Užklumpa bet kuriame amžiuje

Pagrindiniai alergijos žiedadulkėms, dar vadinamos šienlige, simptomai yra sloga, čiaudulys, ašarojančios ir niežtinčios akys. Panašiai pasijuntame susirgę virusine liga, todėl nesunku susipainioti. Tačiau galime atkreipti dėmesį į kai kuriuos skirtumus. Virusinei infekcijai būdingas kosulys ir švokštimas krūtinėje, o šienligei – akių, nosies ir ryklės niežulys.

Alerginę reakciją gali sukelti medžių, javų, pievų žolių ir piktžolių žiedadulkės. Pavasarį žydi beržai, lazdynai, gluosniai, ąžuolai, tuopos. Gegužės mėnesį pradeda žydėti žoliniai augalai.

Pagrindinė mūsų imuninės sistemos užduotis – neleisti svetimiems baltymams patekti į organizmą. O prasiskverbus medžiagoms, kurias organizmas suvokia kaip pavojingas, imuninė sistema ima gintis, todėl prasideda sudėtingos reakcijos, kurios sukelia ligos simptomus. Kai kurių žmonių imuninė sistema stipriai sureaguoja į nekenksmingas medžiagas (alergenus), kurios kitiems nesukelia jokio poveikio.

Alerginės ligos dažnai yra paveldimos. Pirmieji alergijos simptomai gali atsirasti jau kūdikystėje: paprastai tai yra odos niežėjimas ir paraudimas. Jie yra susiję su reakcija į maisto alergenus. Kvėpavimo takų alergijos naujagimiams ir kūdikiams nebūdingos. Paūgėjus atsiranda reakcija į įkvepiamuosius alergenus, pradeda vystytis tokios ligos kaip alerginis rinitas, bronchinė astma.

Pastaraisiais metais alergiškų žmonių vis daugėja. Liga gali atsirasti ne tik vaikystėje, bet ir suaugus. Organizmas tiesiog pradeda stipriai reaguoti į kai kurias medžiagas. Manoma, kad tam turi įtakos pernelyg didelis gyvenamosios aplinkos sterilumas, dažnas antibiotikų vartojimas, virusinės infekcijos, nesveika mityba, konservantai. Tai gali išbalansuoti žarnyno mikrobiotą, susilpninti imunitetą ir paskatinti alergijas. Taip pat alergijas skatina oro tarša.

Svarbu išsiaiškinti alergeną

Kartu su šienlige gali kamuoti ir alergija maisto produktams, t. y. kryžminė alergija. Mat, organizmas ginasi ir nuo kitur esančių savo struktūra panašių medžiagų. Todėl beržų žiedadulkėms alergiškam žmogui ligos simptomus gali sukelti obuoliai, morkos, lazdyno riešutai ir kiti maisto produktai, kuriuose yra panašios struktūros baltymų.

Įkvepiamieji alergenai (augalų žiedadulkės, namų dulkių erkutės, augintinių plaukai) ir kai kurie maisto produktai (kviečiai, lazdyno riešutai, kiaušiniai, žuvis) sukelia 1-ojo tipo alergines reakcijas. Susidūrus su alergenu jos atsiranda per 5–60 minučių. Tuomet organizmas pradeda gaminti specialius baltymus – imunoglobulinus E (IgE),kuriems jungiantis su alergenais, išsiskiria histaminas. Jis ir sukelia ligos simptomus.

Įtarę alergiją, kreipkitės į gydytoją: kad galėtumėte imtis priemonių, kurios padės išvengti simptomų ar juos susilpninti, reikia išsiaiškinti ligos sukėlėją. Be to, progresuojanti alergija gali komplikuotis į sinusitą, konjunktyvitą ar bronchinę astmą.

Alergenai nustatomi atliekant odos dūrio mėginius ir kraujo tyrimus. Odos dūrio mėginys yra vienas iš dažniausių metodų. Jį atliekant ant odos užlašinama skysčio, kuriame yra alergenų ir lengvai įduriama specialia adatėle. Po 15–30 min. jau galima vertinti, kaip sureagavo oda. Alergiško žmogaus dūrio vieta parausta, niežti, iškyla pūslelė.

Esant sudėtingesnei situacijai gydytojas gali skirti molekulinę diagnostiką, kuri padeda nustatyti alergeną ir nuspėti reakcijos stiprumą ir kryžminės alergijos tikimybę.

Kaip gydoma šienligė?

Jei esate alergiškas žiedadulkėms, turėtumėte stengtis kiek įmanoma mažiau susidurti su jomis. Tai yra viena iš veiksmingiausių pagalbos priemonių.

Alergizuojančių augalų žydėjimo periodu neikite į lauką saulėtomis ir vėjuotomis dienomis, mažesnė žiedadulkių koncentracija ore palijus. Nereikėtų vaikštinėti žydinčiuose soduose, miškuose, nesineškite į namus žydinčių augalų, šakelių su sprogstančiais pumpurais. Lauke būtina nešioti kepurę ir saulės akinius.

Kad žiedadulkių nesusikauptų ant drabužių, odos ir plaukų, grįžę iš lauko, persirenkite, gerai iššukuokite arba išplaukite plaukus, nusiprauskite. Vėjuotą ir saulėtą dieną namus vėdinkite iš ryto, vėlai vakare, kai žiedadulkių ore mažiau. Geriausias metas atverti langus esant drėgnam orui arba palijus.

Alergijai gydyti ir simptomams slopinti gydytojas gali patarti vaistus. Sudėtingesniais atvejais skiriama specifinė alergenų imunoterapija. Į organizmą įvedamos mažos alergeno dozės, kad įprastų prie jo, išmoktų reaguoti silpniau ir žmogus išvengtų sunkių alerginių reakcijų. Toks gydymas atliekamas prižiūrint medikui.

Ligos požymiams susilpninti galima vartoti antihistamininius vaistus. Šie vaistai mažina alerginės reakcijos metu susidarančios cheminės medžiagos – histamino išsiskyrimą arba slopina jo poveikį. Tokius preparatus reikėtų pradėti vartoti bent prieš savaitę iki alergiją sukeliančių augalų žydėjimo.

Parengė Undinė Gilė

Kas gi ta alergija?

Terminą alergija 1906 m. sukūrė austrų pediatras Clemensas Pirquetas, norėdamas apibūdinti padidėjusio jautrumo reakcijas. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos: allos reiškia kitas, ergeia – veikimas.

Paprastais žodžiais tariant, alergija yra pernelyg jautri imuninės sistemos reakcija į išorinius dirgiklius. Tokia reakcija atsiranda susidūrus su kai kuriomis, dažnai svetimomis organizmui, medžiagomis. Alergenai gali būti augalų žiedadulkės, kačių ir šunų plaukai, dulkės, maistas. Organizmas juos suvokia kaip kenksmingas medžiagas, o imuninė sistema pradeda gaminti antikūnus. Todėl jaučiamės lyg susirgę virusine liga, nors jos sukėlėjų organizme nėra.

Alergijos žiedadulkėms (šienligės) simptomai labai panašūs į peršalimo: atsiranda vandeninga sloga, išburksta ir užsikemša nosis, ašaroja, niežti ir peršti akys, skauda galvą. Kitas pasitaikantis simptomas – kutenimas gerklėje. Pavasarį pajutus tokius požymius reikėtų pasitikrinti, ar jie nesusiję su žiedadulkėmis.

Atskirti alergiją nuo peršalimo nelengva, tačiau kai kurie požymiai padeda tai padaryti. Šienligės simptomai sustiprėja esant sausam orui, didesniam vėjui, o lietingomis dienomis savijauta pagerėja. Pakilusi temperatūra yra būdinga virusiniam susirgimui. Atpažinti ligą padeda išskyros iš nosies: gelsvos ar žalsvos spalvos sekretas byloja apie infekciją.

Kokie alergenai kamuoja pavasarį?

