Ką išgyvena vaikas?

Pradėkime nuo to, kad kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas: kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais jausti pavydą ir didelį apmaudą dėl atsiradusio broliuko ar sesutės. Ypač tai aštru, kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs gauti individualų dėmesį, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Tai vadinama pirmagimio nukarūnavimu.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna…

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai neigiamų emocijų pavidalu, didžiuliu ir kartais net agresyviu dėmesio sau reikalavimu, fiziniu priekabiavimu prie naujagimio. Gali pasireikšti psichosomatika ar įvairiomis kitomis fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, dingęs arba padidėjęs apetitas, naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar, priešingai, vidurių užkietėjimas, pilvelio skausmai, miegelio problemos.

Vyresnysis vaikas gali vėl užsimanyti būti žindomas, nesuprasti, kodėl naujagimiui galima, o jam – ne, jei to negauna, gali atsirasti polinkis čiulpti savo pirštą. Išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, vaikas gali to pradėti reikalauti iš tėvų.

Vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas

Visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs. Vaikas visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė.

Šios reakcijos, žinoma, priklauso nuo vyresniojo vaiko amžiaus. Jaunesnis nei trijų metų vaikas dažniausiai dar nepastebi ryškių pokyčių, kol jaunesnysis broliukas ar sesutė nepaauga ir nepradeda kištis į jo žaidimus ir pan. Tačiau trejų metų vaikai ir vyresni jau sugeba aiškiau suprasti atsiradusį skirtumą ir tam priešinasi minėtais būdais. Net vaikai, beveik pasiekę paauglystę, gali jausti nuoskaudą dėl sumažėjusio tėvų dėmesio jiems, atsiradus naujam vaikeliui, tačiau jie dažniausiai tai išreiškia švelnesniais būdais, kartais jaučiasi kalti dėl tokių savo jausmų ir jų neparodo, savyje susitaikydami su pakitusia situacija.

Mūsų nagrinėjama situacija, kai žindomas naujagimis, tik viena iš daugelio, kai yra tikimybė, kad vaikas gali pasijusti atstumtas ir nebe toks mylimas.

Ką išgyvena mama?

Dažniausiai ne tik pirmagimį, bet ir mamą stipriai emociškai paveikia pirmagimio nukarūnavimo procesas. Gali kilti didelis sąmyšis, pasimetimas: ką ji jaučia savo vaikui, ar  tebemyli jį vis dar taip pat?

Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Kartais gimus naujagimiui vyresnis vaikas gali tapti tarsi nebe toks reikšmingas, koks buvo anksčiau. Tokie jausmai mamą gali labai sutrikdyti. Jai gali atrodyti, kad ji nuo pirmojo tarsi atsiribojo emociškai ir kad jo poreikiams patenkinti reikia tarsi daugiau valios pastangų nei anksčiau, kad ji tai daro lyg su mažesniu dėmesingumu. Mamai gali kilti labai didelis kaltės jausmas ir daug impulsų pirmagimiui tą menamą skriaudą kaip nors kompensuoti – o tai ne visada išeina į naudą tiek mamai, tiek vaikui. Kartais tokie impulsai gali paskatinti vėl pradėti žindyti vyresnį vaikelį, nepaisant to, kad jis jau buvo nujunkytas ir dabartinis jo žindymas, iš tiesų, mamai būtų gerokai sunki užduotis.

Tad šis pirmagimio nukėlimo nuo sosto momentas iš tiesų yra jautrus ne tik vaikui, bet ir mamai. Nes visą tą požiūrio į vaiką pokytį savyje ji gali priimti net kaip staiga dingusią meilę savo vaikui. Bet iš tiesų meilė nedingo. Tiesiog mama nusileido labiau į realybę, kur pagaliau aiškiau suvokė ir įsisąmonino, kad jos pirmagimis nėra jos tęsinys, kad jis yra atskiras žmogus.

Simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti

Jei mama iki gimstant naujam vaikeliui nebuvo pakankamai emociškai paleidusi vyresniojo, priklausomai nuo jo amžiaus, tai tas paleidimas gali štai taip staiga ir gana skausmingai tiek mamai, tiek vaikui ištikti gimus antrajam. Tam tikra prasme apkarpyti tą stiprų simbiotinį ryšį su vyresniu vaiku jam raidos prasme yra sveika. Bet kaip tai padaryti švelniai ir atsakingai – tai jau motinystės menas.

Iš tiesų, tos simbiozės su mama ryšys turėtų pamažu mažėti nuo pat gimimo – taip iš lėto, kad sunku tai ir pastebėti. Kai sveikas palaipsnis atsiskyrimas vyksta taip lėtai, vos pastebimai, jo skausmingai nepajunta nei vaikas, nei mama. Gyvenimas taip sudėtas, kad mamai nuo pat vaikelio gimimo tenka pamažu jį paleisti. Pirmiausia mamai tenka suvokti, kad jis vis tik nėra jos kūnas, vėliau – kad jis yra savita, kartais ir labai skirtinga nuo mamos, asmenybė.

Kaip visi šie išgyvenimai paveikia žindymą ir situacijas, susijusias su juo?

Vyresnis vaikas, kai mama pradeda žindyti naujagimį, dažnai patiria įvairias emocijas, priklausomai nuo jo amžiaus, temperamento ir to, kaip šeima paruošė jį naujam broliui ar sesei.

Vaikas gali jausti pavydą naujagimiui, kurį lydi jausmai, kad esu mažiau svarbus ir atstumtas. Atsiranda didelė rizika, kad vaikas į naujagimį pradės žiūrėti priešiškai, kaip į konkurentą dėl mamos meilės, ypač jei anksčiau jis pats buvo mamos dėmesio centre. Šiuos išgyvenimus gali lydėti liūdesys ar vienišumas, ypač jei nėra išsamiai paaiškinta, kodėl mama dabar tiek dėmesio skiria kūdikiui.

Taip pat, kaip jau minėjome anksčiau, vaikas gali pradėti elgtis taip, kaip mažesnis, kad susigrąžintų mamos dėmesį. Sustiprėja saugumo poreikis – jam gali reikėti daugiau apkabinimų, padrąsinimo ir patikinimo, kad jis vis dar mylimas ir svarbus. Jei vaikas dar per mažas suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia su naujagimiu, jam gali būti sunku tai išgyventi be paaiškinimų ir emocinės paramos, jis gali būti labai pasimetęs.

Esminis klausimas – ką daryti? Leisti ar neleisti vaikui pažįsti, jei jis to prašo?

Pirmiausia prisiminkime, kad kai mama žindo naujagimį, labai natūralu, jog vyresnis vaikelis gali išreikšti norą būti taip pat žindomas – tai dažnai būdas ieškoti artumo, saugumo ar mamos dėmesio, ypač, kai šeimoje atsiranda naujas kūdikis.

Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas.

Atsakymas į klausimą, ar leisti pabandyti pažįsti, priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia mama turi įvertinti savo galimybes: ar jaučiuosi pajėgi tai išgyventi – ar man pakaks emocinių resursų išlikti ramiai, jei tai bus nemalonu? Prisiminkime, kad kuo didesnis vaikelis, tuo didesnė rizika patirti žindymo aversiją. 

Jei mama jaučiasi patogiai, galima leisti trumpai pažįsti ar paragauti pieno – tai gali būti būdas nuraminti vaiką ir patenkinti jo emocinį poreikį. Nebijokime, tai negrąžins jo į visavertį žindymą, jei jis jau buvo nujunkytas (dažniausiai tokie vaikai jau nebemoka žįsti, nes išnykęs žindimo refleksas), bet gali suteikti jam reikalingą artumo jausmą.

Ir vis tik, jei mama nesijaučia patogiai, tokiu atveju svarbu reaguoti švelniai, bet ribą nubrėžti. Prisiminkime, kad dauguma vaikų šį norą greitai pamiršta, jei jaučia, kad jų emocinis poreikis atliepiamas kitaip. Vaikui tiesiog reikia patvirtinimo, kad vis dar yra mylimas. Raskime kitokių būdų tai padaryti.

Svarbiausia išlaikykime ryšį

Vaikui mamos meilė gali atkeliauti įvairiais keliais. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu negalime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu.  Kartais reikia tik kūrybiškumo rasti tuos visiems priimtinus būdus.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Kaipgi surėdyta pačios gamtos?

Senai senai, pačioje pradžioje, kai visi žmonės dar gyveno gamtoje, jie turėjo tik savo kūnus. Ir nekėlė klausimo: kas pirmiau – mamos kūnas ar čiulptukas? Akivaizdu, kad pirma buvo moteris, kuri pagimdė savo vaiką, ir tai, ką visoje laukinės gamtos apsuptyje jam pirmiausia galėjo duoti, tai buvo ji pati. Mamoje telpa viskas, ko reikia gyvenimą šioje žemėje pradedančiam jos vaikui. O ko gi jam reikia? Maisto, saugumo, ramybės, šilumos, artumo, mylinčių rankų ir glėbio, ryšio. Nuostabu yra tai, kad visa tai jis gauna, kai mama jį žindo. Ir labai noriu vėl ir vėl skleisti šią žinią: ŽINDYMAS VAIKUI TEIKIA NE TIK FIZINĮ MAISTĄ!!!

Kai šalia kitų žmonių žindydavau, man būdavo linksma išgirsti klausimą: „Taip greit išalko?“, nes jie matė, kad prieš 15 min. irgi žindžiau… Tada atsakydavau, kad jis dabar tai daro ne todėl, kad alkanas. Aš netgi iš vaikelio žindimo pobūdžio jausdavau, kada kokį poreikį jis siekia patenkinti.

Vaikas gali siekti pažįsti ne tik norėdamas maisto, bet ir tuomet, kai:

– nori nusiraminti,

– nori pailsėti,

– nori užmigti,

– nerimauja, išsigąsta,

– nuobodžiauja,

– nori pasikasyti dygstančius dantukus,

– nori bendravimo su mama,

– nori sušilti,

– kažką skauda,

– nori pasislėpti saugiame mamos glėbyje, kai patenka į naują aplinką,

– nori pabėgti nuo naujų žmonių, kurie jį kalbina, o jam tuo metu tai kelia nerimą,

– ir pan.

Jei mama, dėl tam tikrų priežasčių vaikelio poreikių patenkinti negali savo kūnu (kurį gamta tam tobulai sutvėrė), tada ji gali pasiūlyti žmonių sukurtą pakaitalą, kuris kai kuriuos iš minėtų poreikių dalinai patenkina.

Kokie pavojai naudojant čiultpuką?

Pradėkime nuo to, kad naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas – krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo tikrąja motina.

Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektą, pakeičiantį jos krūtį. Jeigu tas daiktas suteikia saugumo jausmą užmiegant, nuramina sunkią minutę ir padeda išgyventi baimę, tai pati mama gali pradėti būti suvokiama labai vartotojiškai – vien tik kaip maisto šaltinis, o ne gilių ir patikimų tarpusavio santykių objektas.

Reikėtų atsižvelgti, kad čiulptuko naudojimo metu atsiradę įpročiai gali apsunkinti žindymo procesą tiek vaikui, tiek mamai. Tam, kad gerai priglustų prie krūties, apimdamas ne tik spenelį, bet ir didžiąją dalį jį supančio tamsesniojo laukelio, žindantis kūdikis turi plačiai išsižioti. Čiulpiant siaurą čiulptuką, išsižioti jam beveik nereikia. Taip įpratęs, kūdikis, dedamas prie krūties, apžios tik spenelį (blogai žįs ir traumuos), o gal ir visai atsisakys žįsti.

Kai kūdikis gerai žinda, tada ir jis pats sočiai pavalgo, ir mamos speneliui, saugiai gulinčiam giliai burnoje tarp gomurio ir banguojančio liežuvio, negresia jokios traumos. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai, ir vietoj žindimo, jis čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti. Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties, o tada dar nesotus kūdikis siurbia dar nekantriau ir net pamaigo dantenomis, vis labiau spenelį sužalodamas.

Taip pat verta paminėti, kad čiulptuko naudojimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme. Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori. Jeigu atsakant į kūdikio prašymą prisiglausti prie krūties jam į burną įspraudžiamas čiulptukas – krūtis nestimuliuojama ir tai signalas, kad kūdikiui reikia mažiau pieno, ir jo gamybą stabdo.

Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną.  Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti. O jei mama ar kiti suaugusieji paskubomis čiulptuką nuvalo jį nulaižydami, tada į kūdikio burną keliauja ir jų mikrobai, įskaitant tuos, kurie gadina dantis, sukelia kandidozinę pienligę.

Mokslininkų pastebėta, kad ilgai čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, susiaurėja gomurys.

