėgstamus patiekalus, galite pratinti vaikus prie žalumynų skonio.“

Tiesa, pati Ieva kasdienėje buityje su šia problema susiduria retai. Pašnekovė juokauja, kad jos vaikai valgo kaip suaugusieji – nėra išrankūs bei mėgsta beveik visas daržoves ir vaisius.

„Mūsų namuose visada šaldytuve ar spintelėje yra agurkų, pomidorų, špinatų, avokadų ir burokų. Maniškiai vakarienei visada renkasi salotas – nors jų net nesiūlau. Motiejaus mėgiamiausios – salotos su burokėliais ir feta arba su pomidorais ir mocarela – jas jis jau moka pasigaminti pats. Neabejoju, kad šias salotas prižiūrimas tėvelių nesunkiai pasigamintų bet kuris kiek vyresnis vaikas“, – sako pašnekovė.

Ieva ragina kviesti savo vaikus į virtuvę ir drauge išbandyti ne tik šias gardžius, gaivias salotas, bet ir blynelius su cukinijomis.

Salotos su pesto padažu ir mocarela

Vienai porcijai jums reikės: vieno didesnio pomidoro, 60 g mocarelos, saujos špinatų, 20 g pesto padažo, druskos ir pipirų pagal skonį.

Gaminimo būdas: smulkiai supjaustykite pomidorą ir mocarelą, kartu su špinatais sudėkite ingredientus į dubenį. Įkrėskite šaukštą pesto padažo, pagardinkite druska ir pipirais. Viską labai gerai išmaišykite. Galima patiekti su skrudintu duonos gabalėliu.

Salotos su burokėliais ir feta

Vienai porcijai jums reikės: šviežio buroko, špinatų, pomidorų, fetos sūrio, balzamiko acto, alyvuogių aliejaus, druskos ir pipirų pagal skonį.

Gaminimo būdas: supjaustykite kubeliais arba storesniais gabalėliais sutarkuokite buroką, taip pat susmulkinkite pomidorus bei fetą ir sudėkite į dubenį. Apšlakstykite balzamiko actu ir alyvuogių aliejumi, pagardinkite druska ir pipirais. Viską labai gerai išmaišykite. Galima patiekti su skrudintu duonos gabalėliu.

Blyneliai su cukinijomis

2-4 porcijoms jums reikės: 1 puodelio tarkuotų cukinijų, 1 puodelio miltų (aš naudoju speltos miltus), 1 kiaušinio, pusės puodelio pieno, cukraus ir druskos pagal skonį, aliejaus, pagardų patiekiant.

Paruošimo būdas: į dubenį sudėkite tarkuotas cukinijas, miltus, kiaušinį, druską ir cukrų. Lėtai pildami pieną viską maišykite, kol gausite tirštoką tešlą. Gali prireikti papildomai pieno (jei norite ją paskystinti) arba miltų (jei norite ją patirštinti).

Į keptuvę su įkaitintu aliejumi dėkite tešlą, o ji turėtų lengvai pasklisti plonais blyneliais. Kepkite blynus ant vidutinės ugnies, leiskite gražiai apskrusti iš abiejų pusių. Patiekite su vaikų mėgstamais priedais – uogomis, uogiene, grietine ar pan. Skanaus!

Maisto technologė Raminta Bogušienė išanalizavo populiariausių Lietuvoje gaminamų sūrelių sudėtį. Iš 27 tiriamų sūrelių, specialistė palankiai įvertino tik 6 rūšių gaminius, kitus pataria valgyti rečiau, o kai kurių – iš viso nepirkti.

Glaistytas varškės sūrelis – draudžiamas vaikų ugdymo įstaigose

Pagal mokyklose ir darželiuose galiojančio vaikų maitinimo aprašo pakeitimus, nuo š.m. gegužės 1 d. vaikams galima duoti jogurto ir varškės be pridėtinio cukraus. Gali būti tik natūralių cukrų – šimtame gramų produkto iki 10 g. Retkarčiais kaip desertą pirkdami vaikams glaistytus varškės sūrelius vadovaukitės šiuo patarimu. „Rinkitės sūrelius, kuriuose yra daugiausiai varškės, t.y. ne mažiau kaip 65 proc., ir kuo daugiau baltymų – šimtame gramų ne mažiau kaip 10 g. Sudedamųjų dalių turi būti kuo mažiau, cukrų – iki 16 g, riebalų – iki 20 proc. šimtame gramų (riebalai turi būti tik pieno ir kakavos). Svarbu rinktis produktą be pridėtinės druskos“, – pataria maisto technologė Raminta Bogušienė.

Pagal tyrimo rezultatus, geriausias glaistytas varškės sūrelis „Graikiškas“ su kokosais (varškės 66 proc., pieno ir kakavos riebalų 18 g, cukrų kiekis 15,1 g, baltymų 15,8 g, be rafinuotų riebalų ir pridėtinės druskos). Prasčiausios sudėties varškės sūrelis – „Magija“ su želė gabaliukais.  Jame mažiausiai varškės ir daugiausiai cukraus (pieno ir kakavos riebalų 23,9 g, cukraus 32,9 g, baltymų 10,2 g, o liesos varškės – 39%).