Prasidėjus augalų žydėjimo periodui, ateina ir šienligės sezonas, kuriuo alergiški žmonės patiria daug nemalonumų. Besiskundžiančių alergija žiedadulkėms vis daugėja.

Ankstyvą pavasarį užklumpančios šienligės kaltininkas medžių žiedadulkės. Jų sukeltus simptomus galite pajausti ir anksčiau – dar net nepradėjus žydėti augalams, nes žiedadulkės atkeliauja ir iš svetur – iš už tūkstančių kilometrų.

Kovo mėnesį pradeda žydėti alksniai ir lazdynai, kurie dažniausiai tampa pirmųjų alergijos simptomų kaltininkais. O sezono pradžioje užklupusią alergiją daugelis supainioja su kvėpavimo takų infekcija. Vėliau pražysta klevai, drebulės, uosiai, beržai, tuopos, guobos, ąžuolai, pušys. Pavasarį pasklinda motiejukų, eraičinų, miglių, kiaulpienių, rugių žiedadulkės. Daugiausia žiedadulkių ore sklando gegužės mėnesį, tuomet yra aktyviausias šienligės sezonas. 

Alergiškiems žmonėms sukurta alergijos simptomų prognozavimo sistema, kurią rasite interneto svetainėje pasyfo.lt, leidžianti stebėti informaciją apie augalų žydėjimą ir žiedadulkių plitimą. Tai padeda susiplanuoti dienotvarkę taip, kad kuo mažiau būtų susiduriama su šiais alergenais.

Kaip gydomos alergijos?

Kai kurie žmonės stengiasi nekreipti dėmesio į kasmet tuo pačiu metu besikartojančią slogą, akių perštėjimą bei ašarojimą. Tačiau negydoma šienligė gali lemti komplikacijas: sinusitą, vidurinės ausies uždegimą, padidėja bronchinės astmos tikimybė.

Įtarus alergiją žiedadulkėms patariama kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus negalavimų kaltininkams nustatyti. Gydytojai alergologai ne tik skirs kiekvienam individualiai tinkantį gydymą, bet ir patars, kaip elgtis alergiją sukeliančių augalų žydėjimo periodu.

Vienas iš šiuolaikinių alergijos gydymo būdų – specifinė alergenų imunoterapija, padedanti imuninei sistemai įprasti prie alergeno taip, kad jam nesipriešintų. Deja, alergenų imunoterapija nėra kompensuojama, todėl daugelis nesirenka šio gydymo būdo. Tačiau turime kitą išeitį: yra daug efektyvių vaistų, padedančių nuslopinti alergijos simptomus. Tai geriamieji tirpalai, tabletės, akių lašai ir nosies purškalai.

 Kaip apsisaugoti nuo šienligės?

Alergiškam žiedadulkėms žmogui vargu ar pavyks visiškai išvengti šienligės, bet galima susilpninti jos simptomus. Pirmiausia, žiedadulkių sezoną reikėtų saugotis šio alergeno. Vėjuotą dieną pasistenkite neiti į lauką, nes tada ore gausu žiedadulkių. Geriausia vaikščioti lauke po lietaus, kai jų lieka daug mažiau. Kad išvengtumėte kontakto su alergenais, eidami į lauką užsidėkite gerai priglundančius akinius.

Prieš įeidami į namus, iššukuokite plaukus tankiomis šukomis. Dar lauke iššukuokite gyvūnėlio kailį. Grįžę namo būtinai persirenkite, nusiprauskite veidą. Būtų gerai nusiprausti po dušu. Kiek įmanoma dažniau plaukite nosį jūros vandeniu, kurį įsigysite vaistinėje, dažniau plaukite galvą, naudokite dirbtines ašaras.

Važiuodami automobiliu neatidarinėkite langų, namus vėdinkite po lietaus arba anksti ryte bei vėlai vakare, kai žiedadulkių koncentracija mažiausia. Drėkinkite kambarius ir valykite jų orą naudodami specialius prietaisus, kurie padės sumažinti alergenų kiekį ore.

Be to, žiedadulkėms jautrūs žmonės turėtų atidžiau rinktis maisto produktus, nes jiems dažnos kryžminės alergijos: ir žiedadulkėms, ir maisto produktams. Pavyzdžiui, beržų žiedadulkėms jautriems žmonėms, alergiją gali sukelti obuoliai, kriaušės, morkos, vyšnios, slyvos, persikai ir kt. Jeigu alergiją sukelia lazdynų žiedadulkės, ligos požymiai sustiprėja ir valgant visų rūšių riešutus. Todėl verčiau atsisakyti tokių produktų.

Šienligės puolimui reikia ruoštis iš anksto: pradėkite vartoti gydytojo paskirtus vaistus likus savaitei ar dviem iki augalų žydėjimo pradžios.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Valgome įvairius maisto produktus

Su maistu turime gauti visų reikalingų medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, taip pat –vitaminų ir mineralų. Vienas maisto produktas nesuteiks nei visų maistinių medžiagų, nei būtino jų kiekio. Kad jų nepritrūktų, turime valgyti įvairius maisto produktus.

Ankštinės daržovės, riešutai, mėsa, paukštiena, kiaušiniai aprūpina organizmą baltymais. Pagrindiniai geriausių angliavandenių šaltiniai grūdiniai produktai ir kruopos: košės, duona, makaronai, ryžiai. Angliavandenių yra bulvėse (krakmolas), vaisiuose (fruktozė), piene yra laktozės. Nesočiųjų riebalų šaltiniai augalinės kilmės aliejai, ypač alyvuogių, riešutai, sėklos ir avokadai. Ypatingai svarbios Omega-3 riebalų rūgščių turinčios žuvys: lašišos, silkės, sardinės, skumbrės.

Būtinai paįvairinkite savo valgiaraštį daržovėmis, vaisiais ir uogomis. Juose yra antioksidantų, kurie padeda palaikyti imunitetą, kontroliuodami laisvuosius radikalus. Šie nematomi priešai atakuoja ląsteles, pažeisdami jas ir DNR.

Laisvuosius radikalus neutralizuojančio vitamino C turi greipfrutai, apelsinai, citrinos, braškės, kiviai, ananasai, kopūstai, brokoliai, geltonosios paprikos. Vitaminas C sustiprina organizmo apsaugą nuo infekcijų skatindamas baltųjų kraujo kūnelių, gamybą.

Kito galingo antioksidanto seleno gauname valgydami žuvį, jūrų gėrybes, mėsą, visagrūdžius produktus, kiaušinius, riešutus. Kviečių sėlenos, mėsa, pupelės, lęšiai, riešutai – geri cinko šaltiniai. Vienas stipriausių antioksidantų vitaminas E ypač efektyviai apsaugo ląstelių membranas nuo pažeidimų. Daug jo turi žemės riešutai, saulėgrąžų ir sezamų sėklos, kukurūzų aliejus.

Ne tik regėjimui, bet ir imunitetui reikalingo vitamino A gausu morkose, B grupės vitaminų turi viso grūdo dalių miltai, lęšiai, riešutai, sėklos, pienas, kiaušiniai, žuvis, lapinės ir ankštinės daržovės. Nepamirštame imunitetui taip pat reikalingo vitamino D, kurio turi žuvys, pavyzdžiui, lašiša, kardžuvė ir skumbrė. Fermentuotuose maisto produktuose, tokiuose kaip jogurtas, kefyras, gausu žarnyno veiklą palaikančių probiotikų – gerųjų bakterijų. Jos taip pat svarbios imunitetui.

Reguliariai judame ir mankštinamės

Imuninės ląstelės nuolat cirkuliuoja kraujyje ir limfoje. Mažai, nereguliariai judant šie procesai sulėtėja. Ląstelių cirkuliacija būtina stipriam imuniniam atsakui. Imunitetą veikia ir grūdinimasis, pagerinantis kraujotaką ir limfos tekėjimą.