Žmogus, net dar naujagimis, yra sociali būtybė, kuriai reikia bendravimo. Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų. Nuolat trukdydamas vaikui eksperimentuoti su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis. Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto vėliau vaikystėje ir suaugus pranašautojų.

Svarbiausia rinktis sąmoningai

Žinau, kad daug mamų naudoja čiulptukus. Tokių yra ir tarp mano artimųjų bei draugių. Per pokalbius su moterimis – konsultuodama, įsigilinusi į kiekvienos konkrečios mamos išorinį, vidinį, emocinį, vertybinį pasaulį – daug kartų įsitikinau, kad neturime teisės smerkti kitų žmonių pasirinkimų, žvelgdami į gyvenimą tik iš savo varpinės.

Vienodai džiaugiuosi ir ta mama, kuri renkasi nenaudoti čiulptuko, ir lygiai taip pat suprantu mamą, kuri jį naudoja, turėdama tam savas priežastis. Daugelis moterų mielai rinktųsi jo neduoti savo mažuliui, bet pagal jų gyvenimo aplinkybes ir galimybes čiulptuko visiškai atsisakyti nepavyksta.  Manau, jog svarbiausia, kad kiekvienas pasirinkimas būtų sąmoningas. Blogai tada, kai mes tai darome iš inercijos: nes taip daro kiti, reklamose ar filmuose mačiau tai darančių vaizdus, kažkas patarė, o aš nežinojau, kad taip daryti nebūtina…

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Jei neatsižvelgiama į tai, kad žindymas pradeda labai neigiamai veikti mamos emocinę būseną ir nieko nekeičiama, mama jaučiasi it prievartaujama, kaupiasi įtampa, pyktis ir nepasitenkinimas, ir galiausiai prasiveržia išorėn tokiais būdais, kurie džiaugsmo ir laimės šeimai neatneša. O jei įtampa užspaudžiama viduje, ji gali pasireikšti įvairiais fiziniais ir emociniais negalavimais ar net ligomis.

Šiame straipsnyje aptarsime, ką galima keisti, kad žindymas netaptų kančios šaltiniu.

Pasiruošimas pokyčiams

Nurimti

Prieš darant bet kokius pokyčius pirmiausia reikia nurimti. Kai mama rami ir užtikrinta – bet kokie pokyčiai įvyksta sklandžiau ir vaikelis juos priima su didesniu saugumu ir pasitikėjimo jausmu. Tam, kad mama nurimtų ir drąsiai bei pasitikinčiai įgyvendintų pokyčius, ji turi būti užtikrinta, kad elgiasi teisingai. Jausmui, kad elgiuosi teisingai, dažnai pakiša koją abejonės, ar tikrai vaikelio nenuskriausiu nebesuteikdama jam to, ką turėjo iki šiol, ar jo netraumuosiu, ar jam neteks išgyventi pernelyg skaudžius praradimo jausmus… Tokios abejonės yra natūraliai kylančios ir byloja apie mamos didelę meilę, rūpestį ir atsidavimą vaikeliui.

Tokias abejones turime išmąstyti, išjausti, bet jose neįklimpti ir nepaskęsti. Mūsų psichika per šių abejonių išmąstymą ir išjautimą pamažu adaptuojasi prie būsimų pokyčių ir juos jaukinasi. Geriau su tomis abejonėmis pagyventi ir su jomis susitvarkyti dabar, nei pradėti mindžikuoti jau ėmusis pokyčių. Pamažu abejonėms rimstant, metas pasitelkti į pagalbą protą ir susidėlioti strategiją, kuri bus kuo palankesnė ir vaikeliui, ir mamai.

Įsisąmoninti, kad pokyčiai reikalingi jau DABAR

Nors dažniausiai motinystės kelyje linkstam matyti tik vaikelį ir pasirinkimus, atsižvelgiant į jo gerbūvį, vis tik mamos gerbūvis yra ne mažiau svarbus. Mamos elgsena formuoja vaiko savęs vertinimo, saugumo jausmą. Todėl itin svarbu, kaip ji pati jaučiasi – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklausys ir vaiko emocinė gerovė. Todėl labai svarbu, kad mama rimtai vertintų tai, kaip ji jaučiasi gyvendama tokiu žindymo ritmu, koks yra. Jei ji jaučiasi labai prastai ir kenčia – nėra gerai ir būtina imtis pokyčių.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsveria psichologinės žalos vaikui.

Nusiteikti, kad vaikelis tikriausiai protestuos

Natūralu, jei vaikelis priešinsis kasdienybės pokyčiams, protestuos, išreikš stipresnes, nei įprasta, emocijas dėl vienų ar kitų dalykų. Būkite kantrūs, švelniai priimkite vaiko emocijas, empatiškai supraskite, kad jam sunku keisti įpročius ir netekti to, prie ko buvo prisirišęs. Palengvėjimo galbūt sulauksite jau po savaitės, o gal tik po mėnesio. Kiekvieno vaiko prisitaikymas prie pokyčių užtrunka įvairiai. Skubinimas dažniausiai duoda priešingą rezultatą ir viskas gali tęstis dar ilgiau.

Metas susidėlioti strategiją

Esminis žingsnis palengvinti situaciją yra retinti žindymus dienos metu ir/arba keisti susiklosčiusią nakties rutiną.

Darant pokyčius labai svarbu veikti nuosekliai, švelniai ir neskubėti. Todėl pirmiau ištirkite padėtį, šiek tiek paeksperimentuokite, nepriimant radikalių sprendimų, bet kai nuspręsite, tada jau nesiblaškykite.

Prieš pasirenkant žindymo retinimo taktiką, atsakykite sau į klausimus:

– Kurie žindymai vaikeliui yra svarbiausi?

– Kurie žindymai man yra patogiausi?

– Kurių žindymų laiką lengviau apriboti?

– Kurių žindymų nutraukimas sukeltų vaikui didžiausią neviltį?

– Kuriuos žindymus galima pakeisti kitu maistu ar kitokia veikla? Pavyzdžiui, vietoj vakarinio buvimo namuose ir žindymo skaitant knygutes, galėtume lauke pažaisti kamuoliu, o knygutės paskaitymą palikti tėveliui ar močiutei.

– Kurie žindymai man pačiai palengvina gyvenimą? Pavyzdžiui, gal žindymas prieš naktį labai padeda užmigdyti vaikelį?                    

Pokyčiai, susiję su žindymu naktį

Siekiant sumažinti žindymo metu patiriamus sunkius pojūčius ar emocinius išgyvenimus gerų rezultatų duoda žindymo naktį retinimas arba atsisakymas – tai padeda mamai geriau pamiegoti ir kūnas labiau pailsi nuo fizinio kontakto perkrovos. Žinoma, tokia strategija tinkama kūdikiams, kurie jau yra vyresni nei 6 mėnesių, o geriausia – per 12 mėnesių amžiaus (įvertinant vaikelio raidą, augimą ir kitus sveikatos ypatumus – dėl konkretaus atvejo geriausia pasitarti su vaikelio gydytoju arba žindymo konsultante).

Dažniausiai po gero nakties miego žindymo sukeliami nemalonūs pojūčiai būna gerokai sumažėję. Nepaisant didelio tokio būdo veiksmingumo, tai pasiekti būna ganėtinai sunku, kadangi dažnai būtent žindymas padeda nuraminti ir vėl užmigdyti prabudusį vaiką.

Juk visi žinome, kad kūdikiai ir maži vaikai naktimis gyvena savotišką gyvenimą, kuris mums, tėvams, nepavaldus. Miego problemos yra dažnos tarp mažų vaikų. Maždaug 20–30 procentų kūdikių ir mažų vaikų miega jautriai, su pertraukomis. Miego kokybei reikšmingi įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, vaiko temperamentas, aplinkos sąlygos. Kūdikiai ir maži vaikai yra linkę gana dažnai atsibusti, o tada ieško įprastos nusiraminimo ir užmigimo priemonės – mamos krūties.

Paradoksalu, bet nors žindymas padeda prabudusiems vaikams nurimti ir vėl įmigti, jis lemia ir dažnesnį prabudimą. Iki 6 mėnesių žindomi kūdikiai naktį prabunda dažniau nei nežindomi, tačiau nuo 6 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių miegas susilygina su nežindomų vaikų miegu ir ilgainiui jų miego kokybė nebesiskiria.

Dažnai mamos bijo naktinių pokyčių.

Esant dideliam nuovargiui bet kokie pokyčiai atrodo kaip grėsmingi iššūkiai. Ir vis dėlto verta apsvarstyti, ką galime bandyti pakeisti ir sutelkus jėgas paeksperimentuoti. Naktimis būna labai sunku laikytis užsibrėžto plano, kai vaikelis, negavęs krūties, patiria didelę emocinę frustraciją. Labai tikėtina, kad pirmomis naktimis tai įvyks, nes įpročius keisti labai sunku, ypač tokius, kurie teikė didelį malonumą ir nusiraminimą.

Nusiteikite pirmiausia raminti save, kai jūsų vaikas verks ir protestuos, o tada apgalvokite, kaip galite jam padėti. Galbūt įvesite kitą naktinį ritualą, bent iš dalies kompensuojantį netekusio pienuko vaikelio patiriamą stresą. Gal jis nurimtų atsigėręs vandens. Arba sudomintų naujas žaislas, apie kurį sukurta istorija patiktų vaikeliui ir jį nuramintų.

Stenkitės iš anksto aptarti su vaikeliu, jog naktį pienuko nebebus, kad tai jam nebūtų nemaloni staigmena ir šokas. Galima vaikeliui pasakyti: naktį pienukas miegos, nes jam reikia pailsėti – kad dieną vėl būtų tiek, kiek norisi.

Labai padeda, jeigu vaikelio santykiai su tėčiu ar kitu artimu žmogumi, gyvenančiu kartu, yra geri ir įprasti. Galima tuo pasinaudoti ir kelias pirmas naktis migdyti vaiką su kitu šeimos nariu. Nusprendus retinti ar nutraukti naktinį žindymą, galima pasitelkti į pagalbą vyrą, kad šis, kai vaikelis prasibudęs nusiraminimui ieškos mamos krūties, jį paimtų, panešiotų, priglaustų. Nors vaikeliui bus liūdna be mamos, tačiau tėčio glėbys vis tiek ramins ir simbolinę mamos netektį bus lengviau išgyventi taip, nei vienam lovoje. Tikriausiai po kelių tokių naktų vaikelis įsisąmonins, kad su kiekvienu prasibudimu žįsti negaus ir kelsis rečiau.

Žindymas neturi tapti kančia

Linkint ramybės ir teigiamų pokyčių, norisi vėl priminti – žindymas neturi tapti kančios šaltiniu. Vaikelis artumą su mama žindymo metu turi sieti su laimingos mamos vaizdu – taip jis išmoks, kad artumas su kitu žmogumi teikia laimę. Kur kas geriau retesnis žindymas, bet teikiantis džiaugsmą abiem, nei dažnas, tačiau vykstantis mamos kančios kaina.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Išsiaiškinus, kad ir draugų yra, ir galimybių, kaip leisti laiką ne namuose tikrai yra, nebereikėjo toli ieškoti nerimo priežasties – moteris niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip jai reikėtų žindyti vaikelį prie kitų žmonių ar kažkur lauke, pro šalį vaikštinėjant praeiviams. Šios moters tokia paniška baimė žindyti viešumoje turėjo gilias ir skausmingas priežastis. Istorija baigėsi sėkmingai ir jai pavyko. Bet šis atvejis labai akivaizdžiai iškėlė skausmingą temą – yra mamų, kurios labai stipriai riboja savo gyvenimą, nes bijo žindyti viešai.

Žindymas viešumoje

Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo temomis, o žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra viena iš tokių. Ir šiuo klausimu žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.

Žindymas viešumoje yra viena iš temų, susilaukiančių įvairiausių nuomonių. Kadangi vieša erdvė – visų erdvė, tad daugelis jaučiasi turintys teisę išreikšti savo nuomonę: galima ar nederėtų to daryti. Nuomonių spektras labai platus – nuo didelio džiaugsmo bei palaikymo, matant tokias mamas ir jų laimingus vaikus, iki žindančių viešumoje moterų pasmerkimo ir vadinimo vulgariomis. Yra manančių, jog jei krūtis kažkiek atidengta, tai yra pernelyg seksualu, nepadoru ir toks vaizdas provokuoja aplinkinius, ypač vyrus. Kartais moterys, žindančios vaikus viešumoje, kai kurių žmonių netgi būna apkaltintos ekshibicionizmu, o tai skamba ganėtinai tragikomiškai.

Žindymas viešumoje apima ir žindymą savo darbo aplinkoje, kur dažnai nėra tinkamų sąlygų įsitaisyti su vaikeliu ramiai be pašalinių žmonių. Žindančios moterys jaučiasi labiau pažeidžiamos, jei pastebi, kad bendradarbiai šnairuoja ir vertina kritiškai. Kyla nerimas, kad tas neigiamas požiūris turės įtakos ir darbinių kompetencijų vertinimui ir taip pakenks jų profesinei sėkmei.