Veganiški desertai – vanduo su soja

Veganizmas nėra savaime sveika mityba, o veganiški maisto produktai nebūtinai sveiki. Dažnai stipriai perdirbti, su daug cukraus, maisto priedų, rafinuotais ir dezodoruotais riebalais, daug sudedamųjų dalių ir pan.

Maisto technologė atkreipia dėmesį, kad lentynose veganiški desertai rikiuojami prie varškės sūrelių. Tačiau jie pagaminti ne iš pieno, jų pagrindas – tofu, o daugiausia juose ne sojų pupelių, o vandens. Šimtame gramų produkto esantis cukraus kiekis svyruoja nuo 13 iki 28 g, baltymų – nuo 6,5 g iki 11 g. Visuose sūreliuose yra riebalų – ne tik pieno, bet ir rafinuotų, dezodoruotų, pavyzdžiui, kokosų, palmių. Skoniu šie produktai negali prilygti tikriems sūreliams – skiriasi jų konsistencija ir struktūra.

Be laktozės – sveikiau?

Pienas ir jo produktai naudingi, tačiau kasdien vartoti ir persivalgyti nedera. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pieno cukraus – laktozės toleravimą, bet ir į tai, ar alerginių reakcijų nesukelia pieno baltymas – kazeinas. Pieno baltymui alergiškam žmogui produktai be laktozės nepadės.

„Sūrelius be laktozės patariama rinktis tik netoleruojantiems šio cukraus, nes šimtame gramų tokio produkto yra beveik 20 g pridėtinio cukraus. Į sūrelių be laktozės sudėtį taip pat įeina rafinuoti ir dezodoruoti riebalai. Tad akivaizdu, kad, norėdami išvengti vienos blogybės, susiduriame su kitomis – svarbiausia atsižvelgti į visumą“, – pataria Raminta Bogušienė.

Ar proteininiai sūreliai geresni už kitus?

Populiarėja proteininiai sūreliai, kuriuose mažiau cukraus, didelis baltymų kiekis. Bet daugiau baltymų reiškia, kad baltymai sudaro per 12 proc. produkto energinės vertės. Maisto technologė R. Bogušienė tvirtina, jog iš tiesų sūrelių privalumas yra daug varškės ir baltymų. Šiuose produktuose daugiau baltymų, bet dalis cukraus juose yra pakeista saldikliais, sudedamųjų dalių sąrašas ilgas. Taip pat juose yra rafinuotų ir dezodoruotų riebalų, nemažai pridėtinės druskos, tirštiklių.

Produkte su prierašu „mažiau cukraus 40 proc.“ cukrų kiekis atitinka vaikų maitinimo aprašą (šimtame gramų iki 16 g), varškės net 84,8 g. Tačiau jame nedidelis kiekis baltymų, yra rafinuotų kokoso riebalų ir druskos – šimtame gramų beveik 0,5 g. Tad valgai saldžiai ir dar gauni nemažai druskos. Šimtame gramų sūraus skonio produkto turėtų būti iki 1 g druskos.

Sveikiausi – neglaistyti varškės sūreliai

Renkantis varškės sūrelį be glaisto, R. Bogušienė pataria pirmenybę teikti ekologiškiems, kuriuose kuo daugiau varškės – ne mažiau kaip 80 proc., taip pat baltymų – ne mažiau kaip 10 g, o cukrų iki 16 g, riebalų iki 10 proc. (šimtame gramų).
Geriausiai specialistės įvertintas toks varškės sūrelis – „Rytas“ su vanile. Jame mažiausiai cukraus, daug varškės – 86 %, cukrų 14,6 g, riebalų 7,5 g, baltymų 13 g. Beglaisčių kategorijoje palankiausia sveikatai ekologiška varškytė su vanile „Miau“, joje 89 % varškės, baltymų 10,4 g, pieno riebalų 6 g, cukraus 11,5 g.

Nepaisant pakuotės spalvingumo ar šūkių, bylojančių apie puikią produkto sudėtį, patariama žvelgti į gaminio visumą. Rinkitės kokybišką produktą, kurio sudėtis aiški ir mažiau sudedamųjų dalių. Kuo daugiau varškės, baltymų, mažiau riebalų, pridėtinio cukraus, be pridėtinės druskos ir rafinuotų riebalų (palmių, kokosų ir pan.).

Dažnai sūrelių sudėtyje aptinkama pakeistų savybių medžiagų, kurių bijoti nereikia. Pavyzdžiui, modifikuotas krakmolas, yra toks pat produktas kaip ir krakmolas. Tai nėra genetiškai modifikuotas produktas, o pramoniniu būdu susintetintas krakmolas, maisto gamybai patvaresnė jo forma, o savybės kaip ir įprasto krakmolo. Bet kokybiškuose ir sveikatai palankiuose maisto produktuose jo nebūna.

Pagal VšĮ „Sveikatai palankus“ projektų koordinatorės Justina Bilinskienės parengtą informaciją