Norint nuolat palaikyti gerą kraujotakos ir limfinės sistemos būklę, fizinis aktyvumas rekomenduojamas kiekvieną dieną. Nebūtina sunkiai treniruotis, užtenka pavedžioti šunį, padirbėti darže ar susitvarkyti namus.

Sportuoti patariama 2–3 kartus per savaitę. Pavasarį galima perkelti užsiėmimus į lauką, kad dar ir užsigrūdintumėte. Net jei planuojate vakare eiti į sporto salę, likusios dienos dalies neturėtumėte praleisti palinkę prie kompiuterio. Kartkartėmis padarykite pertraukėles: pasivaikščiokite, lengvai pasimankštinkite.

Išsimiegokime

Suaugusiesiems rekomenduojama miegoti 7–8 valandas per dieną. Miego trūkumas padidina imlumą infekcijoms. Mat miegas stiprina mūsų imuninę atmintį. Vieną kartą susidūrusi su tam tikrais virusais ar bakterijomis, kitą kartą jiems užpuolus imuninė sistema gali prisiminti šiuos nekviestus svečius ir greitai juos neutralizuoja. T. y. susiformuoja specifinis imunitetas šiems infekcijų sukėlėjams.Neišsimiegojus imuninei sistemai nepavyks greitai su jais susidoroti.

Svarbu ir miego kokybė. Negerai kiekvieną dieną eiti miegoti skirtingu laiku, keltis vidury nakties arba pakankamai neišsimiegoti visą savaitę, o savaitgalį kompensuoti miego trūkumą. Miegoti, kaip ir būti fiziškai aktyviems, svarbu reguliariai. Stenkitės gultis į lovą kiekvieną dieną tuo pačiu metu ir ruoškitės miegui. Likus porai valandų iki miego, išjunkite išmaniuosius įrenginius, nevalgykite sunkaus, riebaus ir saldaus maisto, nesiprauskite po šaltu dušu. Tai padės pagerinti miego kokybę. Sutrikdyti miegą taip pat gali sportas ir aktyvus judėjimas vėlų vakarą.

Svarbu vaiko sveikatai

Augančio vaiko organizmas ypač jautriai reaguoja į klimato ir oro pokyčius. Peršalimo ligų profilaktika turi būti nuolatinė. Atėjus pavasariui reikalingas ne mažesnis dėmesys vaiko sveikatai negu žiemą, kad jis išvengtų peršalimo ir sumažėtų imlumas virusams.

Rūpindamiesi vaiko sveikata, daugiau dėmesio skirkite aprangai. Rankos ir kojos visada turi būti šiltos ir sausos. Net jei dieną lauke karšta, vos nusileidus saulei temperatūra greitai nukrenta. Todėl reikia pasirūpinti, kad atvėsus orui vaikas visada turėtų šiltesnį darbužį, taip pat kepurę ir šaliką. Vaikščiojimas gryname ore naudingas sveikatai bet kuriuo sezonu. Pavasario dienos dažnai gana vėjuotos ir lietingos, todėl pasirūpinkite nepralaidžiais vėjui ir neperšlampančiais vaikiškais drabužiais.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Peršalimo ligą gali lemti stresas ir prasta higiena

Palankią situaciją dažnoms peršalimo nulemtoms infekcijoms sukuria lėtinės ligos, pavyzdžiui, alergijos. Dėl alerginių reakcijų susilpnėja kvėpavimo takų gleivinės apsauginė funkcija, todėl suprastėja atsparumas infekcijos sukėlėjams.

Peršalimo ligos užpuola lengviau padidėjus tonzilėms ir adenoidams, kurie yra imuninės sistemos dalis. Dažna vaikystės problema – nosiaryklėje esančio limfoidinio audinio darinių adenoidų išvešėjimas, dėl kurio dažnai kartojasi kvėpavimo takų infekcijos. Adenoidai gali sukelti nosies, ausų užgulimą, klausos susilpnėjimą ir užkimimą, sutrikdo miegą.

Vaikams dažnai diagnozuojama tonzilių hipertrofija arba išvešėjimas. Mažyliui pasidaro sunku kvėpuoti, nuryti maistą, jis prasčiau valgo. Kvėpuodamas per burną vaikas įkvepia nesušildytą ir neišvalytą orą, todėl dažnai suserga peršalimo liga.

Kitas veiksnys, provokuojantis peršalimo ligas, dienos režimo nesilaikymas. Gerai išsimiegojus naktį ir reguliariai ilsintis dieną, imuninė sistema stipresnė ir lengviau susidoroja su visais infekcijų sukėlėjais.

Imuninės sistemos funkcijos susilpnėja trūkstant vitaminų ir mineralų. Todėl esant nesubalansuotai mitybai vaiką dažniau užpuola įvairios infekcinės ligos.

Peršalimo ligomis dažniau serga stresą patiriantys vaikai. Imunitetą silpnina sudėtingi santykiai kolektyve, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą, mokytojo ar auklėtojo pasikeitimas.

Net ir lengva peršalimo liga yra užkrečiama. Virusai gali plisti ne tik per orą, bet ir per rankas. Ligos sukėlėjų prasiskverbimą labai palengvina prasta higiena. Mažyliai tyrinėdami žaislus juos ragauja, po to keičiasi šiais apseilėtais žaislais. Ikimokyklinukai ir pradinukai, parbėgę iš lauko, pamiršta nusiplauti rankas. Nuo nešvarių delnų virusai pirmiausia patenka į burną, o paskui plinta į kvėpavimo takus. Todėl išmokykite vaiką neliesti rankomis akių, burnos ir nosies, dažnai plauti rankas.

Gydomės patys ar einame pas gydytoją?

Dažniausiai viršutinių kvėpavimo takų infekcijas sukelia virusai: rinovirusai, gripo, paragripo virusai, adenovirusai ir kiti.  Inkubacinio periodo trukmė svyruoja nuo 2 iki 3 dienų. Peršalimo simptomai stipriausi 2–3 ligos dieną. Sergantis žmogus kosėdamas ir čiaudėdamas labiausiai virusus platina pirmąsias 2–3 dienas, o po savaitės paprastai jau nebeužkrečia kitų.

Lengvas peršalimas nėra sunki liga ir tinkamai elgiantis paprastai praeina per 7–10 dienų. Jeigu simptomai lengvi: tik peršti gerklę, nedidelis kosulys ir sloga, šiek tiek pakilusi temperatūra, čiaudulys; galima gydytis namuose. 

Virusinė infekcija, kurią vadiname peršalimu, gydoma ilsintis, geriant daug skysčių. Vaiko nedera vesti į darželį ar mokyklą. Virusų sukeltam peršalimui gydyti paprastai nereikia vartoti antivirusinių vaistų. Specifinių vaistų, kurie būtų veiksmingi nuo peršalimo ligų sukėlėjų, nėra.  Svarbiausia yra susilpninti simptomus, palengvinti vaiko savijautą. Simptomams numalšinti vartojami nereceptiniai vaistai, mažylio būklę palengvina šilti skysčiai, pavyzdžiui, čiobrelių, aviečių, liepžiedžių, ramunėlių arbatos. 

Tačiau vaikui, sergančiam sunkia ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija, reikia gydytojo pagalbos. Tokią ligą rodo aukšta temperatūra, silpnumas, vangumas, stiprus kamuojantis kosulys, kvėpavimo sutrikimai, pasireiškiantys dusuliu, oro trūkumu įkvėpus, skausmu krūtinėje.

Taip pat reikia kreiptis į gydytoją, jeigu per 3 dienas nenukrenta aukšta temperatūra, nesusilpnėja kiti simptomai, ilgiau kaip savaitę užsitęsia kosulys. Visada pravartu pasikonsultuoti su gydytoju dėl susirgusio kūdikio.

Ignoruoti negalima bet kokio sunkumo peršalimo ligos. Dėl laiku negydomos vaiko virusinės infekcijos padidėja bakterinės ligos tikimybė. Peršalimas gali komplikuotis į bronchiolitą, prienosinių ančių, vidurinės ausies uždegimą, pneumoniją.