Moterys jaučiasi nejaukiai, kai žindydamos viešumoje susilaukia nemalonių replikų ar įkyrių piktų žvilgsnių. Šie nemalonūs išgyvenimai gali ne tik sulaikyti nuo žindymo viešumoje ir stengtis laiką planuoti taip, kad netektų to daryti, bet ir lemti moterų vengimą būti viešumoje su žindomais vaikais, o pasekmė – užsidarymas namuose ir didesnis pavojus atsirasti neigiamiems padariniams tiek vaiko, tiek moters savijautai, nuotaikai bei jų tarpusavio ryšiui. Kuo didesnė izoliacija, tuo didesnė rizika susirgti depresija.

Kaip aplinkinių replikos gali paveikti žindančią moterį?

Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate.
Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepalaikymas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų.

Kuo mama labiau pavargusi, kuo jautresnė jos nervų sistema dėl nuolatinio krūvio, atsipalaidavimo stokos ir miego trūkumo – tuo ji jautriau reaguos į aplinkinių vertinimus ir kritiką. Kartais gali užtekti ir vienos nepalankiai susiklosčiusios situacijos žindant viešai ir moteris bijos vėl tai pakartoti.

Žindymo sėkmė priklauso tiek nuo pačios moters požiūrio į žindymą, jos žinių ir tikėjimo žindymo nauda, tiek nuo aplinkos įtakos: visuomenės, draugų, giminaičių, šeimos nuomonės apie žindymą ir ypač moters partnerio pritarimo ir paramos. Motinos asmeninės savybės ir aplinkos įtaka lemia, kiek ji jaučiasi pasitikinti savo sugebėjimu žindyti bei spręsti visas su žindymu susijusias problemas ir įveikti iššūkius – tarp jų ir emocinės įtampos rizikas žindant viešai.

Šis pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi lemia tiek žindymo sėkmę, tiek trukmę, tiek su žindymu susijusius pasirinkimus, tokius kaip žindyti ar nežindyti viešumoje. Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti, trumpinti ar skatinti būti didesnėje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio.

Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina pieno gamybai reikalingų hormonų kiekį, ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba baigėsi pienas, todėl žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.

Taigi, jei mama yra jautresnė, krizinėje situacijoje, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, įvairūs aplinkinių komentarai gali išprovokuoti abejones savimi ir savo pasirinkimais.

Kodėl žindymas viešai nepalieka abejingų?

Manoma, kad aršios diskusijos kyla dėl to, kad kai kuriose žmonių grupėse vyrauja nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas.

Kai kurie užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie žindymą viešumoje yra palanki, tačiau kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai – jų manymu, moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Taigi kaskart kilus diskusijoms reikėtų aptarti krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuoti, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas.

Jei paklaustumėt manęs…

Jei paklaustumėte manęs kaip psichologės ir kaip trijų vaikų mamos, kuri turi ilgą žindymo patirtį įvairiose gyvenimo situacijose, aš atsakyčiau – jei jūsų gyvenimo kokybė bus geresnė neribojant savęs ir renkantis žindymą viešai – jūs galite, turite, tiesiog privalote tai daryti.

Vaikelio žindymas jokiu būdu nėra gėdingas veiksmas, kurį galima būtų vertinti kaip įžūlų aplinkinių trikdymą. Jei kažkam nepatinka savo horizonte matyti savo vaikelį žindančią moterį,– tai tų žmonių problema, tik jų. Jei jie išreiškia nepasitenkinimą – matyt, taip jie tiesiog randa „atpirkimo ožį“ savo prastai nuotaikai pateisinti arba tuo pasinaudoja kaip savo neigiamų emocijų katalizatoriumi.

Lengva pasakyti, bet ne visada taip paprasta padaryti?

Taip, sutinku, vaikelio žindymas yra intymus, net sakralus procesas ir tikrai ne visada norisi tuo metu jaustis kaip ant scenos, o dar ir leisti save vertinti kitiems. Pritariu, kad tema jautri, ypač, jei ir šiaip dažnai susiduriame su aplinkinių komentarais, neigiamais žindymo vertinimais ir bandymais kištis į mūsų pasirinkimus auginant vaikelį.

Ką daryti, kad savo pasirinkimuose jaustumės tvirtos, nepalaužiamos, kad būtume psichologiškai atsparios įvairioms kitų žmonių replikoms? Turime nuolatos stengtis save stiprinti, palaikyti, pajusti savo poreikius ir rasti būdus juos patenkinti.

Kaip apginti savo pasirinkimus, kai kiti mus kritikuoja? Mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios, nes tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Tokiu būdu mes savo energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Kai remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.

Visada priminkite sau, kad  kalbama apie JŪSŲ vaiką ir tai, kas JAM geriausia. Dažniausiai tokiose diskusijose kiti žmonės veliasi į ginčą daugiau iš azarto apginti savo nuomonę ir taip pasikelti savivertę, o jūsų tikslas – apginti savo vaiko gerovę.

Jei aplinkiniai bent maža dalele įsodina jums abejonių ar nepasitenkinimo žindymu sėklą, tai atsilieps jūsų vaikeliui. Moterys, kurios kažkodėl turi neigiamą požiūrį į žindymą, žindo su rusenančiu nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas persiduoda per jų veiksmus, nuotaiką, irzlumą, balso toną žindymo metu vaikeliui ir tai daro įtaką jo savijautai. O jis, patirdamas abejones, ar vis dar yra besąlygiškai mylimas, vėliau savo elgsena siekia mamos dėmesio ir ryšio mamai nepriimtinais būdais.

Atsiminkite, kad jūsų ramybė yra labai svarbi žindymo sėkmei. Tam, kad gerai veiktų pieno paleidimo mechanizmas, kuriam reikalingas oksitocino išsiskyrimas, moteris turi būti kuo labiau atsipalaidavusi. Atsipalaidavimo stoka gali lemti jausmą, jog trūksta pieno. Saugokite savo gerą emocinę būseną, nes, panirus į neigiamas mintis, užsitęsus įtampai ir patiriant depresyvias būsenas, gali pasunkėti ir pats žindymas.

Kitas dalykas – raskite bendraminčių palaikymo ratą. Pastebėta, kad mamos, kurios priklauso žindymui palankioms bendruomenėms, linkusios žindyti ilgiau. Taip pat ilgiau savo vaikus žindo religinėse praktikose dalyvaujančios moterys.

Kalbant apie psichologinį atsparumą aplinkinių replikoms, visada verta prisiminti kitų žmonių replikavimo motyvus – tai sumažina emocinį krūvį ir padeda mažiau viską, ką girdime, priimti asmeniškai. Žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių.

Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Taigi, jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite to asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?

Smagios vasaros neribojant savęs ir savo vaikelio poreikių!

Pabaigai noriu priminti, kad net ir pati gamta pasirūpino, kad moteris turėtų ryžto apginti savo ir žindomo vaikelio poreikius. Motinystės hormonai prolaktinas ir oksitocinas ne tik reguliuoja pieno gamybą ir tekėjimą, tačiau jie veikia ir moters smegenis, tad atitinkamai veikia ir jos protinę veiklą. Žindančios moterys yra linkusios labiau kovoti už savo vaikus – nustatyta, kad oksitocinas padidina motinų jautrumą savo vaikų poreikiams bei agresiją, kurią jos parodo ginantis ar ginant vaikus.

Pastebėta, kad kuo vaikelis mažesnis, tuo stipresnės jį žindančios mamos gynybinės agresijos reakcijos. Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja taip, lyg kažkas pultų vaikelį, ir fiziologiniu lygmeniu įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.

Taigi, pasinaudokime ir šia natūralia jėga apgindamos savo ir vaikelio poreikius!

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.eu

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas: issipildymas.motinysteje

Daugiau apie žindymo kelionėje patiriamus iššūkius ir kaip su jais susidoroti skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 metų leidimas)

Aplinkinių kritiškas požiūris

Tandeminis žindymas nėra itin dažnas reiškinys, žmonės prie jo neįpratę, todėl tenka pasitelkti kantrybę ir nusiteikti, kad susidursite su įvairiu aplinkinių požiūriu ir komentarais. Liūdniausia, kad dažnai net sveikatos priežiūros specialistai, neturėdami pakankamai žinių, nepalaiko tokio pasirinkimo ir abejoja dėl maistinės mamos pieno vertės žindant tandemu. Moterys yra kritikuojamos, jog toks dviejų vaikų žindymas yra tik energijos švaistymas, neduodantis vyresnėliui jokios naudos. Aplinkinių kritiški komentarai, nuvertinimas gali gerokai paveikti mamos emocinę savijautą. Svarbu neabejoti tuo, ką darote, ir pačiai sau turėti atsakymą, kuo tai naudinga ir jums prasminga.

Jau yra atlikta daug mokslinių motinos pieno sudėties žindant tandemu tyrimų. Visi parodė, jog kokybė tikrai nesuprastėja, o puikiai prisitaiko prie augančių vaikų poreikių. Pavyzdžiui, moterų, kurios žindo ilgiau nei vienerius metus, pienas yra maistingesnis už tų moterų, kurios žindo pagimdžiusios prieš gimdymo terminą ar numatytu laiku. Moterų, žindančių ilgiau nei dvejus metus, pienas turi daugiau riebalų, o kūdikio žindymo pradžioje daugiau angliavandenių.

Tandeminio žindymo aversija

Žindymas tandemu yra vienas iš veiksnių, galinčių įtakoti žindymo aversijos pojūčių atsiradimą. Vis dėlto dažniausiai žindymo aversija pasireiškia žindant tandemu tuo atveju, jei ji jau būdavo iki pastojimo, arba jei atsirado žindant nėštumo metu.

Dažnai moterys mano, jog žindymo aversiją joms sukelia nėštumas (jei iki tol aversijos nebuvo), tad tikisi, kad vaikeliui gimus ji baigsis. Tačiau, ar tikrai žindymo aversija baigsis atėjus gimdymui, niekas negali garantuoti. Tikėtina, kad jei jau patyrėte žindymo aversiją nėštumo metu, gimus vaikeliui ir žindant tandemu, ji bus tokia pati ar dar stipresnė, ir tokiu atveju gali tekti vaikus žindyti ne kartu, o atskirai.

Jei žindymo aversijos pojūčiai išliko, pastebėsite, kad naujagimio žindimas nemalonių pojūčių nesukelia, tačiau vyresnėlio – sukelia. Vyresnio vaiko burna didesnė, sąkandis stipresnis, jo žindimas jau yra kitoks, keliantis kitokius pojūčius, nei maitinant naujagimį. Egzistuoja ir psichologinis momentas – pasąmoningai švelniau priimame pojūčius, keliamus bejėgio naujagimio nei vyresnio vaikelio, su kuriuo kasdienybėje jau bendraujam skirtingai, kitaip jį suvokiame ir priimame, jau pažįstam jo, kaip atskiros asmenybės, aštresnius charakterio kampučius.

Jei jūs svarstėte apie tandeminį žindymą ir svajojote apie jį, tačiau nėštumo metu jus ištiko žindymo aversija, nenuleiskite rankų ir gimus vaikeliui bandykite. Tačiau prieš tai įvertinkite, kiek žindymas vyresniam vaikui dar reikalingas, kaip tandeminis žindymas padės jūsų vaikų tarpusavio santykiams ir ar kas nors padės namuose, nes su žindomu kūdikiu ant rankų jus galite judėti, kažką pasiimti, kažką neatidėliotino atlikti, o žindydama abu vienu metu jau turėsite būti stabiliai vienoje vietoje.

Negalėjimas žindyti abiejų vienu metu

Paveiksliukai ar meniškos nuotraukos, kuriose vaizduojama mama, žindanti du skirtingo amžiaus vaikus, atrodo labai jaukiai, romantiškai ir vilioja išgyventi tokią motinystės idilę. Kartais realybė iš tiesų būna panaši ir tai yra didelis džiaugsmas ir sėkmė. Tačiau gana dažnai pasitaiko, kad mūsų buities, naminio chaoso ir ne visada lengvai besiklostančių santykių fone tandeminio žindymo vaizdas ir išgyvenimai gali gerokai skirtis nuo to gražaus vaizdinio. Gali būti sunku įsitaisyti patogioje pozoje, kad moteris pajėgtų atsipalaiduoti žindymo metu, o įtampa gali trukdyti žindymo mechanizmui ir atrodys, kad pienukas nebėga. Bet kokia fizinė įtampa skatina veiksmą baigti greičiau, be to, kelia nervinę įtampą. O jei dar kažkuris iš žindomų vaikų yra neramus, tai savo blaškymusi išblaško ir kitą, mamai tenka išlaviruoti ir abu raminant vėl sugrąžinti prie to, ko čia visi susirinko – žindymo.