Kai kurių virusų sukeltos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos turi specifinių požymių. Adenovirusų sukeltą ligą padeda atpažinti šie požymiai: akių junginės uždegimas konjunktyvitas, kai akys ašaroja, parausta, atsiranda svetimkūnio pojūtis; padidėję limfmazgiai, bėganti nosis. Kamuoja kosulys ir gerklės skausmas, nuovargis, vaikas gali karščiuoti, pasitaiko galvos ir raumenų skausmai.

Paragripui, be įprastinių virusinės infekcijos požymių, būdingas balso užkimimas. Mažiems vaikams šio viruso sukelta liga gali pasireikšti krupo sindromu: vargina į lojimą panašus kosulys, vaikas kvėpuodamas kriokia, gali atsirasti dusulys.

Sunkiausia virusinė infekcija yra gripas. Liga užpuola staiga. Atsiranda gripui būdingi raumenų ir sąnarių, taip pat galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas, temperatūra peršoka per 38 °C. Pradeda kamuoti sausas kosulys, susirgę gripu vaikai dažnai vemia ir viduriuoja. Įtarus gripą būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Pasveikti padeda kosulys

Ligos pradžioje kosulys būna sausas, o po 2–3 dienų jis pasidaro drėgnas, pradedama atkosėti skreplių. Tuomet jau galima vartoti vaistus, skystinančius kvėpavimo takų sekretą. 

Kvėpavimo takai nuolat valosi savaime. Jų gleivinę iškloja virpamasis epitelis, kurio blakstienėlės išstumia gleives su prilipusiomis pašalinėmis dalelėmis. Taip iš organizmo pašalinami ir įkvepiamo oro teršalai, ir žalingi mikroorganizmai (virusai, bakterijos).

Tačiau susirgus kvėpavimo takų infekcija gleivinė paburksta, pradeda gamintis daug tirštų gleivių, kurios sunkiai pasišalina. Todėl pasidaro sunkiau kvėpuoti, be to, tokia terpė palanki virusams daugintis.

Tada ir ateina į pagalbą kosulys. Drėgnas kosulys yra naudingas, nes iš kvėpavimo takų pašalina ligų sukėlėjų turinčias gleives. Toks kosulys, vadinamas produktyviu, atsiranda peršalus, susirgus bronchitu, plaučių uždegimu.

Produktyvus drėgnas kosulys yra požymis, kad sveikstama nuo peršalimo infekcijos. Jam atsiradus, svarbiausia užduotis yra stengtis, kad sekretas greičiau pasišalintų iš kvėpavimo takų. Tokia yra atsikosėjimą skatinančių vaistų paskirtis, kurie skystina išskyras, kad jos lengviau pasišalintų kosint. Šilti skysčiai taip pat padeda suskystinti skreplius ir sudrėkinti kvėpavimo takus. Todėl naudingos vaistažolių arbatos, sriubos, taip pat galima įsigyti nereceptinį vaistą. Skysčių reikėtų gerti daug ir, esant galimybei, namų orą drėkinti specialiu drėkintuvu arba garinant vandenį garintuvu.

Sausas, priepuolinis (neproduktyvus) kosulys gali dirginti ir trukdyti miegui. Toks kosulys taip pat gali būti vienas iš lėtinės ligos simptomų, pavyzdžiui, bronchinės astmos, jį gali sukelti cigarečių dūmai.

Jeigu neproduktyvus sausas kosulys nėra sunkus ir dažnai nekamuoja, jį slopinančių vaistų gerti nepatariama. Užtenka vartoti daugiau skysčių, ilsėtis, galima atlikti inhaliacijas. Slopinti sausą kosulį gydytojas gali patarti tik tuomet, kai jis intensyvus, labai vargina, trukdo miegoti ir nusilpnina vaiką.

Gydant peršalimo ligas galima naudoti specialų prietaisą – inhaliatorių. Paversdamas skystį aerozoliu, inhaliatorius suteikia galimybę tiesiogiai paveikti kvėpavimo takų gleivinę. Tai padeda greičiau suskystinti gleives ir sudrėkinti kvėpavimo takus. Esant lengvam peršalimui inhaliacijoms užtenka naudoti negazuotą mineralinį vandenį.

Jeigu vargina kosulio priepuoliai, dusulys, atsiranda švokštimas, skausmas krūtinėje, atkosėjama geltonų, žalsvų ar su kraujo priemaiša, nemalonaus kvapo skreplių, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Kai kurie šių požymių gali byloti apie bronchitą arba pneumoniją.

Nuo slogos ir gerklės skausmo

Peršalusį vaiką dažnai vargina užgulusi nosis, dėl to gali pablogėti apetitas, sutrikti miegas, o tai sulėtina sveikimą. Todėl patariama nosį reguliariai plauti. Tam puikiai tinka vaistinėse parduodamas jūros vandens tirpalas. Plaunant nosį, jos gleivinė sudrėkinama, suminkštėja joje susidarančios sausos plutos, pašalinamas sekretas – kartu su virusais, alergenais ir dulkėmis. Maži vaikai nemoka išsišnypšti, todėl, norint atkimšti nosytę, galima pašalinti gleives aspiratoriumi.

Numalšinti gerklės skausmą padeda skalavimas, pavyzdžiui, medetkų, ramunėlių, šalavijų nuovirais. Taip pašalinamos gleivės kartu su patogeniniais mikroorganizmais, dezinfekuojama gerklės ir burnos gleivinė. Ši procedūra padeda sušvelninti gerklės dirginimą. Tirpalas turi būti šiltas, skalauti reikėtų po kelias minutes 4–5 kartus per dieną.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

 Svarbus ne tik kaulams, bet ir imunitetui

Kūdikiai ir vaikai auga labai sparčiai: bręsta vidaus organai, formuojasi imuninė sistema, dantys, o tam reikia užtektinai šio vitamino, kaip ir kitų mikroelementų. Dažniausiai rachitu vaikai suserga nuo 2–3 mėnesių iki 2 metų. Tuos pirmuosius metus po vaiko gimimo tėvai atidžiai stebi jo sveikatą ir reguliariai duoda vitamino D, kurį paprastai paskiria gydytojas. Vaikui augant vitaminas D atsiduria antrame plane arba net pamirštamas. Tačiau vaiko augimas tęsiasi, kaulai intensyviai formuojasi iki brendimo pabaigos 18–20 metų, ir visą tą laiką svarbus vitaminas D.

Pagrindinė šio vitamino funkcija – reguliuoti kalcio ir fosforo kiekį organizme. Vitaminas D būtinas skeleto formavimuisi ir kaulų stiprumui, raumenims. Jeigu vaikui jo pritrūksta, gali deformuotis kaukolė, stuburas, žandikauliai, padidėti kaulų lūžių rizika, sutrikti dantų dygimas, ant dantukų gali atsirasti dėmių ir dažniau juos pažeidžia ėduonis. Sunkiausia vitamino D stokos pasekmė mažam vaikui rachitas, paaugliams atsiranda raumenų silpnumas, kaulų skausmai, dažnesni lūžiai. Vitaminas D svarbus ne tik rachito prevencijai, bet ir kaulų audiniui visą žmogaus gyvenimą.

Šis vitaminas būtinas imuninei sistemai. Jo stokojantys vaikai dažniau serga infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis. Jo trūkumas siejamas su nutukimu ir įvairiomis ligomis: astma, alergijomis, cukriniu diabetu.

Vitamino D šaltiniai yra maistas, saulė ir maisto papildai. Su maistu galime gauti tik 10–15 proc. šio vitamino, likusią dalį organizmas turėtų pasigaminti pats veikiant saulės spinduliams. Tačiau paprastai maistas ir saulė nesuteikia reikiamo vitamino D kiekio ir turime vartoti maisto papildą.

 Kodėl saulės ir maisto neužtenka?

 Daug vitamino D randama riebiose žuvyse (lašišose, silkėse, upėtakiuose, skumbrėse, tunuose). Turi jo ikrai, menkės kepenys, kiaušinio trynys, sviestas, pienas, jogurtas, augalinės kilmės maisto produktai: avižinės kruopos, brokoliai, grybai. Tačiau, net ir tinkamai maitindamiesi, gausime tik nedidelę dalį reikalingos paros normos.

Pagrindinis natūralus vitamino D šaltinis yra saulė. Veikiamas UV spindulių organizmas šį vitaminą gamina iš cholesterolio. Tačiau Lietuvoje rudenį ir žiemą saulėtų dienų ypatingai mažai, vasarą irgi toli gražu ne kiekvieną dieną lepina saulė. Dar saulės spindulių poveikis sumažėja dėl debesų bei oro taršos.

Net saulėtą vasaros dieną šio vitamino odoje gali nepasigaminti pakankamai. Pirmiausia didelės reikšmės turi dienos laikas. Tinkamos vitaminui D susidaryti odoje valandos nuo 12 iki 15. Atkreipkite dėmesį į šešėlį: vitaminas D gaminasi tik tada, kai jis mažesnis už žmogų, t. y. saulė yra gana aukštai.Tokioje saulėje reikia pabūti bent 20 minučių, ir dar viena sąlyga:bent pusę kūno neturi dengti drabužiaiir nesitepame apsauginiu kremu.

Tačiau vaikus patariama saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, o pabūti saulėje jiems geriausia iki 11 valandos ir po 16, kai vitaminas D jau nebepasigamins. Be to, vaiko odą nuo saulės spindulių saugome drabužiais ir kremais. Apsauginis kremas, kurio SPF 30, vitamino D sintezę odoje sumažina net 95 %. Taigi, pasikliauti vien tik saulės spinduliais, iš kurių turėtume gauti pagrindinį vitamino D kiekį, negalime.

Vitaminas D yra riebaluose tirpus. Perteklinis jo kiekis kaupiamas riebaliniame audinyje.  Tačiau ilgam prikaupti vitamino D atsargų negalime, organizme jis išsilaiko iki savaitės, taigi šias atsargas turime papildyti nuolat.  

 Kada galime įtarti vitamino D trūkumą?

Esant nedideliam vitamino D trūkumui simptomai atsiranda ne visada. Pirmieji požymiai, galintys reikšti, kad vaikui trūksta vitamino D, yra nuovargis, silpnumas, mieguistumas, dirglumas, gausesnis galvos, kūno prakaitavimas, gali skaudėti raumenis, sutrikti apetitas. 

Tėvai gali įtarti vitamino D trūkumą, jeigu mažylį vargina mažakraujystė, pūslelinė, dažnai puola peršalimo ligos, jeigu jis vėluoja pradėti vaikščioti. Apie vitamino D stoką gali byloti galvos, raumenų ir kaulų skausmas, raumenų traukuliai, suprastėjęs miegas.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į antsvorio turintį vaiką, nes tokių vaikų vitamino D kiekis paprastai būna mažesnis. Mat šis vitaminas kaupiamas ir sulaikomas riebalų ląstelėse, o kraujyje jo mažai.

 Nedera vadovautis mitais

Populiarus mitas, jog vitaminą D vaikams reikia duoti tik žiemą ar ankstyvą pavasarį, tačiau gauti šio vitamino labai sudėtinga ir saulėtomis vasaros dienomis. Taigi, papildomai vaikas jį turėtų vartoti ištisus metus. 

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Rengdami vaiką orientuojamės į save ir mažylio aktyvumą

Renkantis drabužius vaikui galioja kelių sluoksnių taisyklė. Pirmas sluoksnis turi išlaikyti odą sausą, antras – sulaikyti šilumą, trečias – saugoti nuo lietaus ir vėjo. Tarp drabužių sluoksnių susidaro oro tarpai, ir tai puikiai apsaugo nuo žvarbos. Viršutinis drabužis patogus su gobtuvu, kuris apsaugos nuo vėjo ir lietaus. Gali prireikti ir nestoros kepuraitės.

Paprastas būdas – aprengti vaiką kaip save. Jūs einate į lauką be kepurės – taip pat ir vaikui jos nereikia. Rengiatės šilčiau jūs – panašius drabužėlius parenkate ir vaikui. Tai yra, orientuojatės į orą ir savo pojūčius.

Tačiau reikia atsižvelgti dar į du dalykus. Pirmiausia – į vaiko temperamentą. Jeigu mažylis lauke nenusėdi nė minutės – bėgioja, šokinėja, laipioja – galima aprengti kaip save. Jei mažylis ramus, mėgsta ilgai sėdėti smėlio dėžėje, aprenkite jį šilčiau: žemė pavasarį vis dar šalta. Šiltu oru parinkti aprangą dar lengviau.

Antras dalykas yra amžius. Taisyklė aprengti kaip save galioja vyresniems nei vienerių – pusantrų metų vaikams, tai yra tiems, kurie jau moka vaikščioti. O kaip aprengti kūdikį, kuris sėdi ar guli vežimėlyje? Patarimas toks: pasivaikščiojimui lauke vaiką aprengiame panašiais kaip savo drabužiais ir pridedam dar vieną sluoksnį. Toks sluoksnis gali būti, pavyzdžiui, vokelis arba antklodė.

Pernelyg šilta apranga vaikui nenaudinga

Tačiau pernelyg šiltai aprengti bet kurio amžiaus mažylį nedera. Perkaitus pažeidžiamas termoreguliacijos mechanizmas, pakyla temperatūra. Kūdikiams gali atsirasti odos problemų: prakaitinė, vystyklų bėrimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikui bus tiesiog nepatogu. Toks pasivaikščiojimas bus ne itin naudingas sveikatai.

Jeigu kūdikis aprengiamas daugybe sluoksnių, o ant vežimėlio net užuolaidėlės pakabinamos, jis uždengiamas apsauginiu apdangalu, vaikas patenka į šiltnamį, ir grynas oras praktiškai jo nepasiekia.

Neverta baimintis, kad judrus mažylis susirgs, jeigu jį aprengsite lengviau ar nuimsite kepurę. Taip pat, jei jis basas palakstys po kambarį. Juk peršalimą dažniausiai sukelia virusai, o ne šaltis. Be kepurės, kai oras sušilęs iki 15 laipsnių ir daugiau, nepučia vėjas ir nelyja, judrus vaikas neperšals. Dėl to jis nesusirgs ir otitu (ausies uždegimu), nes ši liga yra slogos komplikacija, kai ligos sukėlėjai patenka į ausį per klausomąjį vamzdį.

Dėl termoreguliacijos ypatumų mažų vaikų rankos gali būti vėsios, taip pat kaip ir nosis. Bet tai nereiškia, kad vaikui šalta. Abejojate, ar vaikas tinkamai aprengtas? Palieskite jo užpakalinę kaklo dalį ir nugaros viršų. Jeigu oda karšta ir drėgna, mažyliui per karšta. Jeigu kaklo oda vėsi, vaiką reikia aprengti šilčiau.

Kokie simptomai yra signalas kreiptis į gydytoją?

Erkės gali pernešti įvairių infekcijų sukėlėjus. Dvi pagrindinės ligos – Laimo liga, kurią sukelia bakterijos (borelijos), ir virusų sukeliamas erkinis encefalitas. Juo galima užsikrėsti ir vartojant nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną.

Užsikrėtus erkiniu encefalitu inkubacinis periodas, kol atsiranda pirmieji požymiai, gali trukti iki 30 dienų. Šios ligos simptomai panašūs į gripo – staiga pakyla aukšta temperatūra, gali skaudėti galvą, sąnarius, krėsti šaltis, pykinti. Šie negalavimai paprastai išnyksta po savaitės. Tačiau esant silpnam imunitetui prasideda antroji ligos fazė – ypatingai pavojingas smegenų dangalų ar smegenų uždegimas, kuris gali būti net mirtinas.