Jeigu jūsų atveju žindymas abiejų vaikų vienu metu kelia per daug įtampos, sekina ir sukuria daugiau konfliktų, nei teikia ramybės ir džiaugsmo, apsvarstykite galimybę vaikus žindyti atskirai. Jei sunku atsisakyti svajonės atitikti tą gražų „tandeminį” paveikslėlį, pabandykite prie tandeminio žindymo sugrįžti po savaitės–kitos. Auginant vaikus viskas labai greitai keičiasi, tad tai, kas nepavyksta dabar, gali puikiai sektis praėjus šiek tiek laiko. Nekaltinkite savęs, kad ne viskas vyksta, kaip norėjote. Nesijauskite prastesnė mama už tą, kuri didžiuojasi tandeminio žindymo sėkme. Mūsų, mamų, kasdienybės, galimybės, vaikų charakteriai ir daug kitų veiksnių tiek skiriasi, kad neįmanoma apskritai lygintis tarpusavyje. Ir būtinai atsiminkite – jūs esate nuostabi mama, nes siekiate suteikti, ką galite savo vaikams, ir nėra taip labai svarbu, ar tai jie gaus vienu metu, ar atskirai.

Vyresnėlio pavydas mažesniajam

Kai šeimoje pasirodo naujagimis, vyresnis vaikas gali jausti įvairias emocijas. Kartais gali išreikšti džiaugsmą, o kartais matosi pavydas ir didelis apmaudas dėl atsiradusio broliuko ar sesutės – ypač kai šeimoje gimsta antras vaikelis, o pirmasis keletą metų buvo įpratęs prie individualaus dėmesio, kuriuo su niekuo nereikėjo dalintis. Psichologai šį reiškinį vadina „vyresniojo nukarūnavimu”. Tokiu atveju yra pavojus, kad žindymas gali tapti kovos lauku, kuriame vyresnėlis nenori užleisti savo pozicijų. Kad ir kokie iššūkiai laukia, tai, kad vis dar žindote, jam yra svarbiausias jūsų meilės garantas ir nenustebkite, jei, gimus naujam vaikeliui, vyresnis vaikas žįsti prašysis kur kas dažniau nei iki gimdymo.

Vyresniojo vaiko reakcijos į pasikeitusias tėvų galimybes jam rodyti dėmesį gali pasireikšti įvairiai. Tai gali matytis išoriškai: neigiamų emocijų pavidalu, iš didžiulio ir kartais net agresyvaus dėmesio sau reikalavimo ir fizinio priekabiavimo prie naujagimio. Taip pat gali pasireikšti psichosomatiniai negalavimai ar įvairios fiziologinės reakcijos: naktinis šlapinimasis, dingęs arba padidėjęs apetitas, pilvuko skausmai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, miego problemos. Dažniausiai visa tai yra vaiko pasąmoninis bandymas atkreipti į save dėmesį ir sulaukti tos meilės, kurią jis jaučiasi praradęs.
Jei vaikelis jau buvo išmokęs nusiprausti, išsivalyti dantukus ir apsirengti, nusirengti pats, jis gali to pradėti reikalauti iš tėvų. Vaikelis visomis priemonėmis bando išsikovoti tėvų dėmesį ir susigrąžinti meilę, todėl ir pasireiškia toks regresas – pasąmoningai vaikelis jaučia, kad jei vėl bus mažiukas, tai turės tas privilegijas, kurias dabar turi naujagimis jo broliukas ar sesutė. Dažnai vaikas nustoja valgyti maistą, prie kurio jau buvo įpratęs, ir kaskart alkį nori malšinti tik žįsdamas.

Taigi, vyresniojo vaiko pavyduliavimas ar maištas dėl jo „nukarūnavimo” neabejotinai gali pasireikšti ir žindymo srityje. Jis gali stipriai protestuoti prieš tai, jog naujagimis yra žindomas. Vyresnėliui gali būti susiformavusi nuostata, kad mamos krūtinė ir pienukas priklauso tik jam, ir naujagimis kėsinasi į jo turtą – bando iš jo atimti mamos meilę. Mamai visa tai kelia daug streso, kadangi naujagimį žindyti būtina, o vyresnio vaikučio traumuoti pykčiu ar staiga atsiradusiais itin griežtais draudimais, kai ir taip viskas taip jautru, nesinori. Moteris jaučiasi kaip tarp dviejų ugnių, kai nežinia, ką daryti, kaip elgtis, kad niekas nenukentėtų.

Ką daryti?

Mamai derėtų susidėlioti žindymo eigą taip, kad jo metu nereikėtų kariauti ir patirti įtampą, kuri gali trikdyti naujagimio žindymą. Pirmiausia tokiems iššūkiams reikėtų ruoštis iš anksto. Dar iki gimdymo perleiskite dalį vyresnėlio priežiūros darbų tėčiui, kad gimus kūdikiui vyresnysis švelniau patirtų mamos jam ir mažyliui skiriamo dėmesio kontrastą. Visus pokyčius svarbu daryti labai pamažu, kad jie nekeltų streso.

Kartu su vyresnėliu ruoškitės žindymo iššūkiams. Pasakokite, kad broliukui ar sesutei pienukas bus labai reikalingas, reikės dalintis, kad gimęs vaikelis dar negalės valgyti nieko kito, todėl pienuko gauti turės pirmiausia ir tiek daug, kiek tik pajėgs. Su vyresniu vaikučiu galima aptarti, kiek kartų jis galės žįsti, ir paminėti, kad kai lėliukas truputį paaugs, jis galės žįsti kartu, akcentuojant to smagumą ir gerumą. Galima tą ruošimąsi apipinti ir kitomis maloniomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pažadu, kad mažylio žindymo metu vyresnėliui jūs skaitysite knygutę. Galite paminėti, kad kartais jums reikės vyresniojo pagalbos pagydyti pienuką – kai mamos krūtinė susirgs ir reikės iš jos ištraukti daug pienuko (jei darytųsi pieno sąstovis ir reiktų problemą spręsti greitai).

Svarbu patiems tėvams nenuneigti vyresnėlio emocijų, neskatinti jo slopinti jausmų, o pripažinti sau, kad tai vyksta, ir labiau susitelkti į pagalbą vaikui susidoroti su nauju stresu. Vėl ir vėl sau priminkite, kad tam tikri vaiko elgesio ir emociniai pokyčiai yra natūrali reakcija į pakitusias gyvenimo aplinkybes. Stenkitės nepykti ant jo, nekaltinti, o ramiai priimti, ir sąmoningai apgaubkite dėmesiu ir meile – gal net stipriau, nei iki gimstant naujam žmogučiui. Leiskite vyresniajam vaikui jausti neigiamus jausmus, juos išreikšti, tačiau būtinai išlaikykite ribas ir uždrauskite bet kokius fizinius veiksmus prieš naujagimį, nuo pat pirmų bandymų – tai turi būti aišku ir griežta.

Jeigu viltys neišsipildo

Atminkite, žmogus yra svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu, nepaisant žinių ir įsitikinimo, jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to neįvertins ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūtbūt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne tandeminiam žindymui, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su vaiku įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

Mano klientė davė sutikimą pasidalinti šiuo jos pavyzdžiu. Manau, jis puikiai iliustruoja, kaip jaučiasi ir su kokiu kitų požiūriu susiduria mamos, kurias ištinka žindymo aversija. Vien šiame trumpame mamos pasidalinime mes matome jos labai sunkius jausmus vertinant save kaip mamą – jaučiuosi pati blogiausia mama, nevykėlė mama, galbūt nemylinti savo vaiko mama. Taip pat pajuntame, kaip neadekvačiai reaguoja draugė, abejodama šios mamos meile vaikui ir piršdama patarimus jausti daugiau švelnumo ir atsidavimo – neva tai išspręs problemą. Draugei akivaizdžiai trūksta žinių. Beje, reikia paminėti, jog draugė vaikų dar neturi.

Tad pasigilinkime, kas iš tiesų yra žindymo aversija, kaip jos patyrimas paveikia moters savęs, kaip mamos, vertinimą, ir ką reikėtų prisiminti, kad nepaskubėtume pasmerkti savęs (arba kitų mamų) dėl patiriamos žindymo aversijos. 

Kas vadinama žindymo aversija?

Žindymo aversija – tai toks reiškinys, kai žindymas kelia nemalonius jutimus, mintis, emocijas, kuriuos lydi susierzinimas ir pyktis, nepaisant to, jog savo tikslų ir nuostatų lygmeniu moterys žindymą nori tęsti. Patiriant žindymo aversiją, mamai būna labai sunku išlikti ramiai ir ji savo elgsena dažnai reaguoja panašiai, kaip į stiprų skausmą. Tačiau pojūčiai yra kitokie, nei tiesiog skausmas ar didelis fizinis jautrumas, nors kartais šie jausmai iš tiesų yra lydimi ir krūtų pajautrėjimo, skausmingo žindymo, kai atrodo, kad speneliai svyla ar dega.

Dėl žindymo aversijos metu pasireiškiančių fizinių ir psichologinių potyrių žindyti darosi atgrasu, fiziškai nepakeliama ir reikia milžiniškų pastangų iškęsti kiekvieną vaikelio pažindymą. Žindymo aversiją lydi jausmas, kad kūnas yra prievartaujamas, todėl kartais moterys stengiasi tiesiog atsiriboti nuo žindymo metu kylančių pojūčių ir įsivaizduoja, kad tada jos yra tiesiog krūtys, atliekančios pieno tiekimo funkciją.

Žindymo aversiją kiekviena mama jaučia vis kitaip, savitai, todėl nėra vienintelio tikslaus jos apibūdinimo. Vis dėlto yra ir visoms bendrų požymių.  Moterys sako jaučiančios labai stiprų norą, kad vaikelis atsitrauktų ir nežįstų. Jos tarsi nebegali savęs kontroliuoti – kūnas instinktyviai siekia atsitraukti, ir nors žindymą tęsti norisi, tačiau tik didžiulėmis valios pastangomis tai pavyksta. Moterys dažnai sako, kad žindymo pabaigos laukia sukandusios dantis, o kartais ir įsikandusios antklodę ar pagalvę. Jos jaučia nepasitenkinimą, pyktį, susierzinimą, spenelių skausmą, nerimą, norą tiesiog pabėgti. Iš visų žindymo aversijos metu minimų potyrių pykčio emocija apibūdinama kaip stipriausia. Patiriant stiprią žindymo aversiją erzulys ir noras atstumti vaiką gali lydėti ne tik paties žindymo metu, bet ir kitose situacijose.

Žindymo aversija ištinka įvairaus amžiaus, įvairių etninių grupių, skirtingos šeimyninės padėties, bet kurio išsilavinimo lygio moteris visame pasaulyje. Kai kurių tyrimų duomenimis, ją patiria net 70 proc. žindančių moterų. Vienoms ji pasireiškia kiekvieno žindymo metu, kitoms – tik kartais, dar kitoms – tam tikru paros metu arba konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, labai pavargus ar tam tikromis menstruacijų ciklo dienomis. Pastebėta, kad kuo vaikelis didesnis, tuo didesnė ir žindymo aversijos tikimybė.

Mokslininkai išskiria keletą veiksnių, kurie skatina pasireikšti arba sustiprina žindymo aversijos požymius: naujas nėštumas, mėnesinių atsinaujinimas, tandeminis žindymas, stresas, emocinė trauma, sunkias emocijas keliantys įvykiai, psichologinės ir / arba fizinės autonomijos stoka, nuovargis, fizinis išsekimas, poilsio stoka, trumpas liežuvio pasaitėlis. Atkreipkite dėmesį, kad tarp minimų veiksnių nėra švelnumo, atsidavimo ar meilės stokos, kaip bandė kvestionuoti mano minimos klientės draugė.

Emocijų ir jausmų karuselėje

Išgyventi žindymo aversiją yra labai sunku ne vien fiziškai ir ne tik paties žindymo metu – ji paveikia ir moters psichiką. Dėl prieštaringų minčių motinos galvoje kyla sumaištis. Viena, lydi stiprus noras, kad vaikas atsitrauktų, ir jausmas, jog neįmanoma to kontroliuoti. Bet kartu išlieka troškimas vaikui suteikti tai, ko jam tuo metu reikia – žindymą. Mamos dažnai pasako: „Aš myliu savo vaiką, o jei myliu, tai negaliu ant jo pykti ir turiu jausti tik džiaugsmą, kad žindomas jis gauna tai, ko jam reikia”, „Aš privalau ne tik žindyti savo vaikelį, bet ir mėgautis bei džiaugtis tuo.” Jos buvo įsitikinusios, kad žindymas turi džiuginti, o štai dabar taip nėra.     