Užsikrėtus Laimo liga atsiranda odos bėrimų, tačiau ne visada. Kiti požymiai: raumenų ir sąnarių skausmai, galvos svaigimas ir skausmas, pakilusi temperatūra. Gali atsirasti nervų sistemos, širdies, kraujagyslių sistemos pažeidimo simptomai.

Pavojingos ir kitos erkių pernešamos ligos: babeziozė, anaplazmozė, erlichiozė, įvairios karštinės. Pastebėjus nerimą keliančius simptomus, reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Kaip ištraukti erkę?

Įsisiurbusią erkę reikia kuo greičiau ištraukti. Tai darykite atsargiai, kad jos nesutraiškytumėte ir neliktų įstrigusios galvos. Nesukiokite, nes gali nutrūkti erkės galva. Šio gyvio pašalinimui palengvinti nedera naudoti aliejų, riebių kremų ir pan., nes ji dar giliau įsisiurbs į odą. Erkę suimkite kuo arčiau odos ir truktelėkite staigiu judesiu į viršų.

Ištraukti erkę galima medicininiu pincetu, nes jo galai smailūs ir nesuspaus pilvelio (taip nutikus į kraujotaką pateks dar daugiau užkrato). Pincetu paspauskite odą prie įsisiurbimo vietos ir erkę suimkite kuo arčiau galvutės, kad jos nenuplėštumėte. Tačiau neišsigąskite, jeigu erkės galvutė liko odoje: ji iškris savaime po kelių dienų.

Įgudusieji gali ištraukti erkę ir pirštais. Galima įsigyti specialų erkių šalinimo įtaisą, kuriuo ištrauksite šį gyvį pagal gamintojo instrukciją.

Ištraukę erkę būtinai dezinfekuokite įsisiurbimo vietą bet kokia antiseptine priemone. Po to stebėkite savijautą 30 dienų. Jeigu atsirado karščiavimas, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, odos paraudimų – kreipkitės į gydytoją.

Pašalintą erkę galima ištirti laboratorijoje ir nustatyti, ar ji nėra užkrėsta įvairių ligų sukėlėjais: erkinio encefalito virusu, Laimo ligos patogenu ir kt. Tiriama erkė turi būti dar gyva. Ją gabenkite švariame indelyje, į kurį įdėta keletas žolių, dangtelyje praduriamos skylutės.

 Kaip apsisaugoti nuo erkių?

Miške patartina vilkėti vienspalvius, šviesius drabužius, kurie kuo labiau dengia odą, kad erkės neįlįstų po drabužiais ir būtų lengviau jas pastebėti apžiūrint. Patariama naudoti repelentus (priemones, kurios atbaido erkes). Būdami miške nuolat apsižiūrėkite, ar ant drabužių ir kūno nėra erkių. Grįžę iš miško būtinai apžiūrėkite visus iš ten atsineštus daiktus, ir būtinai persirenkite. Nepamirškite, kad erkė gali įsisiurbti ir šuniui ar katei. Šie gyvūnai taip pat gali susirgti, o nuo jų gali užsikrėsti žmonės.

Geriausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai

Nuo Laimo ligos apsaugančios vakcinos nėra, bet šią ligą galima gydyti antibiotikais. O susirgus erkiniu encefalitu nėra specifinio gydymo. Tačiau nuo erkinio encefalito galima pasiskiepyti. Tai veiksminga apsaugos priemonė, padedanti išvengti šios ligos arba sušvelninti negalavimus. Skiepijami ir vyresni negu metų vaikai.

Imunitetui susidaryti reikalingos 3 vakcinos dozės, antrą kartą skiepijama po 1–3 mėnesių, trečią – po antrojo skiepo praėjus 5–12 mėn. Todėl skiepytis reikėtų gerokai prieš prasidedant erkių aktyvumo sezonui. Imunitetas susiformuoja po dviejų skiepo dozių praėjus dviem savaitėms ir apsaugo vienerius metus. Po trečios skiepo dozės susiformavęs imunitetas apsaugo  3–4 metus.  Po to reikia dar sykį pasiskiepyti. Palaikomųjų dozių dažnumas priklauso nuo vakcinos gamintojo rekomendacijų bei žmogaus amžiaus.

Prasidėjus erkių aktyvumo periodui galima pasiskiepyti pagreitinta skiepijimo schema, kuri įvairių gamintojų vakcinų gali skirtis. Antra vakcinos dozė suleidžiama po 2 savaičių, trečia – praėjus 5–12 mėn. nuo antrosios.

Parengė Undinė Gilė

Svarbu žinoti – kokios žiedadulkės tvyro ore

Kasmet alergijų sezono pradžia skiriasi keletu savaičių.  Kovą – balandį pastebimos anksti pradedančių žydėti medžių: alksnių, lazdynų, beržų, gluosnių, tuopų, kadagių, uosių žiedadulkės. Gegužę žydi ąžuolai, pušys, eglės, klevai, pražysta kai kurios žolės, kurių žiedadulkės taip pat sukelia alergijos simptomus. Šienligės kamuojamas žmogus gali būti alergiškas kelių augalų žiedadulkėms, tada ši liga vargina ilgiau – kol nužydi visi šie augalai.

Šienligė gali užklupti bet kurio amžiaus vaiką ir suaugusįjį. Tai yra imuninės sistemos apsauginė reakcija į nekenksmingą medžiagą. Imlumas alergijai būna paveldėtas, didesnė šios ligos tikimybė, jeigu ja serga abu tėvai.

Sergantiesiems labai svarbu žinoti, kokios žiedadulkės tvyro ore ir kokia jų koncentracija, kad galėtų planuoti savo dieną. Yra interneto svetainių, kuriose galima stebėti, kada kokie augalai žydi, žydėjimo geografiją, numatomos artimiausios ateities prognozės. Pavyzdžiui, interneto svetainė pasyfo.lt, kurioje galite sužinoti žiedadulkių kiekį ore ir alergijos simptomų prognozes.

Kaip atskirti peršalimo slogą nuo alerginės?

Šienligei būdingi simptomai: sloga, čiaudulys, nosies užgulimas ir niežulys. Dažnai prisideda nemalonūs pojūčiai akyse, odos bėrimai. Sunkesniais atvejais atsiranda dusulys bei švokštimas. Šienligės simptomai kamuoja ištisai, todėl sutrinka miegas, padidėja nuovargis, sumažėja darbingumas. 

Alerginio ir infekcinio rinito (slogos) požymiai (nosies užgulimas, išskyros, čiaudulys) panašūs. Vienas išskirtinių alergijos bruožų tas, kad šie simptomai sustiprėja kontaktuojant su alergenu. Be to, sergant alerginiu rinitu, išskyros iš nosies yra vandeningos, o infekcine sloga – jos vėliau sutirštėja ir gali pasidaryti žalios arba geltonos spalvos. Infekcinei slogai būdingi požymiai gerklės ir galvos skausmas, kosulys. Sergant alergine sloga nekosima, nepakyla temperatūra, kuri yra būdinga peršalus.

Išskirtiniai alergeno sukelto negalavimo požymiai yra nosies ir gomurio niežėjimas, konjunktyvitas (akies junginės uždegimas, kurio požymiai akių paraudimas, niežėjimas, ašarojimas, šviesos baimė).

Kryžminė alergija

Kai kurių maisto produktų alergenai panašūs į medžių ir žolių žiedadulkių alergenus. Alergiją sukelia tos pačios struktūros baltymai. Vartojant tokius maisto produktus dažnai pastebima reakcija, panaši į alergiją augalų žiedadulkėms: konjunktyvitas, gerklės perštėjimas, čiaudulys, nosies užgulimas. Todėl žydėjimo metu patartina atsisakyti šių produktų, kad nesustiprintumėte alergijos požymių. Tačiau kai kuriems žmonėms tokios dietos gali prireikti ir pasibaigus žydėjimo sezonui.