Mamos, išgyvenančios žindymo aversiją, patiria visą paletę nesmagių jausmų: nuo apmaudo ant likimo iki savęs pačios kaltinimo – kad žindymas pasidaręs toks atgrasus ir nemalonus, kad stengiasi vengti vaikelio ir sąlyčio su juo, retina ir trumpina žindymus arba, kad stengiasi vaiką nujunkyti ar nujunko. Dažnai prieš tai jos būna jau daug kartų bandžiusios susiimti, perlipti per save, ištverti, iškęsti, tačiau visos pastangos veda į dar didesnę frustraciją, nes nepavyksta tų nemalonių pojūčių išvengti, jie lieka ir nuo motinos valios nepriklauso. Kartais žindymo aversiją patiriančios moterys žindymo užbaigimą prilygina visos motinystės nesėkmei ir jaučiasi esančios blogos, netikusios mamos.

Moteris, patirianti žindymo aversiją, išgyvena vidinį konfliktą. Vienu metu jai ir norisi tęsti žindymą, kaip savo meilės vaikui išraišką, ir net purto nuo minties, kad vėl laukia visi baisūs žindymo aversijos pojūčiai. Kartu kyla ir pyktis ant vaiko dėl to, ko jis prašo, ir noras suteikti jam tai, ko jis geidžia. Moteris mąsto ir nori vienaip (vaiką priglausti ir žindyti), o negalėdama to kontroliuoti elgiasi arba norėtų pasielgti kitaip (vaiką atstumti). Nuolatinė neurozė gali stipriai paveikti ne tik moters pačios savęs, kaip mamos, suvokimą ir vertinimą, bet ir jos ryšį su vaiku.

Mamos dažnai nedrįsta kalbėti apie žindymo aversiją, garsiai įvardyti to nemalonaus jausmo, kurį patiria arba bijo pasakyti, kad jaučia atgrasumą žindymui, kadangi atsiranda manančių, jog žindymo aversijos jautimas yra psichinė problema arba nemeilė vaikui, motyvacijos žindyti stoka. Moterys jaučiasi siaubingos mamos, kad gali patirti tokius priešiškus jausmus savo vaikui žindymo metu. Jos pyksta ant savęs, jaučiasi nenormalios, kad tai patiria. Yra labai negera jausti pyktį savo mažam vaikui, bet šios emocijos kyla instinktų lygmenyje ir yra beveik nesuvaldomos, nuo pačios moters tarsi nepriklausančios.

Žindymo aversija emociškai yra labai sunkiai pakeliama, ji pavagia viską, ką iki tol gražaus ir jaukaus teikė žindymas. Visą tai užgožia vienintelis noras, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o kartu ir didelė kaltė, kad taip jaučiamasi. Taigi, kai žindymo kelionėje moterys susiduria su žindymo aversija, gali kilti jausmai, panašūs į gedėjimo – ateina suvokimas, kad kažkas, kas buvo labai gera ir gražu, kas teikė džiaugsmą ir malonumą, baigėsi ir niekada nebegrįš. Moteris dažnai patiria liūdesį ir nusivylimą. Ji nori priglausti, myluoti, liesti vaikelį, bet ima jo vengti, kadangi fizinis sąlytis su vaiku primena jam apie galimybę pažįsti. Moteris pradeda jausti stiprų nerimą, kaip žindymo aversija paveiks jos ir vaikelio santykius, jų tarpusavio emocinį ryšį.

Žindymo aversijos išgyvenimai veikia moters savęs vertinimą. Moters, kaip mamos, identitetas yra labai svarbus psichologinei jos savijautai ir pasitikėjimui savimi. Neigiamas savęs vertinimas dėl žindymo sunkumų gali lemti bendrą savęs, kaip mamos, ir savo motinystės nuvertinimą, o tai gali kelti motinystės sunkumų ir vėliau, žindymui jau pasibaigus. Teigiamas savęs vertinimas žindant, priešingai, gali padidinti pasitikėjimą savimi kaip mama. Taigi labai svarbu laiku sustoti ir sąmoningai į viską pažvelgti, įsisąmoninti, kiek, iš tiesų, mama yra atsakinga už tai, kad patiria žindymo aversiją. Jei padarė viską, ką gali, jei išsamiai apsvarstė tolesnius pasirinkimus, vadinasi gali būti rami, kad apgynė tiek vaikelio, tiek savo interesus, atsižvelgdama į judviejų gerovę ir poreikius.

Būkime lanksčios ir pasiruošusios netikėtumams bei iššūkiams

Dabar mes nežinome, ką mums paruošusi ateitis, kokių iššūkių sulauksime, kiek resursų turėsime juos įveikti, todėl būtų neteisinga šimtu procentu tvirtinti, kad tikrai įgyvendinsime savo tikslą ar pasieksime svajonę. Dažnai mamos tik gimus vaikeliui jau nusprendžia, kad žindys tol, kol vaikas norės. Jos didžiuojasi tokiu savo sprendimu ir džiaugiasi savimi, stebisi, kodėl kitos mamos to nedaro, kartais jas ir smerkia. Tačiau mes niekada nežinome, su kokiais sunkumais susidursime. Būna mamų, kurios nebegali žindyti, nes vartoja su žindymu nesuderinamus vaistus. Pastaruoju atveju moterys nekaltina savęs, jos liūdi ir išgedi žindymo netektį, tačiau savęs, kaip motinos, už tai nenuvertina. Būna moterų, kurios nebežindo, nes beprotiškai pavargo ar emociškai išseko. Būna mamų, kurios nebežindo, nes pradeda eiti į darbą. Tų „būna” yra visokiausių, tad ir mes turime teisę turėti savo „būna“, kai ištinka didžiulė žindymo aversija, kuri man, kaip mamai, sukelia tokio masto neigiamus potyrius ir emocijas, jog daro santykiams su vaikeliu daug didesnę žalą, nei žindymo nutraukimas.

Svarbu suprasti, kad mes galime ir turime teisę neišpildyti sau pačioms sukeltų lūkesčių ir savęs nesmerkti. Prisiminkime, kad esame tokia ne viena – daugybė mamų tai patiria. Ir kad esame dėl to nekaltos. Būtina ieškoti, kas galėtų palaikyti, pasidalinti panašia patirtimi. Labai svarbu nesijausti vienišai.

Svarstant, ar atsiradus žindymo aversijai žindymą nutraukti, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vaikas, matydamas ir jausdamas mamos nepasitenkinimą žindymu, gali pradėti išgyventi skaudžius jausmus, jaustis prasikaltęs, blogas, ypač jei mama jam nepaaiškina, kas vyksta, kodėl ji nepatenkinta. Pienuko duodama nauda tokiu atveju neatsvers psichologinės žalos vaikui.

Išgyvendamos žindymo aversiją privalome palaikyti pačios save

Vėl ir vėl priminkime sau, kad žindymo aversija nuo mūsų meilės vaikui ar pastangų nepriklauso ir jokiu būdu negalima savęs vertinti pagal tai, ar ją patiriu, ar ne. Kai žindymas pasidaro stresą keliančiu motinystės veiksniu, nereikia pradėti vertinti visos motinystės tik per žindymo prizmę. Ieškokime, kokie kiti dalykai mums yra malonūs ir suteikia džiaugsmo būnant su vaiku, akcentuokime juos. Kad ir koks nuostabus dalykas yra žindymas, nesuabsoliutinkime jo, siekdamos ryšio su vaikeliu. Ryšį kuria daugelis dalykų, ne tik žindymas. Puoselėkime tuos kitus būdus. Nedarykime mąstymo klaidos – viskas arba nieko, jei žindymo procesas kelia sunkumų, nepradėkime apskritai visko vertinti tik tamsiomis spalvomis.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Instagramas @issipildymas.motinysteje

Žindomas vaikas – mamos tęsinys

Nėštumas, gimdymas ir žindymas – fiziologiniai procesai, kurie mamą ir vaiką susieja ypatingais ryšiais. Mama ir vaikas dalinasi vienu kūnu. Šios vienovės, kuri yra akivaizdi nėštumo metu, tęsinys gimus vaikeliui pasireiškia žindant.

Žindymas yra vienas iš būdų saugiam vaikelio prieraišumui prie mamos kurti. Žindymo metu išsiskiriantis hormonas oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Oksitocinas paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį. Kai mama glosto vaikutį, šypsosi jam, kalba ar kažką švelniai niūniuoja žindant, vaikelis sieja mamos veidą ir jos balsą su malonumu, kurį gauna maitinimo metu. Žindymas užtikrina artimą sąlytį, o šis didina vaikelio saugų prieraišumą prie mamos. Mokslinių tyrimų metu įrodyta, kad žindančios mamos būna jautresnės savo vaikų poreikiams tiek žindymo laikotarpiu, tiek jam pasibaigus. Kuo ilgiau moteris žindo vaiką, tuo ilgiau ji sėkmingai tenkina įvairius jo poreikius ir užtikrina teigiamo ryšio kūrimą.

 Žindymas ir vaiko psichinė sveikata

Tam, kad vaikas sveikai vystytųsi, jis turi jaustis ramus, saugus ir mylimas. Viso gyvenimo pamatai klojami, kai vaikas yra dar visai mažas. Tikriausiai būtent dėl visų minėtų teigiamų žindymo privalumų vaiko ryšiui su mama bei jo savijautai pastebėta, kad ilgiau žindytiems vaikams rizika patirti psichikos sutrikimus vėliau gyvenime būna mažesnė. Taip pat mažesnis ir priklausomybės nuo alkoholio pavojus paauglystėje, lyginant su trumpiau žindytais vaikais. Ilgalaikių žindymo privalumų psichinei sveikatai tyrimas atskleidė, jog ilgiau nei 6 mėnesius žindyti vaikai, būdami 14 metų amžiaus, turėjo mažesnę riziką patirti tiek emocinių sunkumų (apleistumo jausmo, nerimo, depresijos išgyvenimų), tiek elgsenos problemų (delinkventinio elgesio bei agresyvumo), lyginant su bendraamžiais, kurie kūdikystėje buvo žindyti trumpiau nei 6 mėnesius.

Kalbant apie tokius puikius ilgalaikio žindymo privalumus vaiko psichinei sveikatai norisi stabtelti ir prisiminti, jog turime įsidėmėti, kad žindymas nereiškia tik mechaninio veiksmo, kai mama tiesiog savo pienu pamaitina vaiką. Vaiko maitinimas, yra tik viena žindymo mozaikos detalė. Žindymo visuma apima kur kas daugiau. Tai reiškia, kad mama tiek dėl fiziologinių procesų (prisiminkime oksitocino poveikį), tiek dėl sąmoningo apsisprendimo ir iš meilės savo kūdikiui kylančių siekių stengiasi visapusiškai rūpintis vaikeliu, patenkinti jo poreikius, apsupti meile, buvimu kartu, dėmesiu ir švelnumu – tiek žindymo metu, tiek apskritai visose gyvenimo situacijose. Visa tai yra sąlygos, kuriose vaikas gali augti kaip besiskleidžianti gražiausia gėlė derlingoje dirvoje.

Meilės apykaita mamos ir vaiko santykiuose – kaip ji priklauso nuo pokyčių žindyme

Žindymas yra labai svarbus mamos santykių su vaiku laukas ir bet kokie žindymo pokyčiai daro įtaką emocijoms, kuriomis jie dalijasi. Vaikai labai greit auga ir pokyčių, prie kurių tenka kūrybiškai prisitaikyti, būna labai daug. Vienokios emocijos ir santykiai sieja mamą ir naujagimį, kitokios – mamą ir ūgtelėjusį kūdikėlį, dar kitokios – mamą ir metinuką, dvimetį, trimetį… Kiekvienam raidos etape vaikas patiria savus iššūkius, o mamai tenka būti užuovėja, prie kurios jis skuba tiek savo gyvenimo džiaugsmuose, tiek skausmuose. Dažnai nusiraminimo vaikelis ieško žįsdamas. O mamai būti ta užuovėja kokybiškai, taip, kad vaikas jaustųsi gerai, tikrai nėra lengva. Tai reikalauja labai daug ir fizinės, ir psichinės energijos. Pastarųjų resursų dažnai pritrūksta, ir tada ne viskas pavyksta taip, kaip moteris norėtų: kyla konfliktai, įtampa, vaikas rėkia, mama ašaroja – ištikta įvairiausių jausmų bei emocijų, graužiasi dėl kaltės ir nepasitenkinimo savo motinyste.                  