Beržų žiedadulkėms jautrius žmones gali kamuoti alergija obuoliams, kriaušėms, riešutams, morkoms, bulvėms, pomidorams, salierams, kaulavaisiams (vyšnioms, slyvoms, persikams ir kt.). Lazdynų žiedadulkėms jautrūs žmonės gali būti alergiški visų rūšių riešutams. Jeigu alergenas yra javų žiedadulkės, gali alergizuoti ir duona, kruopos, medus. Jei esate alergiškas piktžolių augalams, į racioną neįtraukiamos saulėgrąžos, chalva, saulėgrąžų aliejus.

Kaip alergija nustatoma ir gydoma?

Jei įtariate alergiją, būtinai turėtumėte apsilankyti pas alergologą. Nuolat kamuojant negalavimams būtina išsitirti, koks augalas sukelia tokį jautrumą. Gali būti atliekamas odos dūrio testas, naudojant minimalias alergenų dozes. Tokiu atveju rezultatas matomas iškart. Alergenui nustatyti taip pat gali būti atliekamas kraujo tyrimas.

Nustačius alergiją parenkamas individualus gydymas, kuris priklauso nuo simptomų ir ligos sunkumo. Ligai gydyti yra daug efektyvių vaistų: tablečių, nosies lašų ar purškalų, akių lašų ir kt.

Vaikams nuo penkerių metų gydytojas gali skirti imunoterapiją. Šis alergijos gydymo metodas veikia ligos priežastį ir pakeičia ligos eigą. Taikant šį metodą, organizmas mažomis dozėmis pratinamas prie alergeno, dozės pamažu didinamos, kol imuninė sistema pradeda į jį nebereaguoti  ir simptomai išnyksta arba labai sumažėja.

Alergija ne tik mažina darbingumą, apsunkina kasdienį gyvenimą. Negydant šios ligos, nuolatinis gleivinių uždegimas pažeidžia jų vientisumą, todėl, prasidėjus infekcijai, gali atsirasti komplikacijos: sinusitas, bronchitas, alerginė astma.

Kaip palengvinti šienligės kamuojamo vaiko ar suaugusiojo būklę?

Geriausias būdas išvengti šienligės yra nesusidurti su alergenu. Išvengti pavasario negalavimų galime išvažiavę ten, kur nėra mus alergizuojančių augalų, arba toks augalas jau nužydėjo. Tačiau dažnai tiesiog nėra galimybės išvykti. Ką tada daryti?

Pasivaikščiojimams lauke pasirinkite laiką, kai žiedadulkių ore mažiausia, t.y. rytą ar vakarą. Tinkamiausias ramus, nevėjuotas oras, ypač žiedadulkių lauke sumažėja po lietaus.

Rekomenduojama nešioti kaukę, kuri apsaugo kvėpavimo takus nuo žiedadulkių. Kad jos nepatektų į akių gleivinę, lauke užsidėkite akinius nuo saulės. Grįžę namo būtinai nusivilkite viršutinius drabužius, nusiplaukite rankas ir veidą, taip pat praskalaukite burną ir nosį. Dažniau plaukite galvą, nes plaukuose taip pat gali likti žiedadulkių.

Naminius gyvūnus, sugrįžę iš lauko, iššukuokite, nes žiedadulkės gali kauptis kailyje ir išprovokuoti stiprų ligos paūmėjimą. Alergizuojančių augalų žydėjimo laikotarpiu mažiau lieskite augintinius ir iškart po kontakto nusiplaukite rankas.

Langai ir orlaidės namuose turi būti uždaryti, kad į vidų nepatektų alergenų, o važiuodami automobiliu uždarykite langus. Vėdinti namus geriausia vakare, kai oras drėgnesnis, nes tuomet žiedadulkės apsunksta ir jų sumažėja.

Drėgnas namų valymas taip pat padeda sumažinti ore sklandančių žiedadulkių kiekį. Verčiau atsikratyti alergenus kaupiančių kilimų ar kiliminių dangų, skalbinius džiovinti namuose, o ne lauke.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

 Iš kur gauti vitamino D?

Pagrindinis vitamino D kiekis pasigamina būnant saulėje, todėl jis ir vadinamas saulės vitaminu. Vitaminas D yra dviejų formų. Veikiant ultravioletiniams spinduliams odoje susidaro apie 90 % vitamino D3 arba cholekalciferolio. Jo turi ir maistas: menkių kepenų aliejus, riebios žuvys – lašiša, silkė, skumbrė, ungurys, tunas; kiaušinio trynys, sviestas, pienas.

Vitaminas D2 arba ergokalciferolis patenka į organizmą su augaliniais maisto produktais. Jo yra brokoliuose, tamsiai žalios spalvos daržovėse, avižose, grybuose. Bet su maistu gaunamas vitaminas D sudaro tik apie 10 proc. viso reikalingo kiekio. Patekęs į organizmą šis vitaminas transformuojasi kepenyse ir inkstuose. Tokiu būdu jis virsta aktyvia forma – kalcitrioliu, kuris atlieka visas funkcijas.

Kodėl šio vitamino pritrūksta?

Akivaizdu, kad be didžiausio šio vitamino šaltinio – ultravioletinių saulės spindulių užtektinai jo negausime. Svarbu, kad net ir dėl didelio saulės spindulių kiekio vitamino D nebus per daug, nes jo perteklius suyra odoje. Problema ta, kad saulės odai pritrūksta.

Kad vitamino D pakankamai pasigamintų odoje, kūdikiai ir vaikai kasdien tarp 10 ir 15 valandos turėtų išbūti saulėje bent 15 minučių. Ir tuo metu – drabužiais neuždengtomis rankomis, nepaslėpta turi būti ir dalis kojų.

Deja, vien tik būti saulėje neužtenka. Vitamino D susidarymas odoje priklauso nuo to, ar saulė pakilusi pakankamai aukštai, taigi ir nuo geografinės platumos, sezono, paros laiko. Sparčiausiai šis vitaminas gaminasi saulei esant tiesiai virš galvos, t. y. nuo 11 iki 15 valandos, kaip tik tuo metu, kai daugelis pasislepia šešėlyje. Mažai vitamino D pasigamins ir debesuotą dieną.

Be to, trukdo apsaugai nuo ultravioletinių spindulių odoje susidarantis melaninas. Kremas nuo saulės, kurio apsaugos faktorius (SPF) yra didesnis nei 15, taip pat yra kliūtis. Lietuvoje saulėtų dienų nėra daug, ne kasdien saulės spinduliai lepina net vasarą, todėl užtektinai gauti vitamino D sudėtinga. Be to, aktyviai vitamino D formai susidaryti organizme gali trukdyti kepenų ar inkstų ligos.

Kaip suprasti, kad vitamino D trūksta?

Vidutinis vitamino D trūkumas negali sukelti stiprių simptomų. Tačiau esant didesnei jo stokai, suprastėja vaiko apetitas, jis labiau prakaituoja, gali pykinti, vemti, džiūsta burna, užkietėja viduriai, kamuoja nuovargis, vaikas tampa pasyvus, gali sutrikti širdies ritmas. Trūkstant šio vitamino vėluoja dantų dygimas, o išdygę dantys silpni.

Vitaminas D labai svarbus augančiam vaikui nuo gimimo, nes jis reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą, taigi padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse. Pristigus šio vitamino, suprastėja kalcio pasisavinimas, o tai trukdo vaiko kaulinio audinio formavimuisi, fizinei raidai. Šis vitaminas būtinas raumenų vystymuisi, širdies veiklai, nervų sistemai, vaiko imuninei sistemai. Vitaminas D padeda reguliuoti imuninį atsaką, kuris kovoja su užklupusia liga. Jo trūkstant dažnai puola kvėpavimo takų infekcijos. Stokojant vitamino D didesnė tikimybė susirgti astma, cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių bei kitomis ligomis.