Paaugus vaikui žindymas išlieka labiau ne dėl maisto, bet dėl emocinio nusiraminimo, pasiekiamo per fizinį artumą. Būna laikotarpių, kai tokio nusiraminimo vaikelis ieško itin dažnai, o mama nuo to pavargsta. Juk tikimasi, kad augant mamos pienelio reikės vis mažiau, bet kartais nutinka priešingai – vaikas tarsi regresuoja į kūdikėlį ir būdamas pusantrų, dvejų ar net trejų metų staiga prašosi žįsti taip dažnai, kad mamai atrodo, jog ji išprotės nuo tokio intensyvumo. Kartais tai sukelia žindymo aversiją arba tiesiog labai daug stiprių emocijų, kurių pati mama nenorėtų jausti, tačiau tai nutinka. Vietoj noro vaikelį apgaubti tuo dėmesiu ir artumu, kurio jam taip ūmai prisireikė, kyla noras nuo jo pabėgti. Užsiveda tarsi užburtas ratas. Kuo labiau vaikelis siekia žįsti, tuo labiau mama bėga nuo jo. Pasijutęs nesaugus, vaikelis dar labiau siekia mamos, kad įsitikintų, jog tebėra lygiai tiek pat mylimas. Kuo atkakliau jis siekia mamos dėmesio, tuo stipresnis jos noras pabėgti nuo vaiko. Ir kaip iš to užburto rato ištrūkti?

 Žindymas yra viena reikšmingiausių savęs kaip motinos vertinimo sričių. Kai moteris pajunta, kad žindymu nebegali patenkinti vaikelio poreikių, ji pradeda save kaltinti, kad yra bloga mama. Tenka išgyventi labai daug emocijų: pykčio, kaltės, liūdesio, nepasitenkinimo savimi, beviltiškumo. Reikia leisti sau visa tai jausti, bet taip pat laiku pasakyti STOP ir, užuot save plakus kaltės rykštėmis, pagalvoti, ką galiu pakeisti, kad ABU su vaikeliu pasijustume geriau?

O gal metas nujunkyti?

Dažnai moterims kyla mintis: man pikta, aš nenoriu žindyti, bet vis tiek vaikui geriau to pienuko gauti nors ir iš nepatenkintos mamos, nei visai negauti ir jaustis atstumtam. Tada vertėtų paklausti savęs – ar man iš tiesų pavyksta pažindyti ir neprikaupti neigiamų emocijų vaiko atžvilgiu už tai, kad jis sukėlė nemalonius pojūčius, ar vis tik aš žindymą tik ištveriu, bet vėliau kitose situacijose tas užslopintas emocijas išlieju ant vaiko.

Jei emocinis žindymo fonas pasidaro itin įtemptas, kupinas kančios ir nepakantumo, reiktų įvertinti, ar žindymas iš tiesų duoda daugiau naudos nei žalos? Ar vaikas po žindymo yra laimingas, ramus, patenkintas? Ar, atvirkščiai, jis tarsi sugeria mamos įtampą ir darosi nervingas, įsitempęs, nesaugus? Tada vėl apsisukęs bando ateiti žįsti ir vėl jaučia mamos atstūmimą (fiziškai ne, bet emociškai – taip).

Jei žindymas tik kursto neapykantą vaikui ir ji niekaip nemažėja, niekas nepadeda, jei jaučiate, kad neigiami pojūčiai, kuriuos kenčiate žindymo metu, jums sukelia tiek pykčio, jog vėliau jį išliejate ant vaiko, tai vis dėlto reiktų pagalvoti apie žindymo pabaigą. Tokios „meilės”, kurią teikiate per kančią ir už kurią vaikas vėliau turi susimokėti sugerdamas jūsų pyktį ant jo, jam nereikia. Tai tik traumuoja jo psichiką. Būdamas suaugęs jis gali bijoti fizinio artumo, nes pasąmoniniam lygmenyje jaus, kad vėliau už tai turės iškęsti savo partnerio pyktį.

Vaikai patiria stiprias emocijas, jei interpretuoja, kad draudimas žįsti reiškia, jog jie nebemylimi, mažiau mylimi. Svarbiausia patikinti visu kitu elgesiu, kad vaikelis toks pat mylimas, nepaisant ar galima žįsti, ar negalima. Niekas nepasakys, kaip jums tai padaryti, jūs ir jūsų vaikas bei judviejų tarpusavio ryšys nepakartojami, tad reikalauja ir unikalių sprendimų.

Ir tai praeis

Sunkiausiomis akimirkomis galima sau priminti: „Ir tai praeis”. Tačiau prisiminkime – baigsis ne tik didžiausi sunkumai, bet praeitim virs ir tos gražios vaikelio auginimo valandėlės, kurių pasiilgsime, bet nebesugrąžinsime.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Instagramas issipildymas.motinysteje

Dažniausiai žindymas dovanoja daug laimės, švelnumo, džiaugsmo, būties prasmės išgyvenimų, bet nebūtinai tik taip – būna visaip. Šįkart aptarsime, kas vyksta moters emociniame pasaulyje žindymo laikotarpiu, kaip žindymas gali paveikti jos savijautą, taip pat paguosime mamas, kurios ne(be)gali žindyti.

Kaip žindydama jaučiasi mama?

Daugeliui moterų žindymo akimirkos yra vienos maloniausių gyvenime ir atneša pilnatvės jausmą. Žindymas joms siejasi su emociškai labai glaudžiu ryšiu su vaikeliu. Tuo metu būna neapsakomai gera į vaikelį žiūrėti, bučiuoti jam galvytę, glausti prie savęs, uosti jo kvapą. Žindant smegenyse išsiskiria daug hormono oksitocino, o tai teikia gerą savijautą tiek moters psichikai, tiek kūnui.

Kai kurios moterys žindymą patiria kaip malonų emociškai, tačiau kūno pojūčiai išlieka neutralūs. Būna moterų, kurioms fiziniai pojūčiai nėra malonūs, tačiau patirdamos emocinį pasitenkinimą glaudžiant, uodžiant, myluojant savo vaikelį, vis dėlto žindymą jos vadina maloniu.

Taigi, būna visaip ir nereikėtų savęs kaltinti ar smerkti, jei mums kažkuria prasme tai nėra malonu. Viskas priklauso ne tik nuo mūsų nusiteikimo ir noro išgyventi vienus ar kitus jausmus ir pojūčius, bet ir nuo mūsų galimybių šiuo metu. Fiziniai pojūčiai ir emociniai potyriai yra neatsiejami nuo moters bendros fizinės ir dvasinės savijautos, jos emocinės būsenos. Dažnokai žindymas siejamas su moters nuovargiu (kuris išties labiau kaupiasi nuo skubos ir įtampos tarp žindymų), o tam, kad bendras žindymo vertinimas pagerėtų, užtenka tiesiog nurimti ir atsipalaiduoti – pailsėti bent tuo metu.

Kaip žindymas veikia moters savijautą?

Kai moteris pradeda žindyti, jos organizmas yra veikiamas hormonų, kurie keičia tiek jos kūno fiziologiją, tiek emocinę būseną. Taigi, vien žvelgiant iš fizinių veiksnių pusės, motinystė, ypač susilaukus pirmojo vaikelio ir pradėjus žindyti, yra ypatingas laikas. Moteris tampa motina – tuo, kuo iki tol niekada nebuvo ir jaučiasi taip, kaip dar niekada nesijautė. Šalia užduoties priimti pokyčius savyje, reikia pajėgti pasirūpinti vaikeliu, santykiais su vyru ir artimaisiais, buitimi, dar susidėlioti ir darbinės veiklos planus, o galbūt ją ir tęsti. Taigi, iššūkių tikrai daug, tad ir streso, kurį tenka išgyventi, netrūksta. Tačiau nuostabu tai, kad gamta yra davusi priemonę moteriai su šiuo stresu lengviau susidoroti – žindymą.

 Žindymo metu mama ne tik atiduoda, bet ir gauna atlygį sau. Gamta per moters fiziologiją rūpinasi, kad motina suteiktų vaikeliui ne tik geriausią maistą, bet ir saugią emocinę erdvę. Mokslinių tyrimų metu buvo įrodyta, jog žindančios moterys lengviau susidoroja su stresu, lyginant su nežindančiomis. Pastebėta, kad tai siejasi su oksitocino poveikiu. Kuo daugiau oksitocino išsiskiria, tuo lengviau žindanti mama išgyvena kasdienybėje kylančią įtampą ir stresą.

Žindymas ne tik tausojančiai veikia moters savijautą, sumažindamas motinystėje išgyvenamą stresą, bet ir padeda geriau pailsėti. Žindyme dalyvaujantis hormonas prolaktinas prailgina moters gilaus miego fazę. Taigi, natūralu, kad moterys, kurios žindo, savo savijautą įvertina geriau, nei tos, kurios nežindo. Tyrimais rastas ryšys tarp ilgalaikio žindymo ir motinų depresijos simptomų – žindymas gali sumažinti moterų, tapusių mamomis, tikimybę susirgti depresija arba švelnina jos sunkumą. Pastebėta, kad moterų, kurioms nebūdingi depresijos požymiai, kraujyje oksitocino kiekis didesnis, lyginant su moterų, kurioms depresijos simptomai būdingi. O mes jau žinome – žindymo metu hormono oksitocino išsiskiria daug.

Gamta daugybe būdų pasirūpina, kad motina globotų savo vaiką. Žindymas žinduoliams yra būtina sąlyga, kad patelės, susilaukusios jauniklių, elgtųsi motiniškai ir rūpintųsi savo jaunikliais. Oksitocinas padeda kurti mamos ir vaiko ryšį. Ne veltui, šalia visų kitų nuopelnų, oksitocinas dar vadinamas ir meilės, prieraišumo hormonu. Jis paveikia motinos balso tembrą, akių žvilgsnį nukreiptą į kūdikį, lietimosi švelnumą ir daug kitų aspektų, padedančių kurti meilės ryšį.

Ar mamos emocinė savijauta persiduoda žindomam vaikeliui?

Vienas iš kelių klausimų, kurių sulaukia mažą vaikelį auginanti mama, yra: „Ar vaikas ramus?“ Vaiko ramybė / neramybė savotiškai apsprendžia motinystės lengvumo / sunkumo laipsnį.

Vaikelio neramumo priežasčių yra labai daug. Vienos jų kyla iš prigimtinio temperamento, kai vaikas tiesiog stipriau ir jautriau reaguoja į viską, kas aplink jį ir jame vyksta. Kitos priežastys gali būti sąlygotos situacijos ar prastos savijautos. Egzistuoja ir rimtesnės priežastys, tokios kaip sveikatos sutrikimai, kai jau reikia gydytojų pagalbos.

Ir vis dėlto, kiek pagrįsta manyti, jog žindomas vaikas neramus todėl, kad nerami jo mama? Viena iš priežasčių, susijusių su žindymu, yra, buitine kalba kalbant, tokia, jog stresas persiduoda per mamos pieną. Streso hormono kortizolio kiekis mamų ir jų žindomų vaikų kraujyje yra panašesnis nei mamų ir vaikų, kurie maitinami mišiniu. Taigi galima daryti prielaidą, kad žindymo metu iš mamos vaikui pereinantys hormonai suvienodina jų abiejų streso hormonų lygius. Pastebėta, jog kūdikiai, kurių kraujyje yra daugiau kortizolio, pasižymi didesniu neigiamu emocionalumu, lyginant su kūdikiais, kurių kraujyje kortizolio mažiau. Neigiamas emocionalumas – tai polinkis išgyventi neigiamas emocijas, didelis emocinis jautrumas, nerimastingumas ir emocijų kontrolės stoka. Visi išvardyti ypatumai puikiai apibūdina neramius vaikus. Taigi, labai tikėtina, jog liaudyje vartojamas posakis, kad žindanti mama perduoda savo stresą vaikui, turi fiziologinį pagrindą.

Pažvelkime į situaciją ir kitu kampu. Pasirodo, kad galima būtų sakyti ir taip: „Neramus vaikas – nerami mama.“ Mokslininkai nustatė, jog nuo vaiko temperamento priklauso mamos elgsena su vaiku ir judviejų santykiai. Taip pat pastebėta, kad nuo vaiko temperamento priklauso ne tik tai, kaip mama jį augina, bet net ir tai, kaip tėvai augindami vaiką sugeba bendradarbiauti tarpusavyje. Išskiriamas sunkaus temperamento vaiko tipas, kuris apibūdinamas kaip sunkiai prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, patiriantis ir išreiškiantis daug neigiamų emocijų, stipriai reaguojantis į įvairius dirgiklius. Tokie vaikai turi itin jautrią nervų sistemą ir į viską reaguoja labai emocionaliai. Jie jautresni ir įvairiems auklėjimo niuansams, tad tokiems vaikams lengviau padaryti tiek neigiamą, tiek teigiamą įtaką. Pastebėta, kad mamos, auginančios sunkaus temperamento vaiką (-us), savo motinystę vertina prasčiau – jaučiasi blogesnėmis mamomis, nei tos, kurių vaikai lengvesnio temperamento. Natūralu – kai vaikelis dirglus, išreiškiantis daug neigiamų emocijų, dažnai nepatenkintas, mama pergyvena ir svarsto, gal ji kažką daro negerai, kažko nesugeba, tad atitinkamai jaučia daugiau streso ir nerimo, lyginant su mamomis, kurių vaikai ramesni.

Mamoms, kurios ne(be)gali žindyti

Kad ir kokios būna ne(be)galėjimo žindyti priežastys, dažniausiai tai kelia sunkias ir sudėtingas emocijas. Tarp slegiančių išgyvenimų yra nerimas ir liūdesys, kad ne(be)žindydama savo vaikelio mama nesukurs pakankamai gero ir artimo ryšio su juo. Šio nuogąstavimo nuraminimui pasidalinsime įvairių mokslinių tyrimų duomenimis.

Kaip jau aptarėme anksčiau, žindymo metu pagausėję tam tikri hormonai paveikia moters fiziologiją ir psichologiją taip, kad ji geriausiu būdu sąveikautų su savo vaikeliu. Žindanti mama darosi jautresnė vaiko siunčiamiems signalams, tad atitinkamai greičiau į juos reaguoja. Tokia mama dažnai liečia savo vaikelį ir tai padeda kurti jų abipusį ryšį. Oda prie odos sąlytis tiek vaiko, tiek mamos organizme skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, o tai stiprina prieraišumą. Tokia mama su vaikučiu yra glaudžiau susijusi, nes jo naujagimystėje ir kūdikystėje dėl mažojo mitybos poreikių abu beveik visą laiką praleidžia kartu, tad bet kuriuo momentu yra vaikui lengvai pasiekiama.

Galime vardinti daugybę aplinkybių, atsirandančių, kai moteris žindo, ir padedančių megztis vaikučio ir mamos saugiam prieraišumui. Bet pasvarstykime – negi tokių pačių aplinkybių ir sąveikų su vaiku nesukurtume jo nežindydamos? Tai, kad negalime žindyti, nereiškia, kad ir negalime daryti viso kito, ką daro žindančios mamos. Galbūt per hormonų poveikį gamta mūsų neaprūpins tokiu stipriu fiziologiniu užtaisu rūpintis vaikeliu, kokį turi žindančios mamos, bet tam mes ir esame protaujančios būtybės – žmonės, kad savo veiksmus galėtume kreipti tikslingai valios pastangomis, o ne tik veikiamos instinktų. Ir visa tai gali puikiai pavykti.

Nors vienas iš žindymo privalumų yra tai, jog motinos būna jautresnės savo vaikų poreikiams, tačiau tyrimais nustatyta, kad niekada nežindžiusios moterys taip pat buvo jautrios savo vaikų poreikiams, ir jų jautrumas nebuvo mažesnis nei reikėtų, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Stebėtas geras ryšys tarp žindančių mamų ir jų dvylikos mėnesių amžiaus vaikų, tačiau ir ryšys tarp iš buteliuko maitinamų vaikučių bei jų mamų taip pat nebuvo prastas ar nesaugus.

Žindymas užtikrina mamos ir vaikelio fizinį sąlytį, nes žindydama mama vaikutį laiko priglaudusi, apkabinusi, glosto jam galvytę, bučiuoja, liečia rankutes ir panašiai. Taigi, natūraliai žindomas vaikas gauna daug motinos meilės per lietimąsi. Turėdamos tai mintyje, nežindančios mamos vaikučiui taip pat gali teikti tokį fizinį sąlytį. Pavyzdžiui, mokslininkų pastebėta, kad mamoms, kurios žaidimų metu dažniau lietė savo vaikus, į kraują išsiskyrė daugiau oksitocino, lyginat su tomis, kurios vaikus lietė rečiau. Jeigu negalime pasididinti šio prieraišumo hormono kiekio žindydamos, tai pagausinkime jį paglostydamos, apkabindamos, bučiuodamos vaikutį.

Mamos savo meilę vaikui išreiškia daugybe būdų. Žindymas yra tik vienas jų. Jeigu ne(be)galime žindyti, nekaltinkime savęs, nesijauskime kažko nesugebėjusios, kažko nesuteikusios savo vaikui, jį nuskriaudusios. Kiekviena vaiko auginimo akimirka gali būti kupina meilės, kuri išreiškiama vienu ar kitu būdu. Jei ne(be)galime žindyti, vis dar galime turėti visus kitus būdus. Tad svarbiausia – mylėkime savo vaikučius. Puoselėkime tarpusavio ryšį, džiaukimės juo ir mūsų gyvenimas bus nuspalvintas gražiausiomis spalvomis.

Kai mama laiminga – laimingas vaikelis

Galime įsivaizduoti, kad mama yra tarsi angelas, gaubiantis vaikutį savo sparnais it apsiaustu. Ko pilna po šiuo apsiaustu – kokių emocijų, minčių, jausmų ten prikaupta, tuo dvelks visas vaiko pasaulis. Arba trumpai sakant – pirmasis vaiko pasaulis yra jo mama. Todėl labai svarbu, kaip jaučiasi pati mama – ir ne tik žindymo metu, bet gyvenime apskritai. Nuo mamos emocinės gerovės priklauso ir vaiko emocinė gerovė. Todėl rūpinkimės savimi ir leiskime kitiems pasirūpinti mumis, kol mes darom prasmingiausią darbą gyvenime – auginam žmogų.

Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje

Daugiau apie žindymo įtaką mamos ir vaiko santykiams skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Tačiau, kartais nutinka taip, kad, atsižvelgiant į šią didelę vyro palaikymo naudą, gimus vaikeliui į tėtį ir imama žiūrėti daugiausia tik kaip į tam tikras funkcijas privalantį atlikti pagalbininką. Pamirštama, kad jis šiuo pokyčių laikotarpiu, laukiantis ir susilaukus vaikelio, taip pat patiria daug įvairių jausmų, emocijų, iššūkių ir pokyčių. Negalime iš vyro tik reikalauti besąlygiško palaikymo ir įsitraukimo, pamiršdami pasigilinti, ką tuomet tenka išgyventi jam pačiam.

Šiame skyriuje aptarsime, kaip jaučiasi vyrai tapdami tėvais, kas juos jaudina kalbant apie žindymą bei kaip geriausiai jie galėtų įsitraukti į tėvystės pareigas, palaikydami savo žindančią moterį.

Vyro savijauta tapus tėčiu

 Tapę tėvais, vyrai susiduria su daugybe iššūkių ir visa tai paveikia jų emocinę savijautą. Dažnai ankstyvuoju laikotarpiu po vaikelio gimimo vyrai išgyvena didesnį nei įprastai nerimą ir stresą, jiems padidėja rizika susirgti depresija. Vyrai, kurie susilaukia vaiko, šešias savaites po jo gimimo jaučia didesnį nuovargį, irzlumą, stipresnes depresines nuotaikas, nervingumą, dėmesio koncentracijos sumažėjimą, juos dažniau kankina nemiga, galvos skausmas, nugaros skausmai ir peršalimo ligos.

Stipresnis stresas vyrams dažniausiai pasireškia jau laukiantis vaikelio ir tai yra susiję su daugeliu psichologinę būseną lemiančių veiksnių: finansiniais sunkumais, gyvenimo būdo pokyčiais, identiteto pasikeitimu, o ypač santykių su žmona problemomis bei menku socialinių ryšių tinklu. Pastarieji nesklandumai lemia didesnį psichologinį pažeidžiamumą. Nepasitenkinimas tarpusavio santykiais, įvairūs sunkūs išgyvenimai prieš susilaukiant vaikelio, anksčiau buvusi depresija, socialinės paramos stoka bei ribotas suvokimas, ko iš vyro tikimasi susilaukus vaikelio, gali kelti nerimą bei padidinti depresijos riziką.

Nereikia galvoti, kad tik moterys patiria stresą tapusios mamomis. Tose situacijose, kuriose stresą patiria moteris, stresą išgyvena ir vyras. Nors vyrams psichiniai sunkumai po vaiko gimimo pasireiškia šiek tiek silpniau nei moterims, tačiau visokios problemos veikia juos abu. Būtina paremti vienas kitą ir ieškoti pagalbos, nes jei ir moterį, ir vyrą tuo pačiu metu ištinka depresija po gimdymo, jie veikia vienas kitą ir jų būklė dar pasunkėja. Jei vaikui tenka augti su abiem depresija susirgusiais tėvais, tai neigiamai veikia jo socialinę, psichologinę ir pažintinę raidą. Gera žinia ta, kad jei tik moteris serga depresija po gimdymo, sveikas tėtis turi galimybę kompensuoti tai, ko vaikelis negauna iš mamos ir apsaugoti nuo žalingų mamos depresijos padarinių jo vystymuisi.

Taigi, matome, kad vyro vaidmenų pokyčiai, laukiantis ir susilaukus vaikelio, turi reikšmingos įtakos jo savijautai. Kad būtų mažiau streso ir įtampos, labai svarbu ruoštis laikui, kai vaikelis gims. Svarbu domėtis vaiko priežiūra, raidos ypatumais, maitinimo ir miego klausimais, galimais pavojais poros santykiams ir kitais ne tik mamos, bet ir tėčio laukiančiais iššūkiais. Kuo daugiau žinių – tuo mažiau nežinomybės ir nerimo. Žinojimas, kas laukia ir kaip su tuo galės susitvarkyti, vyrui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Taip pat labai svarbu apgalvoti, į ką bus galima kreiptis pagalbos įvairiais klausimais, turėti aplinkinių rato paramą ir rūpintis sveikata, kad užklupus iššūkiams pakaktų energijos juos įveikti.    

Kas vyrus neramina žindymo pasirinkimuose?

Viena svarbiausių iš daugybės temų, kurias reikia aptarti ir apgalvoti laukiantis vaikelio, yra jo maitinimas. Nors vyrai būna linkę žindymą vertinti palankiai, tačiau, kai susilaukia vaikų, vis dėlto dažnai turi mažai žinių apie žindymo naudą. Pastebėta, jog vyrai turi mažiau žinių apie žindymą ir palankesnį požiūrį į maitinimą mišiniais, lyginant su moterimis. Todėl jie paprasčiau žiūri į pasiūlymus vaiko mitybą papildyti mišiniu, o tai gali tapti įtampos šaltiniu santykiuose su žindančia moterimi, kai jos nuomonė yra kitokia. Manoma, kad taip įprastai atsitinka stokojant žinių, kadangi vyrai apskritai mažiau domisi žindymo tema, nes jie negali nei gimdyti, nei žindyti, tad nesijaučia tiesiogiai su tuo susiję, o ir daugelis reklamų apie žindymo naudą yra orientuotos į moteris ir sulaukia mažiau vyrų dėmesio.

Vis dėlto, galime pasidžiaugti, kad vis daugiau porų renkasi natūralų kūdikio maitinimą – žindymą. Daugelis tokį sprendimą priima lengvai, tačiau yra ir tokių porų, kur diskusijos verda ilgiau ir karščiau. Egzistuoja įvairūs klausimai apie žindymą, kurie gali jaudinti vyrus, turinčius ne išsamią, o tik dalinę, ir kartais įvairiais mitais bei gandais apipintą informaciją.

Viena iš aplinkybių, kuri gali sukelti vyro abejones dėl žindymo ir padidinti jausmą, jog jis paliktas nuošalyje ir nebeįdomus moteriai, yra tai, jog kai kurioms moterims žindymo laikotarpiu daugiau ar mažiau susilpnėja lytinis aktyvumas. Dažnai šis moterų lytinio aktyvumo sumažėjimas siejamas su žindymu. Iš dalies žindymas gali paveikti seksualinį gyvenimą, tačiau tai tik vienas iš keleto reikšmingų veiksnių. Visų pirma reikia pastebėti, kad seksualinis gyvenimas bei moters savijauta santykiaujant pradeda kisti jau nėštumo metu, o vėliau yra paveikiami gimdymo patirties bei įvairių tiek fizinių, tiek aplinkybių pokyčių, atsiradusių po gimdymo. Žindymas yra tik vienas iš jų. Vadinasi, net ir nežindančios moterys patiria seksualinio gyvenimo sunkumų ir pokyčių po vaikelio gimimo. Taigi, jei vyras atkalbės moterį žindyti vaikelį, bijodamas, kad tai paveiks poros lytinius santykius, tikrai neapsisaugos nuo pokyčių – jie bus bet kokiu atveju, ir su tuo reikia susitaikyti bei rasti būdų, kaip atsiradusius sunkumus įveikti arba laikinai kompensuoti kitais dalykais.