Ypatinga rizikos grupė yra naujagimiai ir kūdikiai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas aktyviai auga ir vystosi, todėl net sveikiems mažyliams reikia vitamino D papildomai – rachito prevencijai. Motinos piene vitamino D nedaug, todėl išnešiotiems žindomiems kūdikiams jo paprastai skiriama nuo pirmo gyvenimo mėnesio. Profilaktinės ir gydomosios dozės kiekvienam vaikui gali būti skirtingos. Jas nustato gydytojas pagal vaiko augimą ir vystymąsi.

Per daug vitamino D taip pat negerai

Taip pat verta paminėti, kad vitamino D perteklius toks pat nepageidautinas kaip ir trūkumas. Blogiausia, kad ir trūkstant, ir esant per daug šio vitamino, atsiranda panašūs simptomai, todėl neatlikus tyrimų sunku spręsti apie jo kiekį.

Šis vitaminas yra tirpus riebaluose, kaupiasi kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl jo pertekliaus didėja kalcio koncentracija kraujyje, sukelianti širdies, kraujagyslių ir inkstų pažeidimus, inkstų akmenligę. Kai vitamino D per daug, vaikas retai šlapinasi, sutrinka širdies ritmas, skauda galvą, sumažėja kūno svoris. Todėl duodant vaikui vitamino D maisto papildą reikia paisyti gydytojo nurodymų.

Parengė Undinė Gilė

Žinoma, vien maistas ir maisto papildai negali apsaugoti nuo COVID-19 ar išgydyti šią ligą, tačiau norint palaikyti imuninę sistemą, būtina sveika mityba. Be to, subalansuota mityba gali padėti sumažinti kitų sutrikimų: širdies ligų, diabeto ir tam tikrų rūšių vėžio; tikimybę, taip pat – ir nutukimo.

Sveika kūdikių mityba yra išskirtinis maitinimas krūtimi per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius, be to, nuo šešių mėnesių iki dvejų ar daugiau metų palaipsniui šalia motinos pieno papildomai pradedami duoti maistingi ir saugūs produktai. Mažiems vaikams sveika ir subalansuota mityba yra būtina augimui ir vystymuisi. Suaugusiesiems toks maistas padeda išlaikyti aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą.  Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pateikia šiuos sveikos mitybos patarimus.

Valgykite įvairius maisto produktus, įskaitant vaisius ir daržoves

• Kasdien valgykite neskaldytų grūdų, tokių kaip kviečiai, kukurūzai ir ryžiai, ankštinių augalų, pavyzdžiui, lęšių ir pupelių, daug šviežių vaisių ir daržovių bei kokių nors gyvūninių produktų (tokių kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pienas).
• Rinkitės mažiau perdirbtus grūdus: kukurūzus, soras, avižas, kviečius ir ruduosius arba laukinius ryžius. Juose gausu vertingų skaidulų, kurios suteikia ilgalaikį sotumą.
• Užkandžiams tinka šviežios daržovės, vaisiai ir nesūdyti riešutai.

Mažiau vartokite druskos

• Apribokite druskos kiekį iki 5 gramų per dieną (atitinka vieną arbatinį šaukštelį). Gamindami maistą nepersūdykite ir pabandykite naudoti mažiau sūrius padažus ir pagardus (pavyzdžiui, sojų arba iš sultinio pagamintą padažą).
• Jei valgote konservuotus ar džiovintus maisto produktus, stenkitės rinktis pagamintus iš daržovių, riešutų ar vaisių, nepridedant druskos ar cukraus.
• Nelaikykite ant stalo druskinės, o maistą pagardinkite šviežiomis arba džiovintomis žolelėmis ir prieskoniais.
• Atkreipkite dėmesį į perkamo maisto druskos kiekį ir rinkitės mažai natrio turinčius maisto produktus.

Saikingai vartokite riebalus ir rinkitės tinkamus

• Pasirinkite sveikus riebalus: ruošdami maistą, teikite pirmenybę alyvuogių, sojų, saulėgrąžų ar kukurūzų aliejui, o ne lydytam ar paprastam sviestui ir taukams.
• Teikite pirmenybę baltai mėsai, pavyzdžiui, paukštienai, nes joje riebalų kiekis yra mažesnis nei raudonoje mėsoje, žuviai. Nupjaukite riebalų sluoksnį nuo mėsos ir stenkitės nevartoti mėsos pusgaminių.
• Pienas ir pieno produktai taip pat neturi būti riebūs.
• Venkite keptų ir perdirbtų maisto produktų, kuriuose yra pramoniniu būdu pagamintų transriebalų.
• Maistą verčiau virkite arba gaminkite garuose, o ne kepkite.

Mažiau cukraus

• Apribokite saldumynų ir saldžių gėrimų kiekius, pavyzdžiui, gazuotų gėrimų, vaisių sulčių, iš sulčių arba skystų bei miltelių pavidalo koncentratų pagamintų gėrimų, arbatos ir kavos. Verčiau atsisakykite vandens su skonio priedais, pieno gėrimų su tokiais priedais, energetinių gėrimų.
• Vietoj saldumynų, tokių kaip sausainiai, pyragai ir šokoladas, rinkitės šviežius vaisius. Jei negalite atsisakyti desertų, derėtų pasirinkti tuos, kuriuose yra nedidelis cukraus kiekis, ir valgyti jų nedaug.
• Nevalgydinkite vaiko saldžiu maistu. Druskos ir cukraus nedera dėti į papildomą maistą vaikams iki dvejų metų. Vyresnių nei dvejų metų vaikų druskos ir cukraus vartojimas turi būti griežtai kontroliuojamas.

Nepamirškite apie vandenį: gerkite užtektinai skysčių

Beveik kiekvienai organizmo funkcijai būtini skysčiai. Vandentiekio vanduo, jeigu jis švarus ir prieinamas, yra saugiausias ir nebrangiausias gėrimas. Pakeiskite saldintus gėrimus geriamuoju vandeniu, ir galėsite lengvai apriboti suvartojamo cukraus kiekį bei dienos kalorijas.

Maisto produktų saugumas COVID-19 pandemijos metu

Šiuo metu nėra įrodymų, kad COVID-19 būtų užsikrėsta kontaktuojant su maistu ar maisto pakuotėmis. Koronavirusai nesugeba ilgai išgyventi ant maisto pakuočių, tam jiems reikia gyvūno ar žmogaus organizmo. Manoma, kad COVID-19 paprastai perduodamas nuo vieno žmogaus kitam. Todėl maisto pakuočių dezinfekuoti nereikia, tačiau prieš pasiimdami supakuotą gaminį, taip pat po to, turite kruopščiai nusiplauti rankas.

Vaisius ir daržoves reikia plauti kaip įprasta. Iš pradžių nusiplaukite rankas muilu ir vandeniu. Tada kruopščiai nuplaukite daržoves ar vaisius švariu vandeniu, ypač jei valgote juos žalius.

Taip pat kol kas nėra įrodymų, patvirtinančių COVID-19 infekcijos galimybę per maistą. COVID-19 virusai žūva beveik tokioje pačioje temperatūroje kaip ir kiti žinomi virusai bei bakterijos, esančios maiste. Maisto produktai, tokie kaip mėsa bei kiaušiniai, visada turi būti tinkamai pagaminti ne žemesnėje kaip 70 °C temperatūroje.

Nepaisant to, egzistuoja kitos per maistą plintančios infekcijos, todėl gaminant maistą nereikėtų pamiršti ir higienos taisyklių. Tvarkant žalius gyvūninius produktus reikia būti ypač atsargiems, kad išvengtumėte kryžminio maisto užteršimo.

Laikykitės penkių pagrindinių PSO rekomenduojamų maisto saugos principų:

1. palaikykite švarą;
2. atskirkite žalią maistą nuo termiškai apdoroto;
3. kruopščiai termiškai apdorokite maistą;
4. laikykite maistą saugioje temperatūroje;
5. rinkitės saugų vandenį ir sveiką maistą.

Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos informaciją