Kai kurie vyrai nerimauja, kad glaudi mamos ir vaiko sąveika bei nuolatinis buvimas kartu dėl žindymo gali apsunkinti jų, kaip tėčių, galimybes kurti santykį su vaiku. Kartais net ir tie vyrai, kurie yra palankūs žindymui, jaučia pavydą, matydami mamos ir vaiko glaudų santykį. Tokia tėčių savijauta gali lemti, jog jie atideda pastangas kurti savo ryšį su vaikeliu iki jo nujunkymo. Tačiau tai yra didelė klaida ir taip daryti nereikėtų. Priešingai, jei tėtis nori kurti ir puoselėti glaudžius santykius su vaiku, tai geriausia pradėti tuojau po gimimo – kaip ir mama pradeda vaikelį žindyti iškart jam gimus. Ryšio kūrimas prasideda nuo psichologinės vyro savijautos tapus tėčiu – to, ką jis jaučia savo vaikui, kaip jaučiasi būdamas šio vaikelio tėvu. Tokios pastangos įsisąmoninti savo tėvystę kloja tvirtus jų abiejų ryšio pamatus.

Taigi tėčio santykių su vaiku puoselėjimui tikrai nebūtinas beveik nuolatinis fizinis sąlytis, kokį turi žindanti mama. Tyrimai patvirtina, kad ir žindant betarpiškai nedalyvaujantys artimieji gali sukurti gerą ryšį su vaiku. Svarbiausia, kad tėtis kuo artimiau bendrautų su vaiku. Vaikas turi kartkartėmis matyti tėvo veidą, girdėti jo balsą, jausti prisilietimą. Maudynės, sauskelnių keitimas, nešiojimas – tai puiki praktika kuriant ryšį su vaikeliu, ir visa tai galima daryti, kai vaikelis nėra žindomas, o mama turi atlikti kitus svarbius darbus bei spėti pasirūpinti savimi.

Dar viena iš prieštaringai vertinamų temų yra kūdikio žindymas viešumoje. Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad daugumos vyrų nuomonė apie tokį žindymą yra palanki, tačiau, kitų tyrimų duomenimis, vis dėlto nemažai vyrų yra linkę tai vertinti neigiamai, kadangi moters krūtų nuogumas gali trikdyti aplinkinius. Dažniausiai toks požiūris kyla iš nuostatos, jog moters krūtys yra seksualumo atributas, pamirštant, kad jų svarbiausia funkcija, duota gamtos, vis dėlto yra kūdikio maitinimas. Taigi reikėtų išnagrinėti žindymo viešumoje temą, aptariant krūtų seksualizavimo problemą ir akcentuojant, kad žindymas yra natūralus, normalus dalykas. Taip pat reiktų iš anksto apgalvoti, kaip ramiai ir pasitikint savo pasirinkimais atlaikyti kitų žmonių neigiamą požiūrį į žindymą, ypač viešumoje.

Vyrai – neatsiejama sėkmingo žindymo dalis

Tėvo vaidmuo labai reikšmingas nuo pat nėštumo ir pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Sėkmingai žindymo pradžiai svarbus vyro dalyvavimas gimdymo procese, stengiantis, kad moteris patirtų kuo mažiau streso. Tiek mamos, tiek vaikelio nerimas nėštumo bei gimdymo laikotarpiu lemia vėlesnę pieno liaukų veiklos pradžią. Vyro vaidmuo taip pat itin reikšmingas prižiūrint vaikelį pirmosiomis dienomis, paremiant žindančią mamą – visa tai padeda užvesti žindymo motoriuką ir palaiko jo sėkmingą veikimą bei stiprina moters pasitikėjimą savimi.

Svarbu, kad vyro palaikymas žindymo laikotarpiu apimtų ne tik su žindymu susijusius klausimus ar veiksmus – bet kokia pagalba prižiūrint vaikelį atitinkamai yra ir pagalba žindant: kuo moteriai lengvesnė kasdienybė, tuo sėkmingesnis ir žindymas. Dalyvauti vaikelio auginime reiškia nepalikti visų rūpesčių tik mamai. Tad tėčiui derėtų domėtis, kartu su mama pasitarti, padiskutuoti – tiek pasirenkant kaip kūdikėlį geriau maitinti, tiek ir vėliau svarstant įvairius su žindymu susijusius reikalus. Sprendimus priimant abiem drauge vėliau būna lengviau atlaikyti aplinkinių spaudimą, skeptiškus komentarus ir kritiką.

Vyro požiūris į žindymą yra labai reikšmingas ir stipriai veikia moters požiūrį, todėl būtina domėtis žindymo tema dar iki susilaukiant vaikelio: skaityti apie žindymo naudą, lankyti paskaitas, kuriose kalbama apie tai. Žindymo nauda yra didžiulė tiek vaikui, tiek mamai, tiek šeimos gyvenimui apskritai, tad reikia tik pasidomėti ir įsidėmėti.

Dažnai moterys tiesiog nori jausti, kad vyras yra šalia – jos siekia bendrumo ir patvirtinimo, kad vaiko auginimas yra abiejų laimė ir pareiga. Moteriai reikia pajusti, kad tėtis vaikelio auginime dalyvauja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dažnai, net ir vyrui esant labai rūpestingam, moteriai kažko trūksta. Pavyzdžiui, ji norėtų, kad jis ne tik išvirtų arbatos ir atneštų su užkandžiu žindančiai mamai, bet taip pat ilgėliau pasėdėtų šalia, pabendrautų su ja ir kartu pasidžiaugtų vaikeliu. Moteriai reikia dėmesio, kurio ji gali stokoti, nes gimus vaikeliui natūraliai viskas namų pasaulyje ima suktis aplink jį. Dažnai mamos, visą dėmesį skirdamos vaikeliui, pasijaučia taip, tarsi jų pačių nelieka. Moteris norėtų, kad kažkas pasidomėtų ir ja: ką ji jaučia, apie ką mąsto ir svajoja, ko pasiilgo, kokių turi tikslų ir planų. Ši emocinė parama pirmiausiai laukiama iš vyro. 

Dažnai moterims kelia pyktį vyrų nesugebėjimas suteikti joms pagalbą žindant, o vyrai tiesiog nežino, kuo ir kaip galėtų padėti – juk tėtis neturi krūtų ir negali pažindyti už mamą. Tačiau galima padėti moteriai nudirbti visus kitus darbus – taip jai liks daugiau laiko, jėgų ir ramybės žindymui. Tai gali būti vaikelio maudymas, žaidimai su juo, panešiojimas, aprengimas, pasakų skaitymas, sauskelnių keitimas, išėjimas pasivaikščioti, pavežiojimas vežimėlyje. Beje, tai tikrai padės tėčiui ir megzti ryšį su vaikeliu.

Vyro emocinio skydo taip pat reikia atlaikant aplinkinių klausimus ir komentarus dėl žindymo pasirinkimų. Moteris, augindama vaikelį, yra labiau pažeidžiama nei iki motinystės, tad aplinkinių kritiškos užuominos ir įkyresnės atakos prieš jos sprendimus vaikelio auginimo klausimais kelia daug įvairių, kartais ir labai nelengvų emocijų. Jai norisi sulaukti palaikymo, supratimo, turėti užnugarį, už kurio galima nuo viso to pasislėpti ir pailsėti. Vyro empatija, supratingumas ir palaikymas yra ypatingai svarbūs ir žindymo sėkmei.

 Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė

www.psichologekarolina.lt

Feisbukas Išsipildymas Motinystėje

Daugiau skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas)

Kodėl žindančiai mamai pritrūksta geležies?

Mamos pienas itin svarbus geležies trūkumo prevencijai pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Šį mikroelementą mažylis gauna iš motinos pieno ir, nors jame geležies nėra daug, tačiau ji lengvai pasisavinama – net 50 proc. Taip yra dėl mamos piene esančio virškinimo fermentams atsparaus baltymo laktoferino, kuris suriša geležį.

Žindanti mama nuolat netenka gyvybei svarbių mikroelementų, tarp kurių ir geležis, o pirmiausia patenkinami vaikelio poreikiai. Todėl pačiai mamai jų gali greitai pritrūkti, jei reikalingos atsargos nepapildomos.

Pritrūkus geležies gali atsirasti šie simptomai: galvos svaigimas ir skausmas, padažnėjęs širdies plakimas, silpnumas ir jėgų stoka, nuovargis, mieguistumas, plaukų slinkimas.

Geležies sumažėjimą pagimdžius mamos organizme gali išprovokuoti daugybė veiksnių. Tai gali būti netinkama mityba, ypač – vegetarinė, lėtinių ligų paūmėjimas. Pagrindinė priežastis yra kraujo netekimas gimdymo metu. Moteris gimdydama gali prarasti apie 500 ml kraujo. Be to, daug geležies jau išeikvota paskutinį nėštumo trečdalį – augančio vaisiaus ir placentos poreikiams.

Tikslią diagnozę: geležies trūkumą arba jo sukeltą ligą anemiją (mažakraujystę), gali nustatyti tik gydytojas, remdamasis kraujo tyrimo rezultatais. Pirmasis geležies stokos rodiklis yra mažas hemoglobino kiekis. Geležies atsargoms organizme nustatyti gydytojas gali paskirti feritino tyrimą. Feritinas yra baltymas, į kurio sudėtį įeina geležis, todėl, trūkstant šio baltymo, per mažai yra ir geležies.

Pavojus kūdikiui

Vaikų iki vienerių metų mažakraujystė dažnai siejama su motinos geležies trūkumu, prasidėjusiu nėštumo metu ir besitęsiančiu po gimdymo. Paskutinį nėštumo trimestrą vaisius kaupia geležį, kurią pasiima iš mamos organizmo, ir jeigu nėščioji šio mikroelemento turi užtektinai, gimusiam kūdikiui jo atsargų kartu su iš motinos pieno gaunama geležimi užtenka maždaug keturis mėnesius. Nėštumo metu išsekus mamos geležies atsargoms ir reikiamo kiekio negaunant po gimdymo, šio mikroelemento bus per mažai ir motinos piene. Taigi, jeigu kūdikis nėra sukaupęs būtinų geležies atsargų ir šio mikroelemento negauna užtektinai iš mamos pieno, gali užklupti anemija.

Kuo anksčiau žindanti mama išsiaiškins geležies trūkumą ir pradės papildyti mitybą geležies preparatais, tuo mažesnė tikimybė, kad krūtimi maitinamas kūdikis susirgs anemija. Didelę geležies trūkumo riziką turi neišnešioti kūdikiai, taip pat – dvynukai ar trynukai.

Geležies gali pritrūkti vėlai pradėjus primaitinti papildomais maisto produktais, kuriuose gausu geležies. Nuo 5–6 mėnesių kūdikiui nebeužtenka iš mamos pieno gaunamos geležies ir reikia gauti jos papildomai iš naujų maisto produktų. Kūdikio mažakraujystės priežastis gali būti aktyvus augimas, kai geležies jam reikia daugiau, nei gauna su maistu.

Geležis svarbi augimui ir vystymuisi. Dėl šio mikroelemento trūkumo gali sutrikti kūdikio raida, nervų sistemos vystymasis, dažnai suprastėja miegas, apetitas, nusilpsta imunitetas ir mažylis dažniau pradeda sirgti infekcinėmis ligomis. 

Pritrūkus geležies be šio mikroelemento preparato neišsiversime

Geležies stoka yra problema, kurią žindančiai mamai būtina nedelsiant įveikti. Svarbus dalykas, kurį reikia padaryti nustačius geležies trūkumą arba anemiją, yra pakoreguoti žindančios mamos mitybą. Maistas yra natūralus tiek hemo geležies, tiek ne hemo geležies šaltinis.

Pagrindinis geležies šaltinis yra gyvūninės kilmės maisto produktai, kurių sudėtyje yra gerai organizmo pasisavinamos hemo geležies. Daugiausiai šio mikroelemento turi raudona mėsa, kepenys ir kiti subproduktai, jūros gėrybės.  Augaliniuose maisto produktuose esanti ne hemo geležis pasisavinama gerokai prasčiau.

Nustačius geležies trūkumą, verta prisiminti, kad vien tik visavertės mitybos neužteks. Atkurti prarastas geležies atsargas galima derinant tinkamą mitybą ir geležies preparatus.

Vartoti geležies preparatą tenka mažiausiai 3 mėnesius, bet šis periodas gali užsitęsti iki 6 mėn. ir ilgiau. Todėl svarbu, kad šis preparatas būtų gerai toleruojamas ir nesukeltų šalutinių poveikių. Toks yra hemo geležies maisto papildas. Jis lengvai absorbuojamas organizme: hemo geležies pasisavinimo neslopina nei skrandžio rūgštys, nei maistas. Be to, toks maisto papildas nesutrikdo virškinamojo trakto darbo. Hemo geležis su natūralios kilmės hemoglobinu įprastai nesukelia diskomforto pilve.